N. R. pagal BK 201 str. 2 d., 201 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-259-222/2015

Proceso Nr. 1-79-1-00566-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.15.3.1;

1.2.17.5.

2015 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos

prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Miglei Mainionytei,

nuteistajam N. R. ir jo gynėjui advokatui Remigijui Uckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutarties nuteistojo N. R. baudžiamojoje byloje.

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu N. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 2 dalį – 25 MGL (3250 Lt, t. y. 941 Eur) dydžio bauda, pagal BK 201 straipsnio 3 dalį – 10 MGL (1300 Lt, t. y. 376 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, N. R. paskirta galutinė bausmė – 25 MGL (3250 Lt, t. y. 941 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas N. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys patenkintas – iš N. R. priteista 8108,28 Lt (2348 Eur) nesumokėtų akcizų ir 211,91 Lt (61 Eur) delspinigių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartimi Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys atmestas.

Patikslinta nuosprendžio rezoliucinė dalis nurodant, kad, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas N. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė – 23 MGL (2990 Lt, t. y. 865 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimo, kasatorės atstovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo N. R. ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

N. R. pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį už tai, kad, turėdamas tyčią neteisėtai pagaminti daugiau kaip 50 litrų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų (naminės degtinės), turėdamas tikslą juos realizuoti, 2013 m. liepos mėn. savo namuose, (duomenys neskelbtini), neteisėtai pasigamino aparatą naminiams stipriesiems alkoholiniams gėrimams gaminti ir jį laikė gyvenamojo namo rūsyje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. rugsėjo mėn., neteisėtai pagamino: 1000 litrų 14–16 proc. stiprumo „brogos“ (raugalo), tinkamos naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, turinčios 148 litrus absoliutaus etilo alkoholio; 61,83 litrų namų gamybos stipraus alkoholinio gėrimo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 24–59 proc. Pagamintą alkoholinį gėrimą,,brogą“ (raugalą) ir aparatą naminei degtinei gaminti, laikė gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), rūsyje, iki 2013 m. lapkričio 12 d. 14.00 val., kol apžiūros metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, N. R. pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. (ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku) neteisėtai Lenkijos Respublikoje įsigijo 24,21 litrų 85,8 proc. denatūruoto etilo alkoholio skiedinio, kurį parsigabeno į savo namus, (duomenys neskelbtini), ir laikė neturėdamas tikslo realizuoti iki 2013 m. lapkričio 12 d. 14.00 val., kol jį apžiūros metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu civilinė ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BPK 109, 113 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–254, 6.263–291 straipsnių nuostatas, dėl to nepagrįstai atmetė civilinį ieškinį dėl valstybei padarytos žalos atlyginimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BPK įtvirtintas nuostatas nukentėjusiuoju pripažintas asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). CK 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei arba jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, rinkliavų ar kitų privalomų įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto bei kitokius santykius, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Kasaciniame skunde pažymima, kad šioje byloje atsakovą ir civilinį ieškovą sieja deliktiniai prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CK nuostatos. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) kasacinėmis nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-1253/2001, 3K-3-29/2011, kasatorė nurodo, kad yra išaiškinta, jog kreditorius yra prievolinio teisinio santykio dalyvis, kuris turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo pareigą. Jei mokesčių mokėtojas nevykdo pareigos laikytis įstatymų, tinkamai apskaičiuoti ir laiku mokėti mokesčius valstybei, tai jis laikomas skolininku nuo tada, kai nevykdo mokestinių prievolių. Taigi, įstatymu numatytų mokesčių mokėjimo pareigos nevykdymas yra pagrindas mokesčių mokėtojo atsakomybei kilti. Mokesčiai yra nustatyti ir renkami ne mokesčių administratoriui, o valstybei, todėl nėra pagrindo teigti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) tampa kreditoriumi tik po to, kai atlieka patikrinimą ir surašo dokumentą, konstatuojantį konkretų mokestinį įsiskolinimą. Pasak kasatorės, nagrinėjamu atveju prievolė sumokėti akcizų mokestį už įsigytas ir laikytas akcizais apmokestinamas prekes atsakovui kilo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą (toliau – Akcizų įstatymas), kurio 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 10 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog už laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo rėžimas, bet už kurias akcizai pagal šio įstatymo (ar savo esme tolygių kitų valstybių narių teisės aktų) nuostatas nesumokėti, asmeniui, laikančiam akcizais apmokestinamas prekes, atsiranda prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą; vadovaujantis minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, akcizų mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos; to paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje; vadovaujantis 10 straipsnio 7 dalimi, kai asmuo, pažeisdamas Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6, 7 dalių reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo dienos pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną. Kasaciniame skunde pažymima, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ETT) 2001 m. balandžio 5 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-325/99 (G. van.de Water vs. Staatsseretahs van Financien) konstatavo, jog Europos Tarybos Direktyvos 6 straipsnio 1 pastraipa turi būti aiškinama taip, kad vien turėjimas prekės, apmokestinamos vartojimo mokesčiu, Direktyvos 3 straipsnio 1 pastraipos prasme yra prekės išleidimas vartojimui, jeigu ši prekė pagal galiojančias Bendrijos ir nacionalinės teisės nuostatas nebuvo apmokestinta. Kasatorė nurodo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 24 punkto 13 straipsnio nuostatomis, mokesčiai yra valstybės finansų sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) taip pat yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiems poreikiams tenkinti. Nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybė (savivaldybės) negauna pajamų, yra ribojamos jos galimybės vykdyti priskirtas funkcijas. Be to, vieniems ūkinės veiklos subjektams nemokant mokesčių, kiti jos subjektai – sąžiningi mokesčių mokėtojai – atsiduria jiems nepalankioje padėtyje (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

Kasatorė, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teigia, kad nuteistasis N. R., įsigydamas ir laikydamas 24,21 litrus 85,80 proc. etilo alkoholio skiedinio, neteisėtai pagamindamas bei laikydamas 61,83 litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 24–59 proc. bei 1000 litrų 14–16 proc. stiprumo,,brogos“ (raugo), nesumokėjo Akcizų įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nurodytų akcizų ir taip savo veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, kurią, vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, privalo visiškai atlyginti. Padarytos žalos dydis šiuo atveju apskaičiuotas vadovaujantis minėtomis Akcizų įstatymo nuostatomis.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje akcizų nesumokėjimas nėra nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų dalykas, o jis nebuvo kaltinimas akcizais apmokestinamo produkto neteisėtu gaminimu, laikymu ar išleidimu į apyvartą pagal BK 199² straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 201 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimo, gabenimo, laikymo bei realizavimo tvarka, dalykas – namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai, nedenatūruotas, denatūruotas ir techninis etilo, taip pat yra akcizų objektas pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą. BK 199² straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – akcizais apmokestinamų prekių įsigijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarka, dalykas – prekės, apmokestinamos akcizais, t. y. apdorotas tabakas, energiniai produktai, elektros energija (Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis 2–4 punktai). Namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai apmokestinami akcizais Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 10 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, o denatūruotas etilo alkoholis – Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad BK 201 straipsnis laikytinas specialiąja norma BK 199² straipsnio atžvilgiu. Be to, 199² straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. asmuo atsako pagal minėtą straipsnį tuo atveju, jeigu pažeidžia kitais teisės aktais nustatytą disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarką, šiuo atveju – Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles (patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200) „Dėl Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“. Pagal minėtų Taisyklių 2.3 papunktį, Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose nedenatūruotą bei denatūruotą etilo alkoholį. Kasatorė pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai bei denatūruotas etilo alkoholis yra akcizų mokesčio objektas, o jų disponavimo tvarką taip pat nustato specialus teisės aktas – teisiškai nepagrįsta teismo išvada, jog žala valstybės biudžetui padaroma tik tuo atveju, kai asmuo padaro nusikaltimą, kvalifikuojamą pagal BK 199² straipsnį, o ne pagal BK 201 straipsnį. Kasaciniame skunde remiamasi ir teismų praktika analogiškose bylose, išnagrinėtose Lietuvos apeliaciniame teisme (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNTU1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-555/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-555/2011">1A-555/2011</a>, 1A-374/2012, 1A-424/2013).

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl civilinio ieškinio (BPK 109 straipsnis) išsprendimo baudžiamajame procese dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnyje

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo – nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje N. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, 201 straipsnio 3 dalį už naminių stiprių alkoholinių gėrimų, tikslu juos realizuoti, bei aparato tokiems gėrimams gaminti neteisėtą gaminimą, laikymą ir denatūruoto etilo alkoholio skiedinio neteisėtą įgijimą, gabenimą bei laikymą. Po to, kai ši byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnis), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė civilinį ieškinį dėl prievolės mokėti akcizus už etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus bei delspinigių už laiku nesumokėtus akcizus. Pirmosios instancijos teismas šį civilinį ieškinį priėmė ir pripažino Valstybinę mokesčių inspekciją civiliniu ieškovu šioje byloje, o išnagrinėjęs bylą civilinį ieškinį patenkino – priteisė iš nuteistojo N. R. 8108,28 Lt (2348 Eur) nesumokėtų akcizų ir 211, 91 Lt (61 Eur) delspinigių. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį atmetė padaręs išvadas, kad nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas ginčas, susijęs su pareiga mokėti mokesčius, taip pat nėra bylos nagrinėjimo dalykas mokesčių apskaičiavimo, jų dydžio ir pan. klausimai; N. R. nebuvo kaltinamas (ir atitinkamai nespręstas jo atsakomybės klausimas) pagal BK 199² straipsnį, kuriame numatyta atsakomybė už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Šios teismo išvados yra teisingos, be to, pakankamai argumentuotos. Pažymėtina, kad BK 201 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimo, laikymo, gabenimo ar realizavimo tvarka, dalykas – išvardyti alkoholio gėrimai, jų skiediniai (mišiniai) ir (ar) aparatai jiems gaminti. BK 199² straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – akcizais apmokestinamų prekių disponavimo – įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo, realizavimo tvarka, papildomas objektas – valstybės mokesčių (finansų) sistema, nes atliekant minėto straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus išvengiama mokesčių prekėms, kurioms nustatyti akcizai; nusikalstamos veikos dalykas yra prekės, kurios apmokestinamos pagal Akcizų įstatymą (beje, tokiomis prekėmis gali būti ne tik alkoholiniai gėrimai). Taigi, atsižvelgiant į BK 199² ir 201 straipsnių dispozicijas, įrodinėtinos aplinkybės yra skirtingos ir sprendžiant atsakomybės pagal BK 201 straipsnį klausimus baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku nėra akcizų, mokesčių ir (ar) delspinigių už nesumokėtus akcizus klausimai, t. y. nenustatinėjama, ar daiktai, kuriais disponavo kaltininkas, yra akcizais apmokestinamos prekės, ar jis turėjo pareigą, išplaukiančią iš Akcizų įstatymų (ar kitų teisės aktų) nuostatų, mokėti mokesčius, taip pat atitinkamų mokesčių dydžio apskaičiavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK109 straipsnio nuostatas civilinį ieškinį baudžiamajame procese turi teisę pareikšti asmuo, kuris dėl įtariamojo ar kaltinamojo (nuteistojo) padarytos nusikalstamos veikos patyrė turtinės ar neturtinės žalos. Šios ir kitos civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje reglamentuojančios BPK normos (II dalis, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas) suponuoja, kad tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad būtent konkreti nusikalstama veika, aprašyta BK specialiosios dalies straipsnyje, sukėlė atitinkamą žalą (padarinius) ir dėl to yra pagrindas ieškinį patenkinti. Nors neatmestina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę ir galimybę įstatymų nustatyta tvarka inicijuoti akcizų mokesčių ir delspinigių išieškojimą iš privalančio šiuos mokesčius mokėti asmens, tačiau šiuo atveju pareikštas ieškinys nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atmestas teisėtai, nes jo pagrindas tiesiogiai nekyla iš nuteistajam taikyto BK 201 straipsnio ir, kaip minėta, jame nurodytos aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai, priešingai nei teigiama, nepatvirtina, jog baudžiamosiose bylose dėl BK 201 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų buvo patenkinti civiliniai ieškiniai, susiję su akcizų už prekes nemokėjimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė