Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-148/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.9; 59 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „REAM“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Ream“, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „MAXIMA LT“, UAB „Norfos mažmena“, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys 2005 m. balandžio 4 d. sudarė sutartį Nr. T-2005 04 04/1, pagal kurią atsakovas ieškovui perdavė prekes, o ieškovas jas priėmė. Pagal šią sutartį atsakovas, siekiant padidinti jo platinamų prekių tiesioginių pardavimų vartotojui apimtis ir kt., įsipareigojo ieškovui mokėti šių prekių platinimo atlyginimą, kurio dydis apskaičiuojamas pagal sutartį. Atsakovas laiku neapmokėjo ieškovo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų. Minėtoje sutartyje šalys taip pat susitarė, kad ieškovas turi teisę grąžinti atsakovui prekes, kurios grįžo po atsakovo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. 2005 m. gruodžio 15 d. ieškovas pranešė, kad ketina grąžinti tokias prekes, tačiau atsakovas nepriėmė prekių, kurių savikaina - 76 582,40 Lt. Ieškovas teigė, kad atsakovas, sudarydamas su ieškovu sutartį, siekė pasinaudoti ieškovo turima didele komercinių ryšių apimtimi Lietuvos rinkoje ir tiekti atsakovo prekes tretiesiems asmenims. Ieškovo nuomone, atsakovui laiku nevykdant įsipareigojimo atsiskaityti su ieškovu, nepagrįstai atsisakant priimti po akcijų grįžusias prekes, atsakovui taikytinos sutarties 9.7 punktas nurodytos sankcijos, pagal šį punktą šalis, pažeidusi sutartį ir atsisakiusi vykdyti įsipareigojimus arba vėluojanti juos įvykdyti daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, papildomai moka 3000 Lt baudą kitai šaliai.

Ieškovas UAB „Mineraliniai vandenys“ prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Ream“ 3000 Lt baudos ir įpareigoti atsakovą įvykdyti sutartinę prievolę natūra – priimti grąžinamas prekes, kurių savikaina – 76 582,40 Lt, taip pat priteisti 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą įvykdyti prievolę natūra, t.y. priimti iš ieškovo grąžinamas prekes, kurios yra sugrįžusios po atsakovo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis (prekių savikainos suma - 76 582,40 Lt); priteisė 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2006 m. rugsėjo 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovo 3000 Lt baudą už prievolės neįvykdymą laiku.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas ir konstatavo, kad šalys sudarė tiekimo sutartį, pagal kurią atsakovas siekė parduoti savo prekes tretiesiems asmenims pasinaudodamas ieškovo turimais komerciniais ryšiais bei logistikos galimybėmis. Teismas nurodė, kad nors sutarties 1.3 punkte yra sąlyga, jog pirkėjas nuosavybės teisę į prekes įgyja nuo prekių perdavimo dienos, tačiau sutarties 8.5 punkte pirkėjui nustatyta teisė grąžinti prekes tiekėjui, kurios yra sugrįžusios po tiekėjo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nesiekė šių prekių įsigyti nuosavybėn. Teismo nuomone, aplinkybės, kad tarp šalių vyko derybos dėl prekių grąžinimo, be to, ieškovas siūlė atsakovui neparduotas prekes per 2005 metų sezoną parduoti 2006 metais, tačiau atsakovas tokio sutikimo nedavė, nes tokias prekes norėjo realizuoti savo pasirinktuose tinkluose, atsisakant ieškovo paslaugų, patvirtina, kad ieškovas pagal sutarties 8.5 punktą turi teisę grąžinti prekes atsakovui ir kad ieškinys įrodytas. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, 6.213 straipsniu, 6.215 straipsniu, sprendė, kad atsakovas privalo įvykdyti prievolę natūra – priimti ieškovo grąžinamas prekes, kurios yra sugrįžusios po atsakovo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.71 straipsnį iš atsakovo priteistina 3000 Lt bauda už prievolės neįvykdymą laiku.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsakovo UAB „REAM“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog šalių buvo sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis, kurią reglamentuoja CK 6. 371 straipsnio nuostatos, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytos sutarties sąlygas, ieškovas, pagal ginčo sutartį nurodytas Pirkėju, įsigydamas prekes iš atsakovo (Tiekėjo), nesiekė jų turėti nuosavybės ar patikėjimo teise, be to, Pirkėjas, kitaip tariant – distributorius, įsigytas prekes turėjo tikslą perparduoti tretiesiems asmenims, kurie prekybos tinklai, taip pat gauti atlyginimą iš atsakovo už tokių prekių platinimą tretiesiems asmenims. Sutarties Priede Nr. 2 aiškiai nurodyta, kad Tiekėjas, siekiant padidinti jo platinamų Prekių tiesioginių pardavimų vartotojui apimtis, taip pat pateikti informaciją apie Tiekėją, jo platinamas Prekes mažmeninės prekybos vietose, įsipareigoja mokėti Pirkėjui prekių platinimo atlyginimą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties sąlygas, tinkamai įvertino sudarytos sutarties specifiškumą. Tai, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį su ieškovu, tikėjosi, kad ieškovas perparduos prekes tretiesiems asmenims, taip pat užsiims jų platinimu, patvirtina ir tai, kad atsakovas pripažino šį faktą ir bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovui šio reikalaujamą 12 395,40 Lt skolą už prekių platinimą. Sutarties sąlyga (1.3 p.), jog Pirkėjui patiektos prekės bus laikomos pardavėjo nuosavybe nuo prekių perdavimo-priėmimo momento, kolegijos vertinimu, nekeičia šios sutarties esmės ir tarp šalių faktiškai susiklosčiusių distribucijos teisinių santykių. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde pats atsakovas pripažįsta, jog ieškovas pagal sandorio esmę, šalių elgesį jį vykdant yra pirkėjas, atlikęs prekių išplatinimą (distribuciją). Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog šalis siejo distribucijos teisiniai santykiai, kuriems taip pat yra būdingi ir didmeninio pirkimo-pardavimo teisinių santykių požymiai, sutarties 8.5 punkte nurodyta galimybė Pirkėjui grąžinti prekes Tiekėjui, nelaikytina prieštaraujančia tokios sutarties prasmei, atitinka abiejų šalių valią, todėl nebuvo pagrindo netenkinti tokio ieškovo pareikšto reikalavimo. Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad tokios aplinkybės, kaip atitinkamų prekybinių akcijų organizavimas, ieškovo pristatymas tretiesiems asmenims atsakovo prekių akcijų metu, trečiųjų asmenų grąžinimas ieškovui neparduotų prekių, gali būti įrodinėjamos tik rašytiniais įrodymais, nes proceso įstatymo nedraudžiama remtis ir kitais tokią pačią įrodomąją galią turinčiais įrodymais, tokiais kaip šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tomis“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-58/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai – tarp šalių atstovų vykęs elektroninis susirašinėjimas, liudytojų parodymai - pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti labiau tikėtiną išvadą, jog pas trečiuosius asmenis vykstant prekybinėms akcijoms, kurias organizavo atsakovas, dalis prekių nebuvo išparduota ir liko pas ieškovą, tai suteikė ieškovui teisę reikalauti iš atsakovo priimti grąžintinas prekes. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad dėl ieškovo kaltės, t.y. jo blogos vadybos, veiksmų nekoordinavimo su logistu – UAB „Tromina“, akcijų metu ieškovas nepristatė reikiamo kiekio prekių į prekybos tinklus, dėl to susidarė prekių likutis, nurodydama, kad šalys nesitarė, jog dėl Pirkėjo kaltės neišpardavus prekių šios negali būti grąžinamos Tiekėjui. Kolegija nurodė, kad atsakovo teismui pateikti prekių tiekimo aktai nepaneigia to fakto, jog akcijų metu laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio mėn. vidurio iki 2005 m. rugpjūčio mėn. pabaigos ieškovas nebuvo pateikęs prekių tretiesiems asmenims į jų prekybos tinklus. Kolegijos nuomone, šie rašytiniai įrodymai patvirtina tik tą aplinkybę, kad ieškovas vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ne visiškai tinkamai, nes prekybos tinklams tam tikrų akcijų laiku nebūdavo pateikiamos vienokios ar kitokios rūšies prekės. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai taikė CK 6.213 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog tokiu būdu yra bloginama skolininko padėtis, šiai dienai prekių savikaina yra ne mažiau kaip 10 kartų mažesnė, nes pasibaigęs jų galiojimo terminas, prekės bevertės, be to, pats ieškovas nesistengė šių prekių realizuoti nei 2006, nei 2007 metais, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovo ieškovui parduotos prekės dalyvavo akcijoje, tačiau nebuvo išparduotos, pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas patenkinti ieškovo pareikštą reikalavimą dėl prievolės įvykdymo natūra. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovo reikalaujamą skolą, susidariusią už prekių platinimą, ir tokiais savo veiksmais pripažino, kad ieškovo reikalavimas dėl šios dalies yra pagrįstas, kad atsakovas jį vykdė netinkamai ir pažeisdamas sutarties nuostatas, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 3000 Lt baudos už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo Tiekimo sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismai ginčo šalių sudarytą 2005 m. balandžio 4 d. Tiekimo sutartį kvalifikavo kaip distribucijos sutartį iš esmės remdamiesi sutarties priedo Nr. 2 nuostata, kad Tiekėjas, siekdamas padidinti jo platinamų Prekių pardavimų apimtis, įsipareigoja mokėti Pirkėjui prekių platinimo atlyginimą. Teismai, darydami šią išvadą, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), būtent - būtinybę, iškilus ginčui, remtis protingo asmens standartu, būtinybę aiškinti visas sutarties nuostatas sistemiškai ir nepalikti nė vienos sąlygos neišaiškintos, būtinybę derinti subjektyvaus ir lingvistinio sutarties aiškinimo metodus) bei distribuciją ir didmeninį pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.371, 6.796-6.804 straipsnius), todėl netinkamai kvalifikavo sutartinius santykius, netinkamai nustatė šalių sutartinių įsipareigojimų apimtį bei nepagrįstai iš sutarties kylančią Pirkėjo verslo riziką dėl nepasiteisinusių komercinių lūkesčių perkėlė išimtinai Tiekėjui pečių.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant kvalifikuoti sutartinius teisinius santykius kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t.y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK XIV skyriuje reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka. Jeigu sutarties šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. UAB „Būstuva“, bylos Nr. 3K-3-291/2008; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Forte baldai“ v. UAB „Neiseris“, bylos Nr. 3K-3-70/2008). CK 6.193 straipsnio 2 dalyje taip pat reikalaujama, kad sutartis būtų aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Šveicarijos bendra įmonė UAB „Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-535/2005 ir kt.).

Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, Tiekimo sutarties sąlyga, įtvirtinta Tiekimo sutarties priede bei nustatanti teisę Pirkėjui gauti papildomą atlyginimą, vertintina tik kaip papildoma sąlyga, negalinti paneigti pagrindinės Tiekimo sutarties, kuri, įsigaliojus naujajam CK, teisės doktrinoje paprastai kvalifikuojama kaip didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis, prigimties ir tikslų, t. y. Tiekėjo pagamintų ar įsigytų prekių perdavimo Pirkėjo nuosavybėn jo verslo poreikiams tenkinti (CK 6.371 straipsnis). Tai reiškia, kad esminis Pirkėjo pagal didmeninio prikimo–pardavimo sutartį tikslas – įsigyti prekes nuosavybėn ir panaudoti verslo poreikiams tenkinti – šiuo atveju perparduoti tretiesiems asmenims, gaunant už perparduotas prekes pirkėjo ir trečiųjų asmenų suderėtą kainą. Tai reiškia, kad pagal tokią sutartį Pirkėjas savo nuožiūra ir rizika prisiima užsakytas prekes nuosavybėn, laisvai jomis disponuoja, todėl pagal bendrają taisyklę, netgi nepasiteisinus jo verslo lūkesčiams, rizika dėl tokių prekių nerealizavimo turėtų tekti ne Tiekėjui, bet Pirkėjui, o nerealizuotų prekių tolesnio panaudojimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal Pirkėjo ir Trečiųjų asmenų sudarytų sutarčių nuostatas, dėl kurių Tiekėjas nesidera, todėl neturi atsakyti.

Pažymėtina, kad pagal CK nedraudžiama Tiekėjui ir Pirkėjui pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį susitarti dėl papildomų sąlygų, neprieštaraujančių konkrečios sutarties tikslams ir prigimčiai. Didmeninio pirkimo-pardavimo sutartimi šalys gali susitarti dėl sąlygų, nustatančių teisę į papildomą atlyginimą už prekių platinimą konkrečiuose prekybos tinkluose, taip pat Pirkėjo teisę tam tikrais atvejais grąžinti prekes Tiekėjui, tačiau tokios sąlygos turi būti vertinamos kaip išimtinės, įgyvendinamos Tiekėjo ir Pirkėjo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, ir negali būti aiškinamos kaip perkeliančios prekių nerealizavimo riziką išimtinai Tiekėjui arba savaime suteikiančios galimybę perkvalifikuoti ginčo santykius į distribucijos sutartį.

Vertinant tarp šalių kilusį ginčą dėl sutartinių santykių kvalifikavimo, būtina pažymėti ir tai, kad distribucijos sutartis nuo didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties skiriasi tuo, kad ja distributorius įsipareigoja asmeniškai per savo prekybos tinklus užsiimti prekių platinimu, t.y pardavimu galutiniams vartotojams. Be to, distribucijos sutarties turinys yra kur kas platesnis, nes distributorius tokia sutartimi paprastai įsipareigoja atlikti papildomus su prekių platinimu susijusius darbus: prekių populiarinimo, įvaizdžio kūrimo ir pan. Kita vertus, tiek didmeninio pirkimo-pardavimo sutartimi, tiek distribucija pirkėjas (distributorius) įsigyja prekes savo nuosavybėn, todėl tais atvejais, kai sutarties kainą sudaro ne tik atlyginimas, mokamas pirkėjui (distributoriui) už prekių platinimą, bet ir prekės kainos dalis, suderėta su trečiaisiais asmeninimas, rizika, tenkanti distributoriui dėl to, kad prekės nebuvo parduotos galutiniam vartotojui, tenka distributoriui ir nesuteikia teisės jam bet kada ir dėl bet kokių priežasčių grąžinti neparduotas prekes Tiekėjui.

Kasatoriaus vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju tiek lingvistinė, tiek turinio Tiekimo sutarties sąlygų bei faktinių sutartinių santykių analizė leidžia teigti, kad šalių buvo sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo, o ne distribucijos sutartis, nes pagrindinės Tiekimo sutarties sąlygose, apibrėžiančiose sutarties objektą, aiškiai nurodoma, kad Pirkėjas prekes įsigyja savo nuosavybėn ir jomis disponuoja kaip savininkas savo nuožiūra ir rizika (Sutarties 1.1-1.3 punktai). Pagal šią sutartį savo kaip perpardavėjo verslo interesą Pirkėjas patenkindavo parduodamas užsakytas prekes tretiesiems asmenims pagal savo su trečiaisiais asmenimis suderėtas kainas, kurių Tiekėjas nekontroliavo. Be to, Tiekėjas nekontroliavo ne tik perparduodamų prekių kainų, bet ir pačių trečiųjų asmenų, kurių tinkluose buvo parduodamos prekės, t.y. jie buvo parenkami paties Pirkėjo nuožiūra, išskyrus ta apimtimi ir tiek, kiek Pirkėjas, siekdamas gauti papildomą atlyginimą, parduodavo prekes Tiekimo sutarties priede nurodytiems prekybos tinklams. Be to, Tiekimo sutarties priede Nr. 2 įtvirtintas Tiekėjo įsipareigojimas mokėti Pirkėjui nustatyto dydžio papildomą atlyginimą buvo siejamas tik su Prekių pardavimu konkrečiuose prekybos tinkluose, bet savaime nepriklausė nuo prekių pardavimo apimties galutiniam vartotojui. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad Pirkėjas nupirktas prekes naudodavo savo nuožiūra, t. y. perparduodavo jas tretiesiems asmenims pagal su jais suderėtas prekių kainas ir kitas sąlygas, o norėdamas gauti papildomą atlyginimą už platinimą, turėjo prekes parduoti sutartyje nurodytuose prekybos tinkluose. Šias aplinkybes patvirtina ir Tiekimo sutarties sąlyga, kad Tiekėjas patvirtino, jog prekės nėra ginčų objektas, jos nėra įkeistos, joms nenumatyti jokie daiktinių teisių suvaržymai ir pan. (sutarties 1.2 punktas).

Taigi teismai, suteikę esminę reikšmę Tiekimo sutarties priede nustatytai Pirkėjo teisei gauti papildomą atlyginimą, netinkamai kvalifikavo ginčo sutartinius santykius kaip kylančius iš distribucijos sutarties. Pažymėtina ir tai, kad, netgi kvalifikavus ginčo teisinius santykius kaip distribucijos sutartį, per se nereiškia, jog rizika dėl prekių nerealizavimo galutiniams vartotojams tenka tik Tiekėjui. Priešingai, ginčo teisinių santykių pobūdis, atsižvelgiant į CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė, reiškia, kad ieškovas (Pirkėjas) turėjo dėti maksimalias pastangas, t. y. tokias, kokių imtųsi tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 straipsnio 4 dalis), siekdamas paveikti prekybos apimčių didinimą ir užtikrindamas sutarties tikslų įgyvendinimą, kuo daugiau parduoti prekių tam, kad ne tik gautų papildomą atlyginimą pagal Tiekimo sutartį, bet ir kiek įmanoma sumažintų Tiekėjo riziką dėl galimo neparduotų prekių grąžinimo. Byloje nustatyta, kad tretieji asmenys ne kartą informavo ieškovą (Pirkėją) apie trūkstamas prekes, dėl ko jam buvo skaičiuojamos baudos pagal sutartis su Trečiaisiais asmenimis (prekybos tinklais), tačiau jokių veiksmų, kad užsakytos prekės būtų parduotos, Pirkėjas nesiimdavo, taip akivaizdžiai parodydamas savo nesuinteresuotumą vykdyti tiek sutarčių su trečiaisiais asmenimis, tiek ginčo Tiekimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Teismai ne tik netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, bet ir netinkamai taikė ir aiškino distribuciją bei prievolių vykdymą reglamentuojančias teisės normas.

2. Dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra teisėtumo pagal sutarties 8.5 punktą. 2005 m. balandžio 4 d. sutarties 8.5 punkto nuostata, kad Pirkėjas (ieškovas) turi teisę grąžinti Tiekėjui (atsakovui) tik tas prekes, kurios yra sugrįžusios po Tiekėjo organizuotų akcijų pas trečiuosius asmenis, reiškia, kad Pirkėjas (ieškovas) turi galimybę pasinaudoti prekių grąžinimo teise tik tokiu atveju, kai tretieji asmenys grąžina ieškovui Pirkėjo iš Tiekėjo užsakytas prekes po to, kai Tiekėjas organizavo prekybines akcijas trečiųjų asmenų prekybos centruose ir akcijų metu prekės nebuvo parduotos. Kad būtų taikomas sutarties 8.5 punktas, teismai turėjo nustatyti šias sąlygas: 1) kad kasatorius - Tiekėjas pas trečiuosius asmenis (prekybos centruose, parduotuvėse) organizavo atitinkamas prekybines akcijas (prekybinių akcijų buvimo faktą); 2) kad ieškovas pristatė tretiesiems asmenims iš kasatoriaus - Tiekėjo užsakytas prekes akcijų metu (įrodymus, kad prekės buvo gabenamos tretiesiems asmenims bei joms perduotos); 3) kad tretieji asmenys grąžino ieškovui neparduotas prekes (įrodymus, kad tretieji asmenys nerealizuotas prekes gabeno ieškovui ir jas perdavė).

3. Dėl bendradarbiavimo pareigos, įtvirtintos CK 6.38 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad prekių realizavimas priklausė išimtinai ne nuo Tiekėjo, o nuo Pardavėjo veiksmų, galimybė pasinaudoti Tiekimo sutartyje nustatyta nerealizuotų prekių grąžinimo Tiekėjui teise, turėjo būti vertinama tik nustačius, ar Pirkėjas nepažeidė bendradarbiavimo pareigos ir dėjo maksimalias pastangas ginčo prekes parduoti galutiniam vartotojui per tretiesiems asmenims priklausančius prekybos tinklus. Tokią išvadą pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią sprendžiant dėl sutartinių santykių šalies, prašančios teisinės apsaugos, reikalavimo teisėtumo, atsižvelgiama į CK įtvirtintą reikalavimą, kad prievolės būtų vykdomos sąžiningai, laikantis bendradarbiavimo ir kooperacijos principų (CK 6.38, 6.200 straipsniai), kurie nustato pareigą bendradarbiauti tiek skolininkui, tiek kreditoriui, pareigą padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008, 2002 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Remolita ir Ko” v. UAB “Autopartis”, bylos Nr. 3K-3-795/2002). Teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v.. Eduardo Medonio individuali įmonė “Beilė”, bylos Nr.3K-3-704/2001, 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nadoc Nr.1 A/S v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, bylos Nr. 3K-3-1036/2003 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad, aiškindami sutartinių įsipareigojimų apimtį bei prašomos teisinės apsaugos pagrįstumą, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar pati teisinės apsaugos prašanti šalis įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis). Ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, ir viena iš šalių, pati nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005, 2006 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-633/2006, 2006 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-7-3/2006, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis” v. UAB „Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Polikopija“ v. Jolantos Budrienės reklamos paslaugų įmonė „Era“, bylos Nr. 3K-3-530/2007, 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-406/2008 ir kt.). Taigi teismai turėjo nustatyti, ar pats Pirkėjas - ieškovas tinkamai vykdė pareigas pagal Tiekimo sutartį, t. y. laiku ir reikiamais kiekiais pristatydavo iš Tiekėjo užsakytas prekes tretiesiems asmenims, ar užtikrino, kad akcijų organizavimo pas trečiuosius asmenis metu buvo pateiktas reikiamas kiekis prekių ir pan. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose metu kasatorius teismui teigė, kad neparduotų prekių likučiai pas ieškovą susidarė dėl jo blogos vadybos, veiksmų nekoordinavimo su savo logistu – UAB „Tromina“, dėl to akcijų metu ieškovas nepristatė reikiamo kiekio prekių į prekybos tinklus, susidarė prekių likutis. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad akcijų pas trečiuosius asmenis metu Pirkėjo iš Tiekėjo užsakytos prekės nebuvo tiekiamos apskritai, ir prekių likutis susidarė ne dėl prekių nelikvidumo, o dėl to, kad jos nebuvo patiektos į parduotuves. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad pats ieškovas savo pareigas vykdė netinkamai (tam tikrais akcijų laikotarpiais nepateikė vienokios ar kitokios rūšies prekių), tačiau nevertino ieškovo bendradarbiavimo stokos spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo.

4. Dėl CK 6.213 straipsnio taikymo. CK 6.213 straipsnio draudžiama vykdyti prievolę natūra, kai sutartinės prievolės natūra labai komplikuotų skolininko padėtį (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos nagrinėjimo tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliacinėje instancijoje metu, kasatorius įrodinėjo, kad ši Tiekimo sutartyje nustatyta Pirkėjo teisė negali būti įgyvendinama inter alia dėl to, kad sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko – Tiekėjo padėtį, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovo norimų grąžinti prekių savikaina yra ne mažiau kaip dešimt kartų mažesnė, nes yra pasibaigęs prekių tinkamumo naudoti terminas, todėl jas realizuoti draudžiama ir šios prekės yra bevertės. Atsižvelgiant į tai, kad pats ieškovas nesistengė šių prekių realizuoti nei 2006 m., nei 2007 m., dėl to jos ir tapo bevertės, laikytina, kad dėl šių prekių nuvertėjimo atsakingas yra ieškovas (CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis) ir jo ieškinys atmestinas. Teismai visiškai nevertino ieškovo reikalavimo pagrįstumo CK 6.213 straipsnio kontekste, todėl vien dėl to galima teigti, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

5. Dėl įrodymų leistinumo, pakankamumo ir įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus manymu, teismai, remdamiesi tik ieškovo ir jo pakviestų liudytojų prieštaringais ir abstrakčiais parodymais, bei visiškai nepasisakydami ieškovo teiginius paneigiančiais kasatoriaus teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, vadovaudamasis išimtinai tikimybių pusiausvyros principu, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas turėjo teisę pasinaudoti Tiekimo sutartyje nustatyta išlyga akcijų pas trečiuosius asmenis grąžinti nerealizuotas prekes Tiekėjui. Tokios teismo išvados padarytos pažeidžiant įrodinėjimo naštos paskirstymo (lot. onus probandi), įrodinėjimo sąsajumo, pakankamumo principus, įrodymų leistinumo taisyklę, įtvirtintą CPK 177 straipsnio 4 dalyje, nes esant prieštaringiems įrodymams neišsiaiškino reikšmingų teisingam bylos išsprendimui faktinių aplinkybių. Taip teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šioje srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. E. K. ir V. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-299/2007, 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Sutarties 8.5 punkto taikymui būtinas sąlygas (kad atsakovas pas trečiuosius asmenis (prekybos centruose, parduotuvėse) organizavo atitinkamas prekybines akcijas (nuolaidų, akcijų buvimo faktą); kad akcijų prekės pristatytos tretiesiems asmenims akcijų metu ir kad tretieji asmenys neparduotas prekes grąžino) ieškovas įrodinėjo sutartimi, pranešimu dėl prekių grąžinimo, pažyma apie prekių likutį, elektroniniais laiškais bei buvusių ieškovo darbuotojų, liudytojų Ž. G. ir T. M. parodymais, savo paaiškinimais. Kasatoriaus nuomone, įrodinėjant nurodytas aplinkybes pagrindinis dėmesys turėjo būti skiriamas rašytiniams įrodymams. Prekybinių nuolaidų akcijų faktas yra fiksuojamas apskaitos dokumentuose, kvituose, įsakymuose, apie akcijas paprastai skelbiama prekybų centrų leidiniuose ir t. t. Prekių perdavimas prekybos tinklams bei jų grąžinimas Pirkėjui, jeigu tokio būta, turėjo būti fiksuojamas krovinio gabenimo važtaraščiuose, sąskaitose-faktūrose ar kitokiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2, 12 straipsniai). Tik tokiomis įrodinėjimo priemonėmis ieškinys galėjo būti įrodomas. Nesant tokių rašytinių įrodymų, šalių ar liudytojų paaiškinimais negalima remtis (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Be to, kritiškai vertintini liudytojų parodymai jau vien tuo aspektu, kad reikalaujamų priimti prekių asortimentas susideda iš 59 pavadinimų prekių; UAB „MAXIMA LT“ prekybos tinklui Lietuvoje 2005 m. priklausė daugiau kaip 160 parduotuvių, UAB „Norfos mažmena“ – per 90 parduotuvių, todėl neįmanoma atsiminti, kurioje konkrečioje parduotuvėje, kokiu konkrečiu metu vyko atitinkamos prekės akcija. Dėl to liudytojų parodymų negalima laikyti patikima įrodinėjimo priemone minėtoms aplinkybėms įrodyti, ir šią aplinkybę patvirtino patys liudytojai, pvz., liudytoja Ž. G.

Įrodymų vertinimą lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. L. v. V. I., bylos Nr. 3K-3-1544/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LUAB korporacija „Lietverslas” v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007). Liudytojas T. M. nurodė, kad akcijų metu buvo prekiaujama tik dalimi asortimento. Tai reiškia, kad ieškovas neturėjo teisės pasinaudoti teise grąžinti prekes, nes nebuvo Sutarties 8.5 punkto taikymo sąlygų. Šie liudytojo parodymai nepatvirtino ieškovo atstovų paaiškinimų, todėl vertintina, kad nurodyti įrodymai buvo ne tik netiesioginiai, tačiau ir prieštaringi, neatitinkantys įrodymų sąsajumo kriterijų, dėl to nebuvo sąlygų įrodymų tikėtinumo taisyklei taikyti.

Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai), išskyrus aplinkybes, kurių įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnis), ir atvejus, kai specialios teisės normos numato kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Ieškovo pareiga buvo įrodyti reikalaujamų grąžinti prekių akcijų pas trečiuosius asmenis buvimo faktą, šių prekių perdavimo faktą tretiesiems asmenims bei šių prekių grąžinimą, nepardavus jų akcijų metu. Pateikti šių įrodymų atsakovas negali, nes prekių perdavimo bei jų grąžinimo proceso metu nedalyvauja ir neturi galimybės to kontroliuoti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Mineraliniai vandenys“ prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. 2005 m. balandžio 4 d. ieškovas ir atsakovas sudarė tiekimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo perduoti prekes ieškovui, o ieškovas įsipareigojo priimti prekes ir apmokėti už jas sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties Priede Nr. 2 šalys taip pat susitarė, kad atsakovas, siekiant padidinti jo platinamų prekių tiesioginių pardavimų vartotojui apimtis, taip pat pateikti informaciją apie tiekėją, jo platinamas prekes mažmeninės prekybos vietose, įsipareigoja mokėti pirkėjui prekių platinimo atlyginimą, kurio dydis skaičiuojamas sutartyje (sutarties Priede Nr. 2) nustatyta tvarka. Tiekėjas sutartyje pareiškė ir patvirtino, kad prekių platinimo atlyginimas yra užmokestis už paslaugas, kurias suteikia pirkėjas. Šis atlyginimas už platinimą mokamas pirkėjui per 14 dienų nuo pirkėjo tiekėjui pateiktos šalių suderintos ataskaitos ir PVM sąskaitos-faktūros. Šalys taip pat susitarė, kad pirkėjas (ieškovas) turi teisę grąžinti tiekėjui (atsakovui) tik tas prekes, kurios yra sugrįžusios po paties tiekėjo (atsakovo) inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis (sutarties 8.5 punktas). Apie ketinimus grąžinti po tiekėjo inicijuotų akcijų likusias (sugrįžusias) prekes ieškovas informavo atsakovą 2005 m. gruodžio 15 d. pranešimu, tačiau atsakovas nesutiko priimti grąžinamų prekių (kurių savikaina 76 582,40 Lt), t. y. nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo paties pasiūlytos sutarties projekte ir sutarties tekste įvardijamas Tiekėju, o ieškovas – Pirkėju. Pati sutartis įvardyta tiekimo sutartimi. Atsakovas šia sutartimi siekė parduoti savo prekes tretiesiems asmenims, pasinaudodamas ieškovo turimais komerciniais ryšiais bei logistikos galimybėmis. Nors sutarties 1.3 punkte yra sąlyga, kad Pirkėjas nuosavybės teisę įgyja nuo prekių perdavimo dienos, tačiau sutarties 8.5 punkte Pirkėjui numatyta teisė grąžinti prekes Tiekėjui, kurios yra sugrįžusios po paties Tiekėjo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. Akivaizdu, kad ieškovas nesiekė įsigyti prekių nuosavybėn. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas ilgą laiką vedė derybas su ieškovu dėl prekių atsiėmimo. Atsakovas žadėjo prekes atsiimti, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė. Be to, ieškovas siūlė atsakovui prekes, neparduotas per 2005 metų sezoną, parduoti 2006 metais, tačiau atsakovas sutikimo nedavė, teigdamas, kad prekes atsiims ir realizuos pats.

2. Šalys sudarė distribucijos sutartį (CK 6.796 straipsnio 1 dalis, 6.802 straipsnio 1 dalis), o ne, atsakovo teigimu, didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.371 straipsnis), nes ieškovas pagal ginčo sutartį įsigydamas prekes iš atsakovo nesiekė jų turėti nuosavybės teise, o turėjo tikslą perparduoti tretiesiems asmenims, t.y. prekybos tinklams, siekiant gauti atlyginimą už tokį prekių platinimą. Sutarties Priede Nr. 2 aiškiai nurodyta, kad atsakovas, siekiant padidinti jo platinamų prekių tiesioginių pardavimų vartotojui apimtis, taip pat pateikti informaciją apie tiekėją, jo platinamas prekes mažmeninės prekybos vietose, įsipareigoja mokėti pirkėjui prekių platinimo atlyginimą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį su ieškovu, tikėjosi, kad ieškovas perparduos prekes tretiesiems asmenims, taip pat užsiims jų platinimu. Tai patvirtina ir aplinkybės, kad atsakovas pripažino šį faktą ir bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovui reikalaujamą skolą (12 395,40 Lt) už prekių platinimą. Sutarties sąlyga, kad pirkėjui pateiktos prekės bus laikomos pirkėjo nuosavybe nuo prekių perdavimo-priėmimo momento, nekeičia šios šalių sutarties esmės ir tarp šalių faktiškai susiklosčiusių distribucijos teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo distribucijos teisiniai santykiai, kuriems taip pat būdingi ir didmeninio pirkimo-pardavimo teisinių santykių požymiai, sutarties 8.5 punkte įtvirtinta galimybė pirkėjui grąžinti prekes tiekėjui, nelaikytina prieštaraujančia tokios sutarties prasmei, atitinka abiejų šalių valią, todėl teismams nebuvo pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimo.

3. Teismai pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad pagal šalių sutartį atsakovas iš ieškovo grąžinamas prekes privalėjo priimti tik tuo atveju, kada tretieji asmenys grąžina ieškovui iš atsakovo pirktas prekes po to, kai atsakovas organizavo prekybines akcijas pas trečiuosius asmenis ir akcijų metu prekės nebuvo parduotos, o pasak atsakovo, ieškovas nepateikė įrodymų kur, kokiu metu, kokių prekių akcijos buvo, kokios prekės buvo pateikiamos ir kokios sugrįžo po akcijų kaip neparduotos. Ieškovo nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės galėjo būti įrodinėjamos ne vien rašytiniais įrodymais, bet ir šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, nes šiuo atveju nėra ribojama CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytų įrodinėjimo priemonių panaudojimo galimybė. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepaneigė, kad prekybinės akcijos vyko ir kad jų metu nebuvo išparduotos visos prekės. Priešingai, pateiktas elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovo prekėms akcijos buvo organizuojamos, kad ieškovas prekes prekybos tinkluose vykstančioms akcijoms teikė. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovo pakviesti liudytojai. Byloje esantys įrodymai leido teismams padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad pas trečiuosius asmenis vykstant prekybinėms akcijoms, kurias organizavo atsakovas, dalis prekių nebuvo išparduota ir liko pas ieškovą, tai suteikė ieškovui teisę reikalauti iš atsakovo priimti grąžinamas prekes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.213 straipsnį ir, nustatęs, kad atsakovo ieškovui perduotos prekės dalyvavo akcijose, jose nebuvo išparduotos, pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl prievolės įvykdymo natūra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą teisės taikymo aspektu keliami sutarties dėl prekių pirkimo-pardavimo ir platinimo aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl sutarties šalių teisių ir pareigų; dėl sutarties kvalifikavimo

Šalys verslo subjektai sudarė komercinę sutartį. Bylą nagrinėjusių teismų sutartis kvalifikuota distribucijos sutartimi. Distribucijos sutartis apibrėžta CK 6.796 straipsnio 1 dalyje. Pagal distribucijos sutartį viena šalis –distributorius įsipareigoja tam tikrą laiką arba neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies gamintojo (tiekėjo) prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui arba kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus.

Vertinant distribucijos sutarties apibrėžtį galima išskirti dvejopo pobūdžio santykius, kurie susiklosto sudarius distribucijos sutartį. Visų pirma tai pirkimo–pardavimo santykiai, nes distributorius prekes perka savo vardu ir lėšomis. Šalių sudarytos tiekimo sutarties (T-2005 04 04/1) 1.1 punkto nustatyta, kad tiekėjas įsipareigoja perduoti sutarties priede 1 nurodytas prekes, o pirkėjas įsipareigoja priimti kokybiškas prekes ir sumokėti už šias prekes sutartyje nustatyta tvarka; 1.3 punkto nustatyta, kad pirkėjas nuosavybės teisę į prekes įgyja nuo prekių perdavimo dienos.

Antra, tai santykiai dėl tam tikrų darbų, kurie tiesiogiai susiję su prekių pirkimu–pardavimu, atlikimo. Tiekimo sutarties 7.5 punkto nustatyta, kad pirkėjas kas mėnesį, iki mėnesio 10 (dešimtos) dienos pateikia tiekėjui suderintos formos ataskaitą raštu apie parduotas tretiesiems asmenims prekes patvirtintas tiekėjo atsakingo asmens; sutarties 7.5 punkto nustatyta, kad pirkėjas (ieškovas) atliks parduodamų prekių platinimą; 7.6 punkto nustatyta tiekėjo įsipareigojimas mokėti pirkėjui atlyginimą už prekių platinimą.

Taigi distribucijos sutartis yra sudaroma distributoriui turint tikslą perparduoti iš tiekėjo nupirktas prekes. Pagal distribucijos sutartį susiklostę tarp šalių santykiai yra platesni nei didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties atveju, nes jie nustato distributoriaus pareigą atlikti tam tikrus su prekių platinimu susijusius darbus. Tiekėjui svarbu, kad distributorius atliktų ir tam tikrus tolesnio perparduodamų prekių populiarinimo, pardavimų didinimo ir kt. darbus.

Šalių sudarytos sutarties 7.5 punkte nustatyta, kad pirkėjas (ieškovas) atliks parduodamų prekių platinimą per konkrečius pardavimų kanalus, kuriuos nustato tiekėjas ir kurie nurodyti šalių sudarytos tiekimo sutarties Priede Nr. 2, kuris įvardytas „Pardavimo kanalai, Prekių platinimo atlyginimas“. Sutarties Priedai Nr. 1 ir Nr. 2 yra neatskiriamos pagrindinės sutarties dalys. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasatoriaus argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, vien pagal sutarties 7.6 punktą, kuriame nustatyta tiekėjo pareiga mokėti atlyginimą už prekių platinimą, sprendė, kad šalių yra sudaryta distribucijos sutartis. Dėl sutarties pobūdžio teismai sprendė analizuodami sutarties turinį, sutartyje nustatytas šalių teises ir pareigas bei distribucijos sutartį reglamentuojančias teisės normas. Teismų procesiniuose sprendimuose glaustai yra pasisakyta dėl sutarties esmės bei sutarties šalių teisių ir pareigų (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtų kvalifikuoti sutartiniai teisiniai santykiai visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK XVV skyriuje, reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir, prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka. Jeigu sutarties šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A.Bartkevičiaus firma „Arum“, Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-231/2008). Teisėjų kolegija pritaria šiai ir kitai kasatoriaus nurodytai sutarčių aiškinimo praktikai, kad sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. UAB „Būstuva“, bylos Nr. 3K-3-291/2008; 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, Nr. 3K-3-290/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Forte baldai“ v. UAB „Neiseris“, bylos Nr. 3K-3-70/2008 ir kt.). CK 6.193 straipsnio 2 dalyje taip pat reikalaujama, kad sutartis būtų aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Šveicarijos bendra įmonė UAB „Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-535/2005 ir kt.).

Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, šalių sudarytos Tiekimo sutarties sąlyga, įtvirtinta Tiekimo sutarties Priede Nr. 2, dėl apmokėjimo vertintina tik kaip papildoma sąlyga, negalinti paneigti šalių sudarytos tiekimo sutarties esmės. Minėta, kad Tiekimo sutarties visumą sudaro ir sutarties Priedai Nr. 1, Nr. 2. Sutarties 7.5 punktas nukreipia į Sutarties Priedą Nr. 2, kuriame pasisakyta tiek dėl prekių platinimo ir pardavimo atitinkamais pardavimų kanalais, tiek dėl apmokėjimo už šį darbą, todėl aiškinant šalių sudarytą sutartį analizuotina jos visuma.

CK 6.802 straipsnio, apibrėžiančio distributoriaus teises ir pareigas, 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali numatyti, kad distributorius, tinkamai vykdantis sutartį, turi teisę į papildomą atlyginimą už papildomai teikiamas paslaugas. Tai nėra privaloma distribucijos sutarties sąlyga, nes įstatymas leidžia šalims elgtis pagal jų susitarimą. Minėta, kad tiekimo sutarties 7.5 punktu šalys susitarė, kad tiekėjas mokės atlyginimą pagal sutarties Priedą Nr. 2 už prekių platinimą tretiesiems asmenims pagal pirkėjo tiekėjui pateiktą ataskaitą. Distributoriaus pareigų sąrašas yra nustatytas CK 6.802 straipsnio 3 dalyje. Jos skirtos veiksmingam prekių paskirstymui bei klientų aptarnavimui po prekių pardavimo bei prekių populiarinimui užtikrinti. Distributoriaus pareigų sąrašas, nurodytas CK 6.802 straipsnio 3 dalyje, nėra baigtinis. Šalys distribucijos sutartyje gali nustatyti ir kitas distributoriaus pareigas arba atleisti distributorių nuo tam tikrų pareigų, nurodytų CK 6.802 straipsnio 3 dalyje.

Tiekimo sutartyje šalys susitarė, kad prekių pardavimas vykdomas pagal pirkėjo pateikiamus prekių užsakymus (2.1 punktas); prekių kainos ir asortimentas, nustatyti sutarties Priede Nr. 1 (61 pozicija), yra neatskiriama sutarties dalis (3.1 punktas); kainos ir asortimentas gali būti pakeisti ar papildyti tik šalių rašytiniu susitarimu (3.2 punktas); pirkėjas už faktiškai perduotas prekes tiekėjui sumoka nevėliau kaip septyniasdešimt penkios kalendorinės dienos nuo prekių priėmimo-perdavimo ir sąskaitos-faktūros įteikimo pirkėjui dienos (7.3 punktas); pirkėjas kas mėnesį, iki mėnesio dešimtos dienos, pateikia tiekėjui suderintos formos ataskaitą raštu apie parduotas tretiesiems asmenims pateiktas prekes. Aptartos sutarties sąlygos patenka į distribucijos sutartimi reglamentuojamus teisinius santykius (CK 6.796-6.806 straipsniai).

Pagal CK 6.802 straipsnio 1 dalį leidžiama susitarti dėl papildomo atlyginimo; 3 dalies 1 punktą - parduoti prekes tik sutartyje nustatytoje vietoje ar sutartyje nustatytiems asmenims; 2 punktą - užtikrinti efektyvų prekių paskirstymą; 8 punktą - pirkti prekes tam tikromis partijomis arba prekių minimumą per tam tikrą sutartyje nustatytą terminą ir panašiai. Dėl aptartų ir kitų sąlygų šalys susitarė Tiekimo sutartimi Nr. T-2005 0404/1 ir šios sutarties Priedais Nr. 1 ir Nr. 2. Šalys sutarties sąlygų neginčijo, susitarimus vykdė; sutarties 7.6 punktas dėl apmokėjimo įvykdytas, iškėlus ginčą teisme; šalių ginčas kilo dėl sutarties 8.5 punkto vykdymo.

Sutarties 8.5 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas turi teisę grąžinti tiekėjui prekes, kurios yra sugrįžusios po tiekėjo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. CK 6.802 straipsnio, reglamentuojančio distributoriaus teises ir pareigas, 3 dalies 14 punkte tokio susitarimo nedraudžiama. Minėta, kad šalys distribucijos sutartimi gali nustatyti ir kitas distributoriaus pareigas arba atleisti distributorių nuo tam tikrų pareigų, nurodytų CK 6.802 straipsnio 3 dalyje.

Gamintojo (tiekėjo) pareigų sąrašas nurodytas CK 6.803 straipsnyje, šis sąrašas yra pavyzdinis. Šalys distribucijos sutartyje gali nustatyti ir kitas gamintojo (tiekėjo) pareigas arba atleisti gamintoją (tiekėją) nuo tam tikrų pareigų, įvardytų CK 6.803 straipsnyje. CK 6.803 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiekėjas turi teisę kontroliuoti, kaip vykdomos sutarties sąlygos. Tiekimo sutarties 7.5 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas teiks tiekėjui ataskaitas apie parduotas tretiesiems asmenims (pirkėjo partneriams) Tiekėjo patiektas prekes, kurioje bus nurodyta kiek, už kokią kainą, kam ir kokių prekių Pirkėjas pardavė tretiesiems asmenims pagal kiekvieną trečiųjų asmenų kategoriją („Pardavimo kanalas“ pagal Priedą Nr. 2). Tiekėjas turi parduoti tinkamos kokybės prekes sutartyje nustatytais terminais ir mastu; parduoti sutartas prekes; mokėti distributoriui sutartyje nustatytą atlyginimą ir kt. (CK 6.803 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina distribucijos sutartimi ir nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, jog šalių buvo sudaryta didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, kurią reglamentuoja CK 6.371 straipsnio nuostatos. Byloje nekonstatuota, kad pirkėjas įsigydamas prekes iš tiekėjo (kasatoriaus) būtų siekęs jas turėti nuosavybės ar patikėjimo teise, o turėjo tikslą perparduoti tretiesiems asmenims, t. y. prekybos tinklams, siekiant gauti atlyginimą už tokį prekių platinimą. Sutarties Priede Nr. 2 nurodyta tai, jog tiekėjas, siekiant padidinti jo platinamų prekių tiesioginių pardavimų vartotojui apimtis, taip pat pateikti informaciją apie tiekėją, jo platinamas prekes mažmeninės prekybos vietose, įsipareigoja mokėti pirkėjui prekių platinimo atlyginimą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas (kasatorius), sudarydamas ginčo sutartį su pirkėju, tikėjosi, kad pirkėjas perparduos prekes tretiesiems asmenims, taip pat užsiims jų platinimu. Tai atitinka distribucijos sutartį. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai šalių sudarytai tiekimo sutarčiai teisiškai kvalifikuoti taikė distribucijos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir ja nustatytas šalių teises ir pareigas.

Dėl sutarties sąlygos grąžinti tiekėjui prekes

Tiekimo sutartyje (Nr. 7–2005 0404/1) šalys susitarė, kad pirkėjas turi teisę grąžinti tiekėjui tik tas prekes, kurios yra sugrįžusios po paties tiekėjo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis (sutarties 8.5 punktas). Teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad tiekėjas (kasatorius) organizavo prekių realizavimo akcijas pas trečiuosius asmenis, nurodydavo pirkėjui perkamų ir iš karto prekybos tinklams tiekiamų prekių kiekius, jų kainas, o po prekių realizavimo akcijų likusias nerealizuotas prekes, kurias įsipareigojo priimti iš pirkėjo, nepriėmė. Teismai konstatavo, kad pirkėjas tinkamai vykdė sutartį, laiku reagavo į tiekėjo (kasatoriaus) siūlymus dėl prekių kiekių, stabdė neprotingą ir nepagrįstą riziką tiekti kuo daugiau akcijinių prekių prekybos tinklams. Tai rodo byloje esantys šalių elektroninio susirašinėjimo laiškai ir kiti įrodymai. Byloje konstatuota, kad apie ketinimus grąžinti po tiekėjo inicijuotų akcijų likusias (sugrįžusias) prekes ieškovas informavo tiekėją (kasatorių) raštu ir prašė priimti grąžinamas prekes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors tiekimo sutarties 1.3 punkte yra sąlyga, jog pirkėjas nuosavybės teises į prekes įgyja nuo prekių perdavimo dienos, tačiau sutarties 8.5 punkte šalys susitarė, kad pirkėjas turi teisę grąžinti prekes tiekėjui, kurios yra sugrįžusios po paties tiekėjo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. Teismų konstatuota, kad kasatorius (tiekėjas) žadėdavo prekes atsiimti, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė, kad tiekėjas (kasatorius) ilgą laiką vedė derybas su ieškovu dėl prekių atsiėmimo. Be to, byloje teismų konstatuota, kad ieškovas siūlė tiekėjui (kasatoriui) per 2005 m. sezoną neparduotas prekes parduoti 2006 m., tačiau kasatorius (atsakovas) tokio sutikimo nedavė, nes prekes norėjo realizuoti savo pasirinktuose prekybos tinkluose, atsisakant ieškovo paslaugų. Teismų taip pat konstatuota, kad ieškovas nesiekė įsigyti prekių savo nuosavybėn; kad prekių pardavimo kanalams (sutarties 7.5 punktas, sutarties Priedas Nr. 2) – UAB „VP Market“, UAB „Norfos mažmenina“ (dalyvaujantiems byloje trečiaisiais asmenimis) buvo žinoma apie inicijuojamas prekių pardavimo ir platinimo akcijas bei šalių susitarimą dėl neparduotų po akcijų prekių grąžinimo kasatoriui (tiekėjui). Tai yra faktinės aplinkybės, konstatuotos teismų. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius nurodo, kad pirkėjas nesiekė bendradarbiauti sprendžiant šalių ginčą dėl prekių grąžinimo ir (ar) jų pardavimo. CK 6.38, 6.200 straipsniuose nustatyta pareiga bendradarbiauti tiek skolininkui, tiek kreditoriui, pareiga padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, Nr. 3K-3-15/2008; 2002 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Remolita ir Ko” v. UAB “Autopartis”, Nr. 3K-3-795/2002). Teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Eduardo Medonio individuali įmonė “Beilė”, Nr. 3K-3-704/2001, 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nadoc Nr.1 A/S v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Nr. 3K-3-1036/2003 ir kt.).

Teisėjų kolegija pritaria kasatoriaus argumentams, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, aiškindami sutartinių įsipareigojimų apimtį bei prašomos teisinės apsaugos pagrįstumą, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar pati teisinės apsaugos prašanti šalis įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pritaria kasatoriaus argumentams, kad ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, ir viena iš šalių, pati nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-633/2006; 2006 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-7-3/2006; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis” v. UAB „Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Polikopija“ v. Jolantos Budrienės reklamos paslaugų įmonė „Era“, bylos Nr. 3K-3-530/2007; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-406/2008 ir kt.).

Bylą nagrinėję teismai, aiškindami šalių sudarytą sutartį bei spręsdami dėl sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų bei sutarties vykdymo, vertino šalių bendradarbiavimo aspektus ir, remdamiesi šalių paaiškinimais, elektroninių laiškų turiniu, liudytojų parodymais, sprendė, kad šalys (taip pat ir ieškovas (pirkėjas) tarėsi su kasatoriumi (tiekėju) dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Byloje nekonstatuota, kad ieškovas su kasatoriumi (atsakovu) būtų nebendradarbiavęs (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje konstatuotais faktais, negali sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl ieškovo bendradarbiavimo, vykdant sutartį, nebuvimo ir dėl to jo atžvilgiu teismai būtų negalėję taikyti šalių sutartimi nustatytos teisinės apsaugos.

Dėl CK 6.213 straipsnio taikymo

CK 6.213 straipsnyje nustatytas teisės reikalauti įvykdyti nepiniginę prievolę natūra apribojimas, kai sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorius nurodo, kad tiek bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje, tiek apeliacinėje instancijoje metu, kasatorius įrodinėjo, jog Tiekimo sutartyje nustatyta ieškovo teisė negali būti įgyvendinta inter alia dėl to, kad sutarties prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko – Tiekėjo padėtį, nes pagal sutarties 8.5 punktą grąžintinos nerealizuotos prekės yra bevertės, jų savikaina yra ne mažiau kaip dešimt kartų mažesnė; yra pasibaigęs kai kurių prekių tinkamumo naudoti terminas.

Kasatorius nurodo, kad pats ieškovas nesistengė šių prekių realizuoti 2006, 2007 metais, dėl to jos tapo bevertės; laiko, kad už prekių nuvertėjimą kaltas yra ieškovas. Su šiais kasatoriaus argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Minėta, kad teismų sprendimais yra konstatuota, jog ieškovas nerealizuotas prekes siūlėsi parduoti 2006 metais, tačiau kasatorius (atsakovas) su šiuo siūlymu nesutiko, nes prekes norėjo realizuoti savo pasirinktuose prekybos tinkluose, atsisakydamas ieškovo paslaugų; kad kasatorius (atsakovas) ilgą laiką vedė derybas su ieškovu dėl prekių atsiėmimo nuolat žadėdamas prekes atsiimti, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė; kad apie neparduotų prekių grąžinimą, vykdant sutarties 8.5 punktą, ieškovas pranešė neuždelsdamas ir kt. Esant šiems teismų konstatuotiems faktams, negalima teigti, kad ieškovas yra atsakingas už prekių nuvertėjimą laiku jas nerealizavus. Be to, iš atsakovo pozicijos dėl sutarties 8.5 punkto vykdymo matyti, kad atsakovas prašė ieškinį atmesti tuo pagrindu, jog ieškovas (pirkėjas), įgijęs nuosavybės teisę į prekes, nuo prekių perdavimo dienos netenka teisės atsakovo inicijuotų akcijų metu neparduotų prekių grąžinti atsakovui.

Bylą nagrinėję teismai, aiškindami šalių sudarytą sutartį ir taikytiną teisę šalių santykiams kvalifikuoti, sprendė, kad šie atsakovo argumentai yra atmestini. Kasaciniame skunde šiuo aspektu klausimo nekeliama, tačiau tai rodo, kad kasatorius (atsakovas) pats nesiekė vykdyti įsipareigojimų, šalių nustatytų sutarties 8.5 punkte, bei bendradarbiauti dėl susidariusios situacijos kasatoriaus (atsakovo) inicijuotų akcijų metų neparduotų prekių grąžinimo.

Byloje nagrinėtas ieškovo (pirkėjo) reikalavimas įpareigoti atsakovą (kasatorių) įvykdyti prievolę natūra, t. y. įpareigoti atsakovą priimti ieškovo grąžinamas prekes, kurios yra sugrįžusios po atsakovo (tiekėjo) inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis (šalių sutarties 8.5 punktas). Reikalavimas, be nurodyto ieškinyje faktinio pagrindo, grindžiamas ir teisės normomis, tarp jų ir CK 6.213 straipsnio 2 dalimi dėl prievolės įvykdymo natūra. Teismai sprendė, kad pareikštas reikalavimas dėl prievolės įvykdymo natūra pagal šalių sudarytos sutarties 8.5 punktą (kuriame ir nustatytas sutarties vykdymas natūra) yra tenkintinas.

Bylos duomenys rodo, kad šalys neteikė įrodymų, jog 8.5 punkte nustatyta atsakovo prievolė priimti neparduotas prekes gali būti vykdoma kitu būdu. Teismų konstatuota, kad ieškovas (pirkėjas) dėl prekių grąžinimo sprendė operatyviai, ir nekonstatuota, kad šis būtų uždelsęs. Kasatorius (atsakovas), nors nurodė, kad prekių grąžinimas natūra (sutartinės prievolės įvykdymas natūra) labai komplikuotų jo padėtį, kad yra pasibaigęs prekių naudojimo terminas ir kt. neteikė įrodymų dėl kitų ieškovo teisių gynybos būdų. Minėta, kad apskritai atsakovas (kasatorius) neigė savo įsipareigojimų, nustatytų sutarties 8.5 punkte, vykdymą. Teismų sprendimuose yra pasisakyta dėl CK 6.213 straipsnio taikymo, todėl negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nesprendė dėl šio straipsnio taikymo ginčo santykiams.

CK 6.213 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti natūra ir nepiniginę prievolę. Tokia taisyklė grindžiama sutarties privalomumu ir vykdytinumu. CK 6.213 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kuri reiškia, kad reikalauti įvykdyti nepiniginę prievolę natūra galima visais atvejais, išskyrus CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytas išimtis. Kasatorius remiasi CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – prievolės įvykdymas natūra komplikuotų skolininko padėtį. Kai negalima reikalauti įvykdyti prievolės natūra, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes galimi kiti gynybos būdai.

Teismų konstatuota, kad ieškovas (pirkėjas), bendradarbiaudamas su tiekėju, siūlėsi neparduotas prekes parduoti 2006 m. (kaip galimybę spręsti ginčą dėl šalių sudarytos sutarties 8.5 punkto vykdymo), tačiau kasatorius (atsakovas) su šiuo pasiūlymu nesutiko. Ieškovo (pirkėjo) galimybės laisvai veikti buvo ribotos šalių sutarties 7.5 punktu; atsakovas kitų ieškovo (pirkėjo) gynybos būdų nesiūlė ir pan. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, remiantis teismų byloje konstatuotais faktais, nėra pagrindo laikyti, jog buvo pažeistas CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 6.200 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sutarties vykdymo principų nuostatos. Pažymėtina, kad CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarties vykdymo principai galioja abiem šalims. Šalių sudarytos sutarties formuluotės bei jos pobūdis rodo, kad abi sutarties šalys turėjo maksimaliai stengtis įvykdyti sutartį. Kasatorius nurodo, kad ieškovas (pirkėjas) nesistengė prekių realizuoti 2006, 2007 metais. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti, nes teismų priimtais sprendimais yra konstatuota priešingai, ir šiuo aspektu nėra duomenų, kurie leistų daryti kitokią išvadą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinių teisės normų taikymo

Tiekimo sutarties (Nr. T-2005 04-04/1) 8.5 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas (ieškovas) turi teisę grąžinti, tik tas prekes tiekėjui, kurios yra sugrįžusios po tiekėjo inicijuotų akcijų pas trečiuosius asmenis. Kasatorius nurodo, kad teismai, taikydami sutarties 8.5 punktą, turėjo nustatyti, kad kasatorius (tiekėjas) pas trečiuosius asmenis (prekybos centruose, parduotuvėse) organizavo prekybines akcijas; kad ieškovas pristatė iš kasatoriaus (tiekėjo) užsakytas prekes akcijų metu; kad tretieji asmenys grąžino ieškovui (pirkėjui) nepanaudotas prekes. Atsakydami į šiuos atsakovo argumentus, teismai nurodė, kad atsakovas nepaneigė tos aplinkybės, jog akcijos vyko ir jų metu buvo pristatomos prekės ir kad visos prekės nebuvo išparduotos. Remdamiesi tarp šalių vykusio elektroninio susirašinėjimo laiškų turiniu, liudytojų parodymais, šalių paaiškinimais, teismai padarė išvadą, kad pas trečiuosius asmenis vykstant prekybinėms akcijoms, kurias organizavo atsakovas, dalis prekių nebuvo išparduota ir liko pas ieškovą, tai suteikė ieškovui teisę reikalauti iš atsakovo priimti grąžintas prekes (sutarties 8.5 punktas). Byloje nekonstatuota, jog tai, kad ne visos prekės buvo parduotos, lėmė ieškovo (pirkėjo) veiksmai. Minėta, kad sutarties pobūdis ir sutarties sąlygos reikalavo abiejų šalių pastangų, vykdant šalių sudarytą sutartį. Teismai įvertino kasatoriaus (atsakovo) aktus dėl prekių pristatymo ir padarė išvadą, kad pateikti prekių tiekimo aktai nepaneigia to fakto, jog akcijų metu – laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio vidurio iki 2005 m. rugpjūčio mėn. pabaigos ieškovas apskirtai nebuvo pateikęs prekių tretiesiems asmenims į jų prekybos tinklus. Pateiktus atsakovo rašytinius įrodymus teismai vertino remdamiesi CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kada teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LUAB korporacija „Lietverslas” v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikintas tik tada, kai kasatorius įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskirtai nebūtų galima pripažinti faktų nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007). Nagrinėjamu atveju ieškovo pateikti įrodymai papildo vienas kitą: sutarties sąlygas ir šių sąlygų vykdymą ieškovas įrodinėjo sutarties turiniu, ieškovo atstovo paaiškinimais, sutarties šalių elektroniniais laiškais (pateikti į bylą), liudytojų parodymais, kad prekės buvo tiekiamos platinti ir parduoti kasatoriaus (atsakovo) rengiamų akcijų metu, trečiųjų asmenų parodymais ir kt. Minėta, kad teismai nurodė, jog ieškovo pateiktus įrodymus nepaneigė atsakovo pateikti aktai, jo atstovo paaiškinimai duoti teismo posėdžiuose, kasatoriaus (atsakovo) rašyti elektroniniai laiškai ieškovui dėl sutarties vykdymo, taip pat ir dėl neparduotų prekių grąžinimo (sutarties 7.5; 8.5 punktai). Teismai nurodė, kad nagrinėjamu atveju neribojamas CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalyje visų nurodytų įrodinėjimo priemonių taikymas. Visą sutarties vykdymo eigą patvirtina sutarties šalių atstovų rašyti elektroniniai laiškai, kuriuos patvirtina ir kiti aptarti ir apeliacinės instancijos teismo pakankamai išanalizuoti bei CPK 177, 185 straipsnio tvarka ištirti ir įvertinti įrodymai. Nė dėl vieno įrodymo teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs, to nerodo bylos duomenys. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog ieškovas (pirkėjas) nebuvo visiškai aktyvus, neatleidžia kasatoriaus (atsakovo) nuo sutartinio įsipareigojimo, nustatyto 8.5 punkte, vykdymo. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepaneigta kasacinio skundo argumentais.

Pažymėtina ir tai, kad byla teismuose buvo nagrinėjama daugiau kaip dvejus metus, tikėtina, kad per šį laiką šalys išsėmė savo galimybes dėl įrodymų pateikimo (CPK 178 straipsniai). CPK 265 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka nurodyto įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, pasisakė dėl kiekvieno apelianto nurodyto argumento tiek fakto, tiek teisės aspektais; praplėtė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus (CPK 320, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnyje, apibrėžiančiame sprendimo turinį, nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti išdėstyti teismo sprendimo motyvai (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktai). Skundžiamo sprendimo turinys neleidžia daryti išvados dėl jo neatitikties CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų nuostatoms. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl sprendimo motyvavimo yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, § 61).

Remiantis tuo, kas aptarta, kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti teismų priimtus sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Janina Januškienė Sigita Rudėnaitė