Civilinė byla Nr. 3K-3-492/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
20.2; 30.5; 34.7
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir A. B. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. J. (jos teisių ir pareigų perėmėjo V. J., kurio teises ir pareigas perėmė A. J., V. J., V. G., V. S., S. M., R. K.) ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, R. B. ir A. B. dėl įsakymų dalies panaikinimo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 420 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo A. B. P.; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 13.6-199,,Dėl Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. S-54-3 patvirtinimo A. B.; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 13.6-1330,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, žemės sklypų pardavimo, įregistravimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo 1,55 ha pardavimo R. B.; pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir R. B. bei A. B.. Ieškovė nurodė, kad ji su šeima nuo 1946 metų gyvena Šilutės rajone, Šyšos kaime. Ieškovės sutuoktinis V. J. turi įmonę, besiverčiančią komercine žvejyba. Šilutės rajono Jonaičių apylinkės taryba 1993 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 V. J. ir ieškovės motinai A. B. P. paskyrė po 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypus. Anot ieškovės, skiriant asmeninio ūkio žemę ir ženklinant ją vietoje, buvo aiškinama, kad dalis naudojamos žemės patenka į vadinamąją „žaliąją“ zoną, todėl ši negali būti skiriama, parduodama ir pan. Nustatant sklypų ribas, nurodyta žemė prie upės buvo pažymėta kaip valstybinio fondo žemė ir ja leista naudotis kaip ganykla, todėl asmeninio ūkio žemė buvo paskirta ne prie pat upės, o kiek toliau. Ieškovė pažymėjo, kad beveik visos Šyšos kaimo sodybos yra išdėstytos palei upę, kiekvienas iš gyventojų nuo savo sodybų turi laisvą priėjimą prie upės. Ieškovės motina A. B. P. iki pat mirties gyveno Šyšos kaime, naudojosi apie 1,00 ha žemės sklypu palei upę. A. B. P. mirė 1995 m. lapkričio 9 d., jos palikimą priėmė ieškovė N. B. J. Anot ieškovės, 2004 m. pavasarį ji sužinojusi, kad šalia jos namų valdos 1,55 ha žemės sklypas yra paskirtas atsakovams B. ir 2004 m. birželio 11 d. sutartimi parduotas, ji (ieškovė) pradėjo ieškoti atsakymų, kodėl jai sklypas šioje vietoje paskirtas nebuvo, nors ji visą laiką juo naudojosi.
Ieškovė N. B. J. mirė 2007 m. lapkričio 23 d. Po ieškovės N. B. J. mirties į bylą įtrauktas ieškovu V. J. mirė 2008 m. liepos 4 d. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovas V. J. pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėjais A. J., V. J., V. G., V. S., S. M., R. K.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad Šilutės rajono Jonaičių apylinkės taryba 1993 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 ieškovui V. J. ir jo anytai A. B. P. Šyšos kaime paskyrė po 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypus. A. B. P. mirė 1995 m. lapkričio 9 d., jos palikimą priėmė ieškovo žmona N. B. J., kuri mirė 2007 m. lapkričio 23 d. Teismas nurodė, kad nustatant asmeninio ūkio žemės sklypo vietą matininkas ir žemėtvarkininkai aiškino, jog dalis ieškovų naudojamos žemės (palei Nemuno upę) patenka į vadinamąją „žaliąją“ zoną, todėl ši negali būti jiems paskirta. A. B. P. ir V. J. asmeninio ūkio žemės sklypai suprojektuoti 2000 m. vasario 23 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 420 patvirtintu Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Nustatant sklypų ribas, V. J. naudojamas žemės sklypas prie upės buvo pažymėtas kaip laisvos žemės fondas; šia žeme V. J. leista naudotis kaip ganykla. A. B. P. taip pat gyveno Šyšos kaime, kitame vienkiemyje, naudojosi apie 1,00 ha žemės sklypu palei upę, tačiau ir jai šioje vietoje sklypas paskirtas nebuvo. Teismas sprendė, kad Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas parengtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 12, 16 ir 17 punktų nuostatas, todėl šis projektas negalėjo būti tvirtinamas apskrities viršininko. Iš dalies panaikinus apskrities viršininko įsakymus, kuriais atsakovams A. B. ir R. B. suteiktas ginčo sklypas ir leista jį nusipirkti, pripažintina negaliojančia ir jų pagrindu sudaryta 2004 m. birželio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas nurodė, kad sutarties sudarymo metu apskrities viršininko administracijos atstovas žinojo apie tai, jog N. B. J. pretenduoja į parduodamą sklypą, kad ji ginčija apskrities viršininko veiksmus, tačiau (atstovas) notarei pareiškė, jog ginčų dėl parduodamo žemės sklypo nėra, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad nėra jokių viešųjų teisių pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisėms į nusipirktą žemės sklypą; taip pat garantavo, kad dėl šio sandorio nėra gauta jokių skundų iš suinteresuotų šiuo sandoriu asmenų. Nurodęs, kad N. B. J. aktyviai aiškinosi aplinkybes, rinko dokumentus, kreipėsi tiesiogiai į Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėją, Klaipėdos apskrities viršininką su prašymais informuoti apie ginčo sklypo pardavimą, teismas sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų R. B. ir A. B. apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 4 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą; papildė jį dalimi dėl restitucijos taikymo panaikinus 2004 m. birželio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; taikė restituciją ir 1,5500 ha žemės ūkio paskirties sklypą grąžino valstybei, o iš valstybės atsakovams R. B. ir A. B. priteisė 1453,12 Lt. Kolegija nurodė, kad ginčo žeme ieškovai naudojosi kaip ganyklomis, nes ji nebuvo skiriama kaip asmeninio ūkio žemė dėl jos statuso „žalioji zona“ ir ši aplinkybė pripažinta atsakovų apeliaciniame skunde. Nurodžiusi, kad teisės normos dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kolegija konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 26 d. nutarime nurodė, jog, suteikdama teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, ji siekia sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėtoti asmeninį ūkį ir valstybinėje žemės apskaitoje įteisinti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemės plotą. Kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjo tikslas – asmeninio ūkio plėtojimas – galėjo būti pasiektas tik skiriant žemės sklypo plotą kiek įmanoma prie ieškovo namų valdos, nes to pageidavo A. B. P. (jie faktiškai bendrai naudojosi ganyklomis), tačiau A. B. P. asmeninio ūkio žemė buvo paskirta dviejose skirtingose vietose – 2 ha ir 1 ha. Atsižvelgdama į tai, kad ginčo žemė yra prieš V. J. namų valdą, ieškovai ja faktiškai naudojosi, kolegija sprendė, kad per papildomo projektavimo procedūrą A. B. P. įpėdiniai turėjo pirmenybės teisę prieš atsakovus. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad per papildomą žemės reformos projekto rengimą suteikiant žemės sklypą atsakovui buvo pažeista Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka, nes buvo svarstomas tik atsakovo asmeninės žemės suteikimo klausimas, neanalizuojant viso tos vietovės asmeninio žemės fondo, nesprendžiant gretimybių, taip pažeidžiant A. B. P. įpėdinių interesus. Nurodžiusi, kad nuosavybės teisę į ginčo sklypą atsakovai įgijo 2004 m. birželio 11 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta ginčijamų administracinių aktų pagrindu, kolegija konstatavo, kad pagrindinis reikalavimas yra dėl niekinio sandorio pasekmių. Taikyti ieškinio senaties termino asmens, kuris savo teises kildina iš neteisėtų veiksmų, prašymu negalima, nes ieškinio senaties terminas dėl šio pagrindinio reikalavimo nėra praleistas: ieškovei N. B. J. 2004 m. liepos 27 d. buvo pranešta apie atsakovams suprojektuotą ginčo žemės sklypą. Nurodžiusi, kad A. B. P. mirė 1995 m. lapkričio 9 d., kolegija pažymėjo, kad mirusiosios teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas 1995 m. lapkričio 9 d. (tuo metu galiojęs CK 569 straipsnis). Pagal tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį turtinę teisę į asmeninio ūkio žemę įgijo A. B. P. įpėdiniai CK nustatyta tvarka be jokių apribojimų. Kolegija konstatavo, kad atsakovai ginčo žemės sklypo savininkais tapo niekinio sandorio pagrindu. Kadangi žemės reformos įgyvendinimo proceso metu valstybinė nuosavybė į žemę buvo perduota asmeninėn piliečių nuosavybėn ir šio proceso normos yra imperatyvaus pobūdžio pagal savo prasmę ir esmę, tai imperatyvo pažeidimas negali sukurti teisėtų pasekmių, todėl atsakovai nelaikytini sąžiningais įgijėjais objektyviąja prasme. Kolegija sprendė, kad pripažinus ginčo sandorį ir administracinius aktus negaliojančiais taikytina dvišalė restitucija natūra ir visos ginčo sandorių šalys grąžintinos į pirminę padėtį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai R. B. ir A. B. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės N. B. J. bei jos teisių perėmėjų teisių ir pareigų turinys nustatytinas pagal mirusiosios A. B. P. mirties (1995 m. lapkričio 9 d.) dieną, tačiau klaidingai nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį turtinę teisę į asmeninio ūkio žemę įgijo jos įpėdiniai CK nustatyta tvarka be jokių apribojimų. Anot kasatorių, tuo metu galiojęs Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis (1995 m. birželio 28 d. redakcija) iš viso nereglamentavo asmeninio ūkio žemės paveldėjimo. Tai buvo reglamentuota įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Kasatorių teigimu, byloje nustatyta, kad nei pradinė ieškovė, nei jos teisių perėmėjai nepaveldėjo pastatų ir kad ieškovė kartu su sutuoktiniu (V. J.) turi savo atskirą asmeninio ūkio žemę, suprojektuotą tuo pačiu ginčijamu žemės reformos žemėtvarkos projektu. Kasatoriai pažymi, kad yra akivaizdi teismo pacituoto ir realiai buvusio įstatymų neatitiktis. Teismas neturėjo teisės priimti sprendimo pats išgalvodamas ginčo santykį reglamentavusio įstatymo turinį. Tai teikia pagrindą teigti, kad teismas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš viso nepasisakė dėl kasatorių argumento, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį. Teismams nustačius, kad ieškovė nepaveldėjo pastatų ir turėjo savo atskirą asmeninio ūkio žemės sklypą, laikytina, jog ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikšti ieškinį, todėl teismų sprendimai naikintini.
Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija pareiškimu prisidėjo prie kasacinio skundo.
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl civilinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu ir teisės įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą, mirus naudotojui, perėjimo
Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad pagal bendrąjį teisės principą civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Vilniaus aukštesnioji technikos mokykla, bylos Nr. 3K-3-1208/2000); visuotinai pripažintas teisės principas – įstatymas atgaline tvarka negalioja – reiškia, kad teisiniai norminiai aktai reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus norminiam aktui; skirtingai nuo baudžiamųjų ar administracinių teisinių santykių, kai atsakomybę švelninantis ar panaikinantis įstatymas galioja atgaline tvarka, civilinių-teisinių santykių specifika ta, kad naujos normos priėmimas paliečia dviejų teisiškai lygių subjektų teises ir pareigas, todėl nėra galimas vienareikšmiškas vienodomis sąlygomis proporcingas abiejų šalių padėties pagerinimas; tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/1999; 2002 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. M. G. v. Suomen Gallup OY, bylos Nr. 3K-3-1340/2002); teisės doktrinai žinomas principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja; jeigu iki įstatymo priėmimo susiklosčiusius santykius įstatymų leidėjas nenumatė reguliuoti pagal naujos normos nuostatas, nauja norma šiems santykiams netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje K. D. S. hidrogeologijos firma „Artezija“ v. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-7-688/2002).
Spręsdamas dėl A. B. P., mirusios 1995 m. lapkričio 9 d., teisių ir pareigų turinio, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas būtent pagal 1995 m. lapkričio 9 dieną (1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad esą pagal tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį turtinę teisę į asmeninio ūkio žemę įgijo A. B. P. įpėdiniai CK nustatyta tvarka be jokių apribojimų, apeliacinės instancijos teismas taikė Žemės reformos įstatymo nuostatas, kurios A. B. P. mirties dieną negaliojo, o įstatymų leidėjo buvo priimtos ir įsigaliojo vėliau. A. B. P. mirties dieną galiojęs Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija, galiojusi nuo 1993 m. liepos 28 d. iki 1996 m. lapkričio 12 d.) reglamentavo pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilę, tačiau jame nebuvo jokių nuostatų, reglamentuojančių teisines pasekmes, atsirandančias mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui. Pastarąsias teisines pasekmes tuo metu reglamentavo to paties įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.), kurioje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nekonstatavo bylai išspręsti aktualių Žemės reformos įstatymo normų galiojimo atgaline tvarka sąlygos egzistavimo. Darytina išvada, kad, konstatuodamas, jog turtinę teisę į asmeninio ūkio žemę, mirus A. B. P., pagal tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį įgijo jos įpėdiniai CK nustatyta tvarka be jokių apribojimų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir civilinių įstatymų negaliojimo atgaline tvarka principą, nepagrįstai taikė materialinės teisės normas, kurios buvo priimtos ir įsigaliojo vėliau, ir nepagrįstai netaikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančių materialinės teisės normų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuotas apeliacinės instancijos teismo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas vertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinis teismas negali šioje byloje, šalindamas nustatytą materialinės teisės normų pažeidimą, priimti naują sprendimą, nes byloje nėra nustatytos pirmiau nurodytos Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies taikymui reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, tarp jų, kur konkrečiai buvo A. B. P. asmeninio ūkio žemės sklypas (sklypai), už kurį ji sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis, taip pat ar yra kitų aptariamosios teisės normos hipotezėje nurodytų jos taikymo šioje byloje sąlygų. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to konstatuotina, kad dėl nustatyto materialinės teisės normų pažeidimo skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintina, o byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, tai kasacinis teismas nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
