Baudžiamoji byla Nr. 2K-629-139/2015
Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00175-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.3;
2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
išteisintajam S. B.,
išteisintojo gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui,
nukentėjusiajam R. V.,
nukentėjusiojo atstovui Augustinui Vaičiūnui,
civilinio atsakovo UAB „E.“ atstovui Dževaldui Joneliūnui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. V. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą tęsti darbą. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. V. priteista iš S. B. 869 Eur advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, iš civilinio atsakovo draudimo kompanijos „BTA Insurance Company SE“ filialo Lietuvoje – 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš civilinio atsakovo UAB „E.“ – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniam ieškovui UAB „S.“ iš civilinio atsakovo draudimo kompanijos „BTA Insurance Company SE“ filialo Lietuvoje priteista 17 377 Eur turtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškovo UAB „S.“ civilinio ieškinio dalis dėl 3794 Eur patirtų nuostolių dėl darbo užmokesčio išmokėjimo naujai priimtam darbuotojui ir dėl 3025 Eur patirtų nuostolių dėl negautų pajamų priteisimo atmesta.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – S. B. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. V., civilinio ieškovo UAB „S.“ ir civilinio atsakovo UAB „E.“ apeliaciniai skundai atmesti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. V. ir civilinio ieškovo UAB „S.“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, civilinio atsakovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, būtent: 2013 m. gegužės 20 d., apie 14.20 val., Varėnos r., kelio Vilnius–Varėna–Gardinas 55,450 km, vairuodamas UAB „E.“ priklausantį vilkiką „Volvo FH12.420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET; redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 11 d.) 9, 28, 105, 106, 122, 123, 125 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, suartėdamas su priešinga kryptimi važiavusiu UAB „S.“ priklausančiu sunkvežimiu „Man 26.372“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu R. V., pavojingai manevruodamas prasilenkimo metu važiavo priešpriešine eismo juosta, taip sudarydamas kliūtį, privertusią nukentėjusįjį R. V. pasukti jo vairuojamą sunkvežimį į priešpriešinio eismo juostą, tada sugrįžo dešiniojo kelkraščio link į savo eismo juostą ir susidūrė su ten išvažiavusiu sunkvežimiu „Man 26.372“; dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam R. V. dėl atviro skeveldrinio dešinės blauzdos IV laipsnio kaulų lūžimo su plačiomis plėštinėmis žaizdomis ir kraujagyslių bei nervų pažeidimu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendį su pakeitimais: S. B., nuteistam pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir priteisti jam (R. V.) iš civilinio atsakovo UAB „E.“ 52 924 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai (išskyrus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuri kasaciniu skundu neskundžiama) yra neteisėti ir nepagrįstai, nes teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai ir objektyviai neištyrė, neišnagrinėjo ir tinkamai neįvertino bylos duomenų, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio, 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies, 281 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad S. B. veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, būtent – priežastinio ryšio ir kad KET bei transporto priemonių vairavimo principus pažeidė pats nukentėjusysis R. V.
Nors apeliacinės instancijos teisingai išdėstė priežastinio ryšio nustatymo kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimų bylose taisykles, be kita ko, nurodydamas, kad nustatant, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, modeliuojama situacija, kai paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio KET pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio padarytą KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>), tačiau netinkamai pritaikė šį priežastinio ryšio nustatymo modelį, nes jį taikė tik vienam iš eismo įvykio dalyvių, t. y. kasatoriui, ir visiškai nevertino, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei S. B. nebūtų išvažiavęs į priešingą eismo juostą. Akivaizdu, kad jeigu S. B. nebūtų be pagrindo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir joje važiavęs nepagrįstai ilgai, kasatorius nebūtų priverstas išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog byloje eismo įvykio liudytojų nenustatyta, nei S. B. kitos transporto priemonės lenkimo versija, nei R. V. versija, kad S. B. užmigo vairuodamas, nėra nei patvirtina, nei paneigta, vis dėlto, ignoruodamas kitus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, vadovavosi kitais bylos duomenimis nepatvirtintais S. B. parodymais, jog į priešpriešinę eismo juostą jis išvažiavo atlikdamas kito jo eismo juosta važiavusio automobilio lenkimą, o po lenkimo sugrįžo į savo eismo juostą kelio dešinėje, ir padarė nelogiškas, nepagrįstas, bylos įrodymams prieštaraujančias išvadas, kad S. B. veiksmai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo eismo įvykis.
Tai, kad nebuvo nė vieno liudytojo, kuris būtų matęs eismo įvykio eigą, logiškai paneigia S. B. dėstomą aiškiai gynybinio pobūdžio poziciją, jog neva jis į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo atlikdamas ta pačia kryptimi lėčiau važiavusios transporto priemonės lenkimą. Kadangi eismo įvykis įvyko nedelsiant po tariamo lenkimo manevro, akivaizdu, kad toje pačioje eismo juostoje kaip ir S. B. važiavęs automobilio vairuotojas ne tik būtų buvęs šio eismo įvykio liudytojas, bet ir, labai tikėtina, būtų to paties eismo įvykio dalyvis, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, esant S. B. nurodytai situacijai, kasatorius neabejotinai nebūtų sukęs į kitą eismo juostą, nes būtų matęs tiek lenkiamą, tiek ir lenkiantį automobilius, t. y. kad abi eismo juostos prieš jį yra užimtos transporto priemonių. Abiejų instancijų teismai patvirtino nukentėjusiojo veiksmų (išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą) motyvą – siekį išvengti eismo įvykio, tačiau, jeigu S. B. būtų lenkęs kitą automobilį, išvažiuojant į kitą juostą tokio tikslo nebūtų pasiekta – taip pat būtų įvykęs susidūrimas tik su kita transporto priemone. Be to, jeigu iš tiesų S. B. būtų lenkęs kitą transporto priemonę, jis privalėjo, matydamas priešais atvažiuojantį kitą automobilį (šiuo atveju – vairuojamą nukentėjusiojo), į savo eismo juostą sugrįžti kuo anksčiau po lenkimo, t. y. vos užbaigus lenkimo manevrą, tačiau taip nebuvo (šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), o tai tik patvirtina S. B. veiksmų neadekvatumą. Neabejotina, kad kiekvienas vairuotojas, dėl kokių nors priežasčių išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, privalo kiek įmanoma skubiau sugrįžti į savo eismo juostą ir netrukdyti priešpriešine kryptimi važiuojančių transporto priemonių eismo, nesudaryti kliūties jų kelyje, tai ypač svarbu vairuojant sunkiasvorę krovininę transporto priemonę. Tai, kad S. B. iš karto po lenkimo – net jeigu ir būtų nustatyta, kad jis iš tiesų atliko lenkimo manevrą – nesugrįžo į dešiniąją eismo juostą, suklaidino ir išprovokavo priešinga kryptimi važiavusio kasatoriaus veiksmus, kuriais buvo siekiama išvengti susidūrimo su S. B. vairuojamu automobiliu. Laikydamasis KET S. B. nebūtų privertęs kasatoriaus nei staigiai keisti važiavimo krypties, nei greičio, nei imtis kitų veiksmų savo ir kitų saugumui užtikrinti. Vien tai, kad, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, jei nukentėjusysis „būtų tik stabdęs automobilį <...>, eismo įvykio ir pasekmių būtų išvengta“, t. y. pripažinta, jog kasatorius buvo priverstas stabdyti automobilį, siekdamas išvengti susidūrimo, patvirtina, kad būtent S. B. savo veiksmais kelyje sukėlė pavojingą situaciją ir dėl to įvyko šis eismo įvykis.
Pagal 2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-2336 (13) kasatorius savo vairuotą transporto priemonę pradėjo stabdyti likus 234 m tarp automobilių, stabdymo kelias – 93 m. Taigi, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jis nepažeidė tarp kelių eismo dalyvių galiojančio pasitikėjimo principo, nes gana ilgą laiką stabdė ir lėtino greitį (veikdamas pasitikėjimo principu), tačiau per šį laiką situacija nesikeitė – S. B. vis dar važiavo priešpriešinio eismo juosta. Akivaizdu, kad susiklostė situacija, kai tapo būtina imtis kuo skubesnių veiksmų susidūrimui su S. B. vairuotu automobiliu išvengti, todėl kasatorius į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo pagal tuo metu turėtą informaciją, įsitikęs, kad tai vienintelis įmanomas būdas išvengti susidūrimo su S. B. transporto priemone. Be to, iš specialisto išvados matyti, kad S. B. savo transporto priemonę pradėjo stabdyti dar iš dalies būdamas kitoje (priešpriešinėje) eismo juostoje – 4,4 m nuo kelio dešiniojo krašto. Ši aplinkybė reiškia, kad S. B., matydamas, jog kasatorius nusuko į priešpriešinę eismo juostą, galėjo ir turėjo galimybę koreguoti savo važiavimo kryptį, t. y. grįžti į priešpriešinę juostą ir išvengti susidūrimo (automobiliams prasilenkiant priešpriešinėse eismo juostose).
Apibendrindamas išdėstytus teiginius, kasatorius nurodo, kad byloje surinkti duomenys leidžia vienareikšmiškai spręsti, kad teisinu požiūriu S. B. elgesys avarinėje situacijoje nebuvo saugus ir priimtinas, o jo atlikti veiksmai suklaidino ir išprovokavo, t. y. privertė jį išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, taip siekiant paskutiniu momentu išvengti susidūrimo su prieš eismą važiavusiu S. B. vairuotu automobiliu, todėl pripažintina, kad būtent S. B. veiksmai buvo lemiama priežastis ir pagrindinė sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis ir atitinkami padariniai. Teismas negalėjo remtis S. B. paaiškinimais, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Taigi bylos aplinkybės patvirtina, kad išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą S. B. buvo neatsargus (KET 9 punktas), kėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui ir sudarė kliūtį jų eismui (KET 28 punktas), tariamai persirikiuodamas neįsitikino, kad tai saugu ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms (KET 106 punktas), taip pat nesilaikė KET reikalavimų važiuoti dešine kelio puse (KET 105 punktas) ir kuo arčiau dešinio krašto (KET 125 punktas). Padaręs priešingas išvadas, apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė proceso teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, bet ir netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.
Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 281 straipsnio 3 dalį paskyręs vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, pažeidė teisės normas, nustatančias bausmės skyrimo pagrindus ir tvarką, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos analogiškose baudžiamosiose bylose ir paskyrė pernelyg švelnią bausmę, kuria nebus pasiekti nei bausmės, nei baudžiamojo proceso tikslai.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė S. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vertino nusikalstama veika sukeltų padarinių sunkumą, t. y. kad kasatorius visiškai prarado vieną koją, tačiau paskyrė bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijos už padarytą nusikaltimą vidurkis. Esant tokiai situacijai, teismas, skirdamas bausmės dydį nuo matematinio bausmės, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, vidurkio, turėjo nenukrypti nuo sankcijos vidurkio arba skirti bausmę, aukščiau vidurkio, t. y., kasatoriaus nuomone, turėjo pagrindą skirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra nustatytas S. B., kaip vairuotojo, nusikalstamas nerūpestingumas, sukėlęs skaudžius padarinius, nusikalstama veika padaryta naudojantis specialia teise, privalėjo taikyti BK 68 straipsnio nuostatas ir uždrausti S. B. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Kasatorius taip pat pažymi, kad analogiško pobūdžio bylose skiriamos didesnės bausmės, be to, už padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su transporto eismo taisyklių pažeidimais, nuteistiesiems atimama speciali teisė vairuoti transporto priemones (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-507-2015, 2K-401/2014, 2K-299/2012, 2K-193/2012, 2K-543/2011, 2K-206/2011, 2K-403/2010, 2K-482/2009, 2K-297/2009).
Kasatorius šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė jo naudai priteisti 57 924 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš civilinių atsakovų UAB „E.“ ir draudimo bendrovės „BTA Insurance Company SE“ filialo Lietuvoje, tačiau pirmosios instancijos teismas prašomą sumą nepagrįstai sumažino beveik keturis kartus – iki 15 000 Eur, nepateikęs jokių konkrečių motyvų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl S. B. padarytos nusikalstamos veikos jis neteko kojos, taigi patyrė ne tik didelį fizinį skausmą, bet ir dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir kančių, kurie lydės jį visą likusį gyvenimą, todėl padaryta neturtinė žala privalo būti atlyginta visiškai priteistinas sumas tarp civilinių atsakovų nustatant tokia tvarka: iš draudimo kompanijos „BTA Insurance Company SE“ filialo Lietuvoje – 5000 Eur, iš UAB „E.“ – 52 924 Eur. Kasatoriaus nuomone, prašoma 57 924 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių.
Nukentėjusiojo R. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vykdymo
Pirmosios instancijos teismas S. B. kaltumą sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo R. V. sveikata, grindė bylos duomenimis, pagal kuriuos išteisintojo S. B. vairuojamas automobilis prieš susidūrimą su nukentėjusiojo R. V. vairuojamu automobiliu buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Tokie S. B. veiksmai išprovokavo nukentėjusįjį išvažiuoti į kairę kelio pusę, kur, S. B. grįžus į savo eismo juostą, ir įvyko transporto priemonių susidūrimas. Teismas nepasisakė, dėl kokios priežasties S. B. buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, taigi šią aplinkybę laikė nereikšminga sprendžiant priežastinio ryšio tarp S. B. veiksmų ir kilusių padarinių klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepaneigta nei S. B. versija, kad jis išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą lenkdamas kitą transporto priemonę, nei nukentėjusiojo R. V. versija, kad jokio lenkimo nebuvo. Remdamasis bylos duomenimis dėl galimybės R. V. išvengti susidūrimo nekeičiant važiavimo krypties, šis teismas sprendė, kad nukentėjusysis neteisingai įvertino situaciją. Pasak teismo, kilusius padarinius sukėlė ne S. B., o paties nukentėjusiojo R. V. veiksmai.
Kolegija pažymi, kad darydamas išvadą dėl priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo R. V. veiksmų ir kilusių padarinių apeliacinės instancijos teismas jos nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo R. V. ir išteisintojo S. B. versijos dėl S. B. važiavimo priešpriešinio eismo juosta priežasčių teismo yra nepaneigtos, tačiau tai suponuoja paties apeliacinės instancijos teismo pareigą išnagrinėti ir įvertinti visus bylos duomenis šiuo klausimu, nes jis yra itin reikšmingas tolesnėms išvadoms, kurio iš eismo dalyvių veiksmai buvo kilusių padarinių priežastis. Šios pareigos apeliacinės instancijos teismas neatliko.
Nukentėjusysis R. V. visą laiką teigė, kad matė priešpriešine eismo juosta važiuojantį sunkvežimį, kitų transporto priemonių nebuvo, šviesomis ir garsiniu signalu bandė atkreipti vairuotojo dėmesį, bet jam nereaguojant bandė jį apvažiuoti iš kairės. Jeigu kitas vairuotojas būtų daręs lenkimo manevrą, būtų supratęs, kad jis grįš į savo eismo juostą, ir nebūtų sukęs į kairę. Išteisintojo S. B. parodymai apie jo lenktą transporto priemonę neinformatyvūs, pagal juos ši priemonė negali būti identifikuota. Turi būti įvertinta ir tai, ar išteisintojo nurodytos aplinkybės atitinka įvykio situaciją, nes tokiu atveju susidūrimas su nukentėjusiojo vairuojamu sunkvežimiu turėjęs įvykti prieš pat aplenktą nenustatytą automobilį, o įvykio vietoje jokių trečios transporto priemonės pėdsakų neužfiksuota. Tik įvertinus šias ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas kitas aplinkybes bei padarius atitinkamas išvadas galima spręsti, kurio iš vairuotojų veiksmai buvo kilusių padarinių priežastis.
Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014).
Teismų praktikoje yra ir tokių precedentų, kai eismo įvykio kaltininku nebuvo laikomas vairuotojas, kuris, vengdamas susidūrimo su į jo važiavimo juostą išvažiavusiu automobiliu, pasuko į kairę ir priešingoje eismo juostoje susidūrė su grįžtančiu į savo važiuojamąją juostą automobiliu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-52/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-52/2010">2K-52/2010</a>, 2K-332-693/2015, 2K-434-788/2015). Tokio pobūdžio bylose sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik nesėkmingai bandžiusio išvengti susidūrimo vairuotojo manevras, bet ir jam kliūtį sudariusio vairuotojo veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykiui. Pagal specialisto išvadą nukentėjusysis R. V. nusuko stabdomą vilkiką „MAN 26.372“ į kairę kelio pusę likus apie 99 m atstumui iki iš dalies priešpriešinio eismo juosta važiavusio vilkiko „Volvo FH12.420“, vairuojamo išteisintojo S. B. Tikėtina, kad tuo pat metu S. B. stabdė, nusukdamas vilkiką „Volvo“ kelio dešiniojo krašto link. Apeliacinės instancijos teisme specialistas paaiškino, kad vilkiko MAN vairuotojas grįžti dešiniojo kelio krašto link neturėjo galimybės.
Apeliacinės instancijos teismas analizavo vien tik objektyvią galimybę nukentėjusiajam R. V. išvengti susidūrimo, neišvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, o dėl išteisintojo veiksmų padarė prieštaringas ir nesuprantamas išvadas. Nurodęs nesant paneigta, kad S. B. padarė leistiną lenkimo manevrą ir iš karto po lenkimo laiku negrįžo į savo eismo juostą, tuo pat metu teigia, jog nukentėjusysis nepagrįstai sureikšmino šią situaciją ir pasuko į priešpriešinę eismo juostą. Pažymėtina, kad lenkimo manevras galimas tik vairuotojui įsitikinus, jog lenkti būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms (KET 141.3 punktas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl šio teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl nenagrinėtinų nukentėjusiojo kasacinio skundo argumentų
Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs S. B., nukentėjusiojo R. V. apeliacinį skundą atmetė, nes tokį sprendimą lėmė nuteistojo apeliacinio skundo patenkinimas. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, negali pasisakyti dėl nukentėjusiojo kasacinio skundo argumentų, susijusių su jo nurodomais pažeidimais skiriant bausmę ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Šie klausimai yra išvestiniai ir priklauso nuo būsimo apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrindiniu S. B. kaltumo klausimu.
Dėl proceso išlaidų
Kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nukentėjusiojo atstovas advokatas A. Vaičiūnas pateikė finansinius dokumentus, patvirtinančius nukentėjusiojo išlaidas jo paslaugoms apmokėti, prašydamas jas išieškoti iš S. B. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nukentėjusysis prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais. Kasacinės instancijos teismas nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkina iš dalies ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis lieka neįsiteisėjęs. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį nukentėjusiojo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti gali būti išieškotos iš asmens, pripažinto kaltu padarius nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismo praktikoje šis klausimas svarstomas tik tuo atveju, kai priimamas galutinis sprendimas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, priklausomai nuo priimamo sprendimo rūšies, turi svarstyti ir klausimą dėl nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti kasacinės instancijos teisme išieškojimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Gintaras Goda
Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
