Civilinė byla Nr. 3K-3-487/2006
„S“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Spiečiaus ir Antano Simniškio,
išnagrinėjusi atsakovo D. K. individualios įmonės 2006 m. spalio 26 d. prašymą priimti papildomą sprendimą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo,
n u s t a t ė :
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasatoriaus V. K. (V. K.) kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2006 jį atmetė, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį paliko nepakeistą.
Atsakovas D. K. individuali įmonė CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka buvo pateikęs atsiliepimą į kasacinį skundą. Pateikdamas šį procesinį dokumentą, atsakovas prašė priteisti jam iš kasatoriaus V. K. išlaidas advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis). Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šio klausimo nesprendė, atsakovas 2006 m. spalio 26 d. pakartotinai kreipiasi su prašymu priimti papildomą sprendimą ir priteisti atsakovo D. K. individualios įmonės naudai iš kasatoriaus V. K. išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
CPK 93 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad jeigu kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas. Vadovaujantis šia įstatymo norma, kasacinis teismas sprendžia, kad atsakovas savo prašymą turi pateikti spręsti pirmosios instancijos teismui, t. y. Vilniaus miesto 3-ajam apylinkės teismui. Dėl šios priežasties, D. K. individualios įmonės prašymas yra nenagrinėtinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, CPK 290 straipsnio 1 dalimi, CPK 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Atsakovo D. K. individualios įmonės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, palikti nenagrinėtą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algimantas Spiečius
Antanas Simniškis
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vladimiras Karpenka teismo prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 1999 m. sausio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ Valstybės turto fondo nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą; pripažinti niekine ir negaliojančia VĮ Valstybės turto fondo ir D. Kudarauskienės 2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2001 m. spalio 4 d. privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo-priėmimo aktą; pripažinti, kad VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisės į negyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais nuo 32-1 iki 32-7, esančias gyvenamajame name Vilniuje, Jogailos g. 8/Vilniaus g. 21 1999 m. birželio 9 d. registraciją Nekilnojamojo turto registre yra neteisėta; pripažinti, kad negyvenamųjų patalpų, pažymėtų indeksais nuo 32-1 iki 32-7, esančių gyvenamajame name Vilniuje, Jogailos g. 8/Vilniaus g. 21 bei 2001 m. spalio 5 d. nuosavybės teisių į šias patalpas registracija D. Kudarauskienės įmonės vardu Nekilnojamojo turto registre yra neteisėta ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šių patalpų registraciją D. Kudarauskienės IĮ vardu.
Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise gyvenamajame name, esančiame Vilniuje, Jogailos g. 8/Vilniaus g. 21, priklauso šešiolika butų, iš kurių šeši yra su rūsiais. Kaip priklausiniai įgytos rūsio patalpos bei kitos laisvos rūsio patalpos nebuvo priskirtos konkretiems butams, todėl laisvomis rūsio patalpomis namo gyventojai laikinai naudojosi bendrai. 2003 m. pavasarį ieškovas pastebėjo, kad D. Kudarauskienės IĮ vykdo remonto darbus rūsio patalpose, kurios iki tol buvo laisvos ir turėjo priklausyti ieškovui kaip butų priklausiniai. D. Kudarauskienės IĮ rūsio patalpas nupirko ir perėmė iš VĮ Valstybės turto fondo, kuriam šias patalpas perdavė Vilniaus miesto savivaldybė. Ieškovas teigė, kad sudaryti sandoriai yra neteisėti, nes juos sudarę subjektai neturėjo teisių į rūsio patalpas. Patalpų 1999 m. sausio 4 d. perdavimo-priėmimo aktas prieštarauja Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr. 1005 imperatyviosioms teisės normoms, kuriose nustatyta, kad turtas VĮ Valstybės turto fondui turėjo būti perduotas iki 1999 m. sausio 1 d., tuo tarpu ginčo patalpos perduotos 1999 m. sausio 4 d. aktu - praėjus nustatytam terminui. Ieškovo teigimu, patalpų priėmimo-perdavimo aktai bei pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti neteisėtai, nes jais pažeidžiamos ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į rūsio patalpas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ginčo patalpų niekada nevaldė, kaip jų nevaldė ir pastarajam turtą perleidę butų savininkai nei asmeninės, nei bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Šias aplinkybes įrodo ir byloje pateiktos patalpų nuomos sutartys su UAB „Hobi“ ir UAB „Nordija“, kurių pagrindu nuomojamose patalpose buvo vykdoma ūkinė veikla. Teismai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad butų, esančių pastate 1A4/p, gyventojai naudojosi rūsiais, esančiais kitame, 2A6/p pastate, ginčo patalpos jiems priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ar buvo bendros paskirties privatizavimo metu. Be to, įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, butai, esantys pastate 1A4/p, negalėjo būti privatizuojami su rūsiais, esančiais kitame pastate – 2A6/p.
Dėl ieškovo argumento, kad 1999 m. sausio 4 d. perdavimo-priėmimo aktas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, nustatytas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1005, teismai konstatavo, kad jos nėra priskiriamos prie imperatyviųjų, kurių nesilaikymas duotų pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu (niekiniu) pagal ieškovo nurodytą CK 1.80 straipsnį. Teismai sprendė, kad valstybės turto perdavimas Valstybės turto fondui yra atliktas laikantis nustatytos tvarkos, nes perduodamos patalpos atitiko Nutarimo 1.1 punktą, kuriame nustatyta, kad valstybės valdžios ir valdymo institucijos ir savivaldybės perduoda valstybės įmonei Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį ir patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą, nepriskirtą nuosavybėn pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą ir nenaudojamą valstybės valdžios ar valdymo institucijų arba savivaldybių funkcijoms vykdyti. Kadangi atsakovas D. Kudarauskienės IĮ turtą atlygintinai įsigijo iš Valstybės turto fondo, dalyvaudamas viešame aukcione, ir tuo metu nebuvo jokio ginčo dėl parduodamų patalpų, todėl jis yra laikomas sąžiningu turto įgijėju.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Vladimiras Karpenka prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto, kaip turtinio vieneto, suformavimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3, 12, 14 straipsniai) ir padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad patalpos neturi būti atskirai inventorizuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos, kad jos taptų atskiru turtiniu vienetu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką (bylos Nr. 3K-7-466/1999, 3K-3-380/2002), kad daugiabučiame name nepriklausančiomis ir neperduotinomis atskiriems savininkams gali būti laikomos tik tos patalpos, kurios buvo aiškiai išskirtos iš kitų bendro naudojimo patalpų ir buvo suformuotos kaip atskiras turto objektas. Tuo tarpu teismai sprendė, kad dalis bendro naudojimo patalpų, nepaisant to, kad nebuvo atskirtos, atskirai inventorizuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos, sudaro atskirą turtinį vienetą ir todėl, būdamos atskiras turtinis vienetas, buvo teisėtai perduotos atsakovui VĮ Valstybės turto fondui.
2. Teismai neteisingai taikė ir aiškino daugiabučio gyvenamojo namo butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.83 straipsnio 1 dalis; Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis; Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnio 5 dalis, 4, 5 straipsniai) ir padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad privatizuojami butai privačių asmenų nuosavybėn pereina atskirai nuo priklausinių, bendro naudojimo patalpų.
Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad butų privatizavimo metu daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Jogailos g. 8/Vilniaus g. 21, butai buvo perleisti privačių asmenų nuosavybėn atskirai nuo priklausinių, bendro naudojimo patalpų. Jų nuomone, savivaldybė teisėtai bendro naudojimo patalpas perdavė VĮ Valstybės turto fondui, o šis – D. Kudarauskienės individualiai įmonei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2005 konstatavo, kad Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis daugiabučiuose namuose esantys butai buvo perleidžiami privačių asmenų nuosavybėn kartu su priklausiniais, bendro naudojimo patalpomis. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad valstybė, perleidusi daugiabučio namo gyventojams namo bendro naudojimo patalpas, šių patalpų, nesant namo gyventojų, kaip bendrosios dalinės nuosavybės turėtojų, sutikimo, negalėjo perleisti kitiems asmenims. Vadovaujantis šia praktika darytina išvada, kad teisę į bendro naudojimo patalpas butų savininkai įgyja, tada, kai įgyja nuosavybės teisę į savo atskiras patalpas.
3. Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami teisės normas dėl privatizavimui taikomų imperatyviųjų reikalavimų (CK 1.80 straipsnis, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr. 1005 1.1, 1.2, 1.4.1 punktai) padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad norminių teisės aktų nustatytos privatizavimo tvarkos nesilaikymas neduoda pagrindo įvykusį privatizavimą pripažinti neteisėtu.
Padarę šią išvadą, bylą nagrinėję teismai ne tik pažeidė konstitucinės teisės normas, kurios nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas yra norminis teisės aktas, juo yra įgyvendinamos įstatymų normos ir jame nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisinės praktikos. Kasacinis teismas 2003 m. gruodžio 8 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1195/2003 konstatavo, kad įstatymas civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimą sieja su įstatymų laikimusi, bendro gyvenimo taisyklių ir visuomenės moralės principų gerbimu. Iš to išplaukia, kad neteisėti vieno ar kito asmens veiksmai negali sukurti teisėtų pasekmių, kurias gintų įstatymas. Teisė ir teismai negali ir neturi ginti neteisėtų veiksmų.
4. Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami materialinės teisės normas dėl sąžiningo įgijėjo sampratos (CK 4.96 straipsnis), sprendė, kad nesvarbu, ar įgijėjas elgėsi taip, kaip turėtų elgtis apdairus ir rūpestingas asmuo, t. y. ar įgijėjas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad įgyja turtą ne iš tikrojo turto savininko ar kitaip pažeidžia tikrojo savininko nuosavybės teises, jeigu turtas įgyjamas iš valstybės viešo aukciono tvarka.
5. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir sprendimo surašymo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 260, 263 straipsniai, 270 straipsnio 3, 4 dalys, 331 straipsnio 3, 4 dalys). Teismai netyrė ir nepasisakė dėl didelės dalies ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, taip pažeidė civilinio proceso reikalavimą išvadas daryti visų, o ne tik atsakovo pateiktų įrodymų pagrindu. Be to, teismai ex officio sprendime įrašė naujas, bylos metu absoliučiai neaptartas, nė vienai šaliai nežinomas bei niekuo neįrodytas aplinkybes.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo tretysis asmuo Natalija Karpenko prašo jį patenkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas valstybės įmonė Valstybės turto fondas prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nemanė kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti aiškų ginčo sandorio prieštaravimą imperatyviajai teisės normai. Pats kasatorius savo argumentuose nėra nurodęs jokios konkretų ginčo sandorį reglamentuojančios įstatymo normos, kurią būtų pažeidę atsakovai. Kasatorius, nors ir teigdamas ginčo sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai, nepateikė faktų, kad sandoris sudarytas siekiant „apeiti“ įstatymą, nes būtent toks sandoris yra negaliojantis pagal CK 1.81 straipsnį. Įstatymo normų nesilaikymas reikštų vienos ar abiejų sandorio šalių nesąžiningumą, o šios aplinkybės kasatorius taip pat nėra įrodęs.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad kasatorius nepagrįstai remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo įrodytos ir kurių teismai nenustatė. Teismai išnagrinėję ir ištyrę byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad ginčo patalpos buvo atskiras nekilnojamojo turto objektas. Tuo tarpu iš kasacinio skundo matyti, jog ginčo patalpos laikomos bendro naudojimo patalpomis. Teismai, pagrįstai pripažinę, kad ginčo patalpos nepriskirtinos prie bendro naudojimo patalpų, negalėjo taikyti ir netaikė teisės normų, reglamentuojančių bendro naudojimo patalpų perdavimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas D. Kudarauskienės IĮ prašo jį atmesti. Anot atsakovo kasatorius nepagrįstai teigia, kad ginčo patalpos jų pardavimo atsakovui metu buvo bendroji dalinė nuosavybė, nes jas nuosavybės teise tiek iki privatizavimo, tiek ir po jo valdė ne butų savininkai. Atsakovas nurodo, kad kasatorius ginčo patalpų niekada nevaldė, kaip ir pastarajam turtą perleidę asmenys. Šias aplinkybes įrodo ir byloje pateiktos patalpų nuomos įmonėms UAB „Hobi“ ir UAB „Nordija“ sutartys, iš kurių matyti, kad ginčo patalpos jų administratorių buvo nuomojamos įmonėms, kurios patalpose vykdė savo veiklą, t. y. ginčo patalpose nebuvo ir negalėjo būti gyventojų sandėliukų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. sausio 4 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė VĮ Valstybės turto fondui negyvenamąsias 110,06 kv. m bendro ploto rūsio patalpas pastate 2A6/p, esančiame Vilniuje, Jogailos g. 8. Privatizavimo komisija 2001 m. rugpjūčio 3 d. posėdyje protokolu Nr. 218 nutarė pritarti šių patalpų perdavimui viešo aukciono, kurį laimėjo D. Kudarauskienės IĮ, būdu. Atsakovas D. Kudarauskienės IĮ ir VĮ Valstybės turto fondas 2001 m. rugsėjo 25 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią D. Kudarauskienės IĮ nupirko 109,94 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais nuo 32-1 iki 32-7, pastate2A6/p, esančiame Vilniuje, Jogailos g. 8/Vilniaus g. 21.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto, kaip turto vieneto, suformavimą, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad patalpos neprivalo būti atskirai inventorizuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre tam, kad jos taptų atskiru turtiniu vienetu. Su tokiu kasacinio skundo motyvu teisėjų kolegija nesutinka, nes, skirtingai nei nurodo kasatorius, bylą nagrinėję teismai nėra padarę išvados, kuri kasaciniame skunde įvardijama kaip neteisėta.
Teismai, nagrinėdami bylą, tyrė ir aiškinosi aplinkybes dėl ginčo patalpų suformavimo ir inventorizavimo bei padarė motyvuotas išvadas. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad ginčo patalpos, pažymėtos indeksais nuo 32-1 iki 32-7, 1979 m. kovo 29 d. buvo inventorizuotos kaip 109,94 kv. m bendro ploto atskiras nekilnojamojo turto sandėliavimo paskirties objektas. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys patvirtina aplinkybę, kad ginčo patalpos buvo išskirtos iš kitų patalpų ir suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ginčo patalpų niekada nevaldė, kaip ir pastarajam turtą perleidę kiti butų savininkai nei asmeninės, nei bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, tai įrodo ir byloje pateiktos patalpų nuomos su UAB „Hobi“ ir UAB „Nordija“ sutartys, kurių pagrindu nuomojamose patalpose buvo vykdoma ūkinė veikla. Dėl to ginčo nebuvo.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad butų privatizavimo metu daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Jogailos g. 8/Vilniaus g. 21, butai buvo perleisti privačių asmenų (nuomininkų) nuosavybėn atskirai nuo priklausinių (rūsių), bendro naudojimo patalpų. Kasatorius vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią butų savininkai nuosavybės teisę į bendro naudojimo patalpas įgyja tada, kai įgyja nuosavybės teisę į savo atskiras patalpas. Tačiau kasatorius nurodo tokias faktines aplinkybes, kurių teismai nenustatė ir kurios nebuvo įrodytos. Priešingai, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo patalpos buvo atskiras nekilnojamojo turto objektas, o ne bendro naudojimosi patalpos, kaip kad tvirtina kasatorius, todėl teismai ir negalėjo taikyti teisės normų, reglamentuojančių bendro naudojimo patalpų perdavimą.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra juridiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumui, todėl nesudaro pagrindo peržiūrėti šią nutartį kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
