Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimą pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.68-4.71 straipsniai), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-207-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-16322-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. M., J. J., E. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. M., J. J., E. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimą pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68–4.71 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai prašė nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties būdu: 1) R. M. įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) J. J. įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) E. A. įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėti atitinkamai 1-5, 1-4 bei 1-3 ir yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtame plane 1I1p (toliau – ir pagalbinis, ūkinis pastatas), adresas: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai nurodė, kad R. M. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijo butą (duomenys neskelbtini); J. J. pirkimo–pardavimo sutartimi – butą (duomenys neskelbtini), o E. A. pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą – butą (duomenys neskelbtini). Namas (duomenys neskelbtini), nuo pat pastatymo dienos buvo šildomas malkomis ir kitu kietuoju kuru, tad kurui laikyti buvo pastatytas pagalbinis pastatas, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 1I1 p. Pareiškėjos nuo butų įgijimo momento (R. M. nuo 1992 m. rugsėjo 17 d.; J. J. nuo 2006 m. kovo 31 d.), pareiškėjas – nuo 2009 m. sausio 8 d. (buto palikėja S. K. – nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 1992 m. rugsėjo 17 d.) kaip savininkai nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai ir atvirai daugiau nei dešimt metų valdo sandėliukus, plane pažymėtus atitinkamai 1-5, 1-4 ir 1-3, bei jais naudojasi, į šiuos sandėliukus savo teisių niekas kitas nebuvo pareiškęs. Nekilnojamasis turtas nėra įregistruotas viešame registre kitų asmenų vardu, nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Pareiškėjų manymu, niekas neturi daugiau teisių įgyti šį turtą nei jie.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, kad, siekdama įgyvendinti Klaipėdos miesto tarybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 28 patvirtintus Klaipėdos senamiesčio teritorijos specialiojo plano sprendinius, perėmė pagalbinio ūkio pastato (duomenys neskelbtini), likusią neregistruotą dalį savo nuosavybėn. Minėtu tarybos sprendimu nuspręsta ginčo sandėlį nugriauti, jis priskirtinas prie senamiestyje esančių pastatų, kurie negali būti privatizuojami. Be to, pareiškėjai nepagrindė, kokiu būdu iš kitų fizinių asmenų įgijo teisę naudotis sandėliukais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškimą tenkino.

Teismas nustatė, kad 1970 m. pastatytas ir perduotas eksploatuoti 55,12 kv. m sandėliukas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 4I1 p. Su šiuo statiniu bendra siena, pamatais ir stogu yra sujungtas tokios pat paskirties pagalbinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1I1p., (duomenys neskelbtini), taigi, kaip nurodė pareiškėjai, realiai tai yra vienas pastatas, tik dėl teisinių procedūrų, siekiant įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teises nustatyti juose esančių sandėliukų valdytojams, atlikus kadastrinius matavimus padalytas į dvi dalis suteikiant du unikalius numerius.

Teismas nustatė, kad pagalbinio pastato (Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys, esančios (duomenys neskelbtini) (naujas suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, šis pastatas ir daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti.

Butas, kaip nustatė teismas, (duomenys neskelbtini), 1992 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties (pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą) pagrindu nuosavybės teise priklauso R. M.; butas (duomenys neskelbtini) 2006 m. kovo 31 d. pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu – J. J.; o butą (duomenys neskelbtini) E. A. įgijo pagal 2009 m. sausio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, šį butą palikėja S. K. valdė nuosavybės teise nuo 1992 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Teismas konstatavo, kad duomenų, kurių pagrindu būtų ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas, nepertraukiamumas, nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 532 straipsnis). Priimdamas sprendimą teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2015 m. spalio 15 d. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs V. G. apeliacinį skundą, panaikino 2015 m. balandžio 7 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir tenkino pareiškėjos prašymą nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties būdu buvo įgyta 1/10 dalis sandėliuko (duomenys neskelbtini).

Teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjai įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo sandėliukus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančius pagalbiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtame 1I1p, (duomenys neskelbtini), nes šio statinio dalis įgijo sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai kaip savo valdė ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68–4.71 straipsniai).

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmetė.

Teismas rėmėsi CK 4.47 straipsnio 11 punktu, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a> (dėl sąlygų, būtinų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį konstatuoti), 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgtNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228-690/2015">3K-3-228-690/2015</a>. Teismas nustatė, kad: pareiškėjams priklauso butai (duomenys neskelbtini), pareiškėjai naudojasi sandėliukais, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtais 1-3, 1-4 ir 1-5, esančiais pagalbiniame pastate, plane pažymėtame 1I1p, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra bendra siena, pamatais, stogu sujungtas su tokios pat paskirties pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtu plane 4I1p, (duomenys neskelbtini); 2017 m. vasario 13 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymu „Dėl adresų suteikimo“ Nr. AD1-374 pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančioms patalpoms, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini); duomenų, kad ginčo objekto (sandėliukų) valdymas būtų buvęs išviešintas viešame registre, byloje nėra.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Klaipėdos miesto savivaldybės 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-346K, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 45/173 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn dokumentų formų patvirtinimo“, Klaipėdos miesto savivaldybei buvo perleistas nuosavybėn pagalbinis ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 4I1p, esantis (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi. Tai, kad nuosavybės teisės į ginčo sandėliukus Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės, nes šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, nuosavybės teisė nenuginčyta, nepanaikinta, nepasibaigusi.

Teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo remtis Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEwOC00NTkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1108-459/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1108-459/2015">2A-1108-459/2015</a>, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės –asmenys po siekiamais įgyti sandėliukais nuosavybės teise valdė žemės sklypą, o šiuo atveju nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų įgiję po ginčo sandėliukais žemės sklypo ar jo atitinkamos dalies nuosavybės teisę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismui nutartimi atmetus pareiškėjų pareiškimą, susiklostė situacija, kai dėl tame pačiame ūkiniame pastate (adresas: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) esančių sandėliukų yra priimti priešingi teismų sprendimai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01OTY1LTg5Ny8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-5965-897/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-5965-897/2014">2-5965-897/2014</a>), Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEwOC00NTkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1108-459/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1108-459/2015">2A-1108-459/2015</a>) ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJWUC0xNjA3My05ODAvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2VP-16073-980/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2VP-16073-980/2016">e2VP-16073-980/2016</a>) nustatė, kad (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai A. Ž., V. G. ir V. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius sandėliukus, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane atitinkamai pažymėtus 7A ir 9A ir 1-6; šie sandėliukai ir daiktinės teisės į juos yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; ūkinis pastatas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, todėl, esant būtinų sąlygų visumai, sandėliukų valdytojai įgijo į juos nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, t. y. kad ūkinis pastatas priklauso valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEwOC00NTkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1108-459/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1108-459/2015">2A-1108-459/2015</a>, kuriame konstatuota, kad ūkinis pastatas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, o pastarosios pateikti dokumentai dėl nuosavybės teisės yra susiję su visai kitu kadaise šalia (išilgai (duomenys neskelbtini) gatvės) buvusiu, dabar nebeegzistuojančiu ūkiniu pastatu. Teismas konstatavo, kad ginčo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytas 1970 m., ne 1957 m., o Klaipėdos miesto savivaldybės pateikti valdymo pagrindą patvirtinantys dokumentai yra susiję su 1957 m. statytu sandėliu, taigi savivaldybė nepateikė įrodymų, kad ginčo objektas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas.

Teismas pažeidė CK 4.68 straipsnio 1 dalies, 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas. Jose nenurodytas draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nekilnojamąjį daiktą, kuris stovi ant valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės, jei jis nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Taigi, konstatavus visas būtinąsias sąlygas įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, esminės reikšmės neturi tai, ar nekilnojamasis daiktas stovi ant to daikto valdytojui, kitam trečiajam asmeniui ar valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės. Ūkinis pastatas buvo pastatytas ant valstybei priklausančios žemės, A. Ž., V. G., V. D. žemės sklypą po ūkinio pastato dalimi (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įgijo tik 2005 m. balandžio 29 d. Savivaldybė nepateikė duomenų, kad ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nes nevertino Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta įregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybės nuosavybės, savivaldybės patikėjimo teises į pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (realiai į visą ūkinį pastatą), nes, be kita ko, šio pastato, kurio statybos metai yra 1970 m., lokalizacija žemės sklypo ribose yra visiškai kitokia nei 1957 m. statyto pastato, todėl tai nėra vienas ir tas pats statinys, o registro ir kadastro bylos dokumentai, kuriais Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įrodinėja daiktinių teisių atsiradimą, nesudaro pagrindo registruoti paminėtas teises.

Teismas nepagrįstai įrodymu, patvirtinančiu valstybės nuosavybės teisę į ūkinio pastato dalį (duomenys neskelbtini), laikė Klaipėdos miesto savivaldybės 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-346K, nes juo valstybės savivaldybei nuosavybės teise perduoti tik ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėliukai, pažymėti indeksais nuo 1-1 iki 1-5, 1-8, 1-10; savivaldybė nesiekė ir nesiekia iš valstybės perimti viso ūkinio pastato dalies, esančios (duomenys neskelbtini), dėl jos nepradėtos jokios procedūros. Be to, nurodytas aktas yra ginčijamas civilinėje byloje Nr. e2YT-182-676/2017.

Teismo išvada, kad ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei, nepagrįsta jokiais įrodymais (pažeistos CPK 185 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies nuostatos), prieštarauja Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimui.

Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo pateikimo ir priėmimo tvarką (CPK 78 straipsnis, 307 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. balandžio 3 d., o skundas pateiktas tik 2017 m. balandžio 5 d., neprašant praleisto termino atnaujinti, nenurodant svarbių praleidimo priežasčių ir atitinkamų įrodymų. Teismas skundą privalėjo atsisakyti priimti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas) arba procesas turėjo būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo teismo vertinti bylos duomenis pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas nėra teisinio pagrindo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis dėl statinių – ginčo sandėliukų eksploatavimo, nes jie pripažintini ūkinės veiklos pobūdžio statiniais, tarnaujančiais pagrindiniam statiniui.

Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šio skundo netenkinti, skundžiamą teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų nurodomas aplinkybes, kad jie valdė sandėliukus, prižiūrėjo juos, darė remontą. Visas ūkinis pastatas, remiantis 2015 m. vasario 25 d. patikrinimo aktu Nr. ATP2-80, yra avarinės būklės.

Pareiškėjai nepagrįstai trečiaisiais asmenimis į bylą neįtraukė savo kaimynų – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) likusių bendraturčių, kurie galėtų kartu pretenduoti į nuosavybę. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-8277-911/2017 suinteresuotu asmeniu įtraukus vieną iš kaimynių – (duomenys neskelbtini) savininkę R. T., buvo gautas 1998 m. UAB „Klaipėdos senamiesčio valdos“ raštas Nr. 431, kuriuo buvo paraginta iškraustyti asmeninius daiktus iš (duomenys neskelbtini) kieme esančių sandėliukų, planuojamų griauti pagal tuometinio valdytojo 1998 m. spalio 26 d. potvarkį Nr. 725. Paaiškėjo, kad tokius pranešimus buvo gavę visi kaimynai, taigi ir pareiškėjai.

Nors pareiškėjai teigia, kad kitose bylose buvo pripažintas nuosavybės teisės įgijimas į kitus sandėliukus, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėtina, kad kasacinis skundas V. D. byloje priimtas, be kita ko, dėl aplinkybės, jog bylą nagrinėjusiame teisme dirba tiesiogiai suinteresuoto asmens šeimos narys, teismas ignoravo rašytinius įrodymus. Be to, Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas sprendimus, rėmėsi ginčo objektų – sandėliukų (duomenys neskelbtini) – UAB „Aidila“ atliktais kadastriniais matavimais, kuriuos pati UAB „Aidila“ pripažino neteisingais (civilinė byla Nr. e2-3560-676/2017).

Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad priimti teismų procesiniai sprendimai prieštarauja vieni kitiems, nes kasaciniame skunde minimose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEwOC00NTkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1108-459/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1108-459/2015">2A-1108-459/2015</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTgyLTI2NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-582-265/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-582-265/2016">2A-582-265/2016</a>, Nr. e2A-593-460/2017 pareiškėjai savo teises kildino ir iš CK 6.395 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kartu su žeme pereina ir statiniai, jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas statinių klausimas. Esminė aplinkybė buvo ta, kad pareiškėjai minėtose bylose dėl (duomenys neskelbtini) sandėliukų po pretenduojamais sandėliukais buvo įgiję žemę nuosavybės teise, o savivaldybė įrodinėjo, jog kartu su žeme statinių nuosavybė nebuvo perleista, ir kad turi būti ne taikomas įgyjamosios senaties institutas, o ginčijama sutarčių apimtis. Nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi.

Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a>). Šiuo atveju 1959 m. gruodžio 31 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimo Nr. 652 (galiojusio iki 1978 m.) 12 punktas, šio nutarimo Priedėlio Nr. 7 11–12 punktai paaiškina ir įrodo, kokiu pagrindu šalia gyvenamųjų namų atsirado ūkinės paskirties statiniai. Pareiškėjai nurodo, kad ginčo sandėliukai statyti 1970 m., t. y. tuo metu, kai CK 95 ir 98 straipsniuose buvo įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybė ir galiojo minėtas nutarimas Nr. 652. Taigi gyvenamieji namai su ūkiniais statiniais buvo statomi ir rekonstruoti valstybės lėšomis. Privatizacija apsiribojo išimtinai gyvenamosios paskirties patalpų privatizacija, o Klaipėdos miesto tarybos 1992 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 52 32 punkte, 1992 m. sausio 15 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkyje Nr. 21 nurodyta, kad tuometiniai valdytojai nusprendė neleisti privatizuoti ūkinių statinių. Tokia nuostata išliko Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte, pagal kurį neprivatizuoti namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys patikėjimo teise yra valdomi savivaldybių, kol bus perduoti savivaldybių nuosavybėn. Todėl savivaldybė perėmė (duomenys neskelbtini) sandėliukų nuosavybę 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. (9-4)-346K, tačiau dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali registruoti turimos nuosavybės, tęsti sandėliukų perėmimo procedūrų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-182-676/2017).

Šiaulių apygardos teismas pagrįstai nesivadovavo VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimu, nes jis apskųstas teismine tvarka administracinėje byloje Nr. eI-15-609/2018.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų, CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjai teigia, kad šios sąlygos egzistuoja, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo turtą – sandėliukus, esančius pagalbiniame pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), pripažino valstybės nuosavybe, nes bylos duomenys to nepatvirtina. Suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teigimu, šis turtas negali būti privačios nuosavybės objektas, nes tai yra valstybės turtas, kuriam taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtintas draudimas.

Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2011">3K-3-41/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a> pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Dėl sąlygų nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą įrodytumo

Šią bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl būtinųjų sąlygų egzistavimo nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės į ginčo turtą – sandėliukus – pagal įgyjamąją senatį faktui. Pareiškėjų prašymą patenkinęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šis turtas Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, pastatas ir daiktinės teisės į jį viešame registre neįregistruotos, nėra duomenų, jog būtų ginčijamas pareiškėjų šio turto valdymo ne mažiau kaip dešimt metų sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas, nepertraukiamumas, be to, kitoje civilinėje byloje teismo buvo patenkintas pareiškėjos V. G. prašymas nustatyti faktą, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo 1/10 dalį sandėliuko, esančio pastate (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas dėl ginčo turto kilmės, jo sukūrimo aplinkybių sprendime nepasisakė, tik nurodė, kad pagal bylos duomenis jis savivaldybei nepriklauso. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl draudžiama sandėliukus pripažinti kaip pareiškėjų įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytą išvadą dėl ginčo turto priklausymo valstybei nuosavybės teise apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, padarė remdamasis vien 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. (9-4)-346K, ir laiko pagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog šis aktas negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu valstybės nuosavybės teisę į ūkinio pastato dalį (duomenys neskelbtini).

Kaip nurodo pareiškėjai kasaciniame skunde 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė tik ūkinio pastato 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 1-1–1-5, 1-8 ir 1-10. Teismai šioje byloje nustatė, kad pareiškėjai naudojasi sandėliukais, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtais 1-3, 1-4 ir 1-5, esančiais pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra bendra siena, pamatais, stogu sujungtas su tokios pat paskirties pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtu plane 4I1p, (duomenys neskelbtini). Taigi iš perdavimo–priėmimo akto turinio matyti, kad juo ginčo sandėliukai, esantys pastate, kurio unikalus numeris ir žymėjimas kadastrinių matavimų byloje skiriasi nuo pastato, nurodyto šiame akte, savivaldybei nebuvo perduoti.

Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl valstybės nuosavybės į ginčo turtą faktinės aplinkybės įrodytumo, iš esmės netyrė ir nevertino kitų bylos duomenų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti nurodytą aplinkybę. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas (žr. šios nutarties 23 punktą). Kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise, turtas, kurį, remiantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, draudžiama pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl ilgalaikio valdymo, vertintinas iš bylos duomenų visumos nustačius teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jis buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Lietuvos respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2011">3K-3-41/2011</a>).

Iš byloje esančių procesinių dokumentų turinio matyti, kad aplinkybę, jog ginčo turtas yra valstybės turtas, suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įrodinėjo, be kita ko, 1971 m. gegužės 25 d. inventorinės kortelės įrašais, 1964 m. sausio 22 d., 2015 m. gegužės 14 d. ir 2017 m. sausio 10 d. kadastro žemėlapių duomenimis, Klaipėdos miesto tarybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 28 patvirtintais Klaipėdos senamiesčio teritorijos specialiojo plano sprendiniais, 1992 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto tarybos sprendimu Nr. 52, pagal kurio 32 punktą visi senamiestyje esantys ūkiniai pastatai yra neprivatizuojami, 1992 m. sausio 15 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkiu Nr. 21.

Šios nutarties 30 punkte nurodytų įrodymų apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog ginčo turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, pažeidė CPK 185 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų nuostatas. Šių proceso teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo, nes būtina ištirti ir įvertinti visus byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus ir iš bylos duomenų visumos nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes – kada, kokiu teisiniu pagrindu (įskaitant – ar tai nėra savavališka statyba) ir iš kokių finansavimo šaltinių buvo pastatytas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo sandėliukai; kaip formavosi ir istoriškai atsispindi šio turto teisinė padėtis inventorizavimo dokumentuose; dėl ko sandėliukų faktinis ir teisinis likimas nebuvo sprendžiamas laikotarpiu nuo butų privatizavimo iki pareiškimų dėl ginčo turto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi pateikimo teismui; kokia fizinė sandėliukų būklė ir dėl ko pareiškėjai pageidauja juos įgyti nuosavybėn, atsižvelgiant į jų avarinę būklę pagal bylos duomenis. Taigi tik nustačius visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes spręstina, ar ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės (viešosios) nuosavybės teisės objektas ir toks statusas buvo išsaugotas. Tuo atveju, jei teismas nustatytų, kad duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė, nėra, ir kad turtas gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, spręstina dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo, inter alia (be kita ko), dėl duomenų, patvirtinančių pareiškėjų ginčo sandėliukų valdymo faktą, kitas šios nutarties 21 punkte nurodytas sąlygas, egzistavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde minima civilinė byla pagal pareiškėjos V. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo į 1/10 dalį pagalbinio pastato (sandėliuko), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (sujungto su ginčo pastatu (duomenys neskelbtini)), peržiūrėta kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTQtNjExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-54-611/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-54-611/2018">e3K-3-54-611/2018</a> Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 11 d. nutartis palikta nepakeista, t. y. konstatuotas V. D. pareiškimo pagrįstumas. Be to, pagal bylos duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose yra išnagrinėta civilinių bylų pagal kitų pareiškėjų (butų savininkų) prašymus dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu pripažinimo į kitus sandėliukus tokios pat paskirties pastate, teismų sprendimai, kuriais šie prašymai buvo patenkinti, yra įsiteisėję. Pažymėtina, kad kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje konstatuotas patikimų duomenų apie tai, jog ginčo patalpos (pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo sukurtos kaip valstybės nuosavybės objektas, nebuvimas. Be to, išnagrinėtose bylose nustatyta reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjai iki nuosavybės į sandėliukus pripažinimo buvo privatizavę žemę po jais. Teisėjų kolegija nurodo, kad ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos, turi precedento galią. Bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų. Todėl apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus šią bylą ir nustačius, kad bylos duomenys nepatvirtina ginčo turto priklausymo valstybei fakto, spręstina dėl pagrindo remtis teismų jau sukurtu precedentu (ankstesniais teismų sprendimais), vadovautis tais pačiais teisiniais kriterijais.

Nors pareiškėjai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 dalies nuostatų pažeidimo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl termino skundui pateikti atnaujinimo, savaime neteikia pagrindo spręsti, jog nebuvo nustatyta tam svarbių priežasčių, juolab kad keltas klausimas dėl galbūt viešosios nuosavybės teisės gynimo.

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas