Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-36-495/2023
Teisminio proceso Nr. 4-67-3-00001-2023-8
Procesinio sprendimo kategorija 7.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto K. K. atstovo advokato Tado Katausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarimu K. K. nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį 1400 Eur dydžio bauda už tai, kad, būdamas UAB „Medeinės parkai“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y. kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, taip pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką.
2. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto K. K. apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2023 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto K. K. atstovo advokato T. Katausko prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutarties priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną K. K. nutraukti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodoma:
4.1. Apylinkės ir apygardos teismai netinkamai taikė ANK 120 straipsnį ir CK 6.930¹ straipsnį, nes netinkamai aiškino sunkios finansinės padėties sąvoką bei tai, kaip ši padėtis yra įrodinėjama. Minėtame CK straipsnyje nustatytas institutas, t. y. eiliškumas atsiskaityti su kreditoriais privalomas tik esant sunkiai finansinei padėčiai. Teismai nusprendė, kad Bendrovės sunkią finansinę padėtį įrodo tai, jog Bendrovė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir VMI) dėl mokestinės paskolos sudarymo. Tačiau mokestinės paskolos sudarymas savaime nelemia sunkios finansinės padėties. K. K. byloje pateikė įrodymus, o VMI patvirtino, kad COVID-19 pandemijos laikotarpiu VMI suteikė mokestinių paskolų net ir itin likvidiems juridiniams asmenims, t. y. nesant sunkios finansinės padėties. Be to, VMI mokestinės paskolos sutartis sudaro įvertindama juridinių asmenų finansinę padėtį. Šiuo atveju Bendrovės finansinė padėtis buvo įvertinta. VMI savo išvadose nurodė, kad Bendrovė yra pelninga, didžiąją dalį atsiskaitymų atlieka su VMI, Bendrovės likvidumo koeficientas yra aukštas. Pareiškėjas pažymi, kad sunkią Bendrovės finansinę padėtį gali įrodyti finansinės atskaitomybės dokumentai (balansas, pelno (nuostolio) ataskaita), taip pat banko sąskaitos išrašai. Teismai šių duomenų nenagrinėjo, nereikalavo iš VMI pagrįsti tokias aplinkybes ar pateikti tokius įrodymus, o pačios VMI pateiktų duomenų, kurie liudija Bendrovės pelningumą ir likvidumą, nevertino ir apie juos nepasisakė. Be to, Bendrovės finansinės padėties laikyti sunkia dėl negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais nebuvo galima ir dėl to, kad Bendrovė turėjo daugiau lėšų, nei sudarė VMI reikalavimas. Pareiškime VMI nurodė, kad Bendrovės įsiskolinimas sudarė 42 747,47 Eur, tačiau Bendrovė per aptariamą laikotarpį atliko pavedimų už 137 684,02 Eur ir turėjo 42 738,30 Eur lėšų vienoje iš sąskaitų. Taigi, Bendrovė turėjo daug daugiau lėšų nei jos įsiskolinimas VMI. Priešingai nei nurodė teismai, CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu nelaikytini atvejai, jeigu turint lėšų sąmoningai nėra atsiskaitoma su kreditoriumi.
4.2. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad toks K. K., kaip Bendrovės vadovo, elgesys, kai, galiojant mokestinės paskolos sutarčiai (nesuėjus atidėtiems mokesčių mokėjimo terminams), yra atsiskaitoma su kitais kreditoriais, yra CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas. ANK 120 straipsnio sudėtis yra formalioji, todėl nepaisant to, ar Bendrovė bylos nagrinėjimo momentu būtų atsiskaičiusi su VMI, pažeidimas būtų buvęs padarytas. Tačiau formalioji sudėtis lemia tai, kad būtina vertinti ir nustatyti pažeidimo laiką. Teismai vertino, kad nors didžioji dalis atsiskaitymų su paskesniais kreditoriais atlikta dar galiojant mokestinės paskolos sutarčiai (nesuėjus prievolių VMI terminams), tačiau tai nepanaikina K. K. atsakomybės. Tačiau CK 6.930¹ straipsnis turi būti taikomas tik pareikštiems reikalavimams, t. y. tokiems, kurių prievolių vykdymo terminai suėję. Juridinis asmuo negali pažeisti CK 6.930¹ straipsnio atsiskaitinėdamas su paskesniais kreditoriais, jei pirminio kreditoriaus prievolių terminas dar nėra suėjęs.
4.3. Teismai pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, nes įrodinėjimo pareigą perkėlė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nustatydami, ar Bendrovės finansinė padėtis yra tokia, kad jai taikytinas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas institutas, teismai nevertino Bendrovės finansinės atskaitomybės ir kitų duomenų, o Bendrovės geros finansinės padėties aplinkybės įrodinėjimą perkėlė K. K., t. y. jis turėjo paneigti, kad Bendrovės finansinė padėtis atitinkamu momentu buvo bloga. Nors teismai nusprendė, kad K. K. buvo pareiga įrodyti, jog Bendrovės atsiskaitymas su kitais kreditoriais buvo privalomas ir būtinas siekiant išsaugoti Bendrovės tinkamą finansinę būklę, tačiau būtent VMI turėjo pareigą įrodyti, kad Bendrovė nepagrįstai atsiskaitinėjo su savo tiekėjais. Teismai padarė prielaidą, kad jeigu Bendrovė būtų turėjusi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, ji nebūtų pažeidusi atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos ir būtų išvengusi atsakomybės. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bendrovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaitymams, buvo pelninga bei likvidi ir sąmoningai neatsiskaitė su VMI.
5. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą prašoma jį atmesti. Atsiliepime į prašymą iš esmės pakartojami šios institucijos teiktame atsiliepime į administracinėn atsakomybėn patraukto K. K. apeliacinį skundą išdėstyti argumentai. Papildomai nurodama:
5.1. Apylinkės ir apygardos teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.
5.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.930¹ straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir jų paskirtis yra palaikyti finansinę drausmę skolininko, neturinčio pakankamai pinigų visoms skoloms sumokėti, mokėjimų eiliškumo srityje. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, interesus ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018). CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, todėl subjektas, neužtikrindamas, kad bendrovėje būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų, daro administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-628/2019).
5.3. Teismai pagrįstai konstatavo, kad K. K., būdamas bendrovės vadovas ir turėdamas pareigą laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos ir pirma atsiskaityti su VMI, šią tvarką pažeidė, t. y., tik iš dalies atsiskaitęs su valstybe, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, taip padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Vien tik bendrovės veiklos tęstinumu, siekiu išsaugoti verslą negali būti pateisinamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų imperatyvaus pobūdžio taisyklių nevykdymas.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
6. Administracinėn atsakomybėn patraukto K. K. atstovo advokato T. Katausko prašymas atmestinas.
Dėl ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo
7. Nagrinėjamoje byloje K. K. inkriminuoto administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, esmė – kad jis, būdamas UAB „Medeinės parkai“ vadovas, žinodamas apie Bendrovės skolą valstybės biudžetui, neužtikrino, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos, nes Bendrovė pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, taip pažeidė kreditorės VMI teises.
8. Pareiškėjas, nesutikdamas su K. K. patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, teigia, kad teismai neteisingai aiškino sunkios finansinės padėties sąvoką ir netinkamai taikė CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo institutą.
9. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims dėl kreditorių teisių pažeidimo už bet kurią iš šioje dalyje išvardytų alternatyvių veikų, be kita ko, už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Tai yra blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose (nagrinėjamu atveju – CK). Aptariamo administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji. Atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį kyla vien tik atlikus tyčinius veiksmus, kuriais, be kita ko, pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatantis prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, pažeidžiant kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-3-697/2018, 2AT-12-628/2019).
10. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, aktualios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvi ir jos subjektams privaloma.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-7-278-469/2019, e3K-7-115-469/2020, e3K-3-319-969/2020 ir kt.).
12. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, jog, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, 3K-3-313-403/2018, e3K-7-278-469/2019 ir kt.).
13. Teismų praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, kad sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Jeigu įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi sutartyse su jais nustatytų prievolių įvykdymo terminų ir atlieka atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi atsiskaitymo eiliškumo pagal prievolių vykdymo pasibaigimo datas, o nuo 2013 m. spalio 1 d. – nepažeisdama ir CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto eiliškumo, paprastai nelaikytina, kad toks atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikia jam pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-273-611/2018, e3K-3-504-1075/2018, 3K-3-129-695/2019 ir kt.).
14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atnaujintą bylą, konstatuoja, kad teismai, spręsdami K. K. atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį klausimą, materialiosios teisės normas pritaikė tinkamai, pirmiau aptartų teismų praktikos nuostatų paisė ir nuo jų nenukrypo.
15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir pareiškėjas neginčija, kad UAB „Medeinės parkai“ yra VMI skolininkė. Šios bendrovės mokestinės nepriemokos susidarė nuo 2021 m. vasario 15 d., o 2022 m. liepos 25 d. skola valstybės biudžetui sudarė 67 472,30 Eur. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, Bendrovė 2021 m. vasario 28 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktą, mokestinės paskolos sutartis – tai mokesčių administratoriaus sprendimo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindu sudaryta sutartis, kai ja nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo sąlygos. VMI 2021 m. kovo 5 d. nusprendė išdėstyti 14 459,22 Eur ir 2021 m. rugsėjo 28 d. nusprendė išdėstyti 66 931,13 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą nuo 2021 m. kovo 4 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d. Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Kadangi Bendrovė nesilaikė sudarytų mokestinės paskolos sutarčių sąlygų, 2022 m. vasario 9 d. VMI minėtas sutartis nutraukė ir pradėjo vykdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Bendrovė pagal sudarytas mokestinės paskolos sutartis įmokų VMI visiškai nemokėjo ir, turėdama įsiskolinimą valstybės biudžetui, laikotarpiu nuo 2021 m. kovo mėn. iki 2022 m. sausio mėn. pirmenybę teikė atsiskaitymams su tiekėjais ir kitais kreditoriais.
16. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju CK 6.930¹ straipsnio nuostatos netaikytinos, nes Bendrovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaitymams su kreditoriais, buvo pelninga, likvidi ir sąmoningai neatsiskaitė su VMI, o teismai Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, banko sąskaitų išrašų neanalizavo ir netinkamai įvertino Bendrovės finansinę padėtį. Šie argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamų teismų sprendimų turiniui.
17. Abiejų instancijų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar, Bendrovei turint nepadengtą įsiskolinimą valstybės biudžetui, jos atlikti mokėjimai kitiems kreditoriams pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo eiliškumą ir kartu pažeidė kreditorės VMI teises, laikėsi šiam klausimui spręsti aktualių teismų praktikos išaiškinimų. Antai teismai pagal Bendrovės pateiktus banko sąskaitų išrašus, kasos knygos duomenis, taip pat VMI pateiktą informaciją įvertino Bendrovės turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atliktų atsiskaitymų su kitais kreditoriais momentu, VMI pareikštų reikalavimų Bendrovei tuo pačiu momentu apimtį ir padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė atsiskaitymų metu iš tiesų patyrė laikinų finansinių sunkumų ir neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nepaisant to, turėdama nuolatinę mokestinę nepriemoką ir negalėdama padengti visų savo turtinių įsipareigojimų VMI, Bendrovė nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. gegužės 11 d. įvykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės nei VMI kreditoriais (prekių tiekėjais ir paslaugų teikėjais, kitais asmenimis) už 182 832,31 Eur, o VMI buvo pervesta tik 6,51 procento Bendrovės kreditoriams bendrai sumokėtos sumos. Nors pareiškėjas nurodo, kad atsiskaitymų su kitais kreditoriais metu dar nebuvo suėję prievolių VMI pagal mokestinės paskolos sutartis įvykdymo terminai, tačiau bylą nagrinėję teismai teisingai pažymėjo, kad Bendrovė savo įsipareigojimų VMI pagal sudarytas mokestinės paskolos sutartis absoliučiai nevykdė, neatlikusi nė vienos įmokos ir toliau atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, todėl dėl sutarčių sąlygų nesilaikymo šios sutartys buvo nutrauktos, o K. K. administracinėn atsakomybėn patrauktas tik dėl tų Bendrovės mokestinių prievolių, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti vien tik CK 6.930¹ straipsnio nuostatų nesilaikymo (pažeidimo) fakto, nes tam, kad asmuo būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, turi būti konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės teismų yra nustatytos. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas K. K. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nurodė, kad atsiskaitydamas su tiekėjais bei už įrangos remontą pirmiau nei su VMI siekė užtikrinti Bendrovės veiklos tęstinumą, saugojo ją nuo žlugimo, tačiau nustatyti objektyvūs bylos duomenys rodo, o pareiškime atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina jį veikus tyčia – K. K., kaip Bendrovės vadovas, žinodamas apie Bendrovės įsiskolinimą VMI ir kad Bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti Bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, to nedarė, sąmoningai neatsiskaitė su VMI, o atsiskaitė su kitais kreditoriais. Kaip jau buvo minėta, CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto. Todėl K. K., neužtikrindamas, kad Bendrovėje būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų, padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Taigi, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ANK 120 straipsnio 1 dalis K. K. padarytam pažeidimui pritaikyta tinkamai.
19. Priešingai negu nurodo pareiškėjas, teismai nepadarė esminių proceso teisės pažeidimų, susijusių su įrodinėjimo tvarka (ANK 567, 569 straipsniai), dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas nutarimas ir nutartis, tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs.
20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami apylinkės teismo nutarimas ir apygardos teismo nutartis yra pagrįsti ir teisingi, jų naikinti pareiškime išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį nepakeistą.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
