Civilinė byla Nr. e3K-3-138-611/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15157-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26; 3.6.3.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ ieškinį atsakovei užsienio įmonei
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl vežėjų teisės tarpusavio susitarimu pakeisti 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto regresinio ginčo teismingumą ir minėto CMR konvencijos straipsnio aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „DLG“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės „Sealand Transport Sp. z o. o.“ 52 408,40 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „DLG“ ieškinį.
4. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad ieškovė (kaip vežėja) buvo įsipareigojusi užsakovei (siuntėjai) – Nyderlandų įmonei – nugabenti jos krovinį iš Nyderlandų į Italiją. Atskira rašytinė sutartis, kurioje būtų susitarta dėl teismingumo tarp ieškovės ir Nyderlandų įmonės (siuntėjos), nebuvo sudaryta. Tiek ieškovei, tiek atsakovei (Lenkijos įmonei), tiek Nyderlandų įmonei buvo žinoma, kad Nyderlandų įmonės krovinys bus gabenamas pasitelkiant kelis vežėjus. Teismas, įvertinęs tarptautinio krovinio vežimo sąlygas ir ieškovės bei kitų vežime dalyvavusių asmenų elgesį, padarė išvadą, kad ieškovė (kaip pirmoji vežėja) reiškia ieškinį regreso tvarka kitam tarptautiniame vežime dalyvavusiam vežėjui dėl nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, kuris buvo gabentas pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį. Tokiu atveju ieškovė turi teisę ieškinį regreso tvarka pareikšti vienam iš penkių teismų, kaip nustatyta CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė savo 2022 m. rugsėjo 16 d. vežimo sutartyje Nr. B55073 susitarė dėl sutartinio teismingumo (Vilniaus miesto teismui), nėra aktuali, nes ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei (Lenkijos įmonei) dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, vadovaudamasi sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjos (Nyderlandų įmonės) ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties).
6. Teismas nusprendė atsisakyti priimti ieškovės ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis, 39 straipsnio 2 dalis), ir išaiškino, kad civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo regreso tvarka iš atsakovės yra teisminga Lenkijos Respublikos, Italijos Respublikos ar Nyderlandų Karalystės teismui (CPK 137 straipsnio 3 dalis).
7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „DLG“ atskirąjį skundą, 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi ieškovės UAB „DLG“ atskirąjį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma laikytina specialiąja teisės norma CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.
9. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju nėra aktualus ieškovės ir atsakovės (Lenkijos įmonės) sudarytoje 2022 m. rugsėjo 16 d. vežimo sutartyje nustatytas sutartinis teismingumas, nes reikalavimas kildinamas ne iš minėtos sutarties vykdymo, o nuostolių atlyginimo regreso tvarka reikalaujama vadovaujantis sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjos (Nyderlandų įmonės) ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties).
10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dėl sutartinio teismingumo ieškovė ir krovinio siuntėja (Nyderlandų įmonė) raštu nebuvo sutarusios.
11. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta galimybė regresinį ieškinį reiškiančiam vežėjui pateikti ieškinį pagal vieno iš vežime dalyvavusių vežėjų buveinės vietą, reiškia, kad ieškinys pareiškiamas ne pagal regresinį reikalavimą įgijusio vežėjo, o pagal vežėjo (-ų), kuriam (-iems) yra reiškiamas regresinis reikalavimas, buveinės vietą.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, tinkamai išaiškinęs, kad ieškovė gali kreiptis į Lenkijos, Nyderlandų ar Italijos teismus.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
13. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias ginčų tarptautinį priskirtinumą, regresinio reikalavimo įgyvendinimo tvarką reglamentuojančias teisės normas, taip nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė nepagrįstą sprendimą, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi kompetencijos nagrinėti ieškovės ieškinio.
13.2. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad, ieškovei reiškiant regresinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, turi būti vadovaujamasi sutarties, sudarytos tarp krovinio siuntėjos ir ieškovės bei kitų vežėjų, prisijungusių prie tokios sutarties, sąlygomis. Tokiu būdu bylą nagrinėję teismai atmetė galimybę vežėjams, kurie savarankiškai organizuoja tarpusavio santykius, susitarti dėl aktualių klausimų, įskaitant ir tai, kokia apimtimi ir tvarka turėtų būti tenkinami vežėjų galimi regresiniai reikalavimai vienas kitam ir kur turėtų būti sprendžiami tarp vežėjų galintys kilti ginčai.
13.3. Apeliacinės instancijos teismas kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių motyvų dėl ieškovės kelto esminio klausimo, kodėl buvo nutarta nesiremti 1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentare (Jungtinės Tautos, Nr. ECE/TRANS/14) pateiktu išaiškinimu dėl CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies taikymo, kad vežėjai tarpusavio susitarimu gali pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismų jurisdikciją, todėl pažeidė ieškovės teisę į teisingą teismą.
13.4. CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma turėtų būti laikoma fakultatyviąja teisės norma CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies atžvilgiu (papildančia, išplečiančia CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas jurisdikcijos alternatyvas).
13.5. Tarp šalių kylantis ginčas pagal ieškovės ieškinį atsakovei turėtų būti priskiriamas Vilniaus miesto apylinkės teismui, vadovaujantis CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatytomis teismingumo taisyklėmis, atsižvelgiant į minėtoje normoje nustatytą galimybę regresinį ieškinį reiškiančiam vežėjui pateikti ieškinį tos šalies teismui, kurioje yra vieno iš vežime dalyvavusių vežėjų buveinės vieta. Ieškovė įsitikinusi, kad ji CMR konvencijos 34 straipsnio, 39 straipsnio 2 dalies prasme taip pat laikytina vežime dalyvavusiu vežėju. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išaiškino, kad, sprendžiant iš CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatos lingvistinės formuluotės, regresinį ieškinį turėtų būti galima pareikšti tik pagal vežėjo, kuriam reiškiamas regresinis reikalavimas, buveinės vietą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
14. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
15. Nagrinėjamoje byloje pateiktame kasaciniame skunde keliamas ieškovės UAB „DLG“ ieškinio dėl reikalavimo atsakovei atlyginti nuostolius regreso tvarka, praradus tarptautiniu maršrutu kelių transportu gabentą krovinį, teismingumo klausimas.
16. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, konstatavęs, kad šis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Teismas taikė CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytą teismingumo taisyklę, nustatęs, kad ieškovė reiškia reikalavimą, kildinamą iš sutarties, sudarytos tarp krovinio siuntėjos (Nyderlandų įmonės) ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties). Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, nutartį paliko nepakeistą.
17. Ieškovė UAB „DLG“ kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teismingumą reglamentuojančias CMR konvencijos normas, nepagrįstai netaikė šalių sudarytoje sutartyje nurodytos sąlygos dėl ginčo teismingumo, nepagrįstai suvaržydami vežėjų teisę tarpusavio susitarimu nuspręsti dėl kitokio ginčo teismingumo, nei nustatyta CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje. Be to, nurodo, jog teismai neteisingai aiškino minėtą CMR konvencijos normą ir tuo aspektu, jog nepagrįstai neleido ieškovei reikšti ieškinio pagal savo buveinę, nors ji taip pat laikytina vežėja ir tokio statuso neprarado dėl reiškiamo regresinio reikalavimo. Dėl šių keliamų teisės klausimų teisėjų kolegija pasisakys toliau.
Dėl vežėjų teisės tarpusavio susitarimu pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismingumą
18. Bylą nagrinėjantis teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar byla jam teisminga (CPK 782 straipsnis), ir gali imtis bylą (atskirus byloje keliamus reikalavimus) nagrinėti iš esmės tik nustatęs, kad byloje keliami reikalavimai ar jų dalis jam teisminga. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis).
19. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčo šalys – ieškovė ir atsakovė – yra Europos Sąjungos valstybių narių rezidentės, gali kilti klausimas dėl CMR konvencijos ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I bis“) konkurencijos, nustatant iš tarptautinio pervežimo kilusio ginčo teismingumą.
20. Paprastai civilinėse ir komercinėse bylose tarptautinė Europos Sąjungos teismų jurisdikcija nustatoma pagal Reglamento „Briuselis I bis“ taisykles. Šis reglamentas taip pat būtų taikomas civilinėse bylose, susijusiose su krovinių vežimu, tačiau ieškiniams, patenkantiems į CMR konvencijos taikymo sritį, taikoma išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 52 punktas).
21. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs CMR konvencijos santykį su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I“). ESTT 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendime byloje Nickel & Goeldner Spedition GmbH prieš UAB „Kintra“, C‑157/13, yra išaiškinęs, jog Reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte nustatytas jurisdikcijos taisykles. Analogiškai turėtų būti vertinamas CMR konvencijos santykis su Reglamentu „Briuselis I bis“, kadangi pastarojo reglamento 71 straipsnis visiškai atitinka Reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnio turinį.
22. Taigi, nagrinėjamu atveju nors ieškovė ir atsakovė yra įsteigtos Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose, iš tarptautinio pervežimo kilusio ginčo teismingumui taikytinos CMR konvencijos normos.
23. Jurisdikcijos taisyklės yra reglamentuotos CMR konvencijos 31 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a (pagal atsakovo buveinės vietą) ir b (pagal krovinio priėmimo vežti arba numatytą pristatymo vietą) punktuose nurodyti teismai. Vien tik tarptautinėje krovinių vežimo sutartyje nurodytas šalių susitarimas neapriboja konvencijos šalių teismų jurisdikcijos kitais CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, t. y. šalių susitarimas neapriboja kitų teismų, galinčių bylą nagrinėti pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, galimybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 16–17 punktai).
24. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiek sutartinis teismingumas, tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus. Tai reiškia, kad krovinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija, dalyviai negali savo susitarimu nustatyti išimtinės jurisdikcijos. Šalys turi teisę sudaryti prorogacinį susitarimą, kuriuo susitaria dėl papildomos jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 59 punktas).
25. CMR konvencijos V skyriaus normos vertintinos kaip bendrosios normos, reglamentuojančios su pretenzijomis ir ieškiniais susijusius klausimus, šio skyriaus 31 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „ieškovas“ nėra siejama tik su krovinio pervežimo užsakovu, siuntėju ar gavėju.
26. CMR konvencijos VI skyriaus („Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „vienintelė sutartis“ aiškinama klientą ir vežėją (vežėjus) siejančios sutarties kontekste, kaip apibūdinanti atvejus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško A iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtingomis to paties maršruto (nuo taško A iki taško Ž) atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško A iki taško K ir nuo taško K iki taško Ž) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 31 punktas).
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai užsakovas ar prekių siuntėjas susitaria su vežėju dėl krovinio pervežimo, o šis perduoda faktiškai pervežti kitam vežėjui ir tokiu būdu susidaro vežėjų grandinė, susiklosto dvi teisinių santykių grupės: pirma, teisiniai santykiai tarp pervežimo paslaugos užsakovo (kliento) ir vežėjų (išoriniai teisiniai santykiai); antra, vežėjų tarpusavio santykiai (vidiniai teisiniai santykiai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 28 punktas).
28. Taigi CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolimesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį ir perima krovinį. Tokiu atveju tolimesnis vežėjas, priimdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege (pagal teisę).
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Tai lemia, kad klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klostosi vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai, yra savarankiškas klausimas, neturintis įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui. Tai, kaip klientui įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius tam, kad pasiektų vežimo sutartyje aptartą rezultatą, yra jų pačių sutartinių teisinių santykių, kurių dalyvis klientas nėra, klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 30 ir 33 punktai).
30. Toks aiškinimas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad vežėjai gali susitarti ir dėl kitokių, nei nurodyta pradinėje vežimo sutartyje, sudarytoje su užsakovu, tarpusavio teisių ir pareigų, toks jų susitarimas nekeičia vežimo paslaugą užsakiusio subjekto ir pirmojo vežėjo susitarimo sąlygų ir negalioja vežimo paslaugą užsakiusiam subjektui.
31. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu, laikantis minėtame straipsnyje nurodytų nuostatų. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalį, vežėjas, norintis pateikti regresinį ieškinį, gali pateikti jį kompetentingam teismui šalies, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis. Tas pats ieškinys gali būti iškeltas visiems vežėjams, dalyvavusiems vežime.
32. Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai: (1) ar vežėjai tarpusavio susitarimu turi teisę pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą regresinio ieškinio teismingumą ir (2) ar minėta norma gali būti aiškinama kaip suteikianti teisę regresinį reikalavimą reiškiančiam vežėjui pareikšti ieškinį teisme pagal savo buveinę.
33. Atsakant į antrą klausimą, pažymėtina, kad CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma anglų kalba išreiškiama kiek kitaip nei lietuvių kalba: A carrier wishing to take proceedings to enforce his right of recovery may make his claim before the competent court or tribunal of the country in which one of the carriers concerned is ordinarily resident, or has his principal place of business or the branch or agency through which the contract of carriage was made. All the carriers concerned may be made defendants in the same action. Pažymėtina, kad CMR konvencija buvo sudaryta anglų ir prancūzų kalbomis, todėl, esant tekstų lietuvių ir anglų kalba neatitikimų, pirmenybė teiktina tekstui anglų kalba. Todėl, aiškinantis CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies normos turinį, atsižvelgtina į jos tekstą anglų kalba.
34. Nors CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma lietuvių kalba galėtų būti interpretuojama ir taip, kaip nurodo ieškovė kasaciniame skunde, t. y. kad ieškinys gali būti pareiškiamas pagal ieškovės, kaip vienos iš pervežime dalyvavusių vežėjų, buveinę, tačiau normos anglų kalba turinys nesudaro pagrindo šią normą aiškinti tokiu būdu. Įprastai tiek tarptautiniame, tiek nacionaliniame civiliniame procese galioja bendroji taisyklė, kad ieškinys turi būti reiškiamas teisme pagal atsakovo buveinės (gyvenamąją) vietą, o alternatyvi galimybė pareikšti ieškinį pagal ieškovo buveinės (gyvenamąją) vietą būna įtvirtinta kaip papildoma tuo atveju, kai būtina labiau užtikrinti ieškovo teisėtus interesus dėl ieškovo subjektiškumo ar šalis siejančio teisinio santykio ypatumų.
35. CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma aiškiai nėra įtvirtinusi ieškovo teisės reikšti regresinį reikalavimą kitiems vežėjams pagal ieškovo, kaip žalą atlyginusio krovinio siuntėjui ar gavėjui asmens, buveinės vietą. Nėra pagrindo minėtą normą aiškinti palankiau ieškovui negu įtvirtintas teismingumas CMR konvencijos 31 straipsnyje, kai reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia krovinio siuntėjas ar gavėjas. Tokio aiškinimo nepateisina nei regresinį reikalavimą reiškiančio vežėjo statusas, nei regresinio reikalavimo pobūdis.
36. Remdamasi aptartais motyvais, teisėjų kolegija nusprendžia, jog CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nesuteikianti regresinį reikalavimą reiškiančiam vežėjui teisės pareikšti ieškinį kitiems atsakingiems vežėjams teisme pagal savo buveinę.
37. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma nesuteikia teisės vežime dalyvavusiems vežėjams tarpusavyje susitarti dėl kitokio tarpusavio ginčų teismingumo, nei nustato minėta norma.
38. Pirma, CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos negali būti aiškinamos kaip V skyriaus normų išimtis, nes jos nustato ypatumus, kai pagal vienintelę sutartį pervežimą vykdo keli vežėjai. Tokiu atveju V skyriaus normos gali būti taikomos subsidiariai. Nėra loginio ir teleologinio paaiškinimo, kodėl vežėjams negali būti leidžiama susitarti pagal CMR konvencijos 31 straipsnį dėl tarpusavio ginčo teismingumo. CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinto alternatyvaus teismingumo paskirtis – palengvinti regresinį reikalavimą reiškiančiam vežėjui galimybę pareikšti reikalavimą, o ne riboti alternatyvų teismingumą. Tokį aiškinimą iš dalies patvirtina CMR konvencijos 40 straipsnio norma, įtvirtinanti vežėjų teisę tarpusavyje sudaryti sutartis, kurių sąlygos skirtųsi nuo 37 ir 38 straipsnių nuostatų.
39. Antra, kaip jau minėta šios nutarties 29 punkte, vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai neturi įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui. Kaip įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius, yra išimtinai jų pačių sutartinių teisinių santykių klausimas.
40. Trečia, CMR konvencijos komentare nurodoma, kad, kalbant apie vežėjų tarpusavio išieškojimo teises, 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta speciali taisyklė, kuri skiriasi nuo 31 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į 40 straipsnį, nereikėjo parengti nuostatos, kuria būtų aiškiai leidžiama paskirti kompetentingus teismus ar tribunolus. Panašiai vežėjai savo susitarimu gali netaikyti 39 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismų jurisdikcijos. Kadangi ieškinio dėl išieškojimo atveju patraukti atsakomybėn vežėjai yra solidarieji skolininkai, teismo kompetencija nagrinėti ieškinį, pareikštą vienam iš jų, visada apima to paties teismo kompetenciją nagrinėti ieškinį, pareikštą kitiems. Todėl pagal CMR konvencijos 40 straipsnį jie visada gali būti atsakovais toje pačioje byloje, jeigu nenustatyta kitaip (Commentary on TEE Convention of 19 May 1956 on TEE Contract for TEE International Carriage of goods by road (CMR) (by Professor Loewe), 1975).
41. Doktrinoje vyrauja nuomonė (grindžiama Anglijos teismų pozicija), kad pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį sudarytas siuntėjo ir vežėjo susitarimas dėl jurisdikcijos yra privalomas tam vežėjui, bet ne kitiems (paskesniems) vežėjams. Tokia doktrinos nuostata rodo, kad pagal CMR konvenciją: 1) pripažįstama, jog ginčai dėl pirmojo vežėjo ir paskesnių vežėjų veiksmų gali būti nagrinėjami pagal skirtingas jurisdikcijos taisykles; 2) pripažįstama, jog paskesnis vežėjas gali spręsti, ar jis sutinka nagrinėti ginčą pagal kitas, nei nustatyta CMR 31 straipsnyje, jurisdikcijos taisykles (jei nesutinka, taikomos CMR 31 straipsnio taisyklės) (Tincani, C. (2022). The Jurisdiction. In: Contract for the International Carriage of Goods by Road. Law for Professionals. Springer, Cham. Prieiga internetu <https://doi.org/10.1007/978-3-031-08487-4_10>).
42. Taigi, remdamasi šios nutarties 38–41 punktuose nurodytais motyvais, aiškindama CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija nusprendžia, jog vežėjai turi teisę tarpusavio susitarimu pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismingumą, nepažeisdami 31 straipsnio 1 dalies nuostatų.
43. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog vežimas vyko pagal vienintelę sutartį, ieškovė, atlyginusi krovinio užsakovei žalą, reiškia regresinį reikalavimą faktiniam krovinio vežėjui, kreipdamasi pagal ieškovės ir atsakovės tarpusavio sutartyje įtvirtintą teismingumo taisyklę, ji nepažeidė CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teismingumo, todėl teismai nepagrįstai nusprendė, jog byla nėra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
44. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai iš dalies netinkamai aiškino CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies normas, dėl to nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė ir atsakovė neturėjo teisės tarpusavio sutartimi susitarti dėl kitokio teismingumo, nei įtvirtintas CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje, ir neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą.
45. Dėl nurodytų motyvų Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis naikintinos. Kadangi teismai, atsisakydami priimti ieškinį, nenagrinėjo jo atitikties CPK keliamiems turinio ir formos reikalavimams, o ieškinio priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl ieškovės ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui.
46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylą perdavus nagrinėti iš naujo, šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme buvo patirta 12,10 Eur dokumentų įteikimo išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Algirdas Taminskas
Agnė Tikniūtė
