D. M. pagal BK 152 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-232-942/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-5-00016-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.1; 2.3.6.4.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Ieva Rondomanskaitei,

nukentėjusiajai E. B.,

nuteistajam D. M. ir jo gynėjui Kęstučiui Betingiui,

išteisintajam V. R. ir jo gynėjui Kęstučiui Ragaišiui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio bei nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 152 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), taip pat išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Įsiteisėjus nuosprendžiui nuspręsta pranešti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl D. M. ir V. R. patraukimo administracinėn atsakomybėn.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 28 d. nuosprendis, kuriuo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programose (BK 48 straipsnio 7 dalis). Išteisintųjų D. M. ir V. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, eidamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) (duomenys neskelbtini) vado pavaduotojo pareigas, nuo 2015 metų birželio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, iki 2017 metų gegužės mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, VSAT (duomenys neskelbtini) tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tarnybos metu nenustatytą skaičių kartų, bet ne rečiau kaip tris kartus per savaitę, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir įžūliais veiksmais, pasireiškusiais prisilietimais prie nukentėjusiosios VSAT (duomenys neskelbtini) E. B. kūno, t. y. paėmimu nukentėjusiajai E. B. už pečių ir jos parvertimu ant stalo, ir jam sakant nukentėjusiajai: „Nesipriešink, aš vis tiek tave galiu įveikti“, suėmimu jai už rankų, liepiant „nesilaužyti“, nukentėjusiosios prispaudimu savo kūnu, jos sėdmenų lietimu, rankų tiesimu link nukentėjusiosios krūtų ir kitų kūno vietų, liepimu lįsti po stalu ir lytinės aistros tenkinimo oraliniu būdu imitavimu, t. y. liečiant žandą liežuviu iš vidinės pusės, bei pasiūlymais ir užuominomis, nukreiptais į seksualinius santykius, seksualinį bendravimą su nukentėjusiąja E. B., tokiais kaip: „daug neprašau, duok pačiupinėti už papo“, „duok palaikyti už papo, tada galėsi pažiūrėti“, „įkišiu tik galiuką“, „kai tu duosi, aš tau duosiu“, „negi gaila, kad paliesiu tavo krūtinę, visoms patinka, o tau ne“, „lįsk po stalu“, „kaip suteiksi man malonumą, taip ir gausi“, „nusileisk ant žemės ir nevaidink neprieinamos“, „vieną kartą tave kai papurtysiu, tai būsi nuolankesnė“, „stokit į eilę po manęs, nes ji šiandien visiems duoda“, „duok paimt už papo, kas tau atsitiks“, „visoms patinka, ko jau tu kitokia“, priekabiavo prie pagal tarnybą priklausomos VSAT (duomenys neskelbtini) E. B., pirmiau nurodytu laiku ėjusios šias pareigas.

2. D. M. išteisintas ir dėl kaltinimo tuo, kad 2016 m. gruodžio 27 d. ryte, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini), VSAT (duomenys neskelbtini), stovėdamas E. B. už nugaros suėmė jai už pečių ir ją papurtė, tokiais savo veiksmais E. B. sukėlė fizinį skausmą.

3. V. R. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, eidamas VSAT (duomenys neskelbtini) vyresniojo specialisto pareigas (darbo vieta – (duomenys neskelbtini)) iki 2017 m. balandžio 9 d. imtinai, o nuo 2017 m. balandžio 10 d. eidamas VSAT (duomenys neskelbtini) vyriausiojo specialisto pareigas (darbo vieta – (duomenys neskelbtini)), nuo 2015 metų birželio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, iki 2017 metų gegužės mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, VSAT (duomenys neskelbtini) tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tarnybos metu nenustatytą skaičių kartų, bet ne rečiau kaip tris kartus per savaitę, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir įžūliais veiksmais, pasireiškusiais prisilietimais prie nukentėjusiosios VSAT (duomenys neskelbtini) E. B. kūno, t. y. tuo, kad jis minimu laikotarpiu pirštu perbraukė E. B. per pažastį ir paskui pirštą pauostė, perbraukė liniuote nukentėjusiajai E. B. per tarpukojį, be to, pasireiškusiais praėjimo E. B. užstojimu savo kūnu, suėmimu E. B. už rankų, liepiant „nesilaužyti“, nukentėjusiosios E. B. kūno prispaudimu savo kūnu, rankų tiesimu link nukentėjusiosios krūtų, kitų kūno vietų, liepimu lįsti po stalu ir lytinės aistros tenkinimo oraliniu būdu imitavimu, t. y. liečiant žandą liežuviu iš vidinės pusės, bei pasiūlymais ir užuominomis, nukreiptais į seksualinius santykius, seksualinį bendravimą su nukentėjusiąja E. B., tokiais kaip: „jei norėčiau, tai tave ir turėčiau, nes nėra neprieinamų moterų“, „kuo čia save laikai“, „praeis keli metai ir nebūsi niekam reikalinga“, „nesilaužyk“, „visos duoda, duok ir tu“, „kaip suteiksi man malonumą, taip ir gausi“, „duok paimt už papo, kas tau atsitiks“, „visoms patinka, ko jau tu kitokia“, priekabiavo prie pagal tarnybą priklausomos VSAT (duomenys neskelbtini) E. B., pirmiau nurodytu laiku ėjusios šias pareigas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo D. M. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016 m. gruodžio 27 d. ryte, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini), VSAT (duomenys neskelbtini), stovėdamas E. B. už nugaros suėmė jai už pečių ir ją papurtė, tokiais savo veiksmais E. B. sukėlė fizinį skausmą.

5. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo priimdamas D. M. naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nes juos vertino selektyviai ir fragmentiškai, neatsižvelgdamas į jų visumą ir tarpusavio ryšį.

III. Kasacinių skundų argumentai

6. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Matulionis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma:

6.1. Įvertindamas nukentėjusiosios E. B., liudytojų J. B., A. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais liudytojos J. B. parodymus, nes liudytojos parodymai nepatikimi. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu J. B. tvirtino, kad su D. M. iki apklausos pas ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją nebendravo, tačiau gautas liudytojos skambučio D. M. garso įrašas, kurio metu liudytoja informavo D. M. apie savo parodymų turinį. Be to, byloje yra duomenų apie tai, kad liudytoją J. B. ir D. M. sieja labai geri santykiai. Dėl to abejotina, ar liudytoja yra suinteresuota nurodyti visas teisingas įvykio tyrimui ir nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prieštaringai vertino liudytojo A. B. parodymus. Spręsdamas dėl nukentėjusiosios E. B. patirto fizinio skausmo, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais kaip patikimais, tačiau, spręsdamas dėl seksualinio priekabiavimo veiksmų prieš E. B., šio liudytojo parodymus vertino kritiškai vien dėl to, kad A. B. yra nukentėjusiosios vyras ir tai lemia tam tikrą jo subjektyvumą. Kasatorius pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog liudytojas A. B. būtų davęs melagingus, prieštaringus ar nenuoseklius parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, kurie keltų abejonių jo parodymų patikimumu. Priešingai, šio liudytojo parodymai leido patikrinti nukentėjusiosios E. B. parodymų patikimumą tuo aspektu, ar ji dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo liudytojui pasakojo tas pačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Svarbu ir tai, kad liudytojas A. B. buvo tiesioginis liudytojas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat prieštaringai vertino nukentėjusiosios E. B. parodymus. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad liudytojai nematė fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją E. B. fakto, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl jai sukelto fizinio skausmo yra patikimi ir nuoseklūs, kad nusikalstamą veiką patvirtina netiesioginiai ir išvestiniai įrodymai, pripažino nukentėjusiosios E. B. parodymus įrodymais. Priešingą išvadą dėl nukentėjusiosios E. B. parodymų patikimumo apeliacinės instancijos teismas padarė vertindamas jų dalį dėl seksualinio priekabiavimo veikos, nepaisydamas to, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti E. B. parodymų patikimumu, kad nenustatyti jos parodymų prieštaravimai dėl esminių bylos aplinkybių, kad nenustatytas jos suinteresuotumas apkalbėti D. M. ir V. R., kad jos parodymus dėl seksualinio priekabiavimo patvirtina netiesioginiai ir išvestiniai įrodymai. Įvertindamas įrodymus, susijusius su tarnybinio priklausomumo požymiu, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų, nors dėl jų nuosprendyje pasisakė pirmosios instancijos teismas bei prokuroras apeliaciniame skunde. Kasatoriaus manymu, padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti savo turiniu teisingą sprendimą.

6.2. Darydamas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 152 straipsnio 1 dalį. Išanalizavęs bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. M. veika padaryta neturint tikslo seksualiai bendrauti ar seksualiai pasitenkinti. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžių turinio darytina išvada, kad teismai seksualinį bendravimą aiškino siaurai, suvokdami jį kaip lytinį santykiavimą ar kitaip tenkinamą lytinę aistrą. Toks baudžiamojo įstatymo aiškinimas yra ydingas, nes nepagrįstai susiaurina požymio turinį, be to, tampa neaiškūs seksualinio bendravimo ir seksualinio pasitenkinimo požymių skirtumai. Nagrinėjamu aspektu teismų praktikoje išaiškinimų nepateikta. Dabartinėje lietuvių kalboje žodis „bendrauti“ apibūdinamas kaip „turėti bendrų reikalų, santykių“. Taigi, bendravimas siejamas su sąveika tarp dviejų asmenų, pasireiškiančia išorėje. Dėl to seksualinis bendravimas reiškia ne tik lytinius santykius, bet ir kitokius seksualinio pobūdžio veiksmus, pavyzdžiui, pokalbius telefonu, susirašinėjimą, pornografinio turinio nuotraukų siuntimą ir pan. Seksualinio pobūdžio veiksmų spektras yra platus, todėl atsižvelgiant į aplinkybes tam tikri veiksmai, kurie paprastai nėra seksualinio pobūdžio, gali tokį įgyti. Dėl to įstatymų leidėjas siekė uždrausti ne tik veiksmus, kuriais siekiama lytinių santykių, bet ir veiksmus, kurais siekiama kitokių seksualinio bendravimo veiksmų. Žodis „pasitenkinti“ reiškia jausti malonumą, įvykus norams, troškimams, siekimams (http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/pasitenkinti), todėl seksualinis pasitenkinimas yra malonumo pojūtis dėl seksualinio pobūdžio veiksmų (arba seksualinio bendravimo). Veiksmai, keliantys asmeniui seksualinį pasitenkinimą, yra labai individualūs, tačiau sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą seksualiai pasitenkinti, turi būti atsižvelgiama į kaltininko elgesį prieš asmenį (seksualinio priekabiavimo būdą, atliktų fizinių veiksmų apimtį ir (arba) išsakytų pasiūlymų ar užuominų turinį), elgesio sistemiškumą ir intensyvumą (pakartotinumą, tęstinumą), aplinką, kurioje reiškiasi seksualinio pobūdžio kaltininko elgesys (vieta, laikas), ir į kitas aplinkybes. Dėl to seksualinio bendravimo negalima tapatinti su seksualiniu pasitenkinimu. BK 152 straipsnio 1 dalyje seksualinio bendravimo ir seksualinio pasitenkinimo tikslai nurodyti kaip alternatyvūs, todėl, esant kitiems šio baudžiamojo nusižengimo požymiams asmens veikoje ir nustačius bent vieną iš šių tikslų, laikytina, kad yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina ir tai, kad BK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų įrodytas siekis seksualiai bendrauti ar seksualiai pasitenkinti, o tai, ar kaltininkas pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, teisinės reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2014, 2K-14-1073/2020). Byloje nustatyta, kad D. M. ir V. R. pasakė seksualinio pobūdžio replikas, tačiau nepagrįstai siaurai aiškino seksualinio bendravimo ar seksualinio pasitenkinimo požymius, todėl netinkamai pritaikė BK 152 straipsnio 1 dalį.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. ir jo gynėjas advokatas K. Betingis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį dėl D. M. su pakeitimais. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti sprendimą įsiteisėjus nuosprendžiui pranešti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl D. M. patraukimo administracinėn atsakomybėn. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nepagrįstai įrodyta pripažintą aplinkybę, kad D. M. sakė E. B. išteisinamajame nuosprendyje nurodytus jam priskiriamus ir panašaus pobūdžio žodžius ir frazes, nukreiptus siekiant E. B., o galbūt ir kitas (duomenys neskelbtini) moteris įžeisti ir pažeminti, parodyti savo pranašumą prieš moteris, ir dėl to pažemino nukentėjusiosios garbę ir orumą, o apie tokį D. M. elgesį praneština Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl galbūt D. M. padaryto administracinio nusižengimo. Kasaciniame skunde nurodoma:

7.1. Įvertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimus.

7.2. Įvertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas nevertino kaltinamąjį D. M. teisinančių įrodymų, t. y. paties D. M., išteisintojo V. R., liudytojų J. B., M. P. parodymų, kad jokio konflikto, kurio metu D. M. būtų panaudojęs fizinę jėgą prieš E. B., nebuvo, kad liudytojai tokio konflikto nematė ir apie tokį konfliktą jiems nėra žinoma. Be to, vertindamas liudytojų D. M., D. B. ir A. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šie liudytojai patys jokio konflikto tarp D. M. ir E. B. nematė, o parodymus davė tik remdamiesi E. B. pasakojimu apie įvykį. Vertindamas liudytojo A. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. B. parodymai nepatikimi, nes jo parodymų dalis dėl E. B. sveikatos prieštarauja E. B. medicinos dokumentams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prieštaringus ir nenuoseklius E. B. parodymus įvertino kaip patikimus, nes neatsižvelgė į tai, kad E. B. sąmoningai protokole-pareiškime nurodė, kad stuburo kaklinės dalies išvaržą patyrė dėl D. M. veikos, kad nors E. B. skundėsi dėl įvykio prastesne atmintimi, vėlesnių apklausų metu apie įvykį ji davė vis detalesnius parodymus, kad ji turėjo motyvą duoti melagingus parodymus prieš D. M. dėl to, kad yra turėjusi konfliktų su juo dėl šio reiklumo darbe ir kita. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas E. B. parodymus, buvo nenuoseklus, nes vieną dalį jų pripažino patikimais, o kitą, susijusią su D. M. žiniomis apie E. B. kaklo skausmus, vertino kaip nepatikimus. Dėl to, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį D. M. remdamasis tik nepatikimais nukentėjusiąja byloje pripažintos E. B. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, o tai prieštarauja BPK 301 straipsnio 2 daliai, pagal kurią nuosprendis gali būti pagrįstas nukentėjusių asmenų parodymais tik tada, kai juos neabejotinai patvirtina kiti įrodymai. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas D. M. naują apkaltinamąjį nuosprendį, neatliko naujo įrodymų tyrimo, nuosprendyje neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė visus kitus įrodymus, kodėl kitaip vertino apskųsto išteisinamojo nuosprendžio ir D. M. bei jo gynėjo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nurodytus įrodymus, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimus. Įvertindamas teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 2118/2018(01), apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į specialisto išvados aprašomosios dalies duomenis, iš kurių matyti, kad jokie kūno sužalojimai E. B. nenustatyti, o lėtinių ligų paūmėjimas sužalojimu nelaikomas, kad dar iki įvykio E. B. kreipėsi į gydytoją dėl kaklo skausmų. Be to, apeliacinės instancijos teismas neiškvietė ir neapklausė lėtines ligas ir jų sukeliamus skausmus diagnozavusių ir jas gydžiusių medicinos darbuotojų, nepatikrino jų pateiktų duomenų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino D. M. parodymus, kad jis E. B. suėmęs už pečių nepurtė ir neatliko jokių kitų panašių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas E. B. parodymus, neatsižvelgė į duomenis, kad po tariamo įvykio 2016 m. gruodžio 27 d. E. B. dirbo, į gydytojus nesikreipė, niekam apie skausmą nepasakojo, o apie šį faktą pranešė praėjus tik vieneriems metams keturiems mėnesiams Valstybės sienos apsaugos tarnybos Imuniteto skyriaus iniciatyva, o tai, kasatorių nuomone, leidžia teigti, kad tariamo 2016 m. gruodžio 27 d. įvykio nebuvo. Net jei būtų daroma prielaida, kad D. M. prisilietė prie E. B., remdamasis teismų praktika, teismas turėjo nustatyti fizinio skausmo sukėlimo faktą, tačiau jokie liudytojai teisme nepatvirtino E. B. parodymų, kad dėl D. M. poelgio ji sušuko. Apklausiama teisme E. B. pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji dėl šios aplinkybės davė neteisingus parodymus. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino E. B. parodymus, jog D. M. buvo žinoma apie jos kaklo skausmus, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokių duomenų, pagrindžiančių išvadą, jog D. M., sukeldamas E. B. fizinį skausmą, veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog D. M. stipriai supurtė E. B., yra tik apeliacinės instancijos teismo prielaida, nes joks, tuo labiau stiprus, E. B. supurtymas nėra nustatytas bylos duomenimis. Kasatoriai pabrėžia, kad D. M. tarnyboje apibūdinamas itin teigiamai, dėl jo nėra buvę jokių skundų dėl smurto artimoje aplinkoje ar pan.

7.3. Pripažindamas liudytojų J. B., A. A, R. Ž., R. D. parodymus įrodymais, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, galėjo iš esmės pažeisti BPK 18 straipsnio 1 dalies, 179 ir 183 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų reikalavimus. Iš liudytojų J. B., A. A., R. Ž., R. D. parodymų matyti, kad buvo daromas baudžiamojo proceso įstatymo uždraustas poveikis liudytojams, pasireiškęs tuo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Imuniteto skyriaus pareigūnai lankėsi pas liudytojus namuose, prisistatydami ir neslėpdami savo pareigų prašė vykti su jais į nutolusias nuo tarnybos vietos patalpas, kelionės metu apklausė liudytojus, įspėdami sakyti tik tiesą, darydami pokalbių garso įrašą, liudytojai buvo verčiami ilgai laukti apklausų, po to šie pareigūnai dalyvavo ikiteisminio tyrimo tyrėjai apklausiant liudytojus, apklausų metu uždavė jiems klausimus, taip liudytojams buvo sukurta bauginanti aplinka verčiant juos duoti pareigūnų pageidaujamus parodymus. Vertindamas šių liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad tokia Valstybės sienos apsaugos tarnybos Imuniteto skyriaus pareigūnų veikla apklausų protokoluose nefiksuota, padaryti pokalbių garso įrašai teismui nepateikti, o tai leidžia teigti, kad poveikį liudytojams stengtasi nuslėpti. Pažymėtina, kad pareigūnų veiksmai, pasireiškę asmens laikymu ikiteisminio tyrimo įstaigoje kelias valandas neužfiksuojant tokių veiksmų dokumentuose, yra pripažinti žmogaus teisės į laisvę ir saugumą, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje, pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350/2013">2K-350/2013</a>).

7.4. Įvertindamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra nei nukentėjusiąja pripažintos E. B., nei prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, nors pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos gali būti padarytas tik esant nukentėjusio asmens pareiškimui ar prokuroro reikalavimui. Dėl to ikiteisminis tyrimas byloje atliktas neteisėtai, o tai pakankamas motyvas panaikinti D. M. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.

7.5. Atmesdamas D. M. apeliacinį skundą, nurodydamas tik bendro pobūdžio motyvus, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų dėl būtinybės panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bylos medžiagos perdavimo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir frazių, replikų ir kitų žodžių, nurodytų kaltinime kaip ištartų D. M., pašalinimo. Kasatoriai pažymi, kad D. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas kaip nepadaręs jokios teisę pažeidžiančios veikos, kad remdamasis tais pačiais įrodymais ir vertindamas juos kaip nepatikimus teismas padarė išvadą, kad D. M. kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, o vėliau tuos pačius įrodymus vertino kaip patikimus padarydamas išvadą, kad jis pasakė kaltinime nurodytas frazes, replikas ir kitus žodžius. Be to, pažymima, kad dalis šių žodžių yra atsieta nuo konteksto, todėl neaišku, kas šiais žodžiais norėta pasakyti ir ar apskritai šie žodžiai buvo pasakyti, nes joks liudytojas negirdėjo, kaip D. M. sakė kaltinime nurodytus žodžius E. B.. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad teismo diskrecija nėra absoliuti ir yra ribojama įstatymų ir kitų teisės aktų. BPK 303 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 3 dalis, 307 straipsnio 4 dalis nenustato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį jame būtų sprendžiamas klausimas dėl išteisintojo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Į tai atkreiptas dėmesys ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos rašte.

7.6. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesurinkus pakankamai neabejotinų D. M. kaltę patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo abejonių aiškinimo kaltinimo naudai principo, įtvirtinto BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

7.7. Pritaikydamas D. M. veikai BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika, pasireiškianti fizinio skausmo sukėlimu, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU4LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-558/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-558/2006">2K-558/2006</a>, 2K-473/2014, 2K-164-895/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M., suėmęs už pečių ir papurtęs E. B., fizinį skausmą šiai sukėlė ne tiesiogine, bet netiesiogine tyčia, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė D. M. veikos atitiktį BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio bei nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėdamas kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Atlikti įrodymų tyrimą ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose ginčijamas atskirų byloje surinktų asmenų parodymų patikimumas motyvuojant tuo, kad nukentėjusioji ar liudytojai turi motyvą duoti melagingus parodymus, kad liudytojų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, duoti praėjus daug laiko nuo įvykio, nevienodai detalūs ir pan. Šie ir panašūs kasacinio skundo motyvai yra išimtinai susiję su įrodymų vertinimu, o tai, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl to šioje nutartyje dėl kitų byloje surinktų įrodymų vertinimo pasisakoma tik tiek, kiek tai susiję su galimais esminiais BPK pažeidimais.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl esminio BPK 167 straipsnio 1 dalies pažeidimo

10. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pradėtas neteisėtai, nes byloje nėra nei nukentėjusiosios skundo, nei prokuroro reikalavimo, nors toks reikalavimas pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį būtinas. BPK 167 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. BPK 167 straipsnis ar kiti BPK straipsniai nereglamentuoja nukentėjusiojo skundo formos ir turinio, todėl nukentėjusiojo skundas gali būti išreikštas ir žodžiu pasakant apie veikos aplinkybes ir norą, kad tai būtų ištirta, sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios galintiems priimti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios E. B. skundas buvo pateiktas žodine forma ir užfiksuotas ikiteisminio tyrimo pareigūno 2018 m. balandžio 24 d. protokole-pareiškime. Protokole-pareiškime buvo apibūdinti skausmą E. B. sukėlę D. M. veiksmai ir prašyta šiuos neteisėtus veiksmus ištirti (1 t., b. l. 16–23). Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo D. M. ir jo gynėjo kasacinio skundo motyvas, kad ikiteisminis tyrimas dėl D. M. veikos, apeliacinės instancijos teismo kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pradėtas be nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo, vertintinas kaip prieštaraujantis baudžiamosios bylos dokumentams ir dėl to atmestinas.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl esminių BPK 11 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 ir 4 dalių, 179 ir 183 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų pažeidimų

11. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad, pripažindamas liudytojų J. B., A. A., R. Ž., R. D. parodymus įrodymais, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, galėjo iš esmės pažeisti BPK 18 straipsnio 1 dalies, 179 ir 183 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų reikalavimus, nes Valstybės sienos apsaugos tarnybos Imuniteto skyriaus pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu stengėsi paveikti liudytojus duoti ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų pageidaujamus parodymus sudarydami liudytojams bauginančią aplinką lankydamiesi pas juos namuose, prašydami vykti su jais į nutolusias nuo tarnybos vietas ir pan.

11.1. BPK 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, taikant procesines prievartos priemones bei atliekant šiame kodekse nustatytus tyrimo veiksmus, draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus; panaudoti fizinę jėgą leidžiama tik tiek, kiek tai būtina proceso veiksmo atlikimo trukdymams pašalinti. BPK 20 straipsnio 1 dalis pabrėžia, kad įrodymai baudžiamajame procese yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais. BPK 18 straipsnio 1 dalis apibrėžia ikiteisminio tyrimo pareigūną, o BPK 179, 183 straipsniai reglamentuoja liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarką, tuo tarpu BPK 301, 305 straipsniai reglamentuoja nuosprendžio surašymo klausimus.

11.2. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai J. B., A. A., R. Ž., R. D. būtų buvę verčiami duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pageidaujamus parodymus panaudojant smurtą, grasinant, atliekant žmogus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Vien tai, kad su liudytojais bendravo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Imuniteto skyriaus pareigūnai, kad buvo vykstama į apklausą (duomenys neskelbtini), kad kelionė užtrukdavo ir pan., nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad prieš pirmiau nurodytus liudytojus buvo vartojamas smurtas, jiems buvo grasinama, siekiant juos paveikti duoti D. M. kaltinančius parodymus.

11.3. Pažymėtina ir tai, kad teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, rėmėsi ne ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais, o jų parodymais, duotais per apklausą teisiamojo posėdžio metu, kuri atlikta laikantis BPK 279 straipsnio reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojams J. B., A. A., R. Ž., R. D. būtų daromas BPK 11 straipsnio 2 dalyje nurodytas neteisėtas poveikis. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmiau nurodytų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti ne siekiant jais grįsti nuosprendžio išvadas, o tam, kad būtų patikrinti liudytojų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kaip tai nustatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje.

11.4. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvados, kad liudytojų J. B., A.A., R. Ž., R. D. parodymai teisme buvo gauti pažeidžiant BPK 11 straipsnio 2 dalį. Savo ruožtu nėra pagrindo ir daryti išvados, kad dėl to buvo iš esmės pažeisti BPK 18 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 4 dalių, 179, 183, 301, 305 straipsnių reikalavimai.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 2 dalies pažeidimų

12. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl D. M. kaltumo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiosios E. B., liudytojo A. B. parodymus vertino neatsižvelgdamas į įrodymų visetą, įvertino ne visus teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 2118/2018(01) teikiamus duomenis, nevertino D. M. teisinančių įrodymų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priimtą nuosprendį pagrindė tik nukentėjusiosios E. B. parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, taip iš esmės pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nukrypdamas nuo nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pagal kurį, be kita ko, asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka.

13. Prokuroras kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl D. M. ir V. R. kaltumo padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, 152 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, nukentėjusiosios E. B. ir liudytojo A. B. parodymus vertino neatsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą.

14. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, išvada dėl nusikalstamos veikos padarymo turi būti pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-154-1073/2020 ir kt.).

15. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl D. M. ir V. R. kaltumo padarė įvertinęs byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vienas esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų yra įrodymų vertinimo kaip visumos principas, kuris reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina, prieštarauja ir pan. kitų įrodymų teikiamai informacijai apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti.

15.1. Darydamas išvadą, kad D. M. ir V. R. dėl kaltinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti pagrįstai, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymų vertinimo kaip visumos principu ir, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios E. B. ir liudytojo A. B. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, šiuos įrodymus įvertino kritiškai bei atmetė. Antai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad E. B., duodama parodymus dėl seksualinio priekabiavimo, pasireiškusio veiksmais, nurodė, kad D. M. ir V. R. seksualinio priekabiavimo veiksmus tiesiogiai matė liudytojai J. G., R. Ž., R. D., J. B., tačiau nė vienas iš šių liudytojų nepatvirtino nukentėjusiosios E. B. parodymų, o dauguma juos tiesiogiai paneigė. E. B. parodymų nepatvirtino ir (duomenys neskelbtini) liudytojas D. M.. E. B. parodymus apie D. M. ir V. R. seksualinio priekabiavimo veiksmus patvirtino tik jos sutuoktinis liudytojas A. B., tačiau liudytojas pats įvykių nematė, davė parodymus remdamasis E. B. pasakojimais. D. M., V. R., duodami parodymus, kategoriškai neigė atlikę kaltinime pagal BK 152 straipsnio 1 dalį nurodytus seksualinio priekabiavimo veiksmus. Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų E. B. parodymus apie D. M. ir V. R. seksualinio priekabiavimo veiksmus, byloje nebuvo surinkta. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad E. B. parodymus apie jai pasakytas ir kaltinime nurodytas konkrečias frazes, replikas patvirtino kokie nors kiti įrodymai, o D. M. ir V. R. kategoriškai neigė tokias aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ne atmetė, o rėmėsi D. M. parodymais ir kitais teisinančiais įrodymais. Atkreiptinas prokuroro dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad kaltinimo dalis dėl BK 152 straipsnio 1 dalies neįrodyta, kartu buvo atsakyta ir į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų, susijusių su tarnybiniu priklausomumu, vertinimo.

15.2. Darydamas išvadą, kad D. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas, taip pat remdamasis įrodymų vertinimo kaip visumos principu ir atsižvelgdamas į tai, kad D. M., V. R., J. B. parodymai prieštarauja įrodymų visetui, šiuos įrodymus įvertino kritiškai ir atmetė. Antai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios E. B. parodymus patvirtina liudytojų D. M., D. B., M. P., A. B. parodymai, medicininiai dokumentai (1 t., b. l. 20–23), protokolas-pareiškimas ir kiti rašytiniai įrodymai. Pažymėtina, kad D. M. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai E. B. fizinį skausmą, o ne už tai, kad sužalojo E. B.. Dėl to negali būti laikoma esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 2118/2018(01) aprašomosios dalies duomenų, kad jokie kūno sužalojimai E. B. nenustatyti, o lėtinių ligų paūmėjimas sužalojimu nelaikomas. Esant tokiam byloje surinktų įrodymui visetui, kaip neatitinkantis byloje surinktų įrodymų ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vertintinas nuteistojo D. M. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiosios E. B. parodymais, kad taip iš esmės pažeisti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl esminių BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio pažeidimų

16. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas D. M. naują apkaltinamąjį nuosprendį, neatliko naujo įrodymų tyrimo, nuosprendyje neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, kodėl kitaip vertino apskųsto išteisinamojo nuosprendžio ir D. M. bei jo gynėjo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nurodytus įrodymus.

16.1. BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnis reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

16.2. Aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį teismų praktikoje yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>).

16.3. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad byloje būtų būtina atlikti įrodymų tyrimą. To neprašė ir proceso dalyviai. Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK 20straipsnio reikalavimų pažeidimų nenustatė. Dėl to nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, iš esmės pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį.

16.4. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, kodėl kitaip vertina pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, kodėl atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl rezoliucinės dalies turinio, todėl priešingi kasacinio skundo argumentai vertintini kaip prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui ir dėl to atmestini.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK 303 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 307 straipsnio 4 dalies pažeidimų

17. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad BPK 303 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 3 dalis, 307 straipsnio 4 dalis nenustato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį jame būtų sprendžiamas klausimas dėl išteisintojo patraukimo administracinėn atsakomybėn.

17.1. BPK 303 straipsnis reglamentuoja nuosprendžių rūšis, o šio straipsnio 4 dalis apibrėžia pagrindus, kada priimamas nuosprendis nutraukti bylą. BPK 305 straipsnio 3 dalis reglamentuoja išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinį, o 307 straipsnio 4 dalis nustato išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinį.

17.2. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos BPK nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio turinį, neįtvirtina teismo kompetencijos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje įtvirtinti sprendimą pranešti administracinio teisės pažeidimo teiseną pradėti įgaliotai institucijai, jei nustato administracinio nusižengimo požymius baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas išteisinamasis nuosprendis ar nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama. Vis dėlto toks BPK pažeidimas negali būti laikomas esminiu, nes dėl tokio sprendimo nėra suvaržomos kaltinamojo teisės, neiškyla kliūčių priimti teisingą sprendimą byloje.

17.3. Atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 592 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, jeigu BPK nustatytais atvejais ir tvarka yra nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje ar baudžiamojoje byloje nustatoma, kad yra administracinio nusižengimo požymių, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąją bylą kopija (nuorašas) kartu su visa tyrimo ar bylos medžiagos patvirtinta kopija (nuorašu) perduodama įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti. Taigi, teismas yra įstatymu įpareigotas būti aktyvus ir informuoti apie paaiškėjusią teisinę situaciją administracinio nusižengimo teiseną galinčias pradėti institucijas, jei nustato administracinio nusižengimo požymius ir nėra pagrindo tokį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn BPK nustatyta tvarka.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo

18. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia.

18.1. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą. BK 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai nustatytais atvejais. BK 140 straipsnyje nėra nurodyta, kad jame apibrėžtos nusikalstamos veikos gali būti padarytos ir dėl neatsargumo. Iš to darytina išvada, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje uždrausta nusikalstama veika, kuria žmogui sukeliamas fizinis skausmas, baudžiamojo įstatymo požiūriu gali būti padaryta tik tyčia. BK 15 straipsnis, apibrėžiantis tyčinį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, nurodo, kad tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Dėl to baudžiamojo įstatymo požiūriu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tiek tiesioginės, tiek netiesioginės tyčios atveju.

18.2. Aiškinant teismų praktikoje BK 140 straipsnį yra pažymėta, kad už šiame straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas asmuo paprastai atsako, kai veika padaryta tiesiogine tyčia, tačiau galimi ir atvejai, kai veika padaroma netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-180-689/2018, 2K-69-895/2020, 2K-93-458/2020).

18.3. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. M. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvados, kad BK 140 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta netinkamai.

Dėl BK 152 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo

19. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 152 straipsnio 1 dalį, nes D. M. ir V. R. veikos atitinka visus BK 152 straipsnio 1 dalyje nurodytus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad ištyrę ir įvertinę byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad pareikštame kaltinime pagal BK 152 straipsnio 1 dalį D. M. ir V. R. nurodytos aplinkybės pagal baudžiamajame procese galiojančias įrodymų vertinimo taisykles nėra įrodytos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Patikrinusi skundžiamuose nuosprendžiuose atliktą įrodymų vertinimą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo nenustatė. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BK 152 straipsnio 1 dalį taikė netinkamai.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad pagal kasacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio bei nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinius skundus.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Pranas Kuconis

Aurelijus Gutauskas