B. E. pagal BK 25 str. 3 d., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-238-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00058-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.1;

1.1.8.8;

2.1.7.1;

2.1.16.2.18;

2.6.4.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant vertėjai Loretai Kireilytei,

prokurorui Gedgaudui Norkūnui,

nuteistiesiems B. E. (B. E.), Z. R.,

jų gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui, Benediktui Paulauskui,

išteisintajam S. D.,

išteisintojo M. S. (M. S.) gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutarties, kuria buvo atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, nuteistųjų Z. R. ir B. E. apeliaciniai skundai ir paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendis be pakeitimų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu:

B. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinės medžiagos pardavimo 2012 m. spalio 4 d.) laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir gabenimo 2013 m. vasario 14 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinės medžiagos įgijimo, laikymo ir išplatinimo (perdavimo) 2012 m. spalio 15 d.) – laisvės atėmimu trejiems metams, 259 straipsnio 1 dalį – šešiasdešimties parų arešto bausme; pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant (arešto bausmę, remiantis BK 65 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytu santykiu, pakeitus laisvės atėmimo bausme) ir nustatyta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. B. E. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 17 d. epizodas), 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį (2012 m. sausio 17 d. epizodas), 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos nusikaltimo požymių turinčios veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Z. R. nuteista pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir nustatyta subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. Z. R. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 17 d. epizodas) išteisinta, nes nepadaryta nusikalstamos veikos požymių turinti veika (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), pagal BK 259 straipsnio 1 dalį išteisinta jai nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. S. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos nusikalstamų veikų požymių turinčios veikos (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

S. D. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos nusikalstamų veikų požymių turinčios veikos (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą ir prašiusio jį patenkinti, nuteistųjų B. E., Z. R. ir jų gynėjų, išteisintojo S. D., išteisintojo M. S. gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

B. E. nuteistas už tai, kad pardavė narkotinę medžiagą, t. y. 2012 m. spalio 1 d., susitikimo, vykusio Vilniuje, Naujininkų mikrorajone, metu, susitarė su liudytoju Nr. 8-12 (taip pat – „Marius“, įslaptintas liudytojas, pareigūnas), veikiančiu pagal sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – NVIM), dėl narkotinės medžiagos – heroino pavyzdžio pardavimo šiam; 2012 m. spalio 4 d., maždaug 16.00 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo požeminiame garaže, už 600 Lt (173,77 Eur) pardavė liudytojams Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 (taip pat – „Dainius“, įslaptintas liudytojas, pareigūnas), veikusiems pagal NVIM, nenustatytomis aplinkybėmis įgytą narkotinę medžiagą – 2,437 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,742 g heroino.

B. E. ir Z. R. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, išplatino narkotinę medžiagą, t. y. 2012 m. spalio 11 d., susitikimo, vykusio Vilniuje, Kirtimų g., metu, susitarė su liudytoju Nr. 8-12, veikiančiu pagal NVIM, dėl narkotinės medžiagos – heroino 1 g pavyzdžio pardavimo šiam; 2012 m. spalio 12 d., telefoninio pokalbio su liudytoju Nr. 8-12 metu, B. E. patvirtinus, kad jau galima įsigyti heroino, 2012 m. spalio 15 d., apie 15.00 val., liudytojui Nr. 8-12 ir B. E. atvykus į čigonų taborą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, B. E. nunešė ir perdavė Z. R. liudytojo Nr. 8-12 narkotikams pirkti duotus 70 Lt (20,27 Eur), už kuriuos ši perdavė B. E. narkotinę medžiagą – 0,251 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,065 g heroino, kurią B. E. atnešęs perdavė jo laukusiam liudytojui Nr. 8-12.

B. E. nuteistas už tai, kad, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir gabeno narkotinę medžiagą bei, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir gabeno narkotinę medžiagą, t. y. 2013 m. vasario 14 d. ryte susitarė su S. D., kad įgis pastarajam du lankstinukus narkotinės medžiagos – heroino, ir tą pačią dieną iki vidurdienio čigonų tabore, esančiame Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, įgijo S. D. du lankstinukus su rusvos spalvos milteliais, kuriuose bendras grynos narkotinės medžiagos – heroino kiekis 0,037 g, taip pat savo poreikiams įgijo vieną lankstinuką su rusvos spalvos milteliais, kuriame grynos narkotinės medžiagos heroino kiekis – 0,024 g, ir gabeno šias narkotines medžiagas į susitikimo su S. D. vietą, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau S. D. skirtos narkotinės medžiagos dalies jam neišplatino, nes 2013 m. vasario 14 d., apie 14.16 val., savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), laiptinėje buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Z. R. nuteista už tai, kad neteisėtai, turėdama tikslą parduoti, laikė ir pardavė didelį kiekį narkotinės medžiagos, t. y. 2012 m. gruodžio 5 d. telefonu susitarė su liudytoju Nr. 8-12, kuriam taikomas anonimiškumas, dėl didelio kiekio – 20 g narkotinės medžiagos – heroino pardavimo šiam ir 2012 m. gruodžio 6 d., apie 14.00 val., prie čigonų taboro, esančio Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, už 2600 Lt (753,01 Eur) pardavė liudytojui Nr. 8-12 nenustatytomis aplinkybėmis įgytą ir, turint tikslą išplatinti, laikytą didelį kiekį narkotinės medžiagos – 18,252 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 3,607 g heroino.

Be to, B. E. ir Z. R. buvo kaltinami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį tuo, kad jie, veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir pardavė didelį kiekį narkotinės medžiagos, t. y. 2012 m. spalio mėn. Vilniuje susitarė neteisėtai įgyti, laikyti ir parduoti narkotines medžiagas – heroiną: B. E. 2012 m. spalio 15 d. susitikimo, vykusio (duomenys neskelbtini), metu susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu liudytoju Nr. 8-12 dėl narkotinės medžiagos – heroino pardavimo šiam ir 2012 m. spalio 16 d. telefoninių pokalbių metu susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu liudytoju Nr. 8-12 dėl didelio kiekio – 10 g – narkotinės medžiagos – heroino pardavimo šiam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip iki 2012 m. spalio 17 d. Z. R. iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį narkotinės medžiagos – 9,083 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 2,539 g heroino, ją 2012 m. spalio 17 d., apie 15.00 val., čigonų tabore, esančiame Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, už 1400 Lt (405,47 Eur) Z. R. ir B. E. pardavė liudytojams Nr. 8-12 ir Nr. 9-12.

B. E. ir M. S. buvo kaltinami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį tuo, kad jie, veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir pardavė narkotinę medžiagą, t. y. 2013 m. sausio mėn. susitarė neteisėtai įgyti, laikyti ir parduoti narkotines medžiagas – heroiną. B. E. telefoninių pokalbių metu susitarė su nusikalstamą veiką imituojančiu liudytoju Nr. 8-12 dėl narkotinės medžiagos heroino pardavimo šiam ir tuo tikslu 2013 m. sausio 17 d., apie 13.00 val., su liudytojais Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 B. E. atvyko į čigonų taborą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, kur už liudytojų Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 perduotus 150 Lt (43,44 Eur) įsigijo iš M. S. pastarojo, turint tikslą parduoti, neteisėtai įgytą ir laikytą narkotinę medžiagą – 0,540 g šviesiai geltonos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,072 g heroino. Ją B. E., paėmęs iš M. S., neteisėtai laikė ir perdavė liudytojams Nr. 8-12 ir Nr. 9-12.

Z. R. buvo kaltinama pagal BK 259 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė psichotropinę medžiagą, t. y. nenustatytą dieną ir nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m. vasario 14 d. 10.45 val., Lietuvos Respublikoje iš tyrimo nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo ir laikė name Nr. 46A, esančiame (duomenys neskelbtini), psichotropinę medžiagą – šešias tabletes „Lorafen“, kurių sudėtyje yra 0,015 g lorazepamo.

S. D. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino neteisėtai įgyti narkotinę medžiagą, t. y. 2013 m. vasario 14 d. Vilniuje susirašinėjimo trumpomis žinutėmis metu susitarė su B. E., kad šis įgis jam narkotinę medžiagą – heroiną. Veikdamas pagal susitarimą, B. E. tą pačią dieną čigonų tabore, esančiame Vilniuje, Dariaus ir Girėno g.185, iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,157 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,0376 g heroino, ir ją nuo 12.00 val. gabeno į susitikimo su S. D. vietą (duomenys neskelbtini), tačiau šis jam gabentos narkotinės medžiagos neįsigijo, nes 2013 m. vasario 14 d., apie 14.16 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje narkotines medžiagas jam gabenęs B. E. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

B. E., M. S. ir S. D. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. 2013 m. vasario mėn. Vilniuje susitikimo ir telefoninio pokalbio metu susitarė apgaule, apsimesdami narkotinės medžiagos – heroino pardavėjais, savo ir vienas kito naudai įgyti svetimą turtą – nusikalstamą veiką imituojančių liudytojų Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 pinigus, skirtus narkotinės medžiagos – heroino įsigijimui. Įgyvendinant šį sumanymą, 2013 m. vasario 12 d., apie 20.00 val., B. E. ir S. D. susitiko su nusikalstamą veiką imituojančiais liudytojais Nr. 8-12 ir Nr. 9-12, kartu su jais nuvyko į čigonų taborą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, kur M. S. neva turėjo parduoti nusikalstamą veiką imituojantiems liudytojams Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 iš anksto sutartą didelį kiekį – 10 g narkotinės medžiagos heroino, tačiau čigonų tabore įslaptintiems liudytojams melagingai išdėstė iš anksto aptartą versiją, jog M. S. serga ir yra ligoninėje, po to, B. E. ir S. D. paėmė iš nusikalstamą veiką imituojančių liudytojų Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 narkotikams pirkti skirtus 1200 Lt (347,54 Eur), pažadėję paimti narkotinę medžiagą iš sutartos vietos ir atnešti, tačiau jos neatnešė, pinigų negrąžino ir su pinigais pasišalino.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroro prašymu pakeistas S. D. pareikštas kaltinimas, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. veikdamas bendrininkų grupe su B. E. ir M. S. 2013 m. vasario mėn. Vilniuje susitikimo ir telefoninio pokalbio metu susitarė su B. E. ir M. S. apgaule, apsimesdami narkotinės medžiagos – heroino pardavėjais, savo, B. E. bei M. S. naudai įgyti svetimą turtą – nusikalstamą veiką imituojančių liudytojų Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 pinigus, skirtus narkotinės medžiagos – heroino įsigijimui; 2013 m. vasario 12 d., apie 20.00 val., kartu su B. E. susitiko su nusikalstamą veiką imituojančiais liudytojais Nr. 8-12 ir Nr. 9-12, kartu su jais nuvyko į čigonų taborą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, kur M. S. turėjo parduoti nusikalstamą veiką imituojantiems liudytojams Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 iš anksto sutartą kiekį narkotinės medžiagos – 10 g heroino. Čigonų tabore, M. S. apsimetus sergančiu ir esančiu ligoninėje, jis ir B. E. apgaule, žinodami, kad sutarto kiekio narkotinės medžiagos jie neturi ir jos neatneš, paėmė iš nusikalstamą veiką imituojančių liudytojų Nr. 8-12 ir Nr. 9-12 1200 Lt (347,54 Eur) ir pažadėjo paimti narkotinę medžiagą iš sutartos vietos ir šiems ją atnešti, tačiau narkotinės medžiagos neatnešė ir pinigų negrąžino. Tokiais savo veiksmais S. D. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

S. D. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą, t. y. kad jis 2013 m. vasario 14 d. Vilniuje susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis metu susitarė su B. E., kad 2013 m. vasario 14 d. šis neteisėtai įgis S. D. narkotinę medžiagą – heroiną, B. E. ir S. D. aptarė heroino įgijimo vietą, laiką, heroino kiekį. Veikdamas pagal susitarimą, B. E. 2013 m. vasario 14 d., iki 12.00 val., čigonų tabore, esančiame Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,157 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,0376 g heroino, įgytą narkotinę medžiagą nuo 12.00 val. gabeno į susitikimo su S. D. vietą (duomenys neskelbtini), tačiau S. D. narkotinės medžiagos – 0,157 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,0376 g heroino, neperdavė, nes 2013 m. vasario 14 d., apie 14.16 val., iki susitikimo su S. D., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje B. E. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo neatsižvelgta į visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus duomenis, jie netinkamai įvertinti, neįvertinti tiek atskirai, tiek jų visuma, netinkamai pritaikytos BPK nuostatos, reglamentuojančios nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau – ir NVIV) panaudojimą, jo pagrindus, sąlygas bei tikslus, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Prokuroras nurodo provokacijos sampratą tiek pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 6 straipsnio 5 dalį, tiek kasacinio teismo jurisprudencijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2001) ir kad BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką taikant NVIV. Pažymima, kad konstatavus, jog veikos padarymą lėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, provokacijos faktas nustatytinas ir tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>). Kasatorius pažymi, kad privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Provokacijos būdu surinkti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo.

Kasatorius cituoja BPK 159 straipsnio, 158 straipsnio 1 dalies (2004 m. liepos 8 d. įstatymo IX-2336, įsigaliojusio 2004 m. liepos 24 d, redakcija) nuostatas ir nurodo, kad tiek OVĮ, tiek BPK nuostatos nereglamentuoja, kiek gali būti taikomas NVIM ar NVIV, žinoma, tai negali tęstis begalę laiko. NVIM, kaip operatyvinio tyrimo veiksmas, ir NVIV, kaip ikiteisminio tyrimo veiksmas, yra skirti baudžiamojo proceso tikslams, numatytiems BPK 1 straipsnyje, pasiekti, o BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Dėl to NVIV gali būti tęsiami tik tiek, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti duomenis dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Tačiau šiuo atveju, anot prokuroro, teismas, spręsdamas NVIV taikymo teisėtumo klausimą, šių aplinkybių, NVIV taikymo tikslų nevertino ir neanalizavo kartu su bylos duomenimis.

Prokuroro nuomone, NVIM ir NVIV taikymas B. E. pakankamai ilgą laikotarpį nėra pagrindas daryti išvadą dėl jo provokavimo. Iš liudytojų Nr. 8-12, Nr. 9-12, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų, protokolų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo bei garso įrašų, 2014 m. vasario 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo ir garso įrašo, kurio teismas nevertino ir neanalizavo, matyti, kad dar iki pirmo narkotinės medžiagos pardavimo 2012 m. spalio 4 d. B. E. liudytojui Nr. 8-12 pasakojo apie skirtingus heroino įgijimo šaltinius, narkotines medžiagas įvardydamas „Coca-Cola“. Tai, kad B. E. žinojo ir siūlė įslaptintiems liudytojams įsigyti narkotinių medžiagų (heroino) įvairiais kiekiais, patvirtina ir liudytojo J. C. (Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūno) parodymai. Be kita ko, šių duomenų visuma leidžia manyti, kad ne įslaptinti liudytojai skatino ieškoti narkotinių medžiagų platintojų, o pats B. E. siūlė jų įsigyti iš įvairių šaltinių ir įvairiais kiekiais. Tai, kad B. E. pasiūlymai buvo realūs, patvirtina bylos duomenys, jog būtent jis įvardijo Z. R., vėliau – M. S., kaip asmenis, prekiaujančius narkotinėmis medžiagomis.

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad po 2012 m. spalio 15 d. nusikalstamos veikos buvo „tiražuojamos“, jei ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje fiksuojami tik narkotinių medžiagų pardavimai ir taip kiekvienu atveju būtų sunkinama B. E. bei kitų asmenų teisinė padėtis. Baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartimi buvo leista nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2013 m. sausio 10 d. taikyti B. E. procesines prievartos priemones, numatytas BPK 158, 159, 160 straipsniuose. Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, teismų nutartimis analogiškos apimties veiksmus buvo leista taikyti Z. R. ir M. S., esant pagrindui manyti, kad šie minėtas nusikalstamas veikas daro kartu su B. E.. Tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki 2013 m. vasario 14 d. B. E., Z. R., M. S., S. D. sulaikymo nebuvo apsiribota vien tik NVIV taikymu, o buvo siekiama gauti duomenų apie daromas nusikalstamas veikas, nustatyti ir kitus nusikaltimus darančius asmenis, nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, narkotinių medžiagų įgijimo šaltinius, patvirtina duomenys, esantys liudytojų Nr. 8-12, Nr. 9-12, J. C. parodymuose, protokoluose dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, garso įrašuose, ir tai, kad nurodytu laikotarpiu, remiantis teismo nutartimis, ne tik B. E., bet ir Z. R. buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154, 160 straipsniuose. Šie teismų nevertinti duomenys leidžia teigti, kad NVIV veiksmai B. E., Z. R., M. S. buvo taikomi siekiant gauti duomenų apie daromas nusikalstamas veikas, nustatyti visus nusikaltimus darančius asmenis, nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, narkotinių medžiagų įgijimo šaltinius. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu, iki įtariamųjų sulaikymo, NVIV buvo taikyti proporcingai, esant pagrindui, keliamiems tikslams ir buvo teisėti. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad NVIV turėjo būti nutraukti jau po 2012 m. spalio 15 d., net neįvertinęs duomenų, esančių liudytojų Nr. 8-12, Nr. 9-12, J. C. parodymuose, protokoluose dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, garso įrašuose, visumos, patvirtinančių, kad nuo 2012 m. spalio 11 iki 17 d. kontaktų su liudytojais, kuriems taikomas anonimiškumas, metu Z. R. ir B. E. pagrindinis tikslas buvo perduoti šiam liudytojui narkotinės medžiagos pavyzdį (už kurio perdavimą bendrininkai nuteisti) ir vėliau parduoti minėtam liudytojui didelį narkotinės medžiagos kiekį – 9,083 g gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 2,539 g heroino, kurią 2012 m. spalio 17 d., apie 15.00 val., čigonų tabore Z. R. už 1400 Lt (405,47 Eur) per B. E. neteisėtai pardavė liudytojams Nr. 8-12 ir Nr. 9-12.

Prokuroras pažymi, kad BPK nuostatos nereglamentuoja, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, imituojančius veiksmus galima taikyti tik tada, kai yra duomenų apie asmens, kaip stambaus masto narkotinių medžiagų prekeivio, statusą. Dėl to, vertinant NVIV taikymo teisėtumo klausimą, privalėjo būti įvertinta, ar B. E. ir Z. R. siūlė įslaptintiems liudytojams daryti tokių kategorijų nusikalstamas veikas, t. y. įsigyti tokius narkotinių medžiagų kiekius, ir kokių tikslų buvo siekiama taikant NVIV. Teismas nevertino bylos duomenų, jog nuo 2012 m. spalio 11 iki 15 d. B. E., Z. R. su liudytojais, kuriems taikomas anonimiškumas, aptarė ne tik heroino pavyzdžių, bet didelių bei labai didelių heroino kiekių pardavimo klausimus, narkotinių medžiagų kokybę.

Bylą nagrinėję teismai provokavimą daryti nusikaltimus grindė 2012 m. spalio 1 d., 2013 m. sausio 17 d. B. E. ir liudytojo Nr. 8-12 pokalbių analize, kad 2013 m. sausio 17 d. liudytojas Nr. 8-12 elgėsi gana aktyviai, pats pradėjo pokalbį, skatino važiavimą į čigonų taborą. Taip, anot prokuroro, teismas neatsižvelgė į prieš tai nurodytus duomenis, kad dar iki 2012 m. spalio 1 d. B. E. siūlė liudytojui Nr. 8-12 įsigyti įvairius kiekius narkotinių medžiagų iš įvairių šaltinių; į 2012 m. spalio 1 d. pokalbio visumą, jog B. E. pats savo iniciatyva nurodo liudytojui Nr. 8-12 įvairius asmenis, prekiaujančius narkotinėmis medžiagomis, patvirtina šių asmenų patikimumą. Prokuroro teigimu, šio pokalbio ir prieš tai buvusių pokalbių garso įrašuose nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, būtų nusikalstamų veikų darymo iniciatoriai, skatintų B. E. ar kitus padėti surasti asmenis, prekiaujančius narkotinėmis medžiagomis, o liudytojo Nr. 8-12 pasiūlymas B. E. atsilyginti už pagalbą įgyjant narkotines medžiagas negali būti laikomas provokuojančiu elgesiu daryti nusikaltimą. Aplinkybė, kad liudytojai atsisakydavo patys eiti į taborą, taip pat to nepatvirtina. Pažymėtina, kad šio pokalbio turinio dalis, kurioje B. E. pasakoja apie susitarimą platinti heroiną, nurodydamas jo procentinę išraišką (10 g kiekį), prieštarauja teismo išvadai, kad iš B. E. pusės nebuvo jokios užuominos apie tai, kad jis pats prekiauja narkotinėmis medžiagomis dideliais kiekiais. Be to, šie duomenys ir bylos duomenys, patvirtinantys vėlesnius susitikimus, paneigia teismo išvadą, kad B. E. neturėjo nuolatinio didelio ar labai didelio kiekio narkotikų tiekėjo Lietuvoje.

Prokuroro manymu, nepagrįstai pripažinta ir tai, kad liudytojai Nr. 8-12, Nr. 9-12 provokavo 10 g heroino pirkimą iš M. S. per B. E.. Kasaciniame skunde detaliai cituojami liudytojo Nr. 8-12 parodymai apie jo bendravimą su B. E. 2012 m. gruodžio 7, 8 dienomis ir šio siūlymus jam bei Dainiui gauti ir prekiauti narkotinėmis medžiagomis, vykimą į taborą, žmones, iš kurių gauna narkotines medžiagas, galinčius jas parduoti (M. S.) ir kt. Šiuos liudytojo Nr. 8-12 parodymus patvirtina duomenys, esantys liudytojo Nr. 9-12 parodymuose, 2013 m. kovo 22 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole, 2012 m. gruodžio 7 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 17 d. slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose bei garso įrašuose. Prokuroro teigimu, iš šių duomenų visumos matyti, kad ne liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, skatino B. E. ieškoti asmenų, platinančių narkotines medžiagas, o pats nuteistasis nurodė M. S., kaip asmenį, galintį parduoti heroiną.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai, remdamiesi 2013 m. vasario 12 d. įrašu, pažymėjo, kad provokavimo mastą atspindi B. E. apsisprendimas po keturių bendravimo su pareigūnais mėnesių nutraukti nusikalstamus veiksmus jam nutarus apgauti pareigūnus, paimant iš jų pinigus narkotikams, narkotikų neatnešant ir su pinigais pasišalinant, nes neatsižvelgė į bylos duomenų visumą, kuri rodo, kad B. E. sumanymas apgauti liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, kilo tik 2013 m. vasario 12 d. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad iki 2013 m. vasario 12 d. B. E. turėjo planą ar susitarimą su kitais asmenimis apgaule užvaldyti pinigus. Be to, tą aplinkybę, kad B. E. iki 2013 m. vasario 12 d. turėjo tikslą daryti nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, patvirtina ir tai, kad didžiąją dalį paimtų pinigų B. E. grąžino liudytojui Nr. 8-12.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog B. E., Z. R., M. S., S. D. buvo išteisinti dėl dalyvavimo 2012 m. spalio 17 d., 2013 m. sausio 17 d. ir 2013 m. vasario 12 d. nusikaltimuose, lėmė BK 72 straipsnio netaikymą, nors bylos duomenys patvirtina, kad nurodyti asmenys iš šių nusikalstamų veikų turėjo turtinės naudos.

Prokuroras cituoja BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, nurodo B. E. paskirtas bausmes ir teigia, kad nuosprendžiu nustatyta, jog 2012 m. spalio 15 d. ir 2013 m. vasario 14 d. nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, B. E. padarė būdamas anksčiau, 2012 m. spalio 4 d., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 15 d., 2013 m. vasario 14 d. B. E. disponavo tos pačios rūšies narkotine medžiaga, turėdamas tikslą ją platinti, be to, narkotinių medžiagų kiekiai labai nesiskiria. Esant šioms aplinkybėms, teismas, paskyręs B. E. už 2012 m. spalio 4 d. nusikalstamą veiką laisvės atėmimą trejiems metams, už 2012 m. spalio 15 d., 2013 m. vasario 14 d. nusikalstamas veikas turėjo paskirti griežtesnes bausmes, artimas baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Skiriant bausmę Z. R., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad nusikalstamą veiką ji padarė veikdama bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų. Taigi, įvertinus tai, atsižvelgiant į Z. R. asmenybę, teismas dėl 2012 m. gruodžio 5 d. nusikalstamos veikos jai paskyrė per švelnią bausmę, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnis).

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo argumentų apie baudžiamojo proceso pažeidimus byloje, NVIM ir NVIV taikymo

Esminis prokuroro kasacinio skundo argumentas – kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino provokavus B. E. daryti nusikalstamas veikas 2012 m. spalio 17 d., 2013 m. sausio 17 d. ir 2013 m. vasario 12 d., kad NVIM ir NVIV taikymas buvo nepagrįstai ilgas ir turėjo būti nutrauktas jau po 2012 m. spalio 15 d. nusikalstamos veikos padarymo. Prie tokių išvadų, anot prokuroro, teismai priėjo neišnagrinėję visų bylos įrodymų tiek atskirai, tiek jų visumos, neįvertinę liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymų, jų bendravimo su B. E. eigos, šio pasakytų frazių dėl galimybės gauti didelius kiekius narkotinių medžiagų iš įvairių šaltinių dar iki pirmosios narkotinių medžiagų perdavimo dienos (2012 m. spalio 4 d.), taip pat siektų tikslų, taikant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus, todėl buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, turėjusių reikšmės tinkamam ir teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

Tokie kasatoriaus teiginiai neatitinka pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų ir šių teismų sprendimų turinio, ginčijamų teisės normų reikalavimų ir susiformavusios jų taikymo teismų praktikos. Priešingai negu tvirtina prokuroras, teismų išvados padarytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš esmės kasatorius ginčija teismų išvadų pagrįstumą, o tai, nenustačius BPK pažeidimų vertinant įrodymus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

NVIM sankcionavimo šioje byloje metu galiojęs aktualios redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymas numatė, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis – sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą (OVĮ 3 straipsnio 20 dalis).

Operatyvinio tyrimo pagrindai įtvirtinti OVĮ 9 straipsnyje, kurio 1 punkte nustatyta, kad NVIM, kaip vienas iš operatyvinių veiksmų, gali būti sankcionuojamas tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, konkrečiai įvardytus šiame straipsnyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. NVIM sankcionavimo tvarka nustatyta OVĮ 12 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai, koordinuojantys ir kontroliuojantys operatyvinių veiksmų teisėtumą, pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Trečioje šio straipsnio dalyje įtvirtinta, kad operatyvinės veiklos subjekto parengtas nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą, tais atvejais, kai konkrečiam asmeniui pasiūloma padaryti nusikalstamą veiką arba dalyvauti ją darant, vadovaujantis BPK 159 straipsnio 1 dalimi, prokuroras, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumą lemia ne tik jų sankcionavimo, bet ir jų vykdymo teisėtumas. Pažymėtina, jog tam, kad teismas pripažintų NVIV surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIV būtų sankcionuoti nepažeidžiant BPK 159 straipsnio nuostatų. NVIV surinkta medžiaga gali būti teismo pripažįstama įrodymu tik tada, kai atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo laikomasi įstatymo reikalavimų. Net ir esant BPK numatytiems sankcionavimo pagrindams, taikant NVIV, negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis ir Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuriame provokacijos sąvoka apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.). Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2012">2K-262/2012</a>, 2K-530/2012, 2K-434/2013). Teismų praktikoje bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar į provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas.

Atsižvelgiant į 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), nustatant provokaciją turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į modelio dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), tačiau, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti. Be to, paminėtina, kad, pavyzdžiui, pagal EŽTT praktiką netgi prašymas gauti narkotinių ar psichotropinių medžiagų apeliuojant į prašomo asmens gailestį ir skundžiantis bloga savijauta dėl atitinkamos medžiagos stokos vertinamas kaip spaudimas padaryti nusikalstamą veiką (tokios medžiagos suteikimą (Vanyan v. Russia, no. 53203/99, judgement of 15 December 2005; Bannikova v. Russia).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškina, kad NVIM arba (ir) NVIV taikymo trukmė gali būti vienas iš požymių, reikšmingų sprendžiant dėl provokavimo konkrečioje byloje (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a> ir kt.). Paminėtina, kad ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad kaltinimas B. E. ir Z. R. dėl 2012 m. spalio 17 d. (BK 25 straipsnio 3 dalis ir 260 straipsnio 2 dalis), B. E. ir M. S. dėl 2013 m. sausio 17 d. (BK 26 straipsnio 3 dalis ir 260 straipsnio 1 dalis) ir B. E., M. S., S. D. dėl 2013 m. vasario 12 d. (BK 182 straipsnio 1 dalis) veikų pagrįstas išskirtinai duomenimis, surinktais taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, atliktus pažeidžiant BPK 159 straipsnio reikalavimus (provokuojant asmenį), todėl pripažino juos neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus duomenis tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, palyginęs juos tarpusavyje, nurodė, kodėl ir kokius bylos duomenis pripažįsta neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, laikantis BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reikalavimų nurodytos motyvuotos išvados dėl bylos duomenų nepripažinimo įrodymais ir tuo pagrindu argumentuotas B. E., Z. R., M. S. ir S. D. išteisinimas dėl pirmiau nurodytų, tik neleistinais duomenimis pagrįstų, nusikalstamų veikų. Nuosprendyje įvertinti byloje B. E. taikyto NVIM, vėliau NVIV laikotarpiai ir konstatuota, kad jie buvo pernelyg ilgi, nes dar NVIM taikymo metu įslaptinti liudytojai beveik 1,5 metų bendravo su B. E., tačiau, be jo paties pasisakymų apie galimybes gauti didelius narkotinių medžiagų kiekius, kitų tai patvirtinančių duomenų nesurinko. Teismai išsamiai išanalizavo 2012 m. spalio 1 d. B. E. ir liudytojo Nr. 8-12 pokalbį ir padarė išvadą, kad jau tuo metu pareigūnams tapo aišku, jog B. E. neužsiima stambaus masto narkotikų prekyba. Tai turėjo būti pakankama priežastis nutraukti NVIM veiksmus, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti jo disponavimo dideliais kiekiais narkotinių medžiagų galimybes ir mastus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atliktų nusikalstamą veiką imituojančių modelio bei veiksmų taikymo teisėtumo, įvertino ir kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes: kad pats B. E. vartojo narkotines medžiagas, kurias pirkdavo iš skirtingų asmenų čigonų tabore, būtent su jais ir galėjo supažindinti pareigūnus tiesioginiam bendravimui; kad slapto B. E. pokalbių pasiklausymo metu užfiksuotuose duomenyse nenustatyta jokios užuominos apie jo prekybą narkotinėmis medžiagomis dideliais kiekiais (jo galimybės apsiribojo tik savarankiškai, kilus poreikiui, išplatinti didelių kiekių nesiekiančias narkotines medžiagas); kad byloje užfiksuotais duomenimis bendravimas tarp įslaptintų liudytojų ir B. E. vykdavo išskirtinai liudytojų iniciatyva; kad B. E. pokalbių metu jis bandė sudaryti įspūdį, jog turi pažinčių, apie esamą jo įtaką ir pažintis, tačiau taip tik siekdamas padaryti įspūdį liudytojams, ypač įslaptintam liudytojui Nr. 8-12, su kuriuo bendravo ilgą laiko tarpą, įvairiomis temomis, priprato prie jo ir jį vertino kaip draugą (vadino broliu, bendravo šeimomis). Ir tik visų šių aplinkybių pagrindu teismas motyvuotai konstatavo, jog B. E. elgesyje ir bendravimo stiliuje įžvelgtas noras įsiteikti liudytojui Nr. 8-12 ir, tenkinant pastarojo poreikius, pirkti narkotines medžiagas dideliais kiekiais, siekimas sudaryti lygiaverčio asmens įvaizdį, nors jis neturėjo pinigų net kasdieniam pragyvenimui, skolinosi, gyrėsi pavogęs piniginę ir pan. Būtent dėl tokių nustatytų aplinkybių pagrįstai konstatuota, kad jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, po 2012 m. spalio 15 d. narkotinių medžiagų perdavimo, NVIV taikymas turėjo būti nutrauktas. Tolesni pareigūnų veiksmai, pasireiškę tuo, kad įslaptintas liudytojas „dovanodavo“ B. E.skolas, nuolaidžiaudavo, kai buvo negrąžinama dalis perduotų pinigų, parduotas mažesnis narkotinių medžiagų kiekis, nei turėjo būti, toleravo itin didelę prašomą kainą už narkotinių medžiagų bandinius, pareigūnai atmetė B. E. pasiūlymą ir atsisakė patys eiti į taborą bei skatino tai daryti būtent jį, pagrįstai įvertinti kaip provokavimas daryti nusikalstamas veikas. Šiuo aspektu itin reikšmingas paties B. E. apsisprendimas atsikratyti įslaptintų liudytojų juos apgaunant, kurio priežastį būtent pareigūnų įkyrius provokuojančius veiksmus patvirtina B. E. pokalbių su M. S. turinys.

Kasaciniame skunde iš esmės atkartojami apeliacinio skundo argumentai. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į esminius apelianto argumentus dėl įrodymų leistinumo byloje. Teismas pakartotinai analizavo byloje surinktus duomenis ir motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog B. E. buvo skatinamas toliau daryti nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, taip pažeidžiant BPK 159 straipsnio 3 dalies draudimą. Dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos teismas pasisakė, kad ją lėmė įslaptintų liudytojų, be kurių įsikišimo ši veika nebūtų buvusi padaryta, įkyrūs veiksmai, nes B. E., įslaptintus liudytojus laikydamas narkotikų prekeiviais, siekdamas jų atsikratyti, drauge su M. S. ir S. D. pasisavino narkotinėms medžiagoms įsigyti pareigūnų jiems perduotus pinigus. Prokuroras, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nepateikia duomenų, kurie, jo manymu, rodytų BPK normų, reglamentuojančių apeliacinį procesą, pažeidimą. Įvertindamas įrodymus ne taip, kaip pageidavo apeliantas, ir patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių ir apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė.

Dėl kasacinio skundo nuteistiesiems paskirtų bausmių klausimu

Prokuroras, ginčydamas nuteistųjų B. E. ir Z. R. išteisinimą dėl atskirų kaltinimų, kartu teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes už tas nusikalstamas veikas, kurias pripažino įrodytomis, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad bausmės paskirtos teisingai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas bausmių šiems nuteistiesiems klausimą nagrinėjo tiek pagal prokuroro, tiek pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Nuteistoji Z. R., laikydama, kad ji buvo išprovokuota padaryti visas jai inkriminuotas veikas, prašė nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis B. E. skundė vien tik jam paskirtą bausmę, prašydamas ją sušvelninti. Prokuroras manė, kad nuteistiesiems turėjo būti paskirtos bausmės, artimos baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Analogiška prokuroro pozicija dėl nuteistajam B. E. paskirtos bausmės išdėstyta ir prokuroro kasaciniame skunde, o dėl Z. R.pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės laisvės atėmimo aštuoneriems metams teigiama, kad ji yra per švelni.

Vienas iš pagrindų apeliacinės instancijos teismui pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį yra neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šio pagrindo nenustatė. Prokuroras, teigdamas, esą apeliacinės instancijos teismas turėjęs sugriežtinti bausmes, o to nepadaręs pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, operuoja įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkiu.

BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į tai, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Ši norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007, 2K-511/2010, 2K-194/2011). Apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes laiko teisingomis. Prokuroro kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad skiriant bausmes nuteistiesiems buvo pažeisti BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

Kita vertus, pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sugriežtinti bausmę tik tuo atveju, kai dėl to paduotas skundas, o prokuroras kasaciniame skunde tokio prašymo nėra pateikęs. Prokuroro prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka susijęs su, jo manymu, padarytais BPK pažeidimais išteisinant nuteistuosius dėl atskirų jiems inkriminuotų veikų. Jeigu toks prašymas būtų patenkintas, kasacinės instancijos teismas pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, iš viso negalėtų svarstyti bausmių klausimo.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų (BPK 383 straipsnis).

Dėl išlaidų advokatų pagalbai apmokėti

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. balandžio 14 d. prašymu Nr. (4.22.) TPA-1127 prašo iš nuteistosios Z. R. priteisti valstybei 63,69 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 14.1.4.1 ir 11 punktais, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2015 m. balandžio 15 d. sudaro advokato užmokestis – 63,69 Eur.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. balandžio 27 d. prašymu Nr. (4.22.) TPA-1309 prašo iš išteisintojo M. S. priteisti valstybei 69,48 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 4 punktu, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2015 m. gegužės 19 d. sudaro advokato užmokestis – 69,48 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-46-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-46-895/2015">2K-46-895/2015</a> ir kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinis skundas nuteistosios Z. R. ir išteisintojo M. S. padėtį bloginančiais pagrindais. Nuteistoji Z. R. šiuo metu atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose, o išteisintasis M. S. buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje (Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime), be gynėjų pagalbos jų teisės nebūtų tinkamai ginamos, todėl pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 2 dalį gynėjų dalyvavimas byloje buvo būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinkti advokatai, suteikę Z. R. ir M. S. antrinę teisinę pagalbą. Išnagrinėjusi bylą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė prokuroro kasacinį skundą atmesti. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkintini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis