Dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo apsaugą ir jos apimtį nustatančių sutarties sąlygų aiškinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-142-403/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00522-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.8.8; 2.6.39.2.6.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės „ERGO Insurance SE“, veikiančios per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilaturas“ ieškinį atsakovei „ERGO Insurance SE“, veikiančiai per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Perlo draudimo brokeris“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo apsaugą ir jos apimtį nustatančių sutarties sąlygų aiškinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 67 663,70 Eur draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad pagal Krovinių vežimo įmonių atsakomybės draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis) atsakovė nuo 2022 m. sausio 9 d. iki 2023 m. sausio 9 d. buvo apdraudusi šias ieškovės rizikas: 1) atsakomybę už krovinį, finansinius nuostolius, gelbėjimo išlaidas; 2) atsakomybę už patikėtą turtą. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (2022 m. rugsėjo 27 d.) ieškovės transporto priemone iš Italijos į Jungtinę Karalystę gabentas krovinys buvo prarastas dėl gaisro, kuris kilo Prancūzijoje užsiliepsnojus transporto priemonės puspriekabei, taip pat buvo patirta gelbėjimo darbų išlaidų. Ieškovei kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, atsakovė atsisakė ją išmokėti motyvuodama tuo, kad krovinio iškrovimo vieta buvo nurodyta Jungtinėje Karalystėje, todėl draudimo apsauga negalioja visam pervežimui, vadovaujantis Draudimo liudijimo sąlyga, pagal kurią draudimo apsaugos galiojimo teritorija yra Europa, išskyrus Jungtinę Karalystę, Pietų Italiją žemiau Romos, NVS šalis, bei Krovinių pervežimo įmonių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 019 (toliau – Taisyklės) 3.1 punktu, pagal kurį draudimo apsauga galioja draudimo teritorijoje, nurodytoje draudimo sutartyje; tuo atveju, jei krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta yra už draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų, draudimo apsauga negalioja visam pervežimui. Ieškovė pažymėjo, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Atsakovė individualiose Draudimo sutarties sąlygose nebuvo nurodžiusi, kad tuo atveju, jei krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta bus už Draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų, draudimo apsauga negalios visam pervežimui. Atsakovės sprendimas prieštarauja Draudimo liudijime nustatytoms individualioms sutarties sąlygoms. Draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos galiojimo teritorijoje. Be to, ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su Taisyklėmis (standartinėmis draudimo sutarčių sąlygomis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnio, 990 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalies, 92 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 98 straipsnio 7 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime (polise) nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys, be kitų, draudimo apsaugos apimtis; siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise.

6. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad esminė sutarties sąlyga dėl draudimo apsaugos, kai krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta yra už draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų, turėjo būti įtraukta į šalių sudarytą draudimo liudijimą, ir pažymėjo, kad Draudimo taisyklių 3.1 punkte nustatyta sąlyga yra standartinė, dėl jos ieškovė turėjo galimybę derėtis ir sutarti jos netaikyti, tačiau to nepadarė.

7. Teismas konstatavo, kad Draudimo liudijimo sąlyga dėl draudimo apsaugos galiojimo teritorijos neprieštarauja Taisyklių 3.1 punktui – Taisyklės detalizuoja draudimo apsaugos galiojimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė buvo susitarusi dėl papildomų sąlygų, atskirų standartinių esminių sąlygų, nustatytų Taisyklėse, negaliojimo (Draudimo liudijime nurodoma, kad Taisyklių II dalies 2.4. 2.11, 2.13, 2.14.1, 2.15, 2.16 punktai panaikinami ir draudimo apsauga dėl draudžiamųjų įvykių nurodytuose punktuose galioja). Taigi ieškovė turėjo galimybę derinti individualias sutarties sąlygas ir ja naudojosi.

8. Nustatęs, kad ieškovė prašyme per savo atstovą draudimo brokerį nurodė, jog į Jungtinę Karalystę kroviniai nebus vežami, teismas padarė išvadą, kad ieškovė Draudimo sutartimi susitarė dėl draudimo apsaugos teritorijos be Jungtinės Karalystės tiek dėl pervežimo, tiek dėl pakrovimo ar iškrovimo, o tai ir yra nurodoma Taisyklių 3.1 punkte. Ieškovė, žinodama, kad krovinio iškrovimo vieta yra Jungtinėje Karalystėje, o tai iš esmės ir reiškia, jog krovinys būtų vežamas per Jungtinę Karalystę iki jo iškrovimo vietos šioje šalyje, nepraplėsdama Draudimo sutarties sąlygų konkrečiam pervežimui, prisiėmė riziką.

9. Teismas nurodė, kad krovinių vežėjų civilinės atsakomybės draudimo apsaugos apimtis yra paremta 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija). Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Taigi draudikas, siekdamas apdrausti konkrečius pervežimus visa apimtimi, suteikia draudimo apsaugą tik dėl tų pervežimų, kurie nuo krovinio priėmimo momento iki jo perdavimo yra vykdomi draudimo apsaugos galiojimo teritorijoje. Nėra šalių ginčo dėl to, kad krovinys nagrinėjamu atveju buvo vežamas į Jungtinę Karalystę iškrauti. Nepateikta duomenų, kad maršrutas pasikeitė ar turėjo pasikeisti arba kad krovinys galėjo būti iškraunamas ne Jungtinėje Karalystėje.

10. Teismas pažymėjo, kad nors UADBB „Perlo draudimo brokeris“ darbuotojas teismo posėdžio metu nurodė, jog Taisyklių ieškovei neįteikė, tačiau ieškovė yra patvirtinusi, kad jas gavo. Draudimo sutartyje nurodyta, kad ieškovė susipažino su individualiai aptartomis sutarties sąlygomis, sutiko, kad šios sąlygos būtų Draudimo sutarties dalimi, patvirtino, kad yra supažindinta su Taisyklėmis ir jai yra įteikta Taisyklių kopija, taip pat patvirtino, kad Taisyklių sąlygos yra suprantamai išaiškintos ir ieškovė yra informuota apie galimybę papildomai konsultuotis dėl Draudimo sutarties sąlygų. Gavusi Taisykles, tačiau su jomis nesusipažinusi, ieškovė prisiėmė riziką. Su Taisyklėmis ieškovė galėjo susipažinti ir atsakovės interneto puslapyje. Be to, kartu su Draudimo liudijimu ieškovei buvo išduotas draudimo produkto informacinis dokumentas, kuriame nurodoma Taisyklių 3.1 punkto nuostata.

11. Draudimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata, kurioje įtvirtinta pareiga draudėjui raštu pateikti draudiko parengtą draudimo produkto informacinį dokumentą, įtvirtinta įgyvendinant 2016 m. sausio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/97 dėl draudimo produktų platinimo (toliau – Direktyva 2016/97). Sprendžiant dėl draudimo produkto informaciniame dokumente nurodytų sąlygų privalomumo ieškovei, atsižvelgtina į Direktyva 2016/97 siekiamus tikslus. Direktyvos konstatuojamosios dalies 48 punkte yra įtvirtinta, jog prieš sudarant sutartį, įskaitant atvejus, kai parduodant produktus konsultacija neteikiama, klientui turėtų būti suteikta svarbi informacija apie draudimo produktą, kad klientas galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą. Draudimo produkto informacijos dokumente turėtų būti pateikiama standartinė informacija apie ne gyvybės draudimo produktus. Ją turėtų parengti atitinkama draudimo įmonė arba atitinkamose valstybėse narėse – draudimo tarpininkas, kuris kuria draudimo produktą. Draudimo tarpininkas turėtų paaiškinti klientui pagrindines savo parduodamo draudimo produkto ypatybes.

12. Lietuvos banko valdybos 2018 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 03-91 „Dėl Informacijos, kurią draudimo produktų platintojai turi teikti draudėjams, atskleidimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo taip pat buvo įgyvendinta Direktyva 2016/97, 12 punkte nustatyti detalūs reikalavimai draudimo produkto informacinio dokumento turiniui, be kitų, pareiga pateikti informaciją apie taikomą draudimo apsaugą, nurodant pagrindinius draudžiamuosius įvykius, nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sumą ir, jei taikytina, geografinę taikymo sritį (12.2.2 punktas).

13. Pagal Taisyklių „Vartojamos sąvokos“ skyriaus 1.8 punktą, draudimo sutartį sudaro Taisyklės, Draudimo liudijimas ir kiti dokumentai, jei jie buvo pateikti ar išduoti. Draudimo produkto informacinis dokumentas, kuris yra draudimo sutarties sudėtinė dalis ir Taisyklių prasme, buvo išduotas draudimo brokeriui. Ieškovė, gavusi Draudimo sutarties dokumentus ir susipažinusi su jais, net ir tuo atveju, jei nebuvo supažindinta su Taisyklėmis, turėjo suvokti, kad draudimo apsaugos galiojimo apimtis teritoriniu aspektu bus nustatyta remiantis: a) Draudimo liudijime apibrėžta teritorija, kuri buvo nustatyta, vadovaujantis ieškovės pateikta informacija; b) draudimo produkto informaciniame dokumente pateikiama informacija (kad draudimo apsauga negalioja visam krovinio pervežimui, jeigu krovinio iškrovimo vieta yra už draudimo liudijime nurodytos teritorijos ribų). Teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodoma Taisyklių jai neįteikimo aplinkybė nekeičia išvados dėl Draudimo sutartimi taikomos draudimo apsaugos apimties.

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

15. Kolegija vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos, esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų, taikytina CK 6.187 straipsnyje nustatyta sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms; draudikas, įrodinėdamas, kad pagal draudimo sutarties sąlygas tam tikros draudimo rizikos neprisiėmė ar prisiėmė tik dalį jos, negali remtis savo paties parengtomis standartinėmis sąlygomis, kurios stokoja aiškumo, neatitinka suderinamumo reikalavimo, neatspindi individualaus atvejo ypatumų.

16. Kolegija konstatavo, kad įrašai Draudimo liudijime skiriasi nuo įrašų Taisyklėse – Draudimo liudijime draudimo apsaugos teritorija apibrėžta aiškiai, pateikiant tiek šalis, kurios patenka į tą teritoriją (Europos šalys), tiek išimtis, kurios šalys į šią teritoriją nepatenka (Jungtinė Karalystė, Pietų Italija žemiau Romos, NVS šalis). Kolegija vertino, jog iš šios Draudimo liudijimo dalies yra aišku, kad jei draudžiamasis įvykis įvyks Europoje, išskyrus nurodytas valstybes ar jų teritorijų dalis, bus laikoma, jog draudžiamasis įvykis įvyko teritorijoje, kuri patenka į draudimo apsaugą. Taisyklių 3.1 punkte pateiktos priešingos nuostatos ir draudimo apsaugos teritorija susiaurinta nustatant ne tik valstybes, kuriose netaikoma draudimo apsauga (Jungtinė Karalystė, Pietų Italija žemiau Romos, NVS šalys), bet ir tai, kad draudimo apsauga negalioja, jei krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta yra šiose valstybėse (jų dalyse). Taigi draudimo apsaugos teritorija tampa ne draudžiamojo įvykio konkreti vieta, o vieta (teritorija), kurioje įvykis neįvyko, tačiau joje buvo suplanuotas krovinio iškrovimas. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad pagal Draudimo liudijimo sąlygas laikoma, jog įvykis Prancūzijoje patenka į draudimo apsaugą, nepaisant to, kad krovinys buvo vežamas maršrutu Italija–Jungtinė Karalystė.

17. Kolegija nesutiko, kad ieškovė, gavusi Draudimo sutarties dokumentus ir susipažinusi su jais, net ir tuo atveju, jei nebuvo supažindinta su Taisyklėmis, turėjo suvokti, jog draudimo apsaugos galiojimo apimtis teritoriniu aspektu bus nustatyta remiantis Draudimo liudijime apibrėžta teritorija, kuri buvo nustatyta, vadovaujantis ieškovės pateikta informacija, ir draudimo produkto informaciniame dokumente pateikiama informacija, kad draudimo apsauga negalioja visam krovinio vežimui, jeigu krovinio iškrovimo vieta yra už draudimo liudijime nurodytos teritorijos ribų. Kolegija konstatavo, kad esant sąlygų prieštaravimui reikia remtis nestandartinėmis Draudimo liudijime nustatytomis sąlygomis (CK 6.187 straipsnis). Ieškovė pagal įrašo Draudimo liudijime prasmę turėjo pagrindą tikėtis, jog įvykio vietoje (Prancūzijoje) jos krovinio draudimo apsauga galiojo, nors krovinio iškrovimo vieta buvo Jungtinėje Karalystėje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, prieš vertindamas Draudimo sutarties sąlygas CK 6.187 straipsnio kontekste, neišaiškino jų, remdamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas netaikė subjektyvaus sutarties aiškinimo būdo, nesiaiškino šalių tikrųjų ketinimų sudarant Draudimo sutartį, nepagrįstai pakeitė šią sutartį, pašalindamas Taisyklių 3.1 punkto sąlygą, nustatančią draudimo apsaugos negaliojimo atvejį.

18.2. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022, 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023). Teismas neatsižvelgė į situacijų, kurias reguliuoja Taisyklių 3.1 punktas ir Draudimo liudijimo ginčo sąlyga, skirtumus. Vadovaujantis teisiniu reguliavimu, pagrindinės draudimo sutarties sąlygos nurodomos draudimo liudijime (polise), jos gali būti detalizuojamos, papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991, 6.992 straipsniai, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Taisyklių 3.1 punkte nebuvo nustatyta draudimo apsaugos galiojimo teritorija, tik pateikta bendro pobūdžio nuoroda, jog draudimo apsaugos galiojimo teritorija yra nustatoma draudimo sutartyje (ji nustatyta Draudimo liudijime). Šio Taisyklių punkto antruoju sakiniu įtvirtinti atvejai, kai draudimo apsauga Draudimo liudijime nurodytoje teritorijoje negalioja (kai krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta yra už draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų). Taigi Draudimo liudijimo sąlyga ir Taisyklių 3.1 punkto sąlyga reguliuoja skirtingas situacijas. Tai atskleidžia šalių ketinimą sudarant Draudimo sutartį apibrėžti draudimo apsaugos galiojimo teritoriją Draudimo liudijimo sąlyga, atsižvelgiant į jos pritaikymą Taisyklių 3.1 punkte nurodytais atvejais. Aiškindamas Draudimo sutartį teismas taip pat nepagrįstai nevertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad Draudimo liudijime apibrėžta teritorija buvo nustatyta, vadovaujantis ieškovės pateikta informacija, jog kroviniai nebus vežami į Jungtinę Karalystę ir iš jos.

18.3. Atskleidžiant šalių tikruosius ketinimus sudarant Draudimo sutartį, reikšmingas yra ir CMR konvencijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas (žr. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 1 dalį), kuriuo remiantis krovinį vežant į Jungtinę Karalystę ieškinys vežėjui gali būti pareikštas ir Jungtinėje Karalystėje, t. y. krovinio iškrovimo vietos valstybėje, nepaisant to, kad įvykio vieta nėra Jungtinėje Karalystėje ir pastarojoje krovinys nebuvo iškrautas. Dėl to tiek ieškovei, siekiančiai apdrausti savo civilinę atsakomybę tik tais maršrutais, kuriais yra planuojama pervežti krovinius, ir tokiu būdu nesumokėti už draudimo apsaugą daugiau, nei yra reikalinga, tiek atsakovei, vertinančiai draudimo riziką ir sprendžiančiai dėl draudimo sutarties sudarymo, buvo reikšminga ieškovės prašyme pratęsti draudimo sutartį pateikta informacija, kad kroviniai nebus vežami į Jungtinę Karalystę ir iš jos, t. y. visais atvejais bus išvengta didelių išlaidų, lemiamų Jungtinės Karalystės bendrosios teisinės sistemos. Ieškovės informacijos pateikimas apie krovinių vežimo maršrutus atitinka šalių ketinimus sudaryti draudimo sutartį, pagal kurią nebūtų apdrausta ieškovės civilinė atsakomybė krovinį vežant į Jungtinę Karalystę. Ieškovės pateikta informacija, remiantis CK 6.990 straipsnio 2 dalimi, tapo sudėtine Draudimo sutarties dalimi.

19. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Teismas pagrįstai taikė CK 6.187 straipsnio nuostatas ir vadovavosi draudimo apsaugą nustatančia Draudimo liudijimo sąlyga, nustatęs, kad Draudimo taisyklių 3.1 punkte įtvirtinta sąlyga yra standartinė, o Draudimo liudijime esanti sąlyga dėl draudimo apsaugos teritorijos – individuali ir jos prieštarauja viena kitai bei suponuoja skirtingas išvadas (pagal Draudimo liudijimo sąlygas ginčo įvykis Prancūzijoje patenka į draudimo apsaugos apimtį; pagal Draudimo taisyklių 3.1 punktą – nepatenka, atsižvelgiant į planuotą maršrutą, pakrovimo (iškrovimo) vietą).

19.2. CK 6.187 straipsnis būtų neaktualus ir taikytina Draudimo sutarties sąlygų visuma tuo atveju, jei nebūtų konstatuotas tų pačių sąlygų prieštaravimas. Nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai 2023 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023, kurioje konstatuota, kad tos pačios ieškovės draudimo taisyklių sąlygos stokoja aiškumo ir neatitinka suderinamumo reikalavimo.

19.3. Ieškovės tikslas sudarant Draudimo sutartį buvo turėti draudimo apsaugą tuo atveju, jei įvykis įvyksta Europos teritorijoje (išskyrus Jungtinę Karalystę, Pietų Italiją žemiau Romos, NVS šalis), ir dėl to buvo susitarta individualiose sąlygose. Draudimo apsaugos teritorija nustatytina pagal Draudimo liudijimą, kuriame vartojama draudimo apsaugos galiojimo teritorijos sąvoka, skirtingai nei Taisyklių 3 punkte, kuris pavadintas „Draudimo teritorija ir galiojimas“. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje draudimo apsauga apibrėžiama kaip draudiko įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui, o tai lingvistiškai aiškinant reiškia, jog draudimo apsaugos galiojimo teritorija yra laikoma teritorija, kurioje įvykus įvykiui draudikas yra įsipareigojęs išmokėti draudimo išmoką.

19.4. Aiškinant Draudimo sutartį pagrįstai taikyta ir contra proferentem taisyklė dėl neaiškių ir dviprasmiškų sutarties sąlygų aiškinimo jas pasiūliusios šalies (atsakovės) nenaudai. Draudimo išimtis atsakovės suformuluota netinkamai, ji prieštarauja individualioms sutarties sąlygoms ir su jomis nedera.

19.5. Atsakovė pažeidė ne tik pareigą esmines sąlygas aptarti išsamiai ir nedviprasmiškai, bet ir pareigą tinkamai supažindinti klientą (ieškovę) su Taisyklėmis. Atsakovė pažeidė CK 6.992 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nustatytos savarankiškos pareigos draudikui ne tik sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, bet ir prieš sudarant draudimo sutartį įteikti jų kopiją draudėjui. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nepakanka viešai paskelbti draudimo rūšies taisykles, bet kuriuo atveju jas būtina įteikti draudėjui prieš sudarant draudimo sutartį. Būtent taisyklių įteikimas draudėjui užtikrina jo informavimą apie konkrečias draudimo sutarčiai taikytinas draudimo rūšies taisykles ir kad būtent tokios galios visą draudimo sutarties laikotarpį. Pats savaime draudimo rūšies taisyklių viešas paskelbimas nereiškia ir neįrodo, kad draudikas įvykdė kitą minėtoje normoje nustatytą pareigą – įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020). Ieškovei Taisyklės nebuvo įteiktos, ji nebuvo tinkamai su jomis supažindinta. Nuoroda Draudimo liudijime nepatvirtina tinkamo supažindinimo su standartinėmis sąlygomis. Draudikui netinkamai įvykdžius pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, remiantis CK 6.185 straipsnio 2 dalimi, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimų draudimo apsaugą ir jos apimtį nustatančioms draudimo sutarties sąlygoms ir įstatyme įtvirtintų draudiko pareigų, draudimo sutarties aiškinimo taisyklių

20. Draudimo sutartis, kurios pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito asmens nustolių rizika, siekiant apsaugoti šio asmens turtinius interesus įvykus draudžiamajam įvykiui, paprastai sudaroma draudimo taisyklių – draudiko parengtų draudimo sutarties standartinių sąlygų – pagrindu prisijungimo būdu. Draudimo taisyklėse, be kitų sąlygų, turi būti nurodytas draudimo objektas, draudžiamieji įvykiai, taip pat nedraudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų, šalių teisės ir pareigos (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 2–4, 7 punktai). Šios sąlygos leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos rizikos laipsnį ir lemia draudimo apsaugos apimtį.

21. Draudimo įstatymo 901 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga draudimo produktų platintojui teikiant paslaugas veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis ir jų interesais. Pagal Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, visa šiems asmenims teikiama informacija turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti.

22. Tuo atveju, jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis. CK 6.185 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, jog supažindinimo su standartinėmis sutarčių sąlygomis pareiga tinkamai įvykdyta, kai: 1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Specialiojoje šios normos atžvilgiu (supažindinimo aspektu) kitoje normoje – CK 6.992 straipsnio 2 dalyje – nustatyta ne tik draudiko pareiga sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, bet ir savarankiška pareiga prieš sudarant sutartį įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. Draudimo rūšies taisyklių kopijos įteikimas draudėjui, be kita ko, užtikrina, kad draudėjas bus informuotas, kokios konkrečiai draudimo rūšies taisyklės taikomos draudimo sutarčiai, turės tokias taisykles savo žinioje.

23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad draudimo sutarties fiduciarinis pobūdis lemia, jog abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, t. y. tokią informaciją, kurią žinodama šalis arba apskritai nesudarytų sutarties, arba ją sudarytų kitomis sąlygomis. Draudėjo požiūriu tokia reikšminga sutarčiai informacija, be kita ko, yra standartinės sutarčių sąlygos, įtvirtintos draudimo rūšies taisyklėse. Todėl draudiko pareiga supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis yra itin reikšminga draudiko pareigos suteikti draudėjui ikisutartinę informaciją dalis. Atsižvelgiant į tai, CK nustato tokios informacijos atskleidimo sąlygas ir įtvirtina pareigą draudikui įteikti taisyklių kopiją draudėjui. Tuo atveju, jei draudikas netinkamai įvykdo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, remiantis CK 6.185 straipsnio 2 dalimi, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui. Aplinkybę, jog kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarčių sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020 26 punktą, 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (nuo pradžios), todėl atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas. Draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Nors įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų. Todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (žr. pirmiau minėtos nutarties 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo liudijime (polise). Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019 19 punktą).

27. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudikas gali, be kita ko, įrodinėti, kad pagal draudimo sutarties sąlygas tam tikros draudimo rizikos jis neprisiėmė ar prisiėmė tik dalį jos.

28. Esant ginčui dėl draudimo apsaugą ir jos apimtį nustatančių draudimo sutarties sąlygų, sutartis turi būti aiškinama visų pirma vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat atitinkamomis teismų praktikoje suformuluotomis šios rūšies (draudimo) sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

29. Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo metodą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Aiškinant draudimo sutarties sąlygas, be bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių, atsižvelgtina į draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, kad tai yra sudėtingos sutartys, kuriose yra tiek individualių, tiek standartinių sąlygų, sudaromos prisijungimo būdu ir draudėjas turi ribotas galimybes derėtis dėl tokių sutarčių sąlygų. Be to, draudikas yra tam tikros srities profesionalas, jam ir jo veiklai taikomi didesni reikalavimai, o tai labai sustiprina vienos iš sutarties šalių (draudiko) ekonominį ir teisinį statusą formuojant draudimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016, 25 punktas).

31. Sutarties sąlygos nustatymas draudimo rūšies taisyklėse ar draudimo liudijime (polise) turi reikšmės draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimui, aiškinimo metodų taikymui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad draudimo sutarties standartinėms sąlygoms gali būti taikomos CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias dviprasmiškos, neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis ne tik privalo šias sąlygas atskleisti kitai sutarties šaliai, bet ir yra atsakinga už jų aiškumą ir nedviprasmiškumą. Ši šalis negali remtis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir nedviprasmiškumo kyla abejonių. CK 6.193 straipsnio 4 dalies (lot. contra proferentem) taisyklė dėl neaiškių ir dviprasmiškų sutarties sąlygų aiškinimo jas pasiūliusios šalies nenaudai taikoma, kai nepasiseka išaiškinti sutarties, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnio 1–3 dalyse (žr. pirmiau minėtos nutarties 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, 27 punktą).

32. Esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų, taikytina CK 6.187 straipsnyje nustatyta sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Kasacinis teismas yra pažymėjes, kad siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 6.187 straipsnio ar 6.193 straipsnio 4 dalies normas, būtina išsiaiškinti, ar draudimo liudijime nustatyta draudimo sąlygas apibrėžianti sąlyga buvo individualiai suderėta, ar vis dėlto tai draudiko iš anksto parengta ir į draudimo liudijimą įrašyta sąlyga. Tokiu atveju svarbu išsiaiškinti, ar draudikas suteikė visą ikisutartinę informaciją draudėjai, paaiškino ir atkreipė tinkamą dėmesį į formuluočių skirtumus draudimo liudijime ir draudimo taisyklėse ir atitinkamai draudžiamojo ir nedraudžiamojo įvykio apibrėžimus, įskaitant ir tai, kaip taisyklės turėtų būti taikomos tokiam kaip draudimo liudijimu apdraustam objektui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020 42 punktą).

34. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad draudikas – draudimo veikla užsiimantis profesionalas – turi įstatyme nustatytą pareigą veikti geriausiomis draudėjui sąlygomis, jo interesais. Draudiko formuojant draudimo santykius teikiama informacija draudėjui, be kita ko, apie prisiimamos rizikos apimtį turi būti aiški, pakankama ir neklaidinanti. Draudikas privalo iki sutarties pasirašymo informuoti draudėją, jei draudimo sutartis sudaroma draudimo taisyklių pagrindu, užtikrinti, kad jo parengtose draudimo taisyklėse būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotos draudimo apsaugos apimtį nustatančios sąlygos, sudaryti sąlygas draudėjui su jomis susipažinti ir (vėliausiai – pasirašant sutartį) įteikti taisyklių kopiją. Tuo atveju, jei šalys individualiai susitaria dėl draudimo apsaugą nustatančių draudimo sutarties sąlygų, jos turi būti išreikštos aiškiai, sukonkretintos taip, kad draudėjas galėtų suprasti, kaip jos bus taikomos kartu su kitomis (draudimo taisyklėse nustatytomis) draudimo sutarties sąlygomis. Esant šalių nesutarimui dėl draudimo apsaugą, jos apimtį, draudiko įsipareigojimus nustatančių draudimo sutarties sąlygų turinio, aiškinant šias sąlygas būtina įvertinti draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, draudikui tenkančias pareigas, taip pat tai, ar ginčo sąlygos yra šalių laisvai suderėtos, individualizuotos, ar bendro pobūdžio – standartinės, parengtos draudiko, ar jomis nepaneigiama konkretaus draudimo esmė, tikslas. Draudikas, įrodinėdamas, kad pagal draudimo sutarties sąlygas tam tikros draudimo rizikos neprisiėmė, negali remtis savo paties parengtomis standartinėmis sąlygomis, kurių formuluočių skirtumų su draudimo liudijime nustatytomis sąlygomis, suteikdamas draudėjui ikisutartinę informaciją, nepaaiškino, neatkreipė į šiuos skirtumus tinkamo dėmesio. Esant standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų, pirmenybė pagal įstatymą teikiama nestandartinėms (individualiai šalių aptartoms) sąlygoms.

Dėl draudimo apsaugą ir jos apimtį nustatančių šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų aiškinimo

35. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės Draudimo sutarties sąlygų, nustatančių draudimo apsaugą, aiškinimo ir draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką už Prancūzijoje įvykusį įvykį, kurio metu iš Italijos į Jungtinę Karalystę gabentas krovinys buvo prarastas dėl kilusio gaisro ir buvo patirta gelbėjimo darbų išlaidų.

36. Atsakovė (draudikė) atsisakė išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasi Taisyklių 3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad draudimo apsauga galioja draudimo teritorijoje, nurodytoje Draudimo sutartyje; tuo atveju, jei krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta yra už Draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų, draudimo apsauga negalioja visam pervežimui. Ieškovė nesutiko su tokia atsakovės pozicija, argumentavo, kad, pagal individualias Draudimo sutarties sąlygas, nustatytas Draudimo liudijime, draudimo apsaugos galiojimo teritorija – Europa, išskyrus Jungtinę Karalystę, Pietų Italiją žemiau Romos, NVS šalis. Draudžiamajam įvykiui įvykus nustatytos draudimo apsaugos galiojimo teritorijos ribose, ieškovės įsitikinimu, draudimo išmoka turi būti mokama, todėl ieškovė pareiškė reikalavimą dėl jos priteisimo iš atsakovės.

37. Šią bylą nagrinėję teismai skirtingai aiškino Draudimo sutarties ginčo sąlygas ir laikėsi nevienodos pozicijos dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo, atsakovės pareigos mokėti draudimo išmoką.

38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl standartinės Taisyklių, kurias ieškovė parašu patvirtino gavusi, 3.1 punkto sąlygos, nustatančios draudimo apsaugos apimtį, ieškovė turėjo galimybę derėtis, ją individualizuoti, tačiau to nepadarė. Draudimo liudijimo ir Taisyklių ginčo sąlyga dėl draudimo apsaugos galiojimo teritorijos, teismo vertinimu, neprieštarauja viena kitai – Taisyklės detalizuoja draudimo apsaugos galiojimą. Teismas akcentavo, kad ieškovė per draudimo brokerį pati nurodė, jog į Jungtinę Karalystę kroviniai nebus vežami. Žinodama, kad konkretaus krovinio iškrovimo vieta bus Jungtinėje Karalystėje ir nesusitarusi su atsakove dėl draudimo apsaugos išplėtimo tokiam pervežimui, ieškovė, kaip konstatavo teismas, prisiėmė riziką. Draudikas pagal CMR konvenciją konkrečius pervežimus draudžia visa apimtimi, taigi draudimo apsaugą suteikia tik dėl tų pervežimų, kurie nuo krovinio paėmimo iki jo perdavimo vykdomi draudimo apsaugos galiojimo teritorijoje. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Taisyklių 3.1 punkto nuostata nurodyta informaciniame dokumente, ir nusprendė, kad ieškovė turėjo suprasti, jog draudimo apsaugos galiojimo teritoriniu aspektu apimtis nustatyta ne vien Draudimo liudijime.

39. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Taisyklėse ir Draudimo liudijime įtvirtintos draudimo apsaugos galiojimo teritoriją nustatančios sąlygos skiriasi – iš Draudimo liudijimo sąlygos aišku, kad jei draudžiamasis įvykis įvyksta Europoje, išskyrus nurodytas valstybes (jų teritorijos dalis), bus laikoma, kad įvykis įvyko draudimo apsaugos teritorijoje; pagal Taisyklių 3.1 punktą draudimo apsaugos teritorija susiaurinta ne tik nustatant valstybes (jų teritorijos dalis), kuriose netaikoma draudimo apsauga, bet ir nustatant, kad draudimo apsauga negalioja, jei krovinio pakrovimo ar iškrovimo vieta yra jose. Teismas pažymėjo, kad Draudimo sutarties ginčo sąlygas aiškinant atsakovės nurodomu būdu draudimo apsaugos teritorija tampa ne draudžiamojo įvykio konkreti vieta, o vieta ar teritorija, kurioje įvykis neįvyko, tačiau buvo suplanuotas iškrovimas. Sutarties standartinėms sąlygoms, kaip vertino teismas, prieštaraujant individualiai šalių aptartoms sąlygoms, taikytinas CK 6.187 straipsnis ir Draudimo liudijime nustatyta sąlyga, pagal kurią įvykiui įvykus Prancūzijoje laikoma, kad įvykis patenka į draudimo apsaugos teritoriją, neatsižvelgiant į tai, kokiu maršrutu buvo vežamas krovinys.

40. Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai nesivadovavo subjektyviuoju kriterijumi, nenustatė šalių tikrųjų ketinimų, neatsižvelgė į Draudimo sutarties standartinių ir individulių sąlygų ryšį, jomis reguliuojamas skirtingas situacijas, todėl nepagrįstai konstatavo sąlygų prieštaravimą ir iš esmės pakeitė Draudimo sutartį, pašalindamas iš jos Taisyklėse nustatytą 3.1 punkto sąlygą, nustatančią draudimo apsaugos negaliojimo atvejį. Atsakovė pažymi, kad draudimo riziką įvertino pagal ieškovės pateiktą informaciją ir suteikė atitinkamą draudimo apsaugą, Draudimo sutarties sąlygose buvo nustatytos jos ribos – teismas turėjo remtis ne tik Draudimo poliso (individualia) sąlyga, bet ir Taisyklių 3.1 punkto antrame sakinyje nurodyta standartine sąlyga. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

41. Ankstesniame šios nutarties skyriuje jau išaiškinta, kad draudikas draudimo santykių formavimo procese turi pareigą aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti standartines draudimo sutarties sąlygas, nustatančias draudimo apsaugą ir jos apimtį, iki sutarties pasirašymo informuoti draudėją, jei draudimo sutartis sudaroma draudimo taisyklių pagrindu, sudaryti sąlygas su jomis susipažinti ir (vėliausiai – pasirašant sutartį) įteikti draudėjui taisyklių kopiją, o tuo atveju, jei esminę reikšmę šalims turinti konkreti sąlyga yra šalių suderinama individualiai – užtikrinti jos suderinamumą su kitomis standartinėmis sąlygomis, esančiomis draudimo sutarties sudedamąja dalimi.

42. Nagrinėjamu atveju draudimo apsaugą nustatančios Draudimo sutarties sąlygos, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, yra dviprasmiškos, neatitinka suderinamumo reikalavimo. Atsižvelgiant į Draudimo liudijimo ir Taisyklių ginčo sąlygų formuluotes ir jų išdėstymą, palikta erdvės priešingoms interpretacijoms, neaiškumams sutarties šaliai vertinant jų turinį. Šalims skirtingai aiškinant aptariamas Draudimo sutarties sąlygas, subjektyvaus kriterijaus taikymas (tikrųjų sutarties šalių ketinimų identifikavimas) tampa neįmanomas, todėl atsakovė jį nepagrįstai akcentuoja. Tokiu atveju taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas, taip pat atsižvelgtina ir į draudimo sutarties ypatumus, kurie suponuoja atitinkamų aiškinimo taisyklių taikymą. Apeliacinės instancijos teismas ne be pagrindo įžvelgė prieštaravimą tarp Taisyklių 3.1 punkte ir Draudimo liudijime nustatytų draudimo apsaugos galiojimą nustatančių sąlygų: vadovaujantis Draudimo liudijimo sąlyga, apibrėžiančia draudimo apsaugos ribojimą teritoriniu aspektu (draudimo apsaugos galiojimo teritorija: Europa, išskyrus Jungtinę Karalystę, Pietų Italiją žemiau Romos, NVS šalis), ir įvertinus tai, kad pagal teisinį reguliavimą draudimo apsauga apibrėžiama kaip draudiko įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis; taip pat žr. Taisyklių 1.7 punktą), Prancūzijoje įvykęs įvykis priskirtinas draudžiamajam įvykiui; ir priešingai, vadovaujantis pirmiau nurodyta Draudimo liudijimo sąlyga, kuri, kaip akcentuoja atsakovė, tik sukonkretina Taisyklių 3.1 punkto pirmąjį sakinį, kartu su standartine Taisyklių sąlyga – antruoju 3.1 punkto sakiniu (tuo atveju, jei krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta yra už draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų, draudimo apsauga negalioja visam pervežimui), draudimo apsaugos apimtis, lyginant su nustatyta Draudimo liudijime, susiaurinama įterpiant papildomas su teritoriniu aspektu susijusias sąlygas, apimančias ne vien draudžiamojo įvykio faktorių, bet ir krovinio pakrovimo bei iškrovimo vietą.

43. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad ji kaip draudikė turi teisę draudimo sutartimi apsibrėžti prisiimamos rizikos ribas, taip pat sutiktina, kad jai gali būti svarbi su krovinio iškrovimo vieta susijusi aplinkybė ir atsakovė nepageidauja sudaryti sutarčių, jei krovinys vežamas už Europos Sąjungos valstybių teritorijos ribų, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tais atvejais, kai jis vežamas tik ES viduje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie atsakovės, kaip draudikės, siekiai turi aiškiai atsispindėti tarpusavyje derančiose sutarties sąlygose, t. y. draudimo apsaugą nustatančios Taisyklių bei Draudimo liudijimo sąlygos turi būti suformuluotos taip, kad draudėjas jas galėtų teisingai suprasti ir sutartį sudaryti įvertinęs, ar tokia sutartis atitinka jo draudimo interesą.

44. Konstatavus, kad Draudimo sutarties ginčo sąlygos šiuo atveju neatitinka aiškumo, nedviprasmiškumo ir suderinamumo reikalavimų, atsakovė negali jomis grįsti savo gynybinės pozicijos. Atsakovės siekis kartu su Draudimo liudijimo ginčo sąlyga taikyti ir standartinę, Taisyklių 3.1 punkto antrajame sakinyje nustatytą, sąlygą yra nepagrįstas, atsižvelgiant į CK 6.187 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį esant standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų pirmenybė teikiama nestandartinėms (laisvai šalių suderėtoms) sąlygoms. Šis atsakovės siekis juolab nepagrįstas, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad Taisyklių kopija ieškovei faktiškai nebuvo įteikta. Taigi atsakovė nėra tinkamai įvykdžiusi pareigos supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis. Draudimo liudijime net nėra nurodyta, kad Draudimo sutarties dalis, be Draudimo liudijimo, yra ir Taisyklės.

45. Nors atsakovė akcentuoja, kad Draudimo liudijime apibrėžta draudimo apsaugos galiojimo teritorija buvo nustatyta, vadovaujantis ieškovės pateikta informacija, jog kroviniai nebus vežami į Jungtinę Karalystę ir iš jos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė nepaneigia atsakovės pareigos aiškiai suformuluoti draudimo apsaugos apimtį nustatančias sutarties sąlygas ir pasirūpinti, kad standartinės sąlygos derėtų su individualiai šalių sulygta sąlyga, nustatančia platesnę apsaugą, nesiejant jos galiojimo su krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta, taip užtikrinant galimybę ieškovei sutarties sąlygų visumą suprasti tapačiai, kaip jas aiškina atsakovė. Kaip minėta šios nutarties 34 punkte, draudikas, įrodinėdamas, kad pagal draudimo sutarties sąlygas tam tikros draudimo rizikos neprisiėmė, negali remtis savo paties parengtomis standartinėmis sąlygomis, kurių formuluočių skirtumų su draudimo liudijime nustatytomis sąlygomis, suteikdamas draudėjui ikisutartinę informaciją, nepaaiškino, neatkreipė į šiuos skirtumus tinkamo dėmesio.

46. Nustatyti pažeidimai suponuoja, kad rizika ir atsakomybė šiuo atveju tenka atsakovei, kuri, kaip teisingai konstatuota apeliacinės instancijos teismo, turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovei. Ši pareiga konstatuota ne teismui pakeitus Draudimo sutartį, kaip nurodo atsakovė, o išaiškinus Draudimo sutarties sąlygas.

47. Atsakovės kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, nes nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Draudimo sutarties sąlygas, būtų pažeidęs sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai taikęs CK 6.187 straipsnio nuostatas ar nukrypęs nuo šiai bylai išnagrinėti aktualių kasacinio teismo išaiškinimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (atsakovės kasacinis skundas atmestas), ieškovė neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, atsakovės patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

50. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 1742,40 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilaturas“ (j. a. k. 302812715) iš atsakovės „ERGO Insurance SE“, veikiančios per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą (j. a. k. 302912288), 1742,40 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt du Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Algirdas Taminskas

Agnė Tikniūtė