Baudžiamoji byla Nr. 2K-120-628/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40192-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;
1.2.4.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Sigitos Jokimaitės (buvusi – Bieliauskienė) (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
išteisintojo R. J. gynėjui advokatui Vidmantui Plėdžiui,
išteisintojo J. T. gynėjui advokatui Algirdui Misevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. O. (M. O.) ir jo atstovo advokato Jurijaus Usačiovo kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo
R. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
R. J., perkvalifikavus jo veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį, išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 2 dalis).
J. T. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais, M. O. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, išaiškinant nukentėjusiajam, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria atmestas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. O. atstovo Jurijaus Usačiovo apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintųjų gynėjų ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Pirmosios instancijos teismas R. J. ir J. T. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (R. J. veiksmus perkvalifikavus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį) tuo, kad 2015 m. liepos 18 d., nuo 02.00 iki 03.10 val., Zarasų m., (duomenys neskelbtini), prie baro „K.“, viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Būdami apsvaigę nuo alkoholio, matant kitiems asmenims, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, iš chuliganiškų paskatų, tyčia bendrais veiksmais sudavė rankomis ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam M. O. į veidą. Tokiu įžūliu elgesiu bei veiksmais jie, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o nukentėjusiajam M. O. dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose su kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, dešinės akiduobės apatinės sienos, dešinio žandinio ančio šoninės sienos ir skruostikaulio lūžių bendrais veiksmais padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
1.1. Teismas nustatė, kad: muštynės kilo tarp A. G. ir J. V., o M. O. buvo sužalotas vėliau, kai pats prisijungė prie besimušančiųjų; nėra įrodymų, patvirtinančių, kad M. O. būtų kilusi kokia nors grėsmė, dėl kurios jis turėjo įsitraukti į muštynes; M. O. parodė, kad jis ėmėsi skirti besimušančius ir vijosi kaltinamuosius, besišalinančius iš muštynių vietos, ir, prisivijęs kaltinamuosius, stojo į gynybinę poziciją, pakėlęs prieš save rankas, pasirengęs gintis; M. O. įsitraukęs į muštynes, pats ėmė elgtis agresyviai, jo elgesys buvo labai neatsargus, neatsakingas ir pavojingas pačiam sau. Byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamųjų veiksmais buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ar kitaip pažeista viešoji tvarka.
1.2. Ekspertizės akte nustatyta, kad M. O. veido sužalojimai yra paaiškinami R. J. smūgiu kumščiu, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes J. T. neturėjo fizinės galimybės pasiekti M. O. dešinės veido pusės. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamieji buvo susitarę kartu smurtauti prieš M. O. ir abu bendra tyčia nusikalstamai veikė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. T., veikdamas bendrininkų grupe su R. J., nesunkiai sutrikdė M. O. sveikatą. Nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, kad J. T. bendrininkavo nesunkiai sužalojant M. O., jo veiksmuose nėra chuliganiškų paskatų nesunkiai sužaloti kitą asmenį.
1.3. Pagal M. O. parodymus, R. J., prieš jam suduodamas smūgį, stovėjo vieno metro atstumu prieš jį. M. O. stovėsena buvo gynybinė-kovinė, stovėdamas tokiu atstumu, jis kėlė realią grėsmę R. J. saugumui ir sveikatai, būdamas ir fiziškai pranašesnis už jį. R. J. sudavė vieną smūgį M. O. ir šiam nukritus pasišalino iš įvykio vietos. Tai reiškia, kad, pasibaigus pavojingam M. O. elgesiui – kėsinimuisi, R. J. nutraukė gynybinius veiksmus ir pasišalino iš įvykio vietos. R. J. gynyba atitiko M. O. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, t. y. jis veikė, neperžengdamas būtinosios ginties sąlygų.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis M. O. ir jo atstovas advokatas Jurijus Usačiovas prašo pakeisti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir pripažinti R. J. ir J. T. kaltais padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte; priteisti iš R. J. ir J. T. solidariai 2959,54 Eur turtinei ir 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriai nurodo:
Abiejų instancijų teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK pažeidimus vertindami įrodymus.
Teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį. R. J. ir J. T. savo aktyviais veiksmais (smūgiais) viešoje vietoje, matant kitiems asmenims (kurie dėl to neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų), sutrikdė nukentėjusiojo M. O. sveikatą. Visi apklausti liudytojai patvirtino, kad nusikaltimo padarymo naktį bare „K.“ ir vėliau prie įėjimo į barą buvo daug lankytojų, kurie matė R. J. ir J. T. smurtinius veiksmus prieš M. O.. Absoliuti dauguma baro lankytojų muštynėse nedalyvavo, jie buvo priversti stebėti agresyvius R. J. ir J. T. veiksmus. Prie baro kilusiose muštynėse dalyvavo tik J. V. ir A. G.. Vėliau konfliktas kilo tik tarp R. J., J. T. ir M. O.. Jokių kitų konfliktų ar muštynių tą vakarą bare nevyko. Be to, net ir tuo atveju, jei bare tuo pačiu metu būtų vykusios kelios muštynės ar konfliktai, ši aplinkybė nebūtų sumenkinusi smurtavusių ir viešąją tvarką pažeidusių asmenų kaltės (žr. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2014). Nukentėjusysis buvo sužalotas dėl mažareikšmės dingsties: R. J. ir J. T. pyktį bei agresyvius veiksmus sukėlė nukentėjusiojo pastangos nutraukti muštynes. Jiems sužalojus nukentėjusįjį, didžioji dauguma baro lankytojų pasišalino iš įvykio vietos. Tai rodo, kad konfliktas ir nukentėjusiajam padaryti sužalojimai juos sutrikdė, sukėlė neigiamas emocijas ir paskatino palikti įvykio vietą. Teismai ignoravo aplinkybę, kad nukentėjusysis iki pat jo sužalojimo elgėsi ramiai bei neagresyviai ir tik bandė išskirti konfliktuojančius asmenis. Su R. J. ar J. T. nukentėjusysis nekonfliktavo, todėl jų puolamieji veiksmai prieš M. O. negali būti aiškinami asmeniniu konfliktu. Teismai neįvertino, kad M. O. buvo sužalotas be jokios aiškios priežasties ir dingsties, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, ir nepagrįstai išteisino R. J. ir J. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei R. J. veiksmus perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį.
Teismai netinkamai taikė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 25 straipsnio 2 dalį. P. P. ir T. P. patvirtino, kad R. J. ir J. T. buvo šalia nukentėjusiojo ir abu sudavė jam smūgius iš dviejų pusių. Ekspertizės akte ir specialisto išvadoje nenurodyta, kad J. T. nenaudojo smurto prieš M. O.: juose nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog nukentėjusiojo veido sužalojimus lėmė R. J. smūgis kumščiu. Neteisingos teismų išvados, kad kiekvienas iš vykdytojų turėjo padaryti sužalojimus, sukėlusius atitinkamo įstatymo straipsnyje numatytus padarinius. Šioje situacijoje svarbu, kad R. J. ir J. T., suduodami nukentėjusiajam smūgius rankomis, siekė sutrikdyti jo sveikatą, t. y. veikė tiesiogine tyčia ir jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybė, kad būtent R. J. smūgis lėmė nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, negalėjo būti pagrindas išteisinti J. T. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Teismai neteisingai taikė BK 28 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010). Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).
Smūgiai į galvą, pamačius prieš save žmogų, kurio stovėsena gynybinė ir kuris nebando nieko užpulti, yra akivaizdus būtinosios ginties ribų peržengimas. R. J. parodymai dėl smūgio sudavimo ir gynybos nuo tariamų M. O. puolamųjų veiksmų atsirado tik po ekspertizės išvadų, patvirtinusių, kad M. O. sužalojo R. J.. R. J. ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu neigė smūgiavęs M. O. (teismai šią aplinkybę ignoravo), teigė nematęs jo įvykio vietoje ir tik paskutinio teismo posėdžio metu patvirtino smūgio sudavimą (liudytojai I. J. ir A. G. neigė smūgio sudavimą). M. O. konflikto pirmas nepradėjo (jį pradėjo A. G. ir J. V.), dėl to teismai negalėjo vertinti jo veiksmų kaip pavojingo ir realaus kėsinimosi. Gindamas J. V. būtinosios ginties sąlygomis iš esmės veikė pats M. O.. Konfliktą tarp R. J., J. T. ir M. O. pradėjo R. J., kuris iš pradžių nutraukė nukentėjusįjį nuo A. G. ir J. V., o vėliau smūgiavo jam į veidą.
Nepagrįstos teismo išvados, kad, stovėdamas gynybinėje padėtyje vieno metro atstumu nuo R. J., M. O. kėlė realią grėsmę R. J. saugumui ir sveikatai. Byloje nėra duomenų, kad, nuvijęs R. J. ir J. T., M. O. elgėsi agresyviai ar atliko puolamuosius veiksmus: jo stovėsena buvo gynybinė, nes buvo akivaizdu, kad du šalia jo esantys kaltinamieji jį užpuls. R. J. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, nes pavojingas kėsinimasis, jei toks ir egzistavo, jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs. Žala nukentėjusiajam padaryta akivaizdžiai peržengiant būtinosios ginties ribas, nes R. J. veiksmų pobūdis buvo akivaizdžiai neproporcingas M. O. veiksmams. Nėra duomenų, kad M. O. būtų užpuolęs R. J., jam smūgiavęs ar bandęs suduoti. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. M. O. aktyvūs veiksmai pasibaigė nuvijus R. J. ir J. T. iš muštynių vietos. Dėl to R. J. smūgis M. O. į galvą, kai jau aiškiai nebuvo reikalo gintis, negali būti vertinamas kaip būtinoji gintis.
Teismai neteisingai vertino liudytojų parodymus ir kitus įrodymus. R. J. ir J. T. teisme parodė, kad kai J. T. atitraukė A. G. nuo kito asmens, R. J., I. J. ir J. T. ėjo keliu link Šiaulių gatvės (t. y. ėjo namo). Tačiau vaizdo įraše matyti, kad po pirmojo konflikto tarp A. G. ir J. V. R. J. ir J. T. liko prie baro įėjimo, ir tik kilus antram konfliktui tarp A. G. bei J. V. R. J. ir J. T. nuo baro įėjimo takelio nubėgo link konflikto vietos, t. y. link Šiaulių gatvės.
Kaltinamųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai buvo vertinami neobjektyviai ir šališkai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis „vijosi“ kaltinamuosius ir „bėgo jiems iš paskos“. Tačiau R. J. savo parodymuose nekalba apie tai, kad M. O. jį vijosi. J. T. patvirtino, kad matė, „kaip M. O. eina link R. J.“. I. J. nepatvirtino, kad matė M. O. bėgantį paskui kaltinamuosius. Liudytojas A. G. parodė, kad M. O. ėjo link R. J.. Liudytojas P. P. parodė, kad M. O. nuėjo skirti besimušančiųjų. Nepaisant šių įrodymų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. O. „rankų judesiais vijo kaltinamuosius“ ir netgi „bėgo jiems iš paskos“, o apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai išvadai. Teismai ignoravo byloje nustatytas aplinkybes, kad R. J. priėjo prie M. O. ir jėga nutraukė jį nuo besimušančių A. G. ir J. V.. Neobjektyvus ir šališkas kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų vertinimas suteikė pagrindą išteisinti R. J., nes jis neva gynėsi nuo puolamųjų nukentėjusiojo veiksmų, nors M. O. „vijimosi“ veiksmus nulėmė paties R. J. agresyvūs veiksmai.
Teismai neįvertino netiesioginių įrodymų, t. y. A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, kad ryte po įvykio jis skambino P. P. ir M. O. ir siūlė M. O. pinigų dėl jo patirtų sužalojimų – nuo 2015 m. liepos 18 d. 09:03:17 iki 21:43:23 val. A. G. su P. P. bendravo du kartus, su M. O. – vieną kartą, su R. J. – septynis kartus. Nors A. G. teigė, kad pinigus dėl neaiškių priežasčių M. O. siūlė savo iniciatyva, tačiau yra akivaizdu, kad šiuos veiksmus telefoninio pokalbio metu jis derino su R. J..
Teismai taikė nevienodus standartus vertindami kaltinamiesiems palankius ir nepalankius liudytojų parodymus, nepateikė motyvuotų išvadų dėl kai kurių įrodymų vertinimo, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių arba jas ignoravo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nukentėjusiojo M. O. ir jo atstovo advokato Jurijaus Usačiovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasatorių prašymo
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu: ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2013">2K-9/2013</a>, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).
6. Kasatoriai, teigdami, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tai iš esmės argumentuoja nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir teismų padarytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Antai kasatoriai teigia, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog: R. J. ir J. T. agresyvius veiksmus sukėlė nukentėjusiojo M. O. pastangos nutraukti prie baro vykstančias muštynes; nukentėjusysis prieš kaltinamuosius neatliko jokių veiksmų, galėjusių išprovokuoti jo užpuolimą ir sužalojimą; daugiau nei dešimt žmonių, esančių prie baro, buvo priversti stebėti kaltinamųjų veiksmus ir juos sutrikdė įvykęs konfliktas bei nukentėjusiajam padaryti sužalojimai; teismai nepagrįstai nustatė, jog M. O. vijosi kaltinamuosius ir bėgo jiems iš paskos. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir ginčijamos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
7. BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodytas kasatoriaus prašymas, kuris turi atitikti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, sprendimą. Kasatoriai, vadovaudamiesi BPK 382 straipsnio 6 punktu, prašo pakeisti skundžiamus abiejų instancijų teismų sprendimus ir R. J. bei J. T. pripažinti kaltais padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, bei priteisti iš jų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Toks kasatorių prašymas neatitinka BPK 382 straipsnyje nurodytų kasacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, įgaliojimų. Kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė apkaltinamuoju nuosprendžiu (BPK 303 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 382 straipsnio nuostatas priima tik nutartis ir apkaltinamųjų (išteisinamųjų) nuosprendžių nepriima. Taigi kasatorių prašymas yra netinkamai suformuluotas.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
8. Kasatoriai nurodo, kad teismai neteisingai ir šališkai vertino bylos įrodymus, išteisino kaltinamuosius, vadovaudamiesi prielaidomis, t. y. nepagrįstai rėmėsi išteisintųjų parodymais dėl įvykio sekos, kurie prieštaravo vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, neobjektyviai ir šališkai vertino kaltinamųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, neįvertino netiesioginių įrodymų – A. G. parodymų, kad jis skambino po įvykio nukentėjusiajam ir siūlė pinigų dėl padaryto sužalojimo, taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.
9. Kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nors kasatoriai teigia, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nenurodydami konkrečiai šio straipsnio dalių, tačiau iš pateiktų argumentų turinio spręstina, kad skundžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, nustatančios įrodymų vertinimo taisykles, taikymas.
10. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, tirdami ir vertindami bylos duomenis, nustatydami faktines aplinkybes, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus: apklausė kaltinamuosius R. J. ir J. T., nukentėjusįjį M. O., liudytojus S. B., I. T., P. P., I. J., L. G., T. P., tyrėją R. Žadeikienę, ištyrė specialisto išvadą, ekspertizės aktą (ekspertizė paskirta teismo nutartimi), taip pat specialisto išvadą, surašytą atlikus tyrimą pagal nukentėjusiojo prašymą, išklausė specialistės J. Gincman-Dorošenko, ekspertų J. Rybalko, V. Kolomiec duotų paaiškinimų, peržiūrėjo vaizdo įrašą, perskaitė kitus rašytinius bylos įrodymus. Teismas pasisakė dėl įrodymų patikimumo ir juos vertino, atsižvelgdamas į išnagrinėtų aplinkybių visumą, pateikdamas motyvuotas išvadas (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktai).
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nukentėjusiojo atstovo (bei prokuroro) apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus turinčius reikšmės bylai įrodymus, patikrino jų patikimumą, liečiamumą, pakankamumą, tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus, įvertino jų visumą ir tinkamai motyvavo savo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl nukentėjusiojo atstovo (taip pat prokuroro) apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kasatoriai netvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo esminių nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentų, dėl ko būtų pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
12. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį, nes R. J. ir J. T. veiksmuose (viešoje vietoje jiems suduodant smūgius nukentėjusiajam M. O.) buvo visi viešosios tvarkos pažeidimo požymiai. Šis kasatorių argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
13. R. J. ir J. T. buvo kaltinami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2015 m. liepos 18 d., nuo 02.00 iki 03.10 val., Zarasų m., prie baro, viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, įžūliu elgesiu bei veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: būdami apsvaigę nuo alkoholio, matant kitiems asmenims, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, iš chuliganiškų paskatų, tyčia bendrais veiksmais sudavė rankomis ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam M. O. į veidą.
14. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, vienas iš kurių yra įžūlus elgesys, kuris inkriminuotas išteisintiesiems. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.
15. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017). Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2014">2K-5/2014</a>, 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017).
16. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas.
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, be kita ko – ir vaizdo įrašą, nukentėjusiojo parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje, nustatė, kad: nakties metu prieš nagrinėjamą įvykį prie baro įėjimo daugiau nei pusę valandos vyko asmenų stumdymasis, kuris peraugo į muštynes tarp A. G. ir J. V., vėliau prie jų priėjo išteisintieji R. J. ir J. T. ir mėgino sulaikyti A. G. nuo muštynių; nukentėjusysis M. O. taip pat prisijungė prie besimušančių asmenų ir ėmėsi juos skirti; M. O. vijosi išteisintuosius, besišalinančius iš muštynių vietos; M. O. negalėjo paaiškinti, kodėl vijosi išteisintuosius, tačiau parodė, kad juos prisivijęs užėmė gynybinę poziciją, pakėlęs prieš save rankas, pasirengęs gintis; liudytojai I. J. ir A. G. parodė, kad M. O. įžeidžiančiai ir agresyviai liepė R. J. prieiti prie jo; R. J. jį prisivijusiam nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veidą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. O. nebuvo tokios būsenos, dėl kurios negalėjo išvengti dalyvavimo muštynėse, jis savo elgesiu išprovokavo smurtinius veiksmus prieš save, jo elgesys buvo labai neatsargus, neatsakingas ir pavojingas pačiam sau.
18. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėjo, kad tiek nukentėjusiojo, tiek išteisintųjų aktyvūs veiksmai siekiant išskirti besimušančius (A. G. ir J. V.) sukėlė jų tarpusavio konfliktą, kurio metu ir buvo sužalotas M. O.; kad išteisintųjų veiksmai buvo nukreipti ne į aplinkinius asmenis ir viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą, o į asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju išsiaiškinimą. Taigi jų veikoje dominavo asmeninės paskatos, o konfliktas, trukęs neilgą laiko tarpą, neperžengė privataus konflikto tarp minėtų asmenų ribų.
19. Taigi teismai nenustatė, kad R. J. ir J. T. elgesiu buvo sukelti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – dėl įžūlaus elgesio būtų realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, t. y. aplinkiniai asmenys buvo šokiruoti ar pažeminti, kilo sumaištis, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų (įmonių) veikla ir kt. Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, taip pat nebuvo nustatyta, kad išteisintieji veikė tyčia, siekdami pažeisti visuomenės rimtį ir tvarką, pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ir pan., t. y. iš chuliganiškų paskatų, kad įvykį matę liudytojai (I. J., A. G., P. P. ir T. P.) vertino jį kaip asmeninį nukentėjusiojo ir kaltinamųjų konfliktą.
20. Kasatorių argumentai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas viešoje vietoje, kad baro lankytojai buvo priversti stebėti agresyvius R. J. ir J. T. veiksmus, o sužalojus nukentėjusįjį didžioji dauguma baro lankytojų pasišalino iš įvykio vietos, nėra pakankami, kad būtų paneigtos teismų padarytos išvados. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymų padarymas viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose.
21. Taigi, nenustačius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių (realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), R. J. ir J. T. pagrįstai išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo
22. Kasatoriai nurodo, jog teismai nepagrįstai nepripažino, kad nukentėjusysis buvo sužalotas viešoje vietoje dėl menkavertės dingsties, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, ir perkvalifikavo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį, kad nepagrįstai nenustatė, jog R. J. veikė bendrininkų grupe kartu su J. T., nes jie abu, veikdami tiesiogine tyčia ir susitarę (susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais), smurtavo prieš nukentėjusįjį.
23. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2011">2K-454/2011</a>, 2K-314/2012).
24. Teismai pripažino, kad tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų įvyko asmeninis konfliktas, įvykęs jiems skiriant muštynėse tarp J. V. ir A. G. dalyvaujančius asmenis: nukentėjusysis M. O. gynė J. V., o išteisintieji – A. G..
25. Teisėjų kolegija sutinka su argumentuota teismų išvada, jog nusikalstamų veiksmų sužalojant nukentėjusįjį motyvas buvo asmeninės paskatos. Taigi, nenustačius būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – motyvo – chuliganiškų paskatų, nusikalstama veika pagrįstai perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį.
26. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>). Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.
27. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
28. Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas kaltinamiesiems pateikto kaltinimo (bendrais R. J. ir J. T. veiksmais sudavus ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą ir nesunkiai jį sužalojus) prieštaringumą, konstatavo, kad būtent R. J. sudavė vieną smūgį M. O. į veidą bei nesunkiai jį sužalojo. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra duomenų, jog J. T. būtų susitaręs su R. J. bendra tyčia kartu smurtauti prieš M. O. ir savo veiksmais būtų prisidėjęs prie pastarojo sveikatos sutrikdymo. Tokioms išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Teismai, atsižvelgdami į konflikto tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų eigą, jų tarpusavio išsidėstymą ir kitas aplinkybes, sprendė, kad nukentėjusiojo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta tik dėl R. J. veikos jam sudavus ranka smūgį nukentėjusiajam į dešinę veido pusę, kad nėra neabejotinų įrodymų, jog J. T. savo veiksmais prisidėjo prie nukentėjusiojo sužalojimo, todėl jis nėra atsakingas (kartu su R. J.) dėl atsiradusių padarinių. Pagal kasacinio skundo argumentus kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies, 138 straipsnio 1 dalies taikymo
29. Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai M. O. veiksmus pripažino pavojingu ir realiu kėsinimusi, nuo kurio galima būtinoji gintis, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes esant M. O. gynybinei stovėsenai R. J. veiksmai buvo akivaizdžiai neproporcingi nukentėjusiojo veiksmams, taip peržengiant būtinosios ginties ribas.
30. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.
31. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).
32. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: į muštynes, vykusias tarp A. G. ir J. V., norėdami juos išskirti, buvo įsitraukę tiek R. J., tiek M. O.; pastarasis ėmė elgtis labai aktyviai, t. y. būdamas neblaivus, agresyviai nusiteikęs, mosikuodamas rankomis, šaukdamas „ateik čia, gaidy“, be aiškios priežasties vijosi iš muštynių vietos besišalinantį R. J. (ir J. T.) ir pasivijęs, pakeldamas prieš save rankas, stojo į gynybinę-kovinę poziciją vieno metro atstumu prieš M. O.; teisiamojo posėdžio metu M. O. patvirtino, kad savo veiksmais galėjo išprovokuoti smurtinius veiksmus prieš save. Teismas sprendė, kad esant šioms aplinkybėms M. O., kuris už R. J. buvo fiziškai pranašesnis, kėlė realią grėsmę R. J. saugumui bei sveikatai. R. J. gindamasis sudavė ranka vieną smūgį M. O. į veidą ir, šiam nukritus, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi teismas konstatavo, kad M. O. veiksmai buvo aiškiai agresyvūs ir puolamojo pobūdžio, todėl R. J., suduodamas smūgį nukentėjusiajam, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad R. J. sudavė vieną smūgį prie jo priėjusiam ir į gynybinę-kovinę poziciją atsistojusiam nukentėjusiajam neturėdamas tyčios įžūliais veiksmais jį sužaloti ir sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau pagrįstai manydamas, kad jo sveikatai iškilo akivaizdus ir realus pavojus, bei siekdamas apsiginti.
33. Teismai pagal nustatytas bylos aplinkybes, įvertinę tiek kėsinimosi akivaizdumą, realumą ir pavojingumą, tiek nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, pagrįstai konstatavo, kad R. J. gynyba atitiko M. O. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo M. O. ir jo atstovo advokato Jurijaus Usačiovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Pranas Kuconis
Sigita Jokimaitė
