Baudžiamoji byla Nr. 2K-5-976/2020
Teisminio proceso Nr. 1-03-7-00001-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.2.2.3; 2.1.6.3; 2.1.16.2.18 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,
nuteistajam J. L.,
nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu J. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: J. L. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) laisvės atėmimu trejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2015 m. kovo 18 d. 15.50 val. iki 2015 m. kovo 19 d. 17.05 val. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.), J. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejų metų laikotarpiui. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, J. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. L. nuteistas dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam mirus Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi byla nutraukta, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio mėnesio pabaigos, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2015 m. kovo 18 d. Kauno m. sav. teritorijoje, pasinaudodamas pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojai – (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai B. D., savo ir asmens, kuriam mirus Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi byla nutraukta, naudai susitikimų metu tiesiogiai provokavo G. N. ir A. N., iš jų reikalavo ir susitarė iš jų priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, tai yra 15 000 Eur, pažadėdamas netiesiogiai per tarpininką paveikti valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) teismo teisėją B. D., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, tai yra kad teisėja B. D., nagrinėdama baudžiamąją bylą, kurioje A. N. ir G. V. kaltinami padarę nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 222 straipsnio 1 dalyje, neskirtų jiems realios laisvės atėmimo bausmės arba priimtų jiems išteisinamąjį nuosprendį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas savo ir bendrininkės – asmens, kuriam mirus Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi byla nutraukta, bendru nusikalstamu susitarimu, bendrai su asmeniu, kuriam mirus Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi byla nutraukta, nusikalstamais veiksmais 2015 m. kovo 18 d. apie 15.35 val., būdamas savo darbo kabinete Nr. 306, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tiesiogiai iš G. N. ir A. N. savo ir bendrininkės – asmens, kuriam mirus Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi byla nutraukta, naudai priėmė dalį sutarto kyšio, t. y. 11 000 Eur.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino prokuroro apeliacinį skundą ir panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį pripažino J. L. kaltu pagal BK 226 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei nepakankamai atidžiai ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto J. L. išteisinančio nuosprendžio priėmimą. Baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, taip pat ir nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai atliekami, turint duomenų apie J. L. galimai rengiamą ir vykdomą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje. Nusikaltimas, dėl kurio kaltinamas J. L., buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėsaugos institucijų įsikišimo, dar iki A. N. kreipiantis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Kauno valdybą. Teisėtai ir pagrįstai taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV) buvo tik prisijungta prie galimai daromos, o ne naujai provokuojamos nusikalstamos veikos. J. L., priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tiek privačių pokalbių metu, tiek atliekant BPK 159 straipsnyje nustatytus neviešo pobūdžio veiksmus nebuvo skatinamas atlikti veiksmus, kurių pats neketino daryti. Prieš J. L. taikomi slapti veiksmai nevaržė jo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą, taip pat jis turėjo galimybę savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar kreiptis į kompetentingas institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą, tačiau to nepadarė, o savo valia tęsė prieš tai pradėtus nusikalstamus veiksmus. Tai, kad J. L. A. ir G. N. perdavė ne savo pinigus, o STT jiems perduotus pinigus, nepaneigia aplinkybės, kad J. L. veiksmai nebuvo nulemti kokios nors prievartos ar kitaip apriboti ir kad jo tyčia daryti nusikalstamą veiką buvo BK 226 straipsnio 4 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiąją baudžiamąją teisę ir padarė esminius BPK pažeidimus.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų neteisėtais, netinkamai aiškino provokavimo padaryti nusikalstamą veiką požymius ir teisines pasekmes, netinkamai taikė BPK 159 straipsnio nuostatas, pažeidė jo (kasatoriaus) interesus ir pasikėsino į teismo bei teisėjo nepriklausomumo principą, kadangi ikiteisminio tyrimo veiksmais įsikišo į teismo procesą, vykusį kitoje baudžiamojoje byloje, bei neteisėtu būdu buvo pritarta teisiamo asmens (A. N.) veikimui siekiant nušalinti jos baudžiamąją bylą nagrinėjančią teisėją B. D.. Toks ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, sankcionavusios BPK 159 straipsnyje nustatytus veiksmus, veikimas pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Įstatymų leidėjas nustato ypatingą teisėjų apsaugą nuo kriminalinės žvalgybos veiksmų ir sudaro galimybę tokius veiksmus taikyti tik konkrečia tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pritarė tokiems veiksmams; be to, jis (kasatorius) nėra minimas ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje, kuria sankcionuota procesinė prievartos priemonė, o tai taip pat reiškia baudžiamojo proceso neteisėtumo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas toleravo situaciją, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuratūra dirbtinai sukūrė nusikalstamą veiką, skyrė valstybės lėšas teisėjai B. D. „perpirkti“ (pagal A. ir G. N. pasirinktą versiją, kuriai pritarė kaltinimas ir apeliacinės instancijos teismas, teisėja B. D. dar iki A. ir G. N. kreipiantis į jį (kasatorių) jau buvo papirkta, todėl valstybės pinigai turėjo būti panaudoti jai „perpirkti“) ir nuteisė jį (kasatorių) už dirbtinai sukurtos nusikalstamos veikos padarymą. Toks teisės aiškinimas ir taikymas nukrypsta nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
3.3. Netinkamas BK 226 straipsnio 4, 6 ir 7 dalių aiškinimas ir taikymas, esminis BPK 159 straipsnio 1–4 dalių nuostatų pažeidimas, netinkamas provokavimo atlikti nusikalstamą veiką požymių aiškinimas ir taikymas nulėmė neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą apeliacinės instancijos teisme. NVIV, BPK 159 straipsnio 1 ir 2 dalys ir slaptas sekimas (BPK 160 straipsnis) yra nevieši ir nukreipti į asmenų teisės į privatų gyvenimą suvaržymus bei galimus pažeidimus, todėl pagal teismų praktiką šie veiksmai reikalauja ypatingo tikslumo. Apeliacinės instancijos teismas toleravo ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros veiksmus, ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarčių netikslumą, pritarė dirbtinai sukurtai nusikalstamai veikai, nors pagal teismų praktiką teisingas turi būti visas procesas, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus.
3.4. Jam (kasatoriui) buvo siūloma padaryti nusikalstamą veiką, tačiau jis jos nepadarė. Valstybės institucijos negali skatinti padaryti veikos, o paskui bausti už jos padarymą. Pagal teismų praktiką neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVIV, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Byloje nustatyta, kad tik A. ir G. N. iniciatyva buvo susirasti šiuo metu jau mirusią I. J., o per ją – ir jį (kasatorių), tai aptarta prokuroro 2015 m. kovo 2 d. prašyme ikiteisminio tyrimo teisėjui leisti asmeniui atlikti nusikalstamą veiką ir patvirtinta liudytojos R. M.. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad pradinė iniciatyva nušalinti A. N. ir jos sūnaus G. V. baudžiamąją bylą nagrinėjusią teisėją B. D., tam pasitelkiant išgalvotą versiją, esą teisėja jau yra papirkta ir reikia ją „perpirkti“, netinkamai interpretavo bei nukrypo nuo teismų praktikos, kad teismai privalo nustatyti, kuris asmuo – ar jis, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis (t. y. A. ir G. N.) – pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką. Aplinkybė, kad A. ir G. N. jam siūlė padaryti nusikalstamą veiką, buvo nustatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas pasirinko ne tokį teisės aiškinimą, kokio reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinė praktika. N. siūlymas buvo labai intensyvus ir provokatyvus veikimas, kuris nebūtų realizuotas be tiesioginio ikiteisminio tyrimo pareigūnų dalyvavimo ir lėšų tokiai veikai suteikimo, kas taip pat yra provokavimo padaryti nusikalstamą veiką elementas, tai pripažino pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje.
3.5. Kauno apygardos prokuroro 2015 m. kovo 2 d. prašyme ikiteisminio tyrimo teisėjui leisti asmeniui atlikti nusikalstamą veiką nurodoma, kad N. veiksmai atitinka BK 226 straipsnio 3 dalies požymius ir kad I. J. ir J. L. yra siūloma padaryti BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatytą nusikaltimą perduodant kyšį teisėjai B. D. už jos teisėtą arba neteisėtą veikimą (neveikimą) vykdant įgaliojimus. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja, užuot tikrinusi prašymo teisėtumą (BPK 159 straipsnio 1 ir 2 dalys), 2015 m. kovo 2 d. nutartimi sankcionavo nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Šios nutarties rezoliucinėje dalyje nėra minimas nei jis (kasatorius), nei I. J. ir nėra nurodyta, kad teisėja B. D. jau būtų padariusi kokius nors nusikalstamus veiksmus, priešingai – nurodoma, kad teisėja gali veikti tiek teisėtai, tiek neteisėtai. A. N., nutarties priėmimo metu būdama teisiamoji (duomenys neskelbtini) teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, su sutuoktiniu G. N. siūlė ne tik jam (kasatoriui) ir I. J. padaryti nusikaltimą, bet ir naudotis jų pažintimis. Ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyse nėra nurodyta konkreti BK 226 straipsnio dalis, tai yra esminis BPK 159 straipsnio pažeidimas, kadangi ne visos tuometinės redakcijos BK 226 straipsnio dalys nustatė baudžiamąją atsakomybę už sunkius ar apysunkius nusikaltimus.
3.6. Prokuroras viename iš nutarimų, kuriais nutraukė ikiteisminį tyrimą, nurodė, kad N. neturėjo realaus ketinimo duoti kyšį, todėl jų pokalbiai su J. L. ir I. J. apie pinigų perdavimą, tarimasis ir pažadai iki nusikalstamos veikos modelio patvirtinimo, kaip ir veikimas patvirtinus modelį, negali būti laikomi pavojingais ir nusikalstamais. Tokiu atveju prokuroras, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją, ją suklaidino, nes savo prašyme nurodė, kad būtent N. jam (kasatoriui) ir I. J. siūlo padaryti nusikalstamą veiką – perduoti reikalaujamo dydžio kyšį teisėjai B. D. už teisėtą arba neteisėtą veikimą (neveikimą) vykdant įgaliojimus, nes tokia formuluotė neatitinka kaltinimo pasirinktos versijos ir rodo, kad ir pats prokuroras nesuprato, kaip turėtų būti kvalifikuojama N. nusikalstama veika, ir jo (kasatoriaus) veika (kurios nėra padaręs) taip pat netinkamai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, nes veikos faktinės aplinkybės neatitinka BK 226 straipsnio 4 dalies dispozicijos.
3.7. Kaltinamajame akte nenurodyta BK 226 straipsnio 4 dalies redakcija, tai yra esminis BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, nurodydamas 2011 m. birželio 21 d. redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. liepos 5 d., nors kaltinimas apeliacinės instancijos teisme keičiamas ar tikslinamas pagal konkrečią įstatymo redakciją nebuvo.
3.8. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nors prokuroro prašymuose ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyse nevisiškai konkrečiai nurodyti asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti NVIV, tačiau iš jų turinio aiškiai galima nustatyti, kokiems asmenims, kokius veiksmus bei prieš kokius asmenis ir kokiose vietose leidžiama atlikti slaptus procesinius veiksmus. Šiuo atveju yra netinkamai aiškinamas BPK 159 straipsnio nuostatų teisinis reguliavimas ir nukrypstama nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės praktikos, pagal kurią institucijos, įgaliotos sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, taip pat ir slaptą sekimą, turi itin kruopščiai tikrinti faktinį pagrindą įtarimams asmenį planuojant, darant ar padarius tam tikras sunkias nusikalstamas veikas, taip pat tikrinti, ar tokios neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės taikomos tik nesant galimybės sėkmingai nustatyti faktus kitais būdais, tam, kad neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės nebūtų sankcionuojamos atsitiktinai, nesilaikant tvarkos. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarčių ydingumo. Kai ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis sankcionuoti NVIV apeliacinės instancijos teismo pripažįstama teisėta, nors ji neatitinka nei EŽTT, nei kasacinės praktikos, nei BPK 159 straipsnio reikalavimų, yra pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių bei 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. apeliacinės instancijos teismas leistinais įrodymais pripažino duomenis, kurie neatitinka įrodymų sampratos, nes jie gauti iš neteisėtų šaltinių.
3.9. Pagal teismų praktiką provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai remiantis bylos aplinkybėmis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad neturi reikšmės, kam priklausė lėšos, paneigė būtiną ir esminį provokavimo kriterijų – veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Asmenų parodymai, kad jiems buvo liepta būtinai sumokėti, patvirtina būtent aktyvų provokavimo faktą ir nurodymą instruktuojant veikti būtent aktyviai.
3.10. G. N. sutikime savo noru atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nurodė sieksiąs, kad jam pačiam būtų priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, nors jis nebuvo kaltinamasis baudžiamojoje byloje, kurią NVIV metu nagrinėjo teisėja B. D.. Šis G. N. sutikimas apeliacinės instancijos teismo buvo interpretuotas kaip teisėtas, tai yra esminė baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaida.
3.11. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 159 straipsnio nuostatas, nekonstatavo provokavimo požymių (N. iniciatyvos, jų pačių kyšio siūlymo, aktyvaus veikimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų aktyvaus įsikišimo, jų lėšų panaudojimo) nukrypdamas nuo EŽTT ir teismų praktikos.
3.12. Faktas, kad kreipimosi į STT metu A. N. ir jos sūnus G. V. buvo kaltinamieji baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje (duomenys neskelbtini) teisme (teisėja B. D.), neturėtų didesnės reikšmės, jeigu ne A. N. tikslas nušalinti jos baudžiamąją bylą nagrinėjančią teisėją. A. N. pateikė versiją, esą teisėja B. D. jau yra papirkta kitų asmenų, veikiančių A. N. ir jos sūnaus nenaudai, todėl buvo būtina tokią teisėją „perpirkti“, t. y. sumokėti jai daugiau pinigų nei ankstesniu kyšiu, ir tokiam A. N. tikslui ikiteisminio tyrimo įstaiga pritarė bei suteikė lėšas. A. N. veikimas, nukreiptas į jos baudžiamąją bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimą, yra visiškai neteisėtas. Ikiteisminio tyrimo įstaigai pripažinus N. versiją, kad teisėja B. D. yra papirkta, teisinga, turėjo būti paisoma visų teisėjo nešališkumui suteiktų garantijų. Ikiteisminio tyrimo teisėja, susipažinusi su prokuroro prašymu sankcionuoti NVIV, nepasisakė, kokių asmenų atžvilgiu NVIV yra sankcionuojami, bet matydama, kad toks veikimas liečia teisėją B. D., negalėjo išeiti iš savo kompetencijos ribų ir pažeidė Teismų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą bei de facto (faktiškai) sankcionavo veiksmus prieš savo kolegę teisėją. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas, nustatė teisėjų imuniteto ribas ir ypatingą teisėjų apsaugą nuo kriminalinės žvalgybos veiksmų bei atitinkamą baudžiamojo persekiojimo tvarką. Šiuo požiūriu buvo pažeistos BPK 159 straipsnio 1–3 dalių nuostatos ir pasikėsinta į teisėjo nepriklausomumą, pažeistos Teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatos, BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys.
3.13. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir nukrypo nuo principo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), nes nuosprendis yra neargumentuotas ir prieštaringas, o išvados nėra pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs kaltinimo liudytojų – asmenų, dalyvavusių NVIV, parodymų nenuoseklumą, nesiaiškino, kodėl parodymai keitėsi, ir nevertino asmenų suinteresuotumo. Esminė klaida padaryta pripažįstant nuosekliais N. parodymus apie tai, kad teisėja B. D. jau buvo priėmusi konkretaus dydžio kyšį, todėl buvo reikalingi STT pinigai teisėjai „perpirkti“. Aplinkybės, kad N. dar iki kreipimosi į jį (kasatorių) ėmėsi aktyvių veiksmų dėl baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinama A. N. ir G. V., baigties, esminiai šių asmenų parodymų prieštaringumai dėl to, ar jie iki kreipimosi į STT turėjo nuosavų ar skolintų lėšų, kyšininkavimo požymių turintys N. sandoriai su Z. T. ir V. K., A. N. atsisakymas nurodyti, kas yra tarpininkas, apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertinti.
3.14. Asmenų suinteresuotumas tuo atveju, kai duodami parodymai yra itin prieštaringi, reikalauja iš teismo itin kruopščiai tikrinti tokius duomenis. G. N. po to, kai teisėja B. D. paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį A. N., teisėją įžeidė, viešoje vietoje paskelbdamas, esą ji paėmė kyšį, ir už tai yra nuteistas įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendžiu. G. N. prisipažino padaręs šią veiką. Aplinkybė, kad teisėja B. D. yra paėmusi kyšį, o N. yra reikalingi STT pinigai šiai teisėjai „perpirkti“, yra melaginga.
3.15. Jis (kasatorius) nereiškė nušalinimų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjusiems teisėjams. Jam (kasatoriui) žinoma, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas gali būti susijęs su ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 04-7-00007-18, atliekamu toje pačioje ikiteisminio tyrimo įstaigoje, kuri atliko ir ikiteisminį tyrimą jo (kasatoriaus) baudžiamojoje byloje. Du Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai yra nušalinti nuo pareigų dėl pirmiau nurodyto ikiteisminio tyrimo. Esant tokiai situacijai, jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teisėjas ex officio (pagal pareigas) privalėjo pristatyti situaciją ir paaiškinti savo sąsajas ar jų nebuvimą su minėtu ikiteisminiu tyrimu, o proceso dalyviai būtų sprendę, ar yra pagrindas reikšti nušalinimą. Toks kolegijos pirmininko ir pranešėjo netinkamas procesinis veikimas leidžia teigti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo galimai šališkas teisėjas, o jis (kasatorius) prarado galimybę pasinaudoti BPK 22 straipsnio 3 dalyje garantuota nušalinimo teise.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo J. L. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nešališkumo
5. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas yra šališkas, nes vienas iš teisėjų gali būti susijęs su ikiteisminiu tyrimu kitoje baudžiamojoje byloje, atliekamu toje pačioje ikiteisminio tyrimo įstaigoje, kuri atliko ir ikiteisminį tyrimą kasatoriaus baudžiamojoje byloje. Tokie argumentai nepagrįsti.
6. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61/2010">2K-61/2010</a>, 2K-150-689/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181-648/2019">2K-181-648/2019</a>). Taigi, teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Kita vertus, nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181-648/2019">2K-181-648/2019</a>), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019).
7. Teisėjas turi pareigą nusišalinti tais atvejais, kai byloje susiklosčiusi situacija gali lemti jo subjektyvųjį ar objektyvųjį šališkumą (BPK 58 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 59 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys). Tačiau skunde kasatorius nepateikia jokių įtikinamų, pagrįstų faktais argumentų, kurie būtų susiję su galimu subjektyviuoju ar objektyviuoju konkretaus teisėjo šališkumu nagrinėjamoje byloje, tokie faktai nenustatyti ir byloje. Vien tai, kad, subjektyviu kasatoriaus manymu, teisėjas gali būti susijęs su ikiteisminiu tyrimu, kurį atlieka ikiteisminio tyrimo institucija, atlikusi tyrimą ir nagrinėjamoje byloje, nepagrindžia BPK nustatytų teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindų. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjo (teisėjų kolegijos) šališkumo nepagrįsti.
Dėl leidimo atlikti nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus teisėtumo ir dėl provokacijos
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad nutartis, kuria buvo leista prieš J. L. atlikti BPK 159 straipsnyje nustatytus nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus, nelaikytina teisėtu tokio veiksmo atlikimo pagrindu.
9. Siekiant užtikrinti teisėtą ir pagrįstą asmens teisės į privatumą ribojimą tiriant nusikalstamas veikas, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, nurodytos BPK ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų. Pabrėžtina, kad valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai nustatyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-338-511/2017, 2K-285-976/2018).
10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad nutarties dėl neviešo pobūdžio veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-57-696/2017, 2K-285-976/2018). Leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent kad būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180-976/2017">2K-180-976/2017</a>, 2K-285-976/2018). Iš esmės tokie patys reikalavimai taikomi ir neviešo pobūdžio priemonių, nustatytų BPK, skyrimui.
11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad toks reikalavimas negali būti suprantamas kaip perteklinių duomenų nurodymas teismo nutartyse. Teismo sprendimuose turi būti nurodyti duomenys, kurie būtini teisiniam ir faktiniam operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių (slaptų tyrimo veiksmų) pagrindui įvertinti; taip pat būtini teismo sprendimu leidžiamoms atlikti veiksmų apimtims (riboms) nustatyti, t. y. susiję su slaptai kontroliuojamo susižinojimo objektu (asmeniu, asmenimis), vieta, laiku (terminu) ir būdu (garso, vaizdo, kitoks kontroliavimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-976/2018).
12. Kasatoriaus teigimu, nutartis dėl nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų atlikimo yra neteisėta, nes joje minima teisėja, kuri turi teisinį imunitetą, taip pat iš nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad būtent A. ir G. N. siūlo jam (kasatoriui) padaryti nusikalstamą veiką, o ne atvirkščiai, taip pat nurodoma, kad iš nutarties neaišku, jog nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus leidžiama atlikti prieš kasatorių, nes jo pavardės nėra rezoliucinėje nutarties dalyje.
13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pagal prokuroro 2015 m. kovo 2 d. prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. kovo 2 d. nutartimi leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis). Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis nėra visiškai tiksli, tačiau iš prokuroro prašymo ir teismo nutarties turinio aiškiai galima nustatyti, kokiems asmenims, kokius veiksmus bei prieš kokius asmenis ir kokiose vietose leidžiama atlikti slaptus procesinius veiksmus. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus dokumentus, daro analogišką išvadą: nutartis, kuria buvo leista atlikti BPK 159 straipsnyje nustatytą neviešo pobūdžio veiksmą, turi trūkumų, tačiau sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nustatyti trūkumai nėra esminiai, t. y. tokie, dėl kurių būtų esmingai pažeistos kaltinamojo teisės ar priimtas neteisingas ir (ar) nepagrįstas teismo sprendimas.
14. Visų pirma pažymėtina, kad iš tiesų prokuroro prašymuose ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyse yra įvardyta teisėja B. D., kurią J. L. A. ir G. N. žadėjo per tarpininką neteisėtai paveikti, kad ši, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, priimtų palankius joje kaltinamiems A. N. ir G. V. sprendimus. Tačiau kasatorius nepagrįstai įsitikinęs, kad teisėjos, kurią asmenys per tarpininkus galimai siekia neteisėtai paveikti (tokia veika gali atitikti BK 226 straipsnio 3 dalį) arba provokuoja asmenis duoti kyšį už neteisėtą poveikį teisėjai (tokia veika gali atitikti BK 226 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiką), vardo, pavardės, pareigų nurodymas, aprašant leidžiamus atlikti nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus, reiškia, kad veiksmai bus vykdomi prieš teisėją. Iš visos nutarties turinio matyti, kad teisėsaugos institucijos turėjo faktinių duomenų apie tokią situaciją: A. ir G. N. buvo susitarę su J. L. tiesiogiai ar netiesiogiai perduoti kyšį teisėjai, kuri nagrinėja A. N. ir jos sūnaus G. V. baudžiamąją bylą, už jiems palankių sprendimų priėmimą. A. ir G. N. dėl to kreipusis į STT, buvo priimtas sprendimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. leisti A. ir G. N. perduoti 11 000 Eur, kurie skirti teisėjai tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti, kad ji tariamai priimtų palankius sprendimus baudžiamojoje byloje. Byloje nustatyta, kad nei tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl NVIV atlikimo, nei vėliau teisėja niekaip nebuvo susijusi su nusikalstama veika, už kurią buvo nuteistas J. L., maža to – ji apie nuteistojo J. L. pažadus paveikti ją ar jos sprendimus baudžiamojoje byloje sužinojo tik šios bylos ikiteisminio tyrimo metu. Todėl kasatoriaus teiginiai apie tai, kad nutartyje turėjo būti nurodyti duomenys apie galimą teisėjos nusikalstamą veiką, nes NVIV buvo nukreipti prieš teisėją, taip pat teiginiai dėl galimo teisėjo imuniteto pažeidimo priimant šią nutartį yra nepagrįsti, pateikiami klaidingai interpretuojant byloje nustatytas aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties turinį.
15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatoriaus skunde pabrėžiamas G. N. niekuo nepagrįstas manymas, kad teisėja, nagrinėdama jo sutuoktinės baudžiamąją bylą, yra palanki nukentėjusiesiems, nelėmė nei skundžiamos nutarties priėmimo faktinio pagrindo (teisėsaugos institucijos dėl NVIV kreipėsi dėl to, kad turėjo duomenų apie tai, jog J. L. iš A. ir G. N. reikalauja kyšio už jo neteisėtą tarpininkavimą), nei teisinio pagrindo – nutartis buvo priimta leidžiant imituoti BK 226 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką – prekybą poveikiu, už kurią ir nuteistas kasatorius, o ne kituose BK straipsniuose nurodytas veikas, kurios būtų susijusios su teisėjos galimai neteisėta veika.
16. Kasatorius taip pat nurodo, kad nutartyje konstatuota, jog A. ir G. N. siūlo kasatoriui padaryti nusikalstamą veiką, o ne atvirkščiai, ir mano, kad tai nulėmė jo išprovokavimą padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokia nutarties formuluotė, jog J. L. „siūloma“ padaryti nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarčių ir jų pagrindu gautų duomenų nedaro neteisėtų ar neleistinų, argumentuodamas tuo, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje nebuvo aiškus nusikalstamos veikos mechanizmas ir visų asmenų vaidmuo.
17. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog tokios formuluotės pavartojimas iš tiesų buvo netinkamas, nes neatitiko faktinių bylos duomenų. Bylos duomenys rodė, kad A. ir G. N. į nuteistąjį J. L. pasiūlė kreiptis asmuo, kuris nagrinėjamoje byloje buvo kaltinamas kartu su J. L., tačiau proceso metu mirė; ir kad vėliau būtent A. ir G. N. kreipėsi į STT su pranešimu, kad iš jų J. L. reikalauja penkiolikos tūkstančių eurų už tariamą teisėjos papirkimą, įskaitant,,užmokestį“ nuteistajam už,,tarpininkavimą“. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamos veikos imitavimas yra procesinis veiksmas, kurio dalyviui leidžiama atlikti veiksmus, kurie turi nusikalstamos veikos požymių. Tai paprastai būna asmuo, kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, – kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju tai buvo A. ir G. N., kuriems asmuo, kuriam byla nutraukta jam mirus, pasiūlė kreiptis į J. L., o jiems pradėjus bendrauti su J. L., nuteistojo J. L. buvo provokuojami sumokėti penkiolika tūkstančių eurų jam, dalį kurių (pasilikęs atitinkamą sumą už,,tarpininkavimą“) jis tiesiogiai ar netiesiogiai perduotų kaip kyšį teisėjai už neva palankius A. N. ir G. V. byloje sprendimus. Taigi šiuo atveju A. ir G. N. buvo leista atlikti veiksmus, kurie formaliai atitiktų BK 226 straipsnio 3 dalies nurodytus nusikalstamos veikos požymius, nes jie kreipėsi į STT ir pranešė, kad nuteistasis J. L. provokuoja juos, reikalauja duoti kyšį, kurį jis per tarpininkus perduotų teisėjai, ir jau sutarė tokį kyšį priimti.
18. Atsakydama į kasatoriaus argumentą dėl to, kad iš nutarties neaišku, kad NVIV yra vykdomi prieš jį – J. L., teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors nutarties rezoliucija iš tiesų yra suformuluota ydingai, tiesiogiai nenurodant asmens, prieš kurį yra imituojama nusikalstama veika, tačiau vertinant visą nutarties turinį, yra visiškai aišku, kad būtent A. ir G. N. yra leidžiama imituoti nusikalstamą veiką, kuri atitinka BK 226 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, o šie jų veiksmai yra nukreipti prieš nuteistąjį J. L. ir prieš asmenį, kuriam byla buvo nutraukta jam mirus, siekiant išsiaiškinti jų galimai vykdomą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje.
19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau aptarti ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties trūkumai nelėmė savavališko, t. y. įvykdyto nesant faktinio ir (ar) teisinio pagrindo, nepagrįsto ir neteisėto kasatoriaus privataus gyvenimo apribojimo, todėl duomenys, gauti atlikus BPK 159 straipsnio nustatytus veiksmus, yra leistini.
20. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo atžvilgiu atliekant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus buvo įvykdyta provokacija.
21. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai pripažįstami teisėtais ir jų atlikimo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų juos atliekant. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Baudžiamajame procese provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Taigi gynybos pateikiami argumentai dėl provokavimo turi būti išnagrinėti (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami) įvertinant kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą ir tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtent priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį (sprendimai bylose R. prieš Lietuvą, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).
22. Kasatorius provokacijos versiją grindžia tokiais argumentais: veikos iniciatoriai buvo ne jis, o A. ir G. N., kurie susirado šiuo metu jau mirusią I. J., o per ją – ir jį (kasatorių); atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo, t. y. be A. ir G. N. suteiktų lėšų; taip pat teigia, kad N. buvo nurodyta susitikimo metu būtinai sumokėti pinigus J. L. ir tokia aplinkybė vertintina kaip aktyvus provokavimas padaryti nusikalstamą veiką.
23. Visų pirma pažymėtina, kad tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imitavimas gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus (motyvai bylose Milinienė prieš Lietuvą, Sequeira prieš Portugaliją, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).
24. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. N. į teisėsaugos institucijas pranešdama apie galimus I. J. ir J. L. nusikalstamus veiksmus kreipėsi 2015 m. vasario 11 d., kartu pateikė ir garso įrašus, kuriuose buvo įrašyti pokalbiai, vykę su I. J. ir J. L., 2015 m. vasario 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai rengiamos ir vykdomos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 226 straipsnio 4 dalyje (prekyba poveikiu), ir kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 159 straipsnyje ir 160 straipsnyje nustatytų procesinės prievartos priemonių vykdymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, prokurorui kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, pareigūnai disponavo tam tikra informacija apie J. L. galimai rengiamą ir daromą nusikalstamą veiką. Taigi, prokuroras, gavęs informaciją apie I. J. ir J. L. galbūt daromą nusikalstamą veiką, turėjo faktinį pagrindą kreiptis, o ikiteisminio tyrimo teisėja – priimti nutartį leisti atlikti prieš juos neviešo pobūdžio veiksmus, nustatytus BPK 159 ir 160 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju toks faktinio pagrindo vertinimas atitinka teismų praktiką, pagal kurią situacijos, kai į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma ar iš jo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai informaciją žodžiu (ar raštu) arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, yra pripažįstamos pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-307/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-307/2014">2K-307/2014</a>, 2K-241-693/2015, 2K-162-303/2017, 2K-234-895/2018).
25. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad, vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ5LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-249-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-249-788/2015">2K-249-788/2015</a>, 2K-149-511/2017, 2K-234-895/2018). Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVIV pagal BPK (BPK 159 straipsnio 3 dalis) ar veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM), naudojamą pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai remiantis ištirtomis bylos aplinkybėmis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422-303/2016">2K-422-303/2016</a>).
26. Kaip matyti iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą dėl šių sąlygų.
27. Pirma, byloje nustatyta, kad kai G. N. 2014 m. liepos mėnesį neplanuotai sutiko I. J., ši, pasiteiravusi, kaip vyksta jo žmonos baudžiamosios bylos nagrinėjimas, jam pasiūlė kreiptis į jos,,šefą“ (J. L.), kuris, anot jos, ne vieną tokią bylą sutvarkė, todėl gali ir jiems padėti. Per I. J. sutarę dėl susitikimo su J. L., A. ir G. N. atvykdavo pas jį, o pokalbių metu J. L. aiškinosi informaciją apie bylą ir nurodė reikalingą pinigų sumą. J. L. nurodydavo į susitikimus nesinešti mobiliojo ryšio telefonų, taip pat nurodė, kad A. ir G. N., jeigu kas jų klaustų dėl susitikimų su juo, sakytų, jog susitinka su I. J. dėl buhalterinių dokumentų tvarkymo. Šios aplinkybės yra patvirtintos G. N. ir A. N. parodymais, iš dalies ir I. J. parodymais.
28. Antra, kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, taip pat ir nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai atliekami, jau turint duomenų apie J. L. galimai rengiamą ir vykdomą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje (prekyba poveikiu), gautų iš A. N. ir iš jos pateikto garso įrašo. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso metu buvo visiškai pašalinta abejonė ir dėl to, ar A. ir G. N. dar iki kreipiantis į STT nebuvo konsultuojami kitų teisėsaugos institucijų ar jų pareigūnų (skundžiamo nuosprendžio 11.9 punktas). Taigi skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nusikaltimas, dėl kurio kaltinamas J. L., buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėsaugos institucijų įsikišimo, dar iki A. N. kreipiantis į STT Kauno valdybą.
29. Taigi, tokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje buvo tik prisijungta prie galimai daromos, o ne provokuojamos naujos nusikalstamos veikos.
30. Trečia, iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, kad J. L. tiek privačių pokalbių metu (kurie buvo įrašyti pokalbio dalyvių ir vėliau pateikti teisėsaugos institucijai), tiek atliekant BPK 159 straipsnyje nurodytus neviešo pobūdžio veiksmus nebuvo skatinamas atlikti veiksmus, kurių pats neketino daryti. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išdėstė bylos duomenis, iš kurių matyti, kad tiek iš pirminių pokalbių, užfiksuotų privačių asmenų diktofonu, tiek iš atliekant NVIV užfiksuotų duomenų ir liudytojų A. N. bei G. N. parodymų matyti, kad J. L. elgėsi aktyviai, tai yra pats domėjosi, kokia byla, kokio teisėjo yra nagrinėjama (duomenys neskelbtini) teisme, kokioje stadijoje yra bylos nagrinėjimas, nurodė, kad pinigai jam turi būti atnešti po to, kai baudžiamosios bylos nagrinėjimas bus baigtas ir teisėja išeis į pasitarimų kambarį priimti galutinio sprendimo, kad jei nepavyks pasiekti norimo rezultato, pinigai bus grąžinti.
31. Ketvirta, pati savaime aplinkybė, kieno pinigai – privataus asmens ar valstybės – yra naudojami vykdant sankcionuotus NVIV ar NVIM, nepagrindžia provokacijos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog J. L. kartu su bendrininke domėjosi A. ir G. N. finansinėmis galimybėmis ir jau iki NVIV vykdymo buvo nurodęs, kokią sumą pinigų jie turi atsinešti į susitikimą. Šios aplinkybės pagrindžia išvadą, jog J. L. tyčia daryti nusikalstamą veiką buvo susiformavusi anksčiau, nei A. ir G. N. iš STT gavo pinigus ir perdavė jam, taip pat tyčia susiformavo savarankiškai – be valstybės pareigūnų ar jų kontroliuojamų privačių asmenų – NVIV dalyvių neteisėto poveikio. Taigi, kasacinio skundo argumentas, kad provokaciją prieš J. L. pagrindžia aplinkybė, jog valstybė suteikė lėšų asmenims, dalyvaujantiems NVIV, tai pat yra nepagrįstas.
32. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančių supažindinimo su nustatytomis veiksmų ribomis imituojant nusikalstamą veiką aktų, asmenys, kuriems buvo leista atlikti NVIV (A. N. ir G. N.), buvo įspėti neperžengti NVIV atlikimo nustatytų ribų, taip pat neprovokuoti asmens daryti nusikalstamų veikų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks supažindinimas iš esmės ir yra skirtas minėtiems dviem tikslams: kad asmuo, dalyvaujantis imituojant nusikalstamą veiką, pirma, neprovokuotų asmens, prieš kurį vykdomas neviešo pobūdžio veiksmas, antra, neperžengtų leidžiamų veiksmų ribų, nes dėl to jam pačiam gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Taigi, tai, kad G. N. supažindinimo su nustatytomis veiksmų ribomis imituojant nusikalstamą veiką akte nurodyta, kad G. N. yra kaltinamasis byloje, kurioje buvo kaltinama jo sutuoktinė, vertintina kaip rašymo apsirikimas, kuris neturėjo įtakos šio supažindimo paskirčiai ir juolab nesuvaržė ir negalėjo suvaržyti kasatoriaus teisių ar lemti nepagrįsto ar neteisingo teismo sprendimo.
33. Kasatorius, iš esmės grįsdamas provokacijos versiją, taip pat kelia klausimą dėl A. ir G. N. parodymų vertinimo klaidų, nurodydamas, kad jų parodymai buvo prieštaringi, todėl turėtų būti laikomi nepatikimais.
34. Kasaciniame skunde minėtų liudytojų parodymų prieštaringumas daugiausiai iliustruojamas nurodant liudytojų parodymų detales, kurios yra neesminės pagrindžiant nuteistajam inkriminuojamą veiką (G. N. kalbėjimas apie tai, kad, jo manymu, teisėja jau buvo priėmusi kyšį iš kitų proceso dalyvių, liudytojų parodymai apie tai, ar jie iki kreipimosi į STT turėjo nuosavų ar skolintų lėšų, A. N. pasakymas, kad ji žino, kas yra tarpininkas, per kurį veiks J. L., tik jo neatskleis, ir pan.). Atsakant į klausimą, ar yra nuoseklūs ir patikimi A. ir G. N. parodymai, kuriais buvo grindžiamas skundžiamas nuosprendis, darytina išvada, kad remdamasis bylos medžiaga apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodo, jog liudytojų A. N. ir G. N. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu, o būtent dėl to, jog I. J. pasiūlė kreiptis į nuteistąjį J. L., kuris už pinigus padės A. N. ir jos sūnui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje; kad susitikimų metu nuteistasis J. L. jiems teigė, kad už pinigus per tarpininkus gali paveikti baudžiamąją bylą nagrinėjančią teisėją; kad pinigai reikalingi iš karto po paskutinio teisiamojo posėdžio; kad paskutinio susitikimo metu perdavė nuteistajam J. L. 11 000 Eur.
35. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. N. ir G. N., atlikdami NVIV, laikėsi BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatų, draudžiančių provokuoti asmenį daryti nusikalstamą veiką. Taigi, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, prieš J. L. taikomi slapti veiksmai nevaržė jo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą, taip pat jis turėjo galimybę savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar kreiptis į kompetentingas institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą, tačiau to nepadarė, o savo valia tęsė prieš tai pradėtus nusikalstamus veiksmus.
36. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad J. L. nebuvo skatinamas ar kurstomas (provokuojamas) netiesiogiai per tarpininką paveikti valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) teismo teisėją B. D., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, taip pat nebuvo provokuojamas priimti dalį sutarto kyšio.
37. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis J. L. nėra grindžiamas išskirtinai duomenimis, gautais atlikus nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstą ir motyvuotą išvadą dėl J. L. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje.
38. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodyta J. L. inkriminuoto BK 226 straipsnio redakcija. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju inkriminuojamo BK straipsnio redakcijos nenurodymas niekaip nepaveikė ir negalėjo paveikti nuteistojo teisinės padėties ar teismo sprendimo, nes tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek viso baudžiamojo proceso metu galioja ta pati šio straipsnio redakcija.
39. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal kasacinio skundo argumentus esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjos Sigita Jokimaitė
Dalia Bajerčiūtė
Rima Ažubalytė
