Dėl įpareigojimo nugriauti statinius

Civilinė byla Nr. 3K-3-490/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

114.8.2; 30.7

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. N. S. ieškinį atsakovams V. M. ir Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo nugriauti statinius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl statinio, esančio žemės sklype, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, teisėtumo bei teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių. Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 dienos potvarkiu J. N. atkūrė nuosavybės teises į žemę ir suteikė jai teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypu (duomenys neskelbtini), nors dėl šio sklypo nebuvo išspręstas pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo natūra klausimas. Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 3 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos priklausė ieškovės seneliui J. D. Ieškovė pažymėjo, kad prašymą Kauno miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į jį jos motina Z. M. pateikė 1991 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo panaikintas Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkio Nr. 1208-v 1.31 punktas, kuriuo J. N. atkurta nuosavybės teisė į žemę ir neatlygintinai suteiktas 0,187 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo pripažintos negaliojančiomis 1998 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria J. N. ginčo žemės sklypą buvo padovanojusi savo sūnui G. N., 1998 m. lapkričio 27 d. sutartis, kuria žemės sklypą G. N. buvo pardavęs atsakovei, taikyta restitucija ir žemės sklypas grąžintas valstybės valdymui. Nurodyta nutartimi kasacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šiame žemės sklype esančių statinių, nuosavybės teise priklausančių atsakovei; pastatai neįregistruoti nekilnojamojo turto registre. Ieškovė ir kiti J. D. įpėdiniai turi pirmenybės teisę atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą, tačiau jame yra nebaigtas statyti atsakovei V. M. priklausantis gyvenamasis namas. Dėl to atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsisako atkurti jai nuosavybės teises į žemę natūra tol, kol nebus suformuotas sklypas nebaigtam statyti gyvenamajam namui eksploatuoti. Ieškovės nuomone, Kauno apskrities viršininkas privalo atkurti nuosavybės teises jo buvusio savininko J. D. įpėdiniams, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovės V. M. ir atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos lėšomis nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius pastatus – gyvenamąjį namą, tvorą ir vartus – ir išregistruoti šiuos statinius iš nekilnojamojo turto registro.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad, atsižvelgdamas į priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį, Kauno apskrities viršininkas priėmė 2006 m. spalio 2 d. įsakymą išformuoti žemės sklypą bei 2006 m. spalio 11 d. įsakymą netenkinti ieškovės prašymo grąžinti natūra visą žemės sklypą; ieškovė šių įsakymų nėra apskundusi įstatymo nustatyta tvarka. Teismas teigė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovei priklausantys pastatai būtų pastatyti neteisėtai. Ieškovė šių aplinkybių neginčijo, taip pat nereiškė reikalavimo dėl statinių projektavimo ar statybos procedūrų pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo suformavimas po atsakovei priklausančiais pastatais ieškovės teisių nepažeidžia ir jos teisės dėl nuosavybės teisių į likusią laisvą (neužstatytą) ginčo žemės sklypo dalį galės būti atkurtos natūra įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atmesdamas ieškinį, teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinyje nėra nurodyta aplinkybių ir teisės normų, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai. Kadangi teismas atmetė reikalavimą nugriauti statinius, netenkino ir antrojo reikalavimo išregistruoti pastatus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu tenkino ieškovės apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovę V. M. nugriauti savo lėšomis pastatus ir išregistruoti juos iš nekilnojamojo turto registro. Kolegija sprendime vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje konstatuota aplinkybe, kad atsakovė yra nesąžininga ginčo žemės įgijėja, nes, sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo žinoti apie ieškovės norą atkurti nuosavybės teises į sklypą natūra. Kolegija pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas analizavo bylos faktines aplinkybes tik vienu pagrindu, t. y. aiškinosi, ar atsakovė pastatus statė savavališkai ar ne; kito, nustatyto CK 4.105 straipsnio 3, 4 dalyse, pagrindo nesvarstė. Kolegijos nuomone, šiuo atveju turi būti taikomos CK 4.105 straipsnyje nustatytos teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės, nes žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas G. N. ir atsakovės, pripažintas negaliojančiu ir taikyta restitucija. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo savininko kaltės dėl pripažinimo negaliojančiu sandorio, kurio pagrindu buvo naudojamasi sklypu; nenustatė prejudicinio ryšio tarp šios bylos ir anksčiau nagrinėtų bylų. Kolegijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi atsakovės pripažinimas nesąžininga įgijėja leidžia atsakovės veiksmus pripažinti nesąžiningais ir kaltais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl CK 4.105 straipsnio 3 dalies normų taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., G. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006, kurioje kasatorė buvo pripažinta nesąžininga įgijėja, ir šioje byloje konstatuotą asmens nesąžiningumą sutapatino su jo kalte. Dėl to, kasatorės nuomone, teismas nepagrįstai taikė CK 4.105 straipsnio 3 dalies normą. Kasatorė teigia, kad, reiškiant reikalavimą pagal CK 4.105 straipsnio 3 dalį, teismas kiekvienoje byloje turi nustatyti, ar asmens, kuriam reiškiamas reikalavimas, veiksmai buvo kalti, nepriklausomai nuo anksčiau konstatuoto tokio asmens nesąžiningumo. Šioje byloje teismai kasatorės kaltės fakto nenustatinėjo. Be to, teismas neatsižvelgė į nurodytos teisės normos nuostatą, kad statinių savininkas gali statinius nusikelti, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu būdu naudotis žemės sklypu. Kasatorės nuomone, tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus apie negalimumą kasatorei naudotis ginčo žemės sklypu kitu nei valdymas nuosavybės teise pagrindu, jos atžvilgiu būtų galima reikšti ieškinį dėl įpareigojimo nugriauti pastatus;

2) dėl CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatytų alternatyvių teisės gynimo būdų. Kasatorė nurodo, kad, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, matyti, kad įstatymų leidėjas numatė kelis galimus statinių, esančių žemės sklype, į kurį statinių savininkas neteko teisės dėl savo kaltės, likimo sprendimo būdus: kai statinių savininkui nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, jų savininkas gali nusikelti; kai nusikelti visų ar dalies statinių neįmanomas (...), pastatai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl būtent ieškovės reikalaujamą sprendimo būdą laiko pagrįstu. Kadangi kasatorė yra teisėta pastatų savininkė, tai jų nugriovimas laikytinas išimtine kitų asmenų interesų gynimo priemone. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar ieškovės interesai negali būti apginti kitomis priemonėmis;

3) dėl reikalavimo teisės reikšti ieškinį CK 4.105 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kasatorės nuomone, reikalavimo teisę pagal CK 4.105 straipsnio 3 dalį taikyti nustatytus teisių gynimo būdus turi tik žemės sklypo savininkas, o ne kitas asmuo. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas yra valstybės, o ne ieškovės nuosavybė. Teigdamas, kad pažeidžiama asmens teisė į nekilnojamąjį turtą, jis privalo pagrįsti savo teiginius. Ieškovė nurodė, kad jai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Kauno apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą, kuriuo netenkintas ieškovės prašymas atkurti nuosavybės teisių į visą ginčo žemės sklypą, ir ieškovė šio administracinio akto įstatymų nustatyta tvarka neskundė.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė T. N. S. prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad CK 4.105 straipsnio 3 dalies nuostata yra dėl kaltės, dėl kurios statinių savininkas praranda teisę naudotis žemės sklypu, tačiau ne dėl pastatų statymo teisėtumo. Kasatorės kaltė konstatuota byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad statinius ketintų įsigyti žemės sklypo savininkas ar jie galėtų būti perleidžiami trečiajam asmeniui.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo Kauno miesto savivaldybė prašo tenkinti atsakovės V. M. kasacinį skundą, panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje nustatytų prejudicinių faktų

Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant procesinės teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo teismų praktikoje laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. A. G., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-279/2009; 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. Z. S., A. S. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-73/2009; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacine tvarka bylą pagal T. N. S. ieškinį Kauno miesto savivaldybei, kitiems atsakovams dėl Kauno miesto valdybos potvarkio ir žemės sklypo teisinės registracijos panaikinimo, 2003 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatavo, kad, suteikiant J. N. žemės sklypą, į kurį pretendavo Z. M. (ieškovė yra jos teisių perėmėja), buvo pažeistas įstatyme,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytas žemės grąžinimo natūra principas, todėl panaikino Kauno miesto valdybos potvarkį, kuriuo J. N. buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę bei suteiktas neatlygintinai žemės sklypas, taip pat žemės sklypo registraciją Valstybinės žemės kadastro duomenų registre (bylos Nr. 3K-3-267/2003). To paties teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacine tvarka civilinę bylą pagal ieškovės T. N. S. ieškinį J. N., V. M., kitiems asmenims dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje pripažino apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad atsakovė V. M., įgydama žemės sklypą, veikė nesąžiningai, nes žinojo apie vykstančius teismo procesus dėl teisių į šį žemės sklypą ir protingai prisiėmė nepalankaus teismo sprendimo ir jo pasekmių riziką – galimą daikto (žemės sklypo) išreikalavimą (bylos Nr. 3K-3-328/2006). Teisėjų kolegija šia nutartimi panaikino žemės sklypo registraciją V. M. vardu ir grąžino žemės sklypą valstybės valdymui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę, nes abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, sutampa abiejų bylų įrodinėjimo dalykas – atsakovės nesąžiningumo konstatavimas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnis).

Dėl reikalavimo teisės reikšti ieškinį CK 4.105 straipsnio 3 dalies pagrindu

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam esant jo pažeistas teises ar įstatymo saugomą interesą, teisę į teisminę gynybą. CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti ir, suformuluodamas ieškinio pagrindą bei dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas.

Minėta, kad, nagrinėdami kitas bylas, teismai nustatė ieškovės motinos Z. M., kurios teises perėmė ieškovė, teisių pažeidimą ir jai pripažino pirmenybės teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra kasatorei priklausantys statiniai, todėl grąžino jį valstybės nuosavybėn, kad būtų išspręstas teisėtas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 11 d. įsakymu netenkino ieškovės prašymo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra kasatorei priklausantis statinys – nebaigtas statyti gyvenamasis namas (baigtumas – 13 proc.). Tai reiškia, kad apskrities viršininkas, pripažindamas ieškovės nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą, atsisako atkurti nuosavybės teises dėl to, kad sklype yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis statinys. Ieškovė, manydama, kad kasatorės statinys pastatytas neteisėtai, pažeidžiant jos įstatymo saugomą interesą, turi CPK 5 straipsnio garantuotą teisę reikalauti pašalinti kliudantį jai įgyvendinti savo teisę pažeidimą. Taigi, nors ieškovė nėra žemės sklypo savininkė, tačiau jai yra teismo kitoje byloje pripažinta teisė reikalauti nuosavybės teisių į šį žemės sklypą, t. y. turi teisėtą pagrindą ir lūkestį atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau tam kliudo kasatorės statinys, todėl ji gali reikalavimą grįsti CK 4.105 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje ginamos žemės savininkų teisės.

Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą, kad ieškovė savo teises galėjo ginti, ginčydama viršininko administracijos įsakymą. Teisių gynimo būdą pasirenka išimtinai ieškovas. Ieškovė savo teises gina CK 4.105 straipsnio pagrindu, nes, jos manymu, šis geriausiai atitinka jos interesus.

Dėl nesąžiningumo ir kaltės sąryšio

CK 4.105 straipsnyje nustatytos teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės. Šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti, o kai nukelti neįmanoma, jie gali būti nugriaunami. Abiem atvejais darbai atliekami statinių savininko lėšomis.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas asmens nesąžiningumą sutapatino su jo kalte ir kasatorės kaltės fakto nenustatinėjo, todėl nepagrįstai taikė CK 4.105 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu.

Sąžiningumas bendriausia prasme yra vertybinis asmens elgesio matas. Teisės mokslas išskiria du sąžiningumo kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus – tai protingumo ir teisingumo principus atitinkantis elgesys. Jis nustatomas analizuojant, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, ar privalėjo daryti ar nedaryti, kitaip tariant ar jis turėjo teisinę pareigą atitinkamai elgtis. Subjektyvusis sąžiningumo kriterijus – asmens elgesio įvertinimas konkrečioje situacijoje iš jo pozicijos. Jis nustatomas analizuojant, ar pakako to, ką asmuo darė, neatsižvelgiant į tai, ką jis galėjo daryti, protingai tikintis pagal jam nustatytus reikalavimus, kitaip tariant, tai yra faktinis sąžiningumas. Pripažįstama, kad siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu sąžiningumo kriterijus. Vertinant asmens elgesį sąžiningumo aspektu, laikoma, kad neteisėti veiksmai – objektyvusis nesąžiningumas, o kaltė – subjektyvusis nesąžiningumas. Taigi, asmens nesąžiningumą lemia jo elgesys. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs elgesį ir nustatęs asmens neteisėtus pagal objektyvųjį kriterijų ir kaltus pagal subjektyvųjį kriterijų veiksmus, konstatuoja, kad asmuo buvo nesąžiningas. Teismo konstatavimas, kad asmuo veikė nesąžiningai, reiškia, jog teismas nustatė asmens neteisėtus veiksmus ir šis yra kaltas dėl jais sukurtų pasekmių.

Minėta, kad teismas kitoje išnagrinėtoje byloje konstatavo, jog kasatorė, sudarydama sandorį dėl žemės sklypo, veikė nesąžiningai. Konstatuodamas šį faktą, teismas nurodė, kad kasatorė žinojo apie vykstantį teisme ginčą dėl nuosavybės teisių į jos perkamą žemės sklypą ir suprato, kad vėliau, vykdant teismo sprendimą, šis iš jos gali būti išreikalautas, t. y. sudarydama sandorį dėl žemės sklypo, ji protingai prisiėmė nepalankaus jai teismo sprendimo ir jo pasekmių riziką, kad žemės sklypas iš jos gali būti išreikalautas. Tai reiškia, kad, rūpindamasi statybos leidimu, jį gaudama ir pradėdama statybas, kasatorė suprato, kad, esant nepalankiam teismo sprendimui dėl nuosavybės teisų į žemės sklypą, jai teks nusikelti ar nugriauti statomą ar pastatytą statinį, ir su tuo sutiko. Dėl to esant teismo nustatytam prejudiciniam faktui dėl kasatorės nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo iš naujo nustatinėti kasatorės neteisėtų veiksmų ir pasisakyti dėl jos kaltės, t. y. pagrįstai konstatavo, kad sandoris pripažintas negaliojančiu dėl kasatorės kaltės.

Dėl CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatytų teisės gynimo būdų

. CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatyti alternatyvūs teisės gynimo būdai. Teismas, kasatorės nuomone, nesiaiškino, ar ieškovės interesai negali būti apginti kitomis įstatymo nustatytomis priemonėmis, t. y. kasatorė yra teisėto statinio savininkė, todėl turėtų būti svarstomi kiti būdai jai naudotis žemės sklypu. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė nepareiškė reikalavimo dėl servituto nustatymo ar kitokio įstatymu nustatyto būdo naudotis jai nepriklausančia žeme. Antra, kasatorė nustatyta tvarka gavo statybos leidimą ir jo pagrindu pradėjo statyti, tačiau, minėta, veikė nesąžiningai ir jos neteisėti veiksmai, įgyjant žemės sklypą, negali sukurti teisėto rezultato – teisių į žemės sklypą, kuriame stovi statinys. Ieškovė mano, kad jos pažeistos teisės gali būti apgintos tik nugriaunant statinį. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad kasatorės statinys pažeidžia ieškovės teises į žemę, pagrįstai įpareigojo jį nugriauti.

CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statinio savininkas, kuris prarado teisę naudotis žemės sklypu dėl savo kaltės ir jam suteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, gali statinį nusikelti. Jeigu nukelti statinio neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu šis objektas gali būti perleidžiamas trečiajam asmeniui arba žemė sklypo savininko ir statinio savininko sutikimu gali būti perleidžiamas žemės sklypo savininkui arba nugriaunamas. Taigi, šioje teisės normoje nustatyta alternatyva, t. y. nenugriaunant statinio perleisti jį kitiems asmenims arba jį nugriauti, tačiau tai siejama su žemės sklypo savininko valia. Ieškovės, kuri teisėtai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, reikalavimas reiškia, kad ji nesutinka, jog statinys būtų perleistas trečiajam asmeniui ar jai, t. y. ji pasirinko teisę reikalauti nugriauti statinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės reikalavimas nugriauti statinį ir šio reikalavimo patenkinimas nevaržo kasatorės teisės, vykdant teismo sprendimą, statinio konstrukcijas nusikelti. CK 4.105 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, tiek nukeliant statinį, tiek jį nugriaunant, darbai vykdomi statinio savininko lėšomis, o statinio konstrukcijos ir statybinės medžiagos yra statinio savininko nuosavybė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bylą, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas ir pagrįstai tenkino ieškinį. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 271,10 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 271,10 Lt (du šimtus septyniasdešimt vieną litą 10 centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas