Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-1-611/2020

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.8.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė)ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo civilinėje byloje pagal atsakovo S. S. ir ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovams S. S., V. M., A. P., G. P., V. V., R. P., akcinei bendrovei „Centro investicija“, I. L. ir A. V. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas.

2. A. P., V. M., G. P., V. V., S. S., IAB (dabar – AB) „Centro investicija“, E. V. ir R. P. 1994 m. lapkričio 16 d. sudarė Juridinių ir fizinių asmenų grupės – konkurso dalyvio sutartį, kuria susitarė įsteigti juridinių ir fizinių asmenų grupę VĮ „Elektra“ kontroliniam 82,51 proc. akcijų paketui įsigyti Pramonės ir prekybos ministerijos paskelbtame konkurse. Teisė atstovauti minėtai grupei buvo suteikta S. S.

3. 1995 m. vasario 10 d. Pramonės ir prekybos ministerija su juridinių ir fizinių asmenų grupe (toliau – ir Grupė), atstovaujama S. S., pasirašė valstybei nuosavybės teise priklausančių VĮ „Elektra“ kontrolinio akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) už 40 000 000 Lt (11 584 800,74 Eur) kainą. Pirkėjas įsipareigojo 10 000 000 Lt (2 896 200,18 Eur) sumokėti iki sutarties sudarymo dienos, o likusią dalį (30 000 000 Lt (8 688 600,56 Eur))sumokėti dalimis ne vėliau kaip per vienerius metus, t. y. iki 1996 m. vasario 1 d. Pirkėjas pagal sutartį iš viso sumokėjo 29 325 050 Lt (8 493 121,53 Eur), iš jų vieną dalį investiciniais čekiais, kitą – pinigais.

4. Seimas 1995 m. vasario 21 d. priėmė nutarimą Nr. I-797 (Žin., 1995, Nr. 18-410), kuriuo pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 1995 m. liepos 1 d. baigti privatizavimą pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą (toliau – ir VTPPĮ). Vyriausybė 1995 m. kovo 27 d. priėmė nutarimą Nr. 435 „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų, esančių gyventojų investicinėse sąskaitose, deponavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 28-642), kurio 3 punkte išdėstė atvejus, kada apmokėjimas leidžiamas vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis po 1995 m. rugsėjo 1 d. Šiame baigtiniame sąraše galimybė Grupei atsiskaityti investiciniais čekais už privatizuojamos įmonės akcijas nebuvo nustatyta. 1995 m. birželio 1 d. įstatyme Nr. I-916 „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ (Žin., 1995, Nr. 49-1180)taip pat nesuteikta galimybės Grupei po 1995 m. rugsėjo 1 d. atsiskaityti investiciniais čekais už įsigytas privatizuojamos įmonės akcijas.

5. Grupės vardu S. S. 1995 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į Pramonės ir prekybos ministrą su prašymu tarpininkauti, nurodydamas, kad Grupė, esant ribotai investicinių čekių pasiūlai ir pasibaigus jų galiojimo laikui, liko nesumokėjusi už dalį akcijų, ir prašė, kad likusios neišpirktos AB „Kauno elektra“ (buv. VĮ „Elektra“) akcijos nuosavybės teise priklausytų valstybei.

6. 1995 m. gruodžio 1 d. buvo pasirašytas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimas, kuriuo susitarta išdėstyti nesumokėtą pirkimo kainos dalį (10 674 949 Lt (3 091 679,22 Eur) penkeriems metams (iki 2000 m. gruodžio 31 d.), sutartis taip pat papildyta nuostata dėl galimybės nutraukti sutartį Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų nustatyta tvarka, paliekant neišpirktas akcijas valstybei.

7. 1995 m. gruodžio 12 d. įvykusiame Grupės posėdyje buvo nutarta išbraukti kai kuriuos Grupės narius, taip pat patvirtintas išperkamų akcijų tarp narių pasiskirstymas. Pagal atitinkamas sąlygas 1996 m. kovo 22 d. buvo notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl Juridinių ir fizinių asmenų grupės – konkurso dalyvio sutarties punkto pakeitimo, iš kurio matyti, kad Grupės sudėtyje neliko jos narių E. V. ir R. P.

8. 1996 m. liepos 4 d. Grupės atstovas S. S. dar kartą kreipėsi į pardavėją su prašymu tarpininkauti, kad likusios neišpirktos akcijos priklausytų valstybei, nurodydamas priežastis, dėl kurių Grupė nebegali sumokėti likusios kainos dalies. 1996 m. lapkričio 28 d. pasirašytas 1995 m. vasario 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimas, kuriuo prieš tai buvusio (1995 m. gruodžio 1 d.) sutarties pakeitimo sąlyga buvo pakeista papildant sutarties 4 paragrafo 2 punktą nuostata, jog, pirkėjui nesumokėjus likusios pirkimo kainos dalies, ši pirkimo–pardavimo sutartis Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų nustatyta tvarka, šalių susitarimu gali būti laikoma įvykdyta, paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovaujanti VĮ Valstybės turto fondas Kauno apygardos teisme pateikė ieškinį, nagrinėtiną dokumentinio proceso tvarka, dėl nesumokėtos likusios akcijų kainos, palūkanų ir delspinigių solidaraus priteisimo iš Grupės narių. Kauno apygardos teismas 2003 m. gegužės 21 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisdamas iš atsakovų S. S., V. M., A. P., G. P., V. V., IAB „Centro investicija“, E. V. ir R. P. solidariai 10 674 950 Lt (3 091 679,22 Eur) skolą, 3 870 766,11 Lt (112 102,10 Eur) palūkanų, 242 908,34 Lt (70 351,12 Eur) delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų. Dėl šio preliminaraus teismo sprendimo buvo pateikti atsakovų prieštaravimai.

10. Vilniaus apygardos teisme S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. pateikė ieškinius Lietuvos Respublikos Vyriausybei, šjuos patikslinę prašė pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį įvykdyta, be to, A. P., V. M., G. P. ir V. V. pareiškė reikalavimą, pripažinus sutartį įvykdyta, ją nutraukti, o 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. susitarimus dėl sutarties pakeitimų pripažinti negaliojančiais.

11. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 31 d. nutartimi sujungė šias Kauno apygardos teisme ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas civilines bylas. Sujungus bylas į vieną bylą, atsakovų pareikšti materialieji reikalavimai buvo pripažinti priešiniais reikalavimais (priešieškiniais).

12. Atsakovai priešieškiniuose nurodė, kad pardavėjas ir pirkėjas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį susitarė, kad atsiskaitymas vyks išimtinai už investicinius čekius. Nepasibaigus sutartyje nustatytam apmokėjimo terminui, Vyriausybė 1995 m. rugsėjo 1 d. priėmė nutarimą Nr. 438, pagal kurį pasibaigė atsiskaitymo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis galimybė. Tokiu būdu pirkėjas prarado jo lūkesčius atitinkančią galimybę apmokėti likusią kainos dalį vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais).

13. Atsakovai A. P., V. M., G. P. ir V. V. prašė pripažinti 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. sutarties pakeitimus negaliojančiais, kaip sudarytus neįgalioto asmens S. S. Nurodė, kad juridinių ir fizinių asmenų grupė nebuvo suteikusi S. S. įgaliojimų pasirašyti sutarties pakeitimų ir papildymų, o grupės steigimo sutartyje nurodytas įgaliojimas S. S., vadovaujantis 1964 metų Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 72 straipsniu, galiojo vienerius metus nuo grupės sutarties sudarymo dienos, t. y. iki 1995 m. lapkričio 16 d.

14. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu iš dalies tenkino atsakovų S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinius ir pripažino 1995 m. vasario 10 d. sutartį įvykdyta, o kitą atsakovų priešinių reikalavimų dalį atmetė. Taip pat teismas panaikino Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš atsakovų atmetė.

15. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinio reikalavimas pripažinti 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įvykdyta, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą atmesti atsakovų priešieškinius. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino ir tą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarus sprendimas ir atmestas ieškovės ieškinys, o šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

16. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarų sprendimą ir atmetė ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams.

17. Įvertinęs ginčui aktualias Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad asmenų grupės įsigytas turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sutartį sudariusiems asmenims, o grupės narių prievolės yra proporcingos jų sutartiniams įnašams.

18. Teismas, įvertinęs 1996 m. kovo 22 d. patvirtintą susitarimą, kuriuo iš Grupės buvo pašalinti jos nariai (nutarties 7 punktas), o jų ir likusių grupės narių teisės bei pareigos numatomų gauti akcijų verte buvo perskirstytos, atmetė atsakovo S. S. pastabas dėl šio susitarimo negaliojimo. Pažymėta, kad šis susitarimas buvo sudarytas pagal grupės – konkurso dalyvio sutarties nuostatas, suteikiančias galimybę perskirstyti grupės nario teises ir pareigas, pastarajam nevykdant savo įsipareigojimų arba atsisakius dalyvauti privatizacijos procese. Teismo vertinimu, nurodytas susitarimas yra galiojantis, jis buvo grupės narių vykdomas.

19. Tai, kad be kreditoriaus sutikimo buvo sudarytas 1996 m. kovo 22 d. susitarimas, nedaro jo negaliojančio, nes 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta tokio sutikimo sąlyga.

20. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad R. P. ir E. V. neprivatizavo VĮ „Elektra“ akcijų, neįgijo jų nuosavybės teise ir neįgyvendino akcininko teisių, o jų nuosavybės teisės į akcijas buvo perleistos S. S. Dėl to turto neprivatizavę R. P. ir E. V. neturi pareigos atsakyti pagal sutartį.

21. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, sprendė, kad A. P. G. P., V. M., V. V. ir S. S. savo įsipareigojimus pagal 1994 m. lapkričio 16 d. grupės sutartį įvykdė iki 1995 m. rugsėjo 1 d. sumokėję atitinkamas pinigų sumas, o S. S. atiteko E. V., R. P., IAB „Centro investicija“ neišpirktos akcijos, taip pat padarė išvadą, kad atsakovas S. S. perėmė IAB „Centro investicija“, R. P., E. V. neįvykdytus įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. neapmokėtas akcijas, todėl atsakovas S. S. yra laikytinas neįvykdžiusiu prievolės pagal sutartį apmokėti 10 674 950 Lt (3 091 679,22 Eur).

22. Įvertinęs tai, jog atsakovai prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo ir atsiliepimuose prašė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydami, kad sumokėti pirkimo kainos jie negalėjo dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kurių sandorio sudarymo metu negalėjo numatyti, jų kontroliuoti ir daryti joms įtaką, teismas padarė išvadą, jog tokiu atveju egzistuoja pagrindas nutraukti sutartį. Teismas pažymėjo, kad, pagal 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4 paragrafo 2 punktą, pirkėjui atsisakius sumokėti visą pirkimo kainą, ši pirkimo–pardavimo sutartis su juo nutraukiama, grąžinant jam sumokėtus pinigus, išskaitant 5 proc. nuo sumokėtos sumos. Teismo vertinimu, esant tokiai sutarties sąlygai, pirkėjui besąlygiškai buvo garantuota teisė atsisakyti sumokėti visą pirkimo kainą. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog nurodyta sutarties sąlyga esą reiškia atsisakymą sumokėti visą kainą, nors pirkėjas jau buvo įmokėjęs 73,31 proc. visos kainos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju visa pirkimo kaina apima „pilnos kainos dydį“, kad esminės įtakos nuostatų taikymui neturi ta aplinkybė, jog didžioji dalis kainos yra jau sumokėta, kad ši sutarties sąlyga nėra siejama su jokia sutarties įvykdymo stadija (procentine apmokėjimo išraiška).

23. Teismas nustatė, kad 1995 m. rugsėjo 10 d. ir 1996 m. liepos 4 d. raštais S. S. Grupės vardu kreipėsi į pramonės ir prekybos ministrą su prašymu tarpininkauti, kad likusios neišpirktos akcijos priklausytų valstybei, nurodydamas priežastis, dėl kurių Grupė nebegali sumokėti likusios kainos dalies. Teismo vertinimu, pardavėjas tokiam pirkėjo prašymui pritarė ir tarpininkavo. Bylos duomenys patvirtina, kad Grupės prašymas nebuvo patenkintas ir buvo pasiūlyta pardavėjui organizuoti derybas su pirkėju dėl atsiskaitymo terminų pratęsimo, nenurodant jokių motyvų, kodėl ribojama sutartyje įtvirtinta pirkėjo teisė atsisakyti mokėti likusią akcijų kainą. Teismo vertinimu, sutarties nuostata, pagal kurią, pirkėjui atsisakius sumokėti visą akcijų kainą, sutartis yra nutraukiama, išliko po visų šios sutarties pakeitimų ir papildymų. Pasak teismo, nustatyta faktinė aplinkybė, kad atsakovai nesumokėjo sutarties visos kainos po mokėjimo terminų atidėjimo, iš esmės reiškia, jog jie atsisako sumokėti visą pirkimo kainą.

24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos VĮ Turto banko, apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pakeitė Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarų sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, priteisė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, iš atsakovo S. S. 259 701,05 Eur skolą, 94 168,19 Eur palūkanų, 1 Eur delspinigių, taip pat 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.

25. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Grupės nariai teises ir pareigas į turtą įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Grupės steigimo sutarties 6 ir 8 punktų nuostatos dėl solidariosios atsakomybės yra prieštaringos viena kitai. Įvertinęs Grupės steigimo sutarties sąlygų turinį, taip pat ir šalių sudarytų kitų sandorių dėl akcijų įgijimo sąlygų turinį, atsižvelgdamas į Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies normą, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad Grupės narių (pirkėjų) atsakomybė ieškovei pagal prievoles, kylančias iš šios grupės sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, yra dalinė.

27. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei šalių sudarytos sutartys, nei ginčui aktualus teisinis reguliavimas neįtvirtino imperatyvaus reikalavimo, jog vidiniai pirkėjų grupės tarpusavio santykiai galėtų būti keičiami tik su pardavėjo žinia ir sutikimu.

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovas S. S. Grupės 1996 m. kovo 22 d. susitarimo pagrindu perėmė E. V., R. P., IAB „Centro investicija“ neišpirktas akcijas, taip pat ir šių asmenų neįvykdytus (nebaigtus vykdyti) įsipareigojimus pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to atsakovas S. S. pripažintas neįvykdžiusiu prievolės pardavėjui sumokėti tam tikrą kainos dalį už akcijas. Kiti Grupės nariai proporcingai jų įsigytų akcijų skaičiui savo prievoles atsiskaityti už akcijas buvo įvykdę iki 1995 m. rugsėjo 1 d.

29. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų priešieškinio reikalavimas pripažinti 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įvykdyta, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinius atmesti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme sutarties nutraukimo klausimas negalėjo būti be pakankamo pagrindo išspręstas kitaip nei yra suformuluota įsiteisėjusiame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, nesirėmė tokiais įrodymais, kurie paneigtų Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje nustatytus faktus ir aplinkybes, kiek tai susiję su sutarties nutraukimo galimybėmis. Dėl to buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl sąlygų sutarčiai nutraukti buvo padarytos neatsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje nustatytus faktus ir teisinius santykius.

30. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog, po ginčo sutarties sudarymo išnykus galimybei atsiskaityti už perkamas akcijas investiciniais čekiais, tolesnis mokėjimas už akcijas turėjo būti vykdomas litais neatsižvelgiant į buvusį investicinio čekio ir lito vertės santykį, sukėlė esminį šalių prievolių disbalansą, nulėmusį tai, jog sutarties įvykdymo kaina iš esmės (neadekvačiai) padidėjo. Galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais buvo panaikinta tuo metu, kai pagal sutarties sąlygas mokėjimai tokiais čekiais dar galėjo būti atliekami. Tokiu būdu įvykę esminiai pokyčiai, kai prievolės vykdymo metu tolesnis atsiskaitymas už akcijas galėjo būti atliekamas tik pinigais, lėmė aplinkybę, kad nebeteko reikšmės viena svarbiausių su sandorio kaina susijusių sutarties sąlygų, pagal kurią iš visos už akcijas mokėtinos kainos tik 0,625 proc. dalis turėjo būti apmokama pinigais. Toks didelis pinigais mokėtinos kainos dalies išaugimas, kurį lėmė valstybės institucijų sprendimai dėl atsiskaitymų investiciniais čekiais pabaigos, teismo buvo įvertintas kaip esminis ir neadekvatus sutarties vykdymo suvaržymas ir tokių aplinkybių pasikeitimo pirkėjas negalėjo kontroliuoti.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl tokio esminio sutarties vykdymo aplinkybių pasikeitimo susidariusi išskirtinė ir, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, teisiškai neapibrėžta faktinė padėtis sudarė sąlygas teismui koreguoti atsakovo S. S. vykdytinos sutartinės prievolės dydį.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad didžioji dalis prievolės pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo įvykdyta laiku ir tinkamai, atsižvelgdamas į tai, jog likusios prievolės dalies neįvykdymą (akcijų kainos dalies nesumokėjimą) lėmė sutarties vykdymo metu valstybės institucijų priimti sprendimai, taip pat jog valstybės institucijų, atsakingų už ginčo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo kontrolę, sprendimai nebuvo operatyvūs ir veiksmingi, prašomų priteisti delspinigių sumą sumažino iki simbolinės vieno euro sumos.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

33. Kasaciniu skundu ieškovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria pakeistas Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarus sprendimas ir ieškinys patenkintas iš dalies, pakeisti, Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarų sprendimą pakeičiant ir priteisiant iš atsakovų S. S., R. P., IAB „ Centro investicija“, I. L. ir A. V. visą ieškinyje nurodytą sumą – 3 091 679,22 Eur skolos, 1 121 051,35 Eur palūkanų, 70 351,12 Eur delspinigių ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, taikant dalinę atsakomybę, proporcingą atsakovų sutartiniams įnašams už akcijas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio normas. Nagrinėjamos bylos dalykas yra ieškovo ieškinyje nurodytas reikalavimas priteisti nesumokėtos akcijų kainos dalį, delspinigius ir palūkanas. Sutarties pakeitimas CK 6.204 straipsnio pagrindu yra savarankiškas civilinių teisių gynimo būdas, kurį teismas gali taikyti tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą. Nagrinėjamoje byloje, nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį, teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio ir šios normos pagrindu Privatizavimo sutartyje nustatytos, nesumokėtos akcijų kainos, tokiu būdu peržengdamas byloje ginčo šalių nustatytas ribas. Remiantis Sutarties 4 paragrafo a punktu, taip pat Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies norma, darytina išvada, jog aplinkybė, kad atsiskaitymas investiciniais čekiais yra tik laikinas alternatyvus atsiskaitymo būdas ir kad, pasibaigus nustatytam vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų galiojimo laikui, už privatizavimo objektą bus privalu toliau atsiskaitinėti litais atsakovams dar iki Sutarties pasirašymo buvo žinoma ir atsakovai, sudarydami Sutartį, galėjo protingai numatyti, kad tokia aplinkybė sutarties vykdymo metu gali atsirasti. Be to, atsakovai neabejotinai buvo prisiėmę šios aplinkybės atsiradimo riziką.

33.2. Teismas, vertindamas 1996 m. kovo 22 d. susitarimo galiojimą, netinkamai aiškino pardavėjo ir pirkėjo teisinius santykius, kurie susiklostė Privatizavimo sutarties ir Juridinių ir fizinių asmenų grupės – konkurso dalyvio sutarties pagrindu, neatsižvelgė į tikrąjį šių sutarčių tarpusavio ryšį, jų esmę ir tikslą, jų sudarymo aplinkybes, nesivadovavo imperatyviomis CK 6.59 straipsnio nuostatomis, draudžiančiomis vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, ir CK 6.116 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis, kad skolininkas perkelti savo skolą kitam asmeniui gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. 1996 m. kovo 22 d. Susitarimas dėl juridinių ir fizinių asmenų grupės–konkurso dalyvio sutarties punkto pakeitimo yra aiškintinas kaip lemiantis išimtinai tik vidinius tokios grupės santykius (akcijų paskirstymą tarp grupės narių). Šis susitarimas negali ir nenulemia išorinių tokios grupės santykių.

34. Atsakovė R. P. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1. CK 6.59 ir 6.116 straipsniai negali būti taikomi ginčo santykiams, kurie susiklostė 1994 m. lapkričio 16 d. Juridinių ir fizinių asmenų grupės – konkurso dalyvio sutarties ir 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties bei 1996 m. kovo 22 d. notarinio susitarimo pagrindu, prieš įsigaliojant šioms teisės normoms.1994 m. lapkričio 16 d. sutartis ir ją iš dalies keičiantis 1996 m. kovo 22 d. notarinis susitarimas nelaikytini skolos perkėlimo sandoriais. Šių sandorių dalykas yra ne skolininko prievolės perleidimas kitam asmeniui, o juridinių ir fizinių asmenų grupės sudarymas bei ją sudarančių asmenų teisės ir pareigos.

34.2. Ginčo santykiai atsirado iš VTPPĮ reglamentuoto VĮ „Elektra“ privatizavimo proceso. 1994 m. lapkričio 16 d. sutartis sudaryta vieninteliu – dalyvavimo privatizuojant VĮ „Elektra“ – tikslu. Šios rūšies sutarčių sudarymą reglamentuoja speciali teisės norma – VTPPĮ 16 straipsnio 2 dalis, todėl yra teisinis pagrindas 1994 m. lapkričio 16 d. juridinių ir fizinių asmenų grupės – konkurso dalyvio sutartį kvalifikuoti kaip grupės steigimo sutartį pagal VTPPĮ 16 straipsnio 2 dalį.

34.3. Sudarant 1994 m. lapkričio 16 d. sutartį ir 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo imperatyvių įstatymų normų, kurios draustų susitarti dėl juridinių ir fizinių asmenų grupės sudėties keitimo sąlygų ir tvarkos. Sutarties 9 punkte įgyvendinta iš civilinės teisės dispozityvumo kylanti teisė šios sutarties šalims pasirinkti grupės sudėties keitimo sąlygas ir tvarką. 1994 m. lapkričio 16 d. sutartis sudaryta notarine forma, o tai suponuoja jos atitiktį tuo metu galiojusiems teisės aktams.

34.4. Šioje byloje nėra būtinumo konstatuoti, jog 1996 m. kovo 22 d. notarinis susitarimas yra niekinis, nes šis sandoris atsižvelgiant į jo sudarymo aplinkybes ir sukurtas teisines pasekmes nepažeidžia nei jį sudariusių asmenų, nei kitų asmenų teisių.

34.5. Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius tik grupės sumokėtas sumas, ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių kiekvieno atsakovo sumokėtas sumas. Dėl to visiškai neaišku, kodėl kasaciniame skunde S. S., R. P., I. L., A. V. ir IAB „Centro investicija“ laikomi skolingais ieškovei, o kiti atsakovai laikomi atsiskaičiusiais su ja. Konstatuotina, kad ieškovė tinkamai neatskleidė ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

35. Atsakovai A. P., G. P., V. M., V. V. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

35.1. 1996 m. kovo 22 d. pirkėjų grupės susitarimas dėl grupės narių sudėties pasikeitimo nėra kvalifikuojamas kaip skolos perkėlimo sandoris, todėl ieškovės kaip kreditorės interesai ir CK 6.59 bei 6.116 straipsniai ginčijama nutartimi nebuvo ir negalėjo būti pažeisti. Nei šalių sudarytos sutartys, nei ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenustatė imperatyvaus reikalavimo, jog vidiniai pirkėjų grupės tarpusavio santykiai galėtų būti keičiami tik su pardavėjo žinia ir sutikimu.

35.2. Argumentai, kad juridinių ir fizinių asmenų grupė turi juridinio asmens statusą ir kvalifikuotina kaip jungtinės veiklos sutartis, prieštarauja imperatyvioms VTPPĮ 16 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

35.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.204 straipsnio nuostatas, įvertinęs pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, jos vykdymo aplinkybes bei tai, kad tik po ginčo sutarties sudarymo išnyko galimybė atsiskaityti už perkamas akcijas investiciniais čekiais, kas nepriklausė nuo pirkėjų valios.

36. Atsakovės A. V. ir I. L. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

36.1. Šioje byloje E. V. procesinių teisių perėmėjos nuo pirmo procesinio dokumento pateikimo raštu kelia klausimą dėl civilinės bylos nutraukimo, nes E. V., kuriam buvo pareikštas ieškinys, jo pareiškimo momentu buvo miręs ir procesinis teisių perėmimas byloje nebuvo galimas.

36.2. Atsakovėms negali būti pareikšti reikalavimai, nes yra praleistas terminas pareikšti reikalavimus įpėdiniams (CK 595 straipsnis).

36.3. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne su atskirais fiziniais ir juridiniais asmenimis, bet remiantis tuo metu galiojančiais įstatymais įsteigta juridinių ir fizinių asmenų grupe, kuri pagal Grupės steigimo sutarties sąlygas galėjo kisti.

37. Atsakovė AB „Centro investicija“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

37.1. Ieškovė, suabsoliutindama savo teisę reikalauti nesumokėtos kainos dalies ir priteisti kainą neatsižvelgiant į akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvusį investicinio čekio ir lito vertės santykį, elgiasi nesąžiningai. Priteistinų sumų dydžio sumažinimas nagrinėjamos bylos atveju nereiškia, kad buvo peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, pažeistas dispozityvumo principas. Teismas skundžiamu sprendimu nepakeitė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, o tik sumažino priteistinų sumų dydį.

37.2. Nei šalių sudarytos sutartys, nei ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenustatė imperatyvaus reikalavimo, kad vidiniai pirkėjų grupės tarpusavio santykiai galėtų būti keičiami tik su pardavėjo žinia ir sutikimu. Grupės steigimo sutarties turinys buvo žinomas pardavėjui, o Privatizavimo sutartyje nebuvo nustatyta pareiga gauti kreditoriaus sutikimą tokiam susitarimui sudaryti.

38. Kasaciniu skundu atsakovas S. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

38.1. 1996 m. kovo 22 d. atsakovai sudarė susitarimą, tačiau jis yra niekinis, nes jame neišreikšta kitų sandorio šalių valia. Susitarimas prieštaravo tuo metu galiojusio CK 41, 45 straipsniams ir šiuo metu galiojančio CK 1.76 straipsnio 1 daliai, 6.159 straipsniui, nes nebuvo pasirašytas kitų šalių ir nebuvo išreikšta jų valia dėl tokio sandorio. Susitarimas taip pat prieštaravo tuo metu galiojusio CK 242 straipsniui ir šiuo metu galiojančio CK 6.116 straipsnio 1 daliai, nes nebuvo gautas kreditoriaus sutikimas sumažinti skolininkų skaičių.

38.2. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus dėl prievolių įvykdymo.

38.3. Ginčo sutartimi pirkėjo teisė atsisakyti sumokėti visą pirkimo ir pardavimo kainą buvo nustatyta aiškiai ir besąlygiškai. Tokia sutarties sąlyga nėra siejama su jokia sutarties įvykdymo stadija ir nėra ribojama jokių aplinkybių. Nė viena iš sutarties šalių, keisdamos susitarimus, nenustatė pirkėjo pareigos atsisakyti sutarties vykdymo panaikinimo. Visais trimis susitarimais buvo įtvirtinta esminė sutarties sąlyga, suteikianti pirkėjui galimybę įsigyti ne visą akcijų paketą, tik jų apmokėtą akcijų dalį.

39. Atsakovai A. P., G. P., V. M., V. V. atsiliepimu į atsakovo S. S. kasacinį skundą prašo atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

39.1. 1996 m. kovo 22 d. susitarimas buvo sudarytas neprieštaraujant jokioms imperatyvioms teisės normoms, nepažeidė kreditoriaus interesų ir šis susitarimas nelaikytinas skolos perkėlimo sandoriu.

39.2. 1995 m. vasario 10 d. Pirkimo–pardavimo sutarties esminį šalių prievolių disbalansą nulėmė tai, jog po sutarties sudarymo išnyko galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais, o tai reiškė, kad tolesnis mokėjimas už akcijas turėjo būti vykdomas tik litais, neatsižvelgiant į buvusį investicinio čekio ir lito vertės santykį, todėl sutarties įvykdymo kaina iš esmės padidėjo. Toks didelis pinigais mokėtinos kainos dalies išaugimas, kurį lėmė valstybės institucijų sprendimai dėl atsiskaitymų investiciniais čekiais pabaigos, vertintinas kaip esminis ir neadekvatus sutarties vykdymo suvaržymas.

39.3. Ginčo teisiniai santykiai susiklostė prieš 23 metus, o 2003 m. gegužės 21 d. Kauno apygardos teismo preliminarus sprendimas priimtas prieš 16 metų. Tokio ilgio civilinės bylos nagrinėjimas yra neprotingas, neproporcingas atsakovų teisėms, teisėtiems lūkesčiams dėl prieš 25 metus sudaryto sandorio.

40. Atsakovė R. P. atsiliepimu į atsakovo S. S. kasacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepime nurodomi šie nauji argumentai:

40.1. Atsakovas elgiasi nesąžiningai keldamas klausimą dėl 1996 m. kovo 22 d. notarinio susitarimo teisėtumo atitinkamais aspektais.

40.2. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnį, įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme; jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. 1964 m. CK 41 ir 45 straipsniuose nenurodyta, kad jų nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. 1996 m. kovo 22 d. notarinis susitarimas buvo įvykdytas visų juridinių ir fizinių asmenų grupės narių. Tarp šalių nėra ginčo, kad 1996 m. kovo 22 d. notarinis susitarimas sudarytas visų juridinių ir fizinių asmenų grupės narių valia.

41. Atsakovė AB „Centro investicija“ atsiliepimu į atsakovo S. S. kasacinį skundą prašo atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, kad atsakovas, aktyviai veikdamas ne tik kaip Grupės narys, bet ir kaip Grupės atstovas, Grupės vardu dalyvavęs derybose su pardavėju dėl sutarties sąlygų keitimo, niekada 1996 m. kovo 22 d. susitarimo neginčijo, jį pripažino ir vykdė. R. P. ir E. V. buvo išreiškę valią pasitraukti iš grupės sudėties, kurią patvirtino kiti grupės nariai, ir tokią teisę jie turėjo, todėl 1996 m. kovo 22 d. Susitarimas niekaip nepažeidė jų, taip pat ir kitų grupės narių ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

42. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo S. S. kasacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepime nurodomi šie nauji argumentai:

42.1. Kadangi atsakovai pažeidė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir per Sutartyje nustatytą terminą neatsiskaitė, ieškovė įgijo visas įstatyme nustatytas pardavėjo teises, tarp jų ir teisę laisvai pasirinkti, kokį reikalavimą pirkėjui pareikšti (CK 260 straipsnis, dabartinis CK 6.314 straipsnis).

42.2. Reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį vadovaujantis Sutarties 4 paragrafo 2 dalyje nustatyta tvarka atsakovai niekada nereiškė, šalys tokio teisinio rezultato nesiekė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo šalių taikos sutarties patvirtinimo

43. Ginčo šalys 2020 m. vasario 28 d. taikos sutartimi, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gauta 2020 m. kovo 12 d., tarpusavio nuolaidų būdu išsprendė byloje kilusį ginčą. Visos bylos šalys 2020 m. kovo 12 d. prašymu (Taikos sutarties 9 punktu) prašė teismo patvirtinti taikos sutartį rašytinio proceso tvarka šalims nedalyvaujant ir civilinę bylą Nr. 3K-3-1-611/2020 nutraukti. Prašymą pasirašė visos ginčo šalys.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių procesinė teisė užbaigti bylą taikos sutartimi yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška, ji gali būti įgyvendinama bet kurioje civilinio proceso stadijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Bylos šalims pateikus taikos sutartį dėl teisminio ginčo dalyko, teismas turi patikrinti, ar nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių negalima tvirtinti taikos sutarties. Teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu jos patvirtinimas prieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui.

45. Iš bylos šalių pateiktos taikos sutarties turinio teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti apie ją sudariusių asmenų valios išraiškos ydingumą ar taikos sutarties prieštaravimą imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui. Tiek prašyme tvirtinti taikos sutartį, tiek taikos sutarties 6 punkte šalys patvirtino, kad joms žinomi ir suprantami taikos sutarties sudarymo bei bylos nutraukimo procesiniai padariniai, t. y. teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, turi teismo galutinio sprendimo (lot. res judicata) galią ir šalys netenka teisės kreiptis į teismą iš naujo tais pačiais pagrindais, dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių asmenų.

46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, nenustačius CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, užkertančių kelią tvirtinti taikos sutartį, šalių 2019 m. spalio 18 d. sudaryta taikos sutartis patvirtintina. Patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai panaikintini ir byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Rašytinės taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

47. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, grąžinimo klausimas spręstinas pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad jeigu byla, patvirtinus taikos sutartį, užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau. Šalims sudarius taikos sutartį ir ją pateikus teismui bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu, atsakovui S. S. grąžintinas įstatyme nustatyto dydžio (75 proc.) žyminis mokestis, sumokėtas paduodant kasacinį skundą (CPK 87 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Iš kasaciniam teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas S. S. už kasacinį skundą sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio; 75 Eur grąžintini nurodytam atsakovui.

48. Ginčo šalys prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartį, 2004 m. balandžio 21 d. nutartį ir 2004 m. liepos 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

49. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 3 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovių I. V. (L.) (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto: patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) areštas, yra panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi.

50. Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 3 d. nutartimi taikytas areštas atsakovės A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamajam turtui – butui (patalpai), esančiai (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartimi.

51. Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) (teisių perėmėja V. M. a. k. (duomenys neskelbtini), A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini), R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo, kilnojamojo, piniginių lėšų bankuose ir kredito įstaigose areštas, panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

Patvirtinti ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko (j. a. k. 112021042), ir atsakovų S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini), R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), akcinės bendrovės „Centro investicija“ (j. a. k. 233237610), I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2020 m. vasario 28 d. taikos sutartį, sudarytą šiomis sąlygomis:

1. „Šalys susitaria, kad 1995 m. vasario 10 d. valstybei nuosavybės teise priklaususių akcijų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – Privatizavimo sutartis) yra laikoma įvykdyta ir šalys jokių įsipareigojimų, susijusių su Privatizavimo sutartimi, viena kitai neturi, ieškovė atsisako visų ieškinyje pareikštų reikalavimų atsakovams.

2. Šalys patvirtina, kad šia Taikos sutartimi yra galutinai išsprendžiamos visos šalių pretenzijos ir (ar) reikalavimai dėl bylos ginčo objekto ir kitų su bylos nagrinėjimu susijusių aplinkybių, įskaitant ir dėl teismo proceso trukmės, nuo 2003 metų trunkančio teisminio proceso ir jo metu taikytų (taikomų) laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų turtui bei dėl to atsakovų galimai patirtų nepatogumų ar suvaržymų.

3. Atsakovai patvirtina, kad jie jokios žalos dėl per ilgo teismo proceso, nuosavybės suvaržymų ir (ar) kitų su bylos nagrinėjimu susijusių aplinkybių nepatyrė. Šalys jokių kitų šioje Taikos sutartyje neaptartų pretenzijų (turtinių ar neturtinių) viena kitai neturi ir ateityje nereikš jokių pretenzijų ir turtinių reikalavimų (įskaitant dėl žalos atlyginimo) bei neinicijuos jokių teisminių ar neteisminių procesų, susijusių su šia byla ir jos nagrinėjimo aplinkybėmis.

4. Atsakovas S. S. įsipareigoja sumokėti VĮ Turto bankui 458,76 Eur dydžio vykdymo išlaidas, patirtas vykdomosiose bylose, vykdant Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartį, 2004 m. balandžio 21 d. nutartį ir 2004 m. liepos 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodyta suma turi būti sumokėta į VĮ Turto banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, per 10 darbo dienų nuo šios Taikos sutarties įsigaliojimo.

5. Šalys sutarė, kad šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra panaikinamos teismo nutartimi, kuria patvirtinama ši Taikos sutartis.

6. Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos ir suprantamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293–294 straipsniuose nustatytos taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo procesinės pasekmės, t. y., civilinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Šios teisinės pasekmės atitinka tikrąją Šalių valią, išreiškiamą sudarant šią Taikos sutartį. Šalys išreiškia savo supratimą, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.985 straipsnį teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu.

7. Šalys susitaria, kad jos viena iš kitos nereikalauja jokių bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje byloje, atlyginimo.

8. Taikos sutartis įsigalioja nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria bus patvirtinta ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos ir galioja iki visiško joje nustatytų įsipareigojimų įvykdymo.

9. Ši Taikos sutartis yra sudaryta šešiais egzemplioriais, turinčiais vienodą juridinę galią, po vieną kiekvienai pasirašančiųjų Šalių grupei, ir vieną – teismui.“

Civilinę bylą Nr. 3K-3-1-611/2020 nutraukti.

Grąžinti atsakovo S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Domui Pakėnui 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už atsakovo S. S. kasacinį skundą 2019 m. birželio 12 d. mokėjimo nurodymu ABSEB banke.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. balandžio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovių I. V. (L.) (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo, kilnojamojo, piniginių lėšų bankuose ir kredito įstaigose areštą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė