Baudžiamoji byla Nr. 2K-243-387/2023 Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00051-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.6.2.2; 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 10 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžiu E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir E. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 20 MGL (2600 Lt (753,01 Eur)) dydžio bauda, ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų ir 20 MGL (753,01 Eur) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 10 d. nutartimi nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. J. ir Ž. C. (nuteistais dėl nukentėjusiųjų A. T. ir G. M. išnaudojimo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu), siekė, kad A. T. ir G. M. būtų išnaudojamos nusikalstamai veikai daryti. Bendru susitarimu bendrininkams V. J. ir Ž. C. užverbavus nusikalstamos veikos vykdytojus, pasinaudojant šių asmenų pažeidžiamumu, 2015 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, suplanavo labai sunkų nusikaltimą – labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kokaino įgijimą, laikymą ir gabenimą bei numatė nusikalstamos veikos vykdymo mechanizmą, vietą, laiką, būdą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas užtikrinti nusikalstamos veikos – labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kokaino įgijimo, laikymo ir gabenimo vykdymą, veikdamas pagal išankstinį susitarimą su V. J. ir Ž. C., 2015 m. balandžio 8 d. apie 17.10 val. (duomenys neskelbtini), siekiant, kad A. T. ir G. M. būtų išnaudojamos nusikalstamai veikai daryti, V. J. ir Ž. C. pasinaudojus A. T. ir G. M. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, pažadėjus gerą piniginį atlygį, užverbavo jas labai dideliam narkotinės medžiagos – kokaino kiekiui įgyti, laikyti ir gabenti iš Bogotos miesto, Kolumbijoje, į Briuselio miestą, Belgijoje. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas kartu su V. J. ir Ž. C., numatė skrydžio Ryga–Lisabona–Bogota–Lisabona–Briuselis–Ryga laiką, 2015 m. balandžio 10 d. V. J. nupirkus minėto skrydžio bilietus ir aprūpinus A. T. ir G. M. materialiai, numatė, kad, atvykus A. T. ir G. M. į Bogotą, Kolumbijoje, jis (E. M.) priims jas savo kontrolėn, t. y. jas apgyvendins ir joms perduos neteisėtai įgytą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino pargabenti į Belgiją. Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, V. J., veikdamas pagal išankstinį bendrą susitarimą ir turėdamas tikslą perduoti E. M. tolesnei kontrolei A. T. ir G. M., 2015 m. balandžio 16 d. apie 15.00 val. savo naudojamu tyrimo metu nenustatytu automobiliu pargabeno A. T. ir G. M. iš (duomenys neskelbtini) ir kartu su Ž. C. apgyvendino jas name, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame Ž. C. motinai V. C., nedalyvavusiai padarant nusikalstamą veiką. 2015 m. balandžio 17 d. apie 6.00 val. V. J. savo naudojamu tyrimo metu nenustatytu automobiliu nugabeno A. T. ir G. M. į Rygos tarptautinį oro uostą, esantį Marupėje, Latvijoje, iš ten apie 8.05 val. jos išskrido į Bogotos miestą, Kolumbijoje, su persėdimu Lisabonos mieste, Portugalijoje.
2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. M. 2015 m. balandžio 19 d., A. T. ir G. M. nuvykus į Bogotos miestą, Kolumbijoje, tolesnei kontrolei iš nusikalstamos veikos bendrininkų V. J. ir Ž. C. priėmė A. T. ir G. M., davė joms nurodymus, apgyvendino, apmokėjo jų išlaidas ir taip siekė, kad A. T. ir G. M. būtų išnaudojamos nusikalstamai veikai – dideliam narkotinės medžiagos kokaino kiekiui įgyti, laikyti ir gabenti. Po to E. M. 2015 m. balandžio 28 d. Bogotos mieste, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, platino labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino, t. y. G. M. padavė „La Pasion“ nugos dėžutę su joje esančiu labai dideliu kiekiu – 400 g narkotinės medžiagos kokaino ir šią dėžutę nurodė perduoti A. T. toliau laikyti ir gabenti. Po to A. T., vykdydama E. M. nurodymą, 2015 m. gegužės 2 d. tyrimo metu nenustatytoje vietoje, perėmusi iš G. M., neteisėtai įgijo ir laikė savo lagamine „La Pasion“ nugos dėžutę su joje esančiu labai dideliu kiekiu – 400 g narkotinės medžiagos – kokaino ir gabeno ją iš tyrimo metu nenustatytos apgyvendinimo vietos, esančios Bogotoje, į El Dorado Luiso Carloso Galano Sarmiento tarptautinį oro uostą, esantį Ac. 26 ##103-9, Fontibón, Bogotoje, Kolumbijoje, ten 2015 m. gegužės 2 d. apie 21.25 val. buvo sulaikyta policijos pareigūnų ir iš jos buvo paimtas neteisėtai iš E. M. įgytas, laikytas ir gabentas labai didelis kiekis – 400 g narkotinės medžiagos kokaino.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį, kuria E. M. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 10 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinis skundas dėl E. M. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo atmestas, bei baudžiamąją bylą E. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinis skundas dėl E. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį, kuria E. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, – veiką perkvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir iš naujo paskirti bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamus sprendimus grindė prielaidomis, rėmėsi įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nepašalino abejonių dėl BK 260 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyko, taip padarydami esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo neteisingai nustatytos bylos aplinkybės, tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, aiškinant ir taikant BK nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą ir nustatančias atsakomybę už prekybą žmonėmis ir neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis.
3.2. Kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą BK 260 straipsnio dalį, nusikalstamos veikos dalykas turi būti nustatytas taip, kad nekiltų abejonių, kokiomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir kokiu jų kiekiu disponavo kaltininkas. Nustatant aptariamos nusikalstamos veikos dalyko kiekį, vadovaujamasi ne rastų ir paimtų visų medžiagų kiekiu, o šioje medžiagoje esančiu grynosios narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekiu. Nagrinėjamoje byloje A. T. iš E. M. gautos ir gabentos grynosios narkotinės medžiagos kiekis tinkamai nebuvo nustatytas, todėl negalima daryti abejonių nekeliančios išvados, kad A. T. disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu.
3.3. Žemesnės instancijos teismų išvados dėl narkotinės medžiagos kiekio grindžiamos iš esmės vien tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. Bogotos teismo nuosprendyje, kuriuo A. T. nuteista už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau šiame nuosprendyje įrodytomis pripažintos aplinkybės savaime negali būti laikomos įrodytomis ir nagrinėjamoje byloje bei neatleidžia bylą nagrinėjusių teismų nuo pareigos tinkamai nustatyti, kokiu narkotinės medžiagos kiekiu buvo disponuojama. Baudžiamajame procese nėra nustatyta galimybė remtis prejudiciniais faktais. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-89-689/2020). Taigi, minėtas Bogotos teismo nuosprendis gali būti tik vienas iš įrodymų šaltinių, atitinkančių BPK 95, 96 straipsniuose nurodytų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, bei turi būti vertinamas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip ir kiti bylos įrodymai.
3.4. Nagrinėjamoje byloje minėtam Bogotos teismo nuosprendžiui teismai suteikė išskirtinę, didesnę įrodomąją reikšmę, neatsižvelgdami į tai, kad nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl A. T. disponuotos narkotinės medžiagos – kokaino grynosios medžiagos kiekio kelia pagrįstų abejonių. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų patikrinti Bogotos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes dėl kokaino grynosios medžiagos kiekio, todėl šis įrodymų šaltinis neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto patikrinamumo reikalavimo.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kaip ir kokiu būdu Kolumbijoje išnagrinėtoje A. T. baudžiamojoje byloje buvo nustatomas narkotinės medžiagos kiekis, ar narkotinės medžiagos tyrimai atlikti laikantis Kolumbijoje galiojančio teisinio reguliavimo. Nagrinėjamoje byloje ekspertizės aktas, iš kurio būtų galima spręsti apie tyrimo eigą, taikytus tyrimo metodus, nagrinėjamoje byloje nebuvo gautas. Gautuose prašyme atlikti ekspertizę ir minėtame Bogotos teismo nuosprendyje tokios informacijos nėra. Atsižvelgiant į tai, negalima pašalinti kilusių abejonių, ar atliktas tyrimas atitinka Lietuvos Respublikoje naudojamus standartus ir keliamus reikalavimus, nustatant grynosios narkotinės medžiagos, kaip BK 260 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyko, kiekį. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ekspertizė buvo atlikta tą pačią dieną pateikus prašymą, todėl tikėtina, kad atliekant tyrimą buvo tik nustatyta tiriamos medžiagos rūšis, nenustatant grynosios medžiagos kiekio. Apie tai galima spręsti ir iš to, kad ekspertizei atlikti buvo pateiktas paketas su galimai narkotine medžiaga, paketo bendras svoris 414 g, o atlikus ekspertizę nustatyta, kad grynosios medžiagos svoris neva yra net 400 g. Pagal skunde pateikiamus viešus duomenis (Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro atliekamų narkotinių medžiagų rinkos analizę), tokio grynumo kokaino rinkoje nėra, kaip ir nėra duomenų, kad tokio grynumo kokainą apskritai būtų įmanoma išgauti. Iš teismų nurodytų kitų aplinkybių (apie parengtą narkotinių medžiagų gabenimo planą, patirtas narkotinių medžiagų gabenimo išlaidas, pasiūlytą atlygį narkotines medžiagas turėjusioms gabenti A. T. ir G. M.) negalima nustatyti nei tikslaus, nei apytikslio narkotinės medžiagos kiekio, kuriuo faktiškai buvo disponuojama.
3.6. Teismams atsisakius tirti aplinkybes, susijusias su grynosios narkotinės medžiagos – kokaino kiekiu, byloje šios aplinkybės nustatytos remiantis vien tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. Bogotos teismo nuosprendžiu, taip iš esmės preziumuojant E. M. kaltę. Nors, Kolumbijoje išnagrinėjus A. T. bylą, narkotinės medžiagos buvo sunaikintos ir jų ištirti objektyviai nebėra galimybės, bet ši aplinkybė negali būti vertinama nuteistojo E. M. nenaudai. Nesant galimybių pašalinti kilusias abejones dėl tinkamo grynosios narkotinės medžiagos kiekio nustatymo, turi būti laikomasi teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-976/2018) suformuluotų taisyklių, kai veikos dalykas nerandamas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo E. M. veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
3.7. Taip pat nepagrįsta žemesnės instancijos teismų išvada, kad, padarydamas BK 147 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, E. M. bendrininkavo su V. J. ir Ž. C.. Nagrinėjamoje byloje įrodytomis yra pripažintos aplinkybės, kad V. J. ir Ž. C. Lietuvoje atlikti veiksmai buvo suderinti su E. M., iš esmės vykdant E. M. suplanuotą nusikaltimą dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, kuriam vykdyti buvo išnaudotos V. J. ir Ž. C. Lietuvoje užverbuotos, laikytos ir gabentos A. T. ir G. M.. Šių aplinkybių byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina. Be to, šios aplinkybės prieštarauja įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-744/2019 nustatytoms aplinkybėms, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, V. J. ir Ž. C. padarė dviese, E. M. nedalyvaujant, o V. J. ir Ž. C. išteisinti dėl kaltinimų, už kuriuos nuteistas tik E. M., pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, kurie būtų sudarę pagrindą padaryti priešingas išvadas nei anksčiau išnagrinėtoje V. J. ir Ž. C. baudžiamojoje byloje.
3.8. Byloje nėra atskleista nei kaip E. M. susitarė daryti bendrą nusikalstamą veiką su V. J. ir Ž. C., nei šio susitarimo turinys. Priešingai, bylos aplinkybės paneigia E. M. bendrininkavimą su V. J. ir Ž. C., šiems atliekant nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąsias. E. M. inkriminuota, kad jis nusikalstamą planą dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kokaino įgijimo, laikymo ir gabenimo parengė 2015 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, tačiau byloje nustatyta, kad E. M. Kolumbijoje gyveno nuo 2015 m. vasario 23 d. iki gegužės 1 d. Be to, net bylai aktualiu laikotarpiu V. J. bei Ž. C. taikant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nebuvo nustatyta jokių šių asmenų kontaktų su E. M..
3.9. E. M. kaltė padarius BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą iš esmės grindžiama vien tik V. J., kuriam nuteistasis neturėjo galimybės užduoti klausimų nė vienoje proceso stadijoje, parodymais, duotais kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje V. J. buvo kaltinamasis. Kitų įrodymų, patvirtinančių V. J. parodymus, byloje nėra. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. ir A. T. bendravimas vyko dar 2014 metais, t. y. iki tariamo E. M. plano parengimo 2015 m. balandžio mėn. Kaip nurodyta pirmiau, jokių kontaktų tarp E. M. ir V. J. byloje nėra užfiksuota. Taip pat V. J. parodymai prieštarauja nukentėjusiosios A. T. parodymams. Be to, V. J. parodymų melagingumas konstatuotas ir minėtame Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendyje. Nors visos šios aplinkybės buvo nurodytos nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniame skunde, bet apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.
3.10. Skunde nėra ginčijama aplinkybė, kad A. T. ir G. M. atvyko į Kolumbiją turėdamos tikslą vykdyti nusikalstamą veiką – gabenti iš šios šalies narkotines medžiagas. Tačiau nuteistojo E. M. veiksmai neatitinka BK 147 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Nuteistasis E. M. nė vienos iš nukentėjusiųjų neįkalbinėjo vykdyti nusikalstamas veikas, nesitarė su jomis dėl atlygio, nenaudojo prieš jas apgaulės ir neatliko kitų veiksmų, vertintinų kaip verbavimas. Nukentėjusiųjų verbavimo, gabenimo veiksmus atliko V. J. ir Ž. C., šie veiksmai nebuvo nei E. M. suplanuoti, nei su juo derinti. Bylos duomenys nepatvirtina, kad pats E. M. būtų verbavęs nukentėjusiąsias, jas įkalbinėjęs daryti nusikalstamas veikas. Priešingai, jis nesusijęs su jų užverbavimu šiam tikslui, nežinojo, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiosios apsisprendė gabenti narkotines medžiagas, koks buvo nukentėjusiųjų susitarimas su V. J. ir Ž. C.. Nenustatyta, kad nuteistajam E. M. buvo žinoma ir apie nukentėjusiųjų sunkią materialinę padėtį, kaip jų pažeidžiamumą BK 147 straipsnio prasme apibūdinantį požymį, laisvės suvaržymą apsisprendžiant dėl narkotinių medžiagų gabenimo. Nuteistasis E. M. su nukentėjusiosiomis, tiksliau, tik G. M., susitiko ir bendravo joms jau atvykus į Kolumbiją ir nežinodamas apie sunkią nukentėjusiųjų materialinę padėtį, negalėjo pasinaudoti šia jų padėtimi. E. M. su A. T., jai būnant Kolumbijoje, iš viso nebendravo, jai asmeniškai jokių nurodymų nedavė. G. M., sužinojusi, kad reikės gabenti narkotines medžiagas, tarėsi su V. J., o po to laisva valia atsisakė gabenti narkotines medžiagas.
3.11. Teismų praktikoje pažymima, kad asmens valios laisvės suvaržymas, nukentėjusiajam turint visas galimybes laisvai judėti, bendrauti su kitais asmenimis, turi būti intensyvus, tam, kad padarytų ženklų poveikį nukentėjusio asmens veikimo pasirinkimui, – jam turi būti nuolat grasinama, nuolat naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, ar pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Nuteistasis E. M., priešingai nei deklaratyviai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, neįgijo nukentėjusiųjų laisvę varžančios kontrolės, kuri apribotų nukentėjusiųjų galimybę pasirinkti savo elgesio variantą. Nors E. M. pasirūpino nukentėjusiųjų apgyvendinimu joms būnant Kolumbijoje, bet jų atžvilgiu neatliko nei verbavimo veiksmų, nei kitų veiksmų, kurie varžytų nukentėjusiųjų laisvę, neįgijo jų kontrolės. Minėta, kad G. M. atsisakė gabenti narkotines medžiagas, bet dėl to jokių neigiamų pasekmių jai nekilo – jai nebuvo grasinama, ji nebuvo apgaudinėjama, nebuvo paimti jos dokumentai ar kitu būdu nebuvo apribota jos laisvė. Tai paneigia teismų išvadą, kad dėl E. M. veiksmų nukentėjusiosios negalėjo laisvai pasirinkti, kaip joms elgtis.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. M. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų yra analogiški apeliacinio skundo argumentams. Skunde nėra pateikta jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių kasatoriaus nurodytus BPK pažeidimus. Iš esmės kasaciniame skunde pateikiamas subjektyvus bylos įrodymų interpretavimas, siekiant, kad įrodymai būtų įvertinti iš naujo ir būtų padarytos priešingos išvados, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai. Tačiau kasacinės instancijos teismas žemesnės instancijos teismų sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu ir iš naujo įrodymų nevertina bei naujų faktinių aplinkybių nenustato.
4.2. Žemesnės instancijos teismai skundžiamuose sprendimuose išdėstė ir atskleidė konkrečių įrodymų turinį, pateikė motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų nuteistojo pakartotinai kasaciniame skunde ginčijamų aplinkybių. Teismai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl E. M. inkriminuotų prekybos žmonėmis ir neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis nusikaltimų. Tai, kad kasatorius su tokiu teismų vertinimu nesutinka, nereiškia, kad teismai netinkamai pritaikė BK nuostatas ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.
4.3. Byloje įvertinti tiek paties E. M., tiek nukentėjusiųjų A. T., G. M., liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Kitoje byloje nuteisto V. J. parodymai išanalizuoti išsamiai, palyginti su nukentėjusiųjų A. T., G. M., taip pat liudytojo M. B. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į nuteistojo E. M. ir jo gynėjo argumentus dėl to, kad nagrinėjamoje byloje V. J. parodymų nedavė ir nebuvo galima jam užduoti klausimų. Motyvuotai pasisakyta ir dėl 2015 m. rugpjūčio 20 d. Bogotos teismo nuosprendžio ir jame nurodytų aplinkybių vertinimo įrodymų leistinumo, sąsajumo, patikimumo (patikrinamumo) kontekste.
4.4. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo E. M. veikoje nustatyti nusikaltimų, nurodytų BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Kaip matyti iš 2015 m. rugpjūčio 20 d. Bogotos teismo nuosprendžio, atlikus galutinę cheminę ekspertizę, buvo nustatyta, kad A. T. lagamine rasta medžiaga, kurią gabenti buvo perdavęs E. M., yra kokainas, jo grynas svoris sudaro 400 g. BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviąją pusę sudarantys veiksmai buvo atlikti pagal bendrą E. M., V. J. ir Ž. C. suderintą planą. V. J. nusikalstamai veikai daryti užverbavo A. T. ir G. M. būtent pagal E. M. nurodymus. Atvykusias į Bogotą nukentėjusiąsias pasitiko E. M., taip perimdamas nukentėjusiąsias savo kontrolėn, jis rūpinosi dėl nukentėjusiųjų apgyvendinimo, davė nurodymus dėl narkotinių medžiagų gabenimo, sprendė kilusius klausimus dėl skrydžių iš Kolumbijos į Europą organizavimo. Šiais veiksmais buvo siekiama, pasinaudojus sunkia materialine padėtimi, perimti A. T. ir G. M. savo kontrolėn, siekiant jas išnaudoti nusikalstamai veikai daryti. V. J., Ž. C. ir E. M. žinojo apie vienas kito veiksmus, pritarė jiems, veikė aktyviai ir suderintai, siekdami bendro tikslo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo E. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
7. Iš nuteistojo E. M. kasacinio skundo turinio matyti, kad dalimi skundo argumentų yra ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir E. M. veikos teisinio kvalifikavimo, pateikiama nuomonė dėl atskirų įrodymų vertinimo (pavyzdžiui, kitoje baudžiamojoje byloje nuteisto bendrininko V. J. parodymų, akcentuojant parodymų prieštaravimus kitiems įrodymams) ir kokios išvados pagal šiuos įrodymus darytinos, taip ginčijant byloje nustatytus prekybos žmonėmis nusikaltimo požymius. Tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
8. Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos žemesnės instancijos teismų išvados dėl E. M. kaltės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, iš esmės yra grindžiami teismų padarytais įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimais, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, visų pirma, be objektyvaus pagrindo nepatikimais pripažinus E. M. parodymus ir jais nesirėmus nustatant bylos aplinkybes, taip pat nepagrįstai patikimu ir tinkamu įrodymu pripažinus kitoje baudžiamojoje byloje nuteisto bendrininko V. J. parodymus. Pasak kasatoriaus, dėl padaryto esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo žemesnės instancijos teismai padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmiau minėta, kad įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik patikrina, ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021 ir kt.).
10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai esmingai pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus.
11. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio, teismas, spręsdamas dėl nuteistojo E. M. kaltės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, tyrė ir analizavo paties E. M. parodymus, nukentėjusiųjų A. T., G. M., kitoje baudžiamojoje byloje už veiksmus, atliktus prieš nukentėjusiąsias A. T. ir G. M., nuteistų V. J. ir Ž. C. parodymus, tiek duotus teisiamajame posėdyje nagrinėjamoje byloje, tiek perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teisminio nagrinėjimo metu kitoje baudžiamojoje byloje duotus parodymus, liudytojo M. B. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole ir jo prieduose užfiksuotus V. J., M. B., A. T. pokalbius telefonu, procesinių tyrimo veiksmų (kratos, apžiūros) protokoluose užfiksuotus duomenis apie nukentėjusiųjų bendravimą su V. J., V. J. fiksuotas išlaidas, patirtas organizuojant nukentėjusiųjų kelionę į Kolumbiją, pagal teisinės pagalbos prašymą iš Kolumbijos gautus dokumentus, taip pat kitą rašytinę bylos medžiagą apie nukentėjusiųjų socialinę ir turtinę padėtį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nors ir glaustai, bet išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
12. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais bei ištirtais įrodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai aptarti kitoje baudžiamojoje byloje nuteisto V. J. parodymai, jie palyginti su nukentėjusiųjų A. T. ir G. M., liudytojo M. B. parodymais, tarpusavio pokalbiais telefonu ir susirašinėjimu, rašytine bylos medžiaga (kratos ir apžiūros protokoluose užfiksuota informacija), taip patikrinant kasatoriaus ginčijamų V. J. parodymų patikimumą kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (apeliacinės instancijos teismo nutarties 21–27 punktai). Nutartyje motyvuotai pasisakyta ir dėl galimybės remtis kitoje baudžiamojoje byloje nuteisto bendrininko V. J. parodymais (apeliacinės instancijos teismo nutarties 14 punktas) bei dėl nagrinėjamoje byloje E. M. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvadų prieštaravimo kitoje baudžiamojoje byloje bendrininkams V. J. ir Ž. C. priimtame nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms (apeliacinės instancijos teismo nutarties 20 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus dėl E. M. veikoje nustatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, kuriuos ginčija kasatorius, – nukentėjusiųjų verbavimo, pažeidžiamumo, siekio išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, bendrininkavimo (apeliacinės instancijos teismo nutarties 29–33 punktai). Taigi, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir veikų teisiniu kvalifikavimu, šie argumentai iš esmės analogiški ir kasacinio skundo argumentams.
13. Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad, priešingai nei kasaciniame skunde, kuriame akcentuojami tik atskiri įrodymai ir aplinkybės, neva patvirtinančios E. M. parodymus, žemesnės instancijos teismai išsamiai išanalizavo visus, tiek E. M. kaltinančius, tiek, gynybos manymu, ir jį teisinančius, įrodymus, klaidų dėl jų turinio nepadarė, įvertino įrodymus laikydamiesi įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, kartu patikrindami byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą. Skundžiamuose žemesnės instancijos teismų sprendimuose aptarta ir motyvuotai atmesta gynybos versija, kad E. M. nebuvo susitaręs su V. J. ir Ž. C. veikti bendrai, t. y. verbuoti nukentėjusiąsias A. T. ir G. M., pasinaudojant jų pažeidžiamu dėl sunkios materialinės padėties, vykti į Kolumbiją ir iš ten gabenti narkotines medžiagas, E. M. neapribojo nukentėjusiųjų laisvės, jų nekontroliavo ir nepasinaudojo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu.
14. Kasatorius nurodo ir tai, kad žemesnės instancijos teismai negalėjo remtis kitoje baudžiamojoje byloje nuteisto V. J. parodymais, nes jis nagrinėjamoje byloje duoti parodymus atsisakė ir teisme nebuvo apklaustas. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti.
15. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek ir Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, jog tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, parodymais, nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-136-489/2017, 2K-110-719/2018, 2K-243-689/2019, 2K-35-942/2020).
16. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis tokių reikalavimų: 1) liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; 2) tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiamai tokio asmens parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-942/2020).
17. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs ir EŽTT sprendimuose pateikti išaiškinimai, kad yra didelis pavojus, jog kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03).
18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamoje byloje į teismą kaip liudytojas iškviestas apklausti V. J. duoti parodymus atsisakė. V. J. dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosioms A. T. ir G. M., buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-744/2019, iš kurios E. M. byla buvo išskirta į atskirą šiam pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo. Nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą, V. J. parodymus davė apklausiamas kaip kaltinamasis, E. M. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nedalyvavo ir užduoti klausimų V. J. negalėjo. Nagrinėjamoje byloje V. J. atsisakius duoti parodymus, buvo perskaityti jo ankstesnėje baudžiamojoje byloje duoti parodymai. Nenustatyta, kad V. J. jo atžvilgiu nagrinėtoje byloje buvo apklaustas pažeidžiant BPK reikalavimus ar kad jo parodymai buvo gauti neteisėtu būdu. To nenurodoma ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje susidariusią situaciją, pažymėjo, kad V. J. apklausti nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės dėl objektyvios priežasties, kadangi jis pasinaudojo įstatymo suteikta teise neduoti parodymų apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punktas). Taigi, priežastis, dėl kurios V. J. nebuvo apklaustas nagrinėjamoje byloje, pagrįstai pripažinta svarbia. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, V. J. parodymai, nors ir reikšmingas įrodymas, kuriuo grindžiama E. M. kaltė, nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis E. M. kaltę. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, V. J. parodymų patikimumas byloje buvo patikrintas gretinant ir lyginant juos su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, rašytine bylos medžiaga. Byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti V. J. parodymais, esminių prieštaravimų jo parodymuose nenustatyta. Sutiktina su kasatoriumi, kad V. J. parodymų dalis apie nukentėjusiųjų verbavimą neva gabenti anabolinius steroidus buvo pripažinta prieštaraujančia kitiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Vis dėlto tai savaime nesudaro pagrindo nesiremti ir ta V. J. parodymų dalimi, kurią kiti bylos įrodymai patvirtina.
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad V. J. parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, žemesnės instancijos teismai juos tinkamai ištyrė ir įvertino, laikydamiesi tiek baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, tiek tokių parodymų vertinimo ypatumų, suformuotų kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad V. J. atsisakius teisme duoti parodymus ir perskaičius jo parodymus, duotus kitoje baudžiamojoje byloje, iš esmės buvo suvaržytos nuteistojo E. M. teisės į teisingą teismo procesą.
20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principams bei nuosekliai pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas. Vien tai, kad teismai kitaip nei nuteistasis ar jo gynėjas įvertino bylos duomenis ir padarė kitokias išvadas, nereiškia minėtų ar kitų BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo
21. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas tuo, kad E. M. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, jo veikoje nenustačius visų šio nusikaltimo sudėties požymių (nukentėjusiųjų verbavimo, pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, nusikalstamo susitarimo ir bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais, tyčios). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
22. Plačiąja prasme BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika suprantama kaip tam tikri sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Aiškinant prekybą žmonėmis pagal BK 147 straipsnį, pabrėžtini tokie esminiai šios nusikalstamos veikos sudėties elementai: priešingumas asmens laisvei; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (verbavimas, pardavimas, pirkimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu ir kt.); tyčinis veikos pobūdis ir jos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimo sritį; nukentėjusiojo sutikimas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kliudanti konstatuoti prekybos žmonėmis požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022).
23. Priešingumas žmogaus laisvei siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama ne tik kaip galimybė daryti kūno judesius, judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą (fizinė laisvė), bet ir kaip asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų (valios laisvė). Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, palenkti jo valią, įgyti jo laisvę varžančią kontrolę ir pan. Pagal teismų praktiką asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole. Pavyzdžiui, asmens laisvės suvaržymo pasinaudojant jo pažeidžiamumu ar priklausomumu atvejais pirmiausia pažeidžiama asmens valios laisvė, o prievartinė tokios veikos esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-258-788/2022).
24. Teismų praktikoje išaiškinta, kad prekybos žmonėmis atveju žmogaus išnaudojimas gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis sudedamasis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-258-788/2022). Todėl išvada dėl tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms vykdyti daroma tais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad užverbuoti asmenys, nors ir rizikuoja būti patraukti atsakomybėn, nėra pagrindiniai nusikalstamos veiklos naudos gavėjai, t. y. jie veikia ne savo iniciatyva, o pagal juos kontroliuojančių asmenų nurodymus, kaip beteisiai kitų asmenų valios vykdytojai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022).
25. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu, kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis, – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Piktnaudžiavimas pažeidžiamumu gali būti konstatuojamas, kai asmuo tokį pasiūlymą priima ir kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės ar socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018). Aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, socialinis ar ekonominis. Piktnaudžiavimas aukos pažeidžiamumu turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė, ypač tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo neidentifikuoja savęs kaip aukos; kai jis ir toliau lieka priklausomas ar kitaip prisirišęs prie to, kuris piktnaudžiavo jo pažeidžiamumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022). Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, šios aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021).
26. Aptariamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, nusikalstamoms veikoms daryti ar išnaudojamas kitaip, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018, 2K-281-489/2019 ir kt.).
27. Byloje nustatyta, kad, vykdydamas E. M. prašymą surasti asmenų, norinčių už piniginį atlygį vykti į Kolumbiją, iš ten į Europą parskraidinti narkotines medžiagas, V. J. susisiekė su A. T., taip pat jai nurodė susirasti draugę, kuri vyktų kartu. A. T. kartu vykti pasiūlė G. M.. Byloje nėra ginčo dėl nukentėjusiųjų sunkios materialinės padėties – bylai aktualiu laikotarpiu A. T. nedirbo, su sugyventiniu augino tris vaikus, jos šeima buvo socialiai remtina; G. M., nors ir dirbo, bet viena augino keturis vaikus, jos gaunamų pajamų neužteko pragyventi, mokesčiams sumokėti. Nustatyta ir tai, kad V. J., prieš nukentėjusiosioms išvykstant iš Lietuvos, davė joms pinigų drabužiams, grožio paslaugoms, G. M. vaikų auklei. Taigi, teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios A. T. ir G. M. buvo pažeidžiamos dėl sunkios materialinės padėties ir tuo buvo pasinaudota pasiūlius ženklų piniginį atlygį, taip užverbavus nukentėjusiąsias nusikalstamai veikai daryti – narkotinėms medžiagoms gabenti.
28. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvoje nukentėjusiosios buvo kontroliuojamos V. J. ir Ž. C., joms buvo parūpinti skrydžių lėktuvu bilietai, duota pinigų kelionės ir kitoms išlaidoms, prieš kelionę nukentėjusiosios buvo apgyvendintos V. J. ir Ž. C. surastoje vietoje, po to nugabentos į oro uostą. Į Kolumbiją atskridusias nukentėjusiąsias pasitiko E. M., jis perėmė nukentėjusiųjų kontrolę – toliau šiomis rūpinosi, užsakė viešbučius, kuriuose nukentėjusiosios gyveno, davė pragyventi pinigų, bendravimui parūpino mobiliojo ryšio telefoną, davė nurodymus dėl narkotinių medžiagų gabenimo ir išvykimo iš Kolumbijos, galiausiai per G. M. perdavė A. T. narkotines medžiagas, kurias ši turėjo su savimi gabenti į Europą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiosios visą laiką išliko kontroliuojamos pagal bendrą nusikalstamą sumanymą veikusių nuteistųjų – iš pradžių Lietuvoje E. M. bendrininkų V. J. ir Ž. C., po to Kolumbijoje jau paties E. M..
29. Nuteistasis E. M. teigia, kad nukentėjusiųjų laisvė nebuvo ribojama, jos laisvai galėjo pasirinkti, kaip elgtis. Tačiau nukentėjusiųjų laisvė pasirinkti joms priimtiną elgesio variantą jau buvo apribota, pasinaudojant jų pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, pasiūlius ženklų piniginį atlygį už narkotinių medžiagų gabenimą. Nukentėjusiųjų laisvė buvo ribojama ir toliau jas kontroliuojant jau po to, kai jos sutiko vykti ir nuvyko į Kolumbiją. Nukentėjusiosios, neturėdamos pinigų nei pragyventi, nei grįžti į Lietuvą, Kolumbijoje buvo išimtinai priklausomos nuo E. M.. Be to, kaip jau buvo minėta, nusikalstamu pripažįstamas ne tik visiškas, bet ir dalinis laisvės ribojimas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismai pagrįstai pripažino, kad sunki nukentėjusiųjų materialinė padėtis E. M. buvo žinoma ir šiuo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu jis naudojosi siekdamas išnaudoti nukentėjusiąsias.
30. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis E. M. dalies jam inkriminuotų veiksmų prieš A. T. ir G. M. neatliko, todėl už juos negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiame kontekste pažymėtina, kad, konstatuojant veikimą bendrininkų grupe, nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje nurodytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-976/2019).
31. Bendrininkavimo sudėtį atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016).
32. Minėta, kad V. J. ir Ž. C. Lietuvoje nukentėjusiąsias A. T. ir G. M. verbavo ir kontroliavo vykdydami būtent E. M. prašymą surasti asmenų, kurie sutiktų už piniginį atlygį iš Kolumbijos į Europą pergabenti narkotines medžiagas. V. J. ir Ž. C. patirtas išlaidas verbuojant ir kontroliuojant nukentėjusiąsias taip pat turėjo padengti E. M.. Nukentėjusiųjų išvykimo į Kolumbiją data buvo derinama su E. M., kuris tuo metu jau buvo Kolumbijoje, jis pasitiko į Bogotą atskridusias nukentėjusiąsias ir perėmė nukentėjusiųjų kontrolę, siekdamas jas išnaudoti narkotinėms medžiagoms gabenti. Įvertinę suderintus nuteistųjų veiksmus, teismai padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad tiek E. M., tiek V. J. ir Ž. C. žinojo apie vienas kito veiksmus, pritarė jiems, veikė aktyviai ir suderintai, suprato, kad nusikalstamai veikia siekdami bendro tikslo, t. y. veikė bendrininkų grupe, todėl E. M. pagrįstai nuteistas ir už kitų bendrininkų grupės narių veiksmus, atliktus realizuojant bendrą nusikalstamą sumanymą.
33. Kasatorius taip pat nurodo, kad žemesnės instancijos teismų išvados apie bendrą nusikalstamą susitarimą ir veikimą bendrininkų grupe su V. J. ir Ž. C. prieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, priimtu dėl V. J. ir Ž. C. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-744/2019, nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtu nuosprendžiu, tokius kasatoriaus teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-489/2019, 2K-236-489/2019, 2K-58-719/2023).
34. Nurodytu nuosprendžiu V. J. ir Ž. C. buvo nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, be kita ko, ir už nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiosioms A. T. ir G. M.. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio formuluotės dėl V. J. ir Ž. C. veikimo kartu su E. M. yra dviprasmiškos ir prieštaringos. Kita vertus, E. M. kaltės klausimas minėtu nuosprendžiu nebuvo sprendžiamas, byloje buvo nagrinėjami tik V. J. ir Ž. C. veiksmai prieš nukentėjusiąsias. Aprašant šių asmenų įrodytomis pripažintas veikos aplinkybes, nurodyta, kad V. J. ir Ž. C. veikė dviese bendrininkų grupe, įrodymų, kad prie nukentėjusiųjų A. T. ir G. M. verbavimo ir gabenimo nusikalstamai veikai daryti prisidėjo ir E. M., nėra. Tačiau nuosprendyje pripažinta įrodyta, kad, nukentėjusiosioms nuskridus į Kolumbiją, jas savo kontrolėn iš V. J. ir Ž. C. perėmė asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, t. y. E. M.. Kartu nurodyta ir tai, kad byloje nepaneigta, jog V. J. ir Ž. C. buvo susitarę su E. M., kad V. J. ir Ž. C. užverbuos nukentėjusiąsias ir jas atgabens į Kolumbijos Respubliką bei perduos E. M. kontrolei. Taigi, nors Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendyje yra nurodytos viena kitai prieštaraujančios išvados, dalis kurių (išimtinai palanki kasatoriui) akcentuojama ir kasaciniame skunde, tačiau, vertinant šį nuosprendį kaip vientisą dokumentą, darytina išvada, kad nuosprendžiu iš esmės buvo pripažinta, jog V. J. ir Ž. C. su E. M. veikė pagal bendrą nusikalstamą sumanymą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje padarytos žemesnės instancijos teismų išvados neprieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms.
35. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nuteistojo E. M. veiką kvalifikuodami pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo nustatant labai didelį narkotinių medžiagų kiekį
36. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikytas ir E. M. nepagrįstai nuteisus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai nustatė BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyką, būtent narkotinės medžiagos, kuria neteisėtai disponavo nuteistasis, kiekį. Šie kasatoriaus argumentai yra pagrįsti.
37. Nagrinėjamoje byloje E. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos – kokaino kiekiu, t. y. per G. M. perdavė A. T. dėžutę su narkotine medžiaga (kokainu), kurios svoris 400 g ir su kuria A. T. buvo sulaikyta, kai bandė išskristi iš Bogotos.
38. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėtims būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad buvo neteisėtai disponuojama narkotine medžiaga – kokainu, nėra, tačiau keliamas klausimas, kokiu narkotinės medžiagos kiekiu buvo disponuojama. Kadangi narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra esminė aplinkybė, pagal kurią diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl dalyko kiekybinė išraiška turi būti nurodoma ir pagrindžiama taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką padarė kaltininkas.
39. Sprendžiant klausimą, ar medžiaga yra narkotinė ar psichotropinė, taip pat nustatant jos kiekį, turintį įtakos baudžiamajai atsakomybei diferencijuoti, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (BK 269 straipsnis). Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, labai dideliu kokaino kiekiu laikoma daugiau kaip 100 g šios medžiagos, dideliu kokaino kiekiu – daugiau kaip 20 gramų, nedideliu kiekiu – ne daugiau kaip 0,2 g. Rekomendacijose nurodyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai pateikti perskaičiavus į grynąją medžiagą.
40. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad, nustatant BK 259–260 ir 263 straipsniuose nurodytą nusikalstamos veikos dalyko kiekį, vadovaujamasi ne rastų ir paimtų visų medžiagų, kuriose yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų priemaišų, kiekiu, o šiose medžiagose esančiu grynu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-895/2018, 2K-85-976/2018, 2K-65-648/2021). Paprastai, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos randamos ir paimamos, atliekami ekspertiniai tyrimai, kurių metu tiksliai nustatoma, kokios tai medžiagos ir koks yra grynasis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, taigi negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybės atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015). Taigi, konkrečioje byloje teismai, laikydamiesi įrodinėjimui keliamų reikalavimų, savarankiškai sprendžia dėl kiekvieno nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodytumo.
41. Nukentėjusioji A. T. buvo sulaikyta Kolumbijoje, kai bandė su savimi lėktuvu išgabenti E. M. perduotą dėžutę su narkotine medžiaga, gabenta medžiaga buvo paimta ir ištirta Kolumbijos teisėsaugos institucijų. Pagal teisinės pagalbos prašymą iš Kolumbijos, be kitų dokumentų, buvo gautas ir 2015 m. rugpjūčio 20 d. Bogotos teismo nuosprendis, kuriuo A. T. nuteista už neteisėtą disponavimą narkotine medžiaga. Nuosprendžio dalyje, kurioje aprašyti bylos įrodymai, nurodyta, kad 2015 m. gegužės 2 d. daiktų paėmimo protokole užfiksuota, jog A. T. lagamine rasta dėžutė su stačiakampiu pakeliu, įpakuotu į kavos spalvos juostą, kurio viduje buvo miltelių pavidalo, baltos spalvos substancija, kurio bendras svoris sudarė 414 g; sausų ir augalinių medžiagų srities teismo eksperto 2015 m. gegužės 3 d. ataskaitoje nustatyta, kad iš A. T. paimta medžiaga davė preliminarų teigiamą kokaino rezultatą, grynas medžiagos svoris yra 400 g; chemijos grupės laboratorijos tyrimo ataskaitoje nustatyta, kad iš A. T. paimta medžiaga galutinai davė teigiamą rezultatą kaip kokainas. Nuosprendyje nurodytos ataskaitos iš Kolumbijos nebuvo gautos ir jų nagrinėjamoje byloje nėra, todėl žemesnės instancijos teismai apie narkotinės medžiagos – kokaino kiekį sprendė iš Bogotos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių.
42. Teisėjų kolegija, susipažinusi su 2015 m. rugpjūčio 20 d. Bogotos teismo nuosprendžiu, konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismų išvados prieštarauja minėtame nuosprendyje nurodytoms aplinkybėms. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmiausia, atliekant A. T. lagamino apžiūrą, buvo nustatytas rasto pakelio su baltos spalvos miltelių pavidalo substancija bendras svoris – 414 g. Atlikus pirminį pakelyje buvusios medžiagos tyrimą ir gavus teigiamą kokaino rezultatą, nurodyta, kad medžiagos grynasis svoris (ne grynasis narkotinės medžiagos svoris) yra 400 g, atlikus cheminį tyrimą buvo patvirtinta, kad tirti pateikta medžiaga yra kokainas, ir nurodytas tas pats medžiagos svoris (400 g). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tyrimų metu buvo nustatytas ne grynasis narkotinės medžiagos – kokaino svoris, o bendras paimtos medžiagos, kurios sudėtyje yra narkotinės medžiagos – kokaino, svoris.
43. Taigi, nagrinėjamoje byloje grynosios narkotinės medžiagos – kokaino kiekis specialaus tyrimo metu nebuvo nustatytas. Jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima neabejotinai spręsti apie tai, koks grynosios narkotinės medžiagos – kokaino kiekis buvo nuteistojo E. M. nukentėjusiosioms perduotos medžiagos bendroje masėje, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiosioms A. T. ir G. M. pažadėtą piniginį atlygį, išlaidas skrydžių bilietams yra nepakankamos konstatuoti, kad E. M. perduotoje medžiagoje buvo daugiau kaip 100 g grynosios narkotinės medžiagos – kokaino.
44. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
45. Byloje kilus pagrįstų abejonių dėl grynosios narkotinės medžiagos kiekio, kuriuo disponavo E. M., pačios medžiagos negalint pakartotinai ištirti, nes ji buvo sunaikinta išnagrinėjus baudžiamąją bylą Kolumbijoje, taip pat byloje nesant kitų objektyvių, neginčytinų BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais patvirtintų faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie grynosios narkotinės medžiagos kiekį, vadovaudamasi in dubio pro reo principu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nuteistasis E. M. nepagrįstai nuteistas už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (BK 260 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo E. M. nusikalstama veika perkvalifikuotina iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 260 straipsnio 1 dalį. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-976/2018).
Dėl bausmės
46. Skirdama nuteistajam E. M. bausmę už perkvalifikuotą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo aptartas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti, taip pat vadovaujasi pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam už šią veiką skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes už abi nusikalstamas veikas, taikė bausmių apėmimo būdą, nurodydamas, kad nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Su tokiu vertinimu nesutiktina, tačiau kitokio bausmių bendrinimo būdo pasirinkimas reikštų bausmės sugriežtinimą (kartu ir nuteistojo, padavusio kasacinį skundą, padėties pabloginimą). To daryti negalima nesant dėl to paduoto skundo (BPK 376 straipsnio 3 dalis), todėl teisėjų kolegija, bendrindama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, šias bausmes subendrina apėmimo būdu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 10 d. nutartį.
E. M. nusikalstamą veiką dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę ir Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtą septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. M. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, E. M. paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda ir E. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams šešiems mėnesiams ir 20 MGL (753,01 Eur) dydžio baudą.
Kitas Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 10 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Algimantas Valantinas
