Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimo, taikius restituciją, momentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-121-378/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00849-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7;

3.1.14.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Darnu Group“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui dėl sutarties nutraukimo, lėšų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimo, taikius restituciją, momentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Darnu Group“ patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2015 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) nutraukta dėl esminio Sutarties pažeidimo nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą; 2) atsakovo AB Lietuvos radijo ir televizijos centro Sutartimi ieškovei perleistą nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovui; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 5 929 920 Eur, ieškovės sumokėtų atsakovui pagal Sutartį, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad ji laimėjo konkursą atsakovui priklausantiems statiniams (duomenys neskelbtini) pirkti; šalys 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarė Sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė sau priklausančius statinius, o ieškovė juos nupirko už 6 177 000 Eur. Pasirašydamas Sutartį atsakovas garantavo ieškovei, kad 2014 m. vasario 14 d. valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartimi (toliau – ir Nuomos sutartis) nekilnojamiesiems daiktams eksploatuoti išnuomotas valstybinės žemės sklypas. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-638-798/2017 pripažino negaliojančia Nuomos sutartį; pripažino negaliojančiais: Sutarties 2.1.10 papunktį dėl 120 m ir 60 m aukščio radijo antenų pirkimo ir pardavimo bei Sutarties 2.3 papunktį dėl nuomos teisės perleidimo; 2015 m. rugsėjo 3 d. perdavimo–priėmimo akto 2.1.10 papunktį dėl 120 m ir 60 m aukščio radijo antenų ir Sutarties 2.2 papunktį dėl nuomos teisės perleidimo; Sutarties 6.6 papunktį, įtvirtinantį ieškovės teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti Sutartį; įpareigojo VĮ Registrų centrą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro radijo antenas. Ieškovės teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimas patvirtina, kad atsakovo ikisutartiniai ir sutartiniai pareiškimai bei garantijos neatitiko tikrovės, buvo klaidinantys. Sutarties tikslas buvo įgyti nuomos teisę į valstybinės žemės sklypo dalį (7,26 ha) ir plėtoti šioje žemės sklypo dalyje gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projektą, o statinių įsigijimas buvo tik priemonė nurodytam tikslui pasiekti. Tai žinojo ir suprato abi Sutarties šalys. Nesant nuostatos dėl nuomos teisės į valstybinės žemės sklypo dalį (7,26 ha), Sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Dėl to ieškovė nutarė nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo 5 929 920 Eur, atsakovui grąžino pastatus.

5. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas reikalavimas pripažinti Sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, ir dėl šios reikalavimų dalies atmetė ieškinį; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalį pagal reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020 Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai, 2021 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį, kuris 2021 m. sausio 22 d. buvo papildytas pareiškiant reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo nutraukta (Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 25 d. rezoliucija priėmė šį ieškinio papildymą), atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą apie Sutarties nutraukimą, šį grįsdama tuo, jog, teismui pripažinus negaliojančiu Sutarties 2.1.10 papunktį dėl 120 m ir 60 m aukščio antenų pirkimo ir pardavimo ir pripažinus negaliojančia Nuomos sutartį, ieškovė negavo pagal Sutartį to, ką tikėjosi gauti; atsakovas pateikė klaidinančias garantijas dėl apribojimų parduodamam turtui nebuvimo, Nuomos sutarties atitikties galiojantiems teisės aktams, galimybės žemės sklype plėtoti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projektą. Teismas tokį pranešimą vertino kaip tinkamą atsakovo informavimą ir turintį oficialią galią.

9. Vertindamas priežastis, dėl ko liko neįgyvendinti ieškovės teisėti lūkesčiai, t. y. lūkestis įgyti pastatus ir nuomos teisę į valstybinę žemę, teismas pažymėjo, kad Sutartimi nupirkti nekilnojamieji daiktai nebuvo gyvenamosios paskirties, todėl ieškovė, profesionali investuotoja, pirkdama ne gyvenamosios paskirties pastatus, neketindama toliau eksploatuoti pastatų pagal jų tikslinę paskirtį, plėtoti specifinės veiklos, susijusios su įgytų pastatų naudojimu, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių pakeisti Nuomos sutartį. Sudarant Sutartį Nuomos sutartis buvo galiojanti, buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 7 d. sutikimas perleisti valstybinėje žemėje esantį turtą, todėl vertinti, jog duomenys apie valstybinės žemės nuomą buvo neteisingi, nėra pagrindo; tuo metu nebuvo duomenų apie Nuomos sutarties neteisėtumą. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendime nustatyta, kad Sutarties tikslas buvo ne parduoti (nupirkti) pastatus dėl tolesnio jų eksploatavimo, o gauti iš NŽT ar kitos kompetentingos institucijos sutikimą dėl nuomininko pakeitimo ir ne aukciono būdu išsinuomoti visą 7,26 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalį, tačiau teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomos teisė negali būti parduodama privačių subjektų tarpusavio susitarimu ir negali būti pirkimo–pardavimo objektas, todėl nusprendė, jog ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių.

10. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius pareiškimus ir veikė nesąžiningai, ir pažymėjo, jog 2015 m. rugpjūčio 12 d. šalių derybų protokole Nr. 1 užfiksuota, kad atsakovas neprisiima verslo rizikos. Nors turto pardavimo pranešime viešai paskelbta, kad parduodamas gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto plėtros projektas, o šio projekto pristatyme nurodyta galimybė pastatyti naują, patrauklų kvartalą, tačiau, teismo vertinimu, tokios informacijos pateikimas ieškovės, turinčios investicinių projektų įgyvendinimo patirties, negalėjo suklaidinti tiek, jog jai nekiltų abejonių dėl galimybės vykdyti gyvenamosios paskirties objektų statybą valstybinėje žemėje, esant įstatymų ribojimų dėl valstybinės žemės nuomos ir naudojimo paskirties. Be to, informacija apie gyvenamosios paskirties komplekso statybą buvo pagrįsta ne tik skelbimo apie aukcioną informacija, bet ir ieškovės pasirinktos profesionalios turto vertintojos UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nesuteikė ir negalėjo suteikti garantijų dėl valstybinės žemės nuomos. Teismo nuomone, NŽT sutikimas kartu su statiniais perleisti tokio paties ploto žemės sklypo dalies nuomos teisę negalėjo būti suprastas kaip nuomos teisės pardavimas, todėl ieškovės argumentus dėl Sutarties kainos dydžio, kurį, ieškovės teigimu, lėmė valstybinės žemės nuoma, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl klaidinančių garantijų dėl radijo antenų faktinės ir (ar) teisinės būklės suteikimo, nes nepateikta įrodymų, kad ieškovė negalėjo vizualiai įvertinti parduodamo objekto. Be to, ieškovė buvo pasitelkusi profesionalią turto vertintoją UAB „Ober-Haus“, ši konstatavo parduodamų objektų faktinę būklę ir vertę. Teismas konstatavo, kad atsakovas negali būti vertinamas kaip Sutarties šalis, padariusi pažeidimą, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2022 m. birželio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimą.

13. Kolegija nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą ieškovė buvo pareiškusi du alternatyvius reikalavimus – pripažinti Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento arba pripažinti, jog ieškovė nutraukė Sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu, panaikinęs Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas reikalavimas pripažinti Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ir priėmęs naują sprendimą – šį reikalavimą atmetęs ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino ieškovės reikalavimo pripažinti, jog ji Sutartį nutraukė dėl esminio jos pažeidimo, šį ieškovės alternatyvų reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo perdavė nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme ieškovė patikslino ieškinio dalyką – suformulavo reikalavimą pripažinti Sutartį nutraukta dėl jos esminio pažeidimo nuo 2018 m. sausio 22 d.

14. Kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir remdamasi kasacinio teismo praktika, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas ieškovės apibrėžto teisminio nagrinėjimo dalyko ribų, nustatytų pagal pačios ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir jos nurodytą faktinį ieškinio pagrindą. Dėl to atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog teismas nepagrįstai nagrinėjo Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, nors toks reikalavimas net nebuvo pareikštas.

15. Kolegijos vertinimu, atsakovo atsikirtimai, kad jis nepažeidė Sutarties, dėl to ieškovė neturėjo pagrindo nutraukti Sutartį, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti Sutartį nutraukta yra nepagrįstas, pateikti tinkama procesine forma – atsiliepime į ieškinį. Atsakovui nebuvo būtina reikšti savarankiško reikalavimo priešieškinio procesine forma, siekiant pripažinimo, jog jis Sutarties nepažeidė, todėl ieškovė neturėjo pagrindo nutraukti Sutarties. Teismas nurodė, kad pačios ieškovės procesinis elgesys, patikslinant ieškinį reikalavimu pripažinti Sutartį nutraukta nuo pranešime nurodytos datos – 2018 m. sausio 22 d., leidžia daryti išvadą, jog ir pati ieškovė nelaikė, kad Sutartis de jure (teisiškai) yra nutraukta.

16. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pripažinti Sutartį nutraukta dėl atsakovo įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, visų pirma, turi būti įvertinta šalių valia ir jų prisiimtų įsipareigojimų apimtis. Šalių 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalykas šalių susitarimu buvo atsakovui nuosavybės teise priklausę statiniai, esantys valstybinės žemės sklype (Sutarties 2.1, 2.2 punktai), kurie Sutarties šalių valia buvo parduoti už 6177 000 Eur kainą ir iš kurių kiekvieno nekilnojamojo daikto kaina buvo 617 700 Eur (Sutarties 3.1 punktas). Taigi Sutarties dalyku aiškiai ir nedviprasmiškai šalių nurodyti tik atsakovui priklausę statiniai, o tai leidžia daryti išvadą, kad, Sutartį aiškinant lingvistiškai, valstybinės žemės nuomos teisė nebuvo savarankiškas Sutarties dalykas. Nors kolegija sutiko, kad ieškovė turėjo tikslą vietoj įgyto turto plėtoti investicinį projektą, nei lingvistinis, nei subjektyvusis Sutarties aiškinimo metodai neteikė pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas prisiėmė tokio projekto plėtros riziką.

17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nors ieškovė vykstant šalių deryboms kartu su 2015 m. liepos 20 d. objekto pirkimo paraiška pateikdama siūlomą sandorio struktūrą siekė, jog atsakovas įsipareigotų parduoti gyvenamosios paskirties statybos projektą ir užtikrintų jo įgyvendinimo prielaidas – teisę į žemės sklypo dalies nuomą, atsakovas su ieškovės siūlytomis sandorio sąlygomis nesutiko. Šis atsakovo nesutikimas užfiksuotas byloje esančioje 2015 m. rugpjūčio 12 d. derybų protokolo kopijoje, nurodant, kad parduodanti organizacija neprisiima verslo rizikos.

18. Kolegija, atsižvelgdama į Sutarties nuostatas ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. derybų protokolo turinį, padarė išvadą, kad, aiškinant Sutarties dalyką ir su juo susijusias sąlygas tiek lingvistiniu, tiek ir subjektyviuoju metodais, atsakovo tikslas ir Sutarties dalykas buvo parduoti jam priklausančius statinius, o ne investicinį projektą.

19. Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, formuojamą dėl valstybinės žemės perleidimo, kurioje nurodoma, kad valstybinės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu, kolegija padarė išvadą, kad valstybinės žemės nuomos teisė (nors ieškovė to ir siekė) negali būti parduodama privačių subjektų tarpusavio susitarimu ir negali būti pirkimo–pardavimo sutarties objektas, todėl ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl žemės sklypo nuomos teisės perleidimo ar juo labiau dėl šio žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo, t. y. atsakovas nesuteikė ir negalėjo suteikti garantijų dėl valstybinės žemės nuomos. Tokia kompetencija priklauso išimtinai NŽT, o ne atsakovui. Tokių lūkesčių ieškovei negalėjo suteikti ir Sutartyje minimas NŽT Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 7 d. sutikimas perleisti žemės sklypo nuomos teisę, nes NŽT kiekvienu konkrečiu atveju, įvykus statinių, esančių valstybiniame žemės sklype, perleidimui, turi teisę peržiūrėti tiems statiniams nuomotino žemės sklypo dydį, jį sumažinti ar padidinti.

20. Kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovės įsigytų statinių paskirtis (nė vienas iš jos įgytų pastatų nebuvo gyvenamosios paskirties) leidžia spręsti, jog ieškovės nurodomi lūkesčiai dėl investicinio gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projekto plėtros nuo pat pradžių buvo neteisėti. Ieškovei, kuri nekilnojamojo turto plėtros rinkoje profesionaliai veikia nuo 1995 m. ir užima pakankamai didelę tokios rinkos dalį, negalėjo būti nesuprantama, kad ji, įsigydama ne gyvenamosios paskirties pastatus ir neketindama jų eksploatuoti pagal tikslinę paskirtį, prisiima su tokio projekto vykdymu susijusią verslo riziką, kuri šiuo atveju nepasiteisino ir kurios atsakovas, kaip jau minėta, neprisiėmė, o ir negalėjo prisiimti, nes visi su žemės sklypu susiję sprendimai priklausė NŽT, o ne atsakovo kompetencijai.

21. Kolegija nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų nei ikisutartiniuose santykiuose, nei sudarant Sutartį, atsakovas negalėjo numatyti aplinkybės, kad po daugiau nei dvejų metų nuo Sutarties sudarymo Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17d. sprendimu, be kita ko, valstybinės žemės nuomos sutartis bei Sutarties nuostatos dėl dviejų radijo antenų perleidimo bus pripažintos negaliojančiomis. Aplinkybę, kad ieškovei buvo žinoma faktinė statinių būklė bei suprantama rizika, susijusi su žemės sklypo naudojimo paskirtimi, patvirtina tiek pačios ieškovės užsakymu UAB „Ober-Haus“ 2015 m. rugsėjo 2 d. parengta turto vertinimo ataskaita, tiek ir ieškovės pareiškimai Sutartyje, kad ji, kaip apdairi ir profesionali nekilnojamojo turto pirkėja, įvertino visas jai aktualias bei reikšmingas su statinių įsigijimu susijusias aplinkybes, taip pat kad prisiima bet kokią riziką, susijusią su jai nežinomais statinių trūkumais (Sutarties 5.7.1 punktas); įgyjami statiniai atitinka jos kaip pirkėjos keliamus reikalavimus bei už juos mokamą kainą, taip pat kad ji neturi pretenzijų atsakovui dėl statinių teisinio statuso bei jų faktinės būklės, sklypo ir jo dalių naudojimo paskirties, būdo ar pobūdžio ir įsipareigoja nereikšti jų ateityje (Sutarties 5.7.2 punktas).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-916/2023 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 14 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

23. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos teisės perleidimą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, taip pat netinkamai ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to netinkamai įvertino šalių pareiškimus, garantijas, sudarant Sutartį, bei tikruosius šalių ketinimus, dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Nusprendęs, kad nėra neteisėtų atsakovo veiksmų nei ikisutartiniuose santykiuose, nei Sutarties sudarymo metu, apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su Sutarties nutraukimu dėl esminio Sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnis), ir dėl jų nepasisakė.

24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. spalio 31 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkino, pripažino AB bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro ir UAB „Darnu group“ 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovės UAB „Darnu group“ 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą „Dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo“; taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo 5 929 920 Eur bei įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovui 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei iš atsakovo šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 929 920 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25. Kolegija, įvertinusi Sutarties nuostatas, taikydama subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) Sutarties aiškinimo metodą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), padarė išvadą, kad tikrasis šalių tikslas, sudarant Sutartį, buvo perleisti ieškovei valstybinės žemės sklypo dalies (7,26 ha) nuomos teisę, o šiam tikslui pasiekti atsakovas su NŽT sudarė Nuomos sutartį ir Sutartimi perleido ieškovei žemės sklype esančius statinius, kuriems naudoti sudaryta Nuomos sutartis, t. y. sklype esantį nekilnojamąjį turtą, sukurdamas teisines prielaidas perleisti valstybinės žemės nuomos teisę ieškovei. Šalių elgesys ir Sutarties nuostatos patvirtino, kad ieškovė, įsigydama valstybinės žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus iš atsakovo, siekė įgyti būtent nuomos teisę į valstybinės žemės sklypo dalį, patys statiniai ieškovei buvo reikalingi tik tiek, kiek jie suteikė ieškovei teisę nuomotis valstybinės žemės sklypo dalį (7,26 ha), o atsakovui nuosavybės teise priklausiusių statinių įsigijimas Sutartimi buvo tik vienas iš teisinių žingsnių, kuris turėjo sudaryti prielaidas ieškovei vykdyti gyvenamosios paskirties pastatų projektą valstybinės žemės sklypo dalyje (7,26 ha). Atsakovo ikisutartinis elgesys ir Sutartyje pateikti patvirtinimai bei garantijos sudarė pagrindą kolegijai spręsti, kad atsakovas valstybiniame žemės sklype turėtus statinius kartu su nuomos teise perleido ieškovei, suprasdamas, jog ieškovės tikslas yra ne nuosavybės teisės į statinius įgijimas pats savaime, o būtent nuomos teisės į valstybinės žemės sklypo dalį įgijimas ir šiam tikslui pasiekti ieškovė įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį žemės sklype.

26. Kadangi ieškovė galėjo turėti teisėtą lūkestį Sutarties pagrindu įgyti teisę nuomotis 7,26 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalį, o atsakovo pateikti pareiškimai, patvirtinimai ir garantijos sudarė pagrindą ieškovei manyti, kad yra visos prielaidos minėtam ieškovės tikslui pasiekti, ir šalims Sutartyje nustačius, jog jei ieškovei to nepavyks pasiekti, ji įgis teisę nutraukti Sutartį, tai kolegija pripažino, kad atsakovas atliko esminį Sutarties pažeidimą, kuris suteikė ieškovei teisę nutraukti Sutartį vienašališkai. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti Sutartį nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą.

27. Kolegija nurodė, kad ieškovė patikslintame ieškinyje reikalavo iš atsakovo Sutartimi ieškovei perleistą nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovui ir priteisti jai iš atsakovo 5 929 920 Eur, sumokėtus jam pagal Sutartį, taip pat priteisti 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28. Ieškovė, reikalaudama 8,05 proc. palūkanų priteisimo, nurodė, kad tokio dydžio palūkanos priteistinos jai iš atsakovo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį, kuri įtvirtina, jog jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas; šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas; pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 d. galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 d. galiojusi palūkanų norma; šiame Įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu.

29. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė neturi teisinio pagrindo iš atsakovo reikalauti didesnių nei 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų. Nagrinėjamu atveju šalys buvo sudariusios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė nuosavybės teise įgijo, o atsakovas perleido nekilnojamojo turto objektus bei žemės sklypo nuomos teisę. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Sutartimi perleistas nekilnojamasis turtas ir nuomos teisė neatitinka komercinės sutarties dalyko, todėl ieškovė negali reikalauti palūkanų pagal Įstatymą.

30. Kolegija pažymėjo, kad, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

31. Kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė iš atsakovo už naudojimąsi ieškovei priklausančiais pinigais gali reikalauti priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl būtent tokio dydžio procesines palūkanas priteisė ieškovei iš atsakovo už ieškovei iš atsakovo priteistiną sumą – 5 929 920 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

32. Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 31 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 929 920 Eur) nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo arba priteisti ieškovei iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 929 920 Eur) nuo ieškovės 2021 m. sausio 22 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko papildymo priėmimo teisme dienos (2021 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, arba priteisti ieškovei iš atsakovo 3,4 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 929 920 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-668- 915/2015 suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kad tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 6 proc. metines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, nes tą dieną atsakovas neturėjo pradelstos piniginės prievolės ieškovei. Atsakovo prievolė grąžinti (sumokėti) ieškovei 5 929 920 Eur sumą atsirado ir tapo vykdytina tik nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo taikyta restitucija, priėmimo ir įsiteisėjimo dienos.

32.2. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė ir neįvertino, kad ieškovės alternatyvus materialinis reikalavimas pripažinti Sutartį nutraukta ir būtent šiuo pagrindu taikyti restituciją buvo pareikštas tik 2021 m. sausio 22 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko papildymo.

32.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą, kadangi, sprendimu priteisdamas ieškovei būtent 6 proc. dydžio procesines palūkanas už 5 metus ir 6 mėnesius trukusį bylinėjimosi laikotarpį, ne tik kompensavo jos patirtus minimalius nuostolius, bet ir sudarė prielaidą jai nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita beveik 1 mln. Eur. Įprastomis sąlygomis ieškovė už naudojimąsi jai priklausančiais pinigais objektyviai būtų galėjusi uždirbti ne 2 mln. Eur, o tik apie 1 mln. Eur, nes teismo proceso metu pinigai rinkoje buvo skolinami vidutiniškai už 3,4 proc. metines palūkanas.

33. Ieškovė UAB „Darnu Group“ atsiliepimu į atsakovo AB Lietuvos radijo ir televizijos centro kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 31 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

33.1. Restitucijos taikymas po vienašališko sutarties nutraukimo įtvirtintas CK 6.222 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Ieškovei 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimu vienašališkai nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2018 m. sausio 22 d., būtent nuo šio momento ieškovei atsirado prievolė atsakovui grąžinti pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovei perleistą nekilnojamąjį turtą, o atsakovui atsirado prievolė grąžinti ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautus pinigus. Restitucijos santykiai susikūrė nuo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dienos. Atsakovas, iki pat bylos iškėlimo pradžios būdamas tinkamai informuotas apie restitucijos pagrindu jam atsiradusią pareigą grąžinti ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautus pinigus, šios prievolės nevykdė. Ieškovė į teismą kreipėsi siekdama apginti savo pažeistą teisę, kad teismo sprendimu būtų konstatuotas pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo faktas ir restitucijos pagrindu atsakovui kiltų prievolė ieškovei. Atsakovas nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį ilgą laiką neįvykdė iš CK 6.222 straipsnio kylančios restitucinės prievolės sumokėti pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautą sumą, darė tęstinį pažeidimą. Esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai, padaryti per visą prievolės pažeidimo laikotarpį, nes tai lemia vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Ieškovė turėjo teisę ne tik reikalauti grąžinti pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsakovui sumokėtus pinigus, bet ir reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus negrąžinus minėtos pinigų sumos, o atsakovas turėjo prievolę už tęstinį piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą sumokėti įstatymo nustatytas palūkanas. Ieškovė pagal įstatymą turėjo teisę prašyti priteisti palūkanas ir už laikotarpį nuo prievolės pažeidimo momento – 2018 m. sausio 23 d. – iki bylos iškėlimo teisme momento – 2018 m. gegužės 11 d., tačiau pasirinko prašyti palūkanų nuo vėlesnio termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme momento. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

33.2. Ieškovė 2021 m. sausio 22 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko papildymo ir suformulavo alternatyvų reikalavimą, tačiau ir pagrindiniu, ir alternatyviu reikalavimu siekė to paties tikslo – apginti savo teisių pažeidimą, pasireiškusį pareigos grąžinti ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautus pinigus nevykdymu. Keičiant ieškinio dalyką tik pakinta ieškinio elementas, todėl nei ieškinio dalyko papildymas, nei pakeitimas negali būti tapatinami su naujos bylos iškėlimu (naujo ieškinio pateikimu). Įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 1 dalis).

33.3. CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms. CK 6.210 straipsnyje nurodyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už piniginės prievolės termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu pagrįstai buvo priteistos 6 procentų procesinės palūkanos. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteistomis procesinėmis palūkanomis ieškovei buvo kompensuota daugiau nuostolių, nei ji realiai patyrė, todėl ieškovė atsakovo sąskaita nepagrįstai praturtėjo, nebuvo kelti ir nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl negali būti kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų, taikius restituciją, priteisimo momentą, aiškinimo ir taikymo

34. CK

35. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 53 punktas).

36. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, šios palūkanos priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms. Jos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024 47 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Nei įstatymas, nei teismų praktika teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas neriboja tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet nustato, kad procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas. Pagal kasacinio teismo praktiką, yra išimčių, kai procesinės palūkanos priteisiamos ne nuo bylos iškėlimo teisme, o nuo vėlesnio momento, nes piniginė prievolė ne visada egzistuoja iki bylos iškėlimo, kartais ji atsiranda vėliau (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Viena iš tokių išimčių, kai procesinės palūkanos priteisiamos ne nuo bylos iškėlimo teisme, yra atvejis, kai teisme sprendžiamas ginčas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensacijos už ją dydžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-701/2024 22, 25 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 pateiktų išaiškinimų, kad tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos.

41. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad civilinio proceso tikslai, be kita ko, yra tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas ir priimant sprendimus, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teisės neįmanoma taikyti neaiškinant jos turinio. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, vykdydamas jam priskirtą konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją, aiškina ir taiko teisę konkrečiu atveju kiekvienoje konkrečioje byloje spręsdamas konkretų ginčą. Tai, kaip teismas išaiškina teisę prieš ją pritaikydamas, tampa turiniu, kuris lemia atitinkamus teisinius padarinius. Taigi, teismas aiškina ir taiko teisę ne abstrakčiai ar hipotetiškai, bet kiekvienoje konkrečioje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas klausimus dėl asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020, 32 punktas).

42. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

43. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-701/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-668-915/2015 aplinkybių, kurių pagrindu pastarojoje byloje 2015 m. gruodžio 17 d. priimtoje teismo nutartyje buvo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, atitiktį jų tapatumo arba esminio panašumo aspektais, konstatuoja, kad nurodytoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, buvo sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo pagrįstumo nurodant, kad tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo, nes, byloje pripažinus sandorį negaliojančiu teismo sprendimu, kol nėra tuo klausimu priimto sprendimo ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį, o nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti 2015 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo nuo 2018 m. sausio 22 d. ir dėl to taikyti restituciją pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 31 d. sprendimu AB Lietuvos radijo ir televizijos centro ir UAB „Darnu group“ 2015 m. rugsėjo 2 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. Taigi, atsakovo prievolė grąžinti viską, ką jis buvo gavęs pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento (CK 6.222 straipsnio 1 dalis) ir egzistavo ieškovės kreipimosi į teismą metu, o teismas, pripažindamas sutartį nutraukta nuo nurodytos datos, tik patvirtino tokią prievolę atsiradus būtent nurodytu laiku.

45. Atsakovo nurodytoje byloje nustatyta esminė aplinkybė, nulėmusi tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės suformulavimą, buvo konstatavimas fakto, kad kreipimosi į teismą metu piniginė prievolė neegzistavo, ji atsirado tik teismui pritaikius restituciją. Atsižvelgiant į skirtingas gretinamų bylų aplinkybes, darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 pateikti išaiškinimai, kuriais kasaciniame skunde remiasi atsakovas, negali būti vertinami kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje.

46. Padarius šią išvadą, taip pat konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo teiginį, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo nurodytoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 pateiktų išaiškinimų.

47. Pažymėtina, kad vėliausia kasacinio teismo praktika, nurodyta šios nutarties 39 punkte, aiškinanti išimtis, kai procesinės palūkanos priteisiamos ne nuo bylos iškėlimo teisme momento, tokių išimčių buvimą taip pat sieja tik su aplinkybe, jog piniginė prievolė kreipimosi į teismą metu dar neegzistavo.

48. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, ir pagrįstai nusprendė, jog šios palūkanos nagrinėjamoje byloje priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme.

49. Kaip jau minėta šios nutarties 37 punkte, bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė ir neįvertino, kad ieškovės alternatyvus materialinis reikalavimas pripažinti Sutartį nutraukta ir būtent šiuo pagrindu taikyti restituciją buvo pareikštas tik 2021 m. sausio 22 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko papildymo. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

50. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė 2018 m. gegužės 9 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti 2015 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; priteisti ieškovei iš atsakovo 5 929 920 Eur; priteisti ieškovei iš atsakovo 1 296 824,09 Eur palūkanų; taikyti restituciją ir atsakovo Sutartimi ieškovei perleistus statinius grąžinti atsakovui, priteisti 8,05 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tame pačiame ieškinyje buvo pareikštas alternatyvus reikalavimas laikyti sutartį nutraukta pagal ieškovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą nuo 2018 m. sausio 22 d. dėl esminio sutarties pažeidimo. Dėl alternatyvaus reikalavimo ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji vienašališkai nutraukė sutartį dėl esminio pažeidimo, tačiau atsakovas nesutinka grąžinti 5 929 920 Eur, sumokėtų už parduotą turtą, todėl ji reiškia reikalavimą dėl restitucijos taikymo. Aplinkybė dėl alternatyvaus reikalavimo buvimo yra konstatuota įsiteisėjusiomis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimis, kuriomis buvo atmestas reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir bylos dalis grąžinta nagrinėti iš naujo būtent dėl minėto alternatyvaus reikalavimo.

51. Dėl alternatyvių reikalavimų instituto aiškinimo kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, jog vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialiąsias subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).

52. Nagrinėjant bylos dalį iš naujo pirmosios instancijos teisme ieškovė 2021 m. sausio 22 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko papildymo ir prašė: 1) pripažinti Sutartį nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą (dėl esminio sutarties pažeidimo); 2) atsakovo AB Lietuvos radijo ir televizijos centro Sutartimi ieškovei perleistą nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovui; 3) priteisti iš atsakovo 5 929 920 Eur, ieškovės sumokėtus atsakovui pagal Sutartį, 8,05 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tiek pagrindiniu, tiek alternatyviu reikalavimu ieškovė siekė to paties tikslo – apginti savo teisių pažeidimą, pasireiškusį atsakovo pareigos grąžinti ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautus pinigus nevykdymu.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad alternatyvaus reikalavimo (laikyti Sutartį nutraukta pagal ieškovės 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą nuo 2018 m. sausio 22 d. dėl esminio sutarties pažeidimo) pareiškimo faktas 2018 m. gegužės 9 d. ieškiniu ir šio ieškinio priėmimo faktas yra nustatyti šios nutarties 50 punkte nurodytais teismų sprendimais, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai procesines palūkanas priteisė nuo šio ieškinio priėmimo momento – 2018 m. gegužės 11 d.

54. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ginčui aktualiais klausimais. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

55. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

56. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su šio skundo parengimu ir pateikimu teismui, neatlygintinos, spręstinas atsiliepimą į kasacinį skundą padavusios ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

57. Ieškovė UAB „Darnu Group“ kartu su atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą pateikė dokumentus (advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ 2024 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą faktūrą LPB Nr. 63613 ir „Luminor Bank AS“ 2024 m. balandžio 10 d. patvirtinimą apie lėšų pervedimą), pagrindžiančius, kad šią bylą nagrinėjant kasaciniame teisme ieškovė patyrė 8457,17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. sutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktuose nustatytus dydžius. Ieškovei UAB „Darnu Group“ atsiskaitant už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, maksimalus rekomenduojamas atlyginimo už išlaidas, patirtas parengiant šį procesinį dokumentą, dydis buvo 3587,51 Eur.

58. Atsižvelgdama į šį ieškovės UAB „Darnu Group“ prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

59. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

60. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).

61. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas, kad viršytų Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą ir jos aplinkybes, ieškovės UAB „Darnu Group“ atstovo teiktų teisinių paslaugų apimtį, kasaciniame teisme spręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad ši byla nepriskirtina išimtinei situacijai, su kuria siejama didesnių, nei yra nustatyta Rekomendacijose, atstovavimo išlaidų atlyginimo galimybė.

63. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, atmetus atsakovo kasacinį skundą, ieškovei UAB „Darnu Group“ iš atsakovo priteistinas 3587,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

64. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Darnu Group“ (j. a. k. 123010339) iš atsakovo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro (j. a. k 120505210) 3587,51 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Algirdas Taminskas