Civilinė byla Nr. 3K-3-40-690/2015 (S)
Proceso Nr. 2-55-3-01201-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 43.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Construction Ace“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Construction Ace“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ervin“ dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Serneta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nepagrįstą praturtėjimą ir inžinerinių tinklų įrengimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas UAB „Construction Ace“, trečiojo asmens BUAB „Serneta“ reikalavimo teisės perėmėjas, pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Ervin“ nepagrįstai sutaupytus 330 320,86 Lt (95 667,53 Eur), 62 806,21 Lt (18 189,94 Eur) palūkanų, 8,06 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas pareikštą reikalavimą grindė, teigdamas, kad atsakovas nepagrįstai sutaupė, nesumokėdamas už trečiojo asmens atliktą atsakovui priklausančios degalinės lietaus nuotekų tinklų prijungimą prie miesto kanalizacijos. Lietaus nuotekų tinklų nutiesimas iš viso kainavo 660 641,22 Lt (191 334,92 Eur), o atsakovo sutaupymas lygus pusei naujų tinklų nutiesimo kainos. Ieškovas pažymėjo, kad įrengti naujus nuotekų tinklus buvo būtina, nes dėl senų tinklų avarinės būklės sklype kaupėsi vanduo, dėl to jam nebuvo įmanoma pastatyti prekybos pastato ir jo eksploatuoti. Tuo atveju, jei trečiasis asmuo nebūtų nutiesęs naujų nuotekų tinklų, atsakovas pats būtų buvęs priverstas nutiesti naujus nuotekų tinklus arba iš esmės rekonstruoti senus nuotekų tinklus. Nors atsakovui buvo pasiūlyta padengti dalį naujų lietaus nuotekų tinklų įrengimo išlaidų, šis į tai nereagavo.
Byloje nustatyta, kad pagal IĮ Živialo transporto firmos „Ervin“ (teisių perėmėjas – atsakovas UAB „Ervin“) prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2002 m. spalio 15 d. išdavė paraišką dėl Lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimo (prijungimo) Vilniaus mieste techninių sąlygų gavimo. Paraiškoje nurodyta, kad lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimo (prijungimo) sąlygos yra rekomendacinio pobūdžio ir taikomos tik detaliajam planui rengti. Vilniaus miesto savivaldybės įmonė UAB „Grinda“ 2002 m. spalio 18 d. patvirtino lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimo (prijungimo) Vilniaus mieste technines sąlygas, jas 2003 m. vasario 21 d. patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas. Šiose sąlygose nurodyta, kad lietaus nuotekas siūloma nuvesti į lietaus nuotakyno d 300 mm tinklus, esančius Liepkalnio ir Žirnių g. sankirtoje. 2003 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento posėdžio protokolu patvirtinta, kad sklypo, esančio Liepkalnio g. ir Minsko pl. sankirtoje, detaliojo plano projektavimo techninės sąlygos buvo įvykdytos ir suderintos. Atsakovas subnuomos pagrindu valdomoje žemės sklypo, esančio Vilniuje, Liepkalnio g. 112 ir Liepkalnio g. 112A, dalyje 2003 m. rugsėjo 23 d. baigė degalinės su automobilių aikštele statybą. Degalinė pripažinta tinkama naudoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003 m. rugsėjo 26 d. išduotu aktu. Atsakovas degalinės lietaus nuotekų sistemos neprijungė prie miesto nuotekų tinklų, tačiau sumontavo tokį nuotakyną, kuris išvalytą lietaus vandenį nuleisdavo į gruntą per šulinį ir kiaurinį vamzdyną.
2004 m. lapkričio 5 d. UAB „Vlamarkas“ ir trečiasis asmuo BUAB „Serneta“ sutarė žemės sklype, esančiame Vilniuje, Liepkalnio g. 112, pastatyti prekybos centrą su administracinėmis patalpomis ir automobilių aikštele. Prekybos centro nuotekų, įskaitant lietaus, tinklą pagal techninį projektą buvo numatyta prijungti prie miesto nuotekų tinklų m. liepos 29 d. ir 2008 m. rugpjūčio 6 d. raštais trečiasis asmuo pasiūlė atsakovui prisijungti prie trečiojo asmens planuojamos vykdyti lauko lietaus nuotakyno kanalizacijos rekonstrukcijos, teigdamas, kad, atlikus atsakovo naudojamų inžinerinių tinklų lietaus nuotekoms šalinti patikrinimą, buvo nustatyta, jog toliau jų eksploatuoti negalima. Dėl kokių priežasčių atsakovo įrengti lietaus nuotekų tinklai yra neeksploatuotini, trečiasis asmuo nenurodė. Atsakydamas į nurodytus trečiojo asmens raštus atsakovas paaiškino, kad trečiasis asmuo neturi teisės jo atjungti nuo esamos lietaus nuotekų kanalizacijos, kurios pajėgumų neužtenka, nes prie jos prijungtas trečiojo asmens ir UAB „Vlamarkas“ pastatytas prekybos centras.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 250 000 Lt (Eur) nepagrįsto praturėjimo, 50 000 Lt (Eur) palūkanų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovo prašymą skirti ieškovui baudą atmetė.
Teismas nustatė, kad, atsakovui planuojant statyti degalinę, buvo pradėtas ginčo žemės sklypo detalusis planavimas, kurio metu priimti sprendiniai ir dėl inžinerinių tinklų: pagal 2002 m. spalio 18 d. išduotas technines sąlygas Nr. 02/241 siūlyta lietaus nuotekas nuvesti į lietaus nuotakyno d 300 mm tinklus, esančius Liepkalnio ir Žirnių gatvių sankryžoje. Teismas pažymėjo, kad toks detaliojo plano sprendinys buvo patvirtintas, o atsakovas su juo supažindintas. Kitokios techninės sąlygos dėl lietaus nuotakyno įrengimo nebuvo išduotos. Pagal galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 11 dalį, techninės sąlygos, išduotos detaliajam planavimui dėl vandens nuotekų nuvedimo į miesto tinklus, tapo privalomos statytojams tiek statant degalinę, tiek prekybos centrą. Galiojant detaliojo plano sprendiniams, teismo nuomone, gretimų sklypų savininkai negalėjo susitarti ir pakeisti nuotakyno įrengimo taip, kad lietaus vanduo būtų nutekinamas ne į miesto tinklus, o į teritoriją prie gretimo sklypo. Kadangi atsakovo degalinė buvo pastatyta pirmiau nei prekybos centras, nuotakyną iki miesto tinklų privalėjo nutiesti degalinės statytojas. Teismas pabrėžė, kad atsakovas lietaus ir paviršinio vandens nuotakyno prie miesto tinklų neprijungė, o jo sklypo teritorijoje surenkamas vanduo buvo tekinamas į susigėrimo įrenginį – kiauryminį vamzdyną. Tokio nuotakyno įrengimas neatitiko detaliojo plano sprendinių, todėl prekybos centro statytojai turėjo teisę siekti, kad nuleidžiamas į gruntą vanduo nesklistų po statomo prekybos centro teritoriją ir savo lėšomis ištaisyti nuotekų tinklų trūkumus. Teismas nurodė, kad trečiojo asmens veiksmai, kuriais buvo rekonstruotas atsakovo nuotekų tinklas prijungiant jį prie miesto tinklų, teisėti – detaliojo plano sprendiniai įpareigojo nuotakyną iš sklypo, esančio Vilniuje, Liepkalnio g. 112A ir Liepkalnio g. 112, prijungti prie miesto tinklų. Atsakovui detaliojo plano sprendiniais nebuvo sudaryta galimybė nudrenuoti savo sklypo vandenis į teritoriją prie gretimo sklypo, tokiu būdu bloginant gretimo sklypo grunto patvarumą, todėl trečiasis asmuo turėjo teisę ištaisyti atsakovo įrengtą nuotekų tinklą. Kadangi nuotekų tinklo negalima išsireikalauti savo nuosavybėn kaip atskiro daikto ir naudoti atskirai nuo atsakovo, trečiasis asmuo, įrengdamas tinklą, pašalino priežastis, bloginančias jo sklypo padėtį, teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai atitinka nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Neprijungdamas lietaus ir paviršinio vandens nuotekų tinklo prie miesto tinklų, o paleisdamas vandenį drenuotis į gruntą prie gretimo sklypo, atsakovas neatliko visų nuotekų tinklo įrengimo darbų, taip sutaupė gretimo sklypo naudotojo sąskaita, o šis turėjo papildomų išlaidų, kurios laikytinos atsakovo nepagrįstu praturtėjimu. Teismas pabrėžė, jog aplinkybė, kad degalinė įrengta ir priimta naudoti, neatleidžia atsakovo nuo prievolės ištaisyti padėtį taip, kaip tai buvo numatyta planuojant teritoriją, nes nuotekų nuleidimas į gruntą prie kito sklypo ribos aiškiai pažeidžia kito sklypo naudotojų teises. Apskaičiuodamas nepagrįsto praturtėjimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad detaliojo plano sprendiniai buvo privalomi tiek degalinės, tiek prekybos centro statytojams ir jų atsakomybė dėl lietaus nuotekų prijungimo prie miesto tinklų vienoda. Teismas nurodė, kad rekonstruojant dalį atsakovo įrengto nuotakyno reikėjo daugiau išlaidų (reikėjo ne tik statyti, bet ir ardyti dalį senojo tinklo), tačiau prekybos centro žemės sklypo teritorija yra gerokai didesnė nei atsakovo, todėl išlaikant proporciją laikytina, kad nepagrįsto praturtėjimo vertė yra 250 000 Lt (72 405 Eur). Apie naujų tinklų tiesimą atsakovui buvo pranešta 2008 m. rugpjūčio 6 d., atsakovas apie atsisakymą dalyvauti vykdant nuotekų tinklų prijungimą prie miesto tinklų pranešė 2008 m. rugpjūčio 8 d., todėl, teismo manymu, nuo šios datos iki ieškinio priėmimo nagrinėti teisme dienos (2012 m. birželio 11 d.) ieškovui priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą: sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; perskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad lietaus kanalizacijos tinkamą įrengimą įrodo ne tik 2003 m. rugsėjo 26 d. degalinės pripažinimo tinkama naudotis aktas, bet ir 2003 m. rugsėjo 12 d. bei 2003 m. rugsėjo 26 d. paslėptų darbų patikrinimo aktai, kuriais UAB „Grinda“ patvirtino, jog atsakovas lietaus kanalizaciją įrengė nenukrypdamas nuo projekto reikalavimų. Kolegija pažymėjo, kad degalinės statybą atsakovas pradėjo ir baigė anksčiau, negu buvo patvirtintas 2003 m. lapkričio 12 d. detalusis planas, taigi šio plano sprendiniai atsakovo atliktų statybos darbų teisėtumui reikšmės neturėjo ir jo neįpareigojo atlikti jau įrengtų ir pripažintų tinkamais naudoti tinklų rekonstrukciją. Šie tinklai buvo pripažinti tinkamais naudoti, t. y. atitinkančiais privalomuosius statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus ir aplinkos apsaugos ministro 2003 m. liepos 21 d. įsakymu patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ nustatytus leistinus sprendinius lietaus nuotekoms šalinti (STR 2.07.01:2003 14.26, 428 punktai). Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturėjo teisės jų eksploatuoti. Vienintelis įrodymas, kuris turėtų patvirtinti atsakovo įrengtą lietaus nuotekų tinklą buvus avarinės būklės, yra 2007 m. balandžio 29 d. pateiktas UAB „Termesta“ ir UAB „Dimmer“ direktorių pavaduotojų A. M. (M.) ir V. D. pasirašytas Lietaus nuotekų tinklų apžiūros aktas, kuriame nurodyta, kad visos nuotekos suteka į gruntą ir tinklai nėra prijungti prie miesto kanalizacijos. Kadangi šie asmenys turėjo tiesioginių verslo ryšių su trečiuoju asmeniu, teisėjų kolegija sprendė, kad yra objektyvus pagrindas abejoti jų nešališkumu fiksuojant pirmiau nurodytas aplinkybes. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė savo poziciją, kad neketina jungtis prie trečiojo asmens planuojamos įrengti lietaus nuotekų kanalizacijos. Nepaisydamas to, trečiasis asmuo savavališkai pakeitė atsakovo įrengtus lietaus nuotekų tinklus naujais tinklais ir juos prijungė prie miesto nuotekų tinklų. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apie lietaus nuotekų tinklų eksploatavimo negalimumą – nenurodant priežasčių ir nepateikiant tą patvirtinančių įrodymų, trečiasis asmuo atsakovą informavo praėjus daugiau nei vieneriems metams (2008 m. liepos 29 d.) po Lietaus nuotekų tinklų apžiūros akto surašymo. Teismas sprendė, kad toks trečiojo asmens elgesys neatitinka bonus pater familias etalono reikalavimų, nes veikdamas atvirai ir sąžiningai jis būtų atsakovui operatyviai pareiškęs motyvuotas ir faktine medžiaga pagrįstas pretenzijas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos duomenys nepakankami išvadai, jog atsakovo įrengtas lietaus nuotekų tinklas pažeidė trečiojo asmens teises – trukdė statyti prekybos centrą, blogino žemės sklypo būklę. Tuo atveju, jei lietaus nuotekų tinklas buvo avarinės būklės, trečiasis asmuo neturėjo teisės savavališkai šio tinklo išardyti, o vėliau prie įrengto tinklo prijungti atsakovo valdomos degalinės be jo sutikimo, nes civilinių teisių savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais (CK 1.139 straipsnio 1 dalis). Dėl to trečiasis asmuo, siekdamas išardyti atsakovo įrengtą lietaus nuotekų tinklą, turėjo ginti šį savo interesą teismine tvarka ir reikalauti, kad atsakovas išardytų šį tinklą arba jį sutvarkytų. Pasirinkęs kitokį veikimo būdą trečiasis asmuo pažeidė atsakovo nuosavybės teises, o kartu neteko teisės reikalauti, kad atsakovas kompensuotų dalį lietaus nuotekų tinklo įrengimo išlaidų (CK 1.137 straipsnio 5 dalis). Atsakovo įrengti vietiniai lietaus nuotekų tinklai buvo teisėti, funkcionavo tinkamai, todėl jis dėl trečiojo asmens atliktų veiksmų iš esmės jokios naudos negavo. Prijungdamas atsakovo degalinės lietaus tinklus prie naujai sumontuotų nuotekų tinklų, ieškovas de facto atkūrė iki atsakovo nuosavybės teisių pažeidimo buvusią padėtį. Dėl to teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovą nepagrįstai praturtėjus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 9 ir 10 dalių nuostatas inžineriniai tinklai priskiriami statiniams. Kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad lietaus nuotekų tinklai laikytini atskiru, savarankišku statiniu remiantis Statybos įstatymu, todėl degalinės pripažinimo tinkama naudoti aktas negalėjo būti pagrindas konstatuoti kartu ir lietaus nuotekų tinklų tinkamą įrengimą, juolab kad byloje nebuvo pateikta jokių šių tinklų patikrinimo dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai lietaus nuotekų tinklus laikė degalinės sudedamąja dalimi, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pripažinimo aktu buvo patvirtintas ir lietaus nuotekų tinklų tinkamas įrengimas ir tinkamumas eksploatuoti.
2. Pagal STR 2.07.01:2003 428 punktą „nuotakyne šalinamų paviršinių (lietaus) nuotekų kiekį galima sumažinti gerdinant jas grunte arba mažinant nelaidžių paviršių plotą“. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad nuotekos į gruntą gali būti šalinamos tik iš dalies, t. y. tik siekiant sumažinti šalinamų lietaus nuotekų kiekį, o atsakovo senaisiais tinklais į gruntą buvo šalinamos visos nuotekos.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo lietaus nuotekų tinklus išardė neteisėtai ir neturėjo teisės reikalauti iš atsakovo nepagrįsto praturtėjimo. Trečiasis asmuo naujuosius tinklus įrengė, siekdamas užkirsti kelią bet kokiai galimai nelaimei dėl sklype besikaupiančio vandens ir sudaryti sąlygas statyti bei eksploatuoti prekybos pastatą, atsakovui nesiėmus jokių veiksmų, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti trečiojo asmens veiksmų neteisėtumą.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad lietaus nuotekų tinklai jam priklausė nuosavybės teise, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti tariamo atsakovo, kaip lietaus nuotekų tinklų savininko, teisių pažeidimo. Degalinės pripažinimo tinkama naudoti akto 9 punkte nurodyta, kad numatyti inžineriniai tinklai ir įrenginiai yra sumontuoti, išbandyti ir statytojo priimti aktais, išvardytais šio akto 2 priede. Nei toks priedas, nei aktai, kurie galėtų patvirtinti tariamai tinkamą lietaus nuotekų tinklų įrengimą, į bylą nebuvo pateikti, dėl to apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad senieji lietaus nuotekų tinklai buvo tinkamai įrengti. Paslėptų darbų aktai, pasirašyti atsakovo ir UAB „Grinda“ atstovų, patvirtina tik tarpinius lietaus nuotekų tinklų įrengimo etapus, šių aktų negalima prilyginti galutiniam patikrinimo aktui. Senieji tinklai laikytini statiniu, todėl, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo būti, tačiau nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o tai patvirtina, kad jie niekuomet nebuvo tinkamai įrengti. Byloje net nebuvo pateiktas degalinės ir (ar) lietaus nuotekų tinklų projektas, iš kurio matytųsi, ar senieji tinklai turėjo būti prijungti prie miesto kanalizacijos. Atsakovas pateikė 2002 m. spalio 18 d. technines sąlygas Nr. 02/241 lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimui (prijungimui) Vilniaus mieste, kuriose nurodyta, kad lietaus nuotekas siūloma nuvesti į lietaus nuotakyno tinklus, esančius Liepkalnio ir Žirnių gatvių sankirtoje. Šios sąlygos išduotos rengiant detalųjį planą ir atsakovui buvo privalomos statant degalinę. Šiose techninėse sąlygose nurodyta, kad pažyma apie tinklų techninę būklę bus išduota pasirašius sutartį apie nuotekų priėmimą į miesto tinklus. UAB „Grinda“ 2012 m. gruodžio 12 d. rašte nurodė, kad atsakovas senuosius tinklus galėjo eksploatuoti tik įgyvendinus techninio projekto sprendinius ir gavus UAB „Grinda“ pažymą apie lietaus nuotakyno tinkamumą eksploatuoti, tačiau atsakovui tokia pažyma neišduota. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių techninių sąlygų, kaip įrodymo, patvirtinančio lietaus nuotekų tinklų neteisėtą eksploatavimą. Teismas taip pat nevertino buvusio atsakovo vadovo parodymų, kad atsakovas gavo iš UAB „Grinda“ sutikimą laikinai nuleisti lietaus nuotekas į gruntą, t. y. lietaus nuotekos į gruntą galėjo būti leidžiamos tik laikinai. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo logika ir protingumo principu, nurodydamas, kad nėra jokių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad atsakovo įrengti lietaus nuotekų tinklai būtų bloginę gretimo sklypo grunto patvarumą ar būtų galėję trukdyti tinkamai eksploatuoti trečiojo asmens pastatytą prekybos centrą ir automobilių aikštelę. Kasatoriaus nuomone, faktas, kad trečiasis asmuo naujuosius tinklus įrengė ne atskirai, bet taip, jog per juos būtų galima pašalinti ir atsakovo degalinės lietaus nuotekas, remiantis logikos dėsniais, patvirtina, kad senieji nuotekų tinklai iš tiesų funkcionavo netinkamai ir kėlė grėsmę statomam prekybos centrui. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad liudytojai A. M. ir V. D. gali būti šališki, atsisakė remtis jų parodymais. Vertinant suinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymus, reikia įvertinti, ar parodymų neobjektyvumas ir neišsamumas yra didelis, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis, tačiau šalies paaiškinimų subjektyvus pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kaip nepatikimus ir atmesti, nes konkrečioje byloje šalies paaiškinimus reikia vertinti atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas šiuos argumentus:
1. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2003 m. rugsėjo 26 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto 9 punkte nurodyta, kad „projekte numatyti inžineriniai tinklai ir įrenginiai yra sumontuoti, išbandyti ir statytojo priimti aktais, išvardintais šio akto 2 priede“, o 10 punkte – kad „lauko inžineriniai tinklai bei statinio inžinerinė įranga (<...> lietaus ir technologinės kanalizacijos <...>) yra patikrinti valstybinės priežiūros institucijų, aptarnaujančių bei naudojančių įmonių ir pripažinti tinkamais naudoti“. Taigi, nurodytas aktas pagrindžia atsakovo įrengtų lietaus nuotekų sistemos tinkamumą. Tai patvirtina ir savivaldybės įmonės UAB „Grinda“ (išdavusios lietaus nuotekų sistemos įrengimo technines sąlygas) atstovų pasirašyti paslėptų darbų patikrinimo aktai, kuriais buvo priimti lietaus kanalizacijos statybos darbai.
2. Ieškovo argumentai dėl ribotos galimybės lietaus nuotekas šalinti į gruntą remiasi nepagrįsta teisės aktų interpretacija. STR 2.07.01:2003 14.26 punkte nustatyta, kad susigėrimo įrenginys – šulinys arba kiaurinis vamzdynas vandeniui laidžiame grunte, sugeriančiame į juos pritekančias nuotekas. Šiame teisės akte nenustatyta detalesnių reikalavimų nuotekų susigėrimo įrenginiams.
3. Teiginiai, kad atsakovo lietaus nuotekų tinklai buvo avarinės būklės ir kenkiantys trečiojo asmens žemės sklypo patvarumui, neįrodyti. Trečiojo asmens veiksmai, savo rizika ir interesais (didelio naudojamo ploto nuotekų kiekiui pašalinti) savavališkai prisijungiant prie mažesniems poreikiams pritaikyto atsakovo lietaus nuotekų tinklo, jį sugriaunant ir pertvarkant, buvo neteisėti, pažeidžiantys atsakovo interesus, todėl, vadovaujantis CK 6.242 straipsnio 3 dalimi, trečiojo asmens nuostoliai laikytini prisiimtais laisva valia, už kuriuos atsakovas negali būti atsakingas.
4. Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad išmontuota lietaus nuotekų sistema pastatyta atsakovo ir priklausė būtent jam: Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad degalinės ir jos priklausinių savininkas yra atsakovas; 2003 m. rugsėjo 26 d. paslėptų darbų patikrinimo akte nurodyta, kad lietaus kanalizacijos užsakovas – atsakovas. Šias aplinkybes pagrindžia su atsiliepimu į ieškinį pateikta požeminių komunikacinių geodezinė nuotrauka, padaryta 2003 m. rugsėjo mėnesį. Atsakydamas į trečiojo asmens 2008 m. rugpjūčio 6 d. pranešimą, atsakovas jį informavo, kad degalinė buvo pastatyta ir pripažinta tinkama naudotis iki greta esančio prekybos centro „Maxima“ statybos pradžios, o trečiasis asmuo neturi teisės atjungti atsakovo nuo už savo lėšas pastatytos lietaus nuotekų sistemos. Taigi, trečiasis asmuo buvo informuotas, kad senoji lietaus nuotekų sistema priklausė atsakovui. Tai žinodamas, jis, rekonstruodamas nuotekų tinklus, panaudojo atsakovo tinklų elementus, todėl naujoji lietaus nuotekų sistema nuosavybės teise visa apimtimi ieškovui nepriklauso. Tokia situacija reglamentuota CK 4.56 straipsnyje: „Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam.“
5. Atsakovui nebuvo reikalingas naujasis nuotekų tinklas, nes jį tenkino senasis, todėl pakeitus senąjį tinklą naujuoju atsakovas nepatyrė naudos ir negali būti įpareigotas už tai atlyginti ieškovui, juolab naujajam tinklui funkcionuojant netinkamai.
6. Pirmosios instancijos teismo nurodyta atsakovo nepagrįsto praturtėjimo suma apskaičiuota be pakankamų įrodymų. Trečiojo asmens pateiktoje specialisto išvadoje nurodyti skaičiavimai neatitinka tinklų rekonstrukcijos aplinkybių. Trečiasis asmuo, o vėliau ieškovas, nepateikė teismui jokių papildomų su nuotekomis susijusių dokumentų, statinio priėmimo dokumentų ir kitų statybos dokumentų, nors teismas buvo pareikalavęs juos pateikti. Taip pat nepateikta PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis remiasi nagrinėjant bylą, apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo pagrindų
Byloje kilo ginčas, ieškovui UAB „Construction Ace“ pareiškus reikalavimą atsakovui UAB „Ervin“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuris grindžiamas tuo, kad atsakovas nepagrįstai sutaupė, neprisidėdamas prie jam priklausančios degalinės lietaus nuotekų tinklų prijungimo prie miesto kanalizacijos.
Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. B. M. U., byla Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. SP UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr. 3K-3-693/20032006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192/2006">3K-3-192/2006</a>).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo prielaidų kasatoriaus pareikštam ieškiniui tenkinti, nustatęs, kad atsakovas dėl trečiojo asmens atliktų veiksmų iš esmės jokios naudos negavo, nes jo poreikius tenkino jo paties teisėtai įrengti ir tinkamai funkcionavę vietiniai lietaus nuotekų tinklai, kuriuos trečiasis asmuo prijungė prie naujai sumontuotų nuotekų tinklų be atsakovo žinios ir sutikimo.
Kasatorius su nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atsakovo lietaus nuotekų tinklus vertino kaip įrengtus, priklausiusius atsakovui nuosavybės teise bei tinkamus eksploatuoti. Teisėjų kolegija dėl šių argumentų pasisako.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, sprendžiant nuosavybės teisių į nuotekų tinklus klausimą
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2014">3K-3-85/2014</a>; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-324/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-324/2008">3K-3-324/2008</a>; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas išvadas apie lietaus kanalizacijos tinkamą įrengimą ir priklausymą padarė, ištyręs 2003 m. rugsėjo 26 d. degalinės pripažinimo tinkama naudotis aktą, 2003 m. rugsėjo 12 d. ir 2003 m. rugsėjo 26 d. paslėptų darbų patikrinimo aktus, kuriais UAB „Grinda“ patvirtino, jog atsakovas lietaus kanalizaciją įrengė nenukrypdamas nuo projekto reikalavimų. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2002 m. spalio 15 d. išdavė paraišką dėl Lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimo (prijungimo) Vilniaus mieste techninių sąlygų gavimo, joje nurodė, kad lietaus vandens, statybinio drenažo nuvedimo (prijungimo) sąlygos yra rekomendacinio pobūdžio ir taikomos tik detaliajam planui rengti. Dėl to kasatorius nepagrįstai privalomu atsakovui įvardija siūlymą lietaus nuotekas nuvesti į miesto lietaus nuotakyno tinklus, esančius Liepkalnio ir Žirnių gatvių sankirtoje. Kadangi atsakovas teisėtai nepasinaudojo nurodytu rekomendaciniu siūlymu, suprantama, kad dėl to jam nebuvo išduota pažyma apie tinklų techninę būklę, kuri, kaip nurodo kasatorius, išduodama tik tais atvejais, kai pasirašoma sutartis apie nuotekų priėmimą į miesto tinklus. Pagal STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 17 punktą pastatytas, rekonstruotas ar kapitaliai suremontuotas statinys (jo dalis) pripažįstamas tinkamu naudoti, atlikus statinio (jo dalies) projekte nustatytus statybos darbus ir įvykdžius to statinio (jo dalies) projektavimo sąlygas, atlikus nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų (reikalingų pripažįstamam tinkamu naudoti statiniui ar jo daliai funkcionuoti) bandymus ir padarius geodezines nuotraukas. Būtent šių reikalavimų įvykdymas užfiksuotas byloje pateiktuose įrodymuose, kuriuos ištyrė apeliacinės instancijos teismas.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad senieji lietaus nuotekų tinklai atsakovui priklausė nuosavybės teise, teigia, kad paslėptų darbų aktai, pasirašyti atsakovo ir UAB „Grinda“ atstovų, patvirtina tik tarpinius lietaus nuotekų tinklų įrengimo etapus, todėl šių aktų negalima prilyginti galutiniam patikrinimo aktui, be to, senieji tinklai laikytini statiniu, todėl, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo būti, tačiau nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o tai patvirtina, kad jie niekuomet nebuvo tinkamai įrengti.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus keliamos abejonės dėl atsakovo nuosavybės teisių į senuosius nuotekų tinklus yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovo nuosavybės teisių sprendė, įvertinęs pirmiau išvardytus įrodymus, patvirtinančius, kad senieji tinklai buvo įrengti, panaudojant statybines medžiagas, priklausiusias atsakovui, statytoju įvardytas atsakovas (2003 m. rugsėjo 12 d. paslėptų darbų patikrinimo aktas). Iš nurodyto akto matyti ne tik lietaus kanalizacijos tinkamumo, bet ir baigtumo lygis – jos įrengimą patikrinusi komisija priėmė sprendimą: atlikti darbai atitinka projekto, statybos norminių dokumentų reikalavimus; leidžiama vykdyti tolesnius darbus – lietaus kanalizaciją užpilti žemėmis.
Ieškovas daikto – senųjų tinklų – priklausymą atsakovui nepagrįstai neigia remdamasis aplinkybe, kad šis daiktas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės ir pažymėjęs, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ „Varėnos miškų urėdija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399/2010">3K-3-399/2010</a>). Taigi daikto neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį. Dėl to nepagrįsta kasatoriaus pozicija, kad nuosavybės teisių į daiktą neįregistravimas registre yra pagrindas spręsti, jog daiktas neegzistuoja arba nepriklauso konkrečiam asmeniui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai apie senųjų tinklų įrengimo ir priklausymą atsakovui nesprendė tik iš Nekilnojamojo turto registro duomenų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie senųjų lietaus nuotekų tinklų įrengimą ir priklausymą atsakovui bei jo nuosavybės teisių pažeidimą trečiajam asmeniui šiuos tinklus išardžius padarytos nepažeidžiant pirmiau išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–185 straipsniai) ir nuosavybės teisės įgijimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatoriaus nuomone, STR 2.07.01:2003 428 punkto nuostata, kad „nuotakynu šalinamų paviršinių (lietaus) nuotekų kiekį galima sumažinti gerdinant jas grunte arba mažinant nelaidžių paviršių plotą“, reiškia, jog nuotekos į gruntą gali būti šalinamos tik iš dalies, t. y. tik siekiant sumažinti šalinamų lietaus nuotekų kiekį, o atsakovo senaisiais tinklais į gruntą buvo šalinamos visos nuotekos. Kasatorius, taip interpretuodamas teisės normą, nurodo, kokia, jo nuomone, yra teisės akto leidėjo aiškiai eksplicitiškai neišreikšta valia ir tikrasis normos turinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad implicitiškai išreikšto teisės normos turinio aiškinimas yra galimas, tačiau jis turi būti pagrįstas argumentais, patvirtinančiais teisės akto leidėjo valią įtvirtinti įrodinėjamą teisinį reglamentavimą. Nagrinėjamu atveju kasatorius, teigdamas, kad 428 punkto nuostatos reiškia, jog į gruntą gali būti šalinamos ne visos nuotekos, o tik jų dalis, pateikė niekuo neargumentuotą normos interpretaciją, nepagrįstai išplėsdamas aiškiai eksplicitiškai išreikštą jos turinį.
Kasatorius būtinybę atlikti senųjų tinklų rekonstrukciją grindžia trečiojo asmens siekiu užkirsti kelią bet kokiai galimai nelaimei dėl sklype besikaupiančio vandens ir sudaryti sąlygas statyti bei eksploatuoti prekybos pastatą ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo lietaus nuotekų tinklus išardė neteisėtai, o atsakovas nepraturtėjo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais pasisakyta dėl tokios ieškovo pozicijos, nurodant tinkamus teisių gynybos būdus. Ieškovas kasacinio skundo argumentais neginčija šių apeliacinės instancijos teismo argumentų pagrįstumo, todėl kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Pažymėtina, kad atsakovas, 2008 m. rugpjūčio 8 d. raštu atsakydamas į trečiojo asmens raštą ir pasiūlymą bendrai atlikti atsakovui priklausančių nuotekų tinklų rekonstrukcijos darbus, pasinaudojo CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarties laisvės principu, suteikusiu teisę atsakovui sudaryti su trečiuoju asmeniu jo pasiūlytą sutartį arba atsisakyti tokio pasiūlymo. Sutarties laisvės principas draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Pažeidžiant šį draudimą trečiojo asmens veiksmais be atsakovo sutikimo atlikus rekonstrukcijos darbus ir vėlesniais ieškovo veiksmais reikalaujant atsakovo už juos sumokėti iš esmės siekiama priversti atsakovą priimti atsisakytos sutarties sąlygas ir jas vykdyti.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nenustatytos prielaidos atsakovą pripažinti nepagrįstai praturtėjusiu, todėl nėra pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, naikintinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui UAB „Ervin“ priklausančio 300 000 Lt (86 886 Eur) vertės turto areštas (CPK 150 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atsakovas, prašydamas priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „Ervin“ už advokato pagalbą sumokėjo 8744 Lt (2532,44 Eur). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 10,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti UAB „Ervin“ (j. a. k. 120275396) iš UAB „Construction Ace“ (j. a. k. 302752225) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš UAB „Construction Ace“ (j. a. k. 302752225) 10,03 Eur (dešimt Eur 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui UAB „Ervin“ (j. a. k. 120275396) priklausančio 86 886 (aštuoniasdešimt šešių tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt šešių) Eur vertės turto areštą.
Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro duomenų bazės tvarkymo įstaigai – Centrinei hipotekos įstaigai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
