Dėl teisėto lūkesčio išpirkti visą namų valdai naudojamą žemės sklypą, kai žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi parduota dalis namų valdai naudojamo žemės sklypo

Civilinė byla Nr. e3K-3-313-421/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05678-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.5; 2.1.1.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės H. A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. A. D. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl faktinio sklypo duomenų nustatymo ir įpareigojimo nustatyti naudojamo sklypo dalies ribas, plotą ir sąlygas, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisėto lūkesčio išpirkti visą namų valdai naudojamą žemės sklypą, kai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi parduota dalis namų valdai naudojamo žemės sklypo.

2. Ieškovė prašė nustatyti pagal sklypo (duomenys neskelbtini) planą faktiškai naudojamą 0,3148 ha ploto žemę, reikalingą ieškovės statiniams eksploatuoti, įpareigoti atsakovę nustatyti neprivatizuotos naudojamos sklypo dalies ribas, plotą ir sąlygas pagal inventorinės bylos duomenis ir apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertės priedą dėl statinių.

3. Ieškovė nuosavybės teise valdo ir naudoja žemės sklypą ir statinius (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdybos 1993 m. sausio 21 d. potvarkiu Nr. 57V „Dėl žemės sklypų pardavimo ne konkurso tvarka privačių namų valdų savininkams“ bei 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkiu Nr. 2567V „Dėl papildomų žemės sklypų pardavimo namų valdų savininkams pagal Vilniaus m. vyriausiojo architekto išvadą“ ir pagal AB „Vilniaus komprojektas“ 1994 m. gruodžio 30 d. parengtą namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų planą ieškovės sūnui Ž. A. D. 1995 m. vasario 2 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas 2000 kv. m sklypas bei numatyta 1148 kv. m papildomo naudojimo žemė. Pagal parengtą formuojamo sklypo planą žemės plotas sudarė 3148 kv. m. 2001 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi nurodytas žemės sklypas ir statiniai nuosavybės teise perleisti ieškovei.

4. Ieškovė nurodė, kad gyvenamasis namas ir kiti inžineriniai statiniai (registruota tvora) bei priklausiniai (duomenys neskelbtini) jos sūnui Ž. A. D. priklausė nuo 1989 m. gegužės 3 d. Šis turtas prieš tai buvusių savininkų įgytas ir teisėtai valdomas bei naudojamas nuo 1940 m. Taigi nuo 1940 m. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir valdžios įstaigų kompetenciją buvo skirtas ir faktiškai naudojamas 3361 kv. m namų valdos sklypas, aptvertas tvora.

5. Ieškovės teigimu, faktiškai visada buvo naudojamas 3148 kv. m sklypas, būtent toks sklypo plotas buvo suderintas su kompetentingu valdžios subjektu ir suformuotas AB „Vilniaus komprojektas“ 1994 m. gruodžio 30 d. bei patvirtintas Vilniaus m. žemėtvarkos skyriuje 2001 m. gegužės 14 d. Sklypas su parengtu 3148 kv. m planu viešame registre registruotas 1995 m. vasario 10 d. Pažymėta ir tai, kad Vilniaus m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto vyriausiasis architektas 1989 m. sausio 9 d. išdavė ieškovės sūnui leidimą vykdyti individualią statybą. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir valdžios įstaigų kompetenciją 1989 m. rugpjūčio 29 d. buvo parengtas J. D. U. projektavimo darbų firmos projektas, jame aprašytas projektuojamų ir rekonstruojamų buvusių iki tol statinių išdėstymas 3148 kv. m sklype, pateiktas sklypo raudonųjų linijų planas, į kurį pateko gyvenamasis namas, tvora ir kiti priklausiniai, atraminė siena, baseinas, veja ir gyvatvorė, tvora bei visi kiti projekto elementai ir pavaizduoti statiniai. Sklypo plane atitinkami vaizdavimai patvirtinti Rasų seniūnijos valdybos architektės, Vilniaus m. valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus landšafto architekto bei kitų pareigūnų. Be to, greta statinio projektuoto baseino, gyvenamajame name buvo suderinta ir suprojektuota pirtis, pagalbinės susijusios patalpos. Projekte aptarta ir buvusios senosios teisėtos tvoros rekonstrukcija, tvorą sutvirtinant, taip sutvirtinant šiaurinį sklypo šlaitą (pažymėtą raidėmis B,C,D); siekiant išsaugoti esamus medžius sklypo dalyje, pažymėtoje raidėmis G, H, I, J, tvora atitraukta nuo sklypo ribos.

6. Dėl to laikytina, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir valdžios įstaigų kompetenciją 3148 kv. m namo valdos plotas buvo suderintas ir išduotas statybos leidimas tvorai, atraminei sienai, baseinui bei visiems kitiems projekto elementams. 1989 m. sausio 9 d. – 1995 m. birželio 28 d. laikotarpiu buvo pastatytas lauko baseinas, įrengta betono trinkelių danga ir pavėsinė. Sklypas registruotas 1995 m. vasario 2 d., nustačius 0,2000 ha plotą, nors pagal byloje pateiktą 1994 m. gruodžio 30 d. parengtą sklypo planą atvaizduota teritorija ir sklypo ribos apima ne mažiau kaip 0,3148 ha plotą. Taigi, nors ieškovės sūnui ir buvo parduotas 2000 kv. m sklypas, tačiau nustatyta 1148 kv. m papildomo naudojimo žemė.

7. Ieškovė 2016 m. gruodžio 9 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę siekdama inicijuoti sklypo dalies – faktiškai naudojamos valstybinės žemės – išpirkimo procedūras, tačiau atsakymo dėl papildomai išperkamo 0,1148 kv. m sklypo negavo iki šiol.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad ieškovė 0,2000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei jame esančius statinius – gyvenamąjį namą ir tvorą nuosavybės teise įgijo iš Ž. A. D. dovanojimo sutarties pagrindu; buvęs žemės sklypo savininkas Ž. A. D. 1992 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos Rasų seniūnijos valdybai parduoti 3361 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 1994 m. spalio 11 d. jis kreipėsi į Rasų seniūniją, prašydamas leisti išsipirkti savo nuomojamą žemės sklypą iki 20 arų, nurodydamas, jog 33,61 a sklypu naudojasi nuo 1989 m.; Vilniaus m. valdyba 1993 m. sausio 21 d. potvarkiu Nr. 57V bei 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkiu Nr. 2567V pardavė Ž. A. D. 1236 kv. m žemės sklypo dalį ir papildomai – 764 kv. m sklypo dalį pagal AB „Vilniaus komprojektas“ 1994 m. gruodžio 30 d. parengtą namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų planą; pagal žemės sklypo ribų planą Ž. A. D. buvo parduotas 2000 kv. m žemės sklypas, o 1148 kv. m sklypas buvo nustatytas kaip papildomo naudojimo žemė; 1995 m. vasario 2 d. Ž. A. D. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal šią jam parduotas 2000 kv. m žemės sklypas.

10. Teismas nustatė ir tai, kad Ž. A. D. 1989 m. spalio 9 d. buvo išduotas leidimas vykdyti individualią statybą bei parengtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas; jo aiškinamajame rašte nurodyta, kad rekonstruojamas namas yra sklype prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, bendras sklypo plotas – 31 480 kv. m, išpirktos žemės sklypo plotas – 20 000 kv. m, naudojamos žemės plotas – 11 480 kv. m; ieškovė 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į atsakovę Vilniaus m. savivaldybės administraciją prašydama organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, nurodydama, jog faktiškai naudojamas 3361 kv. m sklypas, toks užfiksuotas namų valdos techninės apskaitos byloje bei 1992 m. balandžio mėn. susitarime pirkti žemės sklypą, tačiau dėl neaiškių priežasčių buvo leista privatizuoti tik 2000 kv. m; atsakovė 2017 m. birželio 30 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – ir NŽT), prašydama pateikti informaciją, ar, remiantis teisės aktais, galima suprojektuoti namų valdos žemės sklypus didinant juos iki faktiškai naudojamo ploto, parengiant žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektus; NŽT 2017 m. rugpjūčio 7 d. rašte nurodė, kad ieškovė neturi teisės naudotis papildomu 1148 kv. m žemės sklypu, nes 2001 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi jai teko 2000 kv. m sklypas, o 1148 kv. m sklypas nesuformuotas ir neregistruotas VĮ Registrų centre, taip pat pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 1993 m. sausio 21 d. potvarkį Nr. 57V bei 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkį Nr. 2567V buvusiam savininkui Ž. A. D. buvo parduota 1236 kv. m žemės sklypo dalis ir papildomai 764 kv. m dalis pagal AB „Vilniaus komprojektas“ 1994 m. gruodžio 30 d. parengtą 2000 kv. m namų valdos žemės sklypo ribų planą.

11. Nustatytais bylos duomenimis, NŽT 2016 m. rugpjūčio 30 d. surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad žemės sklypas nėra paženklintas riboženkliais, vietoje buvo pamatuota tvora, juosianti visą žemės sklypą, pavėsinė, baseinas ir atraminė siena; 2016 m. rugsėjo 21 d. surašė raštą dėl galimo administracinio teisės pažeidimo, nurodydama, jog patikrinimo metu, išmatavus sklypo ribas, nustatyta, kad baseinas, pavėsinė ir rytinę dalį juosianti tvora yra valstybinėje žemėje, užimamas 1228 kv. m valstybinės žemės plotas. 2017 m. balandžio 10 d. Nacionalinė žemės tarnyba kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl informacijos pateikimo apie žemės naudojimo patikrinimo akte užfiksuotą informaciją.

12. Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog sklypo ribų plane buvo nustatytas 1148 kv. m žemės sklypas, kaip papildomo naudojimo žemė, savaime nesudarė pagrindo konstatuoti, kad buvo suformuotas 0,1148 ha žemės sklypas, reikalingas statiniams, kuriems 1989 m. išduotas leidimas, eksploatuoti. Nors projektavimo darbų aiškinamajame rašte nurodytas bendras 3148 kv. m sklypo plotas, tačiau išpirktas 2000 kv. m žemės sklypas, o 1148 kv. m buvo papildomai naudojama. Ieškovė, aiškiai suvokdama, kad dovanojimo sutartimi įsigijo 0,2000 ha žemės sklypą, negalėjo objektyviai tikėtis, jog ji gali naudotis valstybei priklausančia sklypo dalimi ir ateityje įgyti nuosavybės teisę į ją.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tuo metu, kai buvęs sklypo savininkas įsigijo žemės sklypą, keitėsi teisinis reglamentavimas, susijęs su aplinkosauga bei nustatantis žemės sklypo dydį namų valdai. Ieškovės sklypas pateko į saugomą teritoriją, todėl valstybės institucijos, parduodamos 0,2000 ha sklypą, elgėsi teisėtai. Byloje nėra duomenų, kad institucijos veikė neatsakingai ir joms kiltų atsakomybė dėl 0,1148 ha žemės sklypo statuso neapibrėžtumo. Be to, nuo ieškovės žemės sklypo įsigijimo momento (2001 m. gegužės 25 d.) nebuvo priimta jokių sprendimų, patvirtinančių valstybės institucijų neveikimą.

14. Teismo vertinimu, nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, kad ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis faktiškai naudotis didesniu žemės sklypu nei nurodytas dovanojimo sutartyje, kurioje aiškiai apibrėžtas 0,2000 ha žemės plotas. Teismas padarė išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo suprojektuoti namų valdos žemės sklypą, didinant jį iki faktiškai naudojamo ploto (0,3148 ha) pagal inventorinės bylos duomenis, bei apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertės priedą dėl statinių.

15. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė reikalavimą kildina iš 2001 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutarties, kurios pagrindu ji įgijo nuosavybės teisę į 0,2000 ha žemės sklypą su statiniais, tačiau ieškinį dėl faktinio sklypo duomenų nustatymo teismui pateikė tik 2018 m. vasario 23 d. Teismas nusprendė, kad ieškinys teisme gautas suėjus ieškinio senaties terminui. Nors ieškovė teigė, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes valstybės institucijos nesiėmė veiksmų, tačiau pati ieškovė tik 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų teikusi prašymus ar reiškusi pretenzijas dėl galimo savo teisių pažeidimo. Taigi teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis ieškovės nurodomu išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2007">3K-3-212/2007</a>, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių (skiriasi pagrindai, kuriais remiamasi šiose bylose: nurodomoje byloje ieškovas nuomojosi valstybinės žemės sklypą, jo dalyje buvo jam nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas; nagrinėjamoje byloje ieškovė nenuomoja valstybinio žemės sklypo; nėra duomenų, kad anksčiau ar dabar šiame sklype būtų tinkamai įregistruoti statiniai). Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ieškovė negalėjo įgyti ir neturi daugiau teisių į 0,1148 ha žemės sklypą, nei jų turėjo ankstesnis žemės sklypo savininkas, todėl šia sklypo dalimi ji naudojasi ir ją valdo savavališkai, be teisinio pagrindo.

18. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad valstybinio žemės sklypo dalis, kurioje yra neregistruoti ieškovės pastatai (baseinas, pavėsinė, aikštelė), yra valstybės saugomo Pavilnių regioninio parko geomorfologinio draustinio teritorijoje, apsauginių teritorijų miestų, miestelių, kaimų sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodoma praktika, o rėmėsi aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Pažymėta ir tai, kad tuo metu, kai buvęs žemės sklypo savininkas įsigijo valstybinės žemės sklypą, keitėsi aplinkosaugos, taip pat namų valdos dydį nustatančių reikalavimų teisinis reglamentavimas, sklypas pateko į saugomą teritoriją, todėl valstybės institucijos, parduodamos sklypą ieškovės sūnui, veikė teisėtai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad teismai turėjo remtis faktiniu sklypo planu ir padidinti sklypo ribas ir plotą.

19. Kruopščiai išanalizavęs į bylą pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad namų valdos techninės apskaitos kortelėje nurodytas bendras sklypo plotas – 3148 kv. m; Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1989 m. gruodžio 11 d. pažymėjime bendras žemės sklypo plotas pagal jo skyrimo dokumentus yra 1236 kv. m, o pagal paskutinės inventorizacijos duomenis – 3361 kv. m; 1992 m. balandžio mėnesio susitarime pirkti žemės sklypą nurodytas 0,3661 kv. m žemės sklypas ir 1994 m. gruodžio 30 d. parengtame sklypo plane nurodytas 0,3148 ha plotas. Tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip esminės sąlygos pripažinti, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą naudotis didesniu kaip 0,2000 ha žemės sklypu. Aplinkybė, kad 1989 m. Ž. A. D. buvo išduotas statybos leidimas 0,3148 ha plotui, nėra pakankama konstatuoti, kad visas šis plotas buvo reikalingas namų valdos statiniams – gyvenamajam namui, tvorai, baseinui, pavėsinei ir kitiems statiniams eksploatuoti. Parengto gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog išpirktos žemės sklypo plotas – 20 000 kv. m, o naudojamos žemės plotas – 11 480 kv. m. Taigi, išpirkto žemės sklypo užteko tuo metu rekonstruojamam namui eksploatuoti. Be to, ieškovės naudojamoje 11 480 kv. m sklypo dalyje nėra jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre. Nesant įregistruotų ieškovės statinių valstybinės žemės sklype, atsakovė neturi teisinio pagrindo spręsti dėl statinių kitaip, nei nurodyta Nekilnojamojo turto registre.

20. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Reikalavimą ieškovė kildina iš 2001 m. gegužės 25 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties. Sudarant šią žemės sklypo dovanojimo sutartį, ieškovei buvo žinoma aplinkybė, jog jai faktiškai perleidžiama ir ji naudosis daug didesnio kaip 0,2000 ha ploto žemės sklypu, tapusi sklypo savininke nuo 2001 m. gegužės 21 d. ieškovė privalėjo kreiptis į valstybinės žemės valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto įteisinimo ir pan., tačiau daugiau kaip 16 metų nesiėmė teisinių priemonių. Toks ilgas ieškovės neveikimas negali būti pateisinamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą civilinėje byloje ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo EŽTT praktiką, nemotyvuotai nurodė, kad ieškovė turėjo tik „viltį“, bet ne teisėtus lūkesčius, netinkamai rėmėsi analogiškoje civilinėje byloje patvirtinta praktika, esant tapačioms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo remtis išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2007">3K-3-212/2007</a>, nes bylos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių. Priešingai nei nurodė teismai, byloje buvo pateikti duomenys, kad ieškovės sūnui žemės sklypas buvo suteiktas naudoti, t. y. gyvenamajam namui valdyti, vėliau – perstatyti (pagal statybos leidimą), taip pat namo priklausinių – tvoros, baseino, kiemo aikštelės ir kitų – statybai (pagal suderintą projektą su savivaldos vyriausiuoju architektu); taip pat pateiktas 1992 m. balandžio mėn. susitarimas pirkti 0,3661 kv. m žemės sklypą, patvirtintas tuo metu įgaliojimus turėjusio vietos savivaldos seniūno. Tokie bei kiti įrodymai akivaizdžiai patvirtina tiek teisėtus lūkesčius, tiek teisinį pagrindą naudoti tokio ploto sklypą ir jame projektuoti bei statyti statinius pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, tiek tai, kad savininkas tokiomis teisėmis aktyviai naudojosi. Pažymėta, kad jau po pastato statybos leidimo išdavimo ieškovės sūnui ir statybos užbaigimo, t. y. tik nuo 1995 m. (Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas Nr. I-558 priimtas 1994 m. liepos 19 d.), įkurtos ir teises įgijo apskritys, o nuo 1992 m. steigiamas Pavilnių regioninis parkas (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. I-2913) ir nuo 1996 m. patvirtinti šio parko geomorfologinio draustinio nuostatai. Taigi, skiriant sklypo plotą ir derinant statinius, minėtoje teritorijoje nebuvo draustinio statuso. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, teigdamas, kad viešame registre nėra registruotų sklype statinių – byloje buvo pateikti įrodymai (statinių projektinė suderinta schema), kad, be tvoros, suderintas ir baseinas bei kietosios dangos ir kiti gyvenamojo namo priklausiniai.

21.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.1, 2.5, 2.6, 3, 5, 6, 10, 15 ir 16 punktus, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas. Dėl šio pažeidimo teismai nenustatė esminių bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (1992 m. balandžio mėn. susitarimą pirkti 0,3661 kv. m žemę, registro išrašą, 1995 m. statinių patvirtintas schemas ir sklypo planą). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė faktiškai naudojasi visa aptverta teritorija, tačiau teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo žemė yra laisva. Rašytinės nuomos sutarties nebuvimas nepaneigė ieškovės žemės teisėto naudojimo fakto (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnis). Teisę įsigyti papildomą, jos faktiškai naudojamą žemės sklypo plotą ieškovei suteikė Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, ieškovės sūnaus kreipimosi dėl naudojamos žemės pardavimo metu galiojusiu Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punktas. Atsakovei atsisakius atlikti minėtame Vyriausybės nutarime jos kompetencijai priskirtus veiksmus, susijusius su ieškovės pageidaujamos pasididinti žemės ribų ir ploto nustatymu, vertės apskaičiavimu, naudojimo sąlygų nustatymu, ieškovė realiai neteko teisės įgyti nuosavybėn savo faktiškai naudojamą namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtą žemės plotą. Pažymėta, kad namų valda buvo suformuota ir parduota vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais (jeigu namų valdos sklypas yra didesnis kaip 0,2 ha, tai šio sklypo techninės apskaitos bylos plano kopijoje pažymima parduodamoji (0,2 ha) ir išnuomojamoji (viršijanti 0,2 ha) sklypo dalys). Dėl to naudojama žemė nelaikytina atskiru žemės sklypu, todėl nereikalingas detalusis planas padidinant namų valdą.

21.3. Privatizuojamas žemės sklypas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, buvo suformuotas ir parduotas priimtų dokumentų pagrindu, tačiau privatizuotino žemės sklypo suformavimas nereiškia, kad likusi žemės sklypo dalis neteko savo teisinio statuso ir tapo laisvos valstybinės žemės dalimi. Teismų nustatyta ir įvertinta aplinkybė, kad 1989 m. Ž. A. D. buvo išduotas statybos leidimas 0,3148 ha plotui, 1995 m. minėtų teisėtai suprojektuotų statinių išdėstymo schema buvo suderinta su savivaldybės vyr. architektu bei landšafto planavimą prižiūrinčiais savivaldos specialistais, o toks projekto suderinimas atitiko išduotą statybos leidimą. Pažymėta, kad pagal galiojusią statinių inventorizavimo praktiką bei įtvirtintą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. rugsėjo 13 d. įsakymas Nr. 184) nesudėtingo tipo statiniai neturėjo būti registruojami viešame registre.

21.4. Ieškovė teigia, kad teismų išvada dėl senaties termino praleidimo yra nepagrįsta. Ieškovė visą laiką naudojo jai paskirtą sklypą ir būtent atsakovė privalėjo parengti pagal faktiškai naudojamą sklypą visus reikalingus dokumentus. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl nuosavybės ir valdymo fakto patvirtinimo, o ne dėl atsakovės įpareigojimo ar dokumentų apskundimo. Todėl ieškovės veiksmai neturi įtakos senaties termino nustatymui.

21.5. Teismas apsiribojo tik sklypo dalies teisėtumo ar teisėto valdymo vertinimu ir nesprendė dėl Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies bei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 normų taikymo. Pagal minėtas nuostatas miesto gyvenamosiose vietovėse (iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje) fiziniams asmenims, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje ir kt. miestuose. Parduodamo žemės sklypo plotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti padidintas, bet ne daugiau kaip atitinkamai iki 0,3 ha arba iki 0,4 ha, ir parduotas visas naudojamas namų valdos žemės sklypas, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar individualiai statybai suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą. Tiek ieškovė, tiek jos sūnus turėjo teisę įgyti visą žemės sklypą. Tik po 1994 m. saugomoje teritorijoje statybai išvis negali būti formuojami sklypai, nes tai suvaržo pats teritorijos pobūdis, statyba leidžiama tik atkuriant buvusias sodybas ar esamose užstatytose savininkų namų valdos sklypų teritorijose.

22. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neaktuali, nes joje nagrinėtos ir nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodomoje nutartyje ieškovas sau nuosavybės teise nepriklausančią 0,0970 ha dydžio valstybinio žemės sklypo dalį valdė nuomos sutarties pagrindu, šioje sklypo dalyje buvo ūkinis pastatas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad ankstesnis statinių ir žemės sklypo savininkas Ž. A. D. būtų kreipęsis į apskrities valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto (0,1148 ha ploto) suformavimo ir išnuomojimo ar viso faktiškai naudojamo namų valdos žemės sklypo įsigijimo. Be to, Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, jame nėra teisėtų statinių. Tai reiškia, kad ir naujoji žemės sklypo savininkė negalėjo įgyti ir neįgijo daugiau teisių į žemės sklypą, nei jų turėjo buvęs žemės sklypo savininkas. Pažymėta ir tai, kad ieškovei nepriklausančioje 1148 ha valstybinio žemės sklypo dalyje yra pastatyti viešame registre neregistruoti statiniai (baseinas, pavėsinė, aikštelė), o ši teritorija yra valstybės saugoma kaip Pavilnių regioninio parko geomorfologinio draustinio teritorija. Ieškovės nurodomoje dalyje valstybei priklausiusi žemės sklypo dalis nebuvo valstybės saugomoje teritorijoje.

22.2. Ieškovės nurodomi įrodymai, patvirtinantys jos statinių valstybiniame žemės sklype teisėtumą bei naudojimosi valstybiniu sklypu teisėtumą (suderinta statinių projektinė schema, 1992 m. balandžio mėnesio susitarimas pirkti žemės sklypą), nėra laikytini dokumentais, patvirtinančiais statinių ar naudojimosi sklypu teisėtumą.

22.3. Teismai pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo performuoti sklypą. Net jeigu ieškovė įrodytų, kad teisėtai naudojasi ir turi teisę naudotis visu 0,3148 ha žemės sklypu, pagal dabar galiojančių teisės aktų nuostatas (Taisykles ir Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį) įsigyjamo sklypo plotas negali būti didesnis negu 0,3000 ha. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalį valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, tačiau nagrinėjamu atveju nėra statinių toje dalyje. 0,2000 ha žemės sklypas jau yra suformuotas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal tiesioginę Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų paskirtį. Nesant įregistruotų ieškovės statinių ginčo teritorijoje, atsakovė neturi teisinio pagrindo spręsti kitaip šio klausimo. Pažymėta, kad nuo ieškovės žemės sklypo įsigijimo momento (2001 m. gegužės 25 d.) nebuvo priimta jokių sprendimų, patvirtinančių valstybės institucijų neveikimą, byloje nėra duomenų, jog institucijos veikė neatsakingai ir joms kiltų atsakomybė dėl 0,1148 ha žemės sklypo statuso neapibrėžtumo.

22.4. Keldama klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo neteisėtumo, ieškovė tik pakartoja jau ne kartą išdėstytą faktinių bylos aplinkybių vertinimą, kuris nesutampa su žemesnės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose pateiktu vertinimu, ir nenurodo nė vieno objektyvaus argumento, susijusio su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais kasacijos pagrindais. Atsakovė pažymi tai, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės įsitikinimo, jog visas jos faktiškai naudojamas 0,3148 ha ploto žemės sklypas buvo privatizuotas. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys patvirtina, kad šios papildomos sklypo dalies ieškovė nevaldo jokiu teisėtu pagrindu. Ieškovė pagal dovanojimo sutartį tapo 0,2000 ha ploto žemės sklypo savininke, o 0,1148 ha valstybine žeme naudojasi be teisinio pagrindo, taigi nebuvo pagrindo manyti, kad faktiškai perleidžiama ir bus naudojamasi daug didesnio ploto žemės sklypu. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pritarti ieškovei, kad tariamas jos teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Įvertinant byloje esančias rašytiniais įrodymais patvirtintas aplinkybes apie ieškovės sužinojimą apie savo galimą teisių pažeidimą dar nuo 2005 m. gegužės 21 d., apie jos kreipimąsi į atsakingas institucijas žemės sklypo formavimo klausimu tik 2016 m. gruodžio 15 d., laikytina, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog ieškovė yra praleidusi bendrąjį 10 m. ieškinio senaties terminą savo reikalavimams reikšti.

22.5. Kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimu yra deklaratyvūs.

23. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Valstybinės žemės sklypai išnuomojami ar parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Ieškovei žemės sklypas priklauso Vilniaus miesto valdybos 1993 m. sausio 21 d. potvarkio Nr. 57V bei 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkio Nr. 2567V pagrindu – Ž. A. D. buvo parduota 1236 kv. m sklypo dalis ir papildomai 764 kv. m sklypo dalis pagal AB „Vilniaus komprojektas“ 1994 m. gruodžio 30 d. parengtą 2000 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų planą. 1995 m. vasario 2 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Šie potvarkiai yra galiojantys ir nenuginčyti. Pagal potvarkių priėmimo metu galiojusį Valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550, 4 punktą privačių namų valdoms galėjo būti parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje. Faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdos techninės apskaitos bylų duomenis. Taigi namų valda suformuota laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų. 2016 m. atlikus patikrinimą, nustatyta, kad ieškovei priklausantys statiniai (baseinas, pavėsinė, kt.) yra valstybei priklausančiame žemės sklype, o valstybinės žemės patikėtinis nėra ir nebuvo išdavęs sutikimų statyti valstybinėje žemėje tokius statinius. Byloje nėra duomenų, kad ankstesnis sklypo savininkas būtų kreipęsis į apskrities valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto (0,1148 ha) suformavimo ir išnuomojimo ar viso faktiškai naudojamo namų valdos žemės sklypo įsigijimo. Pažymėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-43-l012/2020 atmesti ieškovės reikalavimai panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos surašytus privalomuosius nurodymus pašalinti valstybinėje žemėje esančius statinius (byla šiuo metu apeliacinės instancijos teisme).

23.2. Teismai pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2007">3K-3-212/2007</a> pateiktu aiškinimu, nes nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi.

23.3. Teismai pažymėjo, kad ginčo teritorija patenka į valstybės saugomo Pavilnių regioninio geomorfologinio draustinio teritoriją. Tokia teritorija ypač vertinga ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu, todėl valstybinės žemės sklypai turėtų būti performuojami tik griežtai laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų ir esant teisiniam pagrindui bei atsižvelgiant į viešąjį interesą.

23.4. Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 2.4 papunktyje įtvirtinta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Vadovaujantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, valstybinės žemės sklypai išnuomojami ar parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Šiuo atveju žemės sklypas yra suformuotas, o vėliau perleistas, todėl namų valdos žemės sklypo performavimas arba papildomo laisvos valstybinės žemės ploto formavimas ir prijungimas prie jau esamo teritorijų planavimo dokumente suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto namų valdos žemės sklypo galimas tik tokiu atveju, jeigu toks laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką. Ieškovės žemės sklypas nesiriboja su nesuformuotais plotais ir neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos. Teisiškai nepagrįstas ieškovės reikalavimas padidinti namų valdos žemės sklypą iki 0,3148 ha dar ir dėl to, kad teisės aktai nustato, jog gali būti parduodamas ne didesnis negu 0,3000 ha ploto žemės sklypas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisėto lūkesčio išsipirkti visą namų valdai naudojamą žemės sklypą

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje teisėtų lūkesčių apsauga pripažįstama sudėtine nuosavybės teisių, kurias garantuoja Žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos, dalimi. Pagal EŽTT praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 12 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas H. A. II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83; 2002 m. liepos 10 d. Didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73).

25. Taigi kiekvienu atveju reikia išnagrinėti klausimą, ar, remiantis bylos aplinkybėmis, jas vertinant kaip visumą, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) (angl. substantive) interesą, saugomą pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96, par. 129; 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Fabris prieš Prancūziją, peticijos Nr. 16574/08, par. 49, 51).

26. Kasacinio teismo praktikoje, grindžiamoje atitinkama EŽTT pozicija, išaiškinta, kad pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį („Nuosavybės apsauga“) saugotinas teisėtas lūkestis, o ne tik paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą jam susiformuoti – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjItMTA3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-262-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-262-1075/2018">3K-3-262-1075/2018</a>, 31 punktas; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 53 punktas). Teisėtas lūkestis turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis ir pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., EŽTT 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).Teisėti lūkesčiai turi turėti „pakankamą pagrindą nacionalinėje teisėje“ (žr., pvz., EŽTT 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 52; 2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 63 ir kt.).

27. EŽTT praktikoje sąžiningas, apdairus suinteresuoto asmens elgesys ir gera jo valia taip pat yra svarbūs kriterijai, sprendžiant teisėtų lūkesčių atsiradimo ir apsaugos klausimus (EŽTT 2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Huoltoasema Matti Eurén Oy ir kiti prieš Suomiją, peticijos Nr. 26654/08; 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s. p. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 35264/04).

28. Apibendrinant nurodytą praktiką, išskirtinos dvi būtinosios teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygos: 1) valstybės įsipareigojimai (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, privalo nurodyti atitinkamus valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus); 2) asmens elgesys (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, pats turi veikti apdairiai, sąžiningai, remdamasis gera valia).

29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės lūkestis buvo grįstas daugiau viltimi, nes gana ilgas naudojimasis sklypo dalimi neturint nuosavybės teisės į jį negali būti pripažintas gintinu pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė. Ieškovės nuomone, byloje pateikti duomenys: 1989 m. spalio 9 d. buvusiam sklypo savininkui išduotas statybos leidimas; 1992 m. balandžio mėnesio susitarimas pirkti žemės sklypą, kuriame nurodytas 0,3661 ha dydžio žemės sklypas; 1994 m. gruodžio 30 d. parengtas namų valdos sklypo planas, kuriame kaip naudojamas nurodomas 0,3148 ha žemės plotas, pagrindė faktinį valstybei priklausančio žemės sklypo naudojimą ir sukūrė teisėtą lūkestį išsipirkti visą namų valdai naudojamą žemės sklypą.

30. Taigi, bylą nagrinėję teismai, nustatydami, ar egzistuoja teisėtas lūkestis, t. y. ar tam tikros aplinkybės sukūrė ieškovei teisėtus lūkesčius, turėjo vertinti, ar ieškovė ir ankstesnis savininkas apskritai turėjo realią galimybę dar iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo įgyvendinti tam tikras teises – teisę išsipirkti visą naudojamą žemės sklypą.

31. Pasisakydama dėl valstybės įsipareigojimo, kaip būtinosios teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje yra aiškinama, jog ginčo nuosavybei suteiktas ir nustatyta tvarka įregistruotas leidimas pastatyti tam tikrus pastatus sudaro pareiškėjo teisėtus lūkesčius (pvz., EŽTT 1991 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Pine Valley Developments Ltd ir kiti prieš Airiją, peticijos Nr. 12742/87, par. 51). Taigi viešojo administravimo subjektų leidimų išdavimas pagrįstai gali būti pripažįstamas kuriančiu teisėtus lūkesčius. Savo esme analogiškos pozicijos laikomasi ir nacionalinių teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad įgijus leidimą statybai teisėti lūkesčiai virto teisėtai įgyta teise, kuri taip pat saugoma bendrųjų teisės principų, ir tokia suteikta teisė gali būti atimta tik esant teisės turėtojo nesąžiningumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1797/2005).

32. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad 1989 m. spalio 9 d. vyriausiasis architektas išdavė ankstesniam turto savininkui Ž. A. D. leidimą vykdyti individualią statybą pagal techninę dokumentaciją, tačiau pagal tuo metu galiojusius teisės aktus 1989 m. rugpjūčio 29 d. parengtame J. D. U. projektavimo darbų firmos projekte nurodomas rekonstruojamas namas išsiteko 2000 kv. m plote, be to, minėtu projektu buvo projektuojamas tik rekonstruotinas gyvenamasis namas, t. y. projekte nebuvo nurodomi jokie kiti statiniai (akmeninė tvora, baseinas, pavėsinė), kuriems būtų reikalingas papildomas 1148 kv. m žemės sklypas. Gyvenamojo namo rūsio dalies su pirtimi korektūra atlikta pagal PĮ „Įvairūs projektai“ parengtą ir 1998 m. gegužės 14 d. suderintą su vyriausiąja architekte L. M. projektą, būtent šiame projekte buvo suderinta statyti (ir pastatyta) skaldytų akmenų tvora, baseinas ant valstybinės žemės sklypo dalies (1148 kv. m), tačiau teismų nustatyta, kad minėti statiniai nebuvo registruoti kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Be to, šie statiniai suprojektuoti ant valstybei priklausančio žemės sklypo, kuriuo ankstesnis savininkas naudojosi, tačiau nebuvo išspręstas teisinis šios sklypo dalies naudojimosi pagrindas.

33. Byloje pateiktas 1992 m. balandžio mėnesio Rasų seniūno ir buvusio žemės sklypo savininko susitarimas pirkti 0,3661 ha dydžio žemės sklypą. Tačiau kitais byloje pateiktais įrodymais ieškovė nepagrindė, kad toks susitarimas galėjo būti įgyvendintas ir šalys realiai tokio siekė: Ž. A. D. 1998 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš buvusių savininkių M. G. ir K. L. pirko gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esantį 1236 kv. m sklype; Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1989 m. gruodžio 1 d. pažymėjimo duomenimis, bendras Ž. A. D. žemės sklypo plotas pagal sklypo skyrimo dokumentus yra 1236 kv. m, o pagal paskutinės inventorizacijos duomenis – 3361 kv. m; 1992 m. balandžio 3 d. Ž. A. D. padavė Vilniaus miesto valdybai, Žemėtvarkos tarnybai, Rasų seniūnijos valdybai prašymą parduoti 0,3361 ha žemės sklypą, tačiau prašyme ranka padarytas įrašas „Skaičiuoti 12,36 ha“ (nenurodyta tokio prierašo data); Vilniaus miesto valdybos vadovo S. Bruzgos 1992 m. rugsėjo 15 d. žemės sklypo įkainojimo akte nustatyta parduodamo 0,1236 ha žemės sklypo kaina; 1992 m. spalio 13 d. Rasų seniūno pažymoje Nr. 105 nurodyta, kad siūloma Ž. A. D. parduoti jo naudojamą 1236 kv. m žemės sklypą, tačiau kitame sakinyje, kuriuo nurodoma taip pat leisti papildomai parduoti žemės sklypą, neviršijantį 2000 kv. m, padėtas brūkšnys; Vilniaus miesto valdybos 1993 m. sausio 21 d. potvarkiu Nr. 57V leista parduoti Ž. A. D. 1236 kv. m žemės sklypą; 1994 m. spalio 11 d. Ž. A. D. pateikė prašymą leisti išsipirkti žemės sklypą iki 20 arų ir Vilniaus miesto valdyba 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkiu Nr. 2547V leido papildomai parduoti 764 kv. m žemės; pagal 1995 m. vasario 2 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės sūnui Ž. A. D. buvo parduotas 2000 kv. m žemės sklypas pagal Vilniaus miesto valdybos 1993 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 57V ir 1994 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 2567V. Vien tai, kad buvęs sklypo savininkas norėjo išsipirkti visą faktiškai naudojamą žemės sklypą, savaime teismams nesudarė pagrindo pripažinti, kad valdžios institucijų veiksmais buvo siekiama tai padaryti, juo labiau kad tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas būtų leidęs tai įgyvendinti.

34. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje. Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punkte nustatyta, kad Vilniuje privačioms namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha; jeigu privačių namų valdos žemės sklypas yra didesnis nei 0,2 ha, tai šio sklypo techninės apskaitos bylos plano kopijoje pažymimos parduodama (0,2 ha) ir išnuomojama (viršijanti 0,2 ha) sklypo dalys; parduodama ir išnuomojama sklypo dalys žemės kadastro žemėlapyje žymimos kaip atskiri sklypai. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 buvo įsteigti regioniniai parkai, tarp jų ir Pavilnių regioninis parkas. Nors regioninio parko paskirtis (parko nuostatai patvirtinti Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855) ir ribos nustatyti vėlesniais teisės aktais, nei buvo sudaryta 1995 m. vasario 2 d. valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su ankstesniu žemės savininku, tačiau žemės sklypas namų valdai galėjo būti parduotas laikantis minėtų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, priimto 1993 m. lapkričio 9 d., nuostatų. Bylą nagrinėję teismai šiuo atveju pagrįstai nurodė, kad, keičiantis teisiniam reglamentavimui, kai ankstesnio žemės sklypo savininko naudojamos namų valdos žemės sklypas pateko į saugomą teritoriją, valstybinės institucijos, parduodamos 0,2000 ha sklypą, elgėsi teisėtai.

35. AB „Vilniaus komprojektas“ 1994 m. gruodžio 30 d. namų valdos plane nurodyta, kad sklypo plotas – 2000 kv. m ir 1148 kv. m papildomo naudojimo žemė. Tačiau 1994 m. gruodžio 30 d. parengtas namų valdos planas taip pat negali būti aplinkybe, patvirtinančia teisėtą pagrindą valdyti šią sklypo dalį ir sukuriančia teisėtą lūkestį išsipirkti didesnį kaip 2000 kv. m žemės sklypą. Namų valdos plane pažymėta 1148 kv. m papildomo naudojimo žemės dalis, atsižvelgiant į valstybės institucijų veiksmus ir teisinį reglamentavimą, galėjo sukurti lūkestį valdyti šią žemės sklypo dalį kitu nei nuosavybės teisės įgijimas teisiniu pagrindu, tačiau byloje nėra duomenų, jog 1148 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas VĮ Registrų centre, taip pat kad ankstesnis žemės sklypo savininkas ėmėsi aktyvių veiksmų, kad įgytų teisinį pagrindą valdyti šią žemės sklypo dalį po to, kai namų valdai buvo parduota tik dalis naudojamo žemės sklypo. Ieškovė, dovanojimo sutarties pagrindu įgijusi nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir 2000 kv. m žemės sklypą, kaip nauja žemės sklypo savininkė negalėjo įgyti ir neįgijo daugiau teisių į valstybei priklausantį žemės sklypą, nei jų turėjo buvęs žemės sklypo savininkas. Žinodama, kad faktiškai perleidžiamas didesnis naudojamas žemės sklypas, nei nurodyta dovanojimo sutartyje, ieškovė kaip naujoji namų valdos savininkė galėjo kreiptis į valstybinės žemės valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto įteisinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad siekė tai padaryti. Šiuo atveju aplinkybė, kad tiek ankstesnis savininkas, tiek ieškovė ilgą laiką naudojosi valstybinės žemės sklypo dalimi be teisėto pagrindo, negalėjo sukurti teisėto lūkesčio vėliau šį žemės sklypą išsipirkti, juo labiau kai šiame sklype nėra registruotų namų valdai priklausančių statinių. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų kitą būtiną teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygą, t. y. kad ankstesnis namų valdos savininkas ir ieškovė būtų veikę apdairiai ir sąžiningai.

36. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai ieškovės teisėtą lūkestį įgyti visą žemės sklypą turėjo ginti remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2007">3K-3-212/2007</a> pateiktu aiškinimu. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių (skiriasi valstybinės žemės naudojimo pagrindas ir režimas). Nurodomoje kasacinio teismo nutartyje nustatyta, kad ieškovas jam nepriklausančią valstybinio žemės sklypo dalį valdė teisėtu pagrindu (nuomos sutartimi), šioje nuomojamoje sklypo dalyje buvo ieškovui teisėtai nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas teisinis valstybinės žemės naudojimosi pagrindas; nėra duomenų, patvirtinančių, jog ankstesnis statinių bei žemės sklypo savininkas Ž. A. D. būtų kreipęsis į apskrities valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto (0,1148 ha) suformavimo ir išnuomojimo, šiame žemės sklype nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre ankstesniam sklypo savininkui priklausantys statiniai; valstybinio žemės sklypo dalis, kurioje yra neregistruoti ieškovės pastatai (baseinas, pavėsinė, aikštelė), yra valstybės saugomo Pavilnių regioninio parko geomorfologinio draustinio teritorijoje, apsauginių teritorijų miestų, miestelių, kaimų ir jų dalių sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Taigi iš esmės skiriantis faktinėms bylos aplinkybėms, teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo, pagrįstai nesirėmė šioje nutartyje pateiktu aiškinimu.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės leido teismams prieiti prie išvados, kad negalėjo susiformuoti ieškovės teisėtas lūkestis įsigyti nuosavybės teise visą namų valdai naudojamą žemės sklypą. Teismų išvada dėl teisėto lūkesčio įsigyti nuosavybės teise visą naudojamą žemės sklypą nesusiformavimo padaryta tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, ji atitinka nutarties 24–28, 32 punktuose nurodytą EŽTT ir kasacinio teismo praktiką.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

38. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šio teisės akto netaikė ir jo neaiškino, nes byloje nenustatytos aplinkybės jam taikyti (performuoti ieškovei priklausantį žemės sklypą).

39. Kasacinio skundo argumentą dėl senaties taikymo ieškovė iš esmės grindžia faktinių aplinkybių vertinimu ir kasacinio teismo nutartimi, kurioje, jos nuomone, esant tapačiai situacijai ieškinio senaties terminas nebuvo taikytas. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes nutarties 38 punkte nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2007">3K-3-212/2007</a> nustatytos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Dėl to ir sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą nėra pagrindo remtis nurodytoje byloje priimtu sprendimu. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad teismai tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

40. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo ir neturi teisinės reikšmės ginčui išspręsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas