E. P. pagal BK 129 str. 2 d., 138 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49-693/2019

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01943-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.3.1.2.8; 1.2.4.4.2.8; 2.1.7.4.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam K. P.,

gynėjams advokatams Arūnui Abraičiui, Aidui Mažeikai, Sauliui Zakarevičiui, Tomui Meidui ir Nerijui Plėdžiui,

nukentėjusiosioms A. B. ir A. D.,

jų atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistojo E. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nuteistojo P. L. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu K. P. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant K. P. tęsti darbą ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir K. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas K. P. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. sausio 29 d.

E. P. nuteistas:

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant E. P. tęsti darbą ir mokslą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant E. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20 val., taip pat tęsti darbą ir mokslą.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas E. P. taikyto laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. sausio 2 d.

P. L. nuteistas:

– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams, P. L. per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis nuo 20 val. restoranuose ir baruose, taip pat įpareigojant tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir P. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant P. L. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20 val., taip pat tęsti darbą.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas P. L. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 26 d. iki 2015 m. sausio 2 d.

S. J. nuteistas:

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams;

– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, S. J. per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis nuo 20 val. restoranuose ir baruose, taip pat įpareigojant tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir S. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant S. J. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20 val., taip pat tęsti darbą.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. J. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. kovo 12 d.

Iš K. P. priteista nukentėjusiesiems A. B., A. D., M. D. ir J. D. po 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam V. D. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, V. D. 327,20 Eur turtinės žalos atlyginimo, A. B. 2000 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 5171,75 Eur T. D. gydymo išlaidoms atlyginti. Pripažinta A. D. teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistojo K. P., nuteistojo E. P. gynėjo, nuteistojo P. L. gynėjo bei nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteistas V. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), A. Š. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), taip pat S. J. ir A. Š. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo K. P., jo ir kitų nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. K. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų skėčio dalimi tyčia smogė T. D. į kairės akies sritį ir taip jį nužudė, o būtent:

K. P. 2014 m. gruodžio 24 d. 3 val. viešojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie baro „V (duomenys pakeisti)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas išankstinį tikslą naudoti smurtą prieš kitus asmenis, įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties sudavė smūgius rankomis M. P. ir jėga išplėšęs iš jo rankų skėčio dalį, šia dalimi sudavė ne mažiau kaip du smūgius T. D. į galvą, taip padarė jam kairės akies obuolio kiauryminę žaizdą (sunkų sveikatos sutrikdymą), priekinės smegenų arterijos kairės šakos Al segmento prekomunikantinės dalies sužalojimą, tai sukėlė įvairias komplikacijas (visi sužalojimai detaliai nurodyti nuosprendžio nustatomojoje dalyje), dėl to T. D. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje 2015 m. sausio 6 d. 3.40 val. mirė nuo aklo kiauryminio durtinio galvos sužalojimo su kairės akies ir smegenų sužalojimu.

2. K. P., E. P., P. L. ir S. J. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su A. Š., dėl chuliganiškų paskatų tyčia nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, būtent:

jie 2014 m. gruodžio 24 d. 3 val. viešojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie baro „V“, turėdami išankstinį tikslą naudoti smurtą prieš kitus asmenis, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, įžūliais veiksmais demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties, po to, kai K. P. tyčia sudavė vieną kartą A. K. į pilvą, o E. P. pastūmus A. K. ir nukentėjusiajam pargriuvus bei K. P. sudavus vieną kartą koja A. K. į kojas ir vieną kartą į sėdmenis, P. L., E. P. ir S. J. taip pat sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir paliko A. K. gulintį ant žemės. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam atsikėlus ir bėgant Naugarduko gatvės link, K. P. jį pasivijus (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje ir kumščiu vieną kartą sudavus nukentėjusiajam į smakrą, vieną kartą kumščiu – į petį, du kartus kumščiu – į rankas, P. L., pribėgęs su E. P., taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. K. į įvairias kūno vietas, po to pribėgęs A. Š. sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. K. į šonus ties kepenimis, nuo jų A. K. pargriuvo, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam linijinius odos nubrozdinimus kaktos ir kryžkaulio srityje, odos nubrozdinimus nugaroje, poodinę kraujosruvą kairio antakio srityje, dešinės mentės lūžį.

3. K. P., E. P., P. L. ir S. J. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su V. M. ir A. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, naudodami fizinį smurtą prieš M. P., nenustatytą asmenį, A. K. ir M. Š., savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką:

2014 m. gruodžio 24 d. apie 3 val. viešojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie baro „V“, būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami išankstinį tikslą naudoti smurtą prieš kitus asmenis, veikdami bendrininkų grupe, savo įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomeninę rimtį bei tvarką, be jokios aiškios priežasties S. J., P. L., E. P., K. P. ir A. Š. tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. K., taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, be to, K. P. tyčia sudavė smūgius kumščiu į veidą ir į šoną M. P., vieną smūgį kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tyčia viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatvėje metė į žmonių grupę alaus bokalą, kuris atsitrenkė į asfaltuotą dangą ir sudužo, E. P. tyčia sudavė smūgį kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, A. Š. su V. M. tyčia sudavė smūgius M. Š. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė jam daugybines poodines kraujosruvas galvos dešinėje pusėje, dešinės pusės nugaros ir klubo srityse, dešinėje rankoje, t. y. nežymiai sutrikdė M. Š. sveikatą, tyčia viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatvėje vartojo keiksmažodžius, taip pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomeninę rimtį bei tvarką.

II. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl K. P., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Byloje buvo pažeista K. P. teisė į gynybą, teismai rėmėsi neleistinu įrodymu – psichofiziologiniu tyrimu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus, neteisingai vertino bylos įrodymus ir pažeidė sprendimų surašymo taisykles.

4.2. K. P. teisės į gynybą pažeidimas motyvuojamas tuo, kad teismai pažeidė bylos nagrinėjimo teisme ribas, t. y. neteisėtai jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ir apie tai jam iš anksto nebuvo pranešta, taip buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pagal kaltinamąjį aktą trys asmenys buvo kaltinami bendrais veiksmais padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, šiame procesiniame dokumente nurodant, kaip pasireiškė jų bendras veikimas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigoje prokuroras, nekeisdamas kaltinime nurodytų aplinkybių, prašė nuteisti tik vieną asmenį – kasatorių, taip liko neaišku, kas padarė kaltinime nurodytus kitiems asmenims priskirtus veiksmus, ką darė šie asmenys ir kt. Kasaciniame skunde išsamiai cituojami kasacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-P-36/2010, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K- 42-942/2016 ir kt.) ir teigiama, kad šiuo atveju kaltinimo pakeitimas pirmosios instancijos teismo proceso baigiamajame etape, nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, vertintinas kaip siurprizinė sąlyga kaltinamajam ir jo gynėjui, nes gynybos pozicija dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių neabejotinai būtų kitokia.

4.3. Teismai, konstatuodami kasatoriaus kaltę, pažeidė sprendimų surašymo taisykles, nes baigiamųjų kalbų metu K. P. gynėjas nurodė konkrečius argumentus, kurie patvirtino ginamojo nekaltumą, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo visus gynybos argumentus ir nepaneigė jų byloje surinktais įrodymais. Iš šio sprendimo turinio nėra aišku, kokie įrodymai patvirtina, kad kasatorius padarė inkriminuotus veiksmus, kodėl nebuvo remiamasi kitų liudytojų parodymais, kurie nepalankūs kaltinimui, o K. P. kaltė grindžiama prielaidomis ir išvedžiojimais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš esmės pakartojo tuos pačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (pavyzdžiui, kad byloje neįrodyta, jog K. P. skėčiu du kartus smogė T. D.; kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal pakeistą kaltinimą), apsiribodamas bendro pobūdžio frazėmis. Todėl tokie teismų sprendimai negali būti laikomi atitinkančiais BPK jiems keliamus reikalavimus.

4.4. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas netinkamai: nebuvo nustatyti visi nagrinėjamo įvykio dalyviai; galimas nusikalstamos veikos įrankis rastas ne įvykio vietos apžiūros metu, o tik po savaitės; visų nužudymu kaltintų asmenų parodymai ir jų nurodytos aplinkybės atliekant parodymų patikrinimą vietoje skiriasi bei prieštaravimai nepašalinti; nekokybiškai atlikti kaltintų asmenų parodymų patikrinimai vietoje; nėra padarytos kaltinamųjų parodymų vizualizacijos panaudojant šiuolaikinę techniką. Dėl šių trūkumų neįmanoma sugretinti kaltinamųjų parodymų. Teismai, pažeisdami BPK reikalavimus, rėmėsi iš esmės tik nuteistųjų A. Š. ir S. J. parodymais, nors juos reikėtų vertinti itin atsargiai, nes jie yra suinteresuoti išvengti baudžiamosios atsakomybės, juolab jų parodymai kito, prieštarauja bylos įrodymams. Iš nužudymu kaltintų asmenų vienintelio kasatoriaus parodymai buvo nuoseklūs ir niekada nekito. Prokuroras kaltino K. P. remdamasis liudytojų I. D. ir M. P. parodymais, tačiau šie asmenys apskritai niekada neminėjo apie kasatoriaus tariamą dalyvavimą nužudyme, mirtinų smūgių sudavimą. Atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvadoje Nr. pM41/15(01)-M30/15(01) nurodyta, jog mirtiną smūgį T. D. sudavė asmuo, stovintis prieš jį labiau iš kairės pusės, tačiau iš P. L. ir kitų asmenų parodymų matyti, jog K. P. galėjo stovėti prieš nukentėjusįjį ties jo viduriu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo atlikta skėčio ekspertizė ir asmenų apklausos poligrafu, tačiau naujų leistinų BPK prasme įrodymų, patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes, nebuvo surinkta. Kasatorius daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis nužudė T. D., todėl teismai, padarydami priešingą išvadą, netinkamai įvertino bylos įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

4.5. Kasaciniame skunde detaliai pasisakoma dėl poligrafo panaudojimo baudžiamajame procese teisėtumo ir leistinumo, cituojama BPK 20 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teigiama, kad poligrafo naudojimo baudžiamajame procese galimybė nereglamentuota nei BPK, nei Poligrafo naudojimo įstatyme, todėl juo gauti duomenys negali būti laikomi įrodymu. Tokią pačią išvadą suformulavo kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017, tačiau teismai, pripažindami tyrimo poligrafu rezultatus įrodymais, nepagrįstai neatsižvelgė į tai.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo E. P. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl E. P., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Teismai nepagrįstai pripažino E. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pagal kurią turi būti nustatyta, kad kaltininkas padarė nusikalstamą veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistasis nuo pat baudžiamojo proceso pradžios nuosekliai teigė, kad nagrinėjamo įvykio vakarą šiek tiek išgėrė alkoholio (su visais pakėlė taurę) darbo vakarėlyje, kuriame jis aptarnavo bendradarbius, tačiau nebuvo girtas. To nepaneigė ir A. Š., kuris buvo E. P. bendradarbis ir taip pat dalyvavo vakarėlyje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino A. Š. pasakytus žodžius K. P., kad švenčia su E. P., su alkoholio vartojimu, nes švęsti galima ir nevartojant alkoholio ar jį vartojant minimaliai. Priešingai, nei teigiama skundžiamoje nutartyje, E. P. nėjo smurtauti ar sukelti muštynių, muštynės prasidėjo K. P. sudavus smūgius, E. P. į jas įsitraukė tada, kai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo bandė jam suduoti smūgius. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po nusikalstamų veikų padarymo kasatoriui nebuvo nustatytas neblaivumas. Todėl teigti, kad byloje yra objektyvių duomenų, patvirtinančių BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, nėra pagrindo.

5.2. Teismai nepagrįstai nenustatė E. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu davė parodymus, kuriais patvirtino savo padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, faktą, papasakojo ne tik apie savo, bet ir matytus kitų asmenų veiksmus, todėl jis padėjo byloje išaiškinti nusikalstamas veikas ir jame dalyvavusius asmenis. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. P. parodymai padėjo išaiškinti T. D. nužudymą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. P. nurodė tik dalį padarytų smurtinių veiksmų, prieštarauja bylos įrodymams. Nuteistojo parodymai apie tai, kad jis sudavė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui dėl to, kad šis norėjo suduoti pirmas, nėra paneigti. Tyrimas poligrafu parodė, kad E. P. sąžiningai atsakė į jam pateiktus klausimus, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad kasatorius, duodamas parodymus, buvo nenuoširdus, yra nepagrįstas, be to, buvo padaryta bendra išvada apie visų kaltinamųjų nenuoširdumą, to neindividualizuojant. Nuteistasis kritiškai vertino savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, kai atsirado galimybė, jis pats pirmas iš visų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu susisiekė su nukentėjusiuoju A. K., atsiprašė jo ir atlygino padarytą žalą. Reikšminga ir tai, kad E. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju pasisiūlė sumokėti maksimalią įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja tris alternatyvias aplinkybes: nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis, o šiuo atveju dėl E. P. jos visos ir nustatytos.

5.3. Byloje yra visos sąlygos atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės tiek susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis), tiek pagal laidavimą (BK 40 straipsnį), nes jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, susitaikė su A. K. ir atlygino jam padarytą žalą; yra pagrindo manyti, kad E. P., kuris neteistas, mokosi ir dirba, charakterizuojamas teigiamai, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; jo mama M. T., kuri neteista, nebausta, charakterizuojama teigiamai, verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą poveikį sūnui, gyvenančiam kartu su ja. Kita vertus, teismai neatleido nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal vieną iš minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių iš esmės nepagrįstai motyvuodami tuo, kad E. P. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nesigaili. Be to, apeliacinės instancijos teismo papildomas motyvas, kad nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, nors to nekonstatavo pirmosios instancijos teismas, pasunkino jo teisinę padėtį, nes dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo P. L. gynėjas advokatas S. Zakarevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl P. L., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Teismai nepagrįstai neatleido P. L. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis) ar pagal laidavimą (BK 40 straipsnį) ir formaliai atmetė tokio pobūdžio prašymus, nevertino galimos laiduotojos tinkamumo.

6.2. Byloje yra visos BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytos sąlygos atleisti P. L. pagal laidavimą, nes nuteistasis visiškai pripažino kaltę ir sutiko su visomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, savanoriškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, yra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes anksčiau neteistas, nebaustas, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar psichiką veikiančiomis medžiagomis, dirba, mokosi, sportuoja ir charakterizuojamas teigiamai. Aptartos aplinkybės leidžia P. L. taikyti ir BK 38 straipsnio nuostatas.

6.3. Pirmosios instancijos teismas pateikė savo bendrą subjektyvų vertinimą apie nuteistųjų nenuoširdumą neaptardamas kiekvieno iš jų požiūrio į padarytas nusikalstamas veikas. P. L. baudžiamajame procese elgėsi korektiškai, sutiko dalyvauti visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, visada davė faktiškai tokio paties turinio parodymus. Skundžiamame nuosprendyje nenurodytos jokios reikšmingos aplinkybės, kurios pagrįstų, kad nuteistasis siekė palengvinti savo padėtį ar išvengti atsakomybės. To jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Todėl, jei kaltinamasis pripažino visas jam inkriminuojamo kaltinimo aplinkybes, davė išsamius parodymus, kurie nelaikytini klaidinančiais teismą ar neatitinkančiais objektyvių duomenų, proceso metu išreiškė apgailestavimą ir atsiprašė nukentėjusiojo, nėra jokio pagrindo nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie P. L. nenuoširdumą, kad jis bandė menkinti savo vaidmenį bendrininkų grupėje ir suduotų smūgių skaičių A. K., yra nepagrįsta, nes byloje nustatyta, kiek trauminių poveikių patyrė A. K. ir kiek smūgių sudavė nuteistasis, kuris neneigia to. Be to, kiti nuteistieji nenurodė jokių kitų aplinkybių apie P. L., nei nurodė jis pats.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl S. J., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Teismai, pripažindami kasatorių kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepašalino esminių abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių.

7.2. Teismai, spręsdami dėl S. J. kaltės, rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais ir nevertino nuteistojo nekaltumą patvirtinančių įrodymų. Skundžiamuose teismų sprendimuose tiesioginio įrodymo – nukentėjusiojo A. K. – objektyvumas ir patikimumas nebuvo vertinami, o netiesioginių įrodymų (nuteistųjų A. Š. ir E. P., liudytojo M. P. ir paties kasatoriaus parodymų) sąsajumas buvo grindžiamas prielaidomis ir interpretacijomis, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą.

7.3. Nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti baudžiamajame procese dėl S. J. padarytų veiksmų, yra iš esmės prieštaringi. Be to, nukentėjusysis apklausų metu pripažino, kad jis nagrinėjamo įvykio metu buvo itin apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau apsvaigimo įtakos jo suvokimui ir parodymų patikimumui teismai nevertino. Byloje, be kita ko, yra duomenų, kad A. K. parodymai galimai buvo sufabrikuoti, t. y. iš anksto paruošti kitų asmenų, galimai teisėsaugos pareigūnų, arba prieš apklausą jis buvo supažindintas su kaltinamuoju aktu ar kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nukentėjusysis teismo posėdžių metu taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu jis reikalauja iš S. J. atlyginti žalą. Kiti bylos netiesioginiai įrodymai, nesant patikimų A. K. parodymų, nesudaro pagrindo kasatorių pripažinti kaltu dėl nukentėjusiojo sumušimo. S. J. nurodyta versija, kad jis tik pastūmė A. K. ir šį veiksmą padarė dar iki tada, kai kiti nuteistieji nukentėjusįjį užpuolė, nebuvo paneigta, priešingai – ją patvirtina bylos įrodymai, tačiau teismai vertino bylos įrodymus išskirtinai kaltinimo naudai.

7.4. Teismai nepagrįstai nustatė S. J. bendrininkavimą su kitais nuteistaisiais padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes bylos įrodymai nepatvirtina, kad kasatorius su jais bendrai atliko smurtinius veiksmus prieš A. K. ar pritarė jiems. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad kitų nuteistųjų susitarimas yra traktuotinas kaip išankstinis, tuo tarpu S. J. tariamas susitarimas yra vertintinas kaip konkliudentinis, kuris nustatytas nevertinant įrodymų apie aplinkybes, įvykusias ne įvykio vietoje ir metu, nors būtent šios aplinkybės paneigia nuteistojo išankstinį susitarimą, nustatytą pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad S. J. su niekuo nekonfliktavo, bandė taikiai išspręsti kilusius konfliktus, nes tai susiję su įvykiais baro viduje ir iki įvykių lauke prie baro, kai kilo muštynės. Be to, S. J. bendrininkavimas su nuteistaisiais smurtaujant prieš A. K. yra neįmanomas, nes kasatoriaus kontakto su nukentėjusiuoju laikas neleistų konstatuoti susitarimo konkliudentiniais veiksmais, juolab kad šie veiksmai nesutrikdė nukentėjusiajam sveikatos.

7.5. Teismai nepagrįstai pripažino, kad S. J. nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes byloje nėra įrodymų, nei patvirtinančių tokią nuteistojo būseną, nei kad jis apskritai vartojo alkoholį. Todėl skundžiamuose teismų sprendimuose pripažinti kasatoriaus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nebuvo pagrindo.

7.6. Apeliacinės instancijos teismas S. J. nenuoširdumą baudžiamajame procese grindė tik tuo, kad teismo posėdžio metu nepastebėjo to, o toks argumentavimas iš esmės patvirtina teismo šališkumą, nes buvo sprendžiama apie asmens nuoširdumą ne remiantis bylos duomenimis, o vien jo elgesiu bylą nagrinėjant teisme. Atkreipiamas dėmesys, kad šis teismas pripažino, jog kasatorius davė faktiškai nuoseklius parodymus byloje. Nepaisant to, buvo nustatytas S. J. nenuoširdumas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistojo E. P. gynėjo advokato A. Mažeikos ir nuteistojo P. L. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai ginčijant įrodymų vertinimą ir teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų kasacinių skundų argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (pavyzdžiui, teismai netinkamai nustatė K. P. ir S. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nepagrįstai pripažino E. P. ir S. J. apsvaigimą nuo alkoholio darant nusikalstamas veikas, taip pat jų bei P. L. neprisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir (ar) nenuoširdumą bei kt.), atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad K. P., byloje būdamas nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus dėl jo nuteisimo ir bylą nutraukti, pateikdamas iš esmės tik argumentus, susijusius su jo neteisėtu ir nepagrįstu nuteisimu už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Argumentai dėl K. P. neteisėto ir nepagrįsto nuteisimo pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius kasaciniame skunde nepateikti, šios teismų sprendimų dalies, išskyrus bausmės skyrimo klausimą, kasatorius taip pat neginčijo apeliaciniame skunde (15 t., b. l. 175–190). Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas pasisakys teisės taikymo aspektu tik dėl tų K. P. kasacinio skundo argumentų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistųjų K. P. ir S. J. kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK pažeidimų

11. Nuteistieji K. P. ir S. J. kasaciniuose skunduose nesutikimą dėl jų nuteisimo pagal inkriminuotus baudžiamojo įstatymo straipsnius sieja su tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, K. P. skunde tvirtina, kad byloje buvo pažeista jo teisė gynybą, teismai rėmėsi neleistinu įrodymu – psichofiziologiniu tyrimu, o skundžiamų teismų sprendimai neatitinka jų surašymo taisyklių. Šie kasatorių skundų argumentai, kurie iš esmės tapatūs jų apeliacinių skundų argumentams, nepagrįsti, todėl atmestini.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

13. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

14. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

15. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. P. ir S. J. kaltės klausimą dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatorius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, ar K. P. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, vertino paties K. P., kitų nuteistųjų S. J., A. Š., P. L. ir E. P. parodymus, jų nurodytas aplinkybes ir nubraižytas schemas atliekant parodymų patikrinimą vietoje, liudytojų M. P. ir I. D. parodymus, specialistų išvadas apie T. D. sužalojimus ir jų mechanizmą, ekspertizės aktą dėl sužalojimo įrankio (skėčio), jas surašiusių ekspertų S. Chmieliausko, S. Laimos, R. Sitienės ir R. Jatulio paaiškinimus. Apkaltinamajame nuosprendyje sprendžiant, ar S. J. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, vertinti paties kaltinamojo, kitų kaltinamųjų K. P., E. P., P. L. ir A. Š. parodymai, nukentėjusiojo A. K., liudytojo M. P. parodymai ir specialisto išvada Nr. G 4432/14(01). Pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiedamas į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Šios instancijos teismo baigiamajame akte, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltinamųjų K. P. ir S. J. kaltę, taip pat aptartos jų gynybos versijos, kad K. P. savo veiksmais nenužudė nukentėjusiojo T. D., o S. J. nepadarė inkriminuotų veiksmų bendrininkaudamas su kitais kaltinamaisiais, bei jos motyvuotai atmestos.

16. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo K. P., nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliacinius skundus, dar kartą itin išsamiai įvertino byloje ištirtų įrodymų visumą ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių. Skundžiamoje nutartyje pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kad pagal šias nustatytas aplinkybes K. P. ir S. J. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

17. K. P. kasaciniame skunde akcentuojama, kad teismai, pripažindami tyrimo poligrafu rezultatus įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies, atitinkamas Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, taip pat nesilaikė suformuotos teismų praktikos. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo naudojimo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Be to, teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-31-511/2018, 2K-191-697/2018). Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad, priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepripažino tyrimo poligrafu duomenų įrodymais. Šios instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šiais duomenimis nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, kita vertus, padarė teisingą išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas ne tik tyrimo poligrafu duomenimis, bet ir kitais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, kurių pakanka daryti išvadoms dėl K. P. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi tyrimo poligrafu duomenimis, tačiau šie duomenys nebuvo pagrindiniai (esminiai), kuriais grindžiama K. P. kaltė. Todėl vien aptariamas apkaltinamojo nuosprendžio trūkumas nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindamas, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o toks teismo sprendimas turi būti panaikintas.

18. Pasak K. P., dėl ikiteisminio tyrimo nekvalifikuoto atlikimo nebuvo galimybės nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat tinkamai užfiksuoti bylos duomenis ir juos vėliau įvertinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2P-89/2014, 2K-247-788/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Nagrinėjamu atveju teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tikrąsias T. D. nužudymo aplinkybes, kurių pakako daryti neabejotinoms išvadoms dėl K. P. kaltės. Vien kasatoriaus nesutikimas su teismų sprendimais dėl, jo nuomone, nekvalifikuoto ikiteisminio tyrimo atlikimo savaime nereiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

19. Taigi teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamuose teismų sprendimuose vertinant byloje surinktus ir ištirtus įrodymus buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ar pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų reikalavimai.

20. K. P. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad, apkaltinamajame nuosprendyje neaptarus nuteistojo gynėjo baigiamųjų kalbų metu pasakytų konkrečių argumentų, patvirtinančių ginamojo nekaltumą, šis teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą vienas iš apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų yra tas, kad jame turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį byloje, šio reikalavimo laikėsi. BPK 305 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje privalo būti motyvai, kuriais atmetami gynėjo ar kito byloje dalyvaujančio asmens per baigiamąsias kalbas išdėstyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQtNTExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94-511/2018">2K-94-511/2018</a>). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis priimtas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

21. Priešingai, nei teigia K. P. ir S. J. kasaciniuose skunduose, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nebuvo padaryta esminių BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų.

22. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į esminius K. P., S. J. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistųjų kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo (motyvuotai paneigė, kad K. P. savo veiksmais nenužudė nukentėjusiojo T. D., o S. J. nepadarė inkriminuotų veiksmų bendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais) ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat dėl kitų K. P. apeliaciniame skunde nurodytų neva byloje padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (bylos nagrinėjimo teisme ribų pažeidimo, ikiteisminio tyrimo neišsamumo ir kt.). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, o skundžiama nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

23. K. P. skunde teisės į gynybą pažeidimą sieja su tuo, kad teismai pažeidė bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), nes neteisėtai jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ir apie tai jam iš anksto nebuvo pranešta. Teisėjų kolegija atmeta tokius nuteistojo argumentus kaip nepagrįstus.

24. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-244-303/2018 ir kt.).

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal kaltinamąjį aktą K. P. buvo kaltinamas nužudęs T. D. dėl chuliganiškų paskatų veikdamas kartu su S. J. ir A. Š. (11 t., b. l. 137). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos, skundžiamu nuosprendžiu nuteisė už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą K. P., o S. J. ir A. Š. išteisino dėl šio kaltinimo, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pastariesiems asmenims inkriminuotos nusikalstamos veikos vertinimo sutapo su prokuroro pozicija, išsakyta per baigiamąsias kalbas, kuri buvo žinoma tiek K. P., tiek jo gynėjui, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad gynybai aplinkybė dėl S. J. ir A. Š. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo netikėta. Abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad, tik vieną K. P. nuteisus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nebus pažeistos BPK 255, 256 straipsnių nuostatos, nes tiek kaltinamajame akte, tiek apkaltinamajame nuosprendyje aprašyti kasatoriaus padaryti veiksmai (smūgių sudavimas M. P., skėčio dalies išplėšimas jėga iš jo rankų ir ne mažiau kaip dviejų smūgių sudavimas skėčio dalimi T. D.) sutapo. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. J. ir A. Š. savo veiksmais, kurie kaltinamajame akte buvo konkrečiai aprašyti, nenužudė T. D., privalėjo pašalinti jų veiksmus ir bendrininkavimą iš K. P. pareikšto kaltinimo. Tai, kaip teisingai nurodyta skundžiamuose teismų sprendimuose, nelaikytina K. P. pareikštame kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės kitomis. Todėl pirmosios instancijos teismas, susiaurindamas K. P. kaltinimą, neturėjo vadovautis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis ir kartu apskritai negalėjo jų pažeisti. Kasaciniame skunde deklaratyviai cituojami kasacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo teisme nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi bei nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl nuteistojo S. J. kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su bendrininkavimu darant inkriminuotas nusikalstamas veikas

27. S. J. kasaciniame skunde nepagrįstai nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas bendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais, o kasatoriaus susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais.

28. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

29. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nesunkiai nukentėjusiojo A. K. sveikata dėl chuliganiškų paskatų ir visuomenės rimtis bei tvarka buvo sutrikdyti bendrais nuteistųjų, kurie veikė kaip bendravykdytojai, veiksmais. S. J., matydamas kitų bendrininkų neteisėtus veiksmus, neprieštaravo jiems ir nebandė nutraukti jų. Priešingai, kasatorius, suduodamas rankomis ir kojomis smūgius A. K. į įvairias kūno vietas, aktyviai prisijungė prie nusikalstamų veikų darymo, taip kartu pritardamas kitų nuteistųjų nusikalstamiems ketinimams. Teismų nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, S. J. elgesys ir jo padarytų veiksmų pobūdis nagrinėjamo įvykio metu skundžiamuose teismų sprendimuose leido padaryti pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad S. J. suvokė, jog naudoja smurtą prieš A. K. bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais ir tai kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, todėl nėra svarbu, kurio iš bendrininkų veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta A. K. sveikata, nes už kilusias bendras nusikalstamas pasekmes atsakingi visi bendrininkai, taip pat ir S. J.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atskleisdami S. J. susitarimo su kitais nuteistaisiais daryti nusikalstamas veikas ir jo bendrininkavimo turinį, tinkamai aiškino ir taikė BK 24 straipsnio nuostatas.

Dėl nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų bei nuteistojo S. J. kasaciniuose skunduose nurodytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

30. Nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

31. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: tai kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

32. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

33. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-163/2014 ir kt.).

34. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad E. P. ir P. L. nebuvo nuoširdūs duodami parodymus baudžiamojo proceso metu ir nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veikų, nepripažino jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Skundžiamame nuosprendyje iš tiesų nebuvo motyvuota, kodėl padarytos tokios išvados atskirai dėl kiekvieno iš nuteistųjų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai patikrino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aptariamos E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šios instancijos teismas išanalizavo kiekvieno iš nuteistųjų parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, turinį bei konstatavo, kad E. P. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas baigiantis ikiteisminiam tyrimui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o P. L. – tik bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje. Iki tol abu nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu arba neigė padarę inkriminuotas nusikalstamas veikas, arba pripažino savo kaltę tik iš dalies (davė parodymus tik apie tam tikrus savo padarytus veiksmus, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamas veikas ir kt.). Skundžiamoje nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad tokių nuteistųjų parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nelaikytinas prisipažinimu padarius nusikalstamas veikas ir nerodo jų nuoširdumo, kritiško savo elgesio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai atmetė E. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kodėl nepripažįsta, kad šis nuteistasis padėjo išsiaiškinti padarytą nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. P. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuteistasis baudžiamajame procese elgėsi korektiškai, sutiko dalyvauti visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, neturi reikšmės sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo. Pasak E. P. gynėjo, jo ginamasis atsiprašė nukentėjusiojo A. K. ir atlygino jam padarytą žalą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokie E. P. veiksmai pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti pripažįstant jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl papildomai spręsti dėl nuteistojo padarytų tokių veiksmų pripažinimo kita atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) nėra pagrindo. Taigi teismai, nepripažindami E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

35. S. J. kasaciniame skunde taip pat nesutinka su teismų išvada dėl jo nenuoširdumo baudžiamojo proceso metu, nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pateikė motyvus šiuo klausimu. Priešingai, nei teigia kasatorius, sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, vertintinas ne tik jo parodymų turinys, bet ir kitos aplinkybės, taip pat elgesys bylą nagrinėjant teisme, todėl teismų toks motyvavimas dėl S. J. nenuoširdumo negali būti laikomas teismų šališkumu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pati kasatoriaus pozicija skunde yra nenuosekli ir nelogiška, t. y. jis, ginčydamas minėtą teismų išvadą, prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus, priimtus dėl jo, ir nutraukti bylą, nes teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat jo baudžiamojo proceso metu duotus nuoseklius parodymus. Taigi S. J., neigdamas savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, tvirtina, kad tokia jo pozicija rodo jo nuoširdumą, nors nuoširdus gailėjimasis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme galimas tik kai kaltininkas prisipažįsta kaltu, o ne ginčija kaltę.

36. Pasak nuteistojo E. P. gynėjo ir nuteistojo S. J., teismams nebuvo pagrindo pripažinti abiem nuteistiesiems atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

37. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-584/2014 ir kt.).

38. Teismai, spręsdami dėl šios E. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, vertino paties E. P. ir kito nuteistojo A. Š. parodymus apie tai, kad E. P. prieš nagrinėjamą įvykį vartojo alkoholį darbo vakarėlio metu. Skundžiamuose teismų sprendimuose pripažįstant S. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, vadovautasi nuteistojo V. M., liudytojų I. D., M. P., J. K., I. R. ir A. S. parodymais, pagal kuriuos S. J., būdamas bare su kitais asmenimis, vartojo alkoholį ir buvo apgirtęs. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į E. P. ir S. J. elgesį darant nusikalstamas veikas, nes jie, veikdami kartu su kitais nuteistaisiais, be jokios aiškios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K. (E. P. – papildomai prieš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį), taip pat pažeidė viešąją tvarką. Visos teismų nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės patvirtina, kad E. P. ir S. J. nusikalstamas veikas darė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų neadekvatiems ir nusikalstamiems veiksmams. Tai, kad byloje nėra alkoholio kiekio matuoklio duomenų, patvirtinančių tikslų nuteistųjų apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį, nepaneigia, kad teismai pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Dėl nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su BK 38 straipsnio ir 40 straipsnio taikymu

39. Nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai neatleido nuteistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės jiems susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnio 1 dalis) ar pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 2 dalis), nors byloje yra nustatytos visos šių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų sąlygos.

40. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma: 1) asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

41. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą esant šių aplinkybių visumai: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

42. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2012, 2K-32-511/2017). Tokia pati išvada darytina ir sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.

43. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad E. P. ir P. L. parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, turinys neleidžia daryti išvados, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padarę nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip minėta, skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai nepripažinta nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, pateikė išsamius motyvus, kodėl nėra pagrindo manyti, jog E. P. ir P. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Priešingai, nei teigia E. P. gynėjas kasaciniame skunde, tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos, nelaikytina nuteistojo teisinės padėties pasunkinimu, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šios sąlygos, o apeliacinės instancijos teismas atsakė į E. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo grindžiama, kad yra pagrindas manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi teismai nenustatė būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius ar pagal laidavimą sąlygų, jų nebuvimas užkerta kelią svarstyti dėl šių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų taikymo galimybės E. P. ir P. L.. Vien kasatorių nesutikimas su teismų išvada dėl visų BK 38 straipsnio 1 dalyje ar 40 straipsnio 2 dalyje įvardytų sąlygų nebuvimo neleidžia teigti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Esant tokioms aplinkybėms, teismai taip pat neturėjo pagrindo svarstyti dėl galimų E. P. ir P. L. laiduotojų tinkamumo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atveju.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, neatleisdami E. P. ir P. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 ar 40 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų advokatų A. Mažeikos ir S. Zakarevičiaus kasacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistojo E. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nuteistojo P. L. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas