Civilinė byla Nr. 3K-3-126-701/2015
Proceso Nr. 2-56-3-00603-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
116.1, 126.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Donato Šerno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grafystė“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas, dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjama dėl Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų, aiškinimo ir taikymo, kai bankrutuojančio banko indėlininkas yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus teismo sprendimui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė: pripažinti neteisėtais atsakovo BAB Ūkio banko (toliau – Ūkio bankas) atsisakymą perduoti įsipareigojimus ieškovui dėl 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) indėlio trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui ir atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsisakymą išmokėti ieškovui draudimo išmoką už 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) indėlį bei priteisti šią išmoką.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. kovo 25 d., iškėlė ieškovui bankroto bylą, t. y. nuo 2011 m. kovo 25 d. ieškovas įgijo bankrutuojančios įmonės statusą; 2011 m. liepos 4 d. nutartimi teismas įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patvirtino Ūkio banko 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) finansinį reikalavimą. Ūkio banko finansinis reikalavimas ieškovui kildinamas iš ieškovo su Ūkio banko sudarytų sutarčių: 2007 m. liepos 7 d. kredito sutarties (50 358,42 Lt (14 584,81 Eur) įsiskolinimas), 2008 m. kovo 4 d. kredito sutarties (17 870,21 Lt (5175,57 Eur) įsiskolinimas), 2007 m. gegužės 24 d. kortelės sąskaitos sutarties (34,71 Lt (10,05 Eur) įsiskolinimas) ir 2008 m. birželio 17 d. kortelės sąskaitos sutarties (133,68 Lt (38,72 Eur) įsiskolinimas). Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-29 Ūkio bankui buvo paskelbtas moratoriumas, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir atšaukta jo veiklos licencija. Byloje nėra ginčo, kad 2013 m. vasario 12 d. ieškovo sąskaitoje Nr. Lt 207010300001467969, esančioje Ūkio banke, buvo 68 745,29 Lt (19 910,01 Eur) suma. Šios lėšos nurodytoje sąskaitoje buvo sukauptos po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, realizavus įmonės turtą Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, iš esmės tai buvo likutis lėšų, kurias ieškovas buvo gavęs dar 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir 21 d. iš varžytynių už 147 829,50 Lt (42 814,38 Eur) pardavus butą Vilniuje. Ūkio bankas 2013 m. kovo 25 d. iš ieškovo banko sąskaitos Nr. Lt 207010300001467969 perkėlė (133,68 Lt (38,72 Eur), 34,71 Lt (10,05 Eur) ir 68 228,63 Lt (19 760,38 Eur), iš viso 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur), į kitas ieškovo vardu Ūkio banke atidarytas sąskaitas pirmiau nurodytų ieškovo ir Ūkio banko sudarytų kredito sutarčių bei kortelės sąskaitos sutarčių pagrindu, iš kurių kildinamas Ūkio banko finansinis reikalavimas ieškovui. Ieškovas 2013 m. kovo 14 d. ir balandžio 3 d. raštais kreipėsi į Ūkio banką su pretenzija dėl banko atlikto vienašalio įskaitymo, ieškovo manymu, pažeidžiančio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą draudimą įskaityti priešpriešinius reikalavimus. Atsakydamas į ieškovo pretenziją Ūkio bankas 2013 m. kovo 27 d. ir balandžio 30 d. pranešimais informavo ieškovą, kad jis ieškovo sąskaitoje Nr. Lt 207010300001467969 esančias 68 228,63 Lt (19 760,38 Eur) lėšas paliko Ūkio banke, bet neįskaitė į įsiskolinimą (nepadengė ieškovo įsiskolinimo), išaiškino, kad remiantis Bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 85 straipsnio 4 dalimi pagal ieškovo prašymą gali būti taikomas lėšų įskaitymas į kreditus, be to, paaiškino, jog šiuo atveju nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nes vadovavosi Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla.
Ieškovo teigimu, atlikdamas nurodytus veiksmus Ūkio bankas neįvertino, kad lėšos priklauso bankrutuojančiai bendrovei, jos sukauptos po bankroto bylos iškėlimo ir skirtos atsiskaityti su kreditoriais, o tokie atsiskaitymai reglamentuojami ĮBĮ. Kadangi Ūkio banko veiksmais buvo pažeistos šio įstatymo normos ir kreditorių teisės, tai jie yra neteisėti. Ieškovo lėšos Ūkio banke buvo apdraustos atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, jos neviršija maksimalios draudimo išmokos sumos, tačiau šis atsakovas neišmokėjo ieškovui draudimo išmokos, todėl, šalinant abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų pasekmes, ieškovui iš atsakovo „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistina draudimo išmoka.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovo banko sąskaitoje Ūkio banke buvo 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) suma, ji pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį laikoma indėliu ir yra draudimo objektas, o draudžiamasis įvykis įvyko, kai Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. Ūkio bankui pritaikė poveikio priemones. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai. BĮ 85 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad banko bankroto procedūros metu nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo (kaip šios sąvokos apibrėžtos IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 11 dalyse), kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių. Ieškovo prašoma priteisti 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) suma yra lygi jo neįvykdytos prievolės pagal kredito sutartis sumai, kuri, kaip Ūkio banko finansinis reikalavimas, 2011 m. liepos 4 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta ieškovo bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo įskaitymą laikyti neteisėtu remiantis ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalimi, kuri nurodo kitų įstatymų nuostatų taikymą bankroto proceso metu tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, t. y. ieškovas mano, kad nagrinėjamu atveju priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą draudžia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas. Teismo vertinimu, toks ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra neteisingas, nes joje nėra nuostatų dėl juridinių asmenų veiklą reglamentuojančių specialiųjų įstatymų taikymo ribojimo. Konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju banko bankroto procedūras reglamentuoja specialiosios, lyginant su ĮBĮ, teisės normos, BĮ 85 straipsnio 4 dalis yra specialioji norma ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, draudžiančio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atžvilgiu, teismas sprendė, jog Ūkio bankas turi teisę įskaityti ieškovo reikalavimą į banko reikalavimą, kai ieškovo įsipareigojimai bankui neviršija IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų dydžio. Dėl ieškovo prašymo pripažinti neteisėtu Ūkio banko atsisakymą perduoti įsipareigojimus ieškovui dėl 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) indėlio trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui teismas pažymėjo, kad konstatavimas atsakovo neteisėtų veiksmų nėra tinkamas pažeistos teisės gynimo būdas, kuomet jam nereiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl šios aplinkybės yra vertinamos kaip sudarančios ieškovo ieškinio pagrindą, jas nustačius galėtų būti sprendžiama dėl reikalavimo priteisti draudimo išmoką iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagrįstumo. Dėl reikalavimo šiam atsakovui teismas pažymėjo, kad pagal BĮ 761 straipsnio 1 dalį banko, kuriam taikomi veiklos apribojimai, turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, jeigu tenkinamos BĮ nustatytos sąlygos. Ūkio bankas turi teisę įskaityti ieškovo reikalavimą, todėl kai ieškovo lėšos yra lygios jo įsipareigojimams Ūkio bankui, jis neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti draudimo išmoką, kuri, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, negali būti mokama. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytų įstatymų, t. y. BĮ, ĮBĮ ir IĮIDĮ, nuostatos neįtvirtina specialiojo teisinio reglamentavimo dėl draudimo išmokos mokėjimo bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, turėjusiam banke, kuriam taikomos poveikio priemonės, lėšas pagal banko sąskaitos sutartį, todėl ieškinys yra nepagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: priteisė ieškovui iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) draudimo išmoką; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, ieškiniu prašydamas pripažinti Ūkio banko veiksmus neteisėtais ir priteisti jam iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) draudimo išmoką, iš esmės siekia susigrąžinti iš jo banko sąskaitos Nr. Lt 207010300001467969, kurios paskirtis yra lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, Ūkio banko 2013 m. kovo 25 d. nurašytą 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) sumą, taigi iš esmės byloje keliamas ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ĮBĮ nuostatų ir vadovavosi tik BĮ 85 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjusi, kad nagrinėjamu atveju bankrutuojančios įmonės lėšos banko sąskaitoje buvo sukauptos po bankroto bylos ieškovui iškėlimo, realizavus ieškovo turtą, jos yra skirtos atsiskaityti su ieškovo kreditoriais ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatavo, jog tokiu atveju BĮ 85 straipsnio 4 dalis netaikytina. Teisėjų kolegijos vertinimu, BĮ 85 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria remiasi atsakovai, skirta sureguliuoti įprastas situacijas, neapimančias atvejų, kai neįvykdytų įsipareigojimų bankrutuojančiam bankui turi bankrutuojanti įmonė, kuri lėšas banko sąskaitoje sukaupė po įmonės bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad: bankrutuojanti įmonė po bankroto bylos iškėlimo privalo atidaryti sąskaitą banke, joje kaupiamos lėšos, skirtos atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka; tokios lėšos negali būti tapatinamos su įprastai veikiančios (ne bankrutuojančios) įmonės (paskolos gavėjo) laikomomis banko sąskaitoje lėšomis, nes iš esmės skiriasi šių lėšų prigimtis, disponavimo galimybė ir tikslai; ieškovo banko sąskaitoje esančios sumos įskaitymas į ieškovo paskolą tam pačiam kreditoriui (Ūkio bankui) po to, kai iškelta ieškovo bankroto byla, prieštarauja ĮBĮ įtvirtintam įskaitymo draudimui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal IĮIDĮ nuostatas, įvykus draudžiamajam įvykiui (bankroto bylos Ūkio bankui iškėlimas), ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką, jos nemokėti remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija sprendė, kad kiti du ieškinio reikalavimai netenkintini kaip neturintys teisinės reikšmės, nes ieškovas ieškiniu siekė draudimo išmokos priteisimo.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą, palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčas byloje išskirtinai susijęs su tuo, ar pagrįstai ieškovo piniginės lėšos, esančios Ūkio banke, buvo neperleistos AB Šiaulių bankui vadovaujantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir ar jos gali būti priteistos tiesiogiai iš kasatoriaus kaip draudimo išmoka. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 263 straipsnyje įtvirtintą draudimą sprendimą grįsti prielaidomis, nustatė, kad Ūkio bankas įskaitė ginčo lėšas ieškovo įsipareigojimams Ūkio bankui įvykdyti, nors byloje pateiktas Ūkio banko laikinojo administratoriaus 2013 m. kovo 27 d. atsakymas patvirtina, kad lėšos remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu (dėl to, kad ieškovo banko sąskaitose turėtos lėšos buvo mažesnio dydžio nei kredito sutarčių pagrindu kilę įsipareigojimai Ūkio bankui) iš vienų ieškovo banko sąskaitų buvo perkeltos į kitas, tačiau jos nebuvo įskaitytos. Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas motyvais, kurie visiškai nesusiję su byla ir jos aplinkybėmis, t. y. priimtas siurprizinis sprendimas, kuris negalėjo būti numatytas atsižvelgiant į bylos esmę ir dalyką.
2. Pagal BĮ 761 straipsnio 7 dalį, jeigu perduodamų administruojamo banko įsipareigojimų vertė yra didesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, tai banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas vykdomas pagal IĮIDĮ 121 straipsnio nuostatas ar iš kitų šaltinių padengiant verčių skirtumo sumą. Pagal IĮIDĮ 121 straipsnio 4 dalį draudimo įmonė išmokų indėlininkams nemoka. Vienintelė piniginių lėšų suma, kuri yra mokama, – tai skirtumas tarp perduodamo banko įsipareigojimų ir jo turto, teisių ir sandorių vertės, mokama kitam bankui. Ji prilyginama draudimo išmokos banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimui. Tiesioginis draudimo išmokos išmokėjimas, taigi, ir priteisimas, indėlininkams nenumatytas. Šiuos motyvus patvirtina BĮ 761 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos, kad santykį tarp kitam bankui perduodamų įsipareigojimų ir turto, sandorių ir teisių skirtumą ir jo vertę nustato audito įmonė, o draudimo įmonė jokių skaičiavimų neatlieka, mokėtinų sumų nenustato. Vadinasi, priimdamas ginčijamą sprendimą apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė IĮIDĮ 121 straipsnio 4 dalies nuostatas.
3. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Tai reiškia, kad jeigu ginčo lėšos neteisėtai nėra pripažintos draudimo išmoka ir dėl to nėra perkeltos AB Šiaulių bankui, tokia situacija yra susiklosčiusi neteisėtų draudėjo Ūkio banko veiksmų pagrindu. Vadinasi, reikalavimas dėl ginčo piniginių lėšų priteisimo privalo būti reiškimas ne kasatoriui, o Ūkio bankui. Tenkinus ieškovo reikalavimą kasatoriui, būtų sukurta ydinga situacija, kai Ūkio bankas nepagrįstai praturtėtų kasatoriaus sąskaita.
4. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad draudimo išmoka negali būti mokama banko paskolos gavėjams, jeigu indėliai ne didesni už jų įsipareigojimus. Šioje ar kitose IĮIDĮ normose nenurodyta, kad jos netaikytinos indėlininkams – bankrutuojančioms įmonėms. Tai reiškia, kad ieškovo indėlis pagrįstai nebuvo perduotas trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui ir paliktas Ūkio banke.
Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepimu į atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą prašo jį tenkinti, pažymėdamas, kad iš esmės sutinka su šio skundo argumentais, išskyrus tuos, kuriais teigiama, jog ieškovo reikalavimas turi būti reiškiamas Ūkio bankui. Šį nesutikimą atsakovas grindžia, pažymėdamas, kad įstatyme neįtvirtinta galimybė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareigą mokėti draudimo išmoką perkelti kitiems asmenims.
Atsakovas BAB Ūkio bankas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką, tačiau pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudimo išmokos nemokamos banko paskolos gavėjams, jeigu indėliai ar įsipareigojimai investuotojui yra ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis). Tokios pozicijos dėl nurodytos teisės normos aiškinimo laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Virgera“ v. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-689/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-689/2013">3K-3-689/2013</a>). BĮ 85 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (neperžengiant draudžiamosios sumos ribų), tačiau jose nepasisakoma dėl tokio leidimo galiojimo, kai indėlininkas bankrutuoja. Kasatorius pripažįsta, kad BĮ 85 straipsnio 4 dalis, leidžianti įskaitymą, yra specialioji teisės norma Įmonių bankroto įstatymo normų atžvilgiu tik bankui, todėl ji nepanaikina įskaitymo draudimo ieškovui. Kadangi teisiniame reglamentavime egzistuoja teisės spraga dėl bankrutuojančio indėlininko teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo, reikalingas kasacinio teismo išaiškinimas dėl ieškovo teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo.
2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad BĮ 85 straipsnio 4 dalis netaikoma dėl to, jog lėšos ieškovo sąskaitoje atsirado po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, nepagrįstai sureikšmino ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės, statusą ir suteikė jo interesams prioritetą bankrutuojančio Ūkio banko bankroto procese. Iškėlus bankroto bylą, draudžiami įskaitymai, su kreditoriais atsiskaitoma specifine ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka ir kt., tačiau tokie pakitimai per se nepakeičia bankrutuojančios įmonės kitu subjektu – jos kreditoriais – ir lėšų banko sąskaitoje statuso, todėl jos netampa šių kreditorių lėšomis.
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į atsakovo BAB Ūkio banko kasacinį skundą prašo jį tenkinti, pažymėdamas, kad sutinka su skundu tokia apimtimi, kiek jis neprieštarauja VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasaciniam skundui.
Ieškovas BUAB „Grafystė“ atsiliepimais į atsakovų kasacinius skundus prašo skundus atmesti, iš kasatoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti atsiliepimo į jo kasacinį skundą parengimo išlaidas. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas Ūkio bankas vienašališkai ieškovui BUAB „Grafystė“ priklausančias lėšas iš ieškovo sąskaitos perkėlė į kitas ieškovo vardu AB Ūkio banke atidarytas sąskaitas ir priskyrė šias lėšas skoloms dengti. Ūkio banke palikus ieškovui priklausančias lėšas (net jeigu jos iki šiol nebuvo įskaitytos ieškovo įsipareigojimams Ūkio bankui dengti), jos, remiantis Ūkio banko 2013 m. kovo 27 d. raštu ir BĮ 85 straipsnio 4 dalimi, gali būti naudojamos tik vieninteliu būdu – įskaitant jas į Ūkio banko ieškovui suteiktus ir negrąžintus kreditus. Taigi, šiuo atveju neturi reikšmės ginčo vertinimui aplinkybė, ar pinigai jau yra įskaityti, ar dar tik bus panaudoti įskaitymui, o šiuo metu jie tik priskirti įsipareigojimų vykdymui, nes bet kuriuo atveju palikus pinigus Ūkio banke, jie bus panaudojami tik įskaitymui.
2. Siurpriziniais sprendimais laikytini atvejai, kai teismas patenkina reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti, t. y. teismas, priimdamas sprendimą, peržengia ieškinio ribas, o nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinyje nepareikštų reikalavimų ir neperžengė bylos nagrinėjimo ribų.
3. Bankrutuojanti įmonė po bankroto bylos iškėlimo turi atidaryti banko sąskaitą banke. Šioje sąskaitoje kaupiamos lėšos, skirtos atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios lėšos negali būti tapatinamos su įprastai veikiančios (ne bankrutuojančios) įmonės (paskolos gavėjo) laikomomis banko sąskaitoje lėšomis, nes iš esmės skiriasi šių lėšų prigimtis, disponavimo galimybė ir tikslai. Bankrutuojančios įmonės administratoriaus atidaromos kreditorių sąskaitos reglamentavimas, nustatytas ĮBĮ, aiškiai nurodant, kad tai – kreditorių sąskaita, leidžia vertinti, kad tokioje sąskaitoje laikomos lėšos yra kreditorių, o ne bankrutuojančios įmonės.
4. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad IĮIDĮ nuostatos draudžia tiesiogiai priteisti lėšas kaip draudimo išmoką iš kasatoriaus, nes kasatorius VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi pareigą, įvykus draudžiamajam įvykiui, išmokėti indėlininkams draudimo išmoką. Nors įstatyme tiesiogiai nėra sureguliuotos situacijos dėl draudimo išmokos priteisimo iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tai nepaneigia ieškovo teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą šiuo būdu. Tokiu atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimo motyvavimo ir CPK 263 straipsnio pažeidimo
Kasatorius VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 263 straipsnyje įtvirtintą draudimą sprendimą grįsti prielaidomis, nustatė, jog Ūkio bankas įskaitė ginčo lėšas ieškovo įsipareigojimams Ūkio bankui įvykdyti.
Vertindama šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodoma:1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje. Taigi, motyvuojamoji teismo sprendimo dalis apima faktinį ir teisinį teismo padarytų išvadų byloje pagrindimą, joje, be teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, turi būti, be kita ko, nurodomi ir teisiniai sprendimo pagrindai bei teisiniai argumentai. Teismas, taikydamas teisės normas konkretiems materialiesiems santykiams, sprendime aiškina taikomas teisės normas, atskleidžia jų prasmę. Dėl to ne kiekvienas teismo sprendimo motyvas vertintinas kaip faktinio pobūdžio ir (arba) kaip teismo nustatyta faktinė bylos aplinkybė.
Iš šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių matyti, kad jose teismai nurodė tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio argumentus. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl ginčo lėšų įskaitymo fakto egzistavimo ar neegzistavimo nepasisakė. Vienu iš teisinių sprendimo argumentų pirmosios instancijos teismas nurodė tai, kad atsakovas AB Ūkio bankas turi teisę įskaityti ieškovo reikalavimą į savo reikalavimą, kai ieškovo įsipareigojimai bankui neviršija IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų dydžio. Apeliacinės instancijos teismo sprendime dėl ginčo lėšų įskaitymo fakto (ne)egzistavimo nurodytos šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės: ieškovas 2013 m. kovo 14 d. ir balandžio 3 d. raštais kreipėsi į Ūkio banką su pretenzija dėl banko atlikto vienašalio įskaitymo, ieškovo manymu, pažeidžiančio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą draudimą įskaityti priešpriešinius reikalavimus; Ūkio bankas, atsakydamas į ieškovo pretenziją, 2013 m. kovo 27 d. ir balandžio 30 d. pranešimais informavo ieškovą, kad jis ieškovo sąskaitoje Nr. Lt 207010300001467969 esančias lėšas – 68 228,63 Lt (19 760,38 Eur) – paliko Ūkio banke, bet neįskaitė į įsiskolinimą (nepadengė ieškovo įsiskolinimo), išaiškino, kad remiantis BĮ85 straipsnio 4 dalimi pagal ieškovo prašymą gali būti taikomas lėšų įskaitymas į kreditus, be to, paaiškino, jog šiuo atveju nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nes vadovavosi IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad šis teismas, aiškindamas taikomas teisės normas ir nesutikdamas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisiniu argumentu, nurodė teisinį argumentą, jog ieškovo banko sąskaitoje esančios sumos įskaitymas į ieškovo paskolą tam pačiam kreditoriui (Ūkio bankui) po to, kai iškelta ieškovo bankroto byla, prieštarauja ĮBĮ įtvirtintam įskaitymo draudimui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Vertinamas kasacinio skundo argumentas dėl CPK 263 straipsnio pažeidimo grindžiamas pastarojo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisinio argumento izoliuotu interpretavimu, neva apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog egzistuoja faktas (faktinė bylos aplinkybė), kad Ūkio bankas įskaitė ginčo lėšas ieškovo įsipareigojimams Ūkio bankui įvykdyti. Darytina išvada, kad teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė ginčo lėšų įskaitymo tarp Ūkio banko ir ieškovo faktą, kasatorius netinkamai interpretuoja apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio reikalavimus.
Dėl Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, kai bankrutuojančio banko indėlininkas yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė
Šioje byloje keliamas teisės klausimas, ar draudžiamojo įvykio pagal IĮIDĮ atveju banko indėlininko – įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, – turėtas indėlis gali būti įskaitomas į šio indėlininko bankui nepadengtus įsipareigojimus, t. y. negrąžintas paskolas su palūkanomis, ar tokia įmonė (indėlininkas) turi teisę gauti draudimo išmoką.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. kovo 25 d., iškėlė ieškovui bankroto bylą, o 2011 m. liepos 4 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patvirtino Ūkio banko 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur) finansinį reikalavimą. Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Ūkio bankui buvo paskelbtas moratoriumas, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir atšaukta jo veiklos licencija. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla. 2013 m. vasario 12 d. ieškovo sąskaitoje Nr. Lt 207010300001467969, esančioje Ūkio banke, buvo 68 745,29 Lt (19 910,01 Eur) suma. Šios lėšos nurodytoje sąskaitoje buvo sukauptos po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, realizavus įmonės turtą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, iš esmės tai buvo likutis lėšų, kurias ieškovas buvo gavęs dar 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir 21 d. iš varžytynių už 147 829,50 Lt (42 814,38 Eur) pardavus butą Vilniuje. Nurodytos ieškovo sąskaitoje buvusios lėšos pagal IĮIDĮ nuostatas yra indėlis ir yra draudimo objektu, tačiau, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo išmoka ieškovui išmokėta nebuvo. Ūkio bankas 2013 m. kovo 25 d. iš nurodytos ieškovo banko sąskaitos perkėlė (133,68 Lt (38,72 Eur), 34,71 Lt (10,05 Eur) ir 68 228,63 Lt (19 760,38 Eur), iš viso 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur), į kitas sąskaitas, ieškovo vardu atidarytas Ūkio banke pirmiau nurodytų jo ir Ūkio banko sudarytų kredito sutarčių bei kortelės sąskaitos sutarčių pagrindu, iš kurių kildinamas Ūkio banko finansinis reikalavimas ieškovui. 2013 m. kovo 23 d. Ūkio banko, Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirašytos Trišalės sutarties (toliau – Trišalė sutartis) pagrindu dalis Ūkio banko turto, teisių, įsipareigojimų ir sandorių buvo perduota trečiajam asmeniui Šiaulių bankui, tačiau ieškovui priklausančios piniginės lėšos – 68 397,02 Lt (19 809,15 Eur), Ūkio banko įsipareigojimai ieškovui nebuvo perduoti Šiaulių bankui.
IĮIDĮ (šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikytina įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) reglamentuojamas indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, užsienio bankų filialuose ir kredito unijose, draudimo tvarka ir šių indėlių draudimo išmokų dydis (IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Teisę į draudimo išmoką indėlininkas įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos – bankroto bylos iškėlimo kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimo, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 1 dalis). Atsakinga už indėlininkams ir investuotojams draudimo išmokų apskaičiavimą ir išmokėjimą yra VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas” (IĮIDĮ 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nurodyto įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio draudimo išmokų apribojimus, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudimo išmokos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjams, jeigu indėliai ar įsipareigojimai investuotojui ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis); jeigu banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjo indėlis ar įsipareigojimai investuotojui yra didesni už šio gavėjo įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis), draudimo suma skaičiuojama iš indėlio ar įsipareigojimų investuotojui atimant gavėjo įsipareigojimus, bet negali būti didesnė, negu nurodyta šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje.
Ginčo santykiams taikytino BĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.) 761 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai IĮIDĮ nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Šio įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad banko bankroto procedūros metu nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo (kaip šios sąvokos apibrėžtos IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 11 dalyse), kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių. Ši BĮ nuostata koreliuoja su IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
ĮBĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 6 d.) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. ĮBĮ 14 straipsnyje, reglamentuojančiame disponavimą bankrutuojančios įmonės turtu, nustatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu (lėšomis) suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (1 dalies 1 punktas); visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo (2 dalis). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą administratorius bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja šio įstatymo nustatyta tvarka. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ aštuntasis skirsnis. Šio įstatymo 35 straipsnis nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą ir tvarką, jo 6 dalyje įtvirtinta, kad kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai; jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą.
Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad jis yra prieštaringas, nes: juo, viena vertus, imperatyviai įtvirtinta, jog draudžiama bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei (tokiai, kaip šios bylos ieškovas) atlikti įskaitymą, išskyrus vienintelį atvejį – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), o, kita vertus, nustatyta, jog banko bankroto procedūros metu įskaitymas, neviršijant draudimo išmokos dydžio, leidžiamas (BĮ 85 straipsnio 4 dalis) ir draudimo išmoka nemokama banko paskolos gavėjui, jeigu indėlis ne didesnis už jo įsipareigojimus (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas); juo, viena vertus, įtvirtintas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės (tokios, kaip šios bylos ieškovas) kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir proporcingumas (ĮBĮ 35 straipsnis), o, kita vertus, nustatyta, jog indėlininko lėšos (neviršijant draudimo išmokos dydžio) gali būti naudojamos tik atsiskaityti tik su vieninteliu kreditoriumi – bankrutuojančiu banku (BĮ 85 straipsnio 4 dalis, IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pastarosiose BĮ ir IĮIDĮ normose expressis verbis nėra nurodyta, kad jos reglamentuoja ir atvejus, kai iki draudžiamojo įvykio pagal IĮIDĮ įvykimo ir bankroto bylos bankui iškėlimo šio indėlininkas (įmonė) buvo įgijęs bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės statusą ir jo (indėlininko) lėšos banko sąskaitoje buvo sukauptos po bankroto bylos jam iškėlimo bei skirtos atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą, tarpusavyje konkuruojantį teisinį reglamentavimą, į tai, kad BĮ yra specialusis įstatymas ĮBĮ atžvilgiu tik bankui, taip pat atsižvelgdama į bankroto proceso ir indėlių draudimo paskirtį bei tikslus, vadovaudamasi bendraisiais teisės principais, aiškindama nurodytas materialiosios teisės normas, konstatuoja, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai iki draudžiamojo įvykio pagal IĮIDĮ įvykimo ir bankroto bylos bankui iškėlimo šio indėlininkas (įmonė) buvo įgijęs bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės statusą ir jo (indėlininko) lėšos banko sąskaitoje, savo dydžiu lygios šio įsipareigojimų bankui dydžiui, buvo sukauptos po bankroto bylos jam iškėlimo bei skirtos atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, nurodyta BĮ 85 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria leidžiamas įskaitymas, ir IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas yra netaikytini, toks indėlininkas, įvykus draudžiamajam įvykiui, turi teisę gauti draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad ieškovo lėšos draudžiamojo įvykio dieną banko sąskaitoje savo dydžiu buvo lygios jo įsipareigojimų Ūkio bankui dydžiui, jos buvo sukauptos po bankroto bylos ieškovui iškėlimo, 2013 m. kovo 23 d. tarp Ūkio banko, Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudaryta Trišalė sutartis, kurios pagrindu dalis Ūkio banko turto, teisių, įsipareigojimų ir sandorių buvo perduota trečiajam asmeniui Šiaulių bankui, šioje byloje nesiremtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Virgera“ v. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-689/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-689/2013">3K-3-689/2013</a>, pateiktais išaiškinimais. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad: šios bylos atveju BĮ 85 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria leidžiamas įskaitymas, netaikytina; ji (nurodyta nuostata) skirta sureguliuoti įprastas situacijas, neapimančias atvejų, kai neįvykdytų įsipareigojimų bankrutuojančiam bankui turi bankrutuojanti įmonė, kuri lėšas banko sąskaitoje sukaupė po įmonės bankroto bylos iškėlimo; pagal IĮIDĮ nuostatas, įvykus draudžiamajam įvykiui, ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką ir nėra teisinio pagrindo, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nemokėti ieškovui draudimo išmokos. Kasacinių skundų argumentai, kuriais teigiama, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, atmestini kaip nepagrįsti.
Kasatorius VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovui negali būti išmokėta draudimo išmoka, nes IĮIDĮ nuostatos draudžia tiesiogiai priteisti pinigines lėšas kaip draudimo išmoką iš kasatoriaus. Anot šio kasatoriaus, jeigu ginčo lėšos neteisėtai nėra pripažintos draudimo išmoka ir dėl to nėra perkeltos AB Šiaulių bankui, tokia situacija yra susiklosčiusi neteisėtų Ūkio banko veiksmų pagrindu, todėl reikalavimas dėl ginčo piniginių lėšų priteisimo privalo būti reiškimas ne šiam kasatoriui, o Ūkio bankui.
Vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal IĮIDĮ normas: teisę į draudimo išmoką indėlininkas įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 1 dalis); už draudimo išmokų indėlininkams apskaičiavimą ir išmokėjimą yra atsakinga VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IĮIDĮ 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas); ji turi pareigą, įvykus draudžiamajam įvykiui, per IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą išmokėti indėlininkams draudimo išmoką; draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus, jų indėlius (IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis); draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalis); draudimo išmokos indėlininkams išmokamos litais arba atitinkamos Europos valstybės nacionaline valiuta, kai indėliai laikomi banko ar įmonės filiale, įsteigtame Europos valstybėje (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis); draudimo išmokų išmokėjimui prilyginamas draudimo įmonės dalyvavimas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime 121 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu (IĮIDĮ 121 straipsnio 4 dalis); draudimo įmonė dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime pervesdama lėšas laikinajam bankui ar kitam bankui, kuris pagal BĮ 761 straipsnio nuostatas perima banko turtą, teises ir įsipareigojimus, tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma (IĮIDĮ 121 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad įvykus draudžiamajam įvykiui – Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 12 nutarimu Ūkio bankui pritaikius poveikio priemones – ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką, o kasatoriui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsirado pareiga šią išmokėti. Ši kasatoriaus pareiga neišnyksta net jeigu draudikas laiku nepateikia duomenų apie indėlininką ir šio indėlį. Draudiko pavėluotas duomenų pateikimas draudimo įmonei gali tik nutolinti pareigos išmokėti draudimo išmoką įvykdymo momentą, tačiau ne apskritai eliminuoti draudimo įmonės pareigą. Iš šios bylos duomenų matyti, kad ieškovui, turinčiam teisę gauti draudimo išmoką, kasatorius VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ jos neišmokėjo nei pinigais, nei dalyvaudamas turto teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime pervedant lėšas kitam bankui, kuris pagal BĮ 761 straipsnio nuostatas perėmė banko turtą, teises ir įsipareigojimus, nes Ūkio banko įsipareigojimai dėl ieškovo indėlio Trišale sutartimi nebuvo perduoti trečiajam asmeniui Šiaulių bankui. Bylos duomenys neleidžia daryti išvados apie galimybę ieškovo aspektu įsiterpti į Trišalę sutartį, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavimas Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime būtų prilyginamas draudimo išmokos ieškovui išmokėjimui. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pažeistos ieškovo teisės gintinos priteisiant jam draudimo išmoką pinigais iš draudimo įmonės, ir parinkdamas tokį pažeistų ieškovo teisių gynimo būdą nepažeidė materialiosios teisės normų.
Kiti kasacinių skundų argumentai vertintini kaip neturintys įtakos teismų praktikos formavimui ir apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti kasacinių skundų argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios išlaidos priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas atsiliepimu į kasatoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą prašo iš šio kasatoriaus priteisti patirtas 3630 Lt (1051,32 Eur) išlaidas advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, spręstina, kad sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl jo prašymas dėl nurodytų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, tenkintinas iš dalies ir ieškovo naudai iš kasatoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistina 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi sprendimas kasaciniame teisme priimtas ieškovo naudai, tai iš šio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovams nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame teisme patirta 9,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. kovo 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (4,88 Eur) ir BAB Ūkio banko (4,87 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo BUAB „Grafystė“ (j. a. k. 300501377) naudai ir 4,88 Eur (keturis Eur 88 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Priteisti iš atsakovo BAB Ūkio bankas (j. a. k. 112020136) 4,87 Eur (keturis Eur 87 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
