Civilinė byla Nr. 3K-3-694/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-41-3-00009-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 45.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutarties ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams L. M., R. S., L. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarei A. S., valstybės įmonei Registrų centro Šiaulių filialui, trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankas dėl namų valdos žemės sklypo, namų valdos žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir priklausiniais pirkimo–pardavimo sutarčių ir notarinio registro veiksmų pripažinimo negaliojančiais, turto perdavimo–priėmimo aktų ir notarinių registrų bei teisinės registracijos veiksmų pripažinimo negaliojančiais ir teisinės registracijos termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo daikto įsigijimo nuosavybėn teisinę registraciją, teismo galimybę atnaujinti praleistą nekilnojamojo daikto registracijos terminą, taip pat tariamuosius sandorius, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas A. S. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais: 2009 m. balandžio 3 d. valstybinės žemės sklypo, esančio Radviliškio r. sav., duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų Šiaulių apskrities viršininko administracijos ir L. M., Radviliškio r. 2-ojo notaro biuro notarės A. S. notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini, bei VĮ Registro centro 2009 m. balandžio 3 d. teisinės registracijos veiksmus; 2009 m. balandžio 6 d. atsakovų L. M. ir L. S. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo su priklausiniais: gyvenamuoju namu, daržine, tvartu, viraline, sandėliu, malkine, sandėliu ir kitais statiniais, esančiais Radviliškio r. sav., duomenys neskelbtini, Radviliškio r. 2-ojo notarų biuro notarės A. S., notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini, bei VĮ Registro centro 2009 m. balandžio 6 d. teisinės registracijos veiksmus, 2009 m. balandžio 6 d. priėmimo–perdavimo aktą ir 2009 m. balandžio 6 d. Radviliškio r. 2-ojo notarų biuro notarės A. S., notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini veiksmą; 2009 m. balandžio 21 d. atsakovų L. S. ir R. S. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo su priklausiniais: gyvenamuoju namu, daržine, tvartu, viraline, sandėliu, malkine, sandėliu ir kt. statiniais, esančiais Radviliškio r. sav., duomenys neskelbtini, Radviliškio r. 2-ojo notarų biuro notarės A. S., notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini, bei VĮ Registrų centro 2009 m. balandžio 21 d. teisinės registracijos veiksmus, 2009 m. balandžio 21 d. turto priėmimo–perdavimo aktą ir 2009 m. balandžio 21 d. Radviliškio r. 2-ojo notarų biuro notarės A. S., notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini, veiksmą; pripažinti, kad ieškovas dėl svarbių priežasčių praleido terminą teisinei registracijai atlikti, ir šį terminą atnaujinti (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas nurodė, kad 1997 m. gegužės 8 d. dalyvavo antstolių kontoroje prie Radviliškio rajono apylinkės teismo vykusiose varžytynėse, jas laimėjo ir pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą nusipirko sodybą Radviliškio rajone, Šeduvos seniūnijoje, duomenys neskelbtini kaime. Teisinės registracijos jis neatliko, nes tokio privalomo veiksmo niekas ieškovui neišaiškino. 2001 metų pabaigoje ieškovo draugė ginčo metu turto pardavimo iš varžytynių aktą sudegino. L. M. gerai žinojo, kad ieškovas nusipirko jos buvusią sodybą, tačiau 2009 m. balandžio 3 d. su Šiaulių apskrities viršininko administracija sudarė ieškovo iš varžytynių nusipirkto gyvenamojo namo su priklausiniais namų valdos 0,3585 ha žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, Radviliškio r. sav., pirkimo–pardavimo sutartį, atliko šios sutarties notarinį registravimą ir teisinę registraciją. Paskui atsakovė L. M. 2009 m. balandžio 6 d. atsakovui L. S. pardavė žemės sklypą ir statinius, esančius Radviliškio rajone, duomenys neskelbtini. Sandoris sudarytas notarine tvarka, o 2009 m. balandžio 6 d. atlikta nekilnojamojo daikto įgijimo nuosavybėn teisinė registracija. 2009 m. balandžio 21 d. atsakovas L. S. pardavė atsakovui R. S. žemės sklypą ir jame esančius statinius, sandorį sudarė notarine tvarka, o 2009 m. balandžio 21 d. atliko nekilnojamojo daikto įgijimo nuosavybėn teisinę registraciją. Ieškovas prašė pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.86, 1.91, 1.5 straipsnių pagrindu, nes tiek atsakovė L. M., tiek atsakovai L. S. ir R. S. sandorių sudarymo metu žinojo, kad ieškovas A. S. yra jų sandorio gyvenamojo namo savininkas ir ginčo sandorius sudarė tik tam, kad būtų sukurti CK 4.96 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyti teisiniai padariniai (sąžiningas įgijėjas).
Ieškovas nurodo, kad teisinės turto registracijos kaip buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusį CK per trijų mėnesių terminą neatliko, nes neturėjo tam pakankamai lėšų, o buvusi draugė suplėšė ir sudegino turto pardavimo iš varžytynių aktą. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu buvo atkurta teismo prarasta vykdomoji byla, kurioje pareiškėjas A. S. 1997 m. gegužės 8 d. iš viešųjų varžytynių pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą nusipirko ginčo sodybą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu buvo atkurta Radviliškio rajono apylinkės teismo prarasta vykdomoji byla Nr. 1369, kurioje pareiškėjas A. S. 1997 m. gegužės 8 d. per Radviliškio rajono apylinkės teismo antstolius iš viešųjų varžytynių pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą nusipirko sodybą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr.7197-0028-4016) su priklausiniais, adresu: duomenys neskelbtini, Radviliškio r. Įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina tą faktą, kad ieškovas A. S. 1997 m. gegužės 8 d. varžytynių metu nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais. Turto pardavimo iš varžytynių akte buvo nurodyta, kad šis aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai, o jo nuorašai yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnį nekilnojamojo turto įgijimo sutartis atitinkamoje registravimo įstaigoje privalėjo būti įregistruota per tris mėnesius, tačiau ieškovas A. S. šio turto pardavimo iš varžytynių akto neįregistravo. 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“, konstatuojama, kad įstatymo nustatyta tvarka neįregistruotas sandoris yra niekinis, savaime negaliojantis ir nevykdomas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, be to, praleido ne tik terminą pastatui registruoti, bet ir bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovui neįregistravus nuosavybės teisės į pastatą, tiek L. S., tiek R. S.s yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai ir pripažinti jų sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių negaliojančiais nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ir atsakovės L. M. ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 6 d. sudarytą 0,3583 ha žemės sklypo, esančio Radviliškio r., Šeduvos seniūnijoje, duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes ją sudarant nė viena iš šalių galiojančių įstatymų nepažeidė.
Teismas nustatė, kad atsakovas L. S. pagal 2009 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo nekilnojamąjį turtą iš L. M., sandorį sudarė notarine tvarka bei atliko teisinę registraciją. Atsakovas L. S., jau būdamas sodybos, esančios Radviliškio r., Šeduvos seniūnijoje, duomenys neskelbtini, teisėtu savininku, ją pagal 2009 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavė atsakovui R. S., kuris, įsigijęs nekilnojamąjį turtą, įregistravo jį Nekilnojamojo turto registre ir šiuo metu yra teisėtas ginčo sodybos savininkas. CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, o pagal nurodyto straipsnio 3 dalį, jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti – ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškovas neįrodė, jog terminą 1997 m. gegužės 8 d. sandoriui įregistruoti praleido dėl svarbių priežasčių, jo ieškinys atmestinas visiškai kaip nepagrįstas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo A. S. apeliacinį skundą, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo prašymas pripažinti 2009 m. balandžio 6 d., 2009 m. balandžio 21 d. žemės sklypo su priklausiniais pirkimo–pardavimo sandorius negaliojančiais yra nepagrįstas, nes jie buvo realiai įvykdyti, faktiniai pirkimo pardavimo santykiai realūs, sandoriai buvo atlygintiniai, todėl realiai įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Teismo nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad varžytynių metu A. S. įgijo tik gyvenamąjį namą su priklausiniais, bet ne žemės sklypą, todėl atsakovė iš valstybės teisėtai įgijo žemės sklypą ir vėliau jį pardavė atsakovui L. S. Teismas nenustatė ir piktavališko šalių susitarimo sudarant žemės sklypo su priklausiniais pirkimo–pardavimo sandorius, ką patvirtina ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai aiškino ir taikė nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusius teisės normų reikalavimus tokių sandorių formai ir vieno iš jos elementų – privalomos teisinės registracijos – nesilaikymo iš įstatymo kylančius padarinius. Byloje nustatyta, kad ieškovas neįregistravo pastatų įgijimo Nekilnojamojo turto registre, todėl jis nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į ginčo objektus – pastatus, nes nebuvo užbaigtas šio sandorio sudarymas įstatyme nustatyta forma. Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti taikomas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo (CK ĮĮ) įstatymo 8 straipsnis, kuriuo įstatymo leidėjas privalomą teisinę sandorio registraciją priskyrė sandorių formai ir jos nesilaikymo padariniai lemia tokio sandorio negaliojimą visais atvejais, kai neįregistruoto sandorio negaliojimas buvo nustatytas imperatyvia forma įstatyme. Šios įstatymo nuostatos ieškovas neįvykdė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, t. y. praleido įstatyme nustatytą terminą sudarytai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai teisiškai įregistruoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad toks turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, taigi – nesudarytas ir negalioja. Teismas nurodė, kad įgijėjas įgyja visas registruotas teises, o kas neįregistruota, to jam nėra. Ieškovas teisme neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo, o sąžiningiems tretiesiems asmenims toks sandoris, kuris nėra įregistruotas, negalioja. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad įstatyme nustatytos sandorio sudarymo tvarkos laikymasis yra privalomas, o ieškovas neįrodė, jog terminą 1997 m gegužės 8 d. sandoriui įregistruoti praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad termino atnaujinimas apskritai yra galimas nesant ginčo dėl teisės į turtą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatorius nurodo, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti 2009 m., todėl sprendžiant jų pripažinimo negaliojančiais klausimą turėjo būti taikomas naujasis CK, kurio 1.94 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimo teisiškai registruoti sandorį nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio. Kasatoriaus teigimu, dėl nuosavybės teisės į pastatus pripažinimo į teismus jis kreipėsi dar 2008 metais, ieškinį padavė 2009 m. gegužės 21 d. iš karto po ginčijamų sandorių sudarymo, taigi yra neaišku, kokį ieškinio senaties terminą jis yra praleidęs. Kasatorius pažymi, kad atsakovė L. M. neturėjo teisės daikto perleisti nuosavybėn, taigi kartu tokios teisės neturėjo ir atsakovas L. S., todėl jis turi teisę išreikalauti savo daiktą (CK 4.96 straipsnio 3 dalis).
Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai vertino įrodymus, būtent antstolio V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. posėdyje, kur jis patvirtino, kad namų valdos savininkę, t. y. atsakovę L. M., apie varžytynes informavo raginimu, tačiau ji per 15 dienų neatsiliepė. Jai buvo žinoma, kad turtas yra parduotas.
Kasatorius nurodo, kad statinių teisinės registracijos jis neatliko dėl svarbių priežasčių: iš pradžių neturėjo pinigų, paskui dingo vykdomoji byla, atsakovės ir banko notarinė sutartis, vyko bylinėjimasis teismuose. Kasatoriaus nuomone, terminas nekilnojamajam turtui įregistruoti turėtų būti atnaujinamas.
Kasatorius pažymi, kad Šiaulių apygardos teisme buvo nagrinėjamos panašios civilinės bylos (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjgyLTE5NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-282-194/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-282-194/2009">2A-282-194/2009</a> ir 2A-100-357/2009) ir teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pripažino negaliojančiomis nekilnojamojo turto perleidimo sutartis ir šalis grąžino į pradinę padėtį. Kasacinis teismas turėtų formuoti vienodą teismų praktiką.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Atsakovo teigimu, kasatorius iš viso nenurodo aiškių kasacinio skundo pagrindų, o tik siekia pervertinti byloje esančius įrodymus. Atsakovas nurodo, kad kasatorius remiasi trečiojo asmens AB DnB NORD banko 2008 m. gegužės 29 d. raštu, kuris nebuvo nagrinėtas žemesnės instancijos teismuose.
Atsakovas pažymi, kad kasatoriaus reikalavimas sandoriui, galbūt sudarytam 1997 m. gegužės 8 d., taikyti 2000 m. CK, yra nepagrįstas.
Atsakovas nurodo, kad žemesnės instancijos teismai išanalizavo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartį, kuria buvo atkurta prarasta vykdomoji byla, tačiau kartu konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių akto kasatorius neįregistravo. Taigi neįregistruotas sandoris yra niekinis, savaime negaliojantis ir nevykdomas. A. S., neįregistravęs įstatymo nustatyta tvarka turto pardavimo iš varžytynių akto, nuosavybės teisės į sodybą neįgijo.
Atsakovo teigimu, A. S. nenurodė svarbių termino nekilnojamajam daiktui įregistruoti praleidimo priežasčių: jei varžytynių aktas buvo sunaikintas, ieškovas galėjo išsiimti dublikatą, taip pat neaišku, kodėl per dvylika metų negalėjo rasti keliolikos litų teisinei nekilnojamojo daikto registracijai už jį neva sumokėjęs 11 000 Lt. Be to, A. S., net jei ir būtų įgijęs iš varžytynių sodybą, žemės neįgijo ir nesiekė įgyti, nemokėjo nuomos mokesčio. Atsakovas nurodo, kad terminas gali būti atnaujinamas tik nesant ginčo dėl teisės į nuosavybę.
Atsakovas taip pat pažymi, kad iki ginčo sandorio sudarymo jis nei L. S., nei L. M. nepažinojo. Kasatorius teismuose neįrodinėjo sandorių tariamumo, jie buvo realiai įvykdyti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsakovės teigimu, kasatoriaus nurodomos priežastys, dėl ko turėtų būti atnaujinamas terminas nekilnojamojo turto registracijai, yra nepagrįstos: kasatorius nenurodo, kiek lėšų jam trūko siekiant įregistruoti daiktą, tariamo varžytynių sudeginimo akto niekas nepatvirtino, antstolio paaiškinimai yra prieštaringi, o Radviliškio rajono apylinkės teismas, atkūręs prarastą vykdomąją bylą, nenurodė varžytynių akto turinio ir nepripažino, kad kasatorius sumokėjo visą iš varžytynių įsigyto turto kainą. AB DnB NORD banko 2008 m. gegužės 29 d. raštas atsakovei nėra žinomas, byloje nebuvo pateiktas.
Atsakovė kelia Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo buvo atkurta prarasta vykdomoji byla, teisėtumo klausimą, nes, jos manymu, teisėjas buvo šališkas ir priėmė įrodymais nepagrįstą sprendimą.
Atsakovė nurodo, kad neegzistuoja nė vienas iš kasatoriaus nurodytų pagrindų (piktavališkas susitarimas, tariamasis sandoris), dėl kurio jos ir L. S. sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartis galėtų būti pripažįstama negaliojančia. Ginčo statiniai, atsakovės teigimo, nebuvo parduoti iš varžytynių, nes ji nebuvo proceso dalyvė jokioje vykdomojoje byloje, o antstolis V. V. patvirtino, kad pranešimo apie turto pardavimą iš varžytynių atsakovei nesiuntė. Kasatoriaus nepateisinamas delsimas vykdyti įstatymo nustatytą pareigą tik pasunkino atsakovės teisių gynybą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistus, nurodo tokius argumentus:
Kasatorius prašo taikyti 2000 m. CK, tačiau nutyli, kad pagrindinis ginčo klausimas yra jo 1997 m. gegužės 8 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, kurio pagrindu jis buvo įgijęs nuosavybę į ginčo pastatus. Akivaizdu, kad šiam sandoriui turėjo būti taikomas 1964 m. CK, kuriame buvo nustatytas privalomas trijų mėnesių nekilnojamojo daikto įgijimo nuosavybėn registravimo terminas. Sandoriai, kurių registravimo terminas yra praėjęs iki įsigaliojant naujam CK, negalioja, nebent teismas dėl atnaujintų dėl svarbių priežasčių praleistą terminą. Atsakovo nuomone, kasatorius neįrodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė nagrinėjimo ribas pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai pirmosios instancijos teismas apie tai nepasisakė. Atsakovo teigimu, tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl priežasčių, dėl kurių buvo praleistas nekilnojamojo daikto registracijos terminas, nors tai ir nebuvo ieškinio atmetimo pagrindas.
Kasatoriaus nurodytos Šiaulių apygardos teismo nagrinėtos kitos civilinės bylos savo faktinėmis aplinkybėmis nesutampa su nagrinėjama byla, nėra susijusios su ieškiniu, todėl nėra pagrindo jomis remtis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nekilnojamojo turto sandorių teisinės registracijos reikšmės ir registracijos nesilaikymo teisinių padarinių
Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu buvo atkurta Radviliškio rajono apylinkės teismo prarasta vykdomoji byla Nr. 1369, kurioje pareiškėjas A. S. 1997 m. gegužės 8 d. per Radviliškio rajono apylinkės teismo antstolius iš viešųjų varžytynių pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą nusipirko sodybą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr.7197-0028-4016) su priklausiniais, adresu: duomenys neskelbtini, Radviliškio r. Įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina tą faktą, kad ieškovas A. S. 1997 m. gegužės 8 d. varžytynių metu nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais. Turto pardavimo iš varžytynių akte buvo nurodyta, kad šis aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai, o jo nuorašai yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo–pardavimo sutartį. Nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto įgijimo sutartis atitinkamoje registravimo įstaigoje privalėjo būti įregistruota per tris mėnesius, o šios registravimo pareigos nevykdymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią. Byloje nustatyta, kad ieškovas neįregistravo pastatų įgijimo sutarties Nekilnojamojo turto registre, neužbaigė šio sandorio sudarymo įstatyme nustatyta forma, todėl neįgijo nuosavybės teisių į ginčo pastatus.
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Sandorio sudarymo momentu galiojusio įstatymo – 1964 m. CK 255 straipsnio, taikytino šioje byloje, reikalavimų ieškovas neįvykdė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ir šis terminas naujojo kodekso įsigaliojimo momentu jau buvo pasibaigęs, taigi toks sandoris negalioja.
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, ieškovui neįregistravus nuosavybės teisės į pastatą, taigi jam netapus turto savininku, L. S. ir R. S. yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai ir pripažinti jų sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių negaliojančiais nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ir atsakovės L. M. ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 6 d. sudarytą 0,3583 ha žemės sklypo, esančio Radviliškio r., Šeduvos seniūnijoje, duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes, ją sudarant, nė viena iš šalių įstatymų nepažeidė.
Pažymėtina, kad teismai laikėsi kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. v. S. I., bylos Nr. 3K-3-404/2012).
Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo prašymo atnaujinti praleistą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo terminą atmetimo pagrįstumą, sprendžia, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo šį ieškovo prašymą tenkinti.
Dėl to, kas nurodyta kasacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartis ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliktini nepakeisti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas R. S. prašo priteisti iš kasatoriaus 500 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šios išlaidos atsakovo naudai priteistinos iš A. S. Atsakovė L. M. atstovavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė.
Kasacinis teismas patyrė 158,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti R. S. (asmens kodas duomenys neskelbtini) naudai iš A. S. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš A. S. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 158,56 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis litus 56 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Antanas Simniškis
