Dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-55/2012

Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00866-2009-0 Procesinio sprendimo kategorija 114.11

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. įmonės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“ ieškinį atsakovui G. B. įmonei dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Litagros prekyba“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. B. įmonės 78 029,25 Lt skolos, 332,77 Lt delspinigių, 6 proc. procesinių palūkanų. Ieškovo teigimu, atsakovas 2008 m. birželio 5 d. užsakė 60 tonų kalcio amonio salietros. Tą pačią dieną jam už šias trąšas išrašyta 77 999,99 Lt PVM sąskaita faktūra serija R18 Nr. 0001481, atsakovas sąskaitoje pasirašė, patvirtindamas, kad prekes priėmė, ir savo transportu išsivežė trąšas iš ieškovo sandėlių. Atsiskaitymo terminas PVM sąskaitoje faktūroje buvo nustatytas iki 2009 m. spalio 1 d., tačiau atsakovas už trąšas nesumokėjo ir liko ieškovui skolingas. Be to, atsakovas yra skolingas ieškovui 29,26 Lt pagal 2008 m. birželio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0001736.

Atsakovas G. B. įmonė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad ieškovui neskolingas. Atsakovo teigimu, prekės pagal 2008 m. birželio 5 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą jam nepristatytos. PVM sąskaitoje faktūroje yra tuščių ir nepasirašytų grafų – nenurodyti už prekių gabenimą atsakingas asmuo, krovinio vietos adresas, krovinio išgabenimo data ir laikas, automobilio markė ir kt., todėl sąskaita nepatvirtina prekių perdavimo atsakovui. Negavęs prekių, atsakovas 2009 m. spalio 9 d. išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0000125 ir paštu ją išsiuntė ieškovui.

Marijampolės apskrities VPK Šakių r. PK 2010 m. kovo 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-00111-10 dėl galimo sukčiavimo įgyjant didelės vertės turtą pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimo požymius. Šakių rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant G. B. veikloje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 78 029,25 Lt skolos, 332,77 Lt palūkanų, 6 proc. procesinių palūkanų. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šalių sandoris sudarytas ir įvykdytas, t. y. trąšos perduotos atsakovui. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad 2008 m. birželio 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0001481 išrašyta ir užpildyta tinkamai, nes joje yra visi privalomi rekvizitai, o pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 80 straipsnį, įtvirtinantį pagrindinius PVM sąskaitai faktūrai privalomus rekvizitus, atsakovo nurodytų grafų neužpildymas esminės reikšmės neturi. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad pastarasis trąšų iš ieškovo negavo, nurodydamas, kad atsakovas pretenzijų dėl to ieškovui nereiškė, toliau teikė ieškovui užsakymus, be to, trąšų išdavimą atsakovui iš ieškovo sandėlio patvirtino sandėlininko žurnalas bei liudytojai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo vardu yra įregistruota krovininių transporto priemonių, traktorių bei priekabų, sprendė, jog atsakovas galėjo trąšas pasiimti savo transportu. Teismas sprendė, kad atsakovo 2009 m. spalio 9 d. išrašyta debetinė PVM sąskaita faktūra nepaneigia prekių perdavimo atsakovui fakto, nes bet kokie šalių susitarimo pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo (ieškovo) ir pirkėjo (atsakovo) apskaitą, o ieškovas teigia tokio susitarimo nebuvus. Teismo nuomone, tai, kad atsakovo nurodyta aplinkybė dėl PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių negavimo nebuvo užfiksuota įstatymo nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas, koks turėtų būti pelno siekiantis juridinis asmuo. Teismas nustatė, kad 2008 m. birželio 17 d. ieškovas išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija R18 Nr. 0001736, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui prekių už 1273 Lt. Ši sąskaita faktūra turėjo būti apmokėta iki 2008 m. spalio 1 d., tačiau atsakovas liko skolingas 29,26 Lt. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šią skolą būtų sumokėjęs, todėl teismas priteisė ieškovui iš atsakovo likusią 29,26 Lt skolos dalį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 16 d. nutartimi Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, jas tinkamai įvertino, todėl padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog atsakovas prekes iš ieškovo gavo, atsiėmė, todėl privalo atsiskaityti už prekę (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis). Kolegijos teigimu, ginčo šalys, 2008 m. birželio 5 d. pasirašydamos PVM sąskaitą faktūrą, nesusitarė, kas ir kokiu būdu pristatys atsakovui nupirktas prekes, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad šalių 2008 m. birželio 5 d. pasirašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nebuvo įrašyta, kada atsakovas nupirktą salietrą atsiims, ir ieškovas neturėjo pareigos išrašytoje sąskaitoje nurodyti prekių patiekimo datos. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo teiginius, kad PVM sąskaita faktūra neatitiko tuo metu galiojusio Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.1 punkto reikalavimų, nurodydama, jog šioje byloje tai neaktualu, nes nagrinėjamas ne mokestinis (apskaitos) ar įmonės mokesčių, o su fakto konstatavimu susijęs ginčas - gavo ar ne atsakovas prekes. Dėl to, kolegijos nuomone, pagrindinę įrodomąją reikšmę turi tikrasis šalių ūkinės operacijos turinys, o ne jos preciziškas įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovo pozicijos nenuoseklumą patvirtina tai, jog jis ilgą laiką nesikreipė su pretenzija atsakovui dėl nesumokėtos sumos už gautas prekes, nurodydama, kad 2008 m. birželio 5 d. PVM sąskaitoje faktūroje šalys nutarė atidėti mokėjimą už gautas prekes iki 2009 m. spalio 1 d., o, šiam terminui pasibaigus, ieškinys atsakovui dėl skolos priteisimo pareikštas nedelsiant – 2009 m. spalio 14 d. Tai, kolegijos nuomone, patvirtina, kad ieškovas elgėsi gana nuosekliai ir greitai, kaip protingas ir apdairus verslininkas. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo Nr. 91-1-00111-10 metu nebuvo nustatyta, perduotos trąšos G. B. ar liko ieškovui. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje ir civilinėje bylose yra skirtingas: baudžiamojo ikiteisminio tyrimo proceso tikslas yra nustatyti nusikalstamas veikas padariusius asmenis ir juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl tam reikia surinkti neginčijamus įrodymus, leidžiančius konstatuoti nusikalstamą veiką ir įvardyti ją padariusį asmenį; civilinio proceso tikslas – ginti asmenis, kurių teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ar ginčijami, taip kuo greičiau atkuriant teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Dėl to, nustatant fakto tikėtinumą, civilinėje byloje yra vadovaujamasi kitokiais įrodymų vertinimo kriterijais, taip pat įrodymų pakankamumo kriterijumi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas G. B. įmonė prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė tikimybių pusiausvyros principą, todėl nepagrįstai pripažino, kad ginčo prekės atsakovui buvo perduotos. Teismai neatsižvelgė į tai, kad PVM sąskaita faktūra nepatvirtina tinkamo pareigų įvykdymo pagal ją, nes sutartiniams santykiams susiformuoti būtina abiejų šalių valia, o PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas. Atsakovo darbuotojas, pasirašęs ieškovo pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, patvirtino sąskaitos gavimą, o ne prekių priėmimą. PVM sąskaita faktūra savaime neįpareigoja atsakovo mokėti nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą, konkrečios operacijos atlikimą. Ginčo prekių perdavimo atsakovui nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias PVM sąskaitų faktūrų išrašymo sąlygas. Teismai pažeidė PVMĮ 80 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas 2008 m. birželio 5 d. PVM sąskaitoje faktūroje neprivalėjo nurodyti prekių tiekimo datos, nors prekių tiekimo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo data nesutapo. Nepagrįsta teismų išvada, kad tinkamas 2008 m. birželio 5 d. PVM sąskaitos faktūros visų grafų užpildymas neturi įtakos vertinant prekių perdavimo faktą.

3. Teismai nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos ir neatsižvelgė į tai, kad Šakių rajono apylinkės prokuratūra 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, trąšos perduotos atsakovui ar liko ieškovui, jog nėra dokumentų ar kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių trąšų perdavimą atsakovui. Teismai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, apsiribojo tik civilinio ir baudžiamojo procesų tikslų skirtumų aiškinimu, nevertino byloje esančių įrodymų viseto.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Litagros prekyba“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime ieškovas nurodo tokius argumentus:

1. Kasatoriaus teiginiai dėl 2008 m. birželio 5 d. PVM sąskaitos faktūros vertinimo neduoda pagrindo kitaip spręsti dėl prekių perdavimo, nes teismai išvadą, kad prekės atsakovui buvo perduotos, grindė ne tik šia sąskaita, tačiau visų byloje esančių įrodymų visetu.

2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl PVMĮ 80 straipsnio pažeidimo, nes nagrinėjamu atveju nepasirašytos sąskaitos grafos: už prekių gabenimą atsakingas asmuo, krovinio išgabenimo data ir laikas, automobilio markė ir numeris, krovinio atgabenimo data ir laikas, nėra privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai. Be to, teismai teisingai pažymėjo, kad šalys nesusitarė dėl prekių pristatymo, todėl ieškovas neprivalėjo sąskaitoje nurodyti prekių pateikimo datos, kuri faktiškai nesutapo su sąskaitos išrašymo data. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y. sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Be to, šioje byloje nėra svarbu, ar PVM sąskaita faktūra atitinka įstatymų reikalavimus, nes nagrinėjamas ne mokestinis (apskaitos) ginčas, o klausimas, ar atsakovas gavo prekes. Byloje esantys įrodymai patvirtina prekių pristatymą atsakovui.

3. Teismai teisingai įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą ir pagrįstai nurodė, kad civilinėje byloje, nustatant fakto tikėtinumą, vadovaujamasi kitokiais įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo kriterijais nei baudžiamojoje byloje. Šioje byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas prekes gavo, todėl privalo sumokėti už jas šalių sulygtą kainą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės klausimais dėl PVM sąskaitos faktūros ir ikiteisminio tyrimo medžiagos įrodomosios reikšmės ir vertinimo, taikant įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl PVM sąskaitos faktūros įrodomosios reikšmės

Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).

Šioje byloje kasatorius kelia klausimą dėl proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, kiek tai susiję su PVM sąskaitos faktūros, kaip įrodymo, patvirtinančio pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą, vertinimu.

PVMĮ yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009). Pagal PVMĮ 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą.

Nagrinėjamoje byloje PVM sąskaita faktūra buvo įformintas 60 tonų kalcio amonio salietros pardavimas kasatoriui. Kasatoriaus teigimu, ši prekė jam nepristatyta, PVM sąskaita faktūra užpildyta netinkamai, todėl neatsirado ir kasatoriaus prievolės atsiskaityti pagal tokią PVM sąskaitą faktūrą.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys duoda pagrindą išvadai, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Atsižvelgdama į tai bei į pirmiau nurodytus PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad netikslus šio dokumento grafų užpildymas savaime nereiškia, jog yra paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys yra nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais. Dėl to vien kasatoriaus argumentai, susiję su PVM sąskaitos faktūros užpildymo trūkumais, nėra pakankami abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino kasatoriaus nurodytus PVM sąskaitos faktūros rekvizitų trūkumus ir pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas mokestinis ginčas, kurio nagrinėjimui kasatoriaus nurodytos aplinkybės galėtų būti reikšmingos. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl PVM sąskaitos faktūros kaip įrodymo vertinimo sprendžiant civilinį teisinį ginčą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymų visumą: PVM sąskaitos faktūros duomenis, liudytojų parodymus, ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, ir šių įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, jog ieškovas prekes kasatoriui perdavė, o šis jas priėmė. Taigi teismas išvadas grindė visa bylos medžiaga, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo konkretaus įrodymo – PVM sąskaitos faktūros – vertinimo atmestini.

Dėl aplinkybių, nustatytų ikiteisminio tyrimo medžiagoje, vertinimo ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos ir neatsižvelgė į tai, jog Šakių rajono apylinkės prokuratūra 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, perduotos trąšos atsakovui ar liko ieškovui, kad nėra dokumentų ar kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių trąšų perdavimą atsakovui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių reikšmės bei vertinimo nagrinėjant civilinę bylą ir pažymėjęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009). Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir kt. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Tik tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose.

Nagrinėjamos bylos atveju nuosprendis baudžiamojoje byloje nebuvo priimtas, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant kasatoriaus įmonės savininko veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo tikslas – užtikrinti greitą, išsamų ir optimalų nusikalstamų veikų tyrimą, nukentėjusio asmens saugumą, kaltų asmenų suradimą ir jų perdavimą teismui. Kaip buvo nurodyta pirmiau, asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tačiau to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Dėl to aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, visų pirma reiškia tai, jog asmens veiksmuose nebuvo nustatyta pagrindų patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, tačiau tai neeliminuoja teismo galimybės konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus civiliniam ginčui išspręsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą.

Iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ikiteisminio turimo medžiagą vertino kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais ir, atlikęs tokį bylos įrodymų viseto vertinimą, turėjo pagrindą konstatuoti, jog kasatorius iš ieškovo prekes gavo, jas pasiėmė iš ieškovo sandėlių, tačiau sutartos kainos nesumokėjo.

Teisėjų kolegija, remiamasi šioje nutartyje nurodytais argumentais, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti ją kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; o šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Ieškovas kasaciniam teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo advokatui 1815 Lt (T. 2, b. l. 149, 150), todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovui iš kasatoriaus. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 38,55 Lt (CPK 79, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Litagros prekyba“ (juridinio asmens kodas 122012020) iš atsakovo G. B. įmonės (juridinio asmens kodas 174375343) 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo G. B. įmonės (juridinio asmens kodas 174375343) 38,55 Lt (trisdešimt aštuonis litus 55 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis