Baudžiamoji byla Nr. 2K-138-697/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54057-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.22.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. kasacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant J. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, J. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,6 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Šiuo nuosprendžiu J. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
J. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, tyrimo metu nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo bei laikė vieną pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, skirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams šaudyti, dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių („243 Winchester“), skirtų C ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams šaudyti, šiuos šovinius laikė Šilalėje, (duomenys neskelbtini), jam priklausančio gyvenamojo namo seife, iki 2016 m. lapkričio 29 d. 14.10 val., kol juos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
Byloje netinkamai pritaikyta BK 253 straipsnio 1 dalis. Šaudmenų suradimo faktas pas asmenį, neturintį leidimo laikyti tokius šaudmenis, dar savaime nereiškia asmens kaltės dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Kasacinėje praktikoje nurodoma, kad neteisėtas šaudmenų laikymas negali būti preziumuojamas vien jų suradimo faktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYxLTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-261-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-261-677/2015">2K-261-677/2015</a>). Būtina nustatyti tiesioginės tyčios požymį, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaudmenis, ir nori taip veikti. Teismai J. M. nuteisė remdamiesi tik šovinių suradimo faktu, neanalizavo ir nepasisakė dėl subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės.
Byloje 2016 m. lapkričio 29 d. J. M. namuose buvo atlikta krata, kurios metu jis pateikė šautuvą, ginklo pažymėjimą, leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, šovinius bei kulkas.
Nėra pagrindo teigti, kad nurodytus šovinius J. M. laikė veikdamas tiesiogine tyčia, nes jis ilgą laiką teisėtai disponavo nemažu kiekiu šaudmenų, o jiems laikyti buvo įrengtas seifas; atliktos kratos metu buvo rasti ir paimti J. M. teisėtai laikomi šaunamieji ginklai ir šaudmenys; seifu, kuriame J. M. laikė ginklus bei šaudmenis, naudojosi ir jo žmona, tačiau šios aplinkybės nebuvo tiriamos; J. M. pats savanoriškai pareigūnams pateikė šautuvą, šovinius bei kulkas; kratos metu pas J. M. nebuvo rasta jokių daiktų, dėl kurių J. M. galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė ir kuriuos jis būtų laikęs neturėdamas tam reikiamų leidimų; J. M. elgesys savanoriškai atiduodant šautuvą, šovinius ir kulkas, kurie užfiksuoti kratos protokolo apyraše, rodo, kad šiuos daiktus jis laikė turėdamas tam reikiamus leidimus. Tai rodo, kad nebuvo subjektyvaus požymio tiesioginės tyčios. Nesant šio požymio buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir nukrypta nuo kasacinės praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017).
Nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimai, teismai atliko tik kaltinančių įrodymų tyrimą, nepašalino abejonių, netyrė bylos įrodymų sąsajumo ir patikimumo aspektais.
Pagal BPK 149 straipsnį darantis kratą pareigūnas turi teisę paimti tik tuos daiktus ar dokumentus, kurie gali turėti reikšmės tyrimui. Visi paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše, dėl kratos surašomas protokolas, kuriame turi būti nurodyti paimti daiktai ir dokumentai ir aprašyti pagrindiniai jų požymiai.
2016 m. lapkričio 29 d. kratos protokole ir savanoriškai pateiktų objektų apyraše užfiksuota, kad kratos metu buvo rasta ir paimta lygiavamzdis šautuvas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ginklo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), leidimas laikyti (nešiotis) ginklą, 12-o kalibro šoviniai – 18 vnt., 12-o kalibro šoviniai – 70 vnt., kulkos (dėžutėje) „243 Winchester“ – 20 vnt., švininės kulkos (pilkoje plastikinėje dėžutėje) – 138 vnt. Visi minėti daiktai policijos pareigūnų apžiūrėti, suskaičiuoti, protokolas ir apyrašas pasirašytas dalyvaujančių pareigūnų ir J. M.. Kratos protokolas ir apyrašas yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys, kokie daiktai rasti pas asmenį ar patalpoje, kurioje buvo atliekama krata. Teismai tuo tarpu pagrindiniu įrodymu laikė ne šiuos dokumentus, bet kaip liudytojų apklaustų pareigūnų parodymus, kurie nėra tiesioginiai įrodymai ir kelia abejonių jų teisingumu. Teismai rėmėsi pareigūnų parodymais, jie paaiškino neatitikimus tarp kratos protokolo bei apyrašo turinio ir vėliau nurodyto fakto, kad pas J. M. rasti ir kiti kaltinime nurodomi daiktai.
L. G. parodymai, kad ji pati asmeniškai kratos metu rastus daiktus perdavė Licencijavimo poskyrio pareigūnui, prieštarauja bylos duomenims, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šiuos veiksmus atliko policijos pareigūnas A. A., taigi kratos metu paimtų daiktų prieigą turėjo keletas pareigūnų.
Kratos metu paimti daiktai nebuvo nei fotografuojami, nei filmuojami, į teismo posėdį jie pristatyti nesupakuoti, neužantspauduoti, plastikiniame maišelyje, tarp pateiktų daiktų 16-o kalibro šovinio nebuvo, paaiškinant, kad jis jau iššautas.
Visa tai rodo, kad krata buvo atlikta netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl teismai turėjo padaryti išvadą, kad kratos metu surinkti duomenys nelaikytini įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme.
Teismo išvados turi būti grindžiamos ne prielaidomis, o įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Principas in dubio pro reo įpareigoja išnaudojus visas galimybes pašalinti abejones ir nepavykus to padaryti visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Neginčijamai byloje nenustatyta, kokie daiktai paimti kratos metu pas J. M., todėl šios abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. M. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Visi bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais, vertinti pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles, nesuteikiant nė vienam įrodymui išskirtinės ar didesnės įrodomosios reikšmės. Nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nes įrodymai įvertinti tinkamai. Buvo remtasi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis, o nutartyje išdėstyti motyvai, kuriais remiantis J. M. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, įvardijant ir kaltės formą.
Kasatoriaus keliami įrodymų vertinimo klausimai yra labiau fakto nei teisės klausimai, o kasacine tvarka bylos patikrinamos tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, kad J. M., neturėdamas leidimo, tyrimo metu nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo bei laikė vieną pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, skirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams šaudyti, dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių („243 Winchester“), skirtų C ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams šaudyti, juos laikė savo gyvenamajame name seife. Nėra pagrindo išvadai, kad kratos tvarka buvo pažeista (BPK 149 straipsnis), nors buvo duomenų, kad kratos protokolo apyrašas surašytas nepakankamai dėmesingai, tačiau apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad BPK 149 straipsnio 7 dalyje esanti nuostata nėra imperatyvi ir šio reikalavimo nesilaikymas ar galimybių nebuvimas vietoje supakuoti ir užantspauduoti paimamus daiktus pats savaime nereiškia, kad paimti daiktai negali būti laikomi įrodymais. Duomenų kratos apyraše patikimumas pirmosios instancijos teismo buvo patikrintas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnis. Įrodymai buvo ištirti tiesiogiai teisiamajame posėdyje dalyvaujant tiek J. M., tiek jo gynėjai. Aiškinantis kratos aplinkybes bei vėlesnius tyrimo veiksmus (apžiūrą, specialų tyrimą ir kt.), apklausiant pareigūnus gynyba turėjo galimybes užduoti klausimus ir tuo aktyviai naudojosi, į teisiamąjį posėdį pristatyti daiktiniai įrodymai, todėl nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos.
Nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis ar jo gynėjas, pats savaime nėra BPK pažeidimas, dėl kurio šiuo atveju derėtų naikinti priimtus teismų sprendimus.
J. M. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, atsakant į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl galimų BPK 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų ir jų galimos reikšmės vertinant byloje gautus duomenis ar teisėtumui priimant atitinkamus sprendimus byloje.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją peticijos Nr. 10588/83, 10589/83 ir 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96; 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04), ir nacionalinėje teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šis konstitucinis principas kelia aukštesnius reikalavimus apkaltinančių įrodymų patikimumo laipsniui nei kaltinamąjį teisinantiems bylos duomenims. Tik išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes bei pripažinęs bylos duomenis įrodymais, pagrindžiančiais kaltę, teismas, remdamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis bei susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, valiniu sprendimu konstatuoja, jog šių duomenų pakanka teisiamajam pripažinti kaltu padarius nusikaltimą. Pažymėtina tai, kad įrodymų pakankamumo kaltei pagrįsti klausimas yra bylą nagrinėjančio pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo diskrecijos sritis.
Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pateiktą apeliacinį skundą, išnagrinėjo visus esminius skundo argumentus. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė tik tiesiogiai ištirtų ir įvertintų, įstatymų nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma, prieš tai įvertinęs kiekvieną bylos įrodymą atskirai, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Tai patvirtino apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
Kasacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismai, nuteisdami J. M. dėl vieno pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinio šovinio, skirto C kategorijos šaunamiesiems ginklams šaudyti, dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių („243 Winchester“), skirtų C ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams šaudyti, laikymo, vadovavosi prieštaringais ir nepatikimais įrodymais.
Sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, jog pagal 2016 m. lapkričio 29 d. kratos protokolo pateiktų objektų apyrašą užfiksuoti šaudmenys atitiko nuteistojo J. M. leidimo laikyti ginklą reikalavimus. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, jog surašant kratos protokolą buvo padarytas rašymo suklydimas dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių („243 Winchester“) įvardijant kulkomis, o vieną pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį priskiriant prie legaliai laikomų 12-o kalibro šovinių.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, laikėsi bylos apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl 2016 m. lapkričio 29 d. atliktos kratos paimtų šaudmenų identifikavimo. Buvo apklausti visi asmenys, kurie dalyvavo atliekant kratą, išsamiai išnagrinėtas kratos metu paimtų daiktų apžiūros protokolas, įvertinta balistinių tyrimų specialisto išvada.
Apklausti kratą atlikę pareigūnai patvirtino, jog nepastebėjo klaidos protokole, kurį surašiusi vyr. tyrėja L. G. įvardijo 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinius („243 Winchester“) kulkomis. Kratos metu paimtų daiktų apžiūra, kuri buvo atlikta kitą dieną po kratos, ir balistikos specialisto išvada dėl kratos metu surastų objektų požymių pašalina minėtus neatitikimus ir netikslumus. Kratos protokole nurodyti 88 dvylikto kalibro šoviniai detaliai apžiūrėti ir aprašyti, nurodant, jog tai 87 dvylikto kalibro šoviniai ir 1 šešiolikto kalibro šovinys, o apžiūrint objektus, kurie surasti kratos protokole nurodytoje dėžutėje „243 Winchester“, nustatyta, jog tai ne dvidešimt kulkų, o dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių („243 Winchester“), skirtų C ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams. Dėl skunde nurodytų pastabų, jog kratos metu paimti daiktai nebuvo tinkamai supakuoti ir sužymėti, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad BPK 149 straipsnio 7 dalyje esanti nuostata nėra imperatyvi ir šio reikalavimo nesilaikymas ar galimybių nebuvimas vietoje supakuoti ir užantspauduoti paimamus daiktus pats savaime nereiškia, kad paimti daiktai negali būti laikomi įrodymais. Nustatydamas kratos metu surastų šaudmenų modelius ir tipus, apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles, išvadas darydamas ne remiantis vieno įrodymų šaltinio duomenimis, o visuma bylos duomenų, kurie reikšmingi nustatant tikrąsias bylos aplinkybes. Teismai ėmėsi priemonių ir išsamiai ištirdami bylos aplinkybes pašalino visas abejones ir neaiškumus dėl kratos protokolo, palygino kratos protokolo duomenis su kitais bylos proceso metu išnagrinėtais duomenimis, liudytojų parodymais. Teisės taikymo aspektu įrodymai tinkamai įvertinti pagal atitikties įstatymui reikalavimus, sąsajos su kitais bylos duomenimis bei patikimumo kriterijus, todėl nėra pagrindo išvadai, jog vertinant bylos įrodymus buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Veika teismų teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalį leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tik tam ginklui ir juos nešiotis ar laikyti. Minėtos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos reiškia, kad asmenys gali įsigyti ir laikyti šaudmenis tik ginklams, kuriuos jie turi teisę laikyti. Šaudmenų, kurie nėra skirti ginklui, kuriam išduotas leidimas, laikymas laikytinas neteisėtu. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nenešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYxLTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-261-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-261-677/2015">2K-261-677/2015</a>).
J. M. turėjo leidimą bei ginklo pažymėjimą C kategorijos lygiavamzdžiam šautuvui „TOZ 34 P“, kuris skirtas šaudyti 12-o kalibro medžiokliniais šoviniais. Būdamas medžiotojas ir turėdamas reikiamų žinių apie ginklų ir šaudmenų paskirtį, modelius ir kalibrą, jis suprato, jog 20 vnt. 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių („243 Winchester“) ir vienas 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinis šovinys nėra skirti jo legaliai laikomam lygiavamzdžiam šautuvui „TOZ 34 P“, kuris skirtas šaudyti 12-o kalibro medžiokliniais šoviniais, todėl laikomi neteisėtai.
Nenagrinėtinas kasacinio skundo teiginys, jog atliktos kratos metu buvo rasti ir paimti J. M. teisėtai laikomi šaunamieji ginklai ir šaudmenys; seifu, kuriame J. M. laikė ginklus bei šaudmenis, naudojosi ir jo žmona, tačiau šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Šis teiginys nebuvo išdėstytas apeliaciniame skunde ir nagrinėjamas apeliacine tvarka, todėl nenagrinėtinas ir kasacine tvarka (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teismai, kvalifikuodami veiką, nurodė ir pagrindė visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Pranas Kuconis
Alvydas Pikelis
