Dėl gyvenamojo namo defektų šalinimo išlaidų atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-54/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.6;

24.2; 24.4 (S)

2012 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. V. T. ir D. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. V. T. ir D. T. ieškinį atsakovams R. Ž. ir A. Ž. dėl gyvenamojo namo defektų šalinimo išlaidų atlyginimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė,,Algirsta“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl ieškinio CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte ir 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto senaties termino taikymo.

Ieškovai prašė priteisti solidariai iš atsakovų 124 355,61 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad 2004 m. sausio 14 d. ieškovai įsigijo iš atsakovų R. Ž. ir A. Ž. žemės sklypo dalį ir jame esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Atsakovai namo įrengimo darbus užbaigė ir sutartyje garantavo, kad trūkumų nėra. 2004 m. rugpjūčio mėnesį ieškovai pastebėjo, kad nuo namo stogo nenuteka vanduo ir kaupiasi atskirose stogo dalyse, kad stogo danga yra pralaidi vandeniui. Ieškovai kreipėsi į atsakovus bei rangovą A. K. firmą „Algirsta“ su reikalavimu pašalinti defektus. A. K. firma „Algirsta“ atsisakė tenkinti pretenziją, motyvuodama tuo, kad firma yra nutraukusi visus įsipareigojimus, susijusius su statybomis (duomenys neskelbtini), dėl dviem šalims žinomų priežasčių.

Nesulaukę atsakymo iš atsakovų, ieškovai patys kreipėsi į statybos darbų rangovą UAB „Vilniaus stogai“, kuris ir atliko stogo remonto darbus. Ieškovai 2007 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus miesto 32-iąjį notarų biurą išsiuntė atsakovams bei UAB „Algirsta“ pretenzijas dėl nuostolių, susijusių su gyvenamojo namo defektų šalinimu, t. y. 124 355,61 Lt, atlyginimo. Atsakovai su ieškovų pretenzija nesutiko ir pasiūlė kreiptis į statybos darbų rangovą UAB „Algirsta“, kuris, pasak atsakovų, tiesiogiai prisiėmė atsakomybę už netinkamos kokybės darbus. UAB „Algirsta“ taip pat atsisakė tenkinti ieškovų reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu už akių patenkino ieškinį, tačiau, atsakovams pateikus prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, 2009 m. liepos 10 d. nutartimi sprendimą už akių panaikino ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų atsakovams 700 Lt atstovavimo išlaidų, valstybei – 51,65 Lt pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad atsakovai neginčija fakto, jog dėl A. K. firmos „Algirsta“ netinkamai ir nekokybiškai atliktų namo stogo konstrukcijų ir dengimo darbų ieškovai patyrė 124 355,61 Lt nuostolių, susijusių su namo stogo defektų šalinimu, tačiau mano, kad ieškovai nuostolių atlyginimo turėjo reikalauti iš UAB „Algirsta“, kuri tiesiogiai prisiėmė atsakomybę už netinkamos kokybės darbus. Be to, atsakovai teigia, kad ieškovai praleido šiam ginčui įstatymo nustatytą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ir pareiškė reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo teiginys dėl šiam ginčui praleisto termino yra pagrįstas, todėl atsakovo reikalavimu taikė ieškinio senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnis) ir atmetė ieškinį, nes ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, o ieškovai nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą (CK 1.131 straipsnis).

Teismas nurodė, kad ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1. 127 straipsnis). Ieškinys pareikštas 2009 m. vasario 9 d. Ieškovas pareiškime nurodė, kad apie parduoto namo trūkumą sužinojo 2004 m. rugpjūčio 19 d., kai pastebėjo, kad nuo namo stogo nenuteka vanduo ir kaupiasi atskirose stogo dalyse, kad stogo danga pralaidi vandeniui, ir užsakė ekspertizę. Ieškovas atsakovams kaip pardavėjams ieškinį turėjo pateikti per šešis mėnesius ir iš atsakovų pareikalauti atlikti CK 6.334 straipsnyje nustatytus veiksmus. CK 6.399 straipsnyje nustatyta, kad jeigu pagal nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas parduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos CK 6.334 straipsnio taisyklės. Ieškovai tik 2006 m. gegužės 12 d. kreipėsi į atsakovus ir jų rangovą su pretenzija. Nors atsakovai visiškai nereagavo į ieškovų pretenziją, ieškovai šešių mėnesių terminu ieškinio nepareiškė, o savo lėšomis pašalino trūkumus. Ieškovai už stogo remontą atsiskaitė 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2007 m. spalio 19 d. raštu nustatė atsakovams penkiolikos dienų terminą nuostoliams atlyginti. Atsakovai 2008 m. vasario 8 d. nusiuntė ieškovams pranešimą, kuriame teigia, kad statybos darbų rangovas UAB „Algirsta“ tiesiogiai prisiėmė atsakomybę už netinkamos kokybės darbus ir kreiptis dėl nuostolių atlyginimo reikia būtent į jį. Taigi, ieškovams buvo visiškai aišku, kad atsakovai gera valia nuostolių neatlygins, tačiau ieškinio per šešis mėnesius nepateikė. Net jeigu ir būtų galima sutikti su ieškovų teiginiu, kad apie patirtus nuostolius ieškovai sužinojo po to, kai UAB „Vilniaus stogai“ 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2006 m. spalio 31 d. pateikė atliktų darbų aktus bei PVM sąskaitas–faktūras apmokėti, tai šešių mėnesių terminas ieškovų taip pat praleistas.

Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovų atstovės teiginiu, jog nuostoliams atlyginti taikomas trejų metų senaties terminas, nes ieškinys yra dėl parduoto daikto trūkumų. Stogo trūkumams paaiškėjus garantinio laikotarpio metu, ieškovai turėjo galimybę sutarties ir CK 6.338 straipsnio pagrindu pareikšti ieškinį dėl darbų trūkumo atsakovų rangovui UAB „Algirsta“ (buvusiai A. K. firmai „Algirsta“) per CK 6.667 straipsnyje nustatytą terminą. Reikalavimams, kylantiems iš atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuojant nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. Ieškovai pateikė pretenziją rangovui 2006 m. gegužės 12 d. ir 2006 m. gegužės 18 d. iš rangovo sužinojo neigiamą atsakymą. Taigi iki 2007 m. gegužės 12 d. ieškovai įstatymo nustatyta tvarka turėjo teisę reikšti ieškinį rangovui.

Teismas pažymėjo, kad taip pat nėra pagrindo atnaujinti ieškovams praleistą terminą, nes tam jokių svarbių priežasčių byloje nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pardavėjai užsakė pastatyti namą parduoti, jį pardavė pirkėjams ir kaip pardavėjai pagal įstatymą bei sutartį suteikė kokybės garantiją, todėl jie ir yra atsakingi pirkėjui (pirkėjams) už parduoto daikto kokybės trūkumus. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad, namo kokybės garantiniu laikotarpiu paaiškėjus stogo trūkumams, ieškovai esą turėjo galimybę pirkimo–pardavimo sutarties bei CK 6.338 straipsnio pagrindu reikšti ieškinį dėl darbų trūkumų namo statybos rangovui UAB „Algirsta“ (buvusi A. K. firma „Algirsta“). Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę pasirinkti įstatymo sąlygas ir jo interesus atitinkantį pažeistos teisės gynimo būdą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą (jo eiga prasidėjo 2008 m. vasario 8 d.), tačiau konstatavo, kad šis teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįstai siedamas jo pradžią su daikto, kuriam nustatytas kokybės garantijos terminas, trūkumų nustatymo momentu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovų reikalavimai kildinami dėl pažeistų teisių, atsiradusių iš sutartinių teisinių santykių, ir siejami su parduoto pagal sutartį daikto trūkumais, o tokių reikalavimui pateikimo teisme senaties terminui taikytina CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta teisės norma.

Teismas nurodė, kad ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Jis turėtų būti pradedamas skaičiuoti atsižvelgiant į tai, ar pirkėjas pareiškė reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumų. Pagal CK 6.338 straipsnį pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimą dėl daikto trūkumų, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. CK 6.338 straipsnio 3 dalies normos pagrindu, kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) 36 straipsnio 1 dalį statinio garantinis terminas nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse. Šis terminas negali būti trumpesnis (skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip penkeri metai, paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – dešimt metų, o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų, – dvidešimt metų.

Teisėjų kolegija kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad po to, kai ieškovai susipažino su 2004 m. rugpjūčio 19 d. namo stogo dangos įrengimo aktu ir sužinojo apie stogo dangos trūkumus, jie per artimiausius šešis mėnesius turėjo pateikti ieškinį ir iš atsakovų pareikalauti atlikti CK 6.334 straipsnyje numatytus veiksmus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, parduoto daikto garantijos laikotarpiu nustačius šio daikto trūkumus, pirkėjų teisė pareikšti reikalavimą pardavėjui pašalinti daikto trūkumus nesaistoma CK 1.125 straipsnio atitinkamose dalyse nurodytų terminų, nes pareikšti pardavėjui reikalavimą (pretenziją) dėl parduoto daikto, kuriam nustatytas kokybės garantijos terminas, trūkumų pirkėjas turi teisę per visą garantijos galiojimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kuriuo daikto kokybės garantijos galiojimo metu buvo nustatyti konkretūs daikto trūkumai. Pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimą arba per pirkėjo nustatytą terminą (o jeigu toks nebuvo nustatytas, – per protingą terminą) neatsakius į pirkėjo pretenziją dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, pirkėjas turi teisę su reikalavimu dėl parduoto daikto trūkumų kreiptis į teismą. Tokiu atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto norma dėl senaties termino ieškiniams dėl parduoto daikto trūkumų.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovai po trečiosios pretenzijos atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas jiems pareiškimo pranešė ieškovams, kad neketina tenkinti jų reikalavimų, siūlydami šiuos reikšti namo statybos rangovui UAB „Algirsta“ (buv. A. K. firmai „Algirsta“). Ieškovams pateikto atsakovų 2008 m. vasario 8 d. pranešimo (atsakymo į pretenziją) turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovai atsisakė atlyginti ieškovams daikto trūkumų šalinimo išlaidas, pasiūlydami tokius reikalavimus reikšti namo statybos rangovui (buvusiai A. K. firmai „Algirsta“), teisėjų kolegijos vertinimu, nuo šio pranešimo pateikimo ieškovams momento prasidėjo CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyto šešių mėnesių kreipimosi į teismą su ieškiniu senaties termino eiga, nes nuo tada ieškovams tapo žinoma, kad reikalavimų dėl pažeistų jų teisių atsakovai nevykdys. Daikto kokybės garantijos terminas šiuo atveju nepakeičia įstatyme nustatyto pažeistų ar ginčijamų teisių teisminės gynybos senaties termino. Reikšti reikalavimus pardavėjui, susijusius su parduoto daikto trūkumais, namo pirkėjai galėjo per visą garantinį daikto kokybės terminą, tačiau po to, kai paaiškėjo, jog pardavėjai atsisako geruoju tenkinti pirkėjų reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumų, pastarieji su tokio pobūdžio reikalavimais turėjo teisę kreiptis į teismą per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovų ieškinys teisme gautas 2009 m. vasario 19 d., t. y. daugiau kaip dvigubai praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškinio reikalavimu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisti iš atsakovų ieškovams visas ieškovų pirmosios ir apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, valstybei – valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai netinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimą ir netinkamai parinko byloje taikytiną įstatymą. Teismai turėjo taikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas ieškiniu nesinaudojo specialiais jų, kaip pirkėjų, pažeistų teisių gynybos būdais, o kaip sutarties šalis bendrąja prasme pareiškę reikalavimą atlyginti jos patirtus nuostolius atsakovams pažeidus 2004 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

Šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, be įprastinių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, buvo susitarta ir dėl rangos sutartims būdingų sąlygų. Ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovų namo trūkumų šalinimo išlaidas buvo kildinamas iš visoms sutartims būdingo prievolės tinkamai vykdyti sutartis pažeidimo. Teismai turėjo taikyti ne CK 6.334 straipsnį, tačiau bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pirkimo–pardavimo sutartyje (4.1, 5.4 punktuose) atsakovų pareikšti patvirtinimai ir garantijos neatitiko tikrovės, todėl kilo civilinė atsakomybė, t. y. prievolė atlyginti ieškovams dėl garantijų ir patvirtinimų neatitikties tikrovei kilusius nuostolius. Ieškovų patirtos išlaidos namo defektams šalinti laikytinos ieškovų žala civilinės atsakomybės prasme.

Ieškovai, kaip pirkėjai, pažeistas teises gali ginti pareikšdami reikalavimą atlyginti nuostolius. Specialių pirkėjo pažeistų teisių gynybos būdų numatymas CK 6.334 straipsnyje neužkerta kelio pirkėjui, kuris įgyja netinkamos kokybės daiktą ir dėl to patiria nuostolių, rinktis ne tik specialiuosius pažeistų teisių gynybos būdus, tačiau ir bendrąjį – reikalavimą atlyginti nuostolius. Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad egzistuoja visiško nuostolių atlyginimo principas (2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2009; 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2008). Taigi ieškovams dėl pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo patyrus nuostolių, ieškovai turėjo teisę pareikšti reikalavimą atlyginti nuostolius.

2. Teismai pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (baudą, delspinigius). CK 6.246–6.249 straipsniuose nustatyta, kad civilinė atsakomybė kyla tik tuo atveju, jeigu egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovai pažeidė pirkimo–pardavimo sutartį, nes sutartyje nurodytos garantijos ir patvirtinimai neatitiko tikrovės, ir todėl ieškovai patyrė tiesioginių nuostolių (namo defektų šalinimo išlaidos). Egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: kalti neteisėti atsakovų veiksmai (atsakovų patvirtinimai ir garantijos neatitiko tikrovės), nuostoliai (ieškovai savo lėšomis ištaisė namo stogo defektus), priežastinis ryšys (ieškovai patyrė išlaidų tik dėl to, kad atsakovų patvirtinimai ir garantijos neatitiko tikrovės).

3. Sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas. Teismai, kvalifikuodami šalių ginčo teisinį santykį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Šios taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismai jomis nesivadovavo.

Teismai sistemiškai nevertino pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, kuriomis šalys susitarė dėl atsakovams taikytinos atsakomybės tuo atveju, jeigu atsakovų patvirtinimai ir garantijos neatitiktų tikrovės. Sutarties 4.1 punkto ix, xii papunkčiais atsakovai patvirtino ir garantavo ieškovams, kad parduodamo namo būklė ir kokybė tinkama. Sutarties 5.4 punktu šalys susitarė, kad, paaiškėjus, jog atsakovų patvirtinimai ir garantijos neatitinka tikrovės, ieškovai gali reikalauti iš atsakovų atlyginti dėl to patirtus nuostolius. Teismai neatskleidė tikrosios šalių valios, todėl pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles.

Teismai sistemiškai neįvertino pirkimo–pardavimo sutarties ir CK nuostatų, todėl netinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimą ir neteisingai parinko byloje taikytinas teisės normas.

Teismai pažeidė subjektyvaus ir sąžiningo sutarčių aiškinimo principus. Teismai nenustatė tikrosios šalių valios, taikant subjektyvųjį sutarčių aiškinimo principą, todėl klaidingai konstatavo, kad ieškovai teisme pareiškė reikalavimą ne atlyginti nuostolius, bet pašalinti parduoto daikto trūkumus. Teismams netinkamai aiškinant sutartį, ieškovai neteko galimybės apginti savo pažeistas teises per nuostolių atlyginimo institutą.

Teismai pažeidė sutarties laisvės principą. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalys pirkimo–pardavimo sutartimi susitarė, kad jeigu paaiškėtų, jog atsakovų garantijos ir patvirtinimai neatitinka tikrovės, atsakovai būtų laikomi pažeidusiais šią sutartį ir privalėtų atlyginti ieškovams dėl to kilusius bet kokius nuostolius. Teismai, nepaisydami to, kad šalys buvo susitarusios dėl atsakovų civilinės atsakomybės tuo atveju, jei atsakovų garantijos ir patvirtinimai neatitiks tikrovės, remdamiesi CK 6.334 straipsniu, ieškovų reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą dėl daikto trūkumų.

4. Teisėtų lūkesčių principo pažeidimas. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu.

Sudarę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad tuo atveju, jeigu paaiškėtų, jog atsakovų garantijos ir patvirtinimai neatitinka tikrovės, jie turės galimybę reikalauti atlyginti nuostolius. Teismai netinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimą, neapgynė ieškovų pažeistų teisių.

5. Teismai pažeidė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Ieškiniu pareikštas reikalavimas kvalifikuotinas ne kaip reikalavimas dėl parduoto daikto trūkumų, tačiau kaip reikalavimas atlyginti žalą, todėl tokiam ieškinio reikalavimui turi būti taikomas ne CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte, bet CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams atlyginti žalą.

Be to, teisės doktrinoje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmosios knygos komentaras, Justitia, p. 253), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2007) laikomasi nuostatos, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas esant tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Dėl teisės normų taikymo ir sutarčių aiškinimo. Teismai tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir kvalifikavo šalių santykius. Pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai, kaip pardavėjai, dėl jokių kitų sąlygų, būdingų kitoms sutartims, ir kitų prievolių, išskyrus tas, kurios turi būti pirkimo–pardavimo sutartyje, ir tas, kurias turi pardavėjas, nesitarė ir papildomų prievolių neprisiėmė. Šalys skirtingai supranta sutarties 5.4 punkto nuostatas ir nuostatas dėl pardavėjo pareikštų garantijų. Atsakovai, sudarydami sutartį, veikė tik kaip pardavėjai ir neprisiėmė papildomų prievolių (dėl žalos atlyginimo).

Ieškovai, teikdami ieškinį, apeliacinį skundą, nagrinėjant bylą teisme, neįrodinėjo, kad sutarties sąlygas – atsakovų garantijas ir patvirtinimus dėl daikto kokybės – reikėtų laikyti kitokiais, nei pardavėjo garantijomis ir patvirtinimais dėl daikto kokybės, neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių šias faktines aplinkybes. Tokių aplinkybių nurodymas kasaciniame skunde laikytinas rėmimusi naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Šalis siejo pirkimo–pardavimo santykiai, teismai juos tinkamai kvalifikavo.

2. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teismams kvalifikavus šalių santykius kaip pirkimo–pardavimo, CK 1.125 straipsnio 2 punkte nustatytas senaties terminas taikytas pagrįstai.

Netgi įvertinus ieškovų argumentą, kad jų reikalavimas buvo atlyginti žalą, ieškovai ieškinį pateikė praleidę CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovai jau 2004 m. rugpjūčio 19 d. turėjo aktą, kuriame užfiksuoti pastato trūkumai, taigi nuo tos dienos jie žinojo apie savo teisių pažeidimą. Taigi senaties terminas ieškiniui pareikšti baigėsi 2007 m. rugpjūčio 19 d.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pardavėjo pareigos patvirtinti parduodamo daikto kokybę

CK 6.317 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. CK 6.327 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau; pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad parduoto namo kokybės garantais tiek pagal įstatymą, tiek ir pagal 2004 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas yra pardavėjai R. Ž. ir A. Ž. (byloje – atsakovai), todėl jų pareigos ir atsakomybė atsiranda pirmiau nurodytų teisės nuostatų pagrindu. Šalis siejant pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, už parduoto daikto trūkumus atsakomybė tenka atsakovams, kaip pardavėjams, o ne kitiems asmenims. Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį trečiųjų asmenų kaltė dėl daikto kokybės gali būti viena iš pardavėjo atsakomybę pašalinančių aplinkybių, tačiau ją turi įrodyti pardavėjas. Trečiaisiais asmenimis yra laikomi asmenys, už kuriuos nei pirkėjas, nei pardavėjas neatsako. Jeigu pardavėjas parduoda pirkėjui daiktą, kurį pardavėjo užsakymu pagamino asmuo pagal sutartį su pardavėju, tai toks daikto gamintojas yra asmuo, kuris susijęs su pardavėju ir pagal CK 6.334 straipsnio 3 dalį nelaikomas trečiuoju asmeniu. Namo, kurį 2002 m. rugpjūčio 12 d. rangos sutarties su užsakovu R. Ž. pagrindu statė A. K. firma „Algirsta“, stogo trūkumai nebuvo akivaizdūs ir daikto pardavimo metu nei pardavėjams, nei pirkėjams nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Pardavėjai užsakė pastatyti namą parduoti, jį pardavė pirkėjams ir kaip pardavėjai pagal įstatymą bei sutartį suteikė kokybės garantiją, todėl jie ir yra atsakingi pirkėjui (pirkėjams) už parduoto daikto kokybės trūkumus.

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Jis skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, ar pirkėjas pareiškė pretenziją dėl parduoto daikto trūkumų. Pagal CK 6.338 straipsnio 3 dalį, kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) 36 straipsnio 1 dalį statinio garantinis terminas nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse. Šis terminas pagal Statybos įstatymą negali būti trumpesnis (skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip penkeri metai, paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – dešimt metų, o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų, – dvidešimt metų. Pagal šį įstatymą tai yra statinio garantinis terminas, už kurį atsako statinio projektuotojas, rangovas ir statinio statybos techninis prižiūrėtojas. Atsakovų parduotam ieškovams namui, kaip statybos objektui, penkerių metų garantinis terminas buvo nustatytas ir užsakovo R. Ž. bei rangovo A. K. firmos „Algirsta“ 2002 m. rugpjūčio 12 d. rangos sutartyje. Namo pardavėjams pretenzijas dėl šio daikto trūkumų pirkėjai galėjo reikšti per šio daikto kokybės garantinį terminą, kuris negalėjo būti trumpesnis kaip penkeri metai nuo namo pripažinimo tinkamu naudoti dienos (Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis, CK 6.698 straipsnis). Parduoto daikto garantijos laikotarpiu nustačius šio daikto trūkumus, pirkėjų teisė pareikšti reikalavimą pardavėjui pašalinti daikto trūkumus nesaistoma CK 1.125 straipsnio atitinkamose dalyse nurodytų terminų, nes pareikšti pardavėjui reikalavimą (pretenziją) dėl parduoto daikto, kuriam nustatytas kokybės garantijos terminas, trūkumų pirkėjas turi teisę per visą garantijos galiojimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kuriuo daikto kokybės garantijos galiojimo metu buvo nustatyti konkretūs daikto trūkumai. Pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimą arba per pirkėjo nustatytą terminą (o jeigu toks nebuvo nustatytas, – per protingą terminą) neatsakius į pirkėjo pretenziją dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, laikytina, kad pirkėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Tokiu atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto norma dėl senaties termino ieškiniams dėl parduoto daikto trūkumų.

Byloje nustatyta, kad per įstatymo apibrėžtą namo kokybės garantijos terminą ieškovai tris kartus naudojosi teise reikšti pardavėjams pretenzijas dėl parduoto daikto trūkumų ir reikalavo ištaisyti namo stogo defektus (pirmoji 2006 m. gegužės 12 pretenzija), atlyginti namo stogo konkrečių defektų šalinimo išlaidas (antroji 2007 m. rugpjūčio 13 d. pretenzija), atlyginti namo stogo ir namo vidaus apdailos konkrečių defektų šalinimo išlaidas (trečioji 2007 m. spalio 19 d. pretenzija). Atsakovai po trečiosios pretenzijos jiems pareiškimo pranešė ieškovams, kad neketina tenkinti jų reikalavimų, siūlydami šiuos reikšti namo statybos rangovui UAB „Algirsta“ (buv. A. K. firmai „Algirsta“). Ieškovams pateikto atsakovų 2008 m. vasario 8 d. pranešimo (atsakymo į pretenziją) turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovai atsisakė atlyginti ieškovams daikto trūkumų šalinimo išlaidas, pasiūlydami tokius reikalavimus reikšti namo statybos rangovui (buv. A. K. firmai „Algirsta“), todėl nuo šio pranešimo pateikimo ieškovams momento prasidėjo CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyto šešių mėnesių kreipimosi į teismą su ieškiniu senaties termino eiga, nes nuo tada ieškovams tapo žinoma, kad reikalavimų dėl pažeistų jų teisių atsakovai nevykdys. Ieškovų ieškinys teisme gautas 2009 m. vasario 19 d., t. y. daugiau kaip dvigubai praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškinio reikalavimu.

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apskųsta nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme

Kasaciniame teisme patirta 34,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. pažymoje,,Apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu“. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos lygiomis dalimis iš abiejų kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatorių S. V. T. (duomenys neskelbtini) ir D. T. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 17,35 Lt (septyniolika Lt 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis