Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-498/2009

Procesinio sprendimo kategorija 42.11.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Speisuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Speisuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „M-1“ dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys: Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“, AB „Spauda“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių šalių pasikeitimą esant sutartiniams santykiams, sutarties nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.

AB „Spauda“ 1999 m. gruodžio 1 d. sudarė su atsakovu pastato bendrojo naudojimo patalpų ir magistralinių inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutartį, kurioje nurodyta, kad AB „Spauda“ yra magistralinius inžinerinius tinklus eksploatuojanti organizacija eksploatuoja, prižiūri ir remontuoja bendrojo naudojimo patalpas, inžinerinius tinklus, teikia komunalines paslaugas. Sutarties 16 punkte nustatyta, kad, įkūrus UAB „Spaudos rūmų techninę tarnybą“, atsakovas UAB „M1“ atsiskaito su AB „Spauda“ ir pasirašo naują sutartį su UAB „Spaudos rūmų technine tarnyba“. Šalys suderino mokesčio už komunalines paslaugas apskaičiavimą, tarifus už teikiamas paslaugas. 2002 m. balandžio 2 d. AB „Spauda“ ir UAB „Speisuva“ sudarė Turto patikėjimo sutartį, kuri apėmė ir paslaugų tiekimo sutarčių sudarymą su įmonėmis, teikiančiomis elektros energiją, šilumą ir komunalines paslaugas, visų atsiskaitymų tvarkymą; sutartis buvo sudaryta dešimčiai metų. UAB „Speisuva“ sudarė sutartis su komunalines ir kitas paslaugas teikiančiomis įmonėmis. 2003 m. rugpjūčio 29 d. buvo sudaryta akcijų pasirašymo sutartis, kuria UAB „Speisuva“ perduotas nuosavybės teise turtas. Atsakovas 2005 m. rugsėjo 1 d. raštu nurodė UAB „Speisuva“, kad jis, vadovaudamasis 1999 m. gruodžio 1 d. sutarties 16 punktu, nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. nutraukė sutartį, nes buvo įkurta ir pradėjo funkcionuoti „Spaudos rūmų techninė tarnyba“, ir prašė pateikti informaciją apie atsakovo skolą iki 2005 m. rugsėjo 1 d. Spaudos rūmų aukštutinio pastato savininkų bendrijos steigimo sutartis buvo pasirašyta 2004 m. rugsėjo 19 d., bendrija įregistruota juridinių asmenų registre 2004 m. gruodžio 8 d., pagal įstatus bendrijos nariai už komunalines ir eksploatacines paslaugas atsiskaitė bendrijai. Bendrijos nariai 2005 m. birželio 14 d. raštu pranešė UAB „Speisuva“, kad nutraukė sutartis dėl energijos ir komunalinių paslaugų tiekimo su UAB „Speisuva“, nes susikūrė bendrija. Susikūrusi Spaudos rūmų aukštutinio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 39 067,77 Lt skolos, 9027,95 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų, pripažinti neteisėtu sutarties nutraukimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovui ir kitiems pastato bendrasavininkiams ir nuomininkams per ieškovą buvo teikiamos komunalinės ir kitos paslaugos; atsakovas mokėjo už komunalines ir kitas paslaugas per ieškovą, kuris buvo sudaręs sutartis su šias paslaugas tiekiančiomis įmonėmis iki 2004 m. vasario mėnesio. Atsakovas turėjo teisę 2005 m. rugsėjo 1 d. nutraukti sutartį su ieškovu, nes tuo metu jau buvo susikūrusi bendrija. Ši sąlyga buvo nurodyta ir AB „Spauda“ ir atsakovo 1999 m. gruodžio 1 d. sudarytos sutarties 16 punkte. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas iki sutarties nutraukimo pripažino ieškovo funkcijas pagal AB „Spauda“ ir UAB „Speisuva“ 2002 m. balandžio 2 d. sudarytą turto patikėjimo sutartį, nes jis iki 2004 m. vasario mėnesio per ieškovą atsiskaitinėjo už komunalines ir kitas paslaugas. Atsakovas 2005 m. rugsėjo 1 d. rašte prašė ieškovą pateikti duomenis, kiek jis buvo skolingas iki šios datos, todėl teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas neturėjo teises reikalauti skolos iki sutarties nutraukimo. Teismas, vertindamas skolos dydį, pažymėjo, kad atsakovui išrašytose sąskaitose nurodyti tarifai už paslaugas neatitiko AB „Spauda“ ir UAB „M-1“ 1999 m. gruodžio 1 d. sutarties prieduose nustatytų tarifų ir įkainių. Teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškovo išrašytose sąskaitose–faktūrose nurodytas mokėtinas sumas ir atsakovo mokėjimo pavedimus, nurodė, kad atsakovas nuo 2005 m. spalio mėnesio iki 2006 m. liepos mėnesio buvo sumokėjęs 43 232,78 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad ieškovas nei pagal 2002 m. balandžio 2 d. Turto patikėjimo sutartį, nei pagal 2003 m. rugpjūčio 29 d. Akcijų pasirašymo sutartį netapo atsakovo ir AB „Spauda“ 1999 m. gruodžio 1 d. sudarytos sutarties šalimi, o teisiniuose santykiuose su atsakovu veikė kaip AB „Spauda“ atstovas įgaliojimo pagrindu. Pagal Turto patikėjimo sutarties 1.2 punktą, greta kitų objektų, ieškovui turėjo būti perduodamas aukštuminis administracinis pastatas, tačiau visas pastatas nepriklausė nuosavybės teise AB,,Spauda“, jame, be šio savininko, patalpos nuosavybės teise priklausė tiek atsakovui, tiek kitiems bendraturčiams, todėl AB,,Spauda“ neturėjo teisės disponuoti svetimu turtu, o toks sutarties dalyko formulavimas darė sutartį niekinę; be to, pagal CK 6.960 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto patikėjimo sutartis turėjo būti notarinės formos, o prieš trečiuosius asmenis galėjo būti panaudota tik įregistravus ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Turto patikėjimo sutartis neatitiko nė vieno iš išvardytų reikalavimų, todėl kolegijai buvo pagrindas konstatuoti sandorį niekiniu ir ex officio taikyti niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Kolegija papildomai nurodė, kad inžinerinių tinklų nuosavybės teisės pasikeitimas, jeigu toks ir būtų pripažįstamas įvykusiu, nėra teisinis pagrindas konstatuoti savaiminį šalies pasikeitimą paslaugų teikimo bei atsiskaitymo už jas prievolėje. Be to, nei AB,,Spauda“, nei UAB,,Speisuva“ nepateikus įrodymų, kad inžineriniai tinklai priklausė joms, o ne kitiems pastatų dalių bendrasavininkiams, taip pat kad registruoti UAB,,Speisuva“ ar AB,,Spauda“ vardu, kolegija, vadovaudamasi Daugiabučių gyvenamųjų namų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, CK 4.82 straipsnio 1 ir 5 dalimis, remdamasi Daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija dėl pastato bendrojo naudojimo objektų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės, padarė išvadą, kad 2003 m. rugpjūčio 29 d. Akcijų pasirašymo sutarties pagrindu neįvyko asmens pasikeitimo prievolėje. Kolegija, vertindama sutarties nutraukimą, nurodė, kad ji buvo nutraukta teisėtai, nes 2004 m. gruodžio 8 d. bendrijos įsteigimas buvo pakankamas ir teisėtas pagrindas atsakovui nutraukti su UAB,,Spauda“ sudarytą sutartį, remiantis šios sutarties 16 punktu. įsteigus bendriją, ne tik atsakovas, bet ir kiti bendraturčiai aiškiai išreiškė valią nutraukti sutartis, sudarytas su AB,,Spauda“, ir tai atitiko sutarties 12 punkto nuostatas. Kolegija, aiškindama tikruosius sutarties šalių ketinimus dėl galimybės nutraukti sutartį, pažymėjo, kad sutarties šalys savo santykių tęstinumą siejo būtent su galimybe pastato bendrojo naudojimo objektų priežiūrą bei eksploatavimą perduoti kitam subjektui ir būtent tokiam, kuris atitiks visų ar daugelio bendraturčių interesus, todėl sutarties nutraukimas, įvykus įvykiui, su kuriuo ir buvo siejama galimybė nutraukti sutartį, t. y. atsiradus faktiniam sutarties nutraukimo pagrindui ir įspėjus apie tai kitą šalį sutartyje nustatyta tvarka, pripažintinas pagrįstu. Kolegija atmetė apelianto argumentus, kad po sutarties nutraukimo atsakovas toliau naudojosi ieškovo teikiamomis paslaugomis, motyvavo, jog po sutarties nutraukimo, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai sutartiniai santykiai, apėmę mažiau sričių negu nurodyta 1999 m. gruodžio 1 d. sutartyje, o aplinkybę, kad atsakovas per bendriją atsiskaitė už iš ieškovo gautas paslaugas, kolegija nepripažino tolesniu sutarties vykdymu tomis sąlygomis bei tvarka, kaip buvo susitarta ginčo sutartimi. Kolegija taip pat atmetė argumentą dėl nesivadovavimo teismų praktika, nurodė, kad nagrinėjama byla pagal faktinę situaciją nebuvo analogiška apelianto nurodytoms byloms. Dėl skolos dydžio kolegija nurodė, kad ieškovas tik apeliacinio proceso metu pateikė detalizuotą apskaičiavimą pagal suteiktų, bet neapmokėtų paslaugų grupes; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, skola buvo grindžiama konkrečiomis ieškovo pateiktomis, bet atsakovo nepamokėtomis ar iš dalies apmokėtomis sąskaitomis–faktūromis, todėl ieškovo pateiktą naują skaičiavimą kolegija vertino kaip naują argumentą pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad vien sąskaitų išrašymo bei jų pateikimo atsakovui faktas neįrodė, jog ieškovas realiai suteikė tam tikrą paslaugą atsakovui ir kad šis privalėjo apmokėti už atitinkamą paslaugą pagal ieškovo nurodytą įkainį ir jog atsakovas buvo skolingas ieškovui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalies pasikeitimą esant sutartiniams santykiams. Kasatoriaus teigimu, nors Turto patikėjimo sutartis buvo sudaryta 2002 m. balandžio 2 d., o atsakovo ir AB „Spauda“ sutartis dėl eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų teikimo – 1999 m. birželio 1 d., pakeista 2003 m. kovo 1 d. sutartimi, akivaizdu, kad būtent 2003 m. gruodžio mėnesį nutrūko atsakovo ir AB „Spauda“ santykiai dėl eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų teikimo ir jie susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo. Taigi ne Turto patikėjimo sutarties sudarymas 2002 m. balandžio mėnesį turėjo įtakos šiam pasikeitimui, o ieškovo ir atsakovo veiksmai (sąskaitų už paslaugas teikimas, jų priėmimas ir tiesioginis apmokėjimas), kuriais ir ieškovas, ir atsakovas, ir AB „Spauda“ (neteikdama sąskaitų atsakovui) pripažino, kad pasikeitė atsakovo ir AB „Spauda“ 2003 m. kovo 1 d. sutarties šalis – vietoj AB „Spauda“ į teisinius santykius įstojo UAB „Speisuva“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2003 m. rugpjūčio 29 d. Akcijų pasirašymo sutartimi AB „Spauda“ perdavė UAB „Speisuva“ nuosavybėn inžinerinius tinklus ir įrengimus, taigi nuo šio momento ieškovas nebegalėjo veikti kaip AB „Spauda“ patikėtinis teisiniuose santykiuose, susijusiuose su inžinerinių tinklų ir įrengimų eksploatavimu, nes AB „Spauda“ nebeteko jų nuosavybės: ieškovas tapo šio turto savininku. Tai reiškia, kad prievolė pasibaigė šalių sutapimu (CK 6.126 straipsnio 1 dalis). Teismams konstatavus, kad UAB „Speisuva“ buvo AB „Spauda“ įgaliotinė, kasatorius pažymi, jog UAB „Speisuva“ niekada neveikė kaip AB „Spauda“ atstovė. UAB „Speisuva“, pateikdama sąskaitas pastato įmonėms, nurodydavo savo rekvizitus, pati dalyvavo santykiuose su paslaugas teikiančiomis įmonėmis, iš Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai“ 2005 m. liepos 26 d. protokolo matyti, kad eksploatuojanti įmonė buvo būtent UAB „Speisuva“. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas, priimdamas sąskaitas iš ieškovo, sutiko su sutarties šalies pasikeitimu ir vykdė toliau sutartį, taip patvirtindamas savo neprieštaravimą dėl šalies pasikeitimo. Dėl to teismai turėjo pripažinti, kad tarp ieškovo ir AB „Spauda“ susiklostė ne įgaliojimo pagrindu, o iš šalių pasikeitimo kildinami santykiai, ieškovas santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikė savo vardu kaip naujasis kreditorius, o ne kaip AB „Spauda“ atstovas.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, nesirėmė teismų praktika, nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu. Kasatoriaus teigimu, teismuose buvo nagrinėjama keletas civilinių bylų, kuriose UAB „Speisuva“ reiškė reikalavimus dėl skolos priteisimo už suteiktas paslaugas ir teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-101-40/2007, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-684/2006, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1163-40/2006), pasisakyta, kad formalus pranešimas apie sutarties nutraukimą, kai ir toliau faktiškai naudojamasi pagal sutartį teiktomis (ir po sutarties nutraukimo toliau teikiamomis) paslaugomis, nelaikomas tinkamu sutarties nutraukimu ir neatleidžia paslaugų gavėjo nuo pareigos atsiskaityti už toliau gaunamas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesirėmė kasatoriaus nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-684/2006, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutapo. Be to, teismų praktikoje pripažinus, kad nepakako vien formalaus pareiškimo apie nutraukiamą sutartį, bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas toliau naudojosi ieškovo paslaugomis ir už jas iš dalies sumokėjo, tokie veiksmai neatitiko CK 1.63 straipsnio 1 dalies, 1.64 straipsnio, 6.154 straipsnio 1 dalies ir 6.156 straipsnio nuostatų dėl sandorio ir jo nutraukimo. Juolab kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog atsakovas ir toliau naudojosi ieškovo paslaugomis ir už jas iš dalies sumokėjo; atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovas iki ieškinio pareiškimo teismui dienos faktiškai priimdavo visas ieškovo teikiamas paslaugas ir tik po to (mėnesio pabaigoje) spręsdavo, kokia dalimi jas apmokėti. Vadinasi, santykiai tarp ieškovo ir atsakovo realiai nenutrūko ir po pranešimo apie sutarties nutraukimą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotos įrodymų pakankamumo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas teikė mažiau paslaugų nei prieš bendrijos įsteigimą, tačiau nutartyje konkrečiai neįvardyta, kurių paslaugų (išskyrus elektros energijos tiekimo paviršutinišką analizę), įkainiai pagal pateiktas sąskaitas neatitiko sutarties. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas tik apeliaciniame procese pateikė detalizuotą apskaičiavimą pagal suteiktų, bet nepamokėtų paslaugų grupes. Kasatoriaus teigimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams buvo pateikti duomenys apie tai, kokiais tarifais ir už kokias paslaugas buvo reiškiamas reikalavimas priteisti skolą (PVM sąskaitų-faktūrų duomenys), taip pat duomenys apie tai, už kokias konkrečiai paslaugas ir kokia dalimi atsakovas buvo apmokėjęs (įmokų nurodymų duomenys), tačiau teismai šių duomenų neanalizavo, nepasisakė, už kurias konkrečiai paslaugas yra įsiskolinta ir kurie tarifų dydžiai būtų aktualūs šioje byloje; teismai tik abstrakčiai nurodė, kad PVM sąskaitose–faktūrose nurodyti tarifai neatitiko sutartyje nurodytų įkainių. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, kodėl atmetė reikalavimus dėl skolos už elektros energiją priteisimo.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, pagrįstai nesirėmė ieškovo nurodyta teismų praktika, nes nagrinėjamos bylos ir nurodytos nutarties faktinės aplinkybės skirtingos. Kasacinio skundo argumentai dėl sutarties nutraukimo teisėtumo nėra kasacijos nagrinėjimo dalykas, nes kasatorius nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių argumentų. Be to, skunde dėstomos faktinės bylos aplinkybės dėl sutarties nutraukimo. Kasatoriaus nurodyti argumentai dėl šalių pasikeitimo esant sutartiniams santykiams nepagrįsti, nes jie iš esmės nesusiję su teismų nagrinėtu klausimu dėl sutarties nutraukimo; teismas net ir padarius išvadą, kad įvyko šalių pasikeitimas prievolėje, bylos nagrinėjimo rezultatas iš esmės nebūtų pasikeitęs. Teismai nepažeidė įrodymų pakankamumo taisyklių, įvertino bylai reikšmingus įrodymus, kasatoriaus argumentuose dėstomos tik faktinės bylos aplinkybės dėl skolos dydžio.

Trečiasis asmuo Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad kasatoriaus nurodytos teismų praktikos nutarčių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, skundo argumentai dėl sutarties nutraukimo nemotyvuoti, neatitinka byloje esančių sutarties nutraukimą patvirtinančių įrodymų. Kasatoriaus nurodyti teiginiai apie sutarties šalių pasikeitimą nėra kasacijos dalykas, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių pasikeitimo esant sutartiniams santykiams

Nagrinėjamoje byloje atsakovą ir trečiąjį asmenį AB „Spauda“ siejo sutartiniai santykiai, susiklostę pastato bendrojo naudojimo patalpų ir magistralinių inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutarties pagrindu. Taigi šių juridinių asmenų prievolės kilusios iš sutarties (CK 6.2 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, atsakovui nustojus mokėti pagal šią sutartį AB „Spauda“, o pradėjus mokėti UAB „Speisuva“ pagal pastarosios išrašomas sąskaitas konkliudentinių veiksmų pagrindu įvyko šalių pasikeitimas sutartinėje prievolėje, t. y. šalys sutiko, kad sutarties šalimi vietoje trečiojo asmens taptų kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančias sutartis ir sprendė, kad ieškovas nei pagal 2002 m. balandžio 2 d. Turto patikėjimo sutartį, nei pagal 2003 m. rugpjūčio 29 d. Akcijų pasirašymo sutartį netapo atsakovo ir AB „Spauda“ 1999 m. gruodžio 1 d. sudarytos sutarties šalis, o teisiniuose santykiuose su atsakovu veikė kaip AB „Spauda“ atstovas įgaliojimo pagrindu. Įgaliojimo pagrindu kasatoriui buvo suteikta teisė atstovauti pagal senas sutartis ir sudaryti naujas negyvenamųjų patalpų nuomos ir pastato bendrojo naudojimo patalpų inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutartis bei vykdyti nustatytas funkcijas. Taigi įgaliojime buvo išreikšta AB „Spauda“ valia, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis, vykdant tokio pobūdžio sutartis, visus veiksmus atliktų kasatorius. Teismo išvados apie atstovavimo santykius yra pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu pirmiau nurodytų sutarčių įvertinimu. Byloje nenustatyta, kad inžinerinių tinklai nuosavybės teise būtų priklausę trečiajam asmeniui AB „Spauda“, todėl Akcijų pasirašymo sutarties pagrindu nesama nuosavybės teisė negalėjo pereiti kasatoriui. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad tokio pobūdžio objektai (inžineriniai tinklai) priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Trečiasis asmuo AB „Spauda“ ginčo teisiniuose santykiuose buvo tik magistralinius inžinerinius tinklus eksploatuojantis subjektas. Taigi, esant galiojančiai atsakovo ir AB „Spauda“ sudarytai pastato bendrojo naudojimo patalpų ir magistralinių inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutarčiai ir nesant sandorio, kuriuo iš šios sutarties kilusias teises ir pareigas trečiasis asmuo būtų perleidęs kasatoriui, nėra pagrindo konstatuoti, kad įvyko asmenų pasikeitimas prievolėje.

Civiliniame kodekse nurodytas trijų rūšių asmenų pasikeitimas prievolėje – kreditoriaus pasikeitimas prievolėje (reikalavimo perleidimas), skolininko pasikeitimas (skolos perkėlimas) ir subrogacija – prievolės įvykdymas trečiojo asmens, kuris tuo pat metu įgyja kreditoriaus teises. Kasatorius skunde nenurodė nė vieno iš CK įtvirtintų asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, o šalių pasikeitimą prievolėje grindė konkliudentinių veiksmų buvimu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos veiksmus vertino atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorius veikė kaip AB „Spauda“ atstovas jam išduoto įgaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nėra nei universalaus (mirtis, reorganizavimas ir kt.), nei singuliaraus (reikalavimo teisės perkėlimas, skolos perkėlimas ir kt.) asmenų pasikeitimo prievolėje atvejų. Kadangi kasatorius nenurodė, kokias materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalių pasikeitimą, pažeidė teismai, tik analizavo faktines bylos aplinkybes, tai teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti, kad šie kasacinio skundo reikalavimai nesuformuluoti kaip kasacinio nagrinėjimo dalykas, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai teisiškai kvalifikavo šalių santykius.

Dėl sutarties nutraukimo

Kasatorius skunde kelia klausimą, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą. Sprendžiant iš sutartinių santykių kylančius ginčus, svarbu tinkamai teisiškai įvertinti sutarties prigimtį ir jos pagrindu atsiradusių prievolių ir jų vykdymo specifiką. Apeliacinės instancijos teismas, spresdamas klausimą dėl sutarties nutraukimo, pirmiausia vertino, kokiu teisiniu pagrindu buvo susiklostę ieškovo ir atsakovo santykiai. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog kasatorius teisiniuose santykiuose su atsakovu veikė kaip trečiojo asmens AB „Spauda“ atstovas įgaliojimo pagrindu, tačiau netapo pastato bendrojo naudojimo patalpų ir magistralinių inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutarties šalimi.

Vienas iš būdų, kuriais savo interesus gali įgyvendinti sutartinių teisinių santykių dalyviai, yra vienašališkas sutarties nutraukimas, tačiau įstatymas riboja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nes civilinių teisinių santykių šalių autonomija ir civilinės apyvartos stabilumas, be kita ko, reikalauja, kad šalių sudarytos sutarties galiojimas ir vykdymas negali visiškai priklausyti tik nuo vienos šalies valios (CK 6.59 straipsnis). Dėl šios priežasties vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatyme nustatyta privaloma vienašališko sutarties nutraukimo tvarka (CK 6.218 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje šalys nustatė sutarties nutraukimo sąlygą, kurią susiejo su naujo subjekto, kurio tikslas – įgyvendinti bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, valdymą bei eksploatavimą, įsteigimu. Ši sutarties sąlyga atitiko sutarties tikslus – užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir eksploatavimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie sutarties nutraukimo teisėtumą, aiškino sudarytos sutarties turinį ir konstatavo, kad ginčo sutartis buvo nutraukta joje nustatytu atveju (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Teismas nustatė tikruosius šalių ketinimus – sutarties šalių valią apibrėžti sutarties galiojimo laiką subjekto, tenkinančio bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių poreikius, įsteigimu. Teismas rėmėsi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuojamos CK 6.193 straipsnyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; ir kt.). Taigi, nustačius, kad šalys, sudarydamos sutartį, jos nutraukimo galimybę susiejo su atitinkama veikla užsiimančio juridinio asmens įsteigimu, ir konstatavus, jog toks subjektas buvo įsteigtas, yra pagrindas pripažinti, kad viena iš sutarties šalių, įspėjusi antrąją šalį apie sutarties nutraukimą įstatyme nustatyta tvarka, turėjo teisę tokią sutartį nutraukti (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog kasatorius santykiuose su atsakovu veikė kaip patalpų ir magistralinių inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutarties šalies AB „Spauda“ atstovas. Sutarties nutraukimas, pranešant apie tai ne pačiai sutarties šaliai, o jos atstovui pagal įgaliojimą, atitinka CK 2.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nedaro sutarties nutraukimo neteisėto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, nors ir teigė, jog teismai pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, tačiau neiškėlė konkrečios teisės problemos šiuo klausimu, nenurodė teisinių argumentų. Kasatoriaus argumentai yra pagrįsti faktinių bylos aplinkybių analize. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro teisiniai, o ne faktiniai argumentai, nes kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus (CPK 347 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 353 straipsnio 1 dalis); yra saistomas faktinių aplinkybių, kurias nepažeisdami materialinės ir procesinių teisės normų nustatė teismai (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl teismo precedento

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir nukrypo nuo suformuotos vienodos teismų praktikos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancijų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Kasatorius skunde nurodė keletą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtų civilinių bylų, kuriose ieškovu analogiško pobūdžio civilinėse bylose buvo kasatorius ir kuriose teismai kitaip vertino sutarčių nutraukimą.

Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtų precedentų (sprendimų analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas, VSDFV Marijampolės skyrius, Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. V. M., S. M., bylos Nr. 3K-3-591/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-364/2007), o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. 3K-3-9/2006). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios.

Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtose bylose pateikto teisės aiškinimo taisyklių taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinį santykio kvalifikavimą ir atitinkamos teisės normos taikymą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nesivadovavo kasatoriaus nurodomais precedentais ir nurodė, jog kasatoriaus nurodytose bylose skyrėsi esminė faktinė aplinkybė, kuri lėmė sutarčių nutraukimo teisėtumo vertinimą, t. y. šių bylų nagrinėjimo dalykas buvo sutartys, kuriose nebuvo nustatyta tokia vienašalio sutarties nutraukimo galimybė, kokia yra šios bylos ginčo atveju.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė teisės aiškinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos, kasacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Dėl įrodymų pakankamumo

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotos įrodymų pakankamumo taisyklės, detaliai neištyrė, už kokias paslaugas ir kokiais tarifais atsakovas yra atsiskaitęs, o dėl kurių sumų apmokėjimo byloje yra kilęs ginčas.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad toks faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.). Taigi kasacinio teismo praktika dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų pakankamumo klausimą, taikymo ir aiškinimo yra suformuota. Kasatorius nenurodė argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo šios praktikos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami klausimą, ar atsakovas buvo skolingas pagal sutartį, tyrė tiek kasatoriaus pateiktas sąskaitas, tiek atsakovo mokėjimo pavedimus, kurių pagrindu nustatė, kad atsakovas yra sumokėjęs didesnę pinigų sumą negu yra išrašytos sąskaitos. Bylose dėl skolos už suteiktas paslaugas teismai turi išsiaiškinti, už kokią pinigų sumą paslaugų buvo suteikta ir kiek už jas paslaugų gavėjas sumokėjo. Bylą nagrinėję teismai turėjo pakankamai duomenų šiems byloje reikšmingiems faktams nustatyti. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (skolos dydis pagal konkrečių paslaugų rūšis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai ginčą sprendė pagal kasatoriaus pasirinktą skolos įrodinėjimo būdą, kuris atitiko tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką (atsakovas apmokėdavo konkrečias jam pateiktas sąskaitas, o ne pagal atskiras paslaugų rūšis). Kasatoriaus skunde nurodomi apskaičiavimai dėl apmokėjimo už atskiras paslaugas yra išimtinai faktinio pobūdžio. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į šalių ginčo pobūdį, bylos nagrinėjimo dalyką ir faktines bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų pakankamumo taisyklių, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo nutarčiai pakeisti ar panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusioms šalims. Nagrinėjamoje byloje atsiliepimus į ieškovo kasacinį skundą surašė atsakovas ir trečiasis asmuo Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijai „Spaudos rūmai“, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šių byloje dalyvaujančių asmenų prašymai netenkinami (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 66,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Speisuva“ kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Speisuva“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 66, 60 Lt (šešiasdešimt šešis litus 60 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Antanas Simniškis

Gražina Davidonienė

Vincas Verseckas