R. G. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-85-689/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00031-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.1.14; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei (vaizdo konferencijos būdu),

nuteistajam R. G. (R. G.) ir jo gynėjams advokatams Živilei Gullai, Juriui Petreikiui,

nukentėjusiojo M. K. atstovui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrijus Fomkin),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir jo gynėjos advokatės Živilės Gullos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu R. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 15 d. apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), kavinės kieme, tyčia, panaudodamas fizinį smurtą, sudavė vieną kartą ranka į dešinę veido pusę svainiui M. K., taip padarė nukentėjusiajam M. K. dešinės akies vokų, dešinio skruosto ir žando poodinę kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančias įrodymų pripažinimo ir jų vertinimo taisykles, netinkamai lygino įrodymus tarpusavyje, klaidingai vertino jų turinį, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir priėmė neteisingą sprendimą išteisindamas R. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neįrodžius jo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. ir jo gynėja advokatė Ž. Gulla prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas R. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas teisingumą vykdė formaliai, buvo pasyvus, bylą teismo posėdyje nagrinėjo tik 20 min., o apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. teismas palaikė kaltinimo pusę, nuosprendį grindė prielaidomis, bendro pobūdžio teiginiais, deklaratyviomis arba byloje nustatytiems faktams prieštaraujančiomis išvadomis, nepašalino įrodymų prieštaravimų, neatsižvelgė į jų nenuoseklumą, kai kurių įrodymų nevertino arba neteisingai vertino jų turinį, nesiėmė priemonių, kad būtų išaiškintos ir tinkamai įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, todėl padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir tai lėmė nepagrįstą baudžiamosios atsakomybės taikymą nuteistajam.

3.2. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-221-942/2020). Priešingu atveju padaromas esminis BPK pažeidimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018).

3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo ir jo sutuoktinės L. G. tikslas šiame baudžiamajame procese buvo suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jų parodymai buvo paneigti byloje surinktais įrodymais. Darydamas tokias išvadas, teismas išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo M. K. bei su juo asmeniniais ryšiais susijusios liudytojos nukentėjusiojo motinos K. K. parodymais, iš esmės nevertindamas jų parodymuose esančių prieštaravimų, nenuoseklumo ir neatitikimų kitiems byloje surinktiems įrodymams.

3.4. Nukentėjusysis M. K. ne kartą skirtingai nurodė dalį esminių įvykio aplinkybių, turinčių lemiamą reikšmę kaltės nustatymui. Per pirminę apklausą ikiteisminio tyrimo metu jis teigė matęs, kad jam smūgiavo R. G., be to, įvykį matė jo motina K. K. bei J. B., tačiau apklaustas teisme parodė, kad visiems sakė nematęs, kas jam sudavė, o faktą, kad tai buvo R. G., be jo motinos K. K., gali patvirtinti ir jo sutuoktinės pusseserė A. J., tačiau tiek J. B., tiek A. J. šiuos nukentėjusiojo teiginius paneigė. Nukentėjusiojo M. K. parodymų nenuoseklumą, nepatikimumą patvirtina ir tai, kad jis skirtingai nurodė įvykio laiką: pirminės apklausos metu teigė, kad smūgis jam buvo suduotas apie 23.30 val., o susipažinęs su bylos medžiaga ir siekdamas priderinti įvykio laiką prie to, kurį nurodė beveik visi byloje apklausti asmenys ir kurį patvirtina kita bylos medžiaga, 2019 m. vasario 5 d. nukentėjusysis pateikė teismui prašymą pakeisti faktines kaltinimo aplinkybes, nurodant kitą įvykio laiką – apie 22.00 val. Nukentėjusysis M. K. taip pat nevienodai nurodė, ar po smūgio nugriuvo ar suklupo (teismo medicinos specialisto išvada, ekspertizės aktas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad jo motina K. K., kai jie buvo kavinės salėje, jam pranešė, jog matė, kaip kavinės lauko kieme R. G. spardo gulintį ant žemės A. V. (A. V.), nors pastarieji parodė matę, kad vyrai stumdėsi.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino akivaizdžių prieštaravimų dėl nukentėjusiajam padarytų veido sumušimų

3.6. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo M. K. teiginius apie R. G. jam į veidą suduotą smūgį patvirtino ne tik nukentėjusiojo motina K. K., bet ir liudytojai A. J., J. B. bei V. K., nes šie liudytojai įvykio nematė, todėl negalėjo patvirtinti, jog nukentėjusiajam į veidą smūgiavo būtent R. G. Taigi, grįsdamas nuteistojo kaltę, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis šiais liudytojų parodymais.

3.7. Teismo nuosprendis pagrįstas išimtinai liudytojos K. K. nurodytomis aplinkybėmis, ignoruojant tai, kad liudytoja yra nukentėjusiojo motina, liudytojos parodymai neatitinka bylos medžiagos (jai prieštarauja), todėl liudytojos K. K. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir vien jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad po smūgio jos sūnus parkrito ant žemės ir be sąmonės dar gulėjo apie minutę, tačiau nė vienas iš apklaustų liudytojų to nepatvirtino. Priešingai, šį liudytojos teiginį paneigė pats M. K., jis visą laiką teigė, kad po jam suduoto smūgio sąmonės praradęs nebuvo. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje liudytoja K. K. parodė, kad durys, vedančios į tambūrą, buvo uždarytos, tačiau tą pačią dieną atliekant eksperimentą, kuriame, be jos, dalyvavo įtariamasis ir nukentėjusysis, ji pakeitė savo parodymus ir teigė, jog parodymų patikrinimo metu suklydo sakydama, kad durys buvo uždarytos. Be to, iš prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtų nuotraukų (fotolentelės Nr. 7–9) galima spręsti, kad liudytoja negalėjo matyti savo nurodytų aplinkybių (t. y. kad ji matė, kaip R. G. ranka sudavė jos sūnui M. K.). Liudytoja situaciją galėjo matyti tik iš kavinės vidaus, stovėdama prie durų į tambūrą, tačiau vaizdą į lauką jai užstojo nukentėjusysis, o vietą, kur, pagal jos parodymus, buvo R. G., jai užstojo siena. Tai netiesiogiai patvirtina ir paties nukentėjusiojo pateikta įvykių versija: M. K. teigė gavęs smūgį tik atidaręs duris į lauką, tačiau fotolentelėje Nr. 7 K. K. nurodo jo buvimo vietą lauke, maždaug metro atstumu iki kavinės durų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. G. ir jo gynėjos advokatės Ž. Gullos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

6. Nuteistojo R. G. ir jo gynėjos kasaciniame skunde pateikiamais argumentais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimas. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos K. K. parodymų patikimumo, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo ir prašoma daryti kitokias, nei skundžiamame nuosprendyje padarytos, išvadas. Atsižvelgiant į nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino akivaizdžių prieštaravimų dėl nukentėjusiajam padarytų veido sumušimų, būtent viršutinės lūpos žaizdos, nes pagal bylos medžiagą galima daryti išvadą, kad M. K. viršutinės lūpos sužalojimas atsirado dar iki nagrinėjamo įvykio, todėl negalėjo būti inkriminuotas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. G. nenuteistas už tai, kad, suduodamas vieną kartą ranka į dešinę veido pusę svainiui M. K., padarė jam viršutinės lūpos žaizdą. Taigi nurodytas kasacinio skundo teiginys aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjamas.

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. BPK 332 straipsnyje reglamentuojamas apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys. Nagrinėjamoje byloje priimtas ir kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis. Taigi nurodytas kasacinio skundo teiginys taip pat aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjamas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesutiko su jame išdėstytu įrodymų vertinimu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir kad teismas, išteisindamas R. G., padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, netinkamai lygino įrodymus tarpusavyje, klaidingai juos vertino dėl turinio.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-225-689/2020 ir kt.).

11. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

12. Teisės taikymo aspektu patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, susipažinus su byloje surinktais duomenimis ir kasacinio skundo argumentais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

13. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino ir atskirai, ir kaip visumą. Nuosprendyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurie buvo pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės nustatytos ne tik nukentėjusiojo M. K. parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, bet ir kitais patikimais duomenimis (liudytojų K. K., A. J., J. B., V. K. ir kt. parodymais, specialisto išvada Nr. G3061/2017(01), ekspertizės aktu Nr. PEKG 53/2019(01)), kurie papildo vieni kitus ir sudaro bendrą įrodymų visumą, o R. G. ir liudytojos (jo sutuoktinės) L. G. prieštaringi parodymai paneigti bylos medžiaga. Nuosprendyje padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino nukentėjusiojo M. K. parodymus, nes nukentėjusysis neparodė, kad nematė, kas jam sudavė smūgį, o parodė, kad „visiems sakė nematęs, kas jam sudavė“ (tikėdamasis, kad R. G. atsiprašys jo). Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo motyvai pripažįstant byloje atliktą eksperimentą nepatikimu nėra pagrindas vertinti liudytojos K. K. parodymus kaip nepatikimus.

14. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiojo M. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (smūgių lokalizacijos, jų skaičiaus, juos sudavusio asmens, suklupimo fakto, tikslios įvykio vietos, veiksmų po įvykio – atsisėdo ant suoliuko, jam buvo atnešta ledo) yra nuoseklūs, ir išdėstyti šią išvadą pagrindžiantys motyvai: tas pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė 2018 m. sausio 9 d. pareiškime, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną 2018 m. vasario 2 d., teismo posėdžio metu bei teikdamas paaiškinimus specialistui. Pažymėtina, kad tokias pat aplinkybes M. K. nurodė ir 2017 m. rugsėjo 28 d. skunde dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo (1 t., b. l. 8, 9). Kasaciniame skunde nurodomi kai kurie nesutapimai skirtingu laiku duotuose nukentėjusiojo parodymuose (dėl veikos padarymo laiko, smūgio pasekmių (suklupo ar nugriuvo)) įvykio aplinkybių nustatymui ir jų teisiniam vertinimui reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvertinti skirtumai nukentėjusiojo ir liudytojos K. K. parodymuose dėl įvykio aplinkybių po smūgio sudavimo nukentėjusiajam ir konstatuota, kad ta aplinkybė, ar nukentėjusysis po smūgio sudavimo buvo tik suklupęs, ar buvo (nebuvo) praradęs sąmonę, neturi esminės reikšmės įvykio teisiniam vertinimui ir nukentėjusiojo bei minėtos liudytojos parodymai negali būti laikomi iš esmės prieštaringais, nepatikimais ir neobjektyviais, nes tą faktą, kad nuo smūgio M. K. buvo praradęs pusiausvyrą, patvirtina ne tik šių dviejų asmenų parodymai: teisminio nagrinėjimo metu tai patvirtino liudytoja A. J., kuri nurodė mačiusi, kaip M. K. kraujuojančia nosimi kėlėsi nuo žemės prie kavinės durų, liudytojas A. V. tvirtino matęs, kad M. K. gulėjo ant žemės prie išėjimo durų, o dėl aplinkybės, kad būtent R. G. trenkė M. K. į veidą, tarp M. K. ir liudytojos K. K. parodymų prieštaravimų nėra.

15. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-42-628/2021).?Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nepašalintas abejones privalėjo vertinti nuteistojo naudai, nuteistojo parodymus nepagrįstai atmetė kaip jo gynybos versiją, rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo bei su juo asmeniniais ryšiais susijusio asmens (nukentėjusiojo motinos) parodymais, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl šių proceso dalyvių parodymuose esančių prieštaravimų bei neatitikimų kitiems byloje surinktiems įrodymams, yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti vien tik nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šio teismo išvados dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir teismų išnagrinėtą bylos medžiagą. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis ir jo gynėja, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas.

16. Kasacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įraše neužfiksuoti liudytojos K. K. parodymai. Perklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad liudytojos K. K. parodymai jame neįrašyti: po posėdžio pertraukos teisiamojo posėdžio garso įrašas prasideda liudytojos L. G. parodymais, pastaroji pagal teismo posėdžio protokolą buvo apklausta po liudytojos K. K. Vertinant šią situaciją pažymėtina, kad pagal BPK 261 straipsnio 3 dalį kiekviename teisiamajame posėdyje daromas garso įrašas, kuris pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis. Vadinasi, garso įraše turi būti užfiksuota visa teisiamojo posėdžio eiga ir šiame posėdyje atliktų veiksmų rezultatai. Neįrašius dalies teisiamojo posėdžio eigos (liudytojos K. K. parodymų), BPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo pažeisti.

17. Pažymėtina, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra esminis BPK pažeidimas, t. y. toks, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pagal BPK 261 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pagrindinė teisiamojo posėdžio eigos ir rezultatų fiksavimo priemonė yra teisiamojo posėdžio protokolas. Teisiamojo posėdžio protokole liudytojos K. K. parodymai yra užfiksuoti. Proceso dalyviai pastabų teisiamojo posėdžio protokolui nepareiškė. Kasatoriai neteigia, kad šios liudytojos parodymai protokole užfiksuoti neteisingai. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojos K. K. parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad teisiamojo posėdžio protokole jos parodymai užfiksuoti neteisingai. Taigi nurodytas BPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių bei nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio, todėl šis pažeidimas nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

18. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingumą vykdė formaliai, buvo pasyvus, bylą teismo posėdyje nagrinėjo tik 20 min., nesiėmė priemonių, kad būtų išaiškintos ir tinkamai įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Tokie kasacinio skundo teiginiai sietini su skunde tiesiogiai nurodyta BPK 320 straipsnio 3 dalimi. Šioje normoje yra apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Joje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

19. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo M. K. atstovo advokato D. Fomkino apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi šiuo atveju kasatoriai neturi teisinio pagrindo teigti, kad apeliaciniai skundai nebuvo išnagrinėti ir taip buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

20. Kasacinio skundo teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo pasyvumą ir nesiėmimą priemonių, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, gali būti siejami su skunde tiesiogiai nenurodyta BPK 324 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs tuomet išteisintuoju buvęs R. G. ir jo gynėjas sutiko su prokurorės pasiūlymu neatlikti įrodymų tyrimo, nes įrodymai yra ištirti, o skundai paduoti dėl įrodymų vertinimo, t. y. neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Pasisakydami baigiamosiose kalbose, R. G. ir jo gynėjas taip pat nenurodė, kad byloje kokios nors aplinkybės nėra ištirtos. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde taip pat nenurodomos aplinkybės, kurios byloje nebuvo ištirtos, ar įrodymai, kuriuos reikėtų ištirti, tik deklaratyviai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė įstatyme įtvirtintų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.

21. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Nagrinėjamoje byloje paduoti apeliaciniai skundai ir procese dalyvavusių asmenų baigiamosios kalbos parodė, kad esančių prieštaravimų tarp įvykio dalyvių parodymų pakartotinėmis jų apklausomis pašalinti neįmanoma, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir kad jo neatlikus buvo pažeisti BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, o nuteistojo R. G. ir jo gynėjos kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl advokatų darbo apmokėjimo

23. Kasacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjai pareiškė prašymą iš nukentėjusiojo M. K. priteisti R. G. išlaidas, kurias jis patyrė apmokėdamas advokatų darbą surašant kasacinį skundą ir dalyvaujant kasacinės instancijos teismo posėdyje, nes baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo skundą. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo M. K. skundą.

24. Advokato darbo apmokėjimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis. Tiek šiuo metu galiojančioje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija), tiek ankstesnėse šio straipsnio redakcijose nustatytos taisyklės, pagal kurias iš kaltinamojo išieškomos jam suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiame straipsnyje nebuvo ir nėra nustatytos taisyklės, pagal kurias iš nukentėjusiojo išieškomos kaltinamojo išlaidos jo gynėjo (advokato) darbui apmokėti kaltinamojo išteisinimo atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs praktiką, pagal kurią privataus kaltinimo bylose kaltinamojo išteisinimo atveju iš privataus kaltintojo, vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 dalimi, 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, priteisiamos kaltinamojo patirtos išlaidos jo gynėjo (advokato) darbui apmokėti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-564-489/2015, 2K-36-689/2018).

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 3021 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, be kita ko, pripažinta, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taigi R. G. yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir už tai nuteistas. Šia kasacinės instancijos teismo nutartimi kasacinis skundas atmetamas ir apkaltinamasis nuosprendis R. G. paliekamas galioti, todėl nėra teisinio pagrindo iš nukentėjusiojo priteisti nuteistojo išlaidas advokatų darbui apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. G. ir jo gynėjos advokatės Živilės Gullos kasacinį skundą atmesti.

Rima Ažubalytė

Teisėjai

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė