Baudžiamoji byla Nr. 2K-233-699/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00186-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.1; (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. (S. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. baudžiamuoju įsakymu, ir galutinė bausmė paskirta 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.
Iš S. Š. nukentėjusiajam A. B. priteista 2098,80 Lt, P. K. – 2194,03 Lt, A. K. – 2318,40 Lt, R. B. – 2483,93 Lt, A. Č. 2098,80 Lt, S. D. – 2194,03 turtinei žalai atlyginti, o A. B. ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo S. Š. bei civilinio ieškovo R. B. apeliaciniai skundai atmesti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. Č., A. K., S. D. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad S. Š. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė 2008 m. birželio mėn.; nustatyta, kad S. Š. nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d., tyrimo nenustatytą dieną, apgaule suklastojo darbuotojų A. B., A. K., P. K., S. D., G. K., A. Č, R. B. atleidimo iš darbo įsakymus, taip pat nustatyta, kad S. Š. nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d., tyrimo nenustatytą dieną, neteisėtai surašė darbuotojų įsakymus. Iš S. Š. priteista A. Č., A. K., S. D. kiekvienam po 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. Š. nuteistas už tai, kad:
būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2008 m. birželio mėn., tikslesnę tyrimo nenustatytą dieną, klaidingai pranešęs bendrovės darbuotojams A. B., A. K., P. K., S. D., G. K., A. Č, R. Z., R. B. apie bendrovės finansinės padėties pablogėjimą ir liepęs jiems laikinai nevykti į darbą, apgaule suklastodamas darbuotojų A. B., A. K., P. K., S. D., G. K., A. Č., R. B. atleidimo iš darbo įsakymus, pagal kuriuos atleido juos iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. už pravaikštas, pastariesiems nežinant, nesumokėjo nukentėjusiesiems A. B. laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2520 Lt, A. K. laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2318,40 Lt, P. K. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2194,03 Lt, S. D. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2194,03 Lt, G. K. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2194,03 Lt, A. Č. laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2098,80 Lt, R. B. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 22 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio – 2483,93 Lt, t. y. apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai išvengė turtinės prievolės 15 582,02 Lt vertės;
be to, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2008 m. birželio mėn., tikslesnę tyrimo nenustatytą dieną, atbuline data neteisėtai surašė darbuotojų A. B. 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d.), A. K. 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d.), P. K. 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d.), S. D. 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d.), G. K. 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d.), A. Č 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d.), R. B. 2008 m. balandžio 22 d. įsakymą (dėl drausminės nuobaudos skyrimo – UAB (duomenys neskelbtini) jam skirtos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 22 d.).
Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad S. Š. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė 2008 m. birželio mėnesį, bei patikslinant, kad „S. Š., laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d., tyrimo nenustatytą dieną, apgaule suklastojo darbuotojų A. B., A. K., P. K., S. D., G. K., A. Č., R. B. atleidimo iš darbo įsakymus“, taip pat nustatyta, kad „S. Š., laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d., tyrimo nenustatytą dieną, neteisėtai surašė darbuotojų įsakymus“.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. Š. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad darydami išvadą dėl jo veikos atitikties BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų požymiams teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino bylos įrodymų visumos, neanalizavo jų tarpusavio sąsajos, įrodymus vertino atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems jų visai neteikė reikšmės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad jis veikė panaudodamas apgaulę, tačiau visiškai nesiaiškino ir neanalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė apgaulė, apsiribojo tik formaliu nurodymu, kad jis, siekdamas išvengti turtinės prievolės sumokėti privalomus darbo užmokesčius, surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus, t. y. įsakymus dėl darbuotojų atleidimo už pravaikštas. Tačiau, kasatoriaus nuomone, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti visiškai priešingą išvadą. Anot kasatoriaus, įsakymai, pagal kuriuos darbuotojai buvo atleisti iš darbo už pravaikštas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, atitiko faktinę situaciją. Nukentėjusieji darbuotojai (išskyrus R. B., kuris pateikė prašymą atleisti jį iš darbo) teisiamojo posėdžio metu parodė, kad faktiškai nutraukdami darbo santykius prieš tai neatliko jokių įstatyme numatytų veiksmų, t. y. nepateikė jokių prašymų dėl išėjimo iš darbo. Dėl to darbuotojams neatvykus į darbą bei nenurodžius jokių neatvykimo priežasčių ir, nesant jų prašymo atleisti iš darbo, jis pagrįstai tai vertino kaip darbo drausmės pažeidimą ir teisėtai šiuos darbuotojus atleido už pravaikštas. Bylą nagrinėjusių teismų motyvai, kad darbuotojai neatvyko į darbą, nes jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis, yra nepagrįsti, nes dėl sunkios UAB (duomenys neskelbtini) finansinės padėties darbuotojams darbo užmokestis nebuvo mokamas dar nuo 2007 m. pabaigos, tačiau jie sutiko su tokia padėtimi ir toliau tęsė darbą. Dėl to, ketindami nutraukti darbo santykius, jie turėjo pareigą apie tai tinkamai informuoti darbdavį. Nagrinėjant bylą teisme iš kaltinimo kaip neįrodyta buvo pašalinta aplinkybė, kad jis klaidingai pranešė bendrovės darbuotojams (išskyrus G. K., kuris nuo 2008 m. liepos 17 d. dirbo kitoje bendrovėje ir tai rodo, kad jam buvo žinoma apie jo atleidimą) apie bendrovės finansinės padėties pablogėjimą ir liepė jiems neatvykti į darbą. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis nesiekė klaidinti bendrovės darbuotojų ir tyčia jų neskatino kaip nors nusižengti darbo drausmei. Aptarta aplinkybė kartu patvirtina faktą, jog jam nebuvo žinoma apie tai, kad darbuotojai ketino nebevykti į darbą. Byloje nenustatyta ir tai, kad jis suvokė panaudojęs apgaulę. Pasak kasatoriaus, jis negalėjo turėti tyčios apgauti įmonės darbuotojus, nes įsakymus dėl jų atleidimo iš darbo priėmė remdamasis jam pateiktais duomenimis apie pravaikštas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad darbuotojų darbo tabelius pildė darbų vadovas A. B., kuris ir pažymėjo darbuotojų pravaikštas, dėl kurių jie buvo atleisti iš darbo. Bylą nagrinėjusių teismų argumentas, kad A. B. negalėjo fiksuoti darbuotojų pravaikštų, nes pats buvo atleistas už pravaikštas, yra nepagrįstas, nes iš įsakymų dėl darbuotojų atleidimo iš darbo už pravaikštas matyti, kad A. B. dėl pravaikštų buvo atleistas iš darbo tik praėjus keliems mėnesiams po to, kai iš darbo dėl pravaikštų buvo atleisti kiti nukentėjusieji. Kasatorius teigia, kad neturėjo jokio intereso ir tikslo neatsiskaityti su įmonės darbuotojais, nes dar iki darbuotojų atleidimo įmonė buvo nemoki ir neturėjo lėšų sumokėti darbo užmokestį. Vien darbuotojų atleidimo iš darbo pagrindas iš esmės niekaip nepagerino įmonės finansinės padėties. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrindė savo išvadų dėl jo veikos atitikties BK 300 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymiams, o dėl šio kaltinimo jokie įrodymai teismų apskritai nebuvo analizuojami. Dėl to byloje nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismai padarė išvadas, jog įsakymai buvo suklastoti, priimti atgaline data. Šios aplinkybės reikšmingos teisingam veikos kvalifikavimui, todėl jų nenustatydami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta įmonės buhalterė J. J., kuri sudarydavo elektroninį laiko apskaitos žiniaraštį ir pateikdavo jį (kasatoriui) pasirašyti. Neapklausus jos nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu ir nesudarius jam galimybės užduoti klausimų bei gintis nuo pareikštų kaltinimų, taip pat vertinant tai, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai negalėjo konstatuoti, jog jis suklastojo dokumentą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dokumentų – įsakymų, kurių pagrindu buvo atleisti darbuotojai, suklastojimo faktą konstatavo nesiremdami jokiais įrodymais (nes byloje tokių įrodymų net nebuvo). Dėl to pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kasatorius nuteistas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 23 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veika nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o šio principo turi būti laikomasi ir taikant teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2013">2K-7-85/2013</a> konstatuota, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija kaip tik vertintina kaip tokia, kai civilinių ginčų sprendimui taikomos baudžiamosios teisės normos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadą dėl baudžiamosios atsakomybės jam taikymo grindė darbo teisės normomis, tačiau tos pačios darbo teisės normos numato su darbo teisiniais santykiais susijusių ginčų sprendimo tvarką. DK XIX skyriuje numatyta individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, pagal kurią nukentėjusieji patys turėjo galimybę ginti savo teises, tačiau nė vienas jų nesikreipė nei į Darbo ginčų komisiją, nei į teismą, neginčijo atleidimo iš darbo teisinio pagrindo, nereikalavo priteisto neišmokėto darbo užmokesčio. Byloje nenustatyta duomenų, kad jis būtų kaip nors pasunkinęs nukentėjusiųjų galimybes ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Šios aplinkybės rodo, jog teismai priėjo prie nepagrįstos išvados, kad prieš nukentėjusiuosius buvo panaudota apgaulė, kad ji buvo esminė ir kad nukentėjusiųjų interesai turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis.
Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime aiškindamas reikalavimo teisingai išnagrinėti bylą turinį nurodė, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti; teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Šių reikalavimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai neįvykdė. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai tik išdėstė faktines aplinkybes, trumpai pacitavo teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau nepateikė jokios surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, nevertino aplinkybių, susijusių su jam inkriminuotų nusikaltimų taikymo sąlygomis, o savo išvadas grindė abejonėmis ir prielaidomis, todėl pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje.
Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad išdėstyti argumentai rodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus, pažeidė ir netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl buvo neteisingai išspręsta byla.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai buvo žinomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, šių teismų buvo išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas išvadas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė visus būtinus S. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, išvadas dėl to padarė laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Byloje nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu, todėl nurodo, kad teismai juos įvertino netinkamai, tačiau tai, kad teismo padarytos išvados neatitiko nuteistojo lūkesčių, nedaro jų neteisėtų ar nepagrįstų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra išanalizuoti paties nuteistojo, nukentėjusiųjų byloje parodymai, specialisto išvada, kiti rašytiniai įrodymai ir padarytos tinkamos išvados dėl S. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Bylą nagrinėję teismai teismo proceso metu patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai juos visus įvertino kaip visumą, padarydami faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad S. Š. apgaule, siekdamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai išvengti turtinės prievolės – privalomo sumokėti darbo užmokesčio, surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus – įsakymus, taip apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai išvengdamas turtinės prievolės. Dėl to jo veika tinkamai kvalifikuota kaip ideali BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai atsisakė apklausti buvusią bendrovės buhalterę J. J., taip pažeisdami kasatoriaus teisę į gynybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad toks S. Š. prašymas iš tiesų buvo išsakytas, bet tai buvo padaryta tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jau po to, kai buvo atnaujintas ir baigiamas įrodymų tyrimas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde šis klausimas nebuvo keliamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įstatymo nustatyta tvarka, pasitarusi vietoje, nusprendė šio prašymo netenkinti. Vien dėl to, kad nebuvo tenkintas vienas iš gynybos prašymų, teigti, kad buvo iš esmės suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą ir nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, nėra pagrindo. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje pateiktus apeliacinius skundus, iš esmės atsakė į visus juose iškeltus klausimus, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kaltinamasis aktas ir teismų sprendimai byloje yra grįsti vien tik darbo teisės normomis. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje darbo teisės normos nėra minimos, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje jos plačiau nagrinėtos tik dėl to, kad pats S. Š. apeliaciniame skunde teigė, jog darbuotojai iš darbo buvo atleisti laikantis darbo teisės normų reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, savo išvadas tinkamai motyvavo darbo teisės normomis.
Prokuroro nuomone, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo kriminalizavo civilinius ar darbo teisinius santykius, susiklosčiusius tarp S. Š. ir nukentėjusiųjų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje patikimai nustatyta, jog S. Š. įsakymai dėl drausminės nuobaudos skyrimo nukentėjusiesiems buvo suklastoti, o tai atitinka nusikalstamos veikos požymius, todėl nėra pagrindo spręsti klausimą dėl nukentėjusiųjų teisių gynimo civilinio proceso tvarka.
Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai, taip kaip to prašoma kasaciniame skunde, byloje nėra, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, o paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nuteistojo kasacinis skundas netenkintinas.
Nuteistojo S. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BPK 182 straipsnio 1 dalies bei 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu nuteistasis S. Š. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikų, turinčių BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių.
Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, nenustačius jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nevertino jų visumos, daromas išvadas grindė abejonėmis ir prielaidomis, nepateikdami byloje surinktų įrodymų analizės, nepadarydami atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad „įvertinus byloje surinktus įrodymus, išplaukia akivaizdi išvada, kad jie nepatvirtina BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų kasatoriaus veiksmuose buvimo“.
Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies – taikymą sieja su įrodymų vertinimu, t. y. ginčydamas nustatytas faktines aplinkybes, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą ir pateikdamas savo versiją dėl jo padarytų veiksmų vertinimo. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Taip pat pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimties, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o BK 300 straipsnio 1 dalį – tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena joje nurodytų veikų.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies – taikymą, neturi pagrindo.
Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ikiteisminio tyrimo metu visi surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai (nukentėjusiųjų A. B., A. Č., P. K., G. K., S. D., R. B., paties kaltinamojo S. Š. parodymai, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011 m. gegužės 18 d. specialisto išvada ir kt.) nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) nurodyti. Apeliaciniu skundu nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą (kuris, pažymėtina, buvo atliktas ne proceso dalyvių prašymu, o paties teismo iniciatyva), dar kartą apklausęs S. Š., nukentėjusįjį A. B., gavęs papildomus duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. Š. kaltumo padarius nusikalstamas veikas yra pagrįstos ir teisingos, padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 2, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami. Kasatoriaus argumentai, kad, neapklausus kaip liudytojos įmonės buhalterės J. J. ir nesudarius jam galimybės užduoti šiai klausimų, kad įvertinant tai, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai negalėjo konstatuoti, kad jis suklastojo dokumentus, ir kad teismai dokumentų – įsakymų, kurių pagrindu buvo atleisti darbuotojai, suklastojimo faktą konstatavo nesiremdami jokiais įrodymais, atmestini. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui ištyrus byloje esančius įrodymus ir paklausus, ar nagrinėjimo teisme dalyviai nori papildyti įrodymų tyrimą (BPK 292 straipsnis), jokių prašymų jį papildyti (dar kartą apklausti ką nors iš jau apklaustų liudytojų, kviesti kitus asmenis ir apklausti juos kaip liudytojus, išreikalauti kokius nors turinčius bylai išspręsti dokumentus ir pan.) nebuvo pareikšta. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą taip pat nebuvo prašoma. Apeliacinės instancijos teismui savo iniciatyva atnaujinus bylos nagrinėjimą buvo atliekamas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kurio metu nuteistojo gynėjas prašė iškviesti į posėdį ir apklausti J. J., tačiau teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, tokį prašymą atmetė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareikšto prašymo motyvus, dėl ko ir kokioms aplinkybėmis išaiškinti reikia apklausti naują liudytoją J. J., paties nuteistojo parodymus bei paaiškinimus, kad „tie popieriai, ant kurių būdavo surašyta, kas ir kiek dirbo“, kuriuos jam pateikdavo A. B., buvo išmetami, jie nebuvo saugomi, taip pat ir į kitus byloje esančius rašytinius dokumentus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius, pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą šaukti naują liudytoją, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. tokiu sprendimu suvaržė S. Š. gynybos teises ar kad toks sprendimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo baigiamąjį aktą, neturi pagrindo.
Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. BK 182 straipsnio prasme apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Apgaulė išvengiant prievolės paprastai naudojama siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas kaltininkui būti priverstam vykdyti prievolę, o ne įtraukiant nukentėjusįjį ir nesiekiant, kad kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį faktą.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji A. B., A. K., P. K., S. D., G. K., A. Č., R. B. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo pagal 2007 m. sudarytas neterminuotas darbo sutartis. Darbo užmokestis yra darbdavio turtinė prievolė darbuotojui mokėti darbo sutartimi numatytą ir sutartą pinigų sumą už darbuotojo atliktą darbą. Veiksmai, kuriais panaudojus apgaulę išvengiama pareigos mokėti darbo užmokestį, laikytini turtinės prievolės išvengimu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. pabaigos turėjo finansinių sunkumų, nukentėjusiesiems darbuotojams darbo užmokestis nebuvo mokamas jau nuo spalio mėnesio (nors prieš tai, kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jie gaudavo, jokiuose dokumentuose nepasirašydami, didesnius atlyginimus nei buvo nustatyta darbo sutartyje), tačiau, tikėdami S. Š. pažadais, kad su jais už darbą bus atsiskaityta, toliau dirbo; kad apie tai, jog jie atleisti iš darbo už pravaikštas, jiems nebuvo žinoma; kad S. Š. priimtuose įsakymuose dėl nukentėjusiųjų atleidimo iš darbo nurodyti duomenys apie padarytas jų trijų mėnesių (ir dar ilgesnes) pravaikštas neatitinka tikrovės, nes įsakymuose nurodytais laikotarpiais nukentėjusieji dirbo, nedarė pravaikštų ir turėjo teisę už tai gauti darbo sutartyje numatytą atlygį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. Š., priimdamas įsakymus, kuriuose įtvirtino tikrovės neatitinkančius faktus ir, atleisdamas darbuotojus (nukentėjusiuosius) iš darbo už neva padarytas pravaikštas, išvengė būtinumo vykdyti prievolę – išmokėti A. B. 2520 Lt, A. K. 2318,40 Lt, P. K. 2194,03 Lt, S. D. 2194,03 Lt, G. K. 2194,03 Lt, A. Č. 2098,80 Lt, R. B. 2483,93 Lt už darbą, o nukentėjusieji, net nežinodami esą atleisti iš darbo už pravaikštas, prarado galimybę gauti atlygį už darbą. Be to, pažymėtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugsėjo 28 d. buvo iškelta bankroto byla, patvirtinti kreditorių reikalavimai, į pirmos eilės kreditorių reikalavimų sąrašą buvo įtraukti ir nukentėjusiųjų reikalavimai, tačiau tik dėl to darbo užmokesčio, kuris buvo priskaičiuotas už laikotarpį, kai jie pagal UAB (duomenys neskelbtini) žiniaraščius buvo darbo vietoje ir dirbo.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. Š. baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, padarytų nusikalstamų veikų, sudarančių idealią sutaptį, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti, jie teismų sprendimuose, priešingai nei teigia kasatorius, yra aptarti ir pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatoriaus argumentai, kad teismai baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai, neatsižvelgdami į tai, kad nukentėjusieji turėjo galimybę savo teises ginti vadovaudamiesi darbo teisės nuostatomis, kad jis savo veiksmais nepasunkino jų galimybės turtinius interesus ginti civilinio proceso tvarka, kad apskritai teismų sprendimai pagrįsti tik prielaidomis ir spėjimais, atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei teismų priimtų sprendimų turiniui.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Eligijus Gladutis
Aldona Rakauskienė
