Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K–483/2011

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01167-2008-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.7;

2.1.2.12;

2.4.5.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š. ir P. Š. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutarties.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu P. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė — laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2008 m. spalio 19 d.

Taip pat šiuo nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė — laisvės atėmimas dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2008 m. spalio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

P. Š. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Eismo priežiūros patruliui D. D., vyriausiajam patruliui M. R. ir Klaipėdos policijos mokyklos kursantui G. R., atliekantiems savo tarnybines pareigas. 2008 m. spalio 17 d., apie 17.20 val., Marijampolėje, Žemaitės gatvėje prie 36 namo, A. V., dėl kurio byla išskirta, fiziniu smurtu pasipriešinus patruliui D. D., kuris šiam už transporto priemonės vairavimą neblaiviam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą bei sulaikė jo vairuotą transporto priemonę – automobilį „VW Vento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) P. Š. pribėgo prie policijos pareigūnų, pradėjo juos keikti necenzūriniais žodžiais, grasino užmušti. G. R. sulaikant P. Š., šis suplėšė 262,8 Lt vertės pareigūno uniforminę striukę. Po to P. Š. suplėšė patrulių D. D. ir M. R. liemenes su atšvaitais. Keikdamas necenzūriniais žodžiais kėsinosi kumščiais suduoti smūgius patruliui D. D., tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, smūgių nesudavė – nes pareigūnui D. D. pavyko išvengti smūgių atsitraukiant. Tokiai veiksmais P. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

V. Š. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Eismo priežiūros patruliui D. D., vyriausiajam patruliui M. R. ir Klaipėdos policijos mokyklos kursantui G. R., atliekantiems savo tarnybines pareigas. 2008 m. spalio 17 d., apie 17.20 val., Marijampolėje, Žemaitės gatvėje prie 36 namo, A. V., dėl kurio byla išskirta, fiziniu smurtu pasipriešinus patruliui D. D., kuris šiam už transporto priemonės vairavimą neblaiviam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą bei sulaikė jo vairuotą transporto priemonę – automobilį „VW Vento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) V. Š. pribėgo prie pareigūnų, keikdamas juos necenzūriniais žodžiais, spjovė patruliui D. D. į veidą, grasino panaudoti prieš jį fizinį smurtą – suduoti kumščiais, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, fizinio smurto nepanaudojo – nes pareigūnui D. D. pavyko išvengti smūgių atsitraukiant. Tokiais veiksmais V. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

Kasaciniais skundais nuteistieji V. Š. ir P. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Abiejų nuteistųjų skundai yra identiški, grindžiami analogiškais motyvais. Kasatoriai tvirtina, kad jų bylą nagrinėję teismai pažeidė rungimosi principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnyje ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl nuosprendis ir nutartis negali būti laikomi teisėtais ir byla turi būti iš naujo nagrinėjama apeliacine tvarka.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas nustato kaltinamojo teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Kasatoriai nurodo, kad, spręsdami jų kaltės klausimą, teismai išimtinai rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų (policijos pareigūnų) ir asmenų, kurie tiesiogiai paties įvykio nematė (kitų policijos pareigūnų, atvykusių vėliau), parodymais, t. y. kaltinimo liudytojų parodymais. Nuteistųjų parodymus teismas vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės, o liudytojos R. V. (nuteistųjų sesers) parodymais teismas nesivadovavo, nes darė prielaidą, kad ši liudytoja gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Gynybos liudytoja B. M., kuri tiesiogiai ir iš arti matė visą įvykį, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose apklausta nebuvo. Nuteistieji P. ir V. Š. apeliacinės instancijos teismo prašė iškviesti ir apklausti liudytoją B. M., nes jos parodymai itin svarbūs ir jais remiantis gali būti pašalinti nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimai. Tačiau teismas apsiribojo tik šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymu, taip iš esmės sudarydamas sąlygas įrodymais byloje nelaikyti nė vieno gynybos liudytojo parodymų ir vadovautis išimtinai tik nukentėjusiųjų – policijos pareigūnų – prieštaringais parodymais. Tai vienareikšmiškai yra proceso šalių lygybės pažeidimas, kaltinamojo teisių pažeidimas pastatant jį nepalankesnėje pozicijoje, palyginti su kaltinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Popov v. Rusia, no. 26853/04, judgement of 13 July 2006, & 176–177).

Pagal BPK 287 straipsnį bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį procesinį veiksmą, numatytą XIV skyriaus 2–5 skirsniuose. Ta pati nuostata taikoma ir apeliacinės instancijos teismui (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Taigi teismas privalo ne tik patikrinti ir įvertinti pateiktus reikšmingus bylai duomenis, bet prireikus rinkti ar priimti papildomus duomenis. Pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį kaltinamasis baudžiamajame procese turi teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų, reikšti nušalinimus, užduoti klausimus. BPK 45 straipsnyje numatytas įpareigojimas teisėjui, prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ne tik išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises, bet ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.

Kasatoriai pažymi, kad jiems inkriminuojama veika įvyko šviesiu paros metu miesto centre, incidentą stebint apie dvidešimčiai žmonių, tačiau nei nukentėjusieji, nei vėliau atvykę jiems į pagalbą policijos pareigūnai, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė priemonių nustatyti ir surasti bent vieną iš šių galimų liudytojų. Dėl to aktyvių veiksmų ieškant liudytojų ėmėsi patys nuteistieji. Į jų skelbimą vietiniame laikraštyje atsiliepė vienas įvykį matęs asmuo – S. G.. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenys, atvykę į apeliacinės instancijos teismo posėdį, gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą apklausti pirmosios instancijos teisme neapklaustą liudytoją B. M. ir naują liudytoją S. G., nurodydami, kodėl yra svarbu išklausyti šių asmenų parodymus. Tačiau teismas jų neapklausė, nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų. V. Š. ir P. Š. tvirtina, kad šioje byloje motyvuotai neišsprendus jų prašymo dėl B. M. ir S. G. apklausos, buvo suvaržyta jų teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 10, 45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 2 dalyje. Toks pažeidimas, pasak kasatorių, yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Kauno apygardos teismo teiginiai, kad nėra jokio pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiųjų parodymais, nes jie nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, patikimi bei logiškai atitinkantys įvykių seką, yra nepagrįsti. Kasaciniuose skunduose aptariami nukentėjusiųjų – policijos pareigūnų parodymuose esantys prieštaravimai, nurodomos skirtingai jų aiškinamos įvykio aplinkybės. Nuteistieji teigia šiuos argumentus nurodę ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau Kauno apygardos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, darydamas išvadas dėl bylos aplinkybių, įrodymus vertino nesistemiškai, jų nesiejo ir nelygino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų. Šių prieštaravimų turinys išsamiai nebuvo atskleistas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

Pasak nuteistųjų, šios aplinkybės rodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo tinkamai laikomasi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Nurodytų nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimų išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadas. Nuteistieji P. Š. ir V. Š. taip pat teigia, kad Kauno apygardos teismas išsamiai neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų. Pagal teismų praktiką apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų. Tokiu atveju konstatuojama, kad teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismai tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra. Kasatorių argumentą, kad, atsisakęs patenkinti jų prašymą apklausti liudytoją B. M., kuri buvo įrašyta į šauktinų į teismo posėdį liudytojų sąrašą, ir naujai surastą liudytoją S. G., Kauno apygardos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą rungimosi principą, prokuroras laiko nepagrįstu.

Liudytoja B. M. tikrai buvo įrašyta į kviestinų į teismo posėdį asmenų sąrašą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ši liudytoja buvo kelis kartus kviečiama atvykti į teismo posėdį, tačiau šaukimas jai nebuvo įteiktas, nes ši išvykusi į užsienį. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą teismui nustačius, jog liudytoja B. M. yra išvykusi į užsienį, kaltinamasis P. Š. patvirtino, kad liudytoją bus sunku surasti, o V. Š. gynėjas nurodė, kad šios liudytojos neverta kviesti. Teismas, išnaudojęs visas galimybes surasti ir apklausti B. M., pagrįstai, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, paskelbė šios liudytojos parodymus teisiamajame posėdyje, t. y. šie duomenys buvo ištirti.

2011 m. kovo 30 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas S. G. pareiškimas dėl tiriamo įvykio aplinkybių, tačiau jis buvo gautas po paskutinio apeliacinės instancijos teismo posėdžio – 2011 m. kovo 10 d., kai teismas išėjo priimti sprendimo ir įrodymų tyrimas jau buvo baigtas. Šios aplinkybės, pasak prokuroro, patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais, kad teismai rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų ir liudytojų – policijos pareigūnų, atvykusių po įvykio, parodymais ir nevertino gynybos liudytojos R. V. parodymų. Ši liudytoja, nagrinėjant bylą Marijampolės rajono apylinkės teisme, buvo apklausta. Teismas jos parodymus vertino tiek, kiek jie atitinka bylos aplinkybes, tačiau pagrįstai laikė, kad šios liudytojos parodymai nėra visiškai nuoseklūs, liudytoja dėl giminystės ryšių su nuteistaisiais gali būti suinteresuota bylos baigtimi, ir jos parodymais, kaip pagrindiniu įrodymų šaltiniu, sprendžiant P. ir V. Š. kaltės klausimą, nesivadovavo. Tačiau bet kokiu atveju liudytojos R. V. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, teismo buvo įvertinti. Teismas, spręsdamas dėl kasatorių kaltės, rėmėsi ir kitais byloje nustatytais ir ištirtais įrodymais: liudytojo J. B. parodymais, specialistų išvadomis, daiktų apžiūros protokolais ir kt. Teismas įvertino įrodymų visumą.

Prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriai teigia, kad tarp nukentėjusiųjų parodymų yra esminių prieštaravimų: skunduose nurodoma, kad nukentėjęs D. D. atsirėmė į autovežį ne stumiamas V. Š., o po asmens, dėl kurio byla išskirta, smūgio ranka. Šis asmuo taip pat suplėšė pareigūnų liemenes, nors teismas konstatavo, kad tai padarė P. Š.. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nenustatė, jog, priešindamasis policijos pareigūnams, P. Š. būtų stūmęs ar sudavęs smūgį D. D., po kurio šis būtų atsitrenkęs į autovežį. Už tokius veiksmus V. Š. nėra nuteistas. Teismai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu. Kasatorių padaryti veiksmai buvo individualizuoti, konkrečiai nurodant, kokius nusikalstamus veiksmus kiekvienas jų padarė. Pirmosios instancijos teismas patikrino ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo manyti, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Nuteistųjų V. Š. ir P. Š. kasaciniai skundai tenkintini.

Nuteistieji P. Š. ir V. Š. teigia, kad nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme buvo pažeista jų teisė į gynybą, nes kolegija neapklausė kaip liudytojo įvykį mačiusio S. G., nors šis buvo atvykęs į teismo posėdį, o P. Š. bandant suformuluoti tokį prašymą, kolegijos pirmininkas neleido to padaryti. Taip liko neištirtos svarbios bylos aplinkybės.

Įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisė į gynybą yra visuma teisių, kuriomis naudodamasis jis siekia paneigti jam pareikštą įtarimą arba sušvelninti atsakomybę. Pagrindinė teisės į gynybą įgyvendinimo forma yra galimybė aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese, ji įtvirtinta BPK 22 straipsnio 3 dalyje (teisė teikti prašymus, įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir kt.). Prašymus ir bylai reikšmingus duomenis įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis gali teikti bet kurioje proceso stadijoje iki galutinio teismo sprendimo priėmimo tiek tiesiogiai BPK numatytais atvejais, tiek dėl bet kurio klausimo, iškilusio bylos nagrinėjimo metu, kai BPK apie galimybę pateikti prašymus nekalbama.

Užtikrinant proceso dalyvių teises (taip pat ir teisę į gynybą), BPK 10 ir 45 straipsniai įpareigoja teisėsaugos pareigūnus ir teismą ne tik išaiškinti kiekvienam įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam jo procesines teises, bet ir sudaryti realias galimybes bei sąlygas tomis teisėmis naudotis. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas neturi trukdyti (taip pat ir ignoruodamas) aktyvių įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo procesinių veiksmų ginantis. Taip pat tai reiškia pareigą, gavus proceso dalyvio bet kokio pobūdžio prašymą, skundą ar pareiškimą, susijusį su nagrinėjamos bylos dalyku, jį svarstyti ir priimti motyvuotą sprendimą dėl jo.

Kasatoriai teigia, kad įvykio liudytojas S. G. buvo apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu. Nors ši aplinkybė nepatvirtinta ir nėra duomenų, kad teisėjų kolegijai buvo žinoma apie galimybę apklausti naują liudytoją, tačiau teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad apeliantas P. Š. savo pasisakymą pradėjo fraze: „skundą palaikau, yra naujas liudytojas byloje“. Taip teismui buvo pranešta apie naujus, dar neištirtus duomenis, susijusius su nagrinėjimo dalyku byloje. Iš karto po teismo posėdžio – 2011 m. kovo 10 d., Kauno apygardos teisme buvo gautas nuteistųjų V. Š. ir P. Š. prašymas apklausti kaip liudytoją S. G.. Iki priimant galutinę nutartį byloje (2011 m. kovo 30 d.) Kauno apygardos teisme buvo gautas dar vienas prašymas – S. G., kuriame jis nurodo savo matytas įvykio aplinkybes ir prašo šiuos parodymus pridėti prie bylos. Įstatymas suteikia galimybę apeliacinės instancijos teismui, tiek baigiamųjų kalbų metu, tiek po jų iki priimant galutinį sprendimą, nustačius, kad yra naujų aplinkybių, galinčių turėti esminės reikšmės bylai, arba nustačius, kad kai kurios bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, savo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu atnaujinti įrodymų tyrimą. Apeliacijos paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įsitikinti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybės, konstatuoti, kad surinktų įrodymų pakanka teismo išvadoms patvirtinti. Todėl nors BPK 324 straipsnio 6 dalis neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo, net ir gavus proceso dalyvių prašymą, atlikti ar atnaujinti įrodymų tyrimo, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, tam tikrais atvejais apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti ar atnaujinti įrodymų tyrimą, nes priešingu atveju pažeidžiama taisyklė, reikalaujanti, kad teismo sprendimas būtų priimtas tik išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytoją S. G. arba motyvuotai atsisakyti tai daryti, nes teismo posėdžio protokolo bei 2011 m. kovo 10 d., 2011 m. kovo 30 d. pateiktų prašymų turinys patvirtino tai, kad byloje atsirado tam tikra nauja iki tol procese dar netirta informacija — įvykį mačiusio asmens, kuris nebuvo apklaustas teismo posėdyje, paaiškinimai. Tačiau teismas ignoravo nuteistųjų P. Š. ir V. Š. bei paties S. G. prašymus, nepriimdamas dėl jų apskritai jokio procesinio sprendimo, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, reikalaujančią išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei 10, 45 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias nuteistųjų teisę aktyviai dalyvauti ir gintis baudžiamajame procese bei teismo pareigą užtikrinti, kad nuteistieji galėtų realiai naudotis savo teisėmis. Šie pažeidimai laikytini esminiais ir yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą Kauno apygardos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą, apklausti kaip liudytoją S. G., išsamiai ištirti bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir pateikti motyvus, paaiškinančius, kodėl teismas savo išvadas grindžia vienais įrodymais, o atmeta kitus.

Atsižvelgdama į tai, kad byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, nes jų svarstymas ir nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis

Antanas Klimavičius