Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-138/2009

Procesinio sprendimo kategorijos : 44.5.2.7

73.2.5.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės,,If draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB,,If draudimas“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo. Byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir uždaroji akcinė bendrovė,,Margiris“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 37 622,82 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad ieškovas ir UAB,,Margiris“ 2005 m. gruodžio 8 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią transporto priemonė,,Mercedes–Benz Sprinter 313“ buvo apdrausta Casco Plius transporto priemonių draudimu. Draudimo sutarties galiojimo metu (2006 m. gegužės 11 d.) įvyko eismo įvykis – automobilis susidūrė su staiga į kelią išbėgusiu briedžiu, dėl to buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė. Ieškovas draudėjui 2006 m. rugpjūčio 30 d. išmokėjo 37 622,82 Lt draudimo išmoką ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 ir 3 dalis įgijo teisę reikalauti išmokėtų draudiminių sumų priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Atsakingas už padarytą žalą asmuo yra valstybė, nes ji yra gyvūnijos savininkė ir turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos. Įstatymo leidėjas nėra nustatęs žalos atlyginimo iš valstybės tvarkos, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 straipsnio 2 dalį, valstybė privalo visiškai atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama naminių arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų (valdytojų) atsakomybė už šių gyvūnų padarytą žalą; šiuo atveju nurodyti asmenys atsako be kaltės ir atleidžiami nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo; CK 6.267 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, pripažino blanketine norma. Teismas pripažino, kad eismo įvykio metu žuvęs briedis yra laukinis gyvūnas ir nuosavybės teise priklauso valstybei, tačiau nurodė, jog laukinės gyvūnijos savitumas yra tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Teismas konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė už šių gyvūnų padarytą žalą yra nevienoda; kad visiškas visais atvejais laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas, nesant savininko kaltės, kaip tai nustatyta CK 6.267 straipsnio 1 dalyje, prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams; kad pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); konstatavo, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra tiesus, atviras, nėra jokių pavojingų vietų, reikalaujančių įspėti vairuotoją. Teismas nusprendė, kad šis kelio ruožas nėra pavojingas, o staiga iššokęs laukinis briedis vertintinas kaip atsitiktinumas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra įstatymo, kuriame būtų nustatyta, jog, transporto priemonei kelyje susidūrus su laukiniu gyvūnu, be kaltės atsako laukinio gyvūno savininkas (valstybė); jei konkrečiais atvejais specialiųjų įstatymų nėra nustatyta žalos atlyginimo tvarkos, laukinių gyvūnų savininkas – valstybė – atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Ieškinį dėl žalos atlyginimo galima reikšti valstybei, jeigu žalos laukiniai gyvūnai padaro dėl to, kad valstybė nesiėmė būtinų priemonių kovoti su jų keliamu pavojumi. Taip CK 6.267 straipsnio 2 dalies norma aiškinama teisės doktrinoje.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant iš ieškovo išdėstyto ieškinio faktinio pagrindo, valstybė privalėtų atsakyti, jei būtų įrodyta, jog valstybės institucijos neatliko norminių aktų nustatytų veiksmų, turinčių užtikrinti saugų eismą. Saugaus eismo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisiniai pagrindai, su tuo susijusių institucijų ir asmenų teisės ir pareigos nustatyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės politiką saugaus eismo užtikrinimo srityje formuoja Vyriausybė, o šios politikos įgyvendinimą kontroliuoja nuolat veikianti Saugaus eismo komisija. Ieškovas kaip atsakovo neveikimą nurodė netinkamą kelio ženklinimą, vietos tinklų ar gyvūnų praginos neįrengimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 603/456 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001,,Automobilių keliai“ 380 punkte nustatyta, kad, kelio trasai kertant nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, numatomos specialios priemonės: greičio apribojimai, vielos tinklo atitvarai, gyvūnų praginos ir kt. Vietovių pripažinimo nusistovėjusiais gyvūnų migracijos takais norminiuose aktuose nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad kelio Biržai – Pandėlys – Rokiškis atkarpa prie 46-ojo kilometro, kuriame įvyko susidūrimas su briedžiu, būtų pripažinta kertančia nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus.

Teisėjų kolegija dėl apelianto argumento, kad nurodytoje kelio atkarpoje nepastatyta kelio ženklo Nr. 131,,Laukiniai gyvūnai“, motyvavo, jog Lietuvos standarto LST 1405:1995,,Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ 3.2.38 punkte nustatyta, kad ženklas Nr. 131,,Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Sąvokos,,kelio ruožas, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių“, kaip ir sąvokos,,nusistovėję gyvūnų migracijos takai“ norminiuose aktuose neapibrėžta, todėl ženklo Nr. 131 nepastatymas kelio ruože nėra neveikimas, pažeidžiantis norminius aktus. Be to, Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2008 m. birželio 27 d. rašte Nr. 39-S-3730, Rokiškio rajono policijos komisariato 2008 m. liepos 8 d. rašte Nr. 83-S-7397, valstybės įmonės,,Panevėžio regiono keliai“ 2008 m. liepos 8 d. rašte Nr. S-277 nurodyta, kad, vadovaujantis Kelių eismo sąlygų kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-671, nuolat analizuojami duomenys apie eismo įvykius, nustatomos eismo įvykių koncentracijos vietos ir periodiškai teikiami pasiūlymai dėl eismo situacijos gerinimo pavojinguose ir avaringuose kelių ruožuose. Būtinybės statyti kelio ženklus aptariamame kelio ruože nenustatyta. Duomenys apie eismo įvykius analizuojami taikant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką. Byloje nėra įrodymų, kad ši metodika būtų taikyta klaidingai, o aptariamas kelio ruožas eismo įvykio metu būtų buvęs avaringas ar,,juodoji dėmė“, reikalaujanti specialių priemonių.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra kompetentingų valstybės institucijų kaltų veiksmų (neveikimo), kurie būtų lėmę ieškovo nurodytą eismo įvykį, todėl valstybė negali būti pripažinta atsakinga dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir ieškinys negali būti tenkinamas remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais. Be to, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime byloje Nr. 14/02, laukinės gyvūnijos savitumas yra tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja yra neįmanomas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad laikytina, jog toks susidūrimas yra draudiminės rizikos atvejis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.267 straipsnio 2 dalį dėl atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą. Priešingai nei nurodė teismai, CK 6.267 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas generalinio delikto principas, t. y. valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkė atsako už jų padarytą žalą, jei neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.267 straipsnio 2 dalyje žodis,,tvarka“ negali būti aiškinamas kaip ribojantis valstybės atsakomybę, nes šioje dalyje tik nurodyta, kad žalos atlyginimo tvarka bus nustatyta kituose teisės aktuose, bet neteigiama, jog gyvūnų padaryta žala gali būti atlyginama ne visais atvejais. Tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokios žalos atlyginimo tvarką, tačiau nevykdo savo kaip įstatymų leidėjo pareigos, negali būti pagrindas apriboti kitų asmenų teisę gauti žalos atlyginimą. Kol įstatymų leidėjas nenustatė laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo tvarkos, žala turi būti atlyginama pagal analogiją taikant CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Teismai pažeidė procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalies 2-3 punktus, 331 straipsnio 4 dalies 2-3 punktus). Teismai neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai įvertino konkrečią bylos medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė išvados, kad būtinybės statyti kelio ženklus aptariamame kelio ruože nenustatyta, nemotyvavo, kodėl ieškovo pateikti duomenys apie gausų laukinių gyvūnų sukeltų avarijų skaičių neįrodo būtinumo pastatyti apie laukinius žvėris įspėjantį kelio ženklą. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, kodėl po 2006 m. gegužės 11 d. eismo įvykio aptariamame kelio ruože buvo pastatyti nauji kelio ženklai. Byloje pateiktų duomenų apie avarijų skaičių pakanka pagrįsti, kad šiame kelio ruože buvo privaloma imtis saugaus eismo užtikrinimo priemonių. Valstybė, aiškiai neapibrėždama saugiam eismui užtikrinti reikšmingų sąvokų, nepastatydama įspėjamųjų kelio ženklų ar kitaip neužtikrindama saugaus eismo, neveikė taip, kaip privalėtų veikti. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3-5 punktuose nustatyta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos, privalo tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes, privalo atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarime Nr. 155,,Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 13.4 punkte nustatyta, kad valstybinės ir vietinės reikšmės kelius prižiūrintys asmenys privalo nustatyti keliuose avaringas vietas, planuoti ir įgyvendinti eismo įvykių riziką mažinančias priemones.

3. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ar neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ir jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje svarbos turi tik valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) neteisėtumo faktas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė rūšinį bylos teismingumą ir byla turėjo būti perduota nagrinėti administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į šią aplinkybę, todėl padarė esminį proceso pažeidimą.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai;

1. Sistemiškai aiškinant CK 6.263 ir 6.267 straipsnių nuostatas, aiškiai matyti įstatymų leidėjo valia, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai nustatyta įstatymuose, ir įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo argumentus, galima daryti išvadą, kad valstybė laukinei gyvūnijai, kaip visuomeninei vertybei, dėl ribotų galimybių ją valdyti taiko specialų, protingumo principais pagrįstą teisinį režimą ir žalą atlygina tik įstatymo nustatytais atvejais. Tik tais atvejais, kai laukinės gyvūnijos keliamas pavojus peržengia normalų ir įprastą pavojų, keliamą žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, ir valstybė nesiima priemonių, kuriomis siekiama pašalinti ar sumažinti šį pavojų, valstybė privalo atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnyje nustatyti atvejai ir tvarka, kada ir kas turi atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą. Straipsnyje nenustatyta, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria autotransporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Kituose įstatymuose taip pat nenustatyta valstybės pareigos atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, patirtą autotransporto priemonės savininko eismo įvykio metu. Jei įstatymo leidėjas nustatytų, kad valstybė privalo visais atvejais atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, tai prieštarautų protingumo principams.

Automobilis pagal CK 6.270 straipsnį yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu. Automobilio vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai, galimybę suvaldyti automobilį eismo įvykio metu. CK 270 straipsnyje preziumuojama didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė, jeigu jis neįrodo, kad žala padaryta dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi dėl eismo įvykio (civilinės deliktinės atsakomybės prasme) kaltas yra automobilio vairuotojas.

2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir nepažeidė procesinių teisės normų.

3. Atsižvelgiant į civilinio teisinio ginčo pobūdį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-950-186/2008, galima teigti, kad šis ieškinys teismingas bendrosios kompetencijos teismams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatoriaus argumentai, kad valstybė, kaip laukinių gyvūnų valdytoja, žalą privalo atlyginti visais, o ne įstatymų nustatytais atvejais, prieštarauja CK normoms. Pagal CK 6.263 straipsnio 3 dalies ir 6.267 straipsnio 2 dalies nuostatas laukinių gyvūnų padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Toks CK normų aiškinimas pateikiamas ir teisės doktrinoje.

2. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-950-186/2008, galima teigti, kad šis ieškinys teismingas bendrosios kompetencijos teismams.

k o n s t a t u o j a :

Šioje byloje yra CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostatos – laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka – aiškinimas ir taikymas tuo atveju, kai žala padaryta susidūrus automobiliui su prieš jį staiga į kelią išbėgusiu briedžiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinimo dėl atsakomybės už laukinio žvėries padarytą žala nėra pateikęs.

Konstitucinė teisė į žalos atlyginimą

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad, saugant ir ginant asmens teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Jis neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas šioje byloje yra reikšmingas ta prasme, kad į jį turi būti atsižvelgiama svarstant atsakomybę už laukinio žvėries padarytą žalą.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Šioje byloje sprendžiami turtinės žalos atlyginimo klausimai. Minėta, kad žala buvo padaryta susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu briedžiu, o atsakovas, atstovaujantis valstybei, teigia, kad šiuo atveju žala neturi būti atlyginama.

CK 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi.

Pažymėtina, kad atitinkamais atvejais laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimas yra nustatytas atskiruose įstatymuose. Pvz., žalos atlyginimas miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams nustatytas Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnyje; laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams – Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, o 3 dalyje – žalos atlyginimas savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo. Šiuose įstatymuose, kuriuose nustatyti atitinkami žalos atlyginimo atvejai, subjektai ir tvarka, nenustatyta tvarkos, pagal kurią būtų atlyginama laukinio žvėries padaryta žala, jam staiga išbėgus prieš valstybei nuosavybės teise priklausančiu keliu važiuojantį automobilį. Įstatymo arba jo normos, tiesiogiai nustatančios, kad atlyginama laukinio žvėries padaryta žala ir nustatytas subjektas privalantis ją atlyginti tuo atveju, kai žala padaryta automobiliui susidūrus su prieš jį išbėgusiu laukiniu žvėriui, nėra. Taigi, CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria įstatymų ledėjas prisiėmė pareigą nustatyti laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo tvarką, neįgyvendinta. Tai reiškia, kad šiuo atveju yra įstatymo spraga, kuri negali paneigti asmens konstitucinės teisės gauti žalos atlyginimą.

Atsakovo atstovas savo atsikirtimus remia tuo, kad laisvėje gyvena šimtai ar tūkstančiai gyvūnų rūšių, kurie vienomis ar kitomis sąlygomis gali padaryti ar daro žalą žmogaus sveikatai, jo turtui, ar net kelia pavojų žmogaus gyvybei. Tarp tokių gyvūnų yra vabzdžiai (erkės, uodai), vabzdžiai (amarai, kolorado vabalai ir kt.), žinduoliai (kiškiai, kurmiai ir kt.), paukščiai (varnėnai, žvirbliai ir kt.). Jeigu valstybė jų padarytą žalą turėtų atlyginti visais atvejais, tai prieštarautų protingumo principui. Vertinant tokius argumentus pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiami ne apskritai gyvūnijos, kaip tokios, galimos žalos sukėlėjo ir atlyginimo už ją klausimai, bet konkrečiai dėl žalos, atsiradusios susidūrus automobiliui su prieš jį staiga į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi atlyginimo klausimas.

Ginčo dėl to, kad briedis yra gyvūnijos dalis, nėra. Taip pat nėra ginčo, kad briedis yra laukinis žvėris. Išvada, kad briedis yra žvėris, darytina ir iš Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Ši įstatymo nuostata apima visą laukinę gyvūniją. Taigi laisvėje esančių laukinių žvėrių, tarp jų ir briedžių, įstatymo pagrindu savininkė yra valstybė.

Teismai remiasi Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo konstatavimu, kad laukinė gyvūnija – itin plati, apibendrinamoji sąvoka, apimanti visas nedomestifikuotų gyvūnų rūšis. Laukinės gyvūnijos, kaip Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, savitumas yra dar ir tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Šio Konstitucinio Teismo konstatavimo esmė yra ta, kad laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Tačiau šioje byloje yra nagrinėjamas ne laukinės gyvūnijos, kaip visumos, bet dėl jos atitinkamo dalies – laukinio žvėries – padarytos žalos atlyginimo klausimas. Minėta, kad dėl padarytos žalos atlyginimo yra įstatymo norma (CK 6.267 straipsnio 2 dalis). Taigi teismų motyvai, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas, negali būti pagrindas netaikyti žalos atlyginimo. Be to, žala padaryta žvėries, kuris yra medžiojamas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė. Taigi pagal Konstitucinio Teismo išvadas laukiniai žvėrys nėra absoliučiai nevaldomi. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo kad iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Taigi, pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, konkrečiai – asmens nuosavybę. Šios bylos kontekste turi reikšmės ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4straipsnio 2 punkte įtvirtintas eismo saugumo užtikrinimo principas – eismo dalyvių sveikatos ir gyvybės užtikrinimas yra svarbiau negu ūkinės veiklos ekonominiai rezultatai. Nors šioje byloje nekeliama ūkinės veiklos ekonominių rezultatų klausimo, bet šio principo esmė yra ta, kad visų pirma turi būti užtikrinta žmogaus sveikata ir gyvybė. Neabejotina, kad laukinio žvėries staigus išbėgimas kelyje prieš važiuojantį automobilį aiškiai kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai ir turtui.

Minėta, kad CK 6.267 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatytas laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimas, yra įstatymo spraga. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendime konstatavo, kad įstatymų neaiškumus, dviprasmybes, spragas privalo pašalinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Aiškios žalos atlyginimo tvarkos nenustatymas reiškia, kad įstatymų leidėjas neįvykdė CK 6.267 straipsnio 2 dalimi prisiimtos pareigos sureglamentuoti civilinius teisinius santykius dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju įstatymo ar teisės spragą turi pašalinti teismas, nagrinėjantis bylą. Esant įstatymo ar teisės spragai, teismas taiko įstatymo ir teisės analogiją. CK 1.8 straipsnyje nustatyta, kad: 1) civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija): 2) jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija); 3) neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų.

CK 6.267 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas. Pagal savo pavojingumą aplinkai laisvėje gyvenantis laukinis žvėris yra ne mažiau pavojingas naminiam gyvūnui arba asmens žinioje esančiam laukiniam gyvūnui. Taigi šioje įstatymo normoje reglamentuojami panašūs santykiai kaip ir CK 6.267 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai turėjo pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją.

Nors teismai tiesiogiai nekonstatavo aplinkybės, kad eismo įvykis įvyko valstybinės reikšmės kelyje, tačiau tokia išvada darytina iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų, kuriuose svarstoma dėl kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ kelyje Biržai – Pandėlys – Rokiškis nepastatymo. Kadangi pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą atsakomybę šalina CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, svarstytina, ar atitinkamo kelio ženklo ir kitų kelio apsaugos priemonių buvimas negali būti vertintinas kaip CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatos, atleidžiančios nuo atsakomybės, taikymas.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes taikė netinkamai, todėl šios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis