Dėl skolos, delspinigių priteisimo ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-409/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Miaras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Miaras“ ieškinį atsakovui A. D. individualiai įmonei „Aldaujana“ dėl skolos, delspinigių priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, taip pat šalių susitarimo nutraukti gamybos patalpų nuomos sutartį nuostatų aiškinimo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 20 227,23 Lt skolos ir 29 538,21 Lt delspinigių pagal pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat 27 627,67 Lt už žaliavas bei 39 550,16 Lt už nebaigtą ir gatavą produkciją.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas ne visiškai atsiskaitė su juo už pagal 2007 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) įsigytą produkciją, t. y. pagal pateiktas sąskaitas–faktūras nesumokėjo 20 227,23 Lt; be to, šios sutarties 3.4 punkte atsakovas įsipareigojo mokėti 2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą apmokėti sąskaitą–faktūrą dieną. Pagal nurodytą sutarties nuostatą atsakovas turėtų sumokėti 59 076,41 Lt delspinigių, tačiau ieškovas nurodė, kad, atsižvelgęs į tai, jog delspinigių suma didesnė už skolą, remdamasis protingumo kriterijumi, prašo priteisti iš atsakovo 50 proc. mažiau delspinigių, t. y. 29 538,21 Lt.

Ieškovas taip pat nurodė, kad 2007 m. gegužės 2 d. sudarė su atsakovu nuomos sutartį (toliau – Nuomos sutartis), pagal kurią išsinuomojo vieneriems metams gelžbetoninių gaminių cechą su gamybos priemonėmis Tauragės rajone, Skaudvilėje. 2008 m. kovo 31 d. šalių susitarimu (toliau – Susitarimas) Nuomos sutartis buvo nutraukta; Susitarimo 3 punkte nustatyta, kad šalių atsiskaitymai vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas. Ieškovo teigimu, atvykęs pasirašyti perdavimo–priėmimo akto, sužinojo, kad atsakovas vykdė gamybą ir sunaudojo ceche buvusias jo žaliavas; atsakovo atstovas, dalyvavęs surašant aktą, patvirtino paliktų žaliavų ir gatavos produkcijos kiekius, tačiau ieškovui neleista jų išsivežti iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių gamybinių patalpų. Ieškovas, remdamasis tuo, kad atsakovas neįvykdė Nuomos sutarties 3.1.6 punkto reikalavimo perimti grąžinamą turtą, taip pat Susitarimo 3 punkto nuostatų visiškai atsiskaityti pagal Nuomos sutarties sąlygas, prašė priteisti iš atsakovo Nuomos sutarties nutraukimo dieną jo patalpose likusių žaliavų vertę – 27 627,67 Lt, taip pat nebaigtos ir gatavos produkcijos vertę – 39 550,16 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: priteisė iš atsakovo ieškovui 87 995,82 Lt (20 227,23 Lt skolos, 590,76 Lt delspinigių, 27 627,67 Lt už žaliavas, 39 550,16 Lt už nebaigtą ir gatavą produkciją); kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal Pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2 punktą atsakovas (pirkėjas) buvo įsipareigojęs užsakyti ir nupirkti ieškovo produkciją bei už ją sumokėti. Teismas konstatavo, kad nėra šalių ginčo dėl to, jog atsakovas nevisiškai atsiskaitė su ieškovu pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, skola – 20 227,23 Lt, todėl šią ieškinio dalį patenkino (CK 6.256 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Teismas sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti sutartinių netesybų suma yra neprotingai didelė, be to, atsakovas iš dalies vykdydavo prievolę atsiskaityti (bylos nagrinėjimo metu taip pat sumokėjo dalį skolos), todėl delspinigiai mažintini iki 0,02 proc., t. y. iki 590,76 Lt (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Dėl ieškinio reikalavimų, grindžiamų Susitarimu ir Nuomos sutartimi, teismas nurodė, kad turto, likusio atsakovo patalpose, vertę, faktinį buvimą natūra ieškovas įrodinėjo medžiagų ir produkcijos likučių aktais, pažymomis, buhalterinės apskaitos duomenimis, nuotraukomis, tuo tarpu atsakovas nepateikė iš esmės jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo paliktas turtas vis dar yra pas atsakovą. Nors du liudytojai parodė, kad dalis ieškovo nurodyto kaip negrąžinto turto (gatava produkcija) yra gamybos cecho teritorijoje, teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, taip pat į tai, kad šie liudytojai yra atsakovo darbuotojai, nesirėmė jų parodymais. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo grąžinti ieškovui šio paliktą turtą, o nustačius, jog turto realiai nėra, privalo atlyginti jo vertę pinigais (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.240 straipsnio 4 dalis). Tai, kad 2008 m. balandžio 1 d. ir 2008 m. balandžio 10 d. aktus apie medžiagų ir gatavos produkcijos likučius, be ieškovo direktoriaus, pasirašė ir du atsakovo darbuotojai, o antrąjį – atsakovo atstovas, teismo nuomone, paneigia atsakovo aiškinimus, jog medžiagos ir jų kiekiai galėjo būti netikslūs, juolab kad atsakovas, teigdamas, jog ieškovo turtas yra išlikęs, nepateikė kitokių konkrečių skaičių, tik išreiškė bendro pobūdžio nesutikimą ir abejones. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytą turto vertę, tuo tarpu iš 2008 m. balandžio 3 d. rašto matyti, jog, nutraukus Nuomos sutartį, atsakovui buvo žinoma apie gamybos priemonių, gatavos produkcijos ir medžiagų likutį, jis kvietė atvykti ieškovo atstovus dėl šių likučių perdavimo–pardavimo jam. Teismas konstatavo, kad kai yra nustatytos tokios aplinkybės, nėra pagrindo netikėti ieškovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytais duomenimis, todėl ieškovo reikalavimą priteisti 27 627,67 Lt už žaliavas, taip pat 39 550,16 Lt už nebaigtą ir gatavą produkciją patenkino.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo apeliacinio skundo dalį patenkino ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeitė: sumažino iš atsakovo priteistą ieškovui sumą iki 20 817,99 Lt; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai sumažino prašytas priteisti iš atsakovo netesybas iki 0,02 proc., t. y. iki 590,76 Lt, nors ieškovas patyrė 3515,69 Lt nuostolių, teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teisme ieškovas neįrodinėjo nuostolių, patirtų dėl atsakovo laiku neįvykdytos prievolės atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, todėl teismas, sumažindamas priteistinų delspinigių dydį, nepažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatų. Prie apeliacinio skundo ieškovas pridėjo banko pažymą, iš kurios matyti, kad 2008 m. balandžio 1 d.–2008 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu jis sumokėjo bankui 3515,69 Lt palūkanų, tačiau teisėjų kolegija nurodė, jog nėra duomenų, ar kredito grąžinimo terminams ir palūkanų dydžiui turėjo įtakos atsakovo laiku nesumokėta 20 227,23 Lt suma, ir sprendė, kad ieškovas neįrodė nuostolių, atsiradusių jam dėl atsakovo laiku neįvykdytos prievolės dalies, dydžio. Dėl ieškovo reikalavimų, kildinamų iš Susitarimo ir Nuomos sutarties, teisėjų kolegija pažymėjo, kad žaliavų ir gatavos produkcijos kiekį atsakovo sandėlyje ieškovas įrodinėjo aktu ir pažymomis, surašytais pagal buhalterinės apskaitos duomenis, tačiau faktas, jog dalis ieškovo pagamintos produkcijos yra atsakovo sandėlyje, nėra pagrindas priteisti iš atsakovo šios produkcijos vertę pinigais (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad Nuomos sutarties 3.1.5 punkte nustatyta nuomininko (ieškovo) pareiga parduoti pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), tačiau atsakovo pareigos pirkti produkciją nenustatyta; atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad tokį šalių susitarimą lėmė faktiniai jų santykiai: už patalpų nuomą iš dalies bus atsiskaitoma gatava produkcija ir būtent dėl to ieškovui buvo nustatyta pareiga parduoti šią produkciją ne tretiesiems asmenims, bet patalpų nuomotojui (atsakovui). Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nutraukiant Nuomos sutartį šalių susitarimu, nebuvo nustatyta atsakovo pareigos sumokėti už likusią produkciją, Susitarimo 3 punkte nurodyta, jog atsiskaitymai vykdomi pagal Nuomos sutarties sąlygas, o 4 punkte – jog šalys viena kitai pretenzijų neturi, todėl ieškovo argumentas, kad Nuomos sutarties ir Susitarimo sąlygos įpareigojo atsakovą būtinai nupirkti ieškovo pagamintą produkciją, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovas neleidžia ar kitaip trukdo jam pasiimti produkciją, nes byloje esantys šalių susirašinėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovas ne kartą buvo raginamas atsakovo pasiimti savo produkciją, tačiau to nepadarė; be to, atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo medžiagą, iš kurios matyti, kad atsakovo įmonei priklausančiose patalpose, kurias nuomojosi ieškovas, buvo rasta gatavos produkcijos ir medžiagų, kurios, atsakovo teigimu, priklauso ieškovui ir kurias jis leidžia bei ragina pasiimti. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog pagal šalių sudarytas sutartis atsakovas turi prievolę sumokėti ieškovui už šio pagamintą produkciją; ieškovo argumentas, kad atsakovas sunaudojo jo žaliavas, apskritai nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl ši ieškinio dalis patenkinta nepagrįstai. Teisėjų kolegija, tenkindama dalį atsakovo apeliacinio skundo, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta ieškinio reikalavimų dalis dėl 27 627,67 Lt už žaliavas bei 39 550,16 Lt už atsakovo sandėlyje esančią ieškovo produkciją priteisimo, ir šią ieškinio dalį atmetė, atitinkamai pakeisdama bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 20 227,23 Lt skolos ir 590,76 Lt delspinigių pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, paliko nepakeistą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl medžiagų, žaliavų, nebaigtos gamybos ir gatavos produkcijos vertės priteisimo. Kasaciniame skunde nurodyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Dėl delspinigių sumažinimo. Teismai, sumažindami ieškovo prašytą priteisti delspinigių sumą iki 590,76 Lt, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl delspinigių, nurodė, kad, remdamasis protingumo kriterijumi, prašo priteisti iš atsakovo ne 59 076,41 Lt delspinigių, kurie priklausytų pagal Sutarties 3.4 punkto sąlygas, bet 50 proc. mažesnę sumą, t. y. 29 538,21 Lt. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nenurodė, kokiais kriterijais remdamiesi priteisė 0,02 proc. dydžio delspinigius. Teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turi būti mažinamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, bei spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-63-503/2007). Be to, teismas, taikydamas CK 6.73 straipsnio 2 dalį, privalo nustatyti nuostolių, patirtų ieškovo dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, dydį. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė CK 6.73 straipsnio 2 daliai taikyti būtinosios sąlygos, t. y. ribos, iki kurios gali būti sumažintas priteistinų delspinigių dydis, ir sumažino delspinigius tiek, kad jie nepadengia net minimalių ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo praleisto termino atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.

2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo (CK 6.193 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl ginčo šalių susitarimo nutraukti nuomos santykius turinio, pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, reikalaujančias, be kita ko, aiškinti sutartį sąžiningai, nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus. Apeliacinis teismas rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais apeliacinio bylos nagrinėjimo metu, nors pagal CK 6.193 straipsnio nuostatas išvados dėl šalių tikrųjų ketinimų negali būti daromos tik pagal vienos iš šalių paaiškinimus. Teismas turėjo vertinti Susitarimo sudarymo aplinkybes, gramatinį tekstą, šalių santykių esmę ir tikslą. Byloje nustatyta, kad dėl Susitarimo dėl Nuomos sutarties nutraukimo 3 punkte šalys nustatė, jog atsiskaitymai vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas. Nuomos sutarties 3.1.5 punkte nustatyta ieškovo pareiga parduoti pagamintą produkciją atsakovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinis teismas, nustatęs, kad, nutraukdamos Nuomos sutartį, šalys susitarė visiškai įvykdyti Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (t. y. nuomininkas (ieškovas) privalėjo parduoti Nuomos sutarties galiojimo metu pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), padarė priešingą nustatytoms aplinkybėms išvadą, jog nuomotojas (atsakovas) neturėjo prievolės ją nupirkti.

3. Dėl įrodymų leistinumo (CPK 177 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo žaliavų vertę, nes tai nepagrįsta jokiais įrodymais, padaryta pažeidžiant įrodymų leistinumo taisykles. Pirmosios instancijos teismas tenkino nurodytus ieškovo reikalavimus remdamasis ieškovo atstovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas nenurodė teisinių argumentų, kodėl nurodytus įrodymus laiko netinkamais nagrinėjamoje byloje.

4. Dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis). Apeliacinio teismo išvada, kad byloje esantys atsakovo raštai, kuriuose jis ragina ieškovą pasiimti turtą, ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog turtas gali būti grąžintas natūra, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja šio turto vertės pinigais, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas tyrė ne tik atsakovo raštus ieškovui, bet ir ieškovo pateiktus įrodymus (nuotraukas, padarytas atsakovo teritorijoje ginčo nagrinėjimo metu, ieškovo raštus, kad jis sutinka pasiimti savo turtą ir prašo suderinti laiką), vertino atsakovo atsisakymą leisti ieškovui su antstoliu konstatuoti faktines aplinkybes, liudytojų parodymus ir priėjo prie išvados, jog atsakovas neturi nei ieškovo žaliavų, nei gatavos produkcijos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas netrukdo ieškovui pasiimti turtą, be to, ragina jį tai padaryti, pagrįsta tik atsakovo pateiktais įrodymais, kurie įvertinti neobjektyviai, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymų visetą. Išvadą, kad ieškovo turtas yra pas atsakovą, apeliacinės instancijos teismas grindė atsakovo pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuota atsakovo, bet ne ieškovo produkcija. Apeliacinis teismas visiškai nenurodė priežasčių ir argumentų, kodėl atmeta įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo turto pas atsakovą nėra, ir priteisė šio turto vertę pinigais.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie teisiškai reikšmingi argumentai:

1. Teismai, sumažinę ieškovo prašytų priteisti delspinigių dydį, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių aiškiai per didelių (neprotingų) netesybų mažinimą (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar delspinigiai nėra per dideli, nustato ir juos taiko teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką 0,2 proc. dydžio delspinigiai (toks dydis sudarytų 73 proc. per metus) yra aiškiai per dideli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje L. A. D. v. Gyvenamųjų namų statybos bendrija „Krantas-2“, bylos Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, bylos Nr. 3K-3-1070/2003; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. A., V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003; kt.). Kita vertus, netesybos gali būti mažinamos tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už kreditoriaus patirtus nuostolius. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką tais atvejais, kai šalys nebuvo susitarusios dėl išimtinių ar alternatyvių netesybų ir nenustatyta didesnių kreditoriaus nuostolių, atsižvelgiant į CK 6.210 ir 6.261 straipsniuose nustatytas palūkanų normas pagal pinigines prievoles, pripažįstama, kad minimalius nuostolius atlygina 0,02 dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-394/2005; 2006 m. kovo 6 d. nutartis V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-173/2006; 2006 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė v. D. K., bylos Nr. 3K-3-269/2006; kt). Ginčo šalių sudarytoje Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti 2 proc. dydžio delspinigiai yra aiški aritmetinė klaida, nes tokio dydžio delspinigių nebūna. Kasatorius pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo netinkamai įvykdytos piniginės prievolės. Prie apeliacinio skundo pridėta banko pažyma neįrodo nuostolių, ieškovo patirtų dėl atsakovo netinkamai įvykdytos prievolės, dydžio.

2. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovui medžiagų ir žaliavų piniginę vertę, iš viso – 67 177,83 Lt, pažeidė CK 6.242 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Altra“, bylos Nr. 3K-3-427/2005). Atsakovas nei Nuomos, nei Pirkimo– pardavimo sutartimis, nei Susitarimu nebuvo įsipareigojęs nupirkti iš ieškovo medžiagų, žaliavų ar gatavos produkcijos po Nuomos sutarties nutraukimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nurodytus ieškovo reikalavimus.

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodytas turtas yra pas atsakovą, kuris ne tik netrukdo, bet ragina jį pasiimti, padaryta nepažeidžiant CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama kasatoriaus UAB „Miaras“ kasacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal kasatoriaus nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde keliami iš esmės du pagrindiniai teisės klausimai – sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžiant šalių ginčą dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių, taip pat netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl ginčo šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų netesybų (delspinigių) sumažinimo.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl Nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir darydamas išvadas apie Susitarimo nutraukti nuomos santykius turinį, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 177, 185 straipsniai).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).

Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos tokios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Celarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.).

Kasacinio teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.).

Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.).

Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius), remdamasis su atsakovu sudarytos 2007 m. gegužės 2 d. gamybinių patalpų nuomos sutarties ir 2008 m. kovo 31 d. šalių susitarimo dėl šios nuomos sutarties nutraukimo sąlygomis, prašė priteisti iš atsakovo nuomotose patalpose likusių medžiagų ir žaliavų, taip pat nebaigtos ir gatavos produkcijos vertę (atitinkamai – 27 627,67 Lt ir 39 550,16 Lt).

Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškinio reikalavimą, nes sprendė, kad atsakovas turėjo grąžinti ieškovui šio paliktą turtą, o nustačius, jog turto realiai nėra, privalo atlyginti jo vertę pinigais. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi ir nurodytą ieškinio reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad ieškovo argumentas, jog Nuomos sutarties ir Susitarimo sąlygos įpareigojo atsakovą būtinai nupirkti ieškovo pagamintą produkciją, yra nepagrįstas, nes Nuomos sutarties 3.1.5 punkte buvo nustatyta nuomininko (ieškovo) pareiga parduoti pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), tačiau atsakovo pareigos pirkti produkciją nenustatyta; nutraukiant Nuomos sutartį šalių susitarimu, nenustatyta atsakovo pareigos sumokėti už likusią produkciją; Susitarimo 3 punkte nurodyta, kad atsiskaitymai vykdomi pagal Nuomos sutarties sąlygas, o 4 punkte – kad šalys neturi viena kitai pretenzijų.

Kasatorius (ieškovas), kvestionuodamas tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas, remiasi tuo, kad Susitarimo dėl nuomos sutarties nutraukimo 3 punkte šalys nustatė, jog atsiskaitymai vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas; šios sutarties 3.1.5 punkte įtvirtinta ieškovo pareiga parduoti pagamintą produkciją atsakovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad, nutraukdamos Nuomos sutartį, šalys susitarė visiškai įvykdyti Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, t. y. kad nuomininkas (ieškovas) privalėjo parduoti Nuomos sutarties galiojimo metu pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), padarė priešingą nustatytoms aplinkybėms išvadą, jog nuomotojas (atsakovas) neturėjo prievolės ją nupirkti.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalys buvo sudariusios tris sutartis: 2007 m. kovo 29 d. panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas (panaudos davėjas) perdavė ieškovui (panaudos gavėjui) neatlygintinai naudotis vieneriems metams jam nuosavybės teise priklausantį Skaudvilės gelžbetoninių gaminių cechą su gamybos priemonėmis (T. 1, b. l. 48); 2007 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuri buvo įvardyta kaip pirmiau nurodytos panaudos sutarties priedas ir kuria ieškovas (pardavėjas) įsipareigojo gaminti bei parduoti telekomunikacinius gelžbetoninius įrenginius bei komplektuojamąsias detales atsakovui (pirkėjui), o šis įsipareigojo užsakyti ir nupirkti nurodytą produkciją šioje sutartyje nustatytomis kainomis bei sąlygomis; sutartis sudaryta vieneriems metams, su galimybe ją pratęsti ar nutraukti šalių susitarimu (T. 1, b. l. 9-10); 2007 m. gegužės 2 d. Nuomos sutartį, kuria atsakovas (nuomotojas) išnuomojo ieškovui (nuomininkui) vieneriems metams gelžbetoninių gaminių cechą su gamybos priemonėmis ir kuriai įsigaliojus neteko galios pirmiau nurodyta panaudos sutartis; be kita ko, Nuomos sutarties 3.1.5 punkte buvo nustatyta nuomininko pareiga parduoti pagamintą produkciją nuomotojui pagal 2007 m. kovo 29 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (T. 1, b. l. 6-7). Nurodyta Nuomos sutartis buvo nutraukta šalių 2008 m. kovo 31 d. Susitarimu, kuriame nustatyta, kad šalių atsiskaitymai vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas (T. 1, b. l. 8).

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesiaiškino ginčo šalių tikrųjų ketinimų, sudarant išvardytas sutartis, nenustatinėjo, ko iš tiesų siekė šalys, sudarydamos per trumpą laiką kelias skirtingų rūšių sutartis, susijusias su atsakovui nuosavybės teise priklausančiomis gamybos patalpomis ir ieškovo vykdyta šiose patalpose gamyba.

Pažymėtina, kad pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis; UNIDROIT principų 5:105 straipsnis) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą; negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Nurodytas sisteminio aiškinimo principas taikytinas ir tada, kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių.

Nagrinėjamoje byloje, spręsdamas šalių ginčą dėl atsiskaitymo nutraukus Nuomos sutartį, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo sisteminio sutarčių aiškinimo principu, t. y. neanalizavo ir nevertino šalis siejusių skirtingo pobūdžio sutartinių santykių eigos, sudarytų sutarčių ir jų sąlygų viseto. Visos ginčo šalių sudarytos sutartys turėjo būti analizuojamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, susitarimų esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes ir kt., tam, kad būtų nustatyti tikrieji ginčo šalių ketinimai, juos realiai siejusių sutartinių santykių tikrasis turinys. Apeliacinis teismas netaikė ir dar vieno iš sutarčių aiškinimo principų – nesiaiškino šalių sudarytų sutarčių tikslų (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Pažymėtina ir tai, kad, aiškinant nurodytų šalių sudarytų sutarčių sąlygas, buvo svarbu įvertinti ir šalių elgesį po sutarčių sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Byloje pateikti ginčo šalių susirašinėjimai (T. 1, b. l. 30-31), kiti duomenys rodo, kad šalys turėjo tikslą veikti bendrai, vykdydamos gelžbetoninių gaminių cecho patalpose gamybą, ir pasidalyti gautą pelną. Be to, nagrinėjamu atveju teismas sistemiškai netyrė ne tik ginčo šalis siejusių skirtingų sutarčių, bet ir sisteminiu požiūriu nevertino Nuomos sutarties, iš kurios kilo ginčas, sąlygų. Teismas nesvarstė, ar Nuomos sutartyje nebuvo ir kitos rūšies sutarties elementų, t. y. ar ši sutartis nebuvo mišrioji (CK 6.156 straipsnio 3 dalis) (pvz., Nuomos sutarties 3.1.5 punkte įtvirtinta sąlyga dėl nuomininko pareigos parduoti pagamintą produkciją nuomotojui pagal 2007 m. kovo 29 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl Nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių, netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė visų šalių ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių duomenų visumos (CPK 176 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to byloje liko neišsiaiškinta, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai, nustatant Susitarime dėl Nuomos sutarties nutraukimo sąlygą, kad atsiskaitymai bus vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas; tinkamai nenustatyta, kuo pagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo žaliavų ir produkcijos piniginę vertę, atsisakant atsakovo siūlymo grąžinti šiuos daiktus natūra. Tai turi esminę reikšmę byloje kilusiam ginčui išspręsti. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl atsiskaitymo pagal Nuomos sutartį, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka tam, kad ginčo šalių santykiai būtų įvertinti pagal CK 6.193 straipsnį jų sudarytų susitarimų kontekste (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

Dėl sutartines netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, sumažindami jo prašytą priteisti sutartinių netesybų (delspinigių) sumą iki 590,76 Lt, t. y. iki 0,02 proc. dydžio, pažeidė netesybas ir jų mažinimą reglamentuojančias teisės normas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Tuo atveju, jeigu kreditorius prašo dėl prievolės pažeidimo ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Netesybų įskaitymo esmė yra ta, kad kai kreditorius reikalauja ir netesybų, ir nuostolių bei pagrindžia savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.73 straipsnio 1 dalyje ir 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybų įskaitymo į nuostolius principas nesudaro teisinio pagrindo sumažinti sutartines netesybas iki įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; kt.).

Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius), remdamasis tuo, kad atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, prašė teismo priteisti iš jo skolą, t. y. 20 227,23 Lt, ir pusę Sutartyje nustatyto dydžio netesybų sumos, t. y. 29 538,21 Lt delspinigių. Taigi nagrinėjamu atveju kreditorius prašė taikyti skolininkui civilinę atsakomybę tik netesybų forma ir nereikalavo nuostolių atlyginimo.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti su ieškovu (kasatoriumi) pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, todėl priteisė iš jo 20 227,23 Lt skolos. Tačiau teismai sprendė, kad ginčo šalių Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyto dydžio netesybos, t. y. 2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą apmokėti sąskaitą–faktūrą dieną, yra neprotingai didelės, todėl sumažino jas iki 0,02 proc. dydžio ir vietoje prašytų 29 538,21 Lt delspinigių priteisė 590,76 Lt.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti.

Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007;2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Kasacinio teismo pabrėžta, kad netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Atitinkamai negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti mažinamos.

Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Teismui sprendžiant dėl sutartinių netesybų mažinimo, be kitų, pirmiau nurodytųjų, gali turėti reikšmės tam tikri specialiųjų įstatymų arba verslo praktikos nustatyti kriterijai. Pavyzdžiui, kai abi sandorio šalys yra verslo subjektai (taip yra nagrinėjamu atveju), teismo vertinimui dėl sutartinių netesybų atitikties protingumo kriterijui piniginių prievolių atveju gali būti reikšminga tai, kad pagal 2003 m. gruodžio 9 d. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnį už pavėluotą atsiskaitymą taikomų palūkanų dydis apskaičiuojamas VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą padidinant 7 procentiniais punktais. Tačiau dar kartą akcentuotina tai, kad sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas.

Nagrinėjamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai, konstatavę, jog ginčo šalių sutartyje nustatytos netesybos (2 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną) yra aiškiai per didelės, nenurodė, kokiais kriterijais remdamiesi ir dėl kokių šios konkrečios bylos aplinkybių sumažino sutartines netesybas būtent iki 0,02 proc. dydžio.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to, jog sumažino netesybas tiek, kad jos nepadengia net minimalių nuostolių, patirtų dėl atsakovo netinkamai įvykdytos prievolės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kartu pažymėtina tai, kad tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt.). Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius) prašė priteisti iš sutartinę prievolę pažeidusio atsakovo tik netesybas ir nereikalavo nuostolių atlyginimo, todėl ir neįrodinėjo realiai patirtų nuostolių dydžio. Kai pirmosios instancijos teismas sumažino prašytų priteisti 29 538,21 Lt delspinigių sumą iki 590,76 Lt, skųsdamas šio teismo sprendimą apeliacine tvarka, ieškovas, be kita, ko rėmėsi tuo, kad jam priteista netesybų (delspinigių) suma nepadengia patirtų nuostolių, nes dėl atsakovo laiku neįvykdytos prievolės jis turėjo sumokėti bankui 3515,69 Lt palūkanų.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistinų sutartinių netesybų, sprendė, kad ieškovo pateikta banko pažyma neįrodo nuostolių, atsiradusių jam dėl atsakovo neįvykdytos prievolės, dydžio, tačiau nemotyvavo, kodėl laiko teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą sumažinti ieškovo prašytas priteisti sutartines netesybas būtent iki 590,76 Lt.

Dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies, taip pat 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų kasaciniame skunde keliamu aspektu aiškinimo pažymėtina, kad tuo atveju, kai kreditorius nepareiškia reikalavimo atlyginti nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, o prašo tik netesybų (kurios laikomos iš anksto nustatytais galimais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio jam nereikia įrodinėti), teismas, manydamas, jog šalių sutartyje nustatytos netesybos yra neprotingai didelės, dėl jų mažinimo sprendžia atsižvelgdamas į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis savo vidiniu suvokimu. Teismas gali pasiūlyti ieškovui pagrįsti prašomų priteisti netesybų dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir pateikti įrodymų, kokio dydžio nuostolių jis realiai patyrė (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės. Kartu pažymėtina tai, kad aptariamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovas tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl atsakovo pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį, nes reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant nuostolių atlyginimo.

Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl netesybų mažinimo, pažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo taisykles (CPK 176 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), nes nenustatė ir neištyrė šalių ginčui dėl netesybų mažinimo išspręsti reikšmingų aplinkybių, ir šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui nurodytu klausimu priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir netesybų pagal Pirkimo–pardavimo sutartį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes priteistinų protingų sutartinių netesybų dydžio konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kuris negali būti išspręstas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant šalių sutartyje nustatyto dydžio netesybų sumažinimo klausimą, be kita ko, atsakovas rėmėsi CK 6.228 straipsniu, reglamentuojančiu šalies teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos dėl esminės šalių nelygybės. Atsižvelgdama į tai, kad teismų praktika dėl nurodytos teisės normos taikymo netesybų mažinimo atveju yra nevienalytė, siekdama suvienodinti šią praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu ir laiko, kad tai nereiškia kasacinio skundo ribų peržengimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad sutarties sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina pagal CK 6.228 straipsnio, reglamentuojančio sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą dėl esminės šalių nelygybės, nuostatas. Šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis. CK 6.228 straipsnio nuostatos netaikytinos sprendžiant ginčą dėl šalių laisva valia sudarytoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, nes šis klausimas reglamentuojamas CK 6.73, 6.258 straipsnių.

Dėl nurodytų motyvų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.228 straipsnis netaikytinas, siekiant panaikinti ar pakeisti sutarties sąlygą dėl netesybų ir jų dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. lapkričio 2 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 27,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išplėstinei teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nėra galimybės išspręsti nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą (CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nutarties dalis dėl delspinigių pagal pirkimo–pardavimo sutartį, dėl šalių atsiskaitymo pagal nuomos sutartį, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Janina Stripeikienė