Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-484/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.4.1; 44.2.4.2; 128.2 „(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. L. ir nepilnamečių D. J. ir J. J. įstatyminės atstovės D. J. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. L. ir nepilnamečių D. J. ir J. J. įstatyminės atstovės D. J. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – R. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai nurodė, kad 2002 m. gruodžio 9 d. eismo įvykio metu buvo sužalotas ieškovės A. L. sutuoktinis L. L., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Dėl eismo įvykio Kėdainių rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 27 d. nuosprendžiu kaltu pripažintas trečiasis asmuo R. G., kuris nusikaltimą padarė valdydamas atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apdraustą automobilį. R. G. su UADB „Ergo Lietuva“ buvo sudaręs Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, galiojusią nuo 2002 m. spalio 17 d. iki 2003 m. balandžio 16 d. Draudikas draudimo sutartyje buvo įsipareigojęs, esant draudiminiam įvykiui, atlyginti 30 000 Lt žalą asmeniui ir 30 000 Lt turtui.

Iki L. L. mirties su juo ir ieškove A. L. gyveno jų įdukros D. J. vaikai – D. ir J., kuriuos jie augino nuo mažens ir išlaikė. Vaikų motina D. J. gyvena atskirai, ji augina dar du mažamečius vaikus, pajamos yra mažos, todėl ji neturėjo ir neturi galimybės padėti išlaikyti vaikų D. ir J. Po L. L. mirties ieškovė A. L. viena išlaiko vaikus, tačiau pajamos yra nedidelės, dėl to jai sunku išlaikyti vaikus. Pagal CK 6.284 straipsnį, mirus fiziniam asmeniui, teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą. Dėl to turi būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad vaikai D. ir J. buvo ir yra L. šeimos faktiniai išlaikytiniai, ir jie turi teisę gauti iš draudiko – atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ – žalos atlyginimą dėl maitintojo netekties. Atsakovas taip pat turi atlyginti ieškovei A. L. padarytą dėl L. L. žūties neturtinę žalą, nes, netekus sutuoktinio, ištiko emocinis šokas, ji turėjo didelių dvasinių išgyvenimų, materialiai pablogėjo gyvenimo sąlygos.

Ieškovai prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. J., gimęs (duomenys neskelbtini), ir J. J., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo L. L. ir A. L. faktiniai išlaikytiniai; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. L. mirties D. J. ir J. J. liko A. L. išlaikytiniai; 3) priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ A. L. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ D. J. 11 154 Lt, o J. J. – 12 012 Lt turtinės žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškovei A. L. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nutraukė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog nepilnamečiai D. ir J. buvo faktiniai A. L. ir L. L. išlaikytiniai. Teismas nurodė, kad pagal įstatymą nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti jų tėvai. Seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus nepilnamečius savo vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nepilnamečiai D. J. ir J. J. turi tėvus: jų motina yra D. J., o tėvai L. J. ir M. J. Nėra duomenų, kad jiems tėvų valdžia būtų apribota ir kad vaikams būtų nustatyta globa. Vaikų motina D. J. gauna darbo užmokestį bei pašalpą šeimai, auginančiai tris ir daugiau vaikų. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaikai neturėjo galimybės gauti išlaikymą iš savo tėvų. Byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad vaikai buvo išlaikomi tik jų senelių L. L. ir A. L. ir kad šiuo metu jie yra visiškai išlaikomi A. L. Vaikų seneliai, gaudami tik senatvės pensiją, neturėjo realios galimybės visiškai išlaikyti vaikų. Be to, vaikų motina D. J. pripažino, kad iš dalies prisideda prie vaikų išlaikymo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo pas senelius. Teismas konstatavo, kad, esant gyviems vaikų tėvams, jų motinai turint realią galimybę vykdyti pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, vaikų seneliai L. L. ir A. L. neturėjo pareigos materialiai išlaikyti vaikaičius. Nenustačius nepilnamečių vaikų faktinio išlaikymo fakto, nėra pagrindo nustatyti prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus bei tenkinti ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teismas nurodė, kad ieškovės A. L. reikalavimas dėl 30 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra atmestas įsiteisėjusiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimu. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla dėl šios dalies nutrauktina CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 8 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria byla dėl ieškinio reikalavimo priteisti neturtinę žalą nutraukta, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės A. L. atsakovui UAB „ERGO Lietuva“ 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis, kad ieškovai neįrodė vaikų faktinio išlaikymo fakto. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo ieškovei A. L. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes ieškovės nurodytos neturtinės žalos atlyginimo faktinės aplinkybės pirminiame ir papildomame ieškiniuose skiriasi. Teisėjų kolegija išsprendė šią ieškinio dalį iš esmės ir nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnį ir 6.263 straipsnio 2 dalį pareiga atlyginti neturtinę žalą atsiranda tik įstatymo nustatytais atvejais. Eismo įvykio dieną, t. y. 2002 m. gruodžio 9 d., galiojusiame Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nebuvo nustatyta draudiko pareiga atlyginti neturtinę žalą. Tokia pareiga atsirado tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., priėmus nurodyto Įstatymo pakeitimus. Šiuo atveju draudikas neturi pareigos atlyginti neturtinę žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasatoriai nurodė šiuos argumentus:

1. Teismai neteisingai išsprendė šalių ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismai netinkamai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.250, 6.254, 6.263, 6.987 straipsnius), šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-86/2005, Nr. 3K-3-367/2004, Nr. 3K-3-633/2004.

Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudikui pareiga atlyginti ieškovei A. L. neturtinę žalą, atsiradusią dėl jos sutuoktinio mirties, atsirado tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., priėmus atitinkamus Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimus. Tokia teisėjų kolegijos išvada neatitinka įstatymų nuostatų bei suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Nei CK normos, nei eismo įvykio metu galiojęs Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nedraudžia iš draudiko priteisti neturtinę žalą. Pagal draudimo sutartį atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ įsipareigojo draudiminio įvykio atveju atlyginti 30 000 Lt žalą asmeniui. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta neturtinės žalos samprata (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.) pagal savo esmę ir yra žala asmeniui. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos atlyginimo sąlygų ir jos atlyginamo dydžio nustatymo kriterijai. Pagal šio straipsnio 2 dalį neturtinė žala turi būti atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Sistemiškai aiškinant CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.254 straipsnio ir 6.263 straipsnio 2 dalies normas, nustatančias civilinę atsakomybę civilinės atsakomybės draudimo atveju, darytina išvada, kad draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai, atlygindami neturtinę žalą, kai ši padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo. CK 6.254 straipsnyje, įteisinančiame civilinės atsakomybės draudimą, nustatyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja šis Kodeksas ir kiti įstatymai, todėl draudiko pareiga atlyginti neturtinę žalą nustatoma remiantis Civilinio kodekso normomis. Sprendžiant CK ir kitų teisės normų koliziją, kitų teisės aktų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja CK. Taigi draudikas – atsakovas UADB „Ergo Lietuva“– draudimo sutartimi įsipareigojęs esant draudiminiam įvykiui atlyginti 30 000 Lt žalą asmeniui, privalo, neviršydamas minėto įsipareigojimo, atlyginti ieškovei A. L. neturtinę žalą, nes ši žala atsirado dėl sutuoktinio gyvybės atėmimo.

2. Teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, 279 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė CK 3.237 straipsnio 2 dalies normą.

Teismai neatsižvelgė į tai, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-653-04/2004, jau buvo išspręstas klausimas dėl nepilnamečių D. ir J. J. buvimo faktiniais nedarbingais išlaikytiniais. Teismas pripažino juos faktiniais nedarbingais A. L. ir L. L. išlaikytiniais. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią. Teismai visiškai nepagrįstai, nepasikeitus jokioms faktinėms aplinkybėms, vėl ėmė spręsti šio juridinio fakto nustatymo klausimą.

Net jeigu juridinio fakto klausimas ir nebūtų buvęs išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, teismai, nagrinėdami šio juridinio fakto nustatymo klausimą, akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas. Teismai netinkamai išaiškino CK 3.237 straipsnio 2 dalies normą, atsižvelgdami tik į senelių pareigos išlaikyti savo vaikaičius buvimo fakto nustatymą.

3. Teismai pažeidė CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, nes nepagrįstai konstatavo, kad teisę į žalos atlyginimą turinčių nepilnamečių vaikų išlaikymo faktas gali būti nustatytas, kai pareiga juos išlaikyti atsiranda pagal įstatymą. Dėl to pagal nurodytą teisės normą nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti ne tai, kokiems asmenims pagal įstatymą atsirado pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, bet nustatyti, kas iš tikrųjų juos išlaikė. Tuo tarpu byloje esančiais įrodymais vienareikšmiškai patvirtinama, kad nuo pat gimimo vaikaičius išlaikė seneliai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad draudiko pareiga atlyginti neturtinę žalą gali atsirasti tik tada, kai tokia pareiga įtvirtinta įstatyme ar draudimo sutartyje. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, galiojusio eismo įvykio metu (2001 m. birželio 30 d. redakcija), 13 straipsnyje yra nustatytos draudimo išmokos už žalą asmeniui ir žalą turtui. Sistemiškai analizuojant CK nuostatas, žala asmeniui ir neturtinė žala yra dvi skirtingos žalos rūšys, kurias reglamentuoja atskiri šio kodekso straipsniai – CK 6.249 ir 6.250 straipsniai. CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, galiojusiame eismo įvykio metu, nenustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Tokia pareiga draudikui atsirado tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą. Šis įstatymo pakeitimas būtent ir patvirtina, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. įstatymai nenustatė draudiko pareigos atlyginti neturtinę žalą. Nesant įstatymo, nustatančio tokią draudiko pareigą, draudikas negali būti laikomas asmeniu, atsakingu už neturtinę žalą.

Ieškovų prašomas nustatyti vaikų išlaikymo juridinis faktas negali būti nustatytas, nes jis ieškovams nesukels jokių teisinių padarinių. Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti jų tėvai. Tai yra turtinė asmeninė prievolė, kurios negalima perleisti kitiems asmenims ar atsisakyti ją vykdyti. Pagal įstatymą senelių pareiga išlaikyti vaikaičius yra tik subsidiarioji, t. y. atsiranda tik tuo atveju, jei vaikaičiai negali gauti išlaikymo iš tėvų ir tik tada, kai seneliai turi realią galimybę išlaikyti vaikaičius. Tokių aplinkybių teismai byloje nenustatė.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nutartimi, kuri priimta supaprastinto proceso tvarka, patvirtintas vaikų išlaikymo faktas nėra juridinis faktas ir nesukelia ieškovams asmeninių ar turtinių teisių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo. Su šia nuostata suderinta CK 6.284 straipsnio 1 dalis, kad dėl asmens žūties padaryta neturtinė žala yra atlyginama. Draudiminio įvykio metu šie galioję įstatymai neturtinės žalos atsiradimą dėl fizinio asmens žūties traktavo kaip atvejį, kada priteisiama neturtinė žala.

Už žalą atsakingo asmens civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką yra sutartinė ir atsiranda civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu. Civilinės atsakomybės draudimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas iš jų – Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Jo taikymo praktika dėl išmokos, kuri kompensuoja neturtinę žalą, priteisimo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3367, 2005 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005 ir kt. Ne visuomet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo vienoda. Diskusijos tuo klausimu buvo užbaigtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-115/2006. Joje suformuota 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo taikymo praktikos taisyklė, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojama atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje ir nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę.

Byloje nagrinėjamos civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymo metu nurodytas įstatymas draudiko atsakomybę leido riboti tik draudimo išmokos dydžiu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai aiškino Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas dėl draudiko pareigos atlyginti neturtinę žalą, todėl yra pagrindas teismo sprendimą ir nutartį panaikinti. Kadangi neturtinės žalos dydį, kaip bendruosius nuostolius, nustato teismas ir tai yra fakto klausimas, yra pagrindas jį perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio pažeidimo atmetami. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Šią nuostatą derinant su CPK 279 straipsnio 4 dalimi gaunamos išvados, kad minimu atveju kitoje byloje gali būti dalyvaujančių asmenų teisių perėmėjai, o ši teisė nepriklauso nuo dalyvavusio asmens teisinės padėties, pavyzdžiui, buvimo atsakovu, ieškovu ar trečiuoju asmeniu su ar be savarankiškų reikalavimų. Nuostatos esmė yra civilinio proceso ekonomija, kad teismai nebūtų verčiami pakartotinai tirti ir konstatuoti santykius, kurie asmeniui dalyvaujant jau buvo ištirti ir dėl jų teismo pasisakyta. Svarbu yra tai, kad tos aplinkybės ar teisiniai santykiai, dėl kurių teismas pasisakė, turėjo būti įrodinėjimo dalykas byloje.

Ar asmens išlaikymo faktas, patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta CPK 579, 582 straipsnio tvarka, jeigu joje nedalyvavo už žalą atsakingas asmuo, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą gali būti panaudotas žalos atlyginimo byloje, nustatoma tik ištyrus, ar netaikytina CPK 182 straipsnio 2 punkto įtvirtinta taikymo išimtis – nors asmuo nedalyvavo ankstesnėje byloje, bet teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimas gali sukelti teisinių pasekmių ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvaujantiems asmenims, jeigu teismas sprendimo (nutarties) rezoliucijoje pasisako dėl faktų ir teisinių santykių. Ši sąlyga nėra vienintelė. Turi būti atsižvelgta ir į kitus reikalavimus.

Pagal CPK 579 straipsnį nagrinėjamas pareiškimas dėl fakto patvirtinimo supaprastinta tvarka, jeigu jie pagal Civilinį kodeksą ar kitus įstatymus nagrinėtini supaprastinto civilinio proceso tvarka, o Civilinio proceso kodekse nenustatyta kitos tokių pareiškimų nagrinėjimo tvarkos. Asmens išlaikymo faktas yra faktinė aplinkybė, kuri nustatoma teismo tvarka, bet Civiliniame kodekse, kituose įstatymuose ir CPK nėra nuostatos, kad šis faktas patvirtinamas supaprastinto proceso tvarka. Jeigu asmens išlaikymo faktas patvirtintas supaprastinto proceso tvarka nesilaikant CPK 579 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų, tai tokia teismo nutartis dėl išlaikymo fakto byloje nedalyvavusiam asmeniui neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Tokia teismo nutartis atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, todėl jos įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui turi būti vertinama.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad išlaikymo faktas yra viena iš civilinėje byloje nustatomų faktinių aplinkybių. Konkrečioje byloje reikalavimą pagrindžiančios faktinės aplinkybės sudaro ieškinio pagrindą. Pripažinus ieškinio pagrindą įrodytu, teismas taiko materialinę teisės normą ginčo santykiui. Faktai, kurie turi juridinę reikšmę, nes reikalingi šalių žalos atlyginimo ginčui išnagrinėti, yra nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai ypatingosios teisenos tvarka (CPK 444 straipsnis), o kaip ieškinio pagrindą sudaranti aplinkybė, ir po šio fakto konstatavimo teismas sprendžia dėl teisės į žalos atlyginimą. Kaip juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustato juridinį faktą, jeigu jis reikalingas dėl asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, bet fakto patvirtinimo metu dėl tų teisių nesprendžia. Jeigu teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą, pavyzdžiui, asmens išlaikymo faktą, ir juo remdamasis turi išspręsti reikalavimą dėl prarasto išlaikymo ar jo dalies, tai fakto nustatymas yra ieškinio pagrindo patvirtinimas. Jeigu ieškinyje yra pareikštas prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio tokio fakto, kuris teismo turi būti naudojamas sprendžiamoje byloje pareikštam reikalavimui dėl teisės spręsti, tai pateiktas prašymas vertintinas kaip perteklinis, ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje apie jo išsprendimą neturi būti pasisakoma. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti teismo nustatytos aplinkybės nurodytos (CPK 270 straipsnio 4 dalis), t. y. šioje dalyje turi būti pasisakyta, ar išlaikymo faktinės aplinkybės, sudariusios reikalavimo pagrindą, yra įrodytos.

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.284 straipsnio 1 dalies pažeidimo pagrįsti. Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi tie asmenys, kurie dėl asmens žūties patyrė nuostolių – neteko dalies teikto išlaikymo arba galimybės įgyvendinti teisę į išlaikymą. Tai gali būti asmenys, kurie: 1) faktiškai gavo išlaikymą; 2) turėjo teisę į išlaikymą iš žuvusiojo. Faktiniai išlaikytiniai turi būti nedarbingi. Svarbu nustatyti jų išlaikymo faktą. Nepilnamečiai vaikai yra nedarbingi ir preziumuojama, kad jiems reikalingas išlaikymas. Išlaikymas suvokiamas kaip materialinių ir kitokių asmens pragyvenimui reikalingų išteklių teikimas nuolat ir esminio dydžio (sudaro jo gyvenimo poreikių pagrindinę dalį). Nepilnamečiai vaikai yra išlaikomi suaugusiųjų. Ši pareiga tenka tėvams, o atitinkamoms sąlygoms esant – seneliams (CK 3.237 straipsnio 2 dalis). Tai yra šeimos teisinių santykių nuostata dėl teisės į išlaikymą ir pareigą išlaikyti. Tuo tarpu pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį kiti nedarbingi išlaikytiniai, pavyzdžiui, vaikaičiai, gali turėti teisę į žalos atlyginimą dėl senelio žuvimo, jeigu buvo jo išlaikomi. Tai nesiejama su senelio pareiga išlaikyti vaikaičius ir jos vykdymu, o siejama su tuo, ar vaikaičiai buvo faktiškai išlaikomi. Gali būti situacija, kad senelis teikė išlaikymą ne vienas, bet su kitais asmenimis (senele, vaikų motina ir kt.). Tokiu atveju turėtų būti vadovaujamasi nuostata, kad išlaikymo faktas sukuria teisę į žalos atlyginimą, kurio dydį sudaro iš žuvusio išlaikymo teikėjo gauta išlaikymo dalis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nepagrįstai vadovavosi nuostata, kad nepilnamečiams vaikams išlaikymą gali teikti tik vienas asmuo arba tik tėvai. Jeigu vaikams reikalingą išlaikymą faktiškai užtikrina tėvai ir seneliai, nes vien tėvų teikiamų lėšų nepakanka, tai seneliai gali būti pripažinti kaip išlaikymą faktiškai teikę asmenys. Atitinkamai dėl senelio, teikusio visą ar dalį išlaikymo (pinigais, natūra: gyvenamojo ploto suteikimu, priežiūra ar kitaip), žuvimo atsiradusi išlaikymo netekimo vertė turi būti vertinama kaip žala dėl maitintojo netekimo.

CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nustatyti du teisės į žalos atlyginimą pagrindai. Vienas siejamas su išlaikymo faktu, o kitas – su išlaikymo pareiga. Išlaikymo faktas pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį yra savarankiškas teisės į žalos atlyginimą atsiradimo pagrindas ta prasme, kad jis nepriklauso nuo pareigos išlaikyti asmenį buvimo ir jos vykdymo. Išlaikymas galėjo būti teikiamas geranoriškai be teismo sprendimo, įstatymo nuorodos, t. y. nesiejant su teisine pareiga. Tai, kad nepilnamečiai vaikai dalinį išlaikymą gavo iš tėvo ar motinos, savaime nepaneigia, kad žuvęs senelis nedalyvavo išlaikant nepilnamečius vaikaičius. Priklausomai nuo teiktos pragyvenimo išteklių vertės (dalies), kuri byloje turi būti nustatyta, gali būti pripažinta, kad senelio žūtimi padaryta žala – netekta išlaikymo dalis.

Teisė gauti iš mirusio asmens išlaikymą jo mirties dieną yra siejama su teisine išlaikymo pareiga. Senelių ir vaikaičių tarpusavio išlaikymo santykius reglamentuoja CK 3.237 straipsnis, kurio nuostatos gali būti taikomos svarstant dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį, jeigu teisė į žalos atlyginimą ar jo dalį siejama su teise gauti iš žuvusiojo išlaikymą (ar jo dalį), bet ne su išlaikymo faktu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai taikė CK 3.237 straipsnio 2 dalį, 6.284 straipsnio 1 dalį, neatskleidė esminių nagrinėjamų teisinių santykių nuostatų, taigi – neatskleidė bylos esmės. Šias normas taikant reikia vadovautis tuo, kad išlaikymas gali būti teikiamas kelių asmenų ir ar jis teikiamas faktiškai. Dėl to yra pagrindas panaikinti priimtus teismo sprendimą ir nutartį, o bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kėdainių rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas