Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto, nuosavybės teisės liudijimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-430/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2; 128.18; 129.19.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. K. ir antstolio D. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ ieškinį atsakovams S. K., antstoliui D. S. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto, nuosavybės teisės liudijimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo; tretieji asmenys: VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M., UAB „SEB VB lizingas“, UAB „Hiatas“, J. F. įmonė, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Santechnika“, UAB „Elstila“, UAB „Vilterma“, J. D., UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „Auditas ir konsultacijos“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2005 m. liepos 20 d. antstolis D. S. pardavė E. K., kuriai pagal įgaliojimą atstovavo jos sūnus atsakovas S. K., varžytynėse už 51 000 Lt Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ (toliau – ir UAB „Diulas“) priklausiusį 2,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Turto pardavimo iš varžytynių aktas teisėjo rezoliucija buvo patvirtintas 2005 m. rugpjūčio 24 d. E. K. 2005 m. rugsėjo 26 d. mirus, žemės sklypą paveldėjo jos sutuoktinis F. K., kuriam savo paveldėjimo teises perleido mirusiosios sūnus atsakovas S. K. 2006 m. spalio 5 d. mirus F. K., žemės sklypą paveldėjo jo sūnus atsakovas S. K.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 5 d. nutartimi iškėlė Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ bankroto bylą.

Ieškovo bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ ieškinyje teigiama, kad antstolis D. S., vykdydamas išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 32-157/2005, padarė akivaizdžių teisės pažeidimų, dėl kurių varžytynių aktas negalėjo būti teisėjo patvirtintas:

1) UAB „Diulas“ nebuvo siunčiamas nė vienas procesinis dokumentas, įskaitant ir raginimą įvykdyti sprendimą geruoju (CPK 604, 605, 655–659 straipsniai). Neįteikus raginimo registruotu laišku, antstolis privalėjo pasinaudoti kitais įstatyme (CPK 660 straipsnis) nustatytais raginimo įteikimo būdais, be to, neturėjo teisės pradėti priverstinio vykdymo veiksmų (CPK 624 straipsnio 1 dalis). 2005 m. vasario 23 d. turto arešto aktas, kuriuo buvo areštuotas ir įvertintas ginčo žemės sklypas, buvo išsiųstas tik kreditoriams. Taigi antstolis pažeidė CPK 675 straipsnio 5 dalies, 679 straipsnio nuostatas. Dėl šių pažeidimų skolininkas UAB „Diulas“ negalėjo pasinaudoti teise įstatyme nustatyta tvarka ginčyti turto areštą, pareikšti prieštaravimus dėl areštuoto turto įkainojimo. Pranešimas apie varžytynes, pažeidžiant CPK 706 straipsnio 3 dalį, taip pat buvo įteiktas tik kreditoriams, taip apribota skolininko UAB „Diulas“ galimybė ginti savo teises, ginčijant antstolio veiksmus, taip pat galimybė pačiam ieškoti pirkėjo, kuris sumokėtų didesnę sumą už varžytynėse parduodamą žemės sklypą, bei įgyvendinti teisę pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją (CPK 704 straipsnis, 706 straipsnio 4 dalis);

2) pagal tuo metu galiojusias CPK 756 straipsnio nuostatas antstolio parengtas patvarkymas išieškotoms pinigų sumoms paskirstyti, prieš sumokant šias sumas išieškotojams, turėjo būti pateiktas tvirtinti teisėjui. Vykdomojoje byloje Nr. 32-157/2005 esantis antstolio patvarkymas dėl iš skolininko UAB „Diulas“ išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams nepatvirtintas teisėjo, todėl yra pagrindas panaikinti šį patvarkymą;

3) antstolis pažeidė įstatyme nustatytą išieškojimo iš skolininko turto tvarką. Pagal CPK 665 straipsnio nuostatas iš gamybai būtinų nekilnojamojo turto objektų (ieškovo teigimu, būtent toks yra ginčo žemės sklypas) galėjo būti išieškoma ketvirtąją eile, juolab kad bendrovei priklausė dar du nekilnojamojo turto objektai – gamyboje nenaudojami pastatai, be to, buvo areštuoti pas kitą asmenį (UAB „Geros tradicijos“) esantys skolininko UAB „Diulas“ 48 413,70 Lt (CPK 688 straipsnis), to praktiškai pakako atsiskaityti su kreditoriais;

4) pagal CPK 681 straipsnį, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis. Antstolis D. S. 2005 m. vasario 23 d. turto arešto akte įkainojo ginčo žemės sklypą 60 000 Lt, nors VĮ Registrų centro 2004 m. liepos 26 d. nustatyta šio sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 79 200 Lt. Kadangi žemės sklypų kainos tuo metu augo (VĮ Registrų centro 2006 m. sausio 24 d. nustatyta ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė jau siekė 245 690 Lt), tai sklypo vertė varžytynių metu turėjo būti dar didesnė. Kilus abejonių dėl turto įkainojimo, antstolis privalėjo skirti ekspertizę jo vertei nustatyti, be to, vykdymo proceso metu pasikeitus turto, turėjo galimybę patvarkymu jį perkainoti (CPK 681 straipsnio 2 dalis). Antstolis D. S. tokių veiksmų neatliko ir, parduodamas varžytynėse ginčo žemės sklypą už 51 000 Lt, pardavė jį už aiškiai per mažą kainą.

Nurodytus įstatymo pažeidimus įvardydamas pagrindu 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktui (CPK 602 straipsnio 6 punktas), vėliau išduotiems žemės sklypo paveldėjimo dokumentams pripažinti negaliojančiais ir restitucijai natūra taikyti (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis, 4.96 straipsnio 4 dalis), ieškovas, kartu pažymėdamas, kad nemano, jog atsakovas S. K. yra sąžiningas sklypo įgijėjas, prašė:

pripažinti negaliojančiu 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą;

pripažinti negaliojančiu 2006 m. birželio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą;

pripažinti negaliojančiu 2006 m. birželio 11 d. nuosavybės teisės liudijimą;

pripažinti negaliojančiu 2007 m. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą;

taikyti restituciją natūra ir grąžinti žemės sklypą bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu, nurodydamas, kad ieškinį tenkina visiškai,

pripažino negaliojančiu 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo antstolis D. S. pardavė už 51 000 Lt E. K. Lietuvos-Rusijos UAB „Diulas“ nuosavybės teise priklausiusį 2,2 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), be jame esančių pastatų;

pripažino negaliojančia F. K. išduoto 2006 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį dėl 1/2 dalies 2,2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

pripažino negaliojančia 2006 m. sausio 11 d. nuosavybės teisės liudijimo dalį dėl F. K. nuosavybės teisės į 1/2 dalį 2,2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patvirtinimo;

pripažino negaliojančia S. K. išduoto 2007 d. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį dėl viso 2,2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

taikė restituciją ir priteisė nurodytą žemės sklypą ieškovo bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ nuosavybėn;

priteisė iš ieškovo atsakovui S. K. 46 993,04 Lt;

priteisė iš atsakovo antstolio D. S. atsakovui S. K. 4006,96 Lt.

paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad antstolis D. S., vykdydamas išieškojimą iš skolininko UAB „Diulas“ vykdomojoje byloje Nr. 32-157/2005, areštavo jam priklausantį 2,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2005 m. vasario 23 d. turto arešto akte įkainodamas jį 60 000 Lt. Areštuojant turtą, skolininko UAB „Diulas“ atstovai nedalyvavo. Turto arešto akto nuorašai buvo įteikti tik išieškotojams. Pažymėjęs, kad byloje nėra duomenų apie šio turto arešto akto išsiuntimą registruotu laišku skolininkui UAB „Diulas“, teismas konstatavo CPK 679 straipsnio pažeidimą, nurodydamas, jog, neįteikus skolininkui turto arešto akto, jam buvo užkirsta galimybė pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo iki parduodant jį iš varžytynių, taigi antstolio veiksmais pažeistos ir UAB „Diulas“ teisės, įtvirtintos CPK 681 straipsnio 2 dalyje.

Teismas padarė išvadą, kad 2005 m. vasario 23 d. turto arešto akte nurodyta žemės sklypo kaina – 60 000 Lt – yra esmingai mažesnė ir neproporcinga rinkos kainai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vykdomojoje byloje Nr. 32-1004/2004, kurioje taip pat buvo vykdomas išieškojimas iš UAB „Diulas“, esančios UAB „Verslavita“ turto vertės nustatymo pažymos duomenimis, 2004 m. birželio 11 d., t. y. daugiau kaip prieš metus iki 2005 m. liepos 20 d. įvykusių varžytynių, ginčo žemės sklypas įvertintas 65 000 Lt, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2004 m. liepos 26 d. – 79 200 Lt, be to, visiems buvo žinoma apie tuo metu nuolat kilusias nekilnojamojo turto kainas (CPK 182 straipsnio 1 punktas), tuo tarpu antstolis D. S. ieškovui priklausiusį žemės sklypą pardavė iš varžytynių tik už 51 000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad antstolio D. S. 2005 m. sausio 11 d. patvarkymu buvo paskirta ekspertizė turto vertei nustatyti, tačiau konstatavo, jog ji nebuvo atlikta pagal CPK taisykles, nes CPK 216 straipsnio nuostatas atitinkantis ekspertizės aktas, kuriame būtų detaliai aprašyti atlikti tyrimai, antstoliui nebuvo pateiktas. Šioje byloje atlikus turto vertinimo ekspertizę, nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė turto arešto akto surašymo dieną, t. y. 2005 m. vasario 23-iąją, buvo 198 000 Lt, o šio turto pardavimo iš varžytynių dieną, t.y. 2005 m. liepos 20 ąją, – 220 000 Lt. Teismo paskirtos ekspertizės akte detaliai aprašyti atlikti tyrimai ir jų pagrindu padarytos išvados, todėl, teismo vertinimu, šio ekspertizės akto išvadomis abejoti nėra pagrindo. Pripažinęs, kad reali ginčo žemės sklypo vertė jo pardavimo iš varžytynių dieną buvo 220 000 Lt, teismas sprendė, jog antstolis D. S., parduodamas jį už esmingai mažesnę nei rinkos kainą – 51 000 Lt, neįvykdė pareigos teisingai įkainoti turtą, kurią jis privalo vykdyti, nepriklausomai nuo to, ar šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, ir taip, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai užtikrintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus.

Pažymėjęs, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 5 d. nutartimi iškėlė Lietuvos – Rusijos UAB,,Diulas“ bankroto bylą, teismas nurodė, jog tokiu atveju visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jeigu įmonė sudaro sandorį, pažeisdama savo pačios interesus. Įmonės turto perleidimas už aiškiai mažesnę, nei turto rinkos vertė, kainą prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Dėl to teismas sprendė, kad, nustačius pagrindą taikyti CPK 602 straipsnio 6 punktą ir konstatavus BUAB „Diulas“ kreditorių interesų pažeidimą, ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu.

Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas S. K. yra nuolatinis varžytynių dalyvis (tai patvirtino antstolis D. S. ir jo padėjėju dirbęs kaip liudytojas apklaustas V. K.), pagrindu teismas padarė išvadą, jog atsakovas S. K., nors ir veikdamas kaip E. K. atstovas, sugebėjo įvertinti riziką pirkdamas iš varžytynių turtą, juolab už kainą, daugiau kaip keturis kartus mažesnę nei reali rinkos vertė. Pažymėjęs, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba taikyti ją sumokant ekvivalentą pinigais, teismas konstatavo, jog restitucija natūra nagrinėjamoje byloje galima, ji atitinka BUAB „Diulas“ kreditorių interesus. Teismas nurodė, kad, pripažinus negaliojančiu ab initio 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, žemės sklypas negalėjo būti įtrauktas į mirusiųjų E. K. ir F. K. palikimą, todėl 2006 m. sausio 11 d. ir 2007 m. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimų dalys dėl 2,2 ha žemės sklypo bei 2006 m. sausio 11 d. F. K. išduotas nuosavybės teisės liudijimas taip pat pripažintini negaliojančiais. Vykdomosios bylos Nr. 32-157/2005 duomenų pagrindu nustatęs, kad dalis pinigų – 46 993,04 Lt, gautų pardavus iš varžytynių žemės sklypą už 51 000 Lt, buvo išmokėta išieškotojams, teismas nurodė, jog, taikant restituciją natūra, ši pinigų suma, kurią atsakovas S. K. sumokėjo už atstovaujamąją E. K., priteistina iš BUAB „Diulas“ E. K. ir F. K. įpėdiniui S. K., kuris įtrauktinas į BUAB „Diulas“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą su nurodytos sumos dydžio finansiniu reikalavimu. Kita pinigų dalis – 4006,96 Lt – antstolio D. S. buvo apskaičiuota kaip vykdymo išlaidos. Pažymėjęs, kad vykdymo išlaidos antstoliui už atliktus neteisėtus veiksmus neatlygintinos, teismas nurodė, jog 4006,96 Lt, t. y. dalis atsakovo S. K. už įgytą žemės sklypą sumokėtų pinigų, kuriuos antstolis panaudojo vykdymo išlaidoms padengti, atsakovui S. K. grąžintini iš neteisėtus veiksmus atlikusio antstolio D. S.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų S. K. ir antstolio D. S. apeliacinius skundus, 2010 m. kovo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad antstolis D. S. 2005 m. vasario 23 d. turto arešto aktu areštavo UAB „Diulas“ priklausantį 2,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Arešto akte šis sklypas buvo įkainotas 60 000 Lt. 2005 m. liepos 20 d., remdamasis 2004 m. birželio 11 d. UAB „Verslavita“ turto vertės nustatymo pažyma, pagal kurią šis sklypas buvo įvertintas 65 000 Lt, antstolis D. S. pardavė nurodytą žemės sklypą iš varžytynių už 51 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant, ar turtas iš varžytynių buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji parduoto žemės sklypo vertė pardavimo dieną. Iš vykdomojoje byloje Nr. 32-157/2005 esančio Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašo matyti, kad 2004 m. liepos 26 d. vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 79 200 Lt. Civilinėje byloje Nr. 27-40-195/2008 esančioje turto vertintojos A. K. 2006 m. birželio 30 d. turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, kad vertinimo dieną, t. y. 2006 m. birželio 30-ąją, ginčo žemės sklypo rinkos vertė – 290 000 Lt. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktos ginčo žemės sklypo rinkos kainos nustatymo pažymos duomenimis, 2003 m. rugpjūčio 13 d. sklypo vertė buvo 126 720 Lt. Šioje byloje atlikus turto vertinimo ekspertizę nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2005 m. vasario 23 d., t. y. turto arešto akto surašymo dieną, buvo 198 000 Lt, o šio turto pardavimo iš varžytynių dieną, t. y. 2005 m. liepos 20-ąją – 220 000 Lt. Nurodytų duomenų pagrindu pripažinusi ekspertizės rezultatus patvirtinančiais, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už esmingai (daugiau kaip keturis kartus) mažesnę kainą, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad antstolio D. S. 2005 m. sausio 11 d. patvarkymu paskirta ekspertizė turto vertei nustatyti neatitinka jai keliamų reikalavimų, nes joje nepateikta duomenų, kaip buvo atlikti turto vertės nustatymo skaičiavimai, o tik nurodoma, jog, remiantis vertintojo patirtimi ir sukauptais duomenimis, žemės sklypo vertė yra 60 000 Lt. Tuo tarpu šioje byloje atliktos ekspertizės akte detaliai aprašyti atlikti tyrimai ir, remiantis jais, padarytos išvados, kuriomis abejoti nėra pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija atmetė atsakovų apeliacinių skundų argumentą, kad, sprendžiant dėl ginčo žemės sklypo vertės jo pardavimo iš varžytynių dieną, turi būti vadovaujamasi vykdomojoje byloje atliktu turto vertinimu. Dėl apeliacinių skundų argumento, kad teismo nutartimi paskirta ekspertizė atlikta netinkamai pritaikius lyginamosios vertės metodą, teisėjų kolegija nurodė, jog atsakovai nuo pakartotinės ekspertizės atsisakė. Pažymėjusi, kad pagal formuojamą teismų praktiką įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais apeliantų argumentus, jog ginčo sklypo kaina atitiko rinkos vertę, nes su ja sutiko UAB „Diulas“.

Pripažindama nepagrįstu apeliacinių skundų argumentą dėl teismingumo taisyklių, nagrinėjant šią civilinę bylą, pažeidimo, teisėjų kolegija nesutiko su apeliantų tvirtinimu, kad byloje pareikšto ieškinio suma yra 51 000 Lt, t. y. suma, už kurią buvo parduotas ginčo žemės sklypas. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio sumą parodo žemės sklypo rinkos vertė, kuri, minėta, viršija 100 000 Lt, todėl bylą pagrįstai pirmąja instancija išnagrinėjo apygardos teismas. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad ginčas kilo iš bankroto santykių, o tokias bylas pirmąja instancija, nepriklausomai nuo ieškinio reikalavimų sumos, nagrinėja apygardų teismai.

Remdamasi byloje padaryta išvada, kad atsakovas S. K., nors ir veikė kaip E. K. atstovas, tačiau, pirkdamas žemės sklypą už aiškiai mažesnę nei rinkos kainą, turėjo įvertinti bei numatyti sudaromo sandorio nuginčijimo teisinius padarinius ir prisiėmė jų atsiradimo riziką, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais apeliantų argumentus, jog, pritaikius restituciją, pablogės atsakovo S. K. turtinė padėtis, nes jis taps bankrutuojančios įmonės kreditoriumi ir, dalyvaudamas bankroto procedūroje kaip trečiosios eilės kreditorius (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 4 dalis), tikėtina, neatgaus už sklypą sumokėtos sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, šis argumentas nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai S. K. ir antstolis D. S. prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo S. K. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 602 straipsnio 6 punkto pažeidimo bei šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos ydingumo. Kasatoriaus teigimu, CPK 602 straipsnio 6 punkte pateiktas išsamus sąrašas aplinkybių (turto pardavimas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka), dėl kurių turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, ir šios sąlygos negali būti aiškinamos plečiamai, pripažįstant, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu ir dėl galimo netinkamo turto rinkos vertės, areštuojant turtą, nustatymo, t. y. dėl galimo CPK 681 straipsnio pažeidimo. Ginčams dėl areštuoto turto įkainojimo spręsti nustatyta ikiteisminė tvarka (CPK 681 straipsnio 3 dalis). Suinteresuotas asmuo taip pat gali paduoti skundą dėl antstolio veiksmų CPK 510 straipsnio pagrindu, o, neapskundęs antstolio veiksmų per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą, – kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CPK 510 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus manymu, išvardytos proceso teisės normos pakankamai užtikrina suinteresuotų asmenų teisių bei interesų apsaugą vykdymo procese, taip pat ir parduodant (pardavus) turtą iš varžytynių. Pripažįstant galimybę ginčyti CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu turto pardavimo iš varžytynių aktą remiantis CPK 681 straipsnyje nustatytos areštuojamo turto įkainojimo procedūros galimu pažeidimu, praranda prasmę tiek CPK 681 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė pateikti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, tiek CPK 510–513 straipsniuose reglamentuojama antstolio veiksmų apskundimo galimybė. Toks plečiamasis CPK 602 straipsnio 6 punkto aiškinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia savininko, įgijusio turtą iš varžytynių, teises bei teisėtus interesus, negarantuoja varžytynėse sudarytų sandorių stabilumo, kelia grėsmę, kad varžytynių institutas taps nepatrauklus pirkėjams. Kasatorius teigia, kad teismų praktika šiuo klausimu yra ydinga, todėl keistina, pripažįstant, jog teisėjo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik dėl CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio, 722 straipsnio 1 dalies pažeidimų, o nustačius, kad buvo pažeistos CPK 681 straipsnyje reglamentuojamos areštuoto turto įkainojimo taisyklės, nukentėjęs asmuo gali ginti savo teises ir interesus tik reikalaudamas CPK 510 straipsnio 4 dalies pagrindu atlyginti žalą iš ją padariusių asmenų.

Ginčo žemės sklypas 2005 m. vasario 23 d. turto arešto akte, remiantis antstolio 2005 m. sausio 11 d. patvarkymu paskirtos ekspertizės išvadomis, įkainotas 60 000 Lt. Vadovaujantis CPK 718 straipsniu, pirmosiose varžytynėse parduodamo turto kaina sudarė 80 proc. nustatytos kainos, t. y. 48 000 Lt. Pagal CPK 713 straipsnio 4 dalį, jeigu parduodamo turto pradinė kaina yra iki 50 000 Lt, parduodant turtą iš varžytynių pirmasis kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. pradinės turto pardavimo kainos, šiuo atveju – 2400 Lt. Ginčo žemės sklypas parduotas pirmosiose varžytynėse už 51 000 Lt, taigi – už kainą, ne mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK 713 straipsnio 4 dalį, 718 straipsnį ir 722 straipsnio 1 dalį. Dėl to, kasatoriaus teigimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo ginčijamam turto pardavimo iš varžytynių aktui pripažinti negaliojančiu.

Tokiomis aplinkybėmis, kasatoriaus nuomone, remiantis kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V., R. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. antstolis J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2010), ieškovo UAB „Diulas“ dėl antstolio veiksmų galbūt pažeistos teisės šiuo atveju turėtų būti ginamos ne siekiant pripažinti ginčo žemės sklypo pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, o taikant antstoliui D. S. ir Lietuvos valstybei, kurios vardu veikė ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinęs Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, civilinės atsakomybės institutą (CPK 510 straipsnio 4 dalis).

2. Dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo bei kasacinio teismo formuojamos šios materialiosios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos nesilaikymo. Pažymėdamas, kad už varžytynėse parduotą ginčo žemės sklypą gautos lėšos jau yra paskirstytos ieškovo bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ kreditoriams, ieškovas pripažintas bankrutavusia įmone, visų kreditorių reikalavimams patenkinti lėšų nepakanka, kasatorius nurodo, jog bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į šias aplinkybes ir taikydami dvišalę restituciją, dėl kurios jis su 46 993,04 Lt reikalavimu įtrauktinas į bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą, netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad, grąžinus žemės sklypą ieškovui, tačiau objektyviai nesant galimybių jam susigrąžinti už sklypą sumokėtų pinigų, labai pablogės jo turtinė padėtis. Ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu ir dvišalės restitucijos taikymas pirmiau nurodytomis aplinkybėmis prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB “Grūdtarna” v. UAB “Nuntia”, bylos Nr. 3K-3-1118/2003).

3. Dėl ginčo žemės sklypo įgijėjos ir jai atstovavusio asmens (kasatoriaus S. K.) sąžiningumo. Asmuo, pirkęs daiktą varžytynėse, preziumuojamas sąžiningu įgijėju. Tik įrodžius priešingai, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamo ginčo atveju teismai turėjo vertinti ne jo, kuris tik atstovavo E. K. ir veikė jos vardu bei lėšomis, o būtent pirkėjos E. K. veiksmus, tačiau jos veiksmai sąžiningumo aspektu teismų nebuvo vertinti. Kadangi ginčo žemės sklypą įgijusios E. K. sąžiningumo prezumpcija byloje nebuvo paneigta, ji pripažintina sąžininga įgijėja. Kasatorius nurodo, kad žemės sklypą nuosavybės teise įgijo paveldėjimo būdu, todėl jis taip pat pripažintinas sąžiningu turto įgijėju ir valdytoju.

4. Dėl kasacinio teismo praktikos, taikant turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, nevienodumo. Kasatorius, išvardydamas tam tikras Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Ž. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1096/2000; 2001 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto valdyba v. L.-A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-627/2001; išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ v. Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo, UAB „Italija“, bylos Nr. 3K-7-1188/2002; teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Grūdtarna“ v. UAB „Nuntia“, bylos Nr. 3K-3-1118/2003; 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje V. J., V. D. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-95/2004; 2004 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje L. P. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-520/2004; 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. UAB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-87/2005; 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti V. B. IĮ v. antstolė N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008) ir cituodamas tam tikrus jose išdėstytus argumentus, teigia, kad kasacinio teismo praktika, sprendžiant dėl daiktinės teisės normų bei restitucijos taikymo sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, yra prieštaringa.

5. Dėl CK 4.96 straipsnio 4 dalies netinkamo taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos šios materialiosios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad tik įrodžius, jog daikto varžytynėse įgijėjas buvo nesąžiningas, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Ž. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1096/2000; 2004 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje L. Petronaitytė v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-520/2004). Byloje nenustatyta, kad ginčijamo žemės sklypo varžytynėse įgijėja E. K. buvo nesąžininga. Kasatoriaus teigimu, nepaneigta ir jo sąžiningumo prezumpcija, be to, ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes jis nebuvo sandorio šalis. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo nelaikytinas nesąžiningu vien dėl to, jog įsigijo turtą už per mažą kainą ir tai žinojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V., R. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2009). Tokiomis aplinkybėmis teismai, patenkindami ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo, netinkamai taikė CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nukrypo nuo pirmiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų. Nesant galimybės išreikalauti ginčo žemės sklypą iš jį sąžiningai varžytynėse įgijusių asmenų, ieškovo teisės gali būti ginamos reikalaujant iš antstolio jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CPK 510 straipsnio 4 dalis).

6. Dėl absoliutaus teismų sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindo. Į šios civilinės bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta Lietuvos valstybė, kurios vardu veikė Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, patvirtinęs ginčijamą 2007 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą. Taip Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė, todėl apskųsta nutartis negali būti palikta galioti, o byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Kasatoriaus manymu, tai, jog šioje byloje spręsta ir dėl Lietuvos valstybės teisių bei pareigų, patvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, atlygina valstybė. Teismo atsakomybė šio ginčo atveju kyla dėl CPK 725 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos neįvykdymo – netinkamos antstolio veiklos kontrolės. Žala atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, priežastiniu ryšiu susijusių su žalos padarymo faktu (solidarioji civilinė atsakomybė), todėl tiek antstolis D. S., tiek Lietuvos valstybė, kurios vardu veikė ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinęs Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, turėjo būti įtraukti dalyvauti byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. antstolis J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2010), Lietuvos valstybę įtraukiant trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo S. K. kasacinio skundo atsakovas antstolis D. S. palaiko kasacinio skundo argumentus ir reikalavimą.

Atsakovo antstolio D. S. kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Dėl restitucijos taikymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų (CK 4.96 straipsnio 4 dalies, 6.145 straipsnio nuostatų) netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, restitucija, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinis padarinys, gali būti taikoma tik tuo atveju, kai ginčijamu sandoriu yra varžomos asmenų teisės bei teisėti interesai ir kai jų neįmanoma apginti kitomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis. Šioje byloje nėra duomenų, kad ginčo sandoriu buvo suvaržytos būtent tų bankrutuojančios UAB „Diulas“ kreditorių, kurių interesams šioje byloje pareikštu ieškiniu atstovauja BUAB „Diulas“ administratorius, teisės ir teisėti interesai, t. y. kad būtent šių kreditorių reikalavimų patenkinimas tapo negalimas ir tai įvyko būtent dėl ginčo žemės sklypo pardavimo iš varžytynių. Ieškovas savo pažeistas teises gali ginti kitomis gynybos priemonės, pavyzdžiui, ginčydamas po ginčo žemės sklypo pardavimo varžytynėse sudarytus turto perleidimo sandorius arba pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo UAB „Diulas“ vadovui. Be to, kasatoriaus manymu, restitucijos klausimui spręsti reikšminga tai, kad ieškovas, žinodamas apie areštuoto turto įkainojimą, jo neginčijo, antstolio veiksmų neskundė, taigi nesilaikė bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.4, 6.38 straipsniai), neveikė apdairiai ir rūpestingai, kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis protingas ir apdairus asmuo. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai, nuspręsdami netaikyti CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatų, negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje M. B. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007, ir 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2007, pateiktais išaiškinimais, nes bylų, kuriose priimtos šios nutartys, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

2. Dėl CPK 602 straipsnio 6 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsnių) pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, pažeisdami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neišsiaiškino ir neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių (ar žemė sklypo pardavimo varžytynėse metu skolininko UAB „Diulas“ kreditoriai buvo tie patys asmenys ar bent dalis jų, kurie buvo patvirtinti (be kita ko, praėjus pusantrų metų nuo varžytynių fakto) bankrutuojančios UAB „Diulas“ kreditoriais; ar BUAB „Diulas“ administratorius, ginčydamas turto pardavimo iš varžytynių aktą, atstovauja tiems įmonės kreditoriams, kurių reikalavimo teisės į UAB „Diulas“ atsirado arba galėjo atsirasti varžytynių metu, ir ar šių kreditorių reikalavimų patenkinimas tapo negalimas būtent dėl ginčo turto pardavimo ginčijamose varžytynėse; kada ir ar tinkamai buvo realizuotas kitas įmonės turtas; ar po varžytynių UAB „Diulas“ turėjo kito turto; ar ginčo žemės sklypo pardavimas už 51 000 Lt apskritai buvo nuostolingas įmonei), todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčo turtas buvo parduotas už aiškiai mažesnę kainą, nei tikroji turto vertė jo pardavimo dieną, ir tai pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Tai lėmė CPK 602 straipsnio 6 punkto netinkamą taikymą. Kasatorius pažymi, kad lėšos, gautos pardavus ginčo žemės sklypą 2005 m. liepos 20 d. įvykusiose varžytynėse, dar iki bankroto bylos iškėlimo 2007 m. sausio 5 d. buvo paskirstytos skolininko UAB „Diulas“ kreditoriams, taigi kreditoriai, kurių interesus šioje byloje pareikštu ieškiniu gina ieškovo bankroto administratorius, atsirado vėliau. Kasatoriaus manymu, teismai, susiedami turto pardavimo iš varžytynių kainą (51 000 Lt) su bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais, neleistinai plečiamai aiškino CPK 602 straipsnio 6 punkto nuostatas. Be to, teismai nepagrįstai nevertino byloje esančių ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2004 metus (kai ginčo turtas buvo įgytas), 2005 metus (kai žemės sklypas buvo priverstinai parduotas) ir 2006 metus (kai bendrovė tapo nemoki). Kasatoriaus teigimu, ieškovo finansinės atskaitomybės už 2006 m. dokumentai patvirtina, kad ne dėl ginčo turto pardavimo 2005 m. liepos 20 d. įvykusiose varžytynėse, o dėl kitų, 2006 m. vykdytų, bendrovės veiksmų ji neteko tiek turto, jog nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir tapo nemoki.

3. Dėl antstolio veiksmų netinkamo vertinimo. Kasatoriaus antstolio D. S. teigimu, jis visus CPK nurodytus veiksmus, susijusius su priverstiniu skolininko turto realizavimu, atliko tinkamai. Bylos duomenys (liudytojo D. K., UAB „Diulas“ vadovo, parodymai) patvirtina, kad skolininkui UAB „Diulas“ buvo sudaryta galimybė dalyvauti vertinant turtą ir iki pardavimo iš varžytynių pareikšti prieštaravimus dėl areštuoto žemės sklypo įkainojimo, tačiau jis šiomis teisėmis nesinaudojo.

4. Dėl areštuoto ginčo žemės sklypo vertės jo įkainojimo ir pardavimo iš varžytynių metu. Kasatorius nesutinka, kad byloje atlikta turto vertinimo ekspertizė patvirtina, jog ginčo turto vertė jį areštuojant 2005 m. vasario 23 d. buvo 198 000 Lt, o parduodant 2005 m. liepos 20 d. įvykusiose varžytynėse – 220 000 Lt. Kasatoriaus teigimu, teismo paskirto eksperto vertinimas netinkamas ir neobjektyvus, todėl teismai, darydami išvadą, kad antstolis neįvykdė pareigos teisingai įkainoti turtą, negalėjo juo vadovautis. Teismo paskirtos ekspertizės išvados kelia abejonių dėl to, kad teismo ekspertas nustatinėjo ginčo turto vertę, lygindamas sandorius, sudarytus dėl kitoje vietovėje esančių žemės sklypų. Tuo tarpu pagal antstolio 2005 m. sausio 11 d. patvarkymą atliktos ekspertizės vertinimas yra tikslesnis ir teisingesnis, nes palyginimui buvo remtasi arčiausiai (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės, kurioje yra ginčo žemės sklypas, esančios (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės sklypų pardavimo sandoriais. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant ginčo turto tinkamos kainos klausimą, atsižvelgtina ir į varžytynių eigą: jeigu žemės sklypo rinkos kaina būtų buvusi tokia, kokia nurodyta teismo paskirtos ekspertizės išvadose, varžytynių metų dėl jos būtų aktyviai varžytasi, tačiau varžytynių dalyviai kainos nekėlė.

5. Dėl teismingumo taisyklių pažeidimo. Ginčo turtas varžytynėse buvo parduotas už 51 000 Lt. Ši suma, kol nenuginčyta, ir yra ieškinio suma. Dėl to Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėdamas šią bylą pirmąja instancija, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles (CPK 27 straipsnio 1 punktas). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė, todėl apskųsta nutartis negali būti palikta galioti. Nurodydamas, kad varžytynės vyko ne bankroto procedūros metu, ieškinio pateikimo metu UAB „Diulas“ jau buvo pripažinta bankrutavusia, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartimi yra prasidėjęs įmonės likvidavimas, kasatoriaus nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčas šioje byloje kilo iš bankroto teisinių santykių.

6. Dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – Lietuvos valstybės – teisių ir pareigų nusprendimo. Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad jam buvo padaryta žalos dėl antstolio veiksmų, šiam netinkamai nustačius ginčo turto priverstinio pardavimo kainą. Tokiu atveju, atsižvelgiant į privalomą turto priverstinio pardavimo teisminę kontrolę (CPK 725 straipsnis), Lietuvos valstybė turėjo būti įtraukta atsakove byloje, nes ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas teismo, kuris veikia Lietuvos Respublikos vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. antstolis J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2010). To nepadarius, buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tai yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas. Dėl to teismų sprendimas ir nutartis negali būti palikti galioti, o byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovo antstolio D. S. kasacinio skundo atsakovas S. K. nurodo, kad pritaria kasaciniame skunde išdėstytai pozicijai ir prašo jį tenkinti.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pareiškė prisidėjimą prie atsakovo D. S. kasacinio skundo. Jame nurodo, kad sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir palaiko jame suformuluotą prašymą.

Atsiliepimuose į atsakovų S. K. ir antstolio D. S. kasacinius skundus ieškovas bankrutuojanti Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ prašo skundus atmesti, teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus.

Ieškovo atsiliepime į atsakovo S. K. kasacinį skundą nurodoma, kad:

1. CPK 602 straipsnio 6 punktas, kaip specialioji teisės norma, aiškintinas ir taikytinas kartu su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, bei su kitomis CPK nuostatomis, taip pat ir CPK 681 straipsniu, kuriame nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra. Jokių argumentų, patvirtinančių formuojamos CPK 602 straipsnio 6 punkto aiškinimo ir taikymo praktikos ydingumą, kasiniame skunde nepateikta. Kasatoriaus argumentas, kad bankrutuojanti UAB „Diulas“ turėtų kreiptis dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams bei viešajam interesui, nes dėl to nukentėtų įmonės kreditorių, kurių galimybė patenkinti savo reikalavimus būtų atitolinta neribotam laikui, interesai.

2. Nagrinėjamos bylos ir bylos Nr. 3K-3-1118/2003 faktinės aplinkybės skiriasi. Dėl to kasatoriaus S. K. argumentai dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo bei šios materialiosios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos nesilaikymo nepagrįstai grindžiami nurodytoje civilinėje byloje kasacinio teismo priimtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Kasatoriaus reikalavimai dėl restitucijos būdo pakeitimo ar jos netaikymo prieštarauja teisės doktrinoje įtvirtintam principui, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Taikius restituciją natūra, kasatorius S. K. gali reikšti reikalavimą antstoliui dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, todėl nepagrįsti jo argumentai dėl turtinės padėties pablogėjimo.

3. Kasatoriaus S. K. atstovaujamoji E. K. sandorio sudarymo metu buvo 66 metų amžiaus, ir tai leidžia abejoti, ar ji pati galėjo nuspręsti įsigyti 99 metams išnuomotą žemės sklypą, kuriame yra tretiesiems asmenims priklausantys pastatai. Akivaizdu, kad ginčo varžytynėse kasatorius, būdamas nuolatinis varžytynių dalyvis, veikė savo naudai ir savo rizika. Dėl to teismai pagrįstai sprendė ir konstatavo kasatoriaus veiksmų nesąžiningumą.

4. Atsakovo S. K. kasaciniame skunde išvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl nepagrįsta kasatoriaus pozicija dėl kasacinio teismo praktikos, taikant turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, nurodytose bylose prieštaringumo. Kasaciniame skunde tik cituojamos atskiros tam tikrose nutartyse išdėstytų argumentų frazės, neanalizuojant jų turinio konkrečių faktinių aplinkybių kontekste, todėl kasatoriaus S. K. argumentai, kuriais teigiama dėl teismų praktikos nurodytu klausimu nevienodumo, nepripažintini patvirtinančiais CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto kasacijos pagrindo šioje byloje buvimą.

5. Teismai konstatavo atsakovo S. K. veiksmų nesąžiningumą, todėl ginčo turtas buvo iš jo išreikalautas nepažeidžiant CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatų. Be to, restitucijos netaikymas lemtų nepagrįstą atsakovo S. K. praturtėjimą, nes ginčo žemės sklypą varžytynėse jis įgijo beveik už keturis kartus mažesnę, nei tikroji turto vertė, kainą.

6. Nepagrįsti kasatoriaus S. K. argumentai dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo šioje byloje buvimo. Valstybė yra delegavusi savo funkcijas antstoliui, kuris veikia pagal specialų įstatymą ir už savo veiksmus ar neveikimą atsako pats.

Ieškovo atsiliepime į atsakovo antstolio D. S. kasacinį skundą nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Antstolis klaidina teismą, teigdamas, kad ginčo turto pardavimo iš varžytynių ir bankroto bylos iškėlimo metu įmonės kreditoriai buvo skirtingi. Nagrinėjamoje byloje pateikti kreditorių bankroto byloje sąrašai ir visi kreditoriai, turėję reikalavimo teises į skolininką UAB „Diulas“ varžytynių metu, dalyvauja šioje byloje kaip tretieji asmenys, nes jų reikalavimai nėra galutinai patenkinti dėl to, kad ginčo žemės sklypas antstolio buvo parduotas už daug mažesnę, nei tikroji jo rinkos vertė, kainą. Akivaizdu, kad, pardavus turtą už keturis kartus didesnę kainą, būtų atsiskaityta su kreditoriais ir galbūt išvengta bankroto. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė dėl neapdairaus ir neprotingo UAB „Diulas“ elgesio nereikšminga šioje byloje, nes ieškinį joje pateikė bankroto administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte jam nustatytas pareigas.

2. Kasacinio skundo argumentais dėl teismų išvados, kad ginčo turtas buvo parduotas už aiškiai mažesnę kainą, nei tikroji turto vertė jo pardavimo dieną, pagrįstumo keliami fakto klausimai, kurie negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

3. Byloje pateiktu ieškiniu ginčijamas ne tik turto pardavimo iš varžytynių aktas, bet ir paveldėjimo teisės bei nuosavybės teisės liudijimai, kuriuose nurodyta ginčo žemės sklypo kaina viršija 100 000 Lt. Be to, ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę, kuri, kaip paaiškėjo ekspertizės metu, jau varžytynių metu buvo didesnė nei 100 000 Lt. Dėl to negalima sutikti su antstolio kasacinio skundo argumentais, kuriais tvirtinama dėl šios bylos, kurioje, be kita ko, ginčas kilo iš bankroto teisinių santykių, teismingumo taisyklių pažeidimo.

Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 602 straipsnio 6 punkto aiškinimo ir taikymo

Atsakovo S. K. kasaciniame skunde teigiama, kad teisėjo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu tik dėl CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio, 722 straipsnio 1 dalies pažeidimų, o, nustačius, jog buvo pažeistos CPK 681 straipsnyje reglamentuojamos areštuoto turto įkainojimo taisyklės, nukentėjęs asmuo gali ginti savo pažeistas teises tik reikalaudamas atlyginti žalą iš ją padariusių asmenų (CPK 510 straipsnio 4 dalis).

CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, taip pat nurodyti civilinių teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną arba iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą asmuo gali pasirinkti savo nuožiūra.

Nagrinėjamoje byloje aktualus ieškovo prašomas taikyti teisių gynimo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu. Ieškovas nereikalauja išieškoti žalą iš teisę pažeidusių asmenų, t. y. taikyti civilinę atsakomybę.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Taigi turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.

Parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę.

Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo buvimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių už nepagrįstai žemą kainą – 51 000 Lt, turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip keturis kartus mažesnė, negu byloje nustatyta turto rinkos kaina, sprendė, jog toks kainos skirtumas pripažintinas esmingai mažesniu, parduodant turtą per žema kaina buvo pažeistos skolininko teisės, turto pardavimo iš varžytynių sandoris yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, turėjo teisinį pagrindą taikyti CPK 602 straipsnio 6 punktą ir pripažinti negaliojančiu ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių sandorį. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, kaip išimtinis pažeistų teisių gynimo būdas, šioje byloje taikytas tinkamai. Kasacinių skundų argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių bei pareigų vykdymo procese

Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.

CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir neveikiamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tam, jog būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Taigi turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212-219 straipsniuose nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą. Kartu pažymėtina, kad turto rinkos vertės nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos teismas nesprendžia.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK 682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo nuostatos aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Ją skirdamas, antstolis patvarkyme, siekiant užtikrinti šio procesinio dokumento aiškumą, išvengti dviprasmybių bei garantuoti atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, gavimą, turi aiškiai nurodyti, kad ekspertizė skiriama būtent turto rinkos vertei nustatyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 6 dalis). Antstoliui patvarkyme tinkamai nesuformulavus ekspertui adresuojamo klausimo, egzistuoja tikimybė, jog atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, nebus gauta, ir tai gali lemti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra išdėstęs savo išvados dėl turto rinkos vertės, o yra išdėstęs išvadą dėl kokios nors kitos to turto vertės, pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant areštuoto turto rinkos vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš varžytynių, negalima.

CPK 681 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Nagrinėjant antstolio teisę (pareigą) vertinti eksperto nustatytą turto įvertinimą ir savo iniciatyva skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos. Tiek pirminė, tiek papildoma ar pakartotinė turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti paskirta antstolio arba vykdymo proceso šalių iniciatyva. Vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų įtvirtintas CPK 682 straipsnio 2 dalyje – tai vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės išvados. Antstolis šiuos prieštaravimus turi įvertinti pagal tai, ar jie pagrindžia esant abejonių dėl turto vertės įkainojimo teisingumo, ir atitinkamai skirti arba atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Kitas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 3 dalis). Antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl ekspertizės akto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

Šioje byloje teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis įstatymų nuostatomis ir teisės aiškinimo taisyklėmis bei remdamasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolis D. S., nustatydamas areštuoto turto rinkos vertę, negalėjo apsiriboti turto vertintojos A. K. surašyta turto rinkos vertės nustatymo pažyma, o privalėjo papildomai išsiaiškinti areštuoto turto rinkos vertę. Ši išvada grindžiama tuo, kad turto vertintojos A. K. surašytoje turto vertės nustatymo pažymoje neišdėstyta argumentų, kurių pagrindu padaryta išvada apie turto rinkos vertę, o tik duodama išvada, jog ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2005 m. sausio 14 d. yra 60 000 Lt. Tačiau tokia turto vertintojos nustatyta areštuoto žemės sklypo vertė priverstiniam pardavimui yra daug mažesnė nei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma to paties sklypo vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2004 m. gruodžio 23 d. Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad šie duomenys apie areštuoto turto vidutinę rinkos vertę antstoliui buvo žinomi. Nors antstolis 2005 m. sausio 11 d. patvarkymu buvo paskyręs ekspertizę turto vertei nustatyti, tačiau ji sprendimo vykdymo procese nebuvo atlikta. Šioje byloje atlikus turto vertinimo ekspertizę, bylą nagrinėję teismai sutiko su eksperto išvada, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2005 m. vasario 23 d., t. y. žemės sklypo arešto akto surašymo dieną, buvo 198 000 Lt, o jo pardavimo iš varžytynių dieną – 220 000 Lt. Dėl to atmestini kasatorių argumentai, kad ginčo žemės sklypo verte turi būti laikoma turto vertintojos A. K. turto vertės nustatymo pažymoje nustatyta areštuoto turto vertė – 60 000 Lt.

Dėl restitucijos taikymo

Įstatymų leidėjas, Civilinio proceso kodekso normose nustatęs specialų turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutą, nenustatė specialiųjų restitucijos taikymo taisyklių, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, yra konstatavęs kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo padarinys – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Nurodytose bylose kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstyta pozicija, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, sprendžiant dėl restitucijos taikymo klausimų, netaikytinas.

Minėta, kad, vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima. Kai pirkėjas yra nesąžiningas, o restitucijos taikymas natūra yra galimas, tai restitucijos taikymas tokiu būdu yra teisiškai pagrįstas. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis restitucijos taikymą reglamentuojančiomis įstatymo nuostatomis ir teisės aiškinimo taisyklėmis, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie netinkamą restitucijos atlikimo būdo parinkimą.

Dėl teismingumo taisyklių

CPK 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė jo pardavimo iš varžytynių dieną buvo 220 000 Lt, todėl apygardos teismas, išnagrinėjęs šią bylą pirmąja instancija, teismingumo taisyklių nepažeidė. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija kasatoriaus antstolio D. S. argumentus, kuriais teigiama dėl teismingumo taisyklių pažeidimo, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – Lietuvos valstybės – teisių ir pareigų nusprendimo

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad, neįtraukus Lietuvos valstybės į bylą dalyvaujančiu joje asmeniu, buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių bei pareigų, ir tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nagrinėjamoje byloje, minėta, ieškovas pareiškė reikalavimą tik dėl ginčo žemės sklypo pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei kitus išvestinius iš šio reikalavimus ir nereikalavo išieškoti žalą iš antstolio ir (ar) Lietuvos valstybės, kurios vardu veikė ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinęs teismas, t. y. nereikalavo taikyti civilinės atsakomybės. Tokiu atveju, ieškovui nereiškus reikalavimo dėl jam padarytos žalos atlyginimo, klausimas dėl žalą padariusių asmenų civilinės atsakomybės nebuvo aktualus, teismų procesiniuose sprendimuose jis nenagrinėtas, taigi – nespręsta bei nenuspręsta dėl Lietuvos valstybės teisių ir pareigų. Dėl to kasacinių skundų argumentai, kuriais teigiama dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Kiti kasacinių skundų argumentai neturi įtakos apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų kasacijos pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Patikrinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad jį naikinti kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinių skundų, iš kasatorių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Ieškovo bankrutuojančios Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ atsiliepimuose į atsakovų kasacinius skundus suformuluotas prašymas priteisti iš kasatorių bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas, nes neįvardyta, kokių konkrečiai bylinėjimosi išlaidų turėjo ieškovas, nepateikta tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių įrodymų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 210 (du šimtus dešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo antstolio D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 210 (du šimtus dešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys