Dėl sandorio pripažinimo galiojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-429/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.1; 30.9.1; 123.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. V. B. ir V. B. ieškinį atsakovei V. B. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Ieškovai G. V. B. ir V. B. ir atsakovė V. B. yra namų valdos, esančios duomenys neskelbtini, bendraturčiai. Ieškovams nuosavybės teise priklauso 64/100 dalys gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Šį turtą jie paveldėjo 2006 m. lapkričio 29 d. po jų sūnaus D. B. mirties.

Ieškovai nurodė, kad 1999 m. jų sūnus D. B. siekė atidalyti savo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendraturtė atsakovė V. B. tam neprieštaravo. Tuo tikslu jie 1999 m. gruodžio 14 d. sudarė rašytinį susitarimą, kuriame nustatė, kokius veiksmus kiekvienas iš jų atliks turto atidalijimo procese. Šio susitarimo 4 punkte nustatyta, kad atsakovė įsipareigoja savo lėšomis nugriauti gyvenamojo namo priestatą 1a1mp, kuriame yra patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-8 (1,79 kv. m) ir 1-9 (1,76 kv. m). Žemė po šiuo priestatu D. B. buvo reikalinga tam, kad jis galėtų įrengti atskirą įvažiavimą į jam priklausančią namų valdos dalį. D. B. ir atsakovė iš esmės įvykdė visus 1999 m. gruodžio 14 d. susitarime nustatytus įsipareigojimus: D. B. išsiėmė detalizuotą pažymėjimą ir 1999 m. gruodžio 22 d. pardavė atsakovei 0,12 dalių gyvenamojo namo; atsakovė išsiėmė detalizuotą pažymėjimą ir 1999 m. gruodžio 22 d. pardavė D. B. dalį žemės sklypo; buvo parengtas žemės sklypo atidalijimo projektas ir pradėtas griauti priestatas. Atsakovė nugriovė pusę priestato, tačiau, mirus D. B., vėl šį priestatą atkūrė, taip pažeidė bendraturčių susitarimo 4 punktą ir apribojo ieškovams galimybę įvažiuoti į jiems priklausančią namų valdos dalį. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį vienai šaliai visiškai ar iš dalies įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, antrajai šaliai vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Kadangi D. B. įvykdė visas 1999 m. gruodžio 14 susitarimo sąlygas, o atsakovė nepagrįstai vengia vykdyti susitarimą dėl priestato nugriovimo, tai yra teisinis pagrindas teismo tvarka pripažinti šį susitarimą galiojančiu sandoriu ir įpareigoti atsakovę įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Ieškovai prašė: 1) pripažinti D. B. ir atsakovės V. B. 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimą dėl atsakovei V. B. priklausančio gyvenamojo namo priestato 1a1mp, esančio duomenys neskelbtini, nugriovimo atsakovės lėšomis galiojančiu sandoriu; 2) įpareigoti atsakovę V. B. savo lėšomis nugriauti gyvenamojo namo priestatą 1a1mp, kuriame yra patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-8 (1,79 kv. m) ir 1-9 (1,76 kv. m), per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad 1999 m. rudenį D. B. kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl bendraturtės atsakovės V. B. savavališkos statybos, vykdomos gyvenamojo namo palėpėje ir bendro naudojimosi patalpose, adresu: duomenys neskelbtini. Atsakovei buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ir ji įpareigota panaikinti savavališkos statybos padarinius. Tačiau D. B. paprašė atidėti sprendimo vykdymą, nes atsakovė sutiko geruoju spręsti su juo namų valdos pasidalijimo klausimą. Savavališkos statybos klausimo sprendimas buvo atidėtas iki 1999 m. gruodžio 23 d. Teismas nustatė, kad atsakovė V. B. neneigė aplinkybių, kad D. B. norėjo atidalyti turtą ir kad ji tam pritarė, todėl 1999 m. gruodžio 14 d. kavinėje, dalyvaujant jos sugyventiniui A. A., ji ir D. B. aptarė, ką turės padaryti, o A. A. ranka surašė raštą, kurį pasirašė ji ir D. B. Dėl rašto turinio atsakovė neprieštaravo. Šiame rašte nurodyta, kad: 1) detalizuotą pažymėjimą pastatui išsiima ir moka D. (tai buvo reikalinga dėl D. B. priklausančios gyvenamojo namo dalies pardavimo); 2) pažymą žemei išsiima ir moka V. (detalizuotas pažymėjimas buvo reikalingas dėl V. B. priklausančios žemės dalies pardavimo); 3) už neoficialų žemės išmatavimą moka D. (tai buvo reikalinga žemės sklypui atsidalyti); 4) už priestato nugriovimą moka V. (buvo numatytas būtent šios bylos ginčo priestato 1a1mp nugriovimas, kad būtų galima praplatinti įvažiavimą į žemės sklypą); 5) langą užmūrija D. (reikalinga buvo užmūryti langą namo viduje tarp senos ir naujos namo dalies); 6) notarams moka D. ir V. (sudarant pirkimo-pardavimo sutartis); 7) už teisinę registraciją moka D. ir V. (po sandorių sudarymo); 8) už namo atsidalijimo projektavimą moka D. ir V. (dėl visiško atsidalijimo); 9) už oficialų žemės padalijimą moka D. ir V.; 10) už atskiras valdas moka D. ir V.

Teismas taip pat nustatė, kad 1999 m. gruodžio 22 d. D. B. pardavė, o atsakovė V. B. nupirko 0,12 dalių gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini. Sudarius šią sutartį atsakovei atiteko visas ankščiau jų seneliui priklausantis namas, o D. B. liko jo pastatytas prie seno namo priestatas. Šiai sutarčiai sudaryti D. B. buvo reikalingas detalizuotas pažymėjimas, kurio išsiėmimas ir buvo numatytas šalių pasirašyto rašto 1 punkte. Tą pačią dieną atsakovė pardavė, o D. B. pirko 97 kv. m. žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini. Šiam sandoriui sudaryti atsakovei buvo reikalinga išsiimti detalizuotą pažymėjimą dėl nuosavybės, tai numatyta rašto 2 punkte. D. B. parengė žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, planą, tai buvo numatyta rašto 3 punkte. Teismas nurodė, kad atsakovė pripažino, jog jos sutikimu, giminaičiai dalį ginčo priestato nugriovė, tai buvo numatyta rašto 4 punkte. Atsakovė neginčija, kad iš esmės buvo įvykdyti ir kiti 1999 m. gruodžio 14 d. rašte numatyti punktai: sumokėta notarui, užmūrytas langas (5, 6 punktai). Teismas nurodė, kad 1999 m. gruodžio mėnesį galiojusiame 1964 m. CK 122 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Toks bendrasavininkų D. B. ir atsakovės V. B. sutikimas buvo. Pagal tuo metu galiojusį Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:1997 dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos 5 dalies 5.2.4 punktą sprendimą griauti statinius, kurie priklauso asmeninės nuosavybės teisėmis, priima jų savininkai, turint bendrasavininkio sutikimą. Tokį sutikimą D. B. bendrasavininkei V. B. davė (civilinė byla Nr. 2-2162-249/2009, b. l. 23).

Teismas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad 1999 m. gruodžio 14 d. raštu bendraturčiai V. B. ir D. B. susitarė atidalyti jiems priklausančias turto dalis ir atlikti veiksmus šiam tikslui pasiekti, ir jie tai atliko. Vienas iš sutartų veiksmų buvo gyvenamojo namo priestato 1A1mp griovimas dėl įvažiavimo į žemės sklypą praplatinimo (prie civilinės bylos Nr. 2-2162-249/2009 pridėta Kauno Komprojekto medžiaga, b. l. 17). Jis turėjo būti nugriautas atsakovės V. B. lėšomis. Šį susitarimą atsakovė pradėjo vykdyti ir dalį priestato nugriovė. Teismas konstatavo, kad, esant tokioms aplinkybėms, priestato griovimas pripažindintinas galiojančiu sandoriu ir atsakovė įpareigotina jį nugriauti savo lėšomis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvacija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemė po priestatu buvo pirkta 1999 m. gruodžio 22 d., ir tai patvirtina, jog priestatas turėjo būti nugriautas, nes žeme naudotis turėjo D. B., kad nekliudomai patektų į savo ūkinį pastatą – garažą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė V. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinį atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 1.63, 1.74 straipsnių pažeidimo. Sandoriu laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Notarine forma turi būti sudaromi sandoriai, susiję su daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimą, ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Kasatorės nuomone, sandoris, kuriuo įpareigojama nugriauti statinį, patenka į CK 1.74 straipsnyje išvardytų sandorių apimtį. Teismai, pripažindami kasatorės sugyventinio A. A. ranka surašytą dokumentą galiojančiu sandoriu, pažeidė CK 1.74 straipsnį, nes nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriui yra privaloma notarinė forma. Kasatorė ir D. B., 1999 m. gruodžio 22 d. sudarydami notarine tvarka gyvenamojo pastato dalių perleidimo sutartį, sąmoningai siekė atitinkamo teisinio rezultato, tarp jų ir sukurti kasatorės teisę naudotis gyvenamojo namo priestatu, adresu: duomenys neskelbtini. Teismai nepagrįstai pripažino kasatorės ir D. B. pasirašytą tarpinių derybų dokumentą turinčiu pirmenybę prieš vėliau jų sudarytą, notarine tvarka patvirtintą ir viešame registre įregistruotą pirkimo-pardavimo sutartį dėl to paties dalyko.

2. Dėl CK 5.1 straipsnio pažeidimo. Teismų procesiniais sprendimais ieškovams nepagrįstai paskirta daugiau teisių, nei jie paveldėjo po jų sūnaus D. B. mirties. 1999 m. gruodžio 22 d. kasatorės ir D. B. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta kasatorės teisė naudotis gyvenamojo namo priestato 1a1mp patalpa, plane pažymėta indeksu 1-8/1,79 kv. m (sutarties 4 punktas), ir joje nėra jokių nuorodų apie atidalijimą ir priestato nugriovimą. Teismai, priskirdami ieškovams 1999 m. gruodžio 22 d. sutartyje nenumatytą teisę reikalauti, kad kasatorė nugriautų jai priklausantį gyvenamojo namo priestatą, pažeidė CK 5.1 straipsnį.

3. Dėl CK 4.93 straipsnio ir teisingumo bei protingumo principų pažeidimo. Teismai įpareigojo kasatorę nugriauti savo namo dalį, nes ieškovams reikalingas platesnis įvažiavimas į jiems priklausančią žemės sklypo dalį. Žemės sklypas tarp bendraturčių nepadalytas. Teismai nenustatė, kad projekte nustatytas įvažiavimas nepakankamas ieškovams. Kasatorė mano, kad jokiame įstatyme nenustatyta, jog, siekiant vienam iš bendraturčių turėti platesnį įvažiavimą, galima įpareigoti kitą bendraturtį griauti jo teisėtai valdomą namo dalį.

4. Dėl CK 4.262 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Pagal CK 4.262 straipsnį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, jeigu jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. 1999 m. gruodžio 22 d. notarinėje gyvenamojo namo dalių perleidimo sutartyje yra nustatytas juridinis faktas dėl gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos. Šis juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, yra galiojantis ir nenuginčytas.

5. Dėl CK 1.2 straipsnio pažeidimo. Teisėtų lūkesčių principas reiškia, kad asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, jog savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. 1999 m. gruodžio 22 d. notarinę gyvenamojo namo dalių perleidimo sutartį šalys sudarė laisva valia. Ši sutartis niekada nebuvo pakeista, tačiau viena iš sutarties šalių, t. y. kasatorė, negali įgyvendinti savo teisių visa apimtimi. Tokia situacija pažeidžia civilinėje teisėje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą (CK 1.2 straipsnis).

6. Dėl CK 6.189, 6,193 straipsnių pažeidimo. Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo. 1999 m. gruodžio 22 d. notarinėje gyvenamojo namo dalių perleidimo sutartyje nustatyta kasatorės teisė naudotis gyvenamojo namo priestato patalpa, plane pažymėta indeksu 1-8/1,79 kv. m, kita sutarties šalis – D. B. su tuo sutiko. Tačiau teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, ignoravo pačių šalių nustatytą faktinę aplinkybę, neatsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, taip pažeidė CK 6.189, 6.193 straipsnius.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai G. V. B. ir V. B. prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai nustatė, jog 1999 m. gruodžio 14 d. D. B. ir kasatorės surašytas susitarimas atitiko sandorio požymius, šiuo susitarimu buvo siekiama sukurti civilines teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. B. 1999 m. gruodžio 22 d. pirko žemę po priestatu, todėl ši aplinkybė tik patvirtina, kad priestatas turėjo būti nugriautas, nes žemė buvo pirkta tik tam, kad D. B. galėtų patekti į savo ūkinį pastatą-garažą. Kasatorė nepagrįstai akcentuoja tik į 1999 m. gruodžio 22 d. sutartį dėl gyvenamojo namo dalies pirkimo-pardavimo. Pagal šią sutartį kasatorei buvo parduota tik 2,8 proc. priestato patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-8, o kitą dalį šios patalpos ji jau valdė nuosavybės teise anksčiau. Be to, buvo patvirtinta ir naudojimosi tvarka, pagal kurią priestato patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-8 ir 1-9, šalių susitarimu buvo priskirtos kasatorei, nes tik savininkui buvo išduodamas leidimas griauti. Tą pačią dieną šalių buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią kasatorė pardavė D. B. 97 kv. m žemės sklypą, nes šios sklypo dalies jam reikėjo atskiram įvažiavimui įrengti. Akivaizdu, kad šios sutartys buvo pasirašytos vykdant 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimą ir siekiant bendrų tikslų, taigi šių sutarčių sudarymas niekaip nepaneigia fakto, kad 1999 m. gruodžio 14 d. buvo sudaryta sutartis ir kad šalys privalo ją vykdyti tinkamai. Teismai nustatė, kad kasatorė buvo pradėjusi griauti priestatą, tačiau vėliau jį atstatė. Bylos nagrinėjimo metu kasatorė pripažino, kad jos sutikimu giminaičiai dalį ginčo priestato nugriovė, t. y. ji buvo pradėjusi vykdyti 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimą. Teismai pagrįstai nustatė, kad šiais veiksmais kasatorė pripažino susitarimą galiojančiu sandoriu. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimas laikytinas nekilnojamojo turto suvaržymo sandoriu, todėl jam buvo privaloma notarinė forma. Šio sutarimo tikslas ir paskirtis – atidalyti bendraturčių turto dalis, o ne apriboti ar kitaip suvaržyti teises į nekilnojamąjį turtą. Dėl to šis susitarimas nepatenka į CK 1.74 straipsnyje nurodytų sandorių apimtį ir jam nebūtina notarinė forma. Kasatorės argumentai, kad 1999 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta sąlyga dėl jos įsipareigojimo nugriauti priestatą yra teisiškai nereikšminga, nes ginčo dėl šios sutarties byloje nėra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 1.63 straipsnio taikymo

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta sandorio samprata. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Analogiškai sandoris buvo apibrėžtas 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalyje. Esminis sandorio skirtumas nuo teisiškai neįpareigojančio susitarimo yra tai, kad sandoriu siekiama civilinių teisinių padarinių.

Ginčydama D. B. ir V. B. 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimą kasatorė kelia klausimą dėl 2000 m. CK 1.63 straipsnio taikymo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad 2000 m. CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytas išimtis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme 4 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagal 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimą, todėl sprendžiant, ar šalių sudarytas susitarimas yra sandoris, taikomos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 m. CK.

Minėta, kad, kvalifikuojant šalių sudarytą susitarimą kaip sandorį, būtina nustatyti šalių valią tokiu susitarimu siekti civilinių teisinių padarinių. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs susitarimo turinį bei šalių veiksmus vykdant šį susitarimą, nustatė, kad 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimu šalys susitarė dėl bendrų veiksmų siekiant atsidalyti jiems priklausančias turto dalis. Šis susitarimas yra sandoris 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalies prasme, nes jame aptarti šalių veiksmai yra teisiškai reikšmingi – nustato šalių teises ir pareigas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės procedūroje.

Dėl CK 1.74 straipsnio taikymo

Kasatorė teigia, kad teismai pažeidė CK 1.74 straipsnį, kuriame nustatyta, jog nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai privalo būti sudaromi notarine forma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Civilinio kodekso 1.71–1.76 straipsniuose įtvirtintos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis. Ginčijamam 1999 m. gruodžio 14 d. sandoriui įstatymai nenustatė privalomos registracijos, todėl netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalies išimtys, o turi būti vadovaujamasi 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Pagal 1964 m. CK 44 straipsnį sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo numatomais atvejais. Ginčijamo susitarimo sudarymo metu (1999 m. gruodžio 14 d.) įstatymų nenustatyta, kad bendraturčių sutartis dėl veiksmų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės procedūroje, įskaitant ir bendraturčio įsipareigojimą nugriauti dalį daikto, turi būti patvirtinta notaro. Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo konstatuoti sandorių formą reglamentavusių normų pažeidimo.

Dėl CK 5.1 straipsnio ir 6.193 straipsnio taikymo ir kasacijos dalyko

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. B. ir V. B. 1999 m. gruodžio 22 d. notarine tvarka patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nusistatė teises ir pareigas, tarp kurių nebuvo nurodyta V. B. pareiga griauti priestatą ir D. B. teisė reikalauti priestato nugriovimo, todėl ieškovai neturi teisės reikalauti priestato nugriovimo. Teisėjų kolegija atmeta tokius argumentus. Sprendžiant dėl CK 5.1 straipsnio pažeidimo turi būti nustatytos ieškovams kaip įpėdiniams perėjusios teisės ir pareigos, taigi esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi 1999 m. gruodžio 14 d. susitarimo sąlygos dėl kasatorės įsipareigojimo nugriauti priestatą aiškinimas, atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta sąlyga, jog pirkėja V. B. naudosis 1/3 (viena trečiąja) dalimi gyvenamojo namo priestato patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-8/1,79 kv. m. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje, nes neatsižvelgė į šalių elgesį po 1999 m. gruodžio 14 d. sutarties sudarymo, būtent į tai, kad 1999 m. gruodžio 22 d. sutartimi D. B. sutiko, jog V. B. naudosis 1/3 dalimi gyvenamojo namo priestato patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-8/1,79 kv. m.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija sutinka, kad kasatorės keliamas klausimas dėl CK 6.193 straipsnio pažeidimo yra teisės klausimas. Tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškindamas sutartį ir nustatydamas jos turinį, teismas atsižvelgia ne tik į vienos iš šalių nurodomą aplinkybę, bet ir į kitas CK 6.193 straipsnyje išvardytas aplinkybes, taip pat vadovaujasi objektyviaisiais kriterijais – sutartis aiškina sąžiningai, jeigu negalima nustatyti šalių tikrųjų ketinimų, sutartį aiškina atsižvelgdamas į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pavyzdžiui, sutarties aiškinimui nagrinėjamu atveju reikšminga būtų nustatyti, kodėl šalys 1999 m. gruodžio 22 d. sutartyje aptardamos kasatorės teisę naudotis 1/3 dalimi gyvenamojo namo priestato patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-8/1,79 kv. m, neaptarė tame pačiame priestate esančios patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-9/2,76 v. m naudojimo ir pan. Šalių elgesys po 1999 m. gruodžio 14 d. sutarties sudarymo, kaip reikšminga šios sutarties aiškinimui aplinkybė, nebuvo nurodyta kasatorės apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo šios aplinkybės visų CK 6.193 straipsnio taikymui reikšmingų sutarties aiškinimui aplinkybių kontekste, taigi teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje kasaciniame skunde nurodytu aspektu nebuvo, nes šio klausimo apeliantė (kasatorė) nekėlė, kaip ir klausimo dėl CK 5.1 straipsnio pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas dėl CK 5.1, 6.193 straipsnių taikymo nėra kasacijos dalykas CPK 353 straipsnio 1 dalies prasme.

Nenustačius apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad kiti kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nesudaro kasacijos pagrindo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš atsakovės ieškovams priteisiamos jų kasaciniame teisme turėtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnis); taip pat iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. B. ieškovams G. V. B. ir V. B. kiekvienam po 200 (du šimtus) Lt išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovės V. B. į valstybės biudžetą 75,60 Lt (septyniasdešimt penkis litus 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys