Dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme numatytos Lietuvos architektų rūmų teisės ginti viešąjį interesą įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-304-469/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02892-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos architektų rūmų kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos architektų rūmų ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, neteisėtos statybos padarinių pašalinimo; trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme numatytos Lietuvos architektų rūmų teisės ginti viešąjį interesą įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas:

2.1. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto techninė ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738, 33 punkto atitikties Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 25 straipsnio 1 daliai įvertinimo;

2.2. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašytinį pritarimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. vasario 7 d. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini);

2.3. įpareigoti statytoją UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ pašalinti visus pagal neteisėtai išduotą rašytinį pritarimą ir leidimą atliktus darbus pastate, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovas nurodė, kad gavo architekto M. M. raštą „Dėl administracinio pastato (duomenys neskelbtini) Vilniuje sudarkymo“, kuriame nurodyta, jog buvęs socialinio draudimo bendrovės pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastatytas 1938 m. pagal architektų S. M. (S. M.) ir J. S. (J. S.) projektą, yra vienas ryškiausių Vilniaus tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių. Architektas M. M. nurodė, kad savita šio pastato pirmojo aukšto dalis, įtraukta po išsikišusia kampine pastato dalimi, sudarkyta, įrengiant įstiklintą atitvarą ir praplečiant pirmąjį aukštą.

4. Nurodytas pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, jo unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini). Kartu su gretimu gyvenamuoju pastatu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šis pastatas priklauso dviejų pastatų kompleksui (kodas (duomenys neskelbtini)), taip pat yra dviejų saugomų teritorijų dalis: Vilniaus miesto istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu (kodas 33653), ir Vilniaus senojo miesto su priemiesčiais (kodas 25504). Nustatytos šio pastato vertingosios savybės, be kita ko, fasadų architektūrinis sprendimas – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma; fasadų architektūrinės tūrinės detalės – išsikišusi kampinė pastato dalis pietrytinėje pusėje, paremta kolonomis, po ja įtraukta užapvalinta ir įstiklinta pirmojo aukšto dalis. Be to, pastatas priklauso ir saugomai Gedimino prospekto išklotinei. Architekto M. M. vertinimu, atliktas įstiklintos atitvaros įrengimas, praplečiant pirmąjį aukštą, yra šiurkštus nustatytų vertingųjų savybių pažeidimas ir pastato tūrinės erdvinės kompozicijos suardymas. Dėl nurodytų priežasčių M. M. prašė ieškovo įvertinti, ar vykdant nurodyto pastato pirmojo aukšto pertvarkymo darbus nepažeistas Statybos įstatymas, ar teisėti derinančių institucijų veiksmai, ir užtikrinti vertingąsias savybes pažeidžiančių elementų likvidavimą.

5. Lietuvos architektų taryba, pripažinusi M. M. pateiktus argumentus pagrįstais, priėmė sprendimą inicijuoti šio pastato remonto projektą rengusio architekto atsakomybės klausimo nagrinėjimą dėl galimų profesinės veiklos pažeidimų, todėl kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) bei Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl projektinės dokumentacijos pateikimo.

6. Iš Kultūros paveldo departamento buvo gauta projektinė dokumentacija, projekto vadovo R. A. pranešimas, kuriame projekto vadovas nurodė, kad statytoja UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, įgyvendindama projekto „Administracinio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, lauko terasos įstiklinimo, paprastojo remonto projektas“ (projekto Nr. (duomenys neskelbtini), parengimo metai – 2014, projektuotojas R. A., projekto vadovė G. P.) (toliau – 2014 m. paprastojo remonto projektas) ir projekto „Administracinio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administracinių patalpų, un. Nr. (duomenys neskelbtini), buvusio įėjimo į rūsį atstatymo, paprastojo remonto projektas“ (projekto Nr. (duomenys neskelbtini), parengimo metai – 2017, projektuotojas ir projekto vadovas R. A.) (toliau – 2017 m. paprastojo remonto projektas) tvarkomųjų statybos darbų sprendinius, nurodytus minėtuose teisės aktuose, nukrypo nuo projektuose nurodytų sprendinių. Iš Kultūros paveldo departamento taip pat buvo gautas projekto vadovės G. P. 2018 m. birželio 21 d. pranešimas, kuriame nurodoma, kad statytoja, įgyvendindama 2014 m. paprastojo remonto projekto tvarkomųjų statybos darbų sprendinius, nukrypo nuo projekto, suderinto Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 19 d. ir Vilniaus skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. G. P., kaip projekto vadovė, nebuvo informuota apie darbų pradžią.

7. Ieškovui taip pat buvo pateiktas 2018 m. birželio 20 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, kuriame nurodyta, kad 2018 m. birželio 19 d. patikrinimo metu nustatyta, jog atlikti darbai neatitinka 2014 m. paprastojo remonto sprendinių: pirma, įrengtos grindys apie 10–15 cm virš buvusio šaligatvio grindinio, paklotos grindų plytelės, įrengti pogrindžio (vidaus) šildymo tinklai, išvesti prijungimai radiatoriams; antra, pagal 2014 m. paprastojo remonto projekte pateiktus brėžinius stiklinės atitvarinės konstrukcijos su minimaliu dalinimu turėjo būti už pastato kolonų, tačiau faktiškai įrengtos per vidurį kolonų, taip kolonos matomos kaip piliastrai, didėja salės plotas; trečia, 2014 m. paprastojo remonto projekte įstiklinimo elementai buvo nurodyti lengvų konstrukcijų, tvirtinami prie pastato sienų ir kolonų, patikrinimo metu nustatyta, kad stiklinės konstrukcijos įrengtos ant suformuoto pamato, pakelto apie 10–15 cm nuo šaligatvio grindinio, vietoje įstiklintos erdvės po konsole įrengta patalpa, kurioje numatytas šildymas; ketvirta, rytinėje dalyje įrengtos durys, nenurodytos 2014 m. paprastojo remonto projekte. Pagal 2017 m. paprastojo remonto projektą, suderintą 2017 m. sausio 17 d., laiptai į rūsį buvo suprojektuoti palei pastatą, viena linija, o patikrinimo metu nustatyta, kad laiptai suformuoti, dalijant juos kampu.

8. Atsakovė UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ tokį statybų vykdymą grindė tuo, jog grindų įrengimas buvo būtinas patalpos viduryje išlyginti šaligatvių nuolydžiams į (duomenys neskelbtini) g. pusę, vidaus šildymo tinklai ir išvesti prijungimai radiatoriams yra demontuoti. Stiklinės atitvarinės konstrukcijos su minimaliu dalinimu, tvirtinamos prie pastato kolonų, neužtikrina sistemos stabilumo, todėl, atsižvelgiant į konsultuojančio konstruktoriaus rekomendacijas, buvo sutrumpinti stiklo konstrukcijos segmentai stabilumui padidinti ir buvo pasirinktas variantas tvirtinti šias konstrukcijas per kolonų vidurį. Pamato įrengimą nulėmė būtinumas išlyginti natūralų šaligatvio nuolydį, be to, nedidelis stiklo konstrukcijos pakėlimas nuo šaligatvio apsaugos ją nuo galimų įtempimų, kintant žemės ir kartu šaligatvio temperatūrai, keičiantis metų laikams, pamato įrengimas taip pat apsaugos stiklo konstrukcijas nuo mechaninių pažeidimų, vykdant sniego valymo darbus, ypač mechanizuotu būdu. Durys rytinėje dalyje įrengtos, siekiant suderinti du vienu metu vykdomus projektus – minimą erdvės po kolonomis įstiklinimą ir įėjimo į rūsio patalpas įrengimą. Šie būtini konstrukciniai sprendimai nepakeitė 2014 m. paprastojo remonto projekte nurodytų darbų esmės.

9. Inspekcija 2018 m. birželio 27 d. pateikė projektinę dokumentaciją, susijusią su 2014 m. rugpjūčio 20 d. išduotu rašytiniu pritarimu, projektinę dokumentaciją, susijusią su 2017 m. vasario 7 d. išduotu leidimu. Susipažinęs su pateikta projektine dokumentacija, ieškovas 2018 m. liepos 5 d. kreipėsi į Inspekciją ir nurodė, kad abu projektai yra parengti, pažeidžiant Statybos įstatymo 25 straipsnio nuostatas, nes juose nėra privalomos projekto architektūrinės dalies, o projektuotojas R. A. ir projekto vadovė G. P. neatitinka Statybos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų, taikomų architektui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ieškovas prašė Inspekcijos atlikti rašytinio pritarimo ir leidimo teisėtumo patikrinimą ir nustačius, kad statybą leidžiantys dokumentai išduoti neteisėtai, kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo. 2018 m. liepos 25 d. Inspekcija nurodė, kad jos specialistai 2018 m. liepos 11 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, jo metu nustatyta, kad pastato remonto darbai vykdomi nukrypstant nuo 2014 m. paprastojo remonto projekto sprendinių, todėl statytojui 2018 m. liepos 12 d. surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus, t. y. pakeisti projektus ar atlikti reikalingus statybos darbus tam, kad statinys atitiktų projektų sprendinius (2014 m. rugpjūčio 20 d. rašytinio pritarimo sprendinius). Remonto darbai vykdomi nukrypstant nuo 2017 m. paprastojo remonto projekto, kuriam 2017 m. vasario 7 d. išduotas leidimas atlikti pastato paprastojo remonto darbus, sprendinių. Vėliau Inspekcija nutraukė ieškovo pranešimo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. išduoto rašytinio pritarimo nagrinėjimą, nes statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas anksčiau nei prieš trejus metus. Inspekcija taip pat informavo, jog neatliks 2017 m. vasario 7 d. išduoto leidimo teisėtumo tikrinimo, nes STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto techninė ekspertizė“ 33 punkte nėra nurodyta, kad, rengiant paprastojo remonto projektą, privaloma statinio projekto architektūrinė dalis.

10. 2018 m. rugpjūčio 2 d. ieškovas gavo Kultūros paveldo departamento raštą, kuriuo prašoma pateikti išvadas dėl 2014 m. ir 2017 m. paprastojo remonto projektų įtakos pastato architektūrai. Buvo sudaryta komisija, ji pateikė išvadas, jog pastato vertingoji savybė – funkcionalizmo stiliaus architektūrinio sprendimo visuma – pažeista minimaliai pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 2 straipsnio 28 dalies nuostatas, tačiau, numačius keisti pastatų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vertingąją savybę (funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma), neatlikta NKPAĮ 9 straipsnyje nustatyta inicijavimo skelbti saugomu procedūra, dėl to netaikyti NKPAĮ 19 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti reikalavimai (NKPAĮ 2 straipsnio 28 dalis); rekomenduota šias išvadas pateikti Inspekcijai; rekomenduota šias išvadas pateikti Lietuvos architektų rūmams, t. y. siekiant parengti išvadas dėl nagrinėjamo projekto įtakos pastato architektūrai.

11. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ieškovas inicijuoja teisminį procesą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo 19 straipsnyje nustatyta teise reikšti ieškinį, ginant galimai pažeistą viešąjį interesą, suprantamą kaip architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais; kitus teisėtus asmens ar asmenų grupės interesus, atspindinčius ir reiškiančius Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas ir saugomas vertybes.

12. Ieškovo nuomone, aptariamu atveju buvo pažeistos Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes ginčo pastato projektus parengė netinkamos kvalifikacijos asmenys, dėl to projektai neatitinka teisės aktų reikalavimų, o tai pažeidė kultūros paveldo vertybės – statinio – vertingąsias savybes.

13. Lietuvos architektų rūmų tarybos vertinimu, pastato vertingoji savybė – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma – pažeidžiama ne minimaliai, o iš esmės. Stiklinių konstrukcijų įrengimas iškraipo pačią vertybę, architektūrinius sprendinius, o tai keičia statinio vertybę. Išanalizavęs 2014 ir 2017 m. paprastojo remonto projektus, ieškovas nustatė, kad jie parengti be architektūrinės dalies, tai, tikėtina, nulėmė aplinkybė, kad projektus rengė netinkamos kvalifikacijos asmenys. Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ pripažino, jog nesivadovavo paprastojo remonto projektais, kurių pagrindu gavo statybą leidžiančius dokumentus, o darbus atliko vedama praktinių poreikių ir atsižvelgdama į konsultuojančio konstruktoriaus rekomendacijas, pripažino pati atsakovė.

14. Ieškovo vertinimu, rašytinis pritarimas ir leidimas buvo išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – paprastojo remonto projektas turi būti rengiamas kultūros paveldo statinių paprastajam remontui (Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punktas); kultūros paveldo statinio paprastajam remontui atlikti reikalingas leidimas (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punktas). 2014 m. pagal tuo metu galiojusią Statybos įstatymo redakciją buvo privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas. Be to, statinio projekto architektūrinė dalis ir pagal tuometį reglamentavimą buvo privaloma.

15. Pažymėjo, kad statinio projekto architektūrinės dalies vadovas yra statinio architektas. Ieškovo teigimu, nei R. A., nei G. P. nėra atestuoti architektai, todėl jie negali būti parengtų projektų architektūrinės dalies vadovais. Šių asmenų parengtus projektus priėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip statybą leidžiančius dokumentus išduodantis subjektas, ir neįvertino nurodytų aplinkybių bei išdavė rašytinį pritarimą ir leidimą, o Kultūros paveldo departamentas tam pritarė. 2014 m. paprastojo remonto projekte buvo nurodyta, kad šiuo projektu numatoma įstiklinti atvirą pastato pirmo aukšto dalį, nuo gatvės ribojamą kolonomis, nurodant, kad įstiklinimo elementai – lengvų konstrukcijų su minimaliu dalinimu, tvirtinami prie pastato sienų ir kolonų, dėl to sienų ir kolonų apdaila pažeidžiama minimaliai, nepadarant žalos.

16. Ieškovas, atsižvelgdamas į Inspekcijos teiginius, kad STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto techninė ekspertizė“ 33 punkte nėra nurodyta, jog rengiant paprastojo remonto projektą privaloma statinio projekto architektūrinė dalis ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto leidimo teisėtumo tikrinimo jie neatliks, vertina, kad yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio punkto atitikties Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 daliai.

17. Ieškovo teigimu, pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą architektūros srityje, buvo surinkta 2018 m. rugpjūčio 2 d., kai buvo gautas Kultūros paveldo departamento raštas kartu su 2018 m. liepos 5 d. išvadomis. Jei teismas vertintų šias aplinkybes kitaip, prašoma atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. išduotą rašytinį pritarimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 7 d. išduotą leidimą ir įpareigojo statytoją UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ savo lėšomis per tris mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius, t. y. pašalinti visus pagal nurodytus aktus atliktus darbus pastate, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę reikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pagal Architektūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas. Ieškovas, be kita ko, siekia išsaugoti nekilnojamąjį architektūrinį, urbanistinį ir etnokultūrinį paveldą (Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2, 3 punktai). Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad Lietuvos architektų rūmų Vilniaus regioninės architektų tarybos 2018 m. rugpjūčio 30 d. išvadoje nurodyta, jog administracinio pastato vertingosios savybės buvo pažeistos, projektų rengimo etape architektas nedalyvavo, taip pažeidžiant Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 punktą, projektų autorinė vykdymo priežiūra nebuvo vykdoma, taip pažeidžiant Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 punktą.

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad paprastojo remonto projektuose, jų vertinimo ekspertizėse, Kultūros paveldo departamento dokumentuose nurodoma, kad atliekamais statybos darbais bus padarytas poveikis kultūros paveldu pripažintam statiniui, pažymima, kad poveikis bus minimalus ir pažeista bus minimaliai, pabrėžiant, jog bus galima panaudotas įstiklinimo konstrukcijas pašalinti. Apie kitokią įtaką, kurią akcentuoja ieškovas – suardomą pastato tūrinę erdvinę kompoziciją – nei paprastojo remonto projekto sprendiniuose, nei ekspertizės aktuose nekalbama. Šie klausimai priskirtini architektūrai, kuri apibrėžiama kaip funkcinis, erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, urbanistinių kompleksų ir kraštovaizdžio formavimas (Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

21. Teismas pažymėjo, jog ginčo pastatui buvo parengti paprastojo remonto projektai, kurie neturi architektūrinės dalies. Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visų antžeminių statinių ir tų požeminių (povandeninių) statinių, kurie skirti žmonėms gyventi, dirbti ar kitoms jų reikmėms tenkinti (išskyrus požeminius statinius, kuriuose žmonės negyvena ir nedirba, o būna tik atlikdami tų statinių priežiūrą (inžineriniai tinklai, techniniai tuneliai ir pan.), be kitų nustatytų statinio projekto dalių, statinio projekto architektūrinė dalis yra privaloma. Analogiškas reguliavimas buvo nustatytas 2014 m. rugpjūčio 20 d. išduoto rašytinio pritarimo paprastojo remonto projekto sprendiniams (Statybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Statinio architektas, rengdamas statinio projekto architektūrinę dalį, privalo vadovautis šio įstatymo 5 straipsniu, nustatančiu esminius statinio architektūros reikalavimus (Statybos įstatymo 25 straipsnio 5 dalis). Aktualioje Statybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies redakcijoje nurodyta, kad statinio architektas, jeigu jis atitinka šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra statinio projekto architektūrinės dalies vadovas, kartu gali būti statinio projekto vadovas. Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste teismas sprendė, jog statinio projekto architektūrinė dalis pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą buvo privaloma (Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš Statybos įstatymo nuostatų buvo matyti, jog statinio projekto architektūrinės dalies vadovas yra statinio architektas, tačiau nei R. A., nei G. P. nebuvo atestuoti architektai, todėl jie negalėjo būti parengtų projektų architektūrinės dalies vadovai.

22. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad, išduodama statybą leidžiančius dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo vadovautis ne tik statybos techniniais reglamentais, bet ir Statybos įstatymo, NKPAĮ nuostatomis, kurioms parengti paprastojo remonto projektai prieštarauja. Teismas taip pat nusprendė, jog šiuo atveju kreiptis dėl STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto techninė ekspertizė“ 33 punkto atitikties Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 daliai įvertinimo nėra pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovas ieškinio senaties nepraleido. Ieškovas į administracinį teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 29 d., informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą ieškovas gavo 2018 m. birželio 19 d., gavęs architekto M. M. raštą. Tyrimas atliktas ir pakankama informacija surinkta 2018 m. rugpjūčio 2 d., kai ieškovui Kultūros paveldo departamentas 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštu atsiuntė Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. Į-198 „Dėl laikinosios komisijos sudarymo“ sudarytos laikinosios komisijos išvadas, kuriose nurodyta, kad buvo pažeista pastato vertingoji savybė – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnyje nustatytas 1 mėnesio terminas nebuvo praleistas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

24. Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais rašytinį pritarimą ir leidimą. Atsižvelgdamas į tai, jog nebuvo galimybės gauti statybą leidžiantį dokumentą atliktiems statybos darbams, taikė statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių pašalinimo būdą – statinio grąžinimą į iki remonto darbų atlikimo būseną, įpareigodamas statytoją atlikti nurodytus veiksmus.

25. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ apeliacinius skundus, 2020 m. vasario 20 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovo ieškinį.

26. Teisėjų kolegija nurodė, jog Architektūros įstatymas įsigaliojo 2017 m. lapkričio 1 d., todėl 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašytinio pritarimo ir 2017 m. vasario 7 d. išduoto leidimo priėmimo metu ieškovas neturėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą. Šiuos dokumentus rengiantys ir gaunantys asmenys neturėjo pareigos dokumentų rengimo metu jų derinti su ieškovo pozicija ar tikėtis, kad ieškovas gali nesutikti su šiais dokumentais ar jų dalimis. Teisėjų kolegija vertino, jog reikalavimas panaikinti rašytinį pritarimą, leidimą, šį reikalavimą grindžiant vėliau įsigaliojusio teisės akto nuostatomis, pažeidžia ginčijamus aktus priėmusių institucijų ir UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ teisėtus lūkesčius ir teisinio tikrumo principą, todėl toks reikalavimas negali būti tenkintas.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nekeičia tai, jog ieškovas buvo informuotas apie poveikį interesui, kurį jis siekia apginti jau po Architektūros įstatymo įsigaliojimo, nes ginčijami aktai parengti ir priimti iki Architektūros įstatymo įsigaliojimo, todėl teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai neleidžia šių aktų peržiūrėti, taikant po jų priėmimo įsigaliojusias teisės normas.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir kitu pagrindu. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ reikalavo atmesti ieškovo reikalavimus dėl praleisto termino, todėl šį klausimą pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti (ABTĮ 30 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas termino kreiptis į teismą pradžią skaičiavo nuo „pakankamos informacijos surinkimo“ datos – 2018 m. rugpjūčio 2 d., tačiau terminui skaičiuoti taikomos ne pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos CK 1.125 ir 1.127 straipsnių taisyklės, o CPK 73 ir 74 straipsnių nuostatos. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškovas turi pakankamą kompetenciją ginti Architektūros įstatyme nurodytą viešąjį interesą ir, siekiant šių tikslų, jam nėra būtinos išvados ir tyrimai kitų institucijų, kurios gali būti kitų sričių viešojo intereso gynėjos (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 25 punktas). Ieškiniui, kuriuo ginamas viešasis interesas vykdant architektų veiklą, pareikšti nebuvo poreikio gauti Kultūros paveldo departamento išvados. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertino, jog ieškovas be pateisinamų priežasčių daugiau kaip mėnesį delsė pareikšti ieškinį po architekto M. M. rašto 2018 m. birželio 19 d. gavimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog ieškovas neprašė atnaujinti šio termino (nepadavė CPK 78 straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiškimo dėl praleisto terminio atnaujinimo), ji taip pat nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti savo iniciatyva (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas specifinių, Lietuvos architektų rūmų kompetencijai priskirtų viešųjų interesų pažeidimų nekonstatavo (Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Viešojo intereso, priskirto ginti Lietuvos architektų rūmams, pažeidimų įrodymų nepateikta ir ieškinyje, jame konkrečių aplinkybių dėl pakenkimo šios srities viešajam interesui nenurodyta, apsiribota bendro pobūdžio teiginiu, kad, Lietuvos architektų rūmų tarybos vertinimu, pastato vertingoji savybė – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma – pažeidžiama ne minimaliai, o iš esmės. Byloje taip pat nebuvo pateikta Lietuvos architektų rūmų tarybos sprendimo, kuriame būtų nurodytas vertinimas. Šios aplinkybės leido teisėjų kolegijai nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, viešojo intereso kultūros paveldo ir statybos srityje gynimo funkcijas priskirdamas ieškovui. Viešąjį interesą kultūros paveldo srityje turi įgaliojimus ginti Kultūros paveldo departamentas, o Inspekcija turi įgaliojimus ginti viešąjį interesą statybos srityje. Ieškovas neturi įgaliojimų ginti viešojo intereso statybos ir kultūros paveldo srityse. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs viešojo intereso pažeidimus ne tose srityse, kuriose viešąjį interesą ginti turi įgaliojimus ieškovas, nepagrįstai tenkino ieškinį.

30. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog kiekvienas iš pirmiau pateiktų argumentų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

31. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai aiškindamas teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžia, jog teisėti asmens lūkesčiai atsiranda tik iš teisėtos asmens veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2011">3K-3-148/2011</a>; 2019 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019). Statybos darbus, kurie ir lėmė pastato vertingųjų savybių sunaikinimą, atsakovė atliko nukrypdama nuo projektų, kuriems įvykdyti ir buvo neteisėtai išduoti rašytinis pritarimas ir leidimas. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė atsakovų veiksmų neteisėtumo, todėl šiuo atveju negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai.

31.2. Ginčą dėl viešojo intereso pažeidimo Lietuvos architektų rūmai inicijavo, nes buvo sunaikintos pastato vertingosios savybės, o projektinė dokumentacija, lėmusi vertingųjų savybių sunaikinimą, buvo parengta netinkamai, netinkamos kvalifikacijos asmenų. Be to, ieškinio pateikimo metu Lietuvos architektų rūmai jau turėjo teisę ginti viešąjį interesą architektūros srityje. Taigi aplinkybė, kad statybą leidžiančių dokumentų derinimo ir išdavimo procese Lietuvos architektų rūmai tiesiogiai nedalyvauja, nereiškia, kad Lietuvos architektų rūmai negali ginti viešojo intereso, kaip tai nustato Architektūros įstatymas.

31.3. Teismo aiškinimas, jog teisę ginti viešąjį interesą Lietuvos architektų rūmai privalėjo turėti 2014 m., kai buvo išduotas rašytinis pritarimas (nors statybos darbai buvo atlikti ir vertingosios savybės buvo naikinamos tik 2018 m.), yra klaidingas. Tai sudaro sąlygas formuotis praktikai, kai, įstatymu suteikiant teisę ginti viešąjį interesą naujiems subjektams, toks įstatymų leidėjo įgaliojimas būtų formalus, nes viešąjį interesą pradėti ginti tokie subjektai galėtų tik po daugelio metų. Tokia teismo išvada yra paneigiamas ir bendrasis principas, kuris atsispindi ir Architektūros įstatyme, jog įgaliojimai ginti viešąjį interesą prasideda nuo įstatymo, kuriuo jie suteikti, įsigaliojimo dienos, nebent pačiame įstatyme būtų nustatyta vėlesnė tokių įgaliojimų pradžios data. Be to, Architektūros įstatyme nenustatyta, jog jo 19 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos architektų rūmų teisė įsigaliotų vėliau. Taigi Lietuvos architektų rūmai įgaliojimus ginti viešąjį interesą gavo 2017 m. lapkričio 1 d. ir turėjo pagrindą teikti ieškinį.

31.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 19 straipsnį. Teismas statybos ir kultūros paveldo sritį griežtai atskyrė nuo architektūros srities, tačiau atsakymo, kas yra laikytina viešuoju interesu architektūros srityje ir kokiais atvejais Lietuvos architektų rūmai gali inicijuoti pažeisto viešojo intereso gynimą teisme, nepateikė. Architektūra, vadovaujantis Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, yra funkcinis, erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, urbanistinių kompleksų ir kraštovaizdžio formavimas. Architektūros sąvoka patvirtina, jog kultūros paveldo išsaugojimas, kuris priskirtinas architektūros kokybės kriterijams (Architektūros įstatymo 11 straipsnio 5 punktas) bei viešajam interesui vykdant architektų veiklą (Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas), apima ne tik techninių parametrų apsaugą, bet ir vizualų paveldo suvokimą. Statybos darbais ir yra formuojama architektūra, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, statiniai yra laikytini architektūros kūriniais, todėl pagrįsta teigti, jog viešasis interesas architektūros srityje apima ir statybos sritį. Aiškinamajame rašte dėl Architektūros įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 25 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 2 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų nurodyta, jog Architektų rūmų įstatymas įtvirtina, kad Lietuvos architektų rūmų steigimo tikslas yra tenkinti ir ginti su architektūra ir urbanistika susijusius viešuosius interesus. Lietuvos architektų rūmų teisę ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas sieja ir su teritorijų planavimo bei statybos sritimi. Be to, aiškinamajame rašte nurodoma, jog visuomenės vertybių, kurias ginti teisme turi teisę Lietuvos architektų rūmai, sąrašas nėra baigtinis. Į šį sąrašą įeina ir kultūros paveldo išsaugojimas bei statyba. Tai lemia, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą vertinti, ar šiuo atveju egzistavo visuomenės interesas, o ne abstrakčiai nurodyti, jog kultūros paveldo ir statybos srityje viešąjį interesą gali ginti kitos institucijos. Tai, jog Lietuvos architektų rūmai turi kompetenciją kultūros paveldo srityje, patvirtina, kad Lietuvos architektų rūmai vykdo architektų, siekiančių eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, atestavimą (Statybos įstatymo 12 straipsnio 20 dalis, Architektūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apie Lietuvos architektų rūmų kompetenciją ginti viešąjį interesą architektūros srityje yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTI5Ny04MjIvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-297-822/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-297-822/2018">eAS-297-822/2018</a>.

31.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vieno mėnesio terminas nuo architekto M. M. 2019 m. birželio 19 d. rašto gavimo yra pakankamas jame pateiktai informacijai patikrinti ir į tokį pranešimą reaguoti, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad prokurorui kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje (šiuo metu minėtas terminas įtvirtintas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje) nustatytas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-255-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-255-219/2015">3K-3-255-219/2015</a>; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDctOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447-916/2018">3K-3-447-916/2018</a>). Taigi nagrinėjamu atveju ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo to momento, kai Lietuvos architektų rūmai surinko pakankamai duomenų ir, jų manymu, egzistavo procesinės prielaidos kreiptis į teismą. M. M. 2019 m. birželio 19 d. rašte pateikta informacija nebuvo pakankama Lietuvos architektų rūmams manyti, jog egzistuoja procesinės prielaidos bylai dėl viešojo intereso pažeidimo architektūros srityje inicijuoti. Lietuvos architektų rūmai neturi galimybių susipažinti su pastatų ir (arba) statinių projektine dokumentacija, todėl kreipimasis į Inspekciją, į Kultūros paveldo departamentą siekiant surinkti ir išanalizuoti medžiagą, susijusią su pastato fasadų architektūrinio sprendimo – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visumos – keitimu, buvo privalomas.

31.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Lietuvos architektų rūmai neprašė atnaujinti šio termino ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti teismo iniciatyva, neatitinka suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Šioje teismo išvadoje yra prieštaravimų, ji neatitinka bylos aplinkybių. Prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad jis buvo praleistas, Lietuvos architektų rūmai bylos nagrinėjimo metu reiškė žodžiu, raštu. Lietuvos architektų rūmai nurodė ir svarbias priežastis, kodėl ieškinys teismui buvo pateiktas 2018 m. rugpjūčio 21 d. Nurodytos ieškovo aplinkybės bei tai, jog Lietuvos architektų rūmai bylą inicijavo dėl viešojo intereso gynimo, patvirtina, kad egzistavo pagrindai atnaujinti terminą remiantis tiek Lietuvos architektų rūmų prašymais, tiek ir teismo iniciatyva.

31.7. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį ir nepasisakydamas dėl Lietuvos architektų rūmų prašymo atnaujinti vieno mėnesio terminą, priėmė blogesnį sprendimą Lietuvos architektų rūmų atžvilgiu, taip pažeisdamas CPK 313 straipsnį.

32. Atsakovė UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą arba civilinę bylą nutraukti, jeigu kasacinis teismas konstatuotų, jog procesas pagal pateiktą ieškinį negalėjo būti pradėtas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Ieškinys pagrįstai buvo atmestas dėl kompetencijos teikti ieškinį neturėjimo. Lietuvos architektų rūmai nėra universali viešojo intereso gynimo institucija. Tik prokurorui įstatymai suteikia teisę, nustačius imperatyvų įstatymo normų pažeidimą, reikšti ieškinį bet kuriose srityse tais atvejais, jeigu konkrečios institucijos, kurių kompetencijai įstatymais priskirtos šios funkcijos, to nepadarė, arba kitu būdu gavus duomenis apie viešojo intereso pažeidimą. Ieškovo pateiktas viešojo intereso vertinimas atitinka būtent universaliajam viešojo intereso gynimo subjektui įstatymais priskirtą kompetenciją, o ne specialios konkrečios (architektūros) srities klausimus. Ieškovas taip pat nėra viešojo administravimo subjektas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą viešojo administravimo sąvokos apibrėžimą. Ieškovas nevykdo įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolės, tačiau yra architektų profesinę savivaldą įgyvendinantis ir architektų profesiniams interesams atstovaujantis viešasis juridinis asmuo. Architektūros įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinta teisė į viešojo intereso gynimą yra specifinė, todėl viešojo intereso gynimo funkcija pagal šį įstatymą neturėtų būti siejama su pavienių ar visų individualių administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrole, tačiau, vertinant Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies turinį, ji labiau atitinka norminio pobūdžio administracinių ar panašių teisės aktų dėl viešojo intereso vykdant architektų veiklą, kaip tai detalizuota Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, stebėseną ir atitinkamų interesų įvertinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTI5Ny04MjIvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-297-822/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-297-822/2018">eAS-297-822/2018</a> yra pateikta išvada dėl ieškovo funkcijų, nurodant, jog jis, kaip profesinė savivaldos asociacija, patenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Šia nutartimi teismas pradėjo formuoti praktiką, kad viešasis interesas architektūros srityje sietinas su jo gynimu, atstovavimu visų pakopų teisėkūros procesuose, taip pat priimant bendro pobūdžio norminius administracinius aktus. Ieškovo kompetencija viešojo intereso gynimo srityje neturėtų dubliuotis su kitų viešojo administravimo subjektų analogiškose įstatymuose įtvirtinta jų kompetencija.

32.2. Architektūros sąvoka viešojo intereso gynimo srityje negali būti aiškinama pernelyg plačiai, abstrakčiai. Kriterijai dėl viešojo intereso architektūros srityje turi būti vertinami žvelgiant į konkrečius teisės aktus, o ne vadovaujantis bendro pobūdžio architektūros apibūdinimu, terminija. Nuo 2017 m. lapkričio 1 d. galiojantis Statybos įstatymas architektūros sąvokos apibrėžimą sieja su Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi. Būtent šis apibrėžimas ir taikytinas sprendžiant ginčą. Kasaciniame skunde minimas autorių teisių galiojimas ir taikymas architektūros sričiai taip pat patvirtina ją esant kūrybos, o ne statybinių procesų administravimo, reguliavimo, priežiūros sritimi.

32.3. Šiuo atveju ydingas viešojo intereso architektūros srityje ribų suvokimas atsiskleidžia ir žvelgiant į ieškovo ginamus interesus. Ieškovas teigia ginantis nekilnojamojo kultūros paveldo interesus, kuriuos jis priskiria architektūros kokybės kriterijams pagal Architektūros įstatymo 11 straipsnio 5 punktą. Nurodytas architektūros kokybės kriterijus nėra imperatyvi įstatymo norma. Be to, ginti viešąjį interesą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje kompetenciją pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 25 punktą turi Kultūros paveldo departamentas.

32.4. Argumentai, jog teismas nepateikė atsakymo, kas yra laikytina viešuoju interesu architektūros srityje, nėra reikšmingi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2006">3K-3-291/2006</a>; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2010">3K-3-555/2010</a>). Apeliacinės instancijos teismas ieškinio dalyką pripažino nepriskirtinu architektūrai, todėl neturėjo pagrindo spręsti ir pasisakyti dėl su konkrečia byla nesusijusių teorinių architektūros ar jos kokybės kriterijų. Pagal Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą architektūros sąvoką viešojo intereso architektūros srityje gynimo atveju reikia analizuoti ginčo statinio meninį suformavimą, o ne galiojančią administracinę procedūrą dėl statybos darbų vykdymo. Architektūros įstatymo 2 straipsnyje pateiktos architektūros sąvokos aiškinimas, 3 straipsnio 2 dalies pateikto viešojo intereso architektūros srityje apibūdinimas, kriterijai atskleidžia, kad įstatymuose įtvirtintas viešasis interesas architektūros srityje nesiejamas su konkrečių statybą leidžiančių dokumentų priežiūra kiekvienu atveju, tačiau yra bendro pobūdžio. Aiškinant plačiai, taip, kaip teigia ieškovas, siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įstatymuose turėtų būtų įtvirtinta aiški pareiga ieškovui suderinti kiekvieną konkretų individualų projektą, tačiau tokia procedūra (dar) neegzistuoja. Tokiu būdu būtų užtikrinti privatūs statytojų interesai.

32.5. Byloje nėra duomenų dėl konstatuotos projekto rengėjų neteisėtos profesinės veiklos, dėl tariamo projektų rengėjų kvalifikacijos neturėjimo. Kasaciniame skunde minimas reguliavimas dėl kvalifikacijos turėjimo buvo priimtas ir įsigaliojo jau po leidimo ir rašytinio pritarimo išdavimo.

32.6. Tuo atveju, jeigu Architektūros įstatyme įtvirtintas viešojo intereso architektūros srityje gynimas įstatymų leidėjo priskiriamas ne tik dėl bendro pobūdžio norminių teisės aktų vertinimo, dėl dalyvavimo teisėkūros ir panašiose srityse, ieškovo, kaip eksperto pagal Architektūros įstatymą, kompetencija, išvadomis dėl specialių meno žinių reikalaujančių architektūros klausimų negali būti vadovaujamasi kaip objektyviomis, nes tai yra bylos baigtimi suinteresuotas proceso dalyvis. Lietuvos architektų rūmų statute įtvirtinta ieškovo ekspertų komisijų sudarymas ir kompetencija, taip įgyvendinamos Architektūros įstatymo 18 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju ginčijamų leidimo, rašytinio pritarimo klausimas buvo pavestas įvertinti vienam iš ieškovo organų – Vilniaus regioninei architektų tarybai, ši atliko projektų sprendinių ekspertinį vertinimą ir pateikė 2018 m. rugpjūčio 30 d. išvadas, patikslintas 2019 m. sausio 16 d., šių išvadų pagrindu buvo iškelta ši byla. Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat vadovavosi Vilniaus regioninės architektų tarybos 2018 m. rugpjūčio 30 d. išvadomis. Taigi, kaip matyti, ieškovas yra ekspertas ir suinteresuotas asmuo vienoje byloje ir tokia situacija yra ydinga. Kitais valstybės institucijų specialaus viešojo intereso gynimo atvejais jų kompetencijos yra įtvirtintos dėl teisės aktų nesilaikymo, imperatyvių įstatymo normų pažeidimų, o Architektūros įstatymo atveju ieškovo kompetenciją sudaro funkcinių, erdvinių ir vizualiai suvokiamų meninių statinių, urbanistinių kompleksų ir kraštovaizdžio formavimo (architektūros) interesų gynimas, kuris nekonkretus ir subjektyvus kiekvienu atveju. Taigi galima teigti, jog Architektūros įstatyme įtvirtintas viešasis interesas architektūros srityje nesietinas su ieškovo dalyvavimu kaip viešąjį interesą ginančio subjekto bylose dėl individualių administracinių aktų, kitų individualių ginčų. Tokiu būdu aiškinant teisinį reguliavimą būtų užtikrinta ieškovo, kaip eksperto bendraisiais architektūros klausimais, funkcija.

32.7. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą dėl neesminių statybos paprastojo remonto darbų pašalinimo iki 2019 m. sausio 12 d., šis terminas buvo pratęstas kelis kartus. Atsakovė visus pateiktus nurodymus ar įpareigojimus įvykdys. Šiuo atveju susidarė tokia situacija, kai, viena vertus, kompetentinga institucija pateikė privalomą nurodymą pašalinti nukrypimus nuo leidimo ir rašytinio pritarimo projektinių sprendinių, kita vertus, tuo pačiu metu viešajam interesui architektūros srityje atstovaujantis privatus juridinis asmuo per teismą prašo įpareigoti pašalinti visas statybos pagal leidimą ir rašytinį pritarimą pasekmes. Tai yra vienas kitam priešingi reikalavimai. Šiuo atveju nelogiška daryti investicijas ir pašalinti nukrypimus nuo projekto, jei visus atliktus remonto darbus pagal leidimą ir rašytinį pritarimą reikėtų pašalinti savo lėšomis ieškovo ieškinio galimo tenkinimo atveju. Atsakovės padaryti nežymūs nukrypimai nuo paprastojo remonto sprendinių pagal leidimą ir rašytinį pritarimą yra ištaisomi. Atsakovės teisėtas lūkestis yra žinojimas, kad vykdomų statybos darbų, procesų priežiūrą Lietuvoje atlieka baigtinis sąrašas kontroliuojančių institucijų ir tai apibrėžta tam tikru terminu Šiuo atveju meninių projektų sprendimų klausimą ieškovas iškėlė net po kelerių metų nuo rašytinio pritarimo ir leidimo išdavimo. Neteisėtos veiklos atsakovė neįvykdė, taigi ji turi teisėtus lūkesčius ir pagrįstą reikalavimą netrukdyti jai įgyvendinti pastato savininko nuosavybės ir statytojo teises pagal Statybos įstatymą.

32.8. Neaiškumai dėl teisės kreiptis su ieškiniu į teismą termino skaičiavimo pradžios kyla, nes ieškovas savo kompetenciją vertina kaip analogišką universaliajai viešojo intereso gynimo institucijai – prokurorui. Prokuroras visais atvejais nedalyvauja teisiniuose santykiuose, dėl kurių gina viešąjį interesą, jis visada vadovaujasi kitų kompetentingų subjektų jam pateikta, išreikalauja medžiagą prieš priimdamas sprendimą dėl kreipimosi į teismą. Kiti specialieji viešojo intereso gynimo funkcijas pagal įstatymų nustatytas jų kompetencijos ribas vykdantys subjektai, prie kurių priskirtinas ir ieškovas, sprendimus pagal savo kompetenciją priima savarankiškai, per mėnesį nuo sužinojimo apie galimą atitinkamos srities viešojo intereso pažeidimą datos, kuri šiuo atveju – 2018 m. birželio 19 d.

32.9. Atsakovė nesutinka, jog ieškovo minimi 2019 m. kovo 6 d. rašytiniai paaiškinimai atitinka CPK 78 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atnaujinti praleisto termino ieškovas neprašo, ir tai nevertinama kaip blogesnio sprendimo ieškovo atžvilgiu priėmimas CPK 313 straipsnio prasme.

33. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo dėl kasacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Teisinis reguliavimas, nustatantis asmens teisių įgyvendinimo tvarką, turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai, kurių siekiama įgyvendinant teisę. Ginčijami aktai buvo parengti ir priimti iki Architektūros įstatymo įsigaliojimo 2017 m. lapkričio 1 d., todėl teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai neleidžia šių aktų peržiūrėti, taikant po jų priėmimo įsigaliojusias teisės normas.

33.2. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog 2014 m. rašytinis pritarimas ir 2017 m. statybos leidimas buvo išduoti neteisėtai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija prieš išduodama ginčijamus aktus juos įvertino pagal savo kompetenciją. Nagrinėjamu atveju visi reikalingi dokumentai buvo pateikti, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė sprendimą išduoti ginčijamą leidimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija rašytinį pritarimą ir leidimą išdavė paprastojo remonto darbams. Statytojui nukrypus nuo projekte nurodytų darbų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra atsakinga dėl tokių statytojo veiksmų. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teisėtai išdavus reikalingus aktus ginčo pastato paprastojo remonto darbams, nėra pagrindo jų naikinti.

33.3. Įstatymų nustatytas reikalavimas laikytis patvirtinto pastato statybos projekto reiškia draudimą nuo jo nukrypti. Nukrypimas nuo statinio projekto traktuotinas kaip imperatyvios teisės normos pažeidimas, kuris lemia pažeidėjui atitinkamos sankcijos taikymą. Dėl normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo sankcijos yra nustatytos CK 4.103 straipsnio 3 dalyje. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, ne dėl kiekvieno nukrypimo nuo statinio projekto taikomos šio straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos, o tik dėl tokio, kuris yra esminis. Ar nukrypimas nuo projekto esminis, sprendžia sankciją taikanti institucija, šiuo atveju – teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2007 m. vasario 13 d. civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ni8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-46/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-46/2007">3K-3-46/2007</a>). Inspekcija 2018 m. liepos 16 d. statytojai UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus, t. y. pakeisti statinio projektą ar atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys atitiktų projekto, pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugpjūčio 20 d. išdavė rašytinį pritarimą atlikti administracinės paskirties pastato paprastojo remonto darbus, sprendinius. Inspekcija nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog statinio paprastojo remonto darbai vykdomi nukrypstant nuo projekto sprendinių.

34. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti apeliacinės instancijos priimtą sprendimą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš jo nepriteisti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

34.1. Administracinio pastato lauko terasos įstiklinimo sprendiniais sunaikinama pastato vertingoji savybė – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma.

34.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neturėjo teisės ginti viešojo intereso dėl ginčo pastato vertingųjų savybių sunaikinimo. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 19 straipsnį. Ieškovas turi teisę reikšti ieškinį šioje byloje dėl viešojo intereso gynimo, vadovaudamasis Architektūros įstatymo 19 straipsniu ir nurodęs, jog teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą jis įgyvendina siekdamas išsaugoti nekilnojamąjį architektūrinį, urbanistinį ir etnokultūrinį paveldą (Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), siekdamas teisingo ir tinkamo visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimo, pagrįsto objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais (Architektūros įstatymo 3 straipsnio 3 punktas). Vienas iš architektūros kokybės kriterijų yra nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimas (Architektūros įstatymo 11 straipsnio 5 punktas). Šiuo atveju ginčo pastato vertingosios savybės pažeistos, projektų rengimo etape architektas nedalyvavo, taip buvo pažeistas Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 punktas ir Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 punktas.

35. Trečiasis asmuo Inspekcija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo dėl pateikto kasacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime ir byloje jo pateiktuose atsiliepimuose nurodytus motyvus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

35.1. Ginčo statinys yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o kultūros vertybė yra visuomeninė vertybė, todėl yra reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė kuo ilgiau išliktų ir tenkintų visuomenės poreikius; kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006). Architektūros įstatymo 19 straipsnis ieškovui suteikia teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau tai daryti galima vertinant, kad buvo pažeistas šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas viešasis interesas. Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikiamas sąrašas atvejų, kurie laikomi viešojo intereso pažeidimu. Pateikiamas sąrašas nėra baigtinis, nes jame nustatyta, kad viešasis interesas architektūros srityje apima ir kitus teisėtus asmens ar asmenų grupės interesus, atspindinčius ir reiškiančius Konstitucijoje nurodytas ir saugomas pamatines visuomenės vertybes. Taigi įstatymo leidėjas apibrėžė nebaigtinį sąrašą atvejų, kurie laikytini viešuoju interesu architektūros srityje, todėl kiekvienu atveju vertintina, ar byloje egzistuoja viešasis interesas. Šiuo atveju keliamas klausimas dėl į Kultūros vertybių registrą įrašyto pastato architektūrinių vertybių apsaugos, todėl byloje egzistuoja viešasis interesas.

35.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčijami aktai parengti ir priimti iki Architektūros įstatymo įsigaliojimo ir teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai neleidžia šių aktų peržiūrėti, taikant po jų priėmimo įsigaliojusias teisės normas. Šių aktų teisėtumas vertintinas pagal jų išdavimo metu galiojusius teisės aktus, todėl teisinio tikrumo principas nėra pažeidžiamas, juolab jeigu teismas nustatytų šių aktų neteisėtumo pagrindus, nebūtų ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, nes iš ne teisės teisė neatsiranda, ginamos tik teisėtai įgytos teisės.

35.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-568/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-568/2013">3K-3-568/2013</a>). Šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, remiantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Laikomasi pozicijos, kad, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas, t. y. viešąjį interesą ginantis subjektas, gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas aptariamas interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsirado anksčiau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS03NTktMTQ2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-759-146/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-759-146/2016">A-759-146/2016</a>; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODE4LTUyNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-818-525/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-818-525/2017">eA-818-525/2017</a>). Šiuo atveju, nustačius, kad ieškovas į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą, vertintina, kad vieno mėnesio terminas turėtų būti skaičiuotinas nuo pakankamos informacijos surinkimo, taigi išvados, kad ieškovas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, yra nepagrįstos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Lietuvos architektų rūmų teisės ginti viešąjį interesą įgyvendinimo

36. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinės teisės į teisminę gynybą išraiška civiliniuose teisiniuose santykiuose: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

37. Dėl CPK 5 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą sampratos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą. Pirminė sąlyga asmeniui kreiptis į teismą yra teisinio suinteresuotumo turėjimas. Asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį. Asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Tokie asmenys, kreipdamiesi į teismą, įgyvendina ne jų teisę į teisminę gynybą (nes jie gina ne jų pačių pažeistą teisę), o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Privatus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, nes įstatymų leidėjas siekė sukoncentruoti viešojo intereso gynybą profesionalių ir tam specialiai valstybės įgaliotų subjektų rankose. Tačiau tai nereiškia, kad privatus asmuo niekaip negali reaguoti į viešojo intereso pažeidimus. Jei asmeniui tampa prieinama informacija, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas, toks asmuo turi teisę informuoti specialius įstatymų nustatytus subjektus, kad jie imtųsi viešojo intereso gynimo priemonių, tarp jų – ir kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-414/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-414/2014">3K-7-414/2014</a>; 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTk4LTk2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-198-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-198-969/2018">e3K-3-198-969/2018</a>, 44, 45 punktai).

38. 2017 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo 2017 m. birželio 8 d. priimtas Architektūros įstatymas Nr. XIII-425, kuriuo, be kita ko, Lietuvos architektų rūmams suteikta teisė ginti viešąjį interesą: šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad kai yra pagrindas manyti, jog buvo pažeistas šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas viešasis interesas, Lietuvos Respublikos architektų rūmai dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į teismą.

39. Pagal Architektūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo kontekste viešasis interesas vykdant architektų veiklą apima: pirma, architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; antra, statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; trečia, visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais; ketvirta, kitus teisėtus asmens ar asmenų grupės interesus, atspindinčius ir reiškiančius Konstitucijoje nustatytas ir saugomas pamatines visuomenės vertybes.

40. Iš Architektūros įstatymo travaux préparatoires (parengiamosios medžiagos), atskleidžiančios įstatymo leidėjo ketinimus, matyti, jog nustatytu teisiniu reguliavimu buvo siekiama sureguliuoti iki šiol kompleksiškai nereguliuotą, tačiau visuomenei labai reikšmingą architektūros sritį, nustatyti architekto veiklos principus ir apibrėžti viešąjį interesą šioje veikloje, atsižvelgiant į tai, kad architektūrinis projektavimas, pastatų kokybė, jų derinimas prie aplinkos, gamtinio ir miesto kraštovaizdžio puoselėjimas, kultūros paveldo išsaugojimas yra viešojo intereso klausimai. Aiškinamajame rašte pažymima, kad šiuo įstatymu siekiama suteikti Lietuvos Respublikos architektų rūmams įgaliojimus ginti viešąjį interesą teisme, jei yra pagrindas manyti, kad, vykdant architekto veiklą, buvo pažeistas šiame įstatyme apibrėžtas viešasis interesas, be kita ko, nurodžius, jog žmogiškieji ištekliai šioje organizacijoje ir patirtis yra visiškai pakankami tinkamai suprasti ir įgyvendinti viešojo intereso gynimo teisme procesus (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 25 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 2 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų, reg. Nr. XIIP-4606-XIIP-4608).

41. Tai, kad aptariamu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinta Lietuvos architektų rūmų teisė ginti specifinį viešąjį interesą, nereiškia, kad iki tol šis interesas nebuvo ginamas kitų įstatymu įgaliotų subjektų. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat – ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-414/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-414/2014">3K-7-414/2014</a>). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytu teisiniu reglamentavimu prokurorui suteikta universali teisė ginti viešąjį interesą visose visuomenės gyvenimo srityse, taigi, ir architektų veikloje.

42. Kaip minėta, Architektūros įstatymas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2017 m. lapkričio 1 d. Nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose neįtvirtinta jokių specialiųjų taisyklių dėl Architektūros įstatymo nuostatų, kuriomis Lietuvos architektų rūmams suteikta teisė ginti viešąjį interesą, galiojimo laiko atžvilgiu. Taigi, nuo 2017 m. lapkričio 1 d. Lietuvos architektų rūmai tapo subjektu, turinčiu įstatymu suteiktus įgaliojimus ginti viešąjį interesą architektų veiklos srityje, ir įgijo teisę kreiptis į teismą su reikalavimu, kad šio intereso pažeidimas būtų pašalintas (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

43. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kuriant teisę ir ją įgyvendinant turi būti vadovaujamasi konstituciniu teisinės valstybės principu (žr. Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarimą). Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d.; 2017 m. sausio 25 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lot. lex retro non agit) (žr., inter alia (be kita ko), 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimus). Įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po įstatymų įsigaliojimo (žr., inter alia, 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus).

44. Aptartų teisinio reguliavimo, teismų praktikos ir konstitucinės doktrinos nuostatų pagrindu teisėjų kolegija išaiškina, kad Architektūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos architektų rūmų teisė ginti viešąjį interesą taikoma toms teisinėms situacijoms, kurios atsiranda po 2017 m. lapkričio 1 d.; Lietuvos architektų rūmai neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso architektų veikloje pažeidimų, padarytų anksčiau, negu šiam subjektui Architektūros įstatymu suteikta teisė ginti viešąjį interesą. Ginčijamų aktų – 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašytinio pritarimo ir 2017 m. vasario 7 d. išduoto leidimo – priėmimo metu ieškovas neturėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą, tai sudaro pakankamą pagrindą atmesti jo ieškinio reikalavimus kaip pareikštus asmens, neturinčio CPK 5 straipsnyje įtvirtinto teisinio suinteresuotumo.

45. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumo vertinimui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

46. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, todėl kasacinis skundas atmestinas ir ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Atmetus ieškovo kasacinį skundą ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, ieškovui nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

48. Atsakovė UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų patyrimą, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti jų atlyginimo klausimą.

49. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatyta minimali 5 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Kasaciniame teisme minėto dydžio priteistinų išlaidų nebuvo patirta, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys