Civilinė byla Nr. e3K-3-205-916/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21148-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.5.1; 2.6.11.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. K. P. (N. K. P.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. K. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Irlanda“ dėl netinkamos kokybės prekių grąžinimo ir pinigų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Parket Trade“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl vartotojo netinkamo informavimo apie parduodamą prekę padarinių ir vartotojui, įsigijusiam netinkamos kokybės prekę, tenkančios įrodinėjimo pareigos.
Ieškovas prašė vienašališkai nutraukti su atsakove sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, priteisti iš atsakovės 13 170,25 Eur už netinkamos kokybės parketą, 13 304,70 Eur už kitas su parketu susijusias išlaidas, įpareigoti atsakovę išmontuoti ir išsivežti netinkamos kokybės parketą, priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad jis pagal atsakovės 2014 m. spalio 7 d. pateiktą pasiūlymą įsigijo parketą už 13 170,25 Eur (45 474,24 Lt). Sudėjus parketą paaiškėjo, kad jis neatitinka tokioms prekėms taikomų kokybės standartų, nes, užlašinus ant jo vandens, jau po kelių minučių atsiranda baltų dėmių, kurios neišnyksta ir kurių įprastais būdais neįmanoma pašalinti. Dėl pastebėtų trūkumų ieškovas 2015 m. balandžio mėn. kreipėsi į atsakovę (parketo pardavėją), o ši – į parketo gamintoją UAB „Parket Trade“. UAB „Parket Trade“ pripažino, kad po sąlyčio su vandeniu ant parketo atsiranda dėmių, todėl pasiūlė parketo impregnavimo darbus. Kitokių pasiūlymų, išskyrus parketo impregnavimą, ieškovui nebuvo teikiama, todėl jis 2015 m. birželio 9 d. pateikė atsakovei pretenziją, reikalaudamas nutraukti sutartį, sumokėti visas su parketu susijusias patirtas išlaidas. Nepavykus šalių deryboms, ieškovas dėl pažeistų teisių kreipėsi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, ši persiuntė paklausimą Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, o pastaroji nurodė kreiptis į akredituotas bandymų laboratorijas parketo tyrimams atlikti. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratorijos 2015 m. rugpjūčio 28 d. bandymų protokole patvirtinta, kad parketlentės paviršius neatsparus skysčiams, todėl atsakovė turi ieškovui atlyginti visas su parketo įsigijimu susijusias išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 1200 Eur, trečiajam asmeniui UAB „Parket Trade“ – 1627,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nustatė, kad ieškovas, Norvegijos pilietis, pagal atsakovės UAB „Irlanda“ pateiktą 2014 m. spalio 7 d. pasiūlymą įsigijo parketą už 13 170,25 Eur (45 474,24 Lt); 2015 m. birželio 9 d. ieškovas pateikė pretenziją atsakovei, reikalaudamas nutraukti sutartį, grąžinti jam visas su parketu susijusias patirtas išlaidas; 2015 m. birželio 19 d. atsakovė persiuntė ieškovo pretenziją gamintojai UAB „Parket Trade“; ieškovas 2015 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į KTU Architektūros ir statybos instituto Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratoriją, 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo gautas bandymų protokolas, kuriame išdėstyta, jog, atlikus parketlentės paviršiaus atsparumo skysčiams (kavai, vandeniui) bandymus, matyti, jog ant parketo lieka žymus spalvos pokytis.
Vertindamas ieškinio reikalavimą dėl vienašališko pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove nutraukimo, pagal sutartį sumokėtų lėšų ir kitų išlaidų atlyginimo priteisimo, teismas esminiais ir pagrįstais laikė atsakovės ir trečiojo asmens nurodytus argumentus, kad iš pateiktų prie ieškinio dviejų ieškovo darytų parketo nuotraukų su basos kojos fragmentu negalima spręsti nei apie deklaruojamas dėmes tame neidentifikuotame parkete (nuotraukose jų nematyti), nei apie šio parketo kilmę, nei apie šio parketo fotografavimo datą ir vietą, kurioje jis sumontuotas, nei apie ieškovo ryšį su šiuo parketu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad negalima tvirtai pripažinti, jog tai yra atsakovės ieškovui parduotas parketas, nes ieškovas neįrodė, kad parketas nuotraukose yra būtent atsakovės parduotas parketas.
Teismas pripažino, kad su ieškiniu pateiktas 2015 m. rugpjūčio 28 d. bandymų protokolas nepatvirtina ieškovo nurodomos informacijos apie parketą, nes nenurodytas parketo gamintojas, tik yra nuoroda, kad ši grafa pildoma tada, jei gamintojas nesutampa su užsakovu, todėl neaišku, koks parketo pavyzdys buvo tiriamas. Dėl to teismas konstatavo, kad toks bandymas nepatvirtina ieškovo nurodomų teiginių, jog tyrimo išvada yra padaryta būtent apie parketą, kurį ieškovas įsigijo iš atsakovo. Konstatuodamas šią aplinkybę, teismas atsižvelgė ir į tai, kad trečiasis asmuo pateikė duomenis apie tai, jog, gavęs pretenziją, atliko atsparumo vandeniui bandymą, papildomai kreipėsi dėl parketo kokybės patikrinimo, šio bandymo metu buvo nustatyta, kad parketas atitinka standarto LST EN 14342:2013 reikalavimus.
Teismas pripažino, kad byloje nėra pagrįsta, jog bendrovė „Lorem AS“ tinkamai įvykdė savo, kaip parketo montuotojos, įsipareigojimus ieškovui, t. y. kad parketas buvo tinkamai sudėtas. Prie ieškinio pridėtas įmonės „Lorem AS“ generalinio direktoriaus E. P. paaiškinimas neįrodo, kad parketą sudėjo ieškovo nurodyta įmonė, o sutarties su rangovu, atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto ieškovas į bylą nepateikė, taigi toks paaiškinimas abstraktaus pobūdžio. Byloje neatskleistos parketo transportavimo, sandėliavimo sąlygos, instaliacijos aplinkybės, kurios galėjo turėti įtakos ieškovo nurodomiems trūkumams (baltoms dėmėms) atsirasti.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomas nuostolių dydis nėra pagrįstas įrodymais (pvz., nedetalizuota darbų ir kitų sunaudotų medžiagų kaina, transportavimo išlaidos ir pan.).
Kadangi ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti atsakovės parduoto parketo trūkumų faktą, tai teismas pripažino nepagrįstomis ieškovo nurodytas aplinkybes dėl galimai netinkamo ieškovo informavimo apie ginčo parketo eksploatavimą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 31 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija papildomai nurodė tai, kad ieškovas 2015 m. balandžio mėn. kreipėsi dėl šio trūkumo į atsakovę, ši ieškovo pretenziją persiuntė parketo gamintojai trečiajam asmeniui UAB „Parket Trade“; trečiasis asmuo, su užsakymo Nr. 4824 parketo lentele atlikęs atsparumo vandeniui bandymą, nurodė, kad jei vanduo ant parketo paliekamas ilgiau kaip 4 valandas, jei pilamas karštas vanduo ir paliekamas ilgiau kaip 1,5 valandos, jis palieka pėdsakus, kurie gali būti pašalinimai tik apdorojant alyva, t. y. parketas nėra atsparus vandeniui; ieškovas 2015 m. birželio 9 d. pateikė pretenziją atsakovei su reikalavimu nutraukti sutartį, išmontuoti parketą ir grąžinti visas su parketu susijusias patirtas išlaidas; ieškovas 2015 m. liepos 28 d. laišku su atsakove ir trečiuoju asmeniu atsisakė bendradarbiauti; trečiasis asmuo 2015 m. liepos 31 d. kreipėsi į UAB „Alzida“ dėl parketo kokybės patikrinimo, pastaroji, 2015 m. rugpjūčio 18–31 d. ir 2015 m. rugsėjo 15–18 dienomis atlikusi patikrinimą, 2015 m. spalio 25 d. surašė bandymų protokolą ir nurodė, kad ginčo parketas atitinka standarto LST EN 14342:2013 „Medinės grindys ir parketas. Charakteristikos, atitikties įvertinimas ir ženklinimas“ reikalavimus. Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į KTU Architektūros ir statybos instituto Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratoriją, ši, atlikusi parketlentės paviršiaus atsparumo skysčiams bandymus, 2015 m. rugpjūčio 28 d. surašė bandymų protokolą ir nurodė, jog ant parketo lieka žymus spalvos pokytis; Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos 2015 m. spalio mėnesio rašte ieškovui nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. bandymų protokole nėra pakankamai bandomojo objekto identifikavimo duomenų, todėl ji negali atlikti statybos produkto atitikties vertinimo privalomiesiems ir deklaruojamiesiems reikalavimams.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai pripažino, jog ieškovui tenka pareiga įrodyti parketo trūkumus, atsiradusius iki jo perdavimo. Ieškovas neįrodė, kad jam buvo perduotas netinkamos kokybės, neatitinkantis kokybės standartų parketas. Byloje įrodyta priešingai – pateiktas UAB „Alzida“ bandymų protokolas patvirtina, kad atsakovo parduotas parketas atitinka LST EN 14342:2013 standarto reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas argumentuotai nurodė, kokių įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu jis padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovės ir trečiojo asmens kaltų veiksmų dėl netinkamos kokybės parketo ieškovui pardavimo, pristatymo ir sudėjimo. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų dėl netinkamos kokybės prekių pardavimo ieškovui, turėjo pagrindą atmesti ieškinį kaip neįrodytą. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kolegija nepasisakė, nes jie neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apygardos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.163 straipsnio 4 dalyje nustatyta bendro pobūdžio sutarties šalių pareiga atskleisti viena kitai informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui. Vartojimo santykiuose pardavėjas turi daugiau žinių apie prekę ir todėl įstatyme įtvirtinta pardavėjo pareiga suteikti vartotojui visapusišką ir išsamią informaciją, kad jis galėtų įsigyti prekę, kuri atitinka jo poreikius (CK 6.228⁶, 6.228⁷ straipsniai). Ieškovas yra Norvegijos pilietis, pagal atsakovės pateiktą pasiūlymą įsigijo Lietuvoje parketą iš atsakovės parduotuvės Klaipėdoje ir sudėjo jį savo name Norvegijoje. Vėliau paaiškėjo, kad šis parketas neatsparus vandeniui, tačiau ši informacija ieškovui buvo pateikta tik teismo proceso metu, anksčiau pardavėja jos neatskleidė. Taigi vartotojas nebuvo tinkamai informuotas (CK 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Kadangi trūkumai atsirado dėl reikiamos informacijos nebuvimo (kaip tinkamai naudoti parketą), tai pagal CK 6.353 straipsnio 10 dalį pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, išaiškėjusius po daiktų perdavimo.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta pardavėjo pareiga išnagrinėti vartotojo pretenziją ir pateikti vartotojui motyvuotą ir pagrįstą dokumentais atsakymą. Ieškovas 2015 m. birželio 9 d. pateikė pretenziją atsakovei, tačiau ši į pretenziją neatsakė ir nukreipė ieškovą aiškintis su trečiuoju asmeniu. Pažeidęs pareigą išnagrinėti pretenziją ankstyvoje ginčo stadijoje ir pateikti motyvuotą bei išsamų atsakymą į pretenziją, pardavėjas netenka galimybės remtis faktinėmis aplinkybėmis dėl parketo atitikties sutarties sąlygoms, jo kokybės savybėms, neigti, kad trūkumų turintis parketas yra tas pats, kurį jis pardavė.
Teismai, vertindami įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjgtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-368-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-368-611/2017">3K-3-368-611/2017</a>). Baltų dėmių ant parketo užtiškus vandeniui atsiradimo faktą patvirtino ir trečiojo asmens atstovas savo rašte; akredituota laboratorija, ieškovo užsakymu atlikusi tyrimą dėl parketo savybių; trečiojo asmens atstovas ir liudytojas, kuris apsilankė ieškovo namuose ir akivaizdžiai įsitikino dėmių buvimu ir naujų atsiradimu, užtiškus vandeniui ant parketo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl atmeta šiuos įrodymus ir vadovaujasi tik atsakovo įrodymais, todėl teismo išvada neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Be to, būtent pardavėjas (atsakovė), pažeidęs VTAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatą, turi įrodyti parketo atitiktį sutartiems reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi trečiojo asmens samdytos neakredituotos bendrovės bandymų protokolu, kuriame pasakyta, kad parketo lenta atitinka ES standartą. Pirma, toks bandymas buvo atliktas gerokai vėliau, nei parduotas parketas, antra, parketas gaminamas pagal konkretų užsakymą, todėl trečiasis asmuo negalėjo turėti parduotos ieškovui parketo partijos lentos ir bandymą galėjo atlikti tik su „panašia“ parketo lenta. Taigi, toks įrodymas turėjo būti vertinamas kartu su kitais bylos įrodymais.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasaciniame skunde nurodomas naujas pareikštų reikalavimų pagrindas (informacijos nepateikimas pagal CK 6.163 straipsnio 4 dalį, CK 6.228⁶, 6.228⁷ straipsnius, ieškovo nežinojimas tam tikros informacijos), kuris nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teismo. Tiek ieškinyje, tiek ir dublike ieškovas rėmėsi vieninteliu argumentu – netinkama įsigytos prekės (parketo lentų) kokybe ir CK 6.363 straipsnio 7 bei 9 dalimis dėl kainos (nuostolių) priteisimo. 2016 m. rugpjūčio 17 d. patikslinime remiamasi CK 6.363 straipsnio 8 dalimi (pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis; pirkėjui nutraukus sutartį dėl daikto netinkamos kokybės, pardavėjas privalo grąžinti sumokėtą kainą). Taigi byla buvo nagrinėjama pagal ieškovo apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas. Atkreiptas dėmesys į tai, kad ieškovo atstovas tik baigiamojoje kalboje (2016 m. kovo 29 d. posėdyje) nurodė, jog nėra informacijos, kad vartotojui būtų buvusi pateikta informacija, kaip naudoti parketą. Trečiasis asmuo baigiamojoje kalboje atkreipė dėmesį į tai, kad tokia informacija būna pakuotėje, parduodamoje kartu su parketu; be to, būtų nepagrįsta reikalauti, kad perkančiam prekę Lietuvoje norvegui informacija būtų pateikiama jam suprantama kalba. Kad informaciją apie parketo naudojimą ieškovas turėjo, patvirtina jo paties nurodytos aplinkybės, kad parketą išrinko jam dizainerio paslaugas teikęs V., kurį rekomendavo liudytojas V. S., esantis įmonės, stačiusios ieškovui kalnų slidinėjimo namelį Norvegijoje (kur ir buvo klojamas parketas), bendraturtis. Taigi tokią informaciją turėjo ir privalėjo suteiti paslaugos tarpininkai.
Byloje duotų ieškovo parodymų pagrindu nustatyta, kad ieškovas ne pirmą kartą pirko parketą; statė ne pirmąjį namą; pats asmeniškai turi žinių apie medieną; norėjo būtent ne lakuoto, o alyvuoto parketo, nes šis gražiau atrodo, sudaro išskirtinį įspūdį; naudojosi statybos ir dizaino srities profesionalų, privalančių turėti bei turinčių didesnę patirtį ir daugiau žinių apie parketą, paslaugomis, jam parketas buvo parinktas iš 3 skirtingų pardavėjų, jis pats išsirinko parketą; mokėjo už parketo parinkimo paslaugas, buvo informavęs savo pagalbininkus arba turėjo juos informuoti, kad namelis bus naudojamas slidinėjimo kurorte, namelyje bus grindinis šildymas elektra. Dėl to ieškovas pripažintinas kvalifikuotu vartotoju, o ne vidutiniu, nes, išsirinkdamas parketą, naudojosi savo ir kitų asmenų specialiomis žiniomis.
Trečiasis asmuo UAB „Parket Trade“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nors kasaciniame skunde ieškovas nurodė, kad įsigijo parketą pagal atsakovės pateiktą pasiūlymą, tačiau teismo posėdyje jis nurodė, jog šį parketą jam padėjo išsirinkti profesionalus dizaineris. Kadangi dizaineris yra verslininkas, teikiantis atlygintinas paslaugas, jam taikomi aukštesni atidumo reikalavimai. Ieškovas naudojosi profesionaliomis atlygintinomis paslaugomis, todėl ginčui spręsti neturi būti taikomos normos, reglamentuojančios vidutiniam vartotojui nustatomas taisykles, taigi ir Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 6 straipsnis.
Iš bylos įrodymų akivaizdu, kad, rinkdamasis parketą, ieškovas naudojosi atlygintinomis profesionalaus dizainerio paslaugomis, šis ne tik patarė, kurį parketą išsirinkti, bet ir pateikė jo pavyzdžius, o vėliau užsakė ir jį nupirko. Kadangi ieškovas nebuvo atsakovės parduotuvėje, tai atsakovės darbuotojai objektyviai net neturėjo galimybės suteikti informacijos asmeniškai ieškovui. Ieškovas nenurodo, kad atsakovė nesuteikė kokios nors informacijos parketą užsakiusiam ir nupirkusiam dizaineriui, ieškovas teismo posėdyje atsisakė apklausti šį liudytoją.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl atmeta ieškovo pateiktą akredituotos laboratorijos išvadą. Dėl tos pačios priežasties teismas pagrįstai nesivadovavo susirašinėjimu su Valstybine ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, nes šios institucijos atsakyme pažymėta, kad bandymų protokole nėra pakankamai bandomojo objekto identifikavimo duomenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jo name sumontuotas iš atsakovės pirktas parketas.
Ieškovas tik kasaciniame skunde (naujai) nurodo argumentus, kad atsakovė jam nesuteikė informacijos, reikalingos renkantis parketą. Toks pozicijos keitimas laikytinas nesąžiningu procesiniu elgesiu, be to, apriboja atsakovės ir trečiojo asmens galimybes pateikti savo atsikirtimus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Kasaciniame teisme ieškovas neturi teisės keisti ieškinio pagrindo.
Ieškinys procesiškai ydingas ir negali būti tenkintas, nes ieškovas, reikalaudamas įpareigoti atsakovę išmontuoti ir išsivežti netinkamos kokybės parketą, nenurodo šių veiksmų atlikimo vietos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartotojo pareigos įrodyti, kad įsigyta prekė yra netinkamos kokybės
CK 6.363 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto pardavimo metu. Daikto savybės atitinka sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių (CK 6.363 straipsnio 3 dalis).
CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, prieš sudarydamas vartojimo sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją. Informacija vartotojui turi būti suteikta valstybine kalba. Verslininkas ženklindamas prekes ar kitokiu būdu privalo vartotojui suteikti šią informaciją, jeigu ji nėra akivaizdi iš konteksto: 1) prekės ar paslaugos pagrindinės savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą); 2) duomenys apie verslininką (vardas ir pavardė ar pavadinimas, buveinės adresas, telefono ryšio numeris); 3) bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba kai dėl prekių arba paslaugų pobūdžio kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota, metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jeigu reikalinga, visos papildomos vežimo, pristatymo ir pašto išlaidos, arba kai šios papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti iš anksto apskaičiuotos, informacija apie tai, kad gali tekti jas apmokėti; 4) jeigu reikalinga, apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka; 5) garantija pagal įstatymą, tinkamumo naudoti terminas, garantinio aptarnavimo ir kokybės garantijos (komercinės garantijos) sąlygos, jeigu reikalinga; 6) jeigu reikalinga, sutarties trukmė, o kai sutartis neterminuota ar pratęsiama automatiškai, – sutarties nutraukimo sąlygos. Pareiga įrodyti, kad informacija pagal šį straipsnį yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui (CK 6.228⁶ straipsnio 4 dalis). Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius (CK 6.228⁶ straipsnio 5 dalis).
Vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 2 dalimi, kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino.
Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01ODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-581/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-581/2008">3K-7-581/2008</a>).
Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01ODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-581/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-581/2008">3K-7-581/2008</a>).
Pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Pardavėjas taip pat gali remtis kitais jo atsakomybę šalinančiais (ribojančiais) pagrindais: pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį, 6.333 straipsnio 3 dalį pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).
Įvertinus šios nutarties 18–21 punktuose nurodytas teisės normas ir 22–24 punktuose pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus konstatuotina, kad vartotojas, kreipdamasis dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, turi nurodyti, kad įsigyta prekė neatitinka įprastų tokioms prekėms keliamų reikalavimų ir pagrįstų vartotojo lūkesčių, t. y. daikto savybės turi atitikti sudarytos sutarties sąlygas. Tokia pozicija atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų nuostatų aiškinimą, jog vartotojas turi nurodyti ir prireikus įrodyti, kad jam perduota prekė neatitinka prekės, kurią jis pagrįstai galėjo tikėtis gauti pagal sutartį ir pagal pardavėjo nurodytą informaciją, kokybės, veiksmingumo ir tinkamumo pagal paskirtį standartų (ESTT 2015 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Froukje Faber prieš Autobedrijf Hazet Ochten BV, C-497/13, 87 punktas).
Minėta, pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Pardavėjas, vykdydamas jam priskirtą įrodinėjimo pareigą, privalo įrodyti, kad parduoto daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutartį. Pabrėžtina, kad pareiga įrodyti CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje ir 6.363 straipsnio 3 dalyje nurodytos informacijos suteikimo pirkėjui faktą tenka verslininkui.
Pirkėjo teises, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, reglamentuoja CK 6.363 straipsnis, kuriame įtvirtinti pažeistų teisių gynimo būdai, kuriuos pirkėjas, įsigijęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę naudoti savo pasirinkimu: reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą (šio straipsnio 7 dalis). Pirkėjas taip pat visais atvejais turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą (šio straipsnio 9 dalis). Tuo tarpu pardavėjui neįvykdžius ar netinkamai užtikrinus vartotojo teisę į informaciją pagal CK 6.2286 arba 6.228⁷ straipsnius, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. Pardavėjas turi grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sutarties nutraukimo dienos ar pirkėjo reikalavimo atlyginti nuostolius gavimo dienos (CK 6.353 straipsnio 9 dalis). Pardavėjas, nesudaręs galimybės pirkėjui gauti atitinkamą informaciją apie daiktus, atsako už daiktų trūkumus, atsiradusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo atitinkamos informacijos (CK 6.353 straipsnio 10 dalis).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai. Teismai iš esmės pripažino ieškovo pareigą įrodyti parketo trūkumus, atsiradusius iki jo perdavimo, todėl, ieškovui šios pareigos neįvykdžius, t. y. neįrodžius, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės parketas, ieškinį atmetė.
Kasacinis skundas grindžiamas argumentu, kad ieškovas nebuvo tinkamai informuotas pardavėjo apie įsigyjamo parketo savybes (atsparumą vandeniui), tinkamą naudojimo būdą, priežiūrą.
Teisės į informaciją įgyvendinimo užtikrinimas – vienas pagrindinių vartotojų apsaugos tikslų tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniame vartotojų apsaugos teisiniame reguliavime. Tik turėdamas pakankamai informacijos vartotojas turi galimybę priimti sąmoningą sprendimą dėl prekių ar paslaugų įsigijimo. Bendrojo pobūdžio sutarties šalių pareiga atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti, įtvirtinta CK 6.163 straipsnio 4 dalyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši argumentų grupė teismų iš esmės nebuvo tirta ir vertinta. Teismų nustatyta, kad trečiasis asmuo nurodė, jog ieškovas naudojosi profesionaliomis tarpininko (dizainerio, kuris parinko įsigyjamą parketą) paslaugomis. Šis asmuo teismo posėdyje nebuvo apklaustas. Teismų nustatyta, kad parketas paklotas ant elektra šildomų grindų; atsakovas, reaguodamas į pretenziją, siekė išsiaiškinti sąlygas, galinčias turėti įtakos parketo kokybei (transportavimo sąlygas, paklojimą, šildymą ir pan.), trečiojo asmens atstovas buvo nuvykęs pas ieškovą, apžiūrėjo ir įvertino jo kokybę bei patvirtino atskiras ieškovo nurodytas aplinkybes dėl parketo savybių. Vis dėlto teismai nenustatė ir netyrė kitų reikšmingų bylai aplinkybių, susijusių su vartotojo lūkesčio pagrįstumu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, CK 6.188 straipsnis), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-421/2017">e3K-3-414-421/2017</a> 28 punktas ir jame nurodyta praktika).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turėjo atskleisti, ar pagrįstas yra ieškovo deklaruojamas lūkestis dėl įsigyto parketo kokybės, t. y. ar parketo savybės atitinka šalių sudarytos sutarties sąlygas; nevertino, ar ieškovo įsigytas parketas atitiko įsigyto daikto, kurį jis pagrįstai galėjo tikėtis gauti pagal sutartį ir pagal atsakovės nurodytą informaciją, kokybės, veiksmingumo ir tinkamumo pagal paskirtį standartus. Taip pat teismas privalėjo nustatyti, ar pardavėja leistinomis priemonėmis įrodė, kad ieškovo įsigytas parketas atitinka atsakovės ieškovui pateiktą aprašymą; parketas tinka naudoti pagal konkrečią, ieškovo interesus atitinkančią paskirtį, apie kurią ieškovas pranešė atsakovei sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėja sutiko, bei kitas šios nutarties 26 punkte išvardytas aplinkybes, kurias, vykdydama informavimo pareigą, pardavėja privalėjo įrodyti.
Kasacinis teismas nenustato bylos faktinių aplinkybių, nevertina pateiktų įrodymų, o patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad būtų nustatytos šios nutarties 31 punkte išvardytos bylai reikšmingos aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra teisinis pagrindas Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti šiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos tinkamo taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė pažeidė VTAĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą pardavėjo pareigą išnagrinėti vartotojo pretenziją ir pateikti vartotojui motyvuotą ir pagrįstą dokumentais atsakymą. Dėl to, kad atsakovė pažeidė pareigą išnagrinėti pretenziją ankstyvojoje stadijoje, nepateikusi motyvuoto atsakymo, ji neteko galimybės remtis aplinkybėmis dėl parketo atitikties sutarties sąlygoms.
Teismai nustatė, kad ieškovas į atsakovę dėl daikto kokybės kreipėsi 2015 m. balandžio mėn. Nepavykus susitarti, ieškovas į teismą kreipėsi 2015 m. spalio 23 d. Ginčo metu galiojusio VTAĮ 20 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-267 redakcija) nustatyta, kad vartotojas, manydamas, jog pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, pirmiausia turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą; jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų, o vartotojas mano, kad jo teisės pažeistos, vartotojas privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir išdėstyti savo reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas, nesutikdami su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 10 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ir Europos Sąjungos reglamentai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo, paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų prašymus pardavėjai, paslaugų teikėjai nagrinėja nemokamai.
Ginčui aktualiu laikotarpiu VTAĮ 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas nevykdo vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar paslaugų, dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje. Šios institucijos privalo išnagrinėti vartotojo prašymą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, šios institucijos gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje, išnagrinėję vartotojo prašymą, surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas, ir, jeigu pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti vartotojo reikalavimą. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus (VTAĮ 21 straipsnio 2 dalis). Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas Tarnybos, Inspekcijos ar visuomenės sveikatos centras apskrityje pasiūlymo tenkinti vartotojo reikalavimą netenkina, šios institucijos patikrinimo akto kopiją pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri sprendžia klausimą dėl vartotojo teisių gynimo (VTAĮ 21 straipsnio 3 dalis).
Ieškovas 2015 m. birželio 9 d. pateikė pretenziją atsakovui, 2015 m. birželio 19 d. atsakovas, iš anksto susitaręs su gamintoja ir gavęs šios patikinimą savarankiškai išspręsti visą ieškovo pretenziją dėl parketo kokybės, persiuntė ieškovo reikalavimą gamintojai. Tačiau ir toliau vyko ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas. Ieškovas ir toliau atsakovės prašomos informacijos nepateikė, nurodė kreipsiąsis į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba persiuntė ieškovo kreipimąsi Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos, o ši atsakė, kad ieškovo pateiktame bandymų protokole nėra pakankamai bandomojo objekto identifikavimo duomenų, taip pat nurodė, kad ginčai gali būti sprendžiami teismo tvarka. 2015 m. spalio 22 d. ieškovas pateikė ieškinį teismui.
Teisėjų kolegija nekonstatuoja šiuo kasacinio skundo argumentu įvardyto materialiosios teisės normos netinkamo taikymo. Nors atsakovė, perduodama klausimo dėl parduoto parketo kokybės išsprendimą trečiajam asmeniui – gamintojai, nesilaikė įstatyme nustatytos pretenzijos nagrinėjimo procedūros, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to iš esmės buvo pažeistos ieškovo teisės. Bylos duomenimis, nustatyta, kad į ieškovo pretenziją buvo reaguojama, tiek pardavėja, tiek ir gamintoja siekė išsiaiškinti prekės trūkumus, vyko ieškovo susirašinėjimas su atsakove, nepavykus susitarti, buvo kreiptasi į teismą. Be to, nutarties 35–36 punktuose aptartos VTAĮ 20, 21 straipsnio nuostatos nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pardavėjai, tinkamai neišnagrinėjusiai vartotojo pretenzijos, užkertamas kelias, įrodinėjant parketo (ne)kokybę, remtis sutarties sąlygoms. Sisteminė minėtų teisės normų analizė leidžia prieiti prie išvados, kad, pardavėjui nešalinant trūkumų, vartotojas turi teisę kreiptis į vartotojo teises saugančias institucijas, taip pat teisme įrodinėti, kad įsigyta prekė neatitinka vartotojo iš sutarties kylančio lūkesčio, o pardavėjas, atsikirsdamas į ieškinį, įrodinėti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu. Dėl to, kad pardavėjas nesilaiko įstatyme nustatytos pretenzijos nagrinėjimo procedūros, nėra ribojama ar kaip nors kitaip keičiama bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 2,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas
