R. P. pagal BK 137 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-654/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01802-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Benedikto Paulausko kasacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. spalio 23 d. nutarties.

Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 15 d. nutartimi, iš dalies tenkinus nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Algirdo Misevičiaus apeliacinius skundus, sumažintas civilinei ieškovei J. S. priteistų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 15 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutartimi, iš dalies tenkinus nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Algirdo Misevičiaus apeliacinius skundus, sumažintas civilinei ieškovei J. S. priteistų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.

Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas V. V.. Dėl jo nuteisimo kasacinį skundą atsisakyta priimti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. P. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „U.“ vandenvalos įrenginių vyriausiuoju operatoriumi, turėdamas teisę iš UAB „U.“ nuotekų ūkio viršininko V. V., pagal pareiginius nuostatus atsakingo už saugų darbų organizavimą, reikalauti tinkamų darbo sąlygų, tinkamų patalpų, nes iš esamų patalpų vandenvalos įrenginių vyriausiasis operatorius, atidarydamas ir uždarydamas vartus, neturėjo galimybės matyti vartų ir saugiai jų atidaryti bei uždaryti, jis nepareikalavo tinkamų darbo sąlygų. Dėl šių neatsargių veiksmų 2020 m. gegužės 1 d. apie 14.40 val. UAB „U.“, Utenoje, R. P., dirbdamas operatorinėje ir sulaukęs nuotekų ūkio vartų atidarymo šaukimo signalo bei E. S. balsinio prašymo atidaryti vartus, distanciniu pultu atidarė nuotekų ūkio vartus ir neįsitikinęs, kad juos uždaryti saugu, nes organizuojant darbą nebuvo sudaryta galimybė matyti vartų, distanciniu pultu uždarydamas vartus prispaudė pro vartus einančiam E. S. kairiąją šlaunį, taip dėl neatsargumo sunkiai jį sužalojo, šiam dėl kairiojo šlaunikaulio atviro lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas B. Paulauskas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalis dėl R. P. nuteisimo ir baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš R. P. nukentėjusiajai J. S. priteistas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas, o Valstybinei ligonių kasai – gydymo išlaidų atlyginimas, taip pat priteisti R. P. bylos nagrinėjimo metu patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad nuteistojo neatsargumas pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu. Abu teismai turėjo pareigą nustatyti privalomus nusikalstamo nerūpestingumo požymius, nurodytus BK 16 straipsnio 3 dalyje: a) nuteistojo nenumatymą, kad dėl jo veikimo ir (ar) neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, b) galėjimą ir turėjimą pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras.

2.2. Baudžiamosios teisės doktrina nenumatymą, kad gali atsirasti BK nurodytų padarinių, įvardija kaip intelektualųjį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo daro veiką, neatsižvelgdamas į visuotinai priimtas atsargaus elgesio taisykles ir (ar) specialiuosius reikalavimus, susijusius su vykdoma veikla, einamomis pareigomis, tarnyba ir t. t. Byloje yra svarbu atskirti, kiek bendro suvokimo atsargumo taisyklės yra privalomos visiems asmenims, kiek – konkrečioms ir (ar) atskiroms asmenų grupėms.

2.3. Galėjimas ir turėjimas pagal veiklos aplinkybes ir (ar) asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas (pareiga) numatyti yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus. Jis apibrėžiamas visuotinai priimtinomis protingumo ir apdairumo taisyklėmis, tam tikru teisės aktu, kuriame gali būti nustatomas privalomas asmens elgesys. O galėjimas numatyti yra subjektyvus kriterijus, kuris lemia, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką. Kita vertus, asmuo, net ir turėdamas pareigą numatyti padarinių atsiradimą, dėl asmeninių savybių (psichinės, psichologinės ir (ar) fizinės būklės) gali neturėti galimybės suvokti ir veikti (neveikti) taip, kad tam tikrų pavojingų padarinių neatsirastų. Be to, svarbu pabrėžti, kad galėjimas numatyti pasekmes, kaip subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, visais atvejais ir be išimties yra siejamas su asmens galimybe konkrečioje situacijoje numatyti būtent tas neigiamas teisines pasekmes, pagal kurias asmeniui yra inkriminuojamas padarytas nusikaltimas. Kitaip tariant, byloje teismai turėjo pareigą nustatyti, kad R. P. galėjo numatyti ne bet kokias teisines pasekmes, o tai, kad jo veika sukels sunkų žmogaus sužalojimą. Į tai orientuoja ir kasacinės instancijos teismas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014. Tačiau abiejų instancijų teismai jiems įstatymu nustatytos pareigos konstatuoti privalomus nuteistojo veiksmų nusikalstamo nerūpestingumo požymius neįvykdė. Dėl šios priežasties teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti esant nuteistojo neatsargią kaltę, pasireiškusią nusikalstamu nerūpestingumu.

2.4. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad sunkus asmens kūno sužalojimas yra R. P. neveikimo – neatsisakymo dirbti blogesnėmis darbo sąlygomis – tiesioginė pasekmė. Tokios teismų išvados iš esmės yra neteisingos, suponavusios netinkamą bylos išnagrinėjimą. Teismai konstatavo, kad R. P. buvo perkeltas dirbti blogesnėmis sąlygomis, neleidusiomis jam tiesiogiai matyti atidaromų vartų, todėl jis turėjo pareigą atsisakyti tokiomis sąlygomis dirbti. Tačiau teismai ignoravo tiek nuteistojo R. P., tiek nuteistojo V. V. parodymus, kad R. P. jo perkėlimą dirbti iš operatorinės trečio į antrą aukštą nelaikė darbo sąlygų pabloginimu. Todėl darbo sąlygų bloginimo faktas yra grindžiamas tik prielaidomis, nes vartų atidarymo ir uždarymo funkcija nebuvo pagrindinė R. P. veikla. Kita vertus, iš jo nebuvo atimtos galimybės ir toliau saugiai eksploatuoti vartus juos atidarant ir uždarant nuotolinio valdymo pultu ir pasitelkiant vartų telefonspynę. Tai reiškia, kad R. P. ir toliau veikė iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios formuodavosi tamsiu paros laiku, esant darganai, apniūkusiam orui ir t. t., kai vartų stebėjimo sąlygos buvo pasunkėjusios. Vadinasi, R. P., toliau dirbdamas sau įprastu darbo režimu ir naudodamasis tomis pačiomis vartų valdymo priemonėmis, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo numatyti, kad atsiras sunkaus žmogaus sužalojimo pasekmių, nes pirmesnė vartų eksploatavimo praktika niekada tokių sunkių teisinių pasekmių nesukėlė. Be to, teismas nuosprendyje pabrėžė, kad nuteistojo atsisakymo dirbti blogesnėmis darbo sąlygomis teisė yra siejama išimtinai tik su pavojumi jam pačiam, tai buvo lemiamas veiksnys keisti pateikto kaltinimo formuluotes.

2.5. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad pagrindinė nukentėjusiojo E. S. sunkaus sužalojimo priežastis yra nuteistojo R. P. aktyvūs veiksmai (veikimas), kuriais jis uždarinėjo UAB „U.“ teritorijos vartus, neįsitikinęs jų uždarymo saugumu, nes neturėjo tiesioginio vartų stebėjimo kontakto. Tokios teismų išvados prieštarauja byloje surinktai medžiagai, todėl negali būti tinkamas teisinis pagrindas nuteistojo kaltei pagrįsti. Byloje yra aiškiai nustatyta, kad UAB „U.“ artų eksploatavimo taisyklių nėra, todėl vartų naudojimas buvo grįstas per daugelį metų susiformavusiu UAB „U.“ operatorinės darbuotojų empiriniu patyrimu. Šias aplinkybes patvirtino tiek nuteistasis R. P., tiek nuteistasis V. V., tiek liudytojai B. Z., G. D., V. Š.. Nuteistasis R. P. ir toliau teigia, kad jo turima darbo patirtis leido jam tinkamai įvertinti tikrąsias vartų eksploatacines savybes (apytikslį vartų atsidarymo ir užsidarymo greitį, vartų reagavimo į distancinio pulto valdymą laiką, girdėti vartų judėjimo veikimo mechanizmą ir t. t.), šios savybės jam užtikrino ir tai, kad vartai bus ilgą laiką saugiai naudojami ir neatsiras jokių papildomų rizikos veiksnių. Pirmiau nurodytų liudytojų parodymų dėl saugaus vartų eksploatavimo pagrįstumą patvirtina ir tai, kad iki 2020 m. gegužės 1 d. jokių įvykių, susijusių su sunkiais žmonių sveikatos sužalojimais, nebuvo. Dėl šios priežasties yra keista apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog UAB „U.“ operatorinės darbuotojai sukaupė ilgametę vartų valdymo patirtį, savaime jau yra padidėjusios rizikos veiksnys, lemiantis galimų sunkių teisinių pasekmių atsiradimą. Nurodytas teismo aiškinimas suponuotų išvadą, kad ir UAB „U.“ teritorijos vartų egzistavimas gali būti įvardijamas kaip galimas didesnės rizikos veiksnys, iš esmės lemiantis kitų UAB „U.“ darbuotojų baudžiamosios ir (ar) civilinės atsakomybės atsiradimo ribas ateityje. Nurodytas aiškinimas aiškiai prieštarauja ne tik bendrai logikai ir sveikam protui, bet ir kasacinės instancijos teismo pozicijai, aiškinant vartų, kaip kelio užtvaro, įtaką neigiamų teisinių pasekmių atsiradimui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-696-916/2015). Taigi UAB „U.“ nuotekų ūkio teritorijos vartai nepriskirtini prie didesnio pavojaus šaltinių, taip pat nekelia itin didelės žalos atsiradimo rizikos. Be to, kasacinės instancijos teismas aiškiai nurodo ir tai, kaip prie minėtų įrenginių privalo elgtis pašaliniai asmenys, kuriems nėra suteikta teisė patekti į teritoriją per uždarytus šiuos įrenginius. Ypač pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismo pateiktame aiškinime visiškai tiksliai daroma nuoroda į tai, jog asmuo, neturintis teisės patekti į vartais uždarytą teritoriją, prisiima visą dėl vartų veikimo grėsmių galimą žalos atsiradimo riziką. Taigi nuteistojo veiksmai (jis tenkino nukentėjusiojo E. S. tėvo prašymą atidaryti vartus, sudarė pakankamą laiko trukmę saugiai pro vartus praeiti, tai buvo patvirtinta objektyviais bylos duomenimis, toliau vykdė savo pareigą vartus uždaryti) laikyti pakankamai atidžiais ir rūpestingais, atitinkančiais visuotinai pripažinto atsargaus elgesio standartą, tai pašalino nuteistojo galimybes numatyti, kad atsiras pasekmių – bus sunkiai sužalota žmogaus sveikata. Kitaip tariant, ir aktyvus R. P. veikimas nesuponavo nusikalstamo nerūpestingumo. Teismai, padarę priešingą išvadą, netinkamai taikė BK 16 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.6. Abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai ypač matyti dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo R. P. veiksmų ir kilusių sunkių teisinių pasekmių nustatymo.

2.7. Kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kokios aplinkybės turi būti nustatomos, norint konstatuoti priežastinį ryšį tarp R. P. veiksmų ir kilusių pasekmių. Teismas nurodė susiklosčiusią situaciją nagrinėti pagal loginę grandinę, atsekant įvykius nuo kilusių sunkių teisinių pasekmių iki jas sukėlusių asmenų poelgių; aiškintis teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl R. P. veiksmų ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos sunkiems padariniams kilti. Teismas nurodė faktines aplinkybes, turinčias įtakos sunkioms teisinėms pasekmėms kilti: Eimanto ir E. S. rizikingą pasirinkimą eiti į draudžiamą įmonės zoną, netikslios informacijos suteikimą R. P., neskubų ėjimą pro vartus. Taip pat nurodė, kad, tiksliai nenustačius nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, nėra galima teigti, jog yra tinkamai nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp R. P. veiksmų ir kilusių teisinių pasekmių. Šis teismas nurodė, kad BK 137 straipsnio 1 dalies norma nėra blanketinė, todėl kaltės laipsnis turėjo būti nustatomas vertinant bendrų saugumo reikalavimo taisyklių supratimo kontekste. Taip pat teismas pabrėžė, kad vartų matomumo nebuvimo prezumpcija nėra pakankama R. P. veiksmams kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kasacinės instancijos teismo nurodymų visiškai nepaistė ir jų tinkamai neįgyvendino. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų tinkamų veiksmų priežastiniam ryšiui tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių nustatyti. Svarbu išsiaiškinti, kaip vaikas pateko prie UAB „U.“ teritorijos, kieno veiksmais jis ten atsidūrė, kaip vaikas pateko tarp judančių vartų, kas turėjo pareigą tinkamai nepilnametį vaiką prižiūrėti, kad šis saugiai praeitų pro vartus. Visos šios aplinkybės ir jų vertinimo reikšmė apeliacinės instancijos teismo nebuvo analizuotos. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė kasacinės instancijos teismo išvados, kad vartų nematymo prezumpcija yra nepakankama R. P. veiksmams kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Priešingai, šis teismas kategoriškai pasisakė, kad išimtinai tik vartų tiesioginio vizualinio kontakto nebuvimas lėmė sunkias pasekmes.

2.8. Teismas nepanaikino esminio prieštaravimo dėl nukentėjusiojo tėvo veiksmų įtakos sunkioms pasekmėms kilti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo yra mažintina, atsižvelgiant į rizikingą nukentėjusiojo atstovo apsisprendimą eiti į UAB „U.“ teritoriją, esant draudžiamajam ženklui, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ne nukentėjusiojo tėvo veiksmai lėmė sunkias pasekmes. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės konstatavo esant nukentėjusiojo tėvo kaltę dėl sunkių pasekmių atsiradimo. Vadinasi, teismai negalėjo nusišalinti nuo tėvo elgesio tinkamo kvalifikavimo BK 137 straipsnio 1 dalies kontekste.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo tėvo netinkamą ir sąmoningą klaidinančios informacijos pateikimą R. P. bando įvardyti kaip R. P. kaltės patvirtinimą. Byloje aiškiai nustačius, kad nukentėjusiojo tėvas tyčia nuslėpė R. P. reikšmingą informaciją pastarajam apsisprendžiant, ar galima atidaryti vartus, t. y. nukentėjusiojo E. S. tėvas atliko neteisėtus veiksmus, R. P. kaltės faktas apskritai negalėjo būti nustatomas.

2.10. Nors apeliacinės instancijos teismas atliko dalį procesinių veiksmų, kuriais buvo bandoma rinkti papildomus įrodymus, tačiau jais surinkta nauja informacija neturėjo jokios įtakos R. P. kaltės patvirtinimui. Atlikus kompleksinę teismo medicinos-trasologijos ekspertizę, buvo gauti atsakymai, kurie kardinaliai skyrėsi nuo pirmiau atliktos teismo ekspertizės išvadų tiek dėl nukentėjusiajam E. S. padaryto sunkaus sveikatos sužalojimo mechanizmo, tiek dėl nukentėjusiojo E. S. dviračio apgadinimo pėdsakų susiformavimo. Toks esminis duomenų tarpusavio prieštaravimas teismui jokių abejonių nesukėlė, teismas nematė poreikio šiuos esminius prieštaravimus šalinti bent jau apklausdamas teismo ekspertizes atlikusius ekspertus, besąlygiškai vadovavosi vienu teismo ekspertizės aktu, nurodydamas, kad teismas pasitiki ekspertų kvalifikacija. Kodėl nebuvo tinkama pirmiau teismo ekspertizę atlikusių ekspertų kvalifikacija, teismas nenurodė. Toks teismo elgesys negali būti pripažintas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Antrame teismo ekspertizės akte yra pateiktas visiškai kitoks nukentėjusiojo E. S. kūno sužalojimo susiformavimo mechanizmas, o tai reiškia, jog R. P. pateikto kaltinimo aprašymas neatitiko to, kuo vadovavosi teismai, kvalifikuodami nuteistojo veiksmus. Tai reiškia, kad nėra atlikta priežastinio ryšio tarp R. P. veiksmų ir kilusių teisinių pasekmių analizė. Apeliacinės instancijos teismui abejonių nesukėlė ir tai, kad nurodytas nukentėjusiojo E. S. sužalojimo mechanizmas prieštarauja sveikam protui ir elementariai logikai. Teismo ekspertizės akte teigiama, kad nukentėjusiojo E. S. kairė koja buvo sužalota šiam esant vertikalioje padėtyje, o pati kairė koja buvo atraminė. Sužalojimas padarytas judančia vartų varčia, t. y. apatiniu jos galu. Kaip gali tarp dviejų lygiagrečiai esančių objektų susiformuoti laužimo kampas, sąlygojantis atvirą kaulų lūžį, nėra aišku. Taip pat nėra aišku, kaip gali atsirasti atviras kaulo lūžis į priešingą (išorinę) pusę, nei juda kairę koją veikianti ir laužimą duodanti plokštuma. Be to, įvertinus nustatytą dviračio apgadinimų susiformavimo mechanizmą, darytina išvada, kad tokie dviračio apgadinimai galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu dviratis atsirado prie vartų statramsčio ne tolimesniu nei 50 cm atstumu. Tai reiškia, kad, pagal antrosios ekspertizės metu aprašytas nukentėjusiojo E. S. sužalojimo ir jo dviračio apgadinimo aplinkybes, nukentėjusysis galėjo būti sužalotas tik tuomet, kai vartai jau buvo pradėję judėti uždarymo kryptimi. Tai reiškia, kad ėjimas pro vartus jiems jau užsidarant lemia, jog visą galimą riziką dėl neigiamų teisinių pasekmių prisiima pats nukentėjusysis arba jį prižiūrintis asmuo, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiojo tėvas. Nurodytų faktinių aplinkybių konstatavimas lemia vienareikšmę išvadą, kad R. P. niekaip negalėjo ir neturėjo numatyti sunkaus žmogaus sužalojimo kilimo pasekmių, esant tokiam nukentėjusiojo neatsargumo laipsniui.

2.11. Pirmiau nurodyti abiejų instancijų teismų padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai laikytini esminiais, aiškiai suvaržiusiais nuteistojo R. P. procesines teises į teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl abiejų instancijų teismų baigiamieji aktai turi būti panaikinti.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą antrą kartą, atliko įrodymų tyrimą ir, įvertinęs bylos aplinkybes su naujai gautais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą dėl R. P. kaltės. Byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo mėnesį dėl vykdomų remonto darbų UAB „U.“ operatorinė buvo perkelta iš pastato trečio aukšto į antrą aukštą, iš kurio nuotekų ūkio vartai nebuvo matomi. Taigi R. P., atlikdamas darbo funkcijas, neteko galimybės matyti nuotekų ūkio vartų ir juos saugiai atidaryti bei uždaryti. Vartų apžiūros metu užfiksuoti duomenys paneigia tai, kad R. P. negalėjo numatyti, jog asmeniui, patekus tarp uždaromų vartų ir jį prispaudžiant, gali būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kita aplinkybė, patvirtinanti didelį nuteistojo neatsargumą, yra ta, kad jis nedarbo dieną – 2020 m. gegužės 1 d. atverdamas UAB „U.“ nuotekų ūkio vartus nepasidomėjo, kokie asmenys ir kokiu tikslu nori praeiti, nors ir žinojo, kad į teritoriją pašaliniams patekti draudžiama.

3.2. Nesutiktina su skundo argumentu, kad teismai pripažino, jog sunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl R. P. neveikimo, neatsisakius dirbti blogesnėmis sąlygomis. Dėl vykdomų remonto darbų R. P. darbo sąlygos nepablogėjo, to nekonstatavo ir bylą išnagrinėję žemesnės instancijos teismai. R. P. buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas teisę reikalauti tinkamų darbo sąlygų po to, kai UAB „U.“ operatorinė buvo perkelta iš pastato trečio aukšto į antrą aukštą, iš kurio nematomi nuotekų ūkio vartai, nepareikalavo tinkamų darbo sąlygų. Tačiau įvykis, kurio metu E. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, kilo ne dėl to, kad R. P. nepareikalavo pakeisti jam darbo sąlygų, t. y. dėl jo neveikimo, o dėl to, kad jam nematant vartų, neįsitikinus, kad vartus uždaryti saugu, distanciniu pultu jo uždaromi vartai prispaudė pro šiuos vartus einančiam E. S. kairę koją, dėl to šiam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Teismams pagrįstai konstatavus, kad teisiniu požiūriu įvykį sukėlė ne E. S. sprendimas su sūnumi eiti pro UAB „U.“ vartus, o nuteistojo R. P. neatsargus elgesys, nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, kad saugų vartų eksploatavimą patvirtina tai, jog iki įvykio jokių įvykių, susijusių su sunkiu sveikatos sutrikdymu, nebuvo.

3.3. Kasaciniame skunde pacituotos kasacinės nutartys baudžiamojoje ir civilinėje byloje nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą šioje byloje, nes bylų aplinkybės nėra tapačios. Vadovaujantis nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-696-916/2015, skunde konstatuojama, kad asmuo, norintis patekti į vartais uždarytą teritoriją, prisiima visą galimą riziką dėl žalos, kurią kelia vartų veikimas. Tačiau jei R. P., kurio viena iš funkcijų buvo užtikrinti, kad į bendrovės teritoriją nepatektų pašalinių asmenų, būtų įsitikinęs, jog į teritoriją bando patekti pašaliniai asmenys, ir būtų jų neįleidęs, įvykis nebūtų įvykęs. Kita vertus, E. S. į UAB „U.“ nebandė patekti tokiu būdu, kuris aiškiai būtų priešingas perspėjančiam užrašui, draudžiančiam patekti į teritoriją, pavyzdžiui, perlipdamas (peršokdamas) vartus. Šiuo atveju E. S. paprašė atidaryti vartus ir, priešingai nei teigiama skunde, jokios informacijos apie save tyčia nenuslėpė, nes tokios informacijos R. P. nereikalavo, o juos atidarius, suprato, kad į teritoriją patekti ar ją pereiti gali. Tačiau tokie jo veiksmai teismų pagrįstai buvo įvertinti kaip rizikingi ir tai pagrįstai leido teismams sumažinti nukentėjusiųjų reikalaujamos atlyginti žalos dydį. Tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad nusikaltimo pasekmių atsiradimą nulėmė nukentėjusiojo tėvo veiksmai.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai išdėstė argumentus, kodėl jis vadovaujasi apeliacinės instancijos teisme atliktos kompleksinės teismo medicinos-trasologijos ekspertizės akto išvadomis. Šio teismo išvados dėl R. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

4. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. S. ir civilinės ieškovės J. S. atstovė advokatė Kristina Vezbergaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme advokato paslaugomos apmokėti, atlyginimą. Atstovė advokatė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teisme R. P. savo kaltę netiesiogiai pripažino, parodydamas, kad jis įvykio metu distanciniu pultu valdė vartus, negalėjo šio darbo palikti ir neturėjo sąlygų tuo momentu nueiti pažiūrėti, kas skambina į vartus. Dėl šios priežasties vartus jis darinėja šių nematydamas, o tuo momentu vartus atidarė ir uždarė, nežiūrėjęs ir nematydamas, kas prie vartų. Taigi R. P. patvirtino savo nerūpestingumą.

4.2. Priežastiniam ryšiui yra būtina nustatyti, kad asmens veiksmai arba neveikimas lėmė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas nebūtų įvykęs be R. P. veiksmų ar neveikimo. Taip pat priežastiniam ryšiui nustatyti kaltininko veiksmai turi būti lemiami nustatant atsiradusius padarinius. Nagrinėjamu atveju pagrindinė ir vienintelė priežastis, lėmusi nukentėjusiojo sužalojimą, buvo nuteistojo atlikti veiksmai, t. y. vartų uždarymas, neįsitikinus, ar yra saugu tai padaryti, ir nematant realios situacijos prie vartų. Taip pat svarbu įvertinti ir tai, kad R. P. galėjo objektyviai numatyti galimas pasekmes ir galėjo jų išvengti elgdamasis atidžiau, t. y. pažiūrėti, ar yra kas prie vartų, įsitikinti, ar asmenys praėjo pro vartus ir ar nėra kliūčių juos uždaryti.

4.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nukentėjusiojo tėvas niekaip negalėjo numatyti, kad jo sūnus gali būti sunkiai sužalotas. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 13 punkte aiškiai nurodė priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad R. P., neįsitikinęs, jog vartus uždaryti saugu, distanciniu pultu uždarydamas vartus, jais prispaudė pro vartus einantį nukentėjusįjį.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad esminis momentas, kurį pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo tas, jog operatorinės perkėlimas iš pastato trečio aukšto į antrą aukštą, iš kur vartų nesimato, buvo nukentėjusiojo E. S. sunkaus kūno sužalojimo priežastis. Taigi operatorinės perkėlimas buvo viena iš esminių ir pagrindinių priežastinio ryšio grandinės dalių.

4.5. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai V. Š., B. Z., G. D. ir patys nuteistieji parodė, jog egzistavo tokios aplinkybės, kad uždarinėjant ar atidarinėjant vartus buvo pasikliaujama nuojauta, spėjimais, per telefonspynę girdimais garsais, o ne objektyviomis aplinkybėmis, tokiomis kaip realus matymas ar vaizdo kamera.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 15 punkte pasisakė, kad susiklosčiusi vartų eksploatavimo tvarka buvo nesaugi, nebuvo registruojami patenkantys į teritoriją asmenys, nebuvo jokių galimybių nustatyti skambinančių prie vartų asmenų tapatybę. Taigi pasekmių galėjo atsirasti bet kuriam kitam asmeniui. Tai, kad galimai bendrovės istorijoje nebuvo tokių įvykių, niekaip nepaneigia šio kilusio atvejo. Taip pat byloje nėra jokių kitų duomenų ar parodymų, kad nukentėjusiojo tėvas sąmoningai slėpė informaciją apie tai, jog jis nėra bendrovės darbuotojas, ar atliko neteisėtus veiksmus, kurie galėjo nulemti jo sūnaus sužalojimus.

4.7. Byloje nurodytas sužalojimas kilo tik dėl vartų valdymo, kuriam darė įtaką žmogiškasis veiksnys – R. P. veiksmai, kuriuos jis galėjo numatyti ir valdyti. Be to, byloje nėra duomenų, kada buvo pastatytas draudžiamasis ženklas, jis, nukentėjusiojo tėvo teigimu, atsirado tik po to, kai nukentėjusysis buvo sužalotas.

5. Civilinės atsakovės UAB „U.“ direktorius G. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį tenkinti, kartu prašo peržiūrėti skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumą ir dėl nuteistojo V. V.. Civilinės atsakovės atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Nuteistojo V. V. veiksmai, padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, abiejų instancijų teismų buvo pripažinti išvestiniais iš konkrečių R. P. veiksmų. Civilinės atsakovės atstovo nuomone, tai kasacinės instancijos teismui, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, suteikia teisę kasacinį skundą nagrinėti platesniame kontekste, kartu įvertinant, ar netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir nuteistajam V. V..

5.2. BK 16 straipsnio 3 dalies nuostatos galėjo būti taikomos tik tuomet, jeigu teismai būtų nustatę, kad R. P. savo veikloje galėjo ir turėjo numatyti nepilnamečio vaiko sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau teismai aiškiai atsiribojo nuo šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo. Pritartina kasacinio skundo teiginiams, kuriuose yra akcentuojamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymas.

5.3. Liko teisiškai neįvertinta faktinių aplinkybių įtaka R. P. baudžiamajai atsakomybei kilti: a) vartų uždarymo fakto egzistavimas. Uždaryti vartai suponuoja protingo žmogaus atidų ir rūpestingą elgesio modelį, iš kurio išplaukia, jog žmogaus tolesnis judėjimas nėra galimas. Vadinasi, uždarytų vartų faktas pašalino būsimo praėjimo pro vartus poreikį. Kartu tai šalino ir galimą neigiamų teisinių pasekmių atsiradimo riziką; b) nukentėjusiojo tėvo atsisakymas paklusti draudžiamojo ženklo reikalavimams. Byloje yra nustatyta, kad 2020 m. gegužės 1 d. aiškioje ir matomoje vietoje buvo kabantis draudžiamasis ženklas. Vadinasi, jeigu E. S. būtų laikęsis draudžiamojo ženklo reikalavimų, jis į civilinės atsakovės teritoriją kartu su sūnumi nebūtų patekęs. E. S. galiojo pareiga elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, ypač žinant tą faktą, kad jis kartu vedasi mažametį vaiką. Vartų atidarymo faktas, esant suteiktai klaidingai informacijai, nereiškė leidimo E. S. patekti į civilinės atsakovės teritoriją; c) E. S., matydamas uždarytus vartus ir aiškiai įrengtą ženklą, draudžiantį patekti į teritoriją, neturėjo nei teisės, nei pareigos inicijuoti prašymo atidaryti vartus. Todėl dėl savęs ir nepilnamečio sūnaus pateikęs tokį prašymą jis prisiėmė ir visas rizikas dėl nepilnamečio sūnaus apsaugos, taip pat kad tiesiogiai gali kilti neigiamų teisinių pasekmių; d) E. S. sąmoningai ir tyčia nuslepiant faktą, kad jis nėra civilinės atsakovės darbuotojas, o laikytinas pašaliniu asmeniu, dirbtinai buvo sukurtos sąlygos atidaryti vartus. Tyčinis R. P. klaidinimas pripažintinas neteisėtu veiksmu, už kurį atsakomybė kyla būtent E. S.; e) būtent E. S., žinančiam, kad jo nepilnametis sūnus į civilinės atsakovės teritoriją vedasi dviratį, t. y. įrenginį, kuris priskirtinas prie didesnio pavojaus šaltinių, kilo pareiga užtikrinti tinkamą nepilnamečio sūnaus priežiūrą, pasireiškiančią per buvimą šalia savo sūnaus, tai būtų apsaugoję sūnų nuo nekontroliuojamo judėjimo ir jo patekimo tarp judančių vartų. Tačiau paties E. S. pripažinimu yra nustatyta, kad ir šios savo pareigos jis nėra įvykdęs.

5.4. Civilinės atsakovės atstovo manymu, pripažinus nuteistojo galimybę numatyti sunkias neigiamas teisines pasekmes, jos galėjo atsirasti tik dėl suaugusio žmogaus, nes į civilinės atsakovės teritoriją prašėsi įleidžiamas suaugęs žmogus, jis inicijavo, kad vartų atidarymas būtų sustabdomas, dėkodamas už jų atvėrimą. Vadinasi, nuteistasis niekaip negalėjo ir neturėjo numatyti, kad jo atliekamas vartų atidarymo ir uždarymo veiksmas lemtų nepilnamečio vaiko sunkų sužalojimą.

5.5. Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog vartų matomumo nebuvimo prezumpcija nėra pakankama nuteistojo veiksmams kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

5.6. Žinant vartų judėjimo kryptį ir įvertinus baudžiamosios bylos įrodymus, baudžiamojoje byloje buvo galima vienintelė objektyviais įrodymais pagrįsta išvada, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne tada, kai buvo įeinantis į civilinės atsakovės teritoriją, o tuo metu, kai stengėsi iš šios teritorijos išeiti. Tai reiškė, kad E. S. buvo sužalotas ne tokiomis aplinkybėmis, kokios nurodytos kaltinime. Baudžiamojoje byloje nustačius labai aiškų saugų E. S. patekimo į civilinės atsakovės teritoriją laiką, akivaizdžiai buvo matyti, kad nuteistojo veiksmai visiškai atitiko protingo bei saugaus elgesio modelį. Civilinės atsakovės atstovo manymu, nuteistojo veiksmai visiškai atitiko teisinio kazuso sąvoką, kai nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata be nuteistojo kaltės.

5.7. Byloje atlikus naują ekspertinį tyrimą, gauti atsakymai kardinaliai skyrėsi nuo pirmiau byloje atlikto tyrimo tiek dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sužalojimo mechanizmo, tiek dėl nukentėjusiojo dviračio apgadinimo pėdsakų susiformavimo. Kodėl baudžiamojoje byloje atsirado viena kitai prieštaraujančios ekspertinio tyrimo išvados, aiškinamasi nebuvo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo R. P. gynėjo advokato B. Paulausko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 137 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl teismui tenka pareiga nustatyti ir nuosprendyje nurodyti visas faktines aplinkybes, kurios būtinos BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarantiems požymiams konstatuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA0LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-104-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-104-1073/2020">2K-104-1073/2020</a>).

8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymo pagrindas yra BK nustatyti ir konkrečioje byloje taikomi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius sudaro veika (veikimas ar neveikimas), pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. BK straipsnyje nusikalstamos veikos sudėties požymiai paprastai aprašomi trumpai, formuluojant bendrą taisyklę, tačiau jie turi savo turinį, paaiškinantį, ką požymis reiškia konkrečioje situacijoje arba kokia faktinė situacija atitinka požymio turinį. Prokuroras kaltinamajame akte turi nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą, kuriam keliami tokie patys reikalavimai, kaip įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymui apkaltinamajame teismo nuosprendyje. Prokuroro kaltinamojo akto turinio pagrindu pirmosios instancijos teismas perduoda bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 232 straipsnio 1 punktas ir 233 straipsnio 3 dalis), o nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodyta veika, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, nustato nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis).

9. Šioje byloje R. P. nuteistas už tai, kad, pagal UAB „U.“ direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VO-181 patvirtintų pareiginių nuostatų Nr. 68 3.1 papunktį turėdamas teisę reikalauti tinkamų darbo sąlygų, jų nepareikalavo, t. y. nepareikalavo, kad atidarydamas ir uždarydamas vartus jis turėtų galimybę matyti vartus ir saugiai juos atidaryti ir uždaryti, dėl to, sulaukęs vartų atidarymo šaukimo signalo bei E. S. balsinio prašymo atidaryti vartus, jis distanciniu pultu vartus atidarė ir neįsitikinęs, kad vartus uždaryti saugu, nes organizuojant darbą nebuvo sudaryta galimybė matyti vartus, distanciniu pultu uždarydamas vartus prispaudė pro juos einančiam mažamečiui kairę šlaunį, šiam dėl kairio šlaunikaulio atviro kūno lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų. Kvalifikuojant veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), kuris padarytas paprastai kaltininkui pažeidžiant draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (išdėstytas ar neišdėstytas norminiame teisės akte), kuris pažeidžia visuotinai žinomus reikalavimus žmogui elgtis tam tikru būdu arba taip nesielgti; 2) kilusius žalingus padarinius – sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą; 3) tai, kad kaltininko veika (veikimas ar neveikimas) buvo nukentėjusiojo sunkaus sužalojimo ar susargdinimo priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys; 4) kaltę (neatsargumą) dėl kito žmogaus sunkaus sužalojimo ar susargdinimo, kad tai įvyko dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. BK 137 straipsnio 1 dalyje, skirtingai nei šio straipsnio 3 dalyje, išdėstyta straipsnio dispozicija, apibrėžianti asmens neatsargų pavojingą elgesį, nėra blanketinė, ji nenukreipia tokio elgesio reglamentavimo ieškoti kituose teisės aktuose ar specialiose elgesio saugumo taisyklėse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-489/2023). Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais jis nepadarytų žalos kitiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a>, 2K-121-697/2020, 2K-27-976/2025).

11. Kaltinime ir teismų sprendimuose nustatytas R. P. neveikimas yra sudarytas iš: 1) teisės reikalauti tinkamų darbo sąlygų nepareikalavimo ir 2) neįsitikinimo, kad vartus uždaryti saugu.

11.1. R. P. teisė reikalauti tinkamų darbo sąlygų kyla iš jo darbo funkcijas reglamentuojančių teisės aktų, t. y. pareiginių nuostatų, kurie nelaikytini visuotinai žinomais reikalavimais elgtis arba nesielgti tam tikru būdu. Subjektinė teisė – tai teisinio santykio dalyvio galimybė savo nuožiūra pasirinkti savo elgesio variantą. Tai teisės normos nustatyta teisinio santykio dalyvio galimo (leistino) elgesio riba. Vienas iš subjektinės teisės bruožų yra teisinio santykio subjekto teisė laisvai pasirinkti vieną iš keleto elgesio variantų. Asmuo gali laisvai pasirinkti, ar pasinaudoti savo teise. Neturintis priežasčių, argumentų ar motyvų pasinaudoti savo teise asmuo gali ja nesinaudoti, ir jam negali būti taikoma atsakomybė už tokį neveikimą. Šioje byloje R. P. turėjo teisę reikalauti tinkamų darbo sąlygų, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, nes manė, jog jo darbo sąlygos yra tinkamos jam pavestoms funkcijoms atlikti. Negalima sieti nepasinaudojimo savo teise su vėliau įvykusiu įvykiu ir juo motyvuoti nusikalstamą neveikimą. Asmeniui nekyla atsakomybė už jam teisės aktais suteikiamos teisės neįgyvendinimą, baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai asmuo nesilaiko jam kylančios pareigos.

11.2. R. P. nuteistas už tai, jog nepareikalavo tinkamų darbo sąlygų, kad atidarydamas ir uždarydamas vartus turėtų galimybę juos matyti ir saugiai atidaryti bei uždaryti, o dėl netinkamai organizuoto darbo nebuvo galimybės vartų matyti. R. P. neįsitikinimas yra siejamas ne su jo paties bendra pareiga elgtis taip, kad savo veiksmais jis nepadarytų žalos kitiems, o su V. V. netinkamai organizuotu darbu. Be to, UAB „U.“ ėmėsi priemonių, kad vartus būtų galima saugiai atidaryti ir uždaryti: prie vartų kabėjo lentelė, įspėjanti, kad pašaliniams įeiti draudžiama, o su einančiu asmeniu operatorius kalbėjosi per garsinį įrenginį. Byloje nėra įrodymų ir kaltinimas nepateikė motyvų, kodėl šių priemonių nepakako, atsižvelgiant į tai, kad E. S. su sūnumi į UAB „U.“ teritoriją įeiti buvo draudžiama; įeidamas į teritoriją E. S. kalbėjosi su vartus valdančiu R. P. ir pats savo pasirinktais žodžiais sakė jam apie situaciją, o ją šis suprato savaip; pro vartus ėjo gerokai lėčiau, nei turėjo eiti, o vartų uždarymo laiko pakako saugiai praeiti; eidamas pro vartus jis nebuvo pakankamai atidus savo vaikui ir rūpestingas. Visų pirma, pats ūkio subjektas sprendžia, kokius saugumo būdus jam pasirinkti. Kad būtų parodytas ūkio subjekto pasirinktų būdų neveiksmingumas ir nusikalstamas asmens neveikimas, kaltinimas turi pagrįsti savo keliamų saugumo reikalavimų, kurių neįvykdymu yra kaltinamas asmuo, pagrįstumą. Kitaip reikalavimų sąrašas gali būti nesibaigiantis ir, ūkio subjektui netgi ėmusis visų teisės aktuose reikalaujamų ir būtinų priemonių saugumui užtikrinti ir įvykus įvykiui, vis tiek būtų galima reikalauti ir keliant reikalavimus sakyti, ką dar buvo galima padaryti saugumui užtikrinti. Tai neatitiktų teisinio apibrėžtumo principo. Byloje nėra jokių įrodymų ir motyvų, kodėl kaltinimas ir teismai padarė išvadą, jog vizualaus kontakto toje situacijoje, atsižvelgiant į atstumą iki vartų ir į tai, kad ėjo mažas vaikas, tikrai būtų užtekę, kad vartai būtų saugiai uždaryti. Antra, bet kokie veiksmai, sukėlę pavojingus padarinius atliekant tiesiogines darbo funkcijas, pirmiausia privalo būti vertinami ne pagal bendras elgesio normas, o pagal konkrečią veiklą apibrėžiančius teisės aktus. Iš pirmiau aptartų įrodytomis pripažintų aplinkybių nenustatyta, kad R. P., atlikdamas darbo funkcijas, būtų pažeidęs jo funkcijas reglamentuojančius teisės aktus. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje R. P. vartus uždarė neįsitikinęs, jog juos uždaryti saugu.

12. Šie motyvai rodo, kad R. P. inkriminuotas jo neveikimas – nepasinaudojimas savo teise pareikalauti iš V. V. tinkamų darbo sąlygų, kad galėtų matyti vartus juos uždarydamas, nėra tas neveikimas, kuris baudžiamas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamoji byla jam nutraukiama kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

13. Šioje byloje pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nuteistas ir V. V., dėl šio nuteisimo kasacinis skundas nebuvo priimtas. V. V. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „U.“ nuotekų ūkio viršininku, kuris pagal direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu patvirtintų pareiginių nuostatų Nr. 63 2.18 papunktį privalėjo organizuoti nuotekų ūkio darbą, pagal 4.4 papunktį buvo atsakingas už darbų organizavimą, darbų atlikimo kultūrą, o direktoriaus 2019 m. liepos 22 d. įsakymu buvo paskirtas būti atsakingas už saugų darbą, už saugią įrenginių eksploataciją, nesiėmė priemonių, kad darbas būtų organizuojamas tinkamai, kad vandenvalos įrenginių vyriausiasis operatorius, atidarydamas ir uždarydamas vartus, turėtų galimybę matyti vartus ir saugiai juos atidaryti bei uždaryti, R. P., nepareikalavęs tinkamų darbo sąlygų, dėl šių neatsargių veiksmų, neįsitikinęs, kad vartus uždaryti saugu, nes organizuojant darbą nebuvo sudaryta galimybė matyti vartus, uždarydamas vartus dėl neatsargumo sunkiai sužalojo mažametį.

14. Teismas, nustatęs, jog netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 2 dalis).

15. V. V. neteisėti veiksmai yra kildinami iš jo, kaip darbdavio įgalioto asmens, darbinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimo, inkriminuojant jam nusikalstamą neveikimą – nesiėmimą priemonių, kad R. P. darbas būtų organizuojamas tinkamai, kad vandenvalos įrenginių vyriausiasis operatorius R. P., atidarydamas ir uždarydamas vartus, turėtų galimybę juos matyti ir juos saugiai atidaryti bei uždaryti. V. V. yra nuteistas už neveikimą. Nustačius, kad R. P. negali būti baudžiamas už nepasinaudojimą savo teise, V. V. inkriminuotas bendrųjų pareigų pažeidimas, UAB „U.“ ėmėsi priemonių vartams saugiai atidaryti ir uždaryti ir, byloje nesant įrodymų bei motyvų, kodėl, atsižvelgiant į E. S. veiksmus, šių priemonių nepakako, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir V. V. veika nėra tokia, už kurios padarymą BK 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė (V. V. veiksmuose nėra veikos požymio), todėl jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tai lėmė neteisėto nuosprendžio priėmimą (BPK 376 straipsnio 2 dalis). Baudžiamoji byla V. V. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 382 straipsnio 2 punktas).

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

16. Kasaciniu skundu kasatorius prašo priteisti R. P. bylos nagrinėjimo metu patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje tiesiogiai įtvirtinta išteisinto asmens teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUtNzE5LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65-719/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65-719/2024">2K-65-719/2024</a>, 2K-47-648/2024). Taip pat, pagal BPK 106 straipsnio nuostatų prasmę, teismas, kai priima sprendimą dėl advokato darbo apmokėjimo dydžio, nėra varžomas dėl išteisintojo prašyme nurodytų išlaidų sumų, jas nustato atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-489/2024).

17. Kadangi, išnagrinėjus kasacinį skundą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinami ir byla R. P. nutraukiama, yra pagrindas spręsti klausimą dėl jo išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

18. Iš 2024 m. balandžio 22 d. pinigų priėmimo kvito matyti, kad R. P. advokatui B. Paulauskui sumokėjo 2000 Eur. Advokatas B. Paulauskas gina R. P. nuo 2024 m. kovo 6 d., t. y. nuo tada, kai byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tai reiškia, kad į procesą advokatas B. Paulauskas įsitraukė tuo metu, kai bylą jau sudarė 8 tomai, byla kasacinės instancijos teismo buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl gynėjui reikėjo laiko susipažinti ne tik su byla ir joje susiklosčiusia situacija. Apeliacinės instancijos teisme vyko 3 posėdžiai (2024 m. balandžio 22 d. (1 val. 30 min.), 2024 m. gegužės 13 d. (2 val. 15 min.), 2024 m. rugsėjo 4 d. (1 val. 45 min.)), kuriuose dalyvavo gynėjas. Kasacinės instancijos teismui yra pateiktas prašymas priteisti R. P. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą, t. y. 600 Eur už kasacinio skundo parengimą, ir 2025 m. vasario 3 d. pinigų priėmimo kvitas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, kartu į tai, kad kasacinis skundas yra tenkinamas, konstatuoja, kad R. P. patyrė būtinas ir pagrįstas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, todėl jų atlyginimas priteistinas.

19. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. S. bei civilinės ieškovės J. S. atstovė advokatė K. Vezbergaitė prašo priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidų už advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugas atlyginimą. Tačiau šioje byloje nuteistojo R. P. gynėjo kasacinis skundas tenkinamas – jam nutraukiama baudžiamoji byla, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl civilinių ieškovų atstovės prašymas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 2 dalimi, 382 straipsnio 2 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutartį ir R. P. bei V. V. bylą pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panevėžio teritorinės ligonių kasos, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. S. bei civilinės ieškovės J. S. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Priteisti R. P. 2600 Eur (du tūkstančius šešis šimtus Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo iš valstybės lėšų.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alenas Piesliakas