Baudžiamoji byla Nr. 2K–466/2011
Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01002-2006-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1;
2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;
pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, subendrintos su 2006 m. gruodžio 7 d. Kauno miesto apylinkės nuosprendžiu paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas bausmės, atliktos pagal 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, laikas.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, bausmė, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, subendrinta su anksčiau paskirtos, subendrintos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta vieneri metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2006 m. birželio 29 d. iki 2006 m. liepos 1 d.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir P. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su P. D. ir kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2006 m. rugsėjo 13 d., apie 21.00 val., sudavė V. B. daugybinius smūgius į galvą, nugarą, krūtinę, spardė V. B., taip padarydami jam muštines žaizdas dešinėje momeninėje srityje ir abiejų lūpų srityse, poodines kraujosruvas kaktos, abiejų akių vokų, skruostų, nosies nugarėlės srityse, sulaužė dešinės pusės 7–9 šonkaulius ir šešto danties karūnėlę; šiais savo veiksmais jie nesunkiai sutrikdė V. B. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą, BK 138 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat G. M. 2006 m. birželio 29 d., apie 4.00 val., lopšelio-darželio „Šermukšnėlė“, esančio Kaune, A. Ramanausko-Vanago g. 6, teritorijoje kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu panaudojo fizinį smurtą prieš J. G. ir pagrobė pastarajam priklausantį turtą, t. y. G. M. sugriebė J. G. rankoje turėtą rankinę (20 Lt vertės), kurioje buvo piniginė (10 Lt vertės) ir mobiliojo ryšio telefonas „Ericson“ su SIM kortele (415 Lt vertės), ir, nenustatytam vaikinui sudavus J. G. smūgį į sprandą, su pagrobta rankine iš įvykio vietos pabėgo. Tokiais veiksmais G. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat G. M. 2006 m. gruodžio 10 d. apie 16.00 val. viešoje vietoje – lopšelio-darželio „Kregždutė“, esančio Kaune, P. Plechavičiaus g. 21, teritorijoje įžūliais veiksmais, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją tvarką, t. y. kitų žmonių akivaizdoje įžeidinėjo, plūdo necenzūriniais žodžiais B. J., kelis kartus spjovė, taip pat rankoje turėto butelio turinį supylė jai ant galvos, mojavo rankomis, grasindamas prieš ją panaudoti fizinį smurtą, ir vieną kartą kumščiu sudavė jai į veidą. Tokiais veiksmais G. M. padarė nusikaltimą, numatytą, BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo nutraukti bylą dėl nesunkaus V. B. sveikatos sutrikdymo ir J. G. apiplėšimo, o dėl viešosios tvarkos pažeidimo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Kasatoriaus nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje įtvirtintą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nes teismo posėdyje, kuriame buvo apklausiama liudytoja V. N., įstatyminei nuteistojo atstovei A. M. nebuvo leista tinkamai atstovauti nuteistajam, buvo panaikinta tokia jos teisė. Taip pat šis teismas pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės (taip pat ir teismui) principą, nes paskyrė per griežtas bausmes. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatų. Skundžiamame nuosprendyje yra bendro pobūdžio teiginių, nėra tinkamos ir išsamios įrodymų analizės, nė vieno tiesioginio įkalčio ir daiktinių kasatoriaus kaltės įrodymų. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas atsižvelgė tik į tuos duomenis, kurie nuteistąjį apibūdina neigiamai, byloje vertino tik kaltinančius įrodymus ir nekreipė dėmesio į nuteistąjį teisinančius įrodymus.
G. M. nesutinka su nuteisimu dėl nesunkaus V. B. sveikatos sutrikdymo. Jis nurodo, kad nukentėjusysis V. B. yra miręs, o jo našlė atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ir jokių pretenzijų nuteistajam neturi. Todėl, kasatoriaus nuomone, ši baudžiamosios bylos dalis turėtų būti nutraukta remiantis BPK 3 straipsnio 7 punktu, kuris draudžia pradėti arba įpareigoja nutraukti baudžiamąjį procesą mirusiajam.
Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, t. y. V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis nebuvo apklaustas teismo posėdyje, nes mirė, todėl, pasak kasatoriaus, teismas neturėjo galimybės patikrinti jo parodymų tikrumo ir išsamumo. Be to, nukentėjusysis davė melagingus parodymus apie tai, kad pažinojo nuteistąjį ir jo motiną, kuri prekiavo „pilstuku“. V. B. apklausoje nurodė, kad jį užpuolė 4–5 jaunuoliai, kuriuos visus jis pažįsta iš matymo. Tokiu atveju lieka neaišku, kodėl iš visos grupės nuteisti tik du – kasatorius ir P. D.. Kasatoriaus nuomone, V. B. parodymais remtis negalima, nes jį apklausiant buvo padarytas pažeidimas – po apklausos protokolu žodžius: „susipažinau, parašyta teisingai“, parašė ne jis pats, o jį apklaususi tyrėja D. J., nes V. B. lietuviškai nemoka nei skaityti, nei rašyti.
Liudytojų V. N., S. N., nukentėjusiojo V. B. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems, skiriasi jų nurodomos esminės įvykio aplinkybės, įvykio metu liudytojai ir nukentėjusysis buvo neblaivūs. Be to, V. N. teismo posėdyje nurodė, kad prieš akistatą tyrėja D. J. nusivedė ją į kitą kabinetą suderinti parodymų, nes jos, jos vyro ir nukentėjusiojo parodymai tarpusavyje smarkiai skyrėsi. Tuo metu buvo sugalvota ir užpuolimo priežastis. Todėl teismas nepagrįstai pripažino šių asmenų parodymus patikimais ir jais rėmėsi nuosprendyje darydamas išvadą dėl G. M. kaltės sutrikdžius V. B. sveikatą.
Kasatoriaus nuomone, teismas neįvertino byloje esančių jam palankių duomenų. Teismas, konstatavęs, kad po konflikto su V. B. iš G. M. buvo atimta guminė lazda, nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad P. D. prisipažino konflikto metu ją naudojęs ir nurodė, kad ant pareigūnams pateiktos guminės lazdos yra būtent jo pirštų antspaudai. Be to, skundžiamame nuosprendyje neaptarti gynybos iniciatyva pakviesto liudytojo V. K. parodymai. Šis liudytojas neigiamai apibūdino V. B., nurodė, kad jis mėgo vartoti svaigalus.
Kasatorius nesutinka su jam inkriminuotu J. G. apiplėšimu. Teismas nepagrįstai šioje dalyje atmetė G. M. ir A. M. tarpusavyje sutampančius, neprieštaringus parodymus, patvirtinančius, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo kitoje vietoje. Išvada dėl G. M. kaltės buvo pagrįsta vien tik J. G. parodymais. Teismas neabejojo nukentėjusiojo parodymais, nors viskas įvyko 4 valandą ryto, jis gavo smūgį į sprandą, grūmėsi su užpuolikais ir tuo pačiu metu sugebėjo gerai įsiminti vieno iš jų veidą. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių, kad būtent G. M. padarė šį nusikaltimą. Nuosprendyje nepaminėta, kad nukentėjusysis viešoje vietoje – vaikų darželio teritorijoje šaudė iš šaunamojo ginklo į nepilnamečius, iš karto po įvykio J. G. nesikreipė į policiją.
G. M. neneigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, – įžūliais veiksmais sutrikdęs visuomenės rimtį, tačiau nesutinka su teismo paskirta laisvės atėmimo bausme už šį nusikaltimą. Nuteistasis teigia atsiprašęs nukentėjusiosios B. J., civilinį ieškinį jis pripažįsta, prašo teismo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jis nesutinka su teismo nustatyta sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Girtumas byloje nėra nustatytas. Viena iš bausmės paskirčių, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pasak kasatoriaus, paskirta aštuonerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė aiškiai pažeidžia šį principą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad G. M., darydamas nusikalstamą veiką, buvo jauno amžiaus – 16 metų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į nuteistojo G. M. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad nuteistojo kaltę dėl nukentėjusiojo V. B. sveikatos sutrikdymo ir J. G. apiplėšimo pirmosios instancijos teismas nustatė tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištyręs byloje surinktus duomenis ir įvertinęs jų visumą. Nuosprendis pagrįstas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolais, asmens atpažinimo protokolais, kitais byloje surinktais duomenimis. Įrodymai byloje gauti teisėtais būdais – Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo posėdyje BPK nustatytomis priemonėmis.
Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi girtų liudytojų ir mirusio nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Teismas, remdamasis šiais parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Prokurorės teigimu, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė dėl V. B. sveikatos sutrikdymo, motyvuotai pasisakyta dėl teisme apklaustų įvykio liudytojų V. N. ir S. N. parodymų vertinimo. Teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymo metu šie liudytojai buvo neblaivūs, todėl jų parodymai dėl tam tikrų detalių skyrėsi. Tačiau teismas konstatavo, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų V. N., S. N. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes sutapo. Teismas neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiojo V. B., nes šis iki posėdžio mirė. Todėl, vadovaujantis BPK 276 straipsnio taisyklėmis, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti, o apklausą atlikusi Kauno miesto Žaliakalnio tyrėja D. J. buvo apklausta teismo posėdyje. Ši liudytoja nurodė, kad nukentėjusysis V. B. davė nuoseklius parodymus, puikiai suprato lietuviškai, todėl kviesti vertėjo nereikėjo, po apklausos protokolu taip pat pasirašė pats nukentėjusysis.
Prokurorės nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad prieš akistatą tyrėja D. J. nusivedė liudytoją V. N. į atskirą kabinetą suderinti parodymų, yra išgalvoti. Byloje nėra jokių duomenų apie galimus neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tyrusių šią bylą, veiksmus. Iš tiesų, apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja V. N. nurodė, kad tyrėja D. J. buvo nusivedusi ją pas kitą tyrėją, kur jai buvo užduoti keli klausimai, nes nesutapo jos, jos vyro ir nukentėjusiojo parodymai. Prokurorės nuomone, ši aplinkybė neduoda jokio pagrindo tvirtinti, kad liudytojai buvo daromas poveikis, nes baudžiamojo proceso įstatymas papildomų apklausų nedraudžia.
Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad teisme, apklausiant liudytoją V. N., jo motinai A. M. buvo panaikintas įstatyminės atstovės statusas. Tokių duomenų byloje nėra. Priešingai nei teigia kasatorius, apklausiant minėtą liudytoją, nuteistojo atstovė A. M. dalyvavo teismo posėdyje ir aktyviai naudojosi įstatymo suteiktomis teisėmis.
Kasacinio skundo teiginiai, kad ant daiktinio įrodymo – guminės lazdos yra kito nuteistojo šioje byloje P. D. pirštų antspaudai, tą pripažino ir jis pats, yra susiję su įrodymų vertinimu, todėl, pasak prokurorės, paliktini nenagrinėti.
Skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė ir neįvertino liudytojo V. K. parodymų. Tačiau minėto liudytojo parodymai nėra esminiai. Jis įvykio nematė, todėl nieko apie jį nepapasakojo, o tik apibūdino patį nukentėjusįjį. Todėl ta aplinkybė, kad nuosprendyje neaptarti liudytojo V. K. parodymai, laikytina trūkumu, kuris nesukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl G. M. dalyvavimo kartu su tyrimo nenustatytu asmeniu J. G. apiplėšime. Pripažindamas kasatorių kaltu dėl šio nusikaltimo, teismas rėmėsi ištirtų įrodymų visuma, nesuteikdamas prioriteto vienai ar kitai įrodymų grupei. Nors kasaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiojo J. G. parodymus jų patikimumo aspektu, tačiau įrodymų vertiniams (taip pat ir šių parodymų) yra išskirtinė teismo kompetencija. Teismas nukentėjusiojo parodymus pripažino vienodais, išsamiais ir nuosekliais, todėl jais rėmėsi pagrįsdamas nuteistojo kaltę. Prokurorė nurodo, kad teisme buvo tiriama nuteistojo iškelta versija apie tai, kad nusikaltimo metu jis buvo kitoje vietoje. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas atmetė šią versija ir išdėstė išsamius tokio sprendimo motyvus.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas G. M. skirtinos bausmės klausimą ne tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bet ir už kitas pripažintinas įrodytomis nusikalstamas veikas, tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir ją individualizavo. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumas buvo tinkamai patikrintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje patvirtinti įrodymai, kurie nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti tinkamai. Taip pat teismas konstatavo, kad paskirdamas laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatas.
Prokurorės nuomone, kasatoriaus G. M. skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ar Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį nėra pagrindo.
Nuteistojo G. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo
Dauguma G. M. kasacinio skundo argumentų yra susiję su įrodymų patikimumo, leistinumo, pakankamumo vertinimu. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apskųstus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina. Tačiau kasacinės instancijos teismas turi teisę patikrinti, ar tirdami ir vertindami įrodymus žemesnių instancijų teismai tinkamai laikėsi įstatymų reikalavimų. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Nors teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tokie pasiūlymai teismui nėra privalomi. Tačiau, tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas turi paisyti įstatymo reikalavimų – įrodymus patikimais, pakankamais ir teisėtais pripažinti tik prieš tai juos patikrinęs BPK numatytais proceso veiksmais, palyginęs tarpusavyje, pašalinęs prieštaravimus. Teismo išvados dėl kiekvieno byloje sprendžiamo klausimo turi būti pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendyje turi būti tinkamai aprašytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išdėstyti jas pagrindžiantys įrodymai ir įrodymų vertinimo motyvai, t. y. argumentai, dėl kurių teismas pripažįsta juos patikimais bei remiasi tam tikrais duomenimis, o kitus atmeta. Vien tas faktas, kad bylą nagrinėję teismai priėmė kasatoriui nepalankų sprendimą, nereiškia, kad buvo pažeisti šie reikalavimai. Nesutinkant su teismų išvadomis dėl įrodymų, kasaciniame skunde turi būti pateikti įtikinami teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos medžiaga buvo ištirta neišsamiai, pažeidžiant BPK nuostatas.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl liudytojų V. N., S. N., nukentėjusiojo V. B. parodymų patikimumo ir prieštaringumo. Taip pat nepagrįsti teiginiai, kad V. N. ir V. B. parodymai gauti pažeidžiant įstatymų reikalavimus: po V. B. apklausos protokolu pasirašė ne jis pats, o jį apklaususi tyrėja; prieš akistatą tyrėja derino liudytojos V. N. parodymus su S. N. ir nukentėjusiojo parodymais. Kasatoriaus nurodytas aplinkybes jau išsamiai analizavo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ir motyvuotai paneigė analogiško turinio jo teiginius. Teismai pripažino, kad po V. B. apklausos protokolu pasirašė jis pats, šią aplinkybę patvirtino teismo posėdyje apklausta tyrėja D. J.. Jokie bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus teiginį, kad V. N. parodymus prieš akistatą tyrėja derino su liudytojo S. N. ir nukentėjusiojo V. B. parodymais. Šis teiginys nėra pagrįstas jokiais bylos duomenimis. Ta aplinkybė, kad prieš akistatą V. N. buvo pakviesta į kitą kabinetą, kuriame jai buvo užduoti papildomi klausimai, neįrodo, kad tyrėja atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Priešingai nei nurodo kasatorius, spręsdamas klausimą dėl liudytojų V. N., S. N. ir nukentėjusiojo V. B. parodymų patikimumo, Kauno miesto apylinkės teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad įvykio metu šie asmenys buvo neblaivūs ir tam tikros jų parodymų detalės nesutampa. Teismas padarė išvadą, kad, nepaisant nedidelių netikslumų, šie asmenys iš esmės panašiai nupasakojo įvykio aplinkybes, o liudytoja V. N. bei nukentėjusysis nurodė nusikaltimą padariusius asmenis. Įvertinusi nuosprendyje išdėstytus argumentus ir kitą bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, kad minėtų asmenų neblaivumas įvykio metu nėra pagrindas nesiremti jų parodymais. Atsižvelgiant į tai, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nuosprendis buvo pagrįstas nepatikimais ar neteisėtais būdais gautais įrodymais.
Kauno miesto apylinkės teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pripažindamas įrodymu nukentėjusiojo V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. V. B. teismo posėdyje nebuvo apklaustas, nes mirė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokia galimybė įtvirtinta BPK 276 straipsnyje. Asmens ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymas prilyginamas jų tiesioginiam ištyrimui teismo posėdyje, jei atitinka BPK 276 straipsnyje nustatytas sąlygas. Nepažeidžiant šių nuostatų, V. B. parodymai buvo perskaityti Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje. Be to, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, posėdyje buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu jo parodymus užfiksavusi tyrėja. Tokiu būdu ištyręs nukentėjusiojo parodymus, teismas teisėtai jais rėmėsi nuosprendyje.
Kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimą, nes sprendime neaptarė teisme apklausto liudytojo V. K. parodymų. Šio liudytojo parodymai nėra tiesiogiai susiję su bylos esme, įrodinėjimo dalyku. V. K. davė parodymus apie V. B. būdą, tačiau apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes jis nieko nepapasakojo, nes tame įvykyje nedalyvavo ir jo nematė. Todėl tai, kad nuosprendyje nebuvo aptarti šio liudytojo parodymai, laikytina trūkumu, tačiau ne esminiu BPK nuostatų pažeidimu, nes tai niekaip nesuvaržė nuteistojo G. M. teisių ir nesutrukdė teismui priimti teisingo bei pagrįsto sprendimo.
Kasatorius neteisus, teigdamas, kad Kauno miesto apylinkės teismas, nuteisdamas jį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir dėl plėšimo, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o nuosprendis pagrįstas bendro pobūdžio teiginiais, nes nėra nė vieno tiesioginio jo kaltės įrodymo. Kolegija atmeta kasatoriaus teiginį, kad teismas rėmėsi tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais ir nepagrįstai atmetė visus jam palankius įrodymus. Kaip jau minėta, tik teismas, vertindamas įrodymus, gali nuspręsti, ar jų pakanka tam tikroms išvadoms pagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio analizė patvirtina, kad visi įrodymai buvo nuosekliai aptarti, palyginti tarpusavyje, pašalinti jų prieštaravimai. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas logiškai jais pagrindė savo išvadas dėl įrodinėjamų faktų buvimo (dėl nusikalstamų veikų padarymo mechanizmo, laiko, vietos, nuteistojo kaltės ir kt.). Teismo posėdyje buvo tiriamos kasatoriaus versijos, kad jis atitinkamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo kitoje vietoje. Išsamiai ištyręs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas detaliai juos aptarė nuosprendyje ir išdėstė argumentus, dėl kurių nesiremia G. M., jo motinos A. M., V. S. ir M. G. parodymais, o patikimais ir atitinkančiais tikrovę laiko liudytojų S. N., V. N., E. G., nukentėjusiųjų V. B. ir J. G. parodymus. Remdamasis šiais parodymais ir kita bylos medžiaga, teismas atmetė kasatoriaus versijas ir konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų išvadai, jog nuteistasis dalyvavo jam inkriminuotose nusikalstamose veikose, pagrįsti. Jokie kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo abejoti šiomis teismo išvadomis.
Taigi kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami nesilaikant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, o nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nenustačius byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo, kuriuo G. M. pripažintas kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.
Dėl kitų skundo argumentų
Kasatoriaus nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas pažeidė jo teises posėdyje panaikinęs A. M. įstatyminės atstovės statusą. Šis argumentas neatitinka bylos duomenų. Viso įrodymų tyrimo metu A. M. aktyviai naudojosi savo, kaip G. M. įstatyminės atstovės, teisėmis. Tik 2010 m. spalio 25 d. teismo posėdžio pabaigoje, pabaigus įrodymų tyrimą, teismas nutarė A. M. nelaikyti G. M. įstatymine atstove, kadangi tuo metu jis jau buvo sulaukęs pilnametystės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad taip buvo pažeistos nuteistojo G. M. teisės.
Kasatoriaus argumentas, kad baudžiamasis procesas jam turėtų būti nutrauktas, nes nukentėjusysis mirė, yra nepagrįstas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, draudžianti pradėti ir įpareigojanti nutraukti baudžiamąjį procesą, taikoma tuo atveju, kai miršta įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis, o ne nukentėjusysis.
Kolegija palieka nenagrinėtą G. M. argumentą, kad ant pareigūnams pateiktos guminės lazdos, kuri buvo panaudota sutrikdant V. B. sveikatą, yra kito nuteistojo P. D. pirštų antspaudai. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir naujų faktų byloje nenustatinėja. Byloje nebuvo nustatyta, kieno pirštų antspaudai yra ant pateiktos guminės lazdos. Šio klausimo išsprendimas yra naujos aplinkybės nustatymas byloje, todėl į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją nepatenka.
Dėl laisvės atėmimo bausmės už viešosios tvarkos pažeidimą paskyrimo
BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata reikalauja, kad nuosprendyje teismas nurodytų bausmės skyrimo motyvus. Jeigu Baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį asmuo nuteistas, sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės, teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, turi nurodyti tokio sprendimo motyvus. Kauno apygardos teismas labai išsamiai aptarė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: ankstesnius G. M. teistumus ir baustumus administracine tvarka, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir kt. Remdamasis šiais duomenimis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti kaltinamajam (nuteistajam) gali būti paskirta tik laisvės atėmimo bausmė, jos dydį, vadovaujantis BK 54, 61, 91 straipsniais, nustatant mažesnį nei sankcijoje už šiuos nusikaltimus numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. M. prisipažino ir gailisi padaręs viešosios tvarkos pažeidimą, pripažino tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir, įvertinęs kitų reikšmingų duomenų kontekste, paskyrė už vidurkį mažesnę laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad viešiosios tvarkos pažeidimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Šis klausimas susijęs su įrodinėjimu ir faktinių aplinkybių nustatymu byloje. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nuteistojo girtumas darant šią veiką įrodytas liudytojų parodymais.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirdamas bausmes už visas G. M. padarytas nusikalstamas veikas, teismas tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes bei tinkamai įgyvendino BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo G. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
