Dėl pažeistos gyvenamųjų patalpų valdymo teisės gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-495/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.9 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. Š. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovei B. Š. dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovės B. Š. priešieškinį ieškovui A. I. dėl pažeistos gyvenamųjų patalpų valdymo teisės gynimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – VĮ Registrų centro Kauno filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė yra namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturčiai; jie bendrojo daikto nepadidino, tačiau jo dalys buvo apskaičiuotos netiksliai, todėl ir bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje buvo nustatytos netikslios. Ieškovas prašė pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje: ieškovui – vietoje turimų 88/150 dalių pakeisti į 0,60, o atsakovei – vietoje 31/75 – į 0,40 dalis; nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu pagal ieškovo siūlymą, jam paskiriant naudotis 82,52 kv. m ploto patalpų, atsakovei – 54,32 kv. m; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė priešieškiniu prašė panaikinti ieškovui jo neteisėtą 12,50 kv. m ploto rūsio, pažymėto žyma R–1, valdymą ir įpareigoti ieškovą įvykdyti 1982 m. gruodžio 23 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad ieškovas 1988 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Kauno miesto LDT vykdomojo komiteto pirko 44/75 dalis medinio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) su trimis priestatais, mansarda ir rūsiu (naudingas plotas 126,34 kv. m); atsakovė nurodyto namo 31/75 dalį su trimis priestatais, mansarda ir rūsiu (naudingas plotas 124,34 kv. m), taip pat 2/6 dalis medinio ūkio pastato, pažymėto žyma 4JI/m, visą medinį ūkio pastatą, pažymėtą žyma 2JI/m, su dalimi kiemo įrenginių įsigijo 1997 m. birželio 27 d., sudariusi pirkimo–pardavimo sutartį su A. J.; pastarasis nurodytus pastatus buvo pirkęs iš juos paveldėjusios S. M. Teismas taip pat nustatė, kad nurodytose pirkimo–pardavimo sutartyse minimas 12,50 kv. m rūsys pastatytas 1938 m., o 1980 m. gruodžio 30 d. jam suteiktas indeksas R–1. Nors sutartyse ir nurodyta, kad pirkėjai įsigijo patalpas su rūsiu, tačiau, teismo vertinimu, iš to neišplaukia, jog sudarytų perleidimo sandorių pagrindu jiems perleista nuosavybės teisė į visą rūsį. Teismas laikė, kad tokia išvada atitinka trečiojo asmens paaiškinimus, jog rūsys buvo laikomas bendrojo naudojimo patalpa, kuri nebuvo įtraukta į gyvenamojo namo bendrąjį plotą; tik 1999 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 264 patvirtintoje Statinių kadastro matavimo ir apskaitos metodikoje, įsigaliojusioje 2000 m. sausio 1 d., reglamentuota, kad rūsio plotas įskaitomas į gyvenamųjų patalpų bendrąjį plotą. Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, priėjo prie išvados, kad ieškovas nuo 1988 m. naudojosi rūsio patalpa R–1, taip pat kitomis patalpomis, kurių plotas yra 82,52 kv. m, o atsakovė nuo 1997 m. naudojosi kitomis 54,32 kv. m patalpomis, tačiau niekada nesinaudojo 12,50 kv. m rūsiu; teismo vertinimu, šiuo rūsiu nesinaudojo ir buvę savininkai, nes jie neginčijo naudojimosi juo tvarkos; atsakovė taip pat iki 2004 m. neginčijo šios tvarkos, nurodžiusi, kad būtent tada apie rūsį sužinojo iš liudytojos S. M. Teismas laikė, kad bylos medžiaga paneigia šį atsakovės argumentą, nes ji įsigijo gyvenamojo namo 31/75 dalis 1997 m., kai jo bendras plotas buvo 136,84 kv. m; atsakovės teiginys, kad 1982–1983 metais buvo pastatytas kitas rūsys, pripažintas nepagrįstu, nes nepatvirtintas tokio rūsio įregistravimo faktas. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, kai kyla bendraturčių nesutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo, tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Teismas sprendė, kad šiuo atveju turi būti įvertinti tarp bendraturčių susiklostę faktiniai naudojimosi patalpomis santykiai, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis ir rūsiu tvarka nepažeis šalių interesų, nusistovėjusių nuo 1988 metų, ieškinio reikalavimus tenkino.

Teismas atsakovės pateiktą priešieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas); teismas nurodė, kad atsakovė per nustatytą terminą nepašalino priešieškinio trūkumų, procesiniam dokumentui tinkamai įforminti jai buvo pasiūlyta kreiptis teisinės pagalbos, tačiau atsakovė atsisakė, nurodžiusi, jog turi tinkamą atstovą.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 30 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovės 700 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada byloje, kad bendraturčiai pirkimo–pardavimo sutartimis įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę ne į konkrečias patalpas, bet į tam tikro dydžio turto dalį bendrojoje nuosavybėje. Šalių ginčas kilo dėl 12,50 kv. m rūsio patalpos priskyrimo vienai iš šalių; kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad visas rūsys pirkimo–pardavimo sutartimis negalėjo būti perleidžiamas; tokia išvada išplaukia ir iš sutarčių turinio analizės: šalys įgijo atitinkamą dalinės nuosavybės teisę tiek į namą, tiek į kitus namo priklausinius, tarp jų ir į rūsį. Kadangi šalys nesusitarė dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos ir ginčą sprendė CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tai kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tokiu atveju turi būti atsižvelgta į bendraturčių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, į nusistovėjusius faktinius naudojimosi patalpomis santykius, taip pat vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kolegija argumentavo, kad, bylos duomenimis, ieškovo įgyto turto dalis atitinka faktiškai jo naudojamo turto dalį, kad atsakovė nekėlė ginčo dėl ieškovo faktiškai naudojamų gyvenamojo namo patalpų, išskyrus rūsio patalpas, o jos argumentai dėl rūsio yra paneigti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų nesilaikymo ir nurodė, kad nagrinėjamos bylos ir 1978 m. gruodžio 19 d. ir 1982 m. gruodžio 23 d. įsiteisėjusiais teismų sprendimais užbaigtose bylose yra kitos ginčo šalys, kitas ginčo dalykas ir pagrindas. Kolegija taip pat pripažino, kad atsakovės pateiktas priešieškinys neatitiko šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytu pagrindu paliko jį nenagrinėtą pagrįstai; žyminio mokesčio grąžinimas tokiu atveju nėra nustatytas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti, bylą nutraukti, priteisti 3768,82 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja nuosavybės neliečiamumą; tai reiškia, kad niekas ir jokiais būdais negali atimti iš savininko teisėtai įgyto daikto ar jo dalies. Teismai, tenkindami ieškovo ieškinį, neteisėtai atėmė iš atsakovės jos nuosavybės į gyvenamąjį namą 2/150 (arba 1/75) dalis ir jas perdavė ieškovui; ieškovas neteisėtai valdo atsakovei priklausantį rūsį R–1, todėl ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje negalėjo būti padidinta remiantis tuo pagrindu, kokį plotą gyvenamajame name jis faktiškai valdo.

2. Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo 1978 m. gruodžio 19 d. sprendimu buvo nagrinėjamas naudojimosi rūsiu R–1 klausimas, rūsys paskirtas naudotis M. M. ir B. M., dabar jiems priklausiusios namo dalies savininkė yra atsakovė. Teismo sprendimas, kuriuo nustatyta naudojimosi rūsiu tvarka, nebuvo pakeistas, todėl įgijo res judicata galią; nustatytų daiktinių teisių į daiktą privalo laikytis ir vėlesni jų savininkai; ieškovas, 1988 metais įgijęs nuosavybėn gyvenamojo namo dalį, neįgijo teisės naudotis rūsiu R–1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti atsakovės pateiktus teismų sprendimus, sutartis ir kitus dokumentus dėl bendraturčių daiktinių teisių ir pasisakyti dėl atsakovės teisės naudotis bendruoju daiktu, tačiau to nepadarė, apeliacinės instancijos teismas nurodytos klaidos neištaisė.

3. Teismai pažeidė teismų sprendimų privalomumo šalims ir jų teisių perėmėjams principą. Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismas 1982 m. gruodžio 23 d. sprendimu byloje konstatavo, kad bendraturčiams M. M. ir Kauno miesto Panemunės rajono LDT vykdomajam komitetui paskirstomos valdyti patalpos gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), nurodant tik jų indeksus ir nenurodant jų ploto, nes, atkūrus pažeistas ieškovės M. M. teises ir perkėlus sieną, jai priklausančių patalpų plotas truputį padidės. Šis teismo sprendimas neįvykdytas; tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškovui, įgyjusiam dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje iš Kauno miesto Panemunės rajono LDT vykdomojo komiteto, nustatyti priklausančius patalpų plotus, taip kvestionuoti teismo sprendimo išvadas. Nurodytu teismo sprendimu turto savininkui nustatyta pareiga, susijusi su nekilnojamuoju daiktu, perėjo ieškovui, tačiau apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju nepagrįstai konstatavo, kad nurodytoje ir nagrinėjamoje bylose yra kitos ginčo šalys.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą, nes nebuvo teisinio pagrindo palikti nenagrinėtą atsakovės priešieškinį. Tai, kad šis procesinis dokumentas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, teismas pripažino 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi priešieškinį priimti. Kartu su ieškiniu nenagrinėjant priešieškinio, bet vėliau atsakovei pareiškus ieškinį, jis negalėtų būti patenkintas, nes, remiantis ginčytinu rūsio valdymu, teismo sprendimu padidinta ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje.

5. Pirmosios instancijos teismas, palikęs atsakovės priešieškinį nenagrinėtą, padarė nepagrįstą išvadą, kad tokiu atveju pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą sumokėtas žyminis mokestis negrąžinamas. Teismas turėjo taikyti CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir priteisti atsakovei jos sumokėtą žyminį mokestį; apeliacinės instancijos teismas nepanaikino procesinės teisės normos netinkamo taikymo.

Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; jis nurodo, kad atsakovė neįvykdė teismo reikalavimo pašalinti priešieškinio trūkumus, todėl pagrįstai jis paliktas nenagrinėtas. Ieškovas taip pat nurodo, kad 1982 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimas yra įvykdytas, todėl kasacinio skundo argumentai yra neteisingi; be to, sprendimui įvykdyti yra nustatyti senaties terminai. Visi buvę gyvenamojo namo bendraturčiai niekada nekėlė ginčų dėl naudojimosi gyvenamuoju namu. Naudojimosi patalpomis gyvenamajame name tvarka yra nusistovėjusi. Sandoriai, kurių pagrindu šalys įgijo dalis bendrojoje nuosavybėje, nenuginčyti.

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovas 1988 m. gegužės 18 d. nusipirko iš Kauno miesto LDT vykdomojo komiteto 44/75 dalis medinio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) su trimis priestatais, mansarda ir rūsiu; sutartyje nurodytas namo naudingas plotas 126,34 kv. m. Atsakovė 31/75 dalį šio namo įsigijo 1997 m. birželio 27 d.; sutartyje nurodyto namo naudingas plotas – 124,34 kv. m. Pagal statinių kadastro matavimo ir apskaitos metodikos reikalavimus į bendrą plotą įtraukus 12,50 kv. m rūsio patalpą R–1, šiuo metu bendras namo plotas yra 136,84 kv. m. Ieškovo faktiškai užimamas namo plotas, įskaitant rūsio patalpą R–1, kuria šis naudojasi nuo 1988 m., neatitinka ieškovo dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl ji turi būti perskaičiuota. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo 1978 m. gruodžio 19 d. ir 1982 m. gruodžio 23 d. priimti sprendimai dėl bendraturčių pažeistų teisių gynimo nėra kliūtis teisme nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo

Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su mansarda, priestatais, rūsiu. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad ieškovo dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinimas neatitinka Konstitucijos ir įstatymo reikalavimų, pažeidžia atsakovės nuosavybės teises.

CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje gali būti pakeista, jeigu bendraturtis savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę; tai padaręs be kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį tik tuo atveju, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto (CK 4.77 straipsnio 2 dalis). Ieškinyje nurodyta, kad ieškinio juridinis pagrindas yra CK 4.77 straipsnio normos, tačiau faktiniu pagrindu nurodytos kitokios, nei nustatytos šiame straipsnyje, aplinkybės. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pagal susiklosčiusią naudojimosi patalpomis gyvenamajame name tvarką ieškovo faktiškai naudojamų patalpų plotas yra pagrindas pakeisti bendraturčių turimas dalis nuosavybėje, neatitinka CK 4.77 straipsnio nustatytų sąlygų. Pagal skundžiamus sprendimus išeitų, kad ieškovo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidėjo įgyjamosios senaties pagrindu; tačiau įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į kito asmens (ne daikto valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Pakeitus šalių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ieškovo dalis nežymiai padidėjo atsakovės dalies sąskaita. Civiliniai santykiai reglamentuojami, vadovaujantis konstituciniu nuosavybės neliečiamumo principu (CK 1.2 straipsnis), Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja, kad nuosavybės teises saugo įstatymai; niekas be teisėto pagrindo negali atimti iš asmens jo nuosavybės, nesvarbu kokios apimties ar vertės ji būtų. Pripažintinas neteisingu pirmosios instancijos teismo motyvas, kad šalims priklausiusių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas nieko nepažeidžia. Sprendime teismas nurodė, kad atsakovė sutiko su ieškovo reikalavimu dėl bendraturčių dalių pakeitimo, tačiau bylos duomenys rodo, jog ji nepripažino bet kokio ieškovo teisių išplėtimo, ginčijo ieškovo teisę naudotis 12,50 kv. m ploto rūsio patalpa R–1, tuo tarpu būtent faktiniu patalpų gyvenamajame name naudojimu, įskaitant nurodytą rūsio patalpą, grindžiami ieškinys ir teismo sprendimas padidinti ieškovo dalį. Skundžiamas sprendimas pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, CK 4.93 straipsnyje įtvirtintą savininko teisių apsaugos garantiją, CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo (padidinimo) sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas pakeitė bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje nesant tam teisinio pagrindo, apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio materialinės teisės pažeidimo; kolegija, visiškai nepasisakiusi dėl CK 4.77 straipsnio taikymo, nepagrįstai paliko galioti šią sprendimo dalį. Dėl išdėstytų argumentų abiejų instancijų teismų procesinių sprendimų nurodytos dalys naikintinos; byloje nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant ginčą dėl bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo, todėl nėra teisinio pagrindo bylą grąžinti žemesnės instancijos teismui iš naujo nagrinėti; byloje priimtinas naujas sprendimas – netenkinti ieškinio reikalavimo dėl bendraturčių dalių bendroje dalinėje nuosavybėje pakeitimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo

CK 4.81 straipsnyje reglamentuojama naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, nustatymo tvarka. Esminė įstatymo nuostata yra ta, kad, nustatant naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pirmiausia atsižvelgiama į bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis); teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, turi būti atsižvelgta į tai, kokie yra tarp bendraturčių susiklostę faktiniai santykiai dėl naudojimosi bendru daiktu, taip pat įvertinta, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarka yra racionali, ar nepažeis kitų bendraturčių teisių ar teisėtų interesų.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.81 straipsnio 1 dalies normą. Ieškovas prašė, remiantis jo faktiškai naudojamu plotu gyvenamajame name, padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir teismo sprendimu nustatyti tokią naudojimosi namu tvarką, kuri atitiktų jo padidėjusią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Ieškovo dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinimas iš esmės buvo ieškinio dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo pagrindas. Ieškovo dalies padidinimas suponavo ieškovo teisę prašyti visas jo faktiškai naudojamas patalpas, įskaitant 12,50 kv. m ploto rūsio patalpą R–1, teismo sprendimu palikti jam naudotis. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad būtent ieškovo dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinimas lėmė tai, jog teismas ieškovui paskyrė visas jo faktiškai naudojamas patalpas, tarp jų ir ginčo patalpą R–1. Teismas, teigdamas, kad susiklosčiusi naudojimosi tvarka nepažeidžia šalių interesų, nevertino, kad tarp bendraturčių yra ginčas dėl naudojimosi rūsio patalpa R–1; atsakovės aiškinimu, šios rūsio patalpos paskyrimas ieškovui pažeidžia jos interesus, kliudo atlikti būtiną jos namo dalies remontą. Tai, kad teismas nepasisakė dėl atsakovės poreikio naudotis rūsio patalpa R–1, patvirtina, jog teismo sprendimą dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo lėmė ieškinyje suformuluotas faktinis pagrindas – esą padidėjusi ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje. Kasaciniam teismui pripažinus bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimą neteisėtu, nebėra faktinio pagrindo, kuriuo remdamasis ieškovas prašė nustatyti naudojimosi namu tvarką, atitinkančią padidėjusią dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo pagal pakitusias bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje negali būti pripažinti pagrįstais; dėl netinkamo CK 4.81 straipsnio 1 dalies taikymo šios skundžiamų sprendimų dalys naikintinos ir bylos negrąžinant iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui priimtinas naujas sprendimas – ieškovo reikalavimas dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Bendraturčiams ir toliau nesutarus dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, bet kuris iš jų, remdamasis kitu nei nagrinėjamoje byloje faktiniu pagrindu (pakitusios bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje), gali pareikšti teisme reikalavimą dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo.

Dėl kasaciniame skunde keliamų kitų klausimų

Teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, kuriuose nurodomos faktinės aplinkybės ir keliami teisės klausimai, nesusiję su civilinės bylos pagal ieškovo pareikštą ieškinį nagrinėjimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 353 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė 2005 m. birželio 7 d. apylinkės teismui pateikė dokumentą, pavadintą priešieškiniu; atsakovė jame nepripažino ieškovo reikalavimų dėl namo dalių perskaičiavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo pagal jo pareikštą ieškinį; 2005 m. birželio 28 d. apylinkės teisme gautame analogiškame dokumente atsakovė prašė teismo savo nuožiūra laikyti jį priešieškiniu arba atsiliepimu į ieškinį. 2005 m. liepos 25 d. atsakovė dar pateikė teismui panašaus turinio dokumentą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė šių dokumentų, kaip priešieškinio, priėmimo klausimą, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pripažino, kad atsakovės taisytas ir pateiktas dokumentas neatitinka CPK 143 straipsnyje priešieškiniui nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tokį pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentą ir atsižvelgdama į pačios atsakovės nuostatą, kad nurodyti dokumentai gali būti laikomi atsiliepimu į ieškinį, pripažįsta, jog atsakovės 2005 m. liepos 25 d. teismui pateiktas dokumentas yra tik rašytinis atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai palikti tokio turinio ir tokios teisinės reikšmės dokumentą nenagrinėtiną naikintini, nes CPK nenustatyta tokia teismo teisė. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai atsisakė nagrinėti priešieškinį, atmestini.

Kasaciniam teismui panaikinus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį dėl bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo ir naudojimosi namu tvarkos pagal pakitusias bendraturčių dalis nustatymo atmesti, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis), iš ieškovo A. I. priteistina atsakovei B. Š. 800 Lt išlaidoms žyminiam mokesčiui už apeliacinį ir kasacinį skundus atlyginti (CK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. I. ieškinį atsakovei B. Š. dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. I., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei B. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) jos turėtų 800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas