Baudžiamoji byla Nr. 2K-608-139/2015
Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00136-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 228 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 dalimis, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimt mėnesių. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012 m. lapkričio 27 iki 29 d. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, K. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Taip pat K. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (188, 25 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią sumą sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Civiliniam ieškovui UAB „N. B.“ iš nuteistųjų V. P., H. S. ir K. B. solidariai priteista 2419,79 Eur.
Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendis: K. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirta 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimu būdu ir subendrinta bausmė K. B. paskirta 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, K. B. į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas laikino sulaikymo laikas nuo 2012 m. lapkričio 27 iki 29 d., vieną dieną prilyginant 2 MGL (75,32 Eur) dydžio baudai, ir galutinė bausmė jam paskirta 116 MGL (4368,56 Eur) dydžio bauda. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. B. taikytas BK 75 straipsnis ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat kuria iš nuteistųjų K. B., H. S. ir V. P. solidariai priteista UAB „N. B.“ 2419,79 Eur. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta frazė, kad K. B. 12.16 val. „tyčia neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio“, ištaisyta nuosprendžio nustatomoje dalyje padaryta aiški rašybos klaida, nurodant, kad K. B. „23.06 val. <...> tyčia neužrakino kameros Nr. 31 durų spynos bei neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteisti V. P. ir H. S., tačiau ši teismų nuosprendžių dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
K. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – Alytaus pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir bendrininkaudamas padėjo kitiems asmenims tyčia sunaikinti svetimą turtą esant šioms aplinkybėms: K. B. iki 2012 m. lapkričio 18 d., žinodamas, kad Alytaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji V. P. ir H. S. rengiasi daryti nusikalstamą veiką – išimti ir tyčia sunaikinti 8355,05 Lt (2419,79 Eur) vertės UAB „N. B.“ priklausantį Alytaus pataisos namuose uždarosios zonos antrojo aukšto koridoriaus lubose įrengtą mobiliojo ryšio blokavimo aparatą „CommStop-Sb“ su antivandaline dėže (modelis Nr. HPRC2780CW), 2012 m. lapkričio 18 d. Alytaus pataisos namuose, esančiuose Ulonų g. 8a, vykdydamas tarnybines pareigas uždarojoje zonoje, apie 12.16 val., parvedęs nuteistuosius V. P. ir H. S., įvedė juos į kamerą Nr. 31 ir tyčia neužrakino kameros durų spynos, taip sąmoningai sudarė V. P. ir H. S. sąlygas nekliudomai slapta pasišalinti iš kameros ir įvykdyti nusikalstamą ketinimą; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, kitų patikrinimų 23.06 val., 2012 m. lapkričio 19 d., 1.08 val., 1.09 val. metu jis tuo pačiu tikslu tyčia neužrakino kameros Nr. 31 durų spynos ir neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio, dėl to nusikalstamos veikos bendrininkai V. P. ir H. S. 2012 m. lapkričio 19 d. apie 1.33 ir 2.12 val. išėjo iš kameros, išplėšė lubose sumontuotą mobiliojo ryšio blokavimo aparatą ir jį sunaikino, taip K. B. piktnaudžiaudamas padėjo bendrininkams V. P. ir H. S. sunaikinti svetimą UAB „N. B.“ 8355,05 Lt (2419,79 Eur) vertės turtą ir padarė UAB „N. B.“ 8355,05 Lt (2419,79 Eur) turtinę žalą.
K. B. neteisėtu veikimu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, savo tarnybinę padėtį panaudodamas priešingai tarnybos interesams, taip tyčia pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, kurie numato asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolę nešališkai, sąžiningai, tinkamai atlikti tarnybines pareigas; priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu; Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnyje numatytus teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo veiklos principus; 2012 m. sausio 13 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-6 patvirtinto Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigybės aprašymo 7.18.2 ir 7.18.10 punktuose nustatytas pareigas tikrinti patalpų durų užraktus, grotas, blokavimo priemones, einant kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus koridoriumi, stebėti nuteistuosius pro kamerų stebėjimo langelį ir tikrinti kamerų durų užraktus; Alytaus pataisos namų darbo taisyklių 37 punkte numatytą pareigą savo elgesiu reprezentuoti įstaigą, kurioje dirba, laikytis darbo etikos reikalavimų; tyčia sulaužė duotą priesaiką Lietuvos Respublikai, numatytą Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 13 straipsnyje; dėl tokių jo veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė juridinis asmuo – bausmės atlikimo vieta – Alytaus pataisos namai ir valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos bausmės atlikimo įstaigos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas ir prestižas.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendį, išteisinti jį dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį bei grąžinti jam 4368,56 Eur, sumokėtus kaip teismo paskirtą baudą.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – jam inkriminuotas nusikalstamas veikas numatančias teisės normas, be to, byloje buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, renkant įrodymus bei juos vertinant (BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir kt.), nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose.
Teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, padarė išvadas, kurios prieštarauja faktiniams bylos duomenims, rėmėsi prielaidomis, spėjimais, o ne faktais. Darydami išvadą, kad kasatoriaus kaltė įrodyta, neatsižvelgė į jo parodymus, nevertino kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo, netinkamai vertino bylos dokumentus ir kitus įrodymus. Dėl duomenų gavimo tvarkos pažeidimų teismai nepagrįstai savo išvadas grindė atpažinimo iš nuotraukų, įvykio vietos apžiūros protokolais, kurie neatitinka įrodymų leistinumo ir patikimumo kriterijų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atsisakyta atlikti eksperimentą, detaliai apžiūrėti ir patikrinti durų spyną bei maisto padavimo langelį, o tai suvaržė kasatoriaus teises.
Sprendžiant klausimą dėl kaltumo padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, turi būti įvertinta, ar veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 19 d. Alytaus pataisos namuose buvo sunaikintas mobiliojo ryšio blokavimo aparatas ir kad tai padarė nuteistieji V. P. ir H. S., tačiau kasatorius teigia nepadaręs jokių tyčinių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo padėti nuteistiesiems įvykdyti jų nusikalstamus ketinimus, o teismai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė ir nenustatė BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių – būtent tyčios, didelės žalos požymių – buvimo jo veiksmuose, todėl buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymas.
Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai yra nepakankami pripažinti jį kaltu ir nuteisti. Jis viso bylos proceso metu davė nuoseklius parodymus, kad su nuteistaisiais nepalaikė jokių ryšių ir tyčia nesudarė sąlygų jiems išeiti iš kameros. Kaip prižiūrėtojai, jie iš anksto nežino, į kokius postus bus paskirti budėti, todėl jis nežino ir negalėjo žinoti budėjimo vietos, taip pat nežinojo, kad baudos izoliatoriuje buvo sumontuotas mobiliojo ryšio blokatorius. Įvykio dieną buvo labai intensyvus budėjimas, vienu metu abiejuose aukštuose jis buvo likęs vienas. Kasatoriaus įsitikinimu, jis užrakino kamerų duris, užsklendė maisto padavimo langelius, nes nebuvo priežasčių nevykdyti tarnybinių pareigų, jis neturėjo tyčios, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje, sąmoningai neužrakinti kameros durų. Kasatorius neneigia žinojęs savo pareigą nuteistuosius išvedant iš kameros ir parvedant atlikti kratą, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, ar šią pareigą atliko tinkamai, nes neprisiminė šių aplinkybių, galėjo tiesiog nesuspėti visko laiku padaryti esant itin intensyviam budėjimui 2012 m. lapkričio 18 d. (buvo atliekama daug veiksmų su nuteistaisiais) ir dideliam kamerose laikomų nuteistųjų skaičiui.
Nors išnagrinėjęs apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl atskirų apeliacinio skundo motyvų, tačiau nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo kasatoriaus veiksmuose, nepagrindė, kokiais objektyviais įrodymais grindžiamas jo padėjimas nuteistiesiems įvykdyti nusikaltimą.
Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad kameros Nr. 31 durys buvo neužrakintos sąmoningai. Tokios teismo išvados nepatvirtina nei liudytojo A. Š., nei liudytojo G. S. parodymai, nes pirmasis persakė esą jam pasakytus V. P. žodžius, o antrasis – sklidusias pataisos namuose kalbas apie neužrakintas duris. Liudytojai pareigūnai D. M. ir D. A. pateikė tik teorines prielaidas, kad, tinkamai užrakinus kameros duris, nuteistieji iš jos negali išeiti, tačiau negalėjo paaiškinti, kas nutinka, kai sudaroma mechaninė kliūtis. Be to, liudytojas D. M. neteisingai nurodė, kad pirmosios (grotuotos) durys užrakinamos pasukant du kartus, antrosios (metalinės) užsirakina automatiškai, jas užtrenkus, nes yra priešingai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į šį apeliaciniame skunde nurodytą prieštaravimą.
Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kodėl nuosprendį negalima grįsti apžiūrų protokolais (kuriuose esą neužfiksuoti kameros durų spynos, maisto padavimo langelio mechaniniai pažeidimai), būtent, kad: šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko specialių (techninių) žinių neturintys ir dėl to BPK 180 straipsnio 1 dalies prasme specialistais negalintys būti pripažinti pareigūnai; atliekant apžiūras, nebuvo filmuojama, dėl to nebuvo galimybės fiksuotų aplinkybių patikrinti vizualiai, be to, apžiūros buvo atliktos paviršutiniškai, ne visi apžiūros protokolą pasirašę pareigūnai patys asmeniškai apžiūrėjo objektus. Liudytojas pareigūnas D. A. pripažino, kad nebandė atidaryti maitinimo langelio iš kameros vidaus, tik vizualiai jį apžiūrėjo, negalėjo nurodyti, kuris iš apžiūroje dalyvavusių pareigūnų tikrino užraktą, vėliau pasakė, kad galbūt tai darė jis pats, netikrino spynos veikimo iš vidaus esant pašaliniams daiktams. Liudytojas pareigūnas J. Z. paaiškino, kad uždarytos durys nebuvo rakinamos ar bent jau jis to nematė, patvirtino, kad nebuvo apžiūrėtas maitinimo langelis. Apžiūroje dalyvavęs ir dokumentus pasirašęs V. M. nieko konkretaus apie durų apžiūrą negalėjo nurodyti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. B. paaiškinimus apie galbūt panaudotą taksofono kortelę atidarant spyną, kuri gali nepalikti akivaizdžių užrakto pažeidimų. Priešingai nei nurodė teismas, M. B. bausmę atlikinėjo Marijampolės pataisos namuose, o į Alytaus pataisos namus buvo perkeltas trumpam, todėl nebuvo susijęs su šiuose pataisos namuose bausmę atliekančiais nuteistaisiais. Taigi, kasatoriaus nuomone, nebuvo paneigtas galimas šalutinis mechaninis poveikis kameros durų užraktui iš kameros vidaus, nebuvo patikrintas ir nustatytas realus kameros durų atidarymo mechanizmas.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl vaizdo įrašo fragmento, kuriame matoma, kad kasatorius uždaro duris ir jas rakina, nusprendė, jog jis galėjo imituoti durų rakinimą, ir šiuo požiūriu pažeidė draudimą grįsti nuosprendį prielaidomis ir spėjimais. Baudžiamasis įstatymas reikalauja bet kokius neaiškumus vertinti kaltinamojo naudai, todėl vaizdo įrašas neįrodo, kad jis tyčia neužrakino kameros Nr. 31 durų. Teismų nurodyta aplinkybė, kad 2012 m. lapkričio 18 d. 12:16:31 jis esą sąmoningai neužrakino kameros Nr. 31 durų, taip pat prieštarauja logikai, nes mažai tikėtina, jog kažkas dienos metu bandytų išeiti iš kameros. Tad, jeigu būtų sąmoningas ketinimas palikti atrakintas kameros duris, tai turėjo būti padaryta nakties laiku. Be to, byloje nustatyta, kad prie kameros Nr. 31 viso budėjimo metu buvo priėjęs ne vienas asmuo, taigi kiekvienas iš jų turėjo galimybę pastebėti neužrakintas duris arba pats jas atrakinti.
Skundžiamuose nuosprendžiuose akcentuojamas laikas – 2012 m. lapkričio 18 d. 23.06 val., kai kasatorius atnešė nuteistiesiems budėjimo žurnalą, ir nepagrįstai teigiama, kad R. S. patruliavimą antrame aukšte vykdė tik 2:39:49, 3:12:30 val., neminint patruliavimo 00.33 val. (tai užfiksuota 12 vaizdo kamera). Dėl to nepagrįstai buvo atmesti kasatoriaus argumentai, kad, esant neužsklęstam maisto padavimo langeliui, 00.33 val. R. S. tai būtų matęs. Vertinant bylose esančius vaizdo įrašus matyti, kad 2012 m. lapkričio 18 d. 18.18, 18.25 val. buvo atidarytas maisto padavimo langelis iš kameros vidaus, matyti išlindusi ranka ir bandymas atidaryti duris. Taigi, kyla klausimas, kas paliko neužsklęstą maisto padavimo langelį ir kodėl niekas nematė, kad jis buvo neužsklęstas, nors liudytojas R. S. tvirtino, jog toks faktas akivaizdžiai matomas. Šiame kontekste svarbūs ir liudytojo V. M. parodymai, kad nuteistieji geba išeiti iš kameros, nes spynų įrengimas nėra tobulas. Be to, nuteistasis V. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prie maitinimo langelio buvo pritvirtintas siūlas, kuriuo jis pritraukė langelį, kad šis iš koridoriaus pusės atrodytų kaip uždarytas. Nors proceso metu buvo kalbama, kad nuteistieji sugeba išklibinti maisto padavimo langelius, o paskui juos pritraukti siūlu, raiščiu, tai nebuvo tinkamai įvertinta, nebuvo nustatytas realus maitinimo langelio atidarymo ir uždarymo mechanizmas.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jokiomis ikiteisminio tyrimo metu taikytomis priemonėmis nebuvo įrodytas jo ryšys su nuteistaisiais ir susitarimas padėti jiems padaryti nusikaltimą, todėl jis nežinojo ir negalėjo žinoti, ką jie ketina daryti, liko neatskleisti tariami jo nusikalstami motyvai ir tikslai. Byloje nepagrįstai nustatyta, kad iki 2012 m. lapkričio 18 d. jis žinojo, jog V. P. ir H. S. rengiasi padaryti nusikalstamą veiką, nes ne tik kasatorius, bet ir kiti liudytojai patvirtino, kad apie budėjimo vietą sužinojo tik 2012 m. lapkričio 18 d. 8.00 val. paskirstymo į budėjimo vietas metu, anksčiau sužinoti budėjimo vietą nėra jokios galimybės. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad budėjimo grafiko turinys greičiausiai buvo atskleistas, tačiau net ir šios aplinkybės nepakanka įrodyti kasatoriaus ryšiui su nuteistaisiais.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus argumentus dėl atpažinimo iš nuotraukų metu gautų parodymų pripažinimo nepatikimais. Nuteistieji V. P. ir H. S. nurodė, kad, atliekant atpažinimą iš nuotraukų, jiems buvo pateiktos nuotraukos, tarp kurių tik viena buvo pareigūno, t. y. kasatoriaus (T. 4, b. l. 86; T. 5, b. l. 20). Kadangi ryšio blokatorius sunaikintas pataisos namuose, tai, siekiant išsiaiškinti susijusius asmenis, kasatoriaus nuomone, atpažinimui turėjo būti pateiktos bent kelios pareigūnų nuotraukos.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad tarnybiniai pažeidimai užtraukia drausminę atsakomybę, bet ne baudžiamąją. Ne bet koks valstybės pareigūno veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas yra piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme, nes jis gali ir nesiekti šiame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – veikai būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti įstatyme numatytiems padariniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180-693/2015">2K-180-693/2015</a>). Teismai nepaisė kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai plėtojamos sampratos, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, taigi bet koks menkiausias tarnybinis pažeidimas neturi būti kriminizuojamas. Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė – ultima ratio – iškelia tam tikrus reikalavimus pripažįstant veikas nusikalstamomis, t. y. turi būti pagrįstas ne tik vertinamo elgesio pavojingumu ir ginamo gėrio svarba, bet ir baudžiamosios atsakomybės būtinumu, efektyvumu ir ekonominiu tikslingumu. Taigi teismai nepagrįstai galimą tarnybinį pažeidimą prilygino baudžiamajam nusikaltimui (pvz., kitiems Alytaus PN darbuotojams, budėjusiems 2012 m. lapkričio 18, 19 d., paskirtos drausminės nuobaudos, pripažinus, kad buvo padarytas tarnybinis pažeidimas (T. 2. b. 1. 90-113), nepagrįstai konstatavo tyčią ir padarytą didelę žalą, remdamiesi tik formaliu požymiu – kasatoriaus, kaip pareigūno, veiklą reglamentuojančių Alytaus pataisos namų vidaus teisės aktų pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325/2014, 2K-263/2014).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į nuteistojo K. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Visų pirma, atsiliepime pažymima, kad, nuteistasis, nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, ginčija įrodymų vertinimą, tačiau ne įrodinėjimo procesą reglamentuojančių normų taikymo teisėtumo, o įrodymų turinio prasme, ir tai nėra kasacijos dalykas. Konkretus įrodymų turinio vertinimas ir viso baudžiamojo proceso metu surinktų įrodymų patikrinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija. Įvertinus skundžiamų teismų nuosprendžių turinį, akivaizdu, kad įrodymų vertinimas bei įrodinėjimo procesas atitiko visus BPK jam keliamus reikalavimus. Priešingai K. B. nuomonei, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą ir pateikė motyvuotas išvadas. Šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo analogiškus kasaciniam skundui nuteistojo argumentus ir vienareikšmiškai pripažino jų nepagrįstumą. Taigi šioje byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių K. B. argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismų išvados buvo padarytos kiekvieną įrodymą vertinant ne tik atskirai, bet ir visų byloje surinktų ir įrodymais pripažintų duomenų kontekste, t. y. buvo remtasi liudytojų A. Š., G. S., D. A., J. Z., V. M., D. M., kitų nuteistųjų H. S. ir V. P. parodymais, kurie buvo nuosekliai įvertinti juos gretinant su nuteistojo K. B. parodymais, neteikiant prioriteto nė vienam iš jų. Priešingai nei teigia kasatorius, laisvės atėmimo vietoje atlikta apžiūra atitiko BPK 207 straipsnyje numatytus reikalavimus. Abiejų instancijų teismams nekilo jokių abejonių dėl apžiūros ir jos pagrindu priimto procesinio dokumento teisėtumo ir pagrįstumo. Vien tai, kad atliekant įvykio vietos apžiūrą nedalyvavo specialistai, negalėjo būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. BPK nenumato, kad įvykio vietos apžiūra sietina su specialius įgūdžius turinčių asmenų būtinu dalyvavimu. Šioje byloje apžiūrint padaryto nusikaltimo vietą, akivaizdžius spynų, sklendžių pažeidimus galėjo apžiūrėti bei fiksuoti ir specialių įgūdžių neturintis asmuo. Parodymų atpažinti pagal nuotrauką metu V. P. ir H. S. atpažino kasatorių kaip asmenį, kuris juos parvedė iš dušo, neužrakino kameros durų, o paskui paliko neužsklęstą maitinimo langelio sklendę. Nuteistieji K. B. atpažino pagal veido bruožus, ūsus, stambų kūno sudėjimą. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtinęs apygardos teismas nenustatė jokių šio parodymų patikrinimo veiksmo pažeidimų.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad teismai pagrįstai K. B. pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad nuteistasis, eidamas Alytaus pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigas, t. y. būdamas valstybės tarnautoju, neatlikdamas jam tenkančių pareigų, būtent – neužrakindamas kameros durų spynos, neužsklęsdamas stebėjimo – maisto padavimo langelio ir leisdamas nuteistiesiems, nepriklausomai nuo įkalinimo įstaigoje esančio režimo, laisvai judėti ne kameros ribose, pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, padėjo nuteistiesiems sugadinti Alytaus pataisos namuose esantį turtą ir tokiais savo veiksmais sumenkino valstybės institucijos funkcijas, veiklos principus, autoritetą ir prestižą, diskreditavo pačią valstybę – padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir įkalinimo įstaigai. Tokių veiksmų atlikimas suponavo pagrįstą teismų išvadą, kad K. B. veiksmai atitiko būtent nusikalstamos veikos, bet ne tarnybinio nusižengimo sudėtį. Taigi K. B. inkriminuoti nusikaltimai teisingai buvo įvertinti kaip baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, o jo veiksmai pasižymėjo tyčios bei didelės žalos požymiais. K. B. savo veiksmais BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo tiesiogiai neįvykdė, jo veiksmų neteisėtumas pasižymėjo išimtinai pagalbiniais veiksmais, šalinant kliūtis nusikalstamos veikos (turto sunaikinimo) padarymui, todėl taip pat pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip atitinkantys padėjėjo požymius (BK 24 straipsnio 6 dalis).
Nuteistojo K. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų, įrodymų leistinumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas)
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369 straipsnyje, 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015).
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didžiąją jo dalį sudaro teiginiai, kuriais neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo, t. y. kasatorius laikosi pozicijos, kad jis neatliko kaltinime nurodytų nusikalstamų veiksmų – nepadėjo kitiems nuteistiems pasišalinti iš bausmės atlikimo vietos kameros (tyčia neužrakindamas kameros durų spynos ir neužsklęsdamas stebėjimo – maisto padavimo langelio), mano, kad teismai kitaip turėjo vertinti bylos įrodymus ir pateikia savo versiją dėl atskirų įrodymų reikšmės nustatant įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasaciniame skunde įrodymų vertinimo trūkumai ir siejami su esminiais BPK 20 straipsnio ir kitų įrodinėjimą baudžiamajame proceso reglamentuojančių normų pažeidimais, tačiau teiginiai, kuriais argumentuojami šie BPK pagrindai, rodo, kad skundžiamas abiejų instancijų teismų sprendimų pagrįstumas, kuris nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais, todėl tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas įrodymų vertinimas atitinka jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados, motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Nuteistojo K. B. kaltumas piktnaudžiavus tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis) ir padėjus sunaikinti turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 187 straipsnio 1 dalis) įrodytas byloje surinktais bei teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais: nuteistųjų V. P., H. S. parodymais, tarp jų – ir duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų A. Š., G. S., V. K., R. S., D. A., J. Z., V. M., D. M. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo A. K. parodymais, įvykio vaizdo įrašais, rašytine bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose ir kituose bylos dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad šie įrodymai įvertinti kaip visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. lyginant juos tarpusavyje, šalinant iškilusius prieštaravimus, patikrinus, ar nebuvo pažeista jų gavimo tvarka, ir teismams motyvuojant savo sprendimus. Nuteistojo K. B. versijos dėl byloje nagrinėjamų įvykių, t. y. kad nuteistieji iš kameros pasišalino sugadinę durų mechanizmus arba jie buvo netvarkingi, todėl nuteistieji lengvai galėjo atsidaryti kameros duris, kad jis galbūt dėl neatsargumo neatliko tam tikrų pareigų, buvo išanalizuotos kitų bylos duomenų kontekste ir argumentuotai atmestos. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio taip pat matyti, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas motyvuotas išvadas. Kasaciniame skunde dėstomi analogiški nuteistojo apeliaciniam skundui argumentai dėl įrodymų – įvykio vietos apžiūros bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką – gavimo tvarkos nesilaikymo, t. y. įrodymų leistinumo kriterijaus pažeidimo (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), neatsižvelgiant ir nepaneigiant apeliacinės instancijos teismo išvadų šiuo klausimu. Vien tai, kad kasatoriui teismų išvados nepriimtinos ir, jo nuomone, šie įrodymai turi būti vertinami kitaip, savaime nereiškia, kad ginčijami bylos duomenys buvo gauti neteisėtai, o teismų sprendimuose įvertinti netinkamai ir kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Pažymėtina, kad atliekant įvykio vietos apžiūrą (BPK 207 straipsnis) specialisto dalyvavimas ir filmavimas nėra privalomi (BPK 179 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnio 1 dalis), apie šių veiksmų reikalingumą įrodinėjant asmens kaltumą ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju. Iš byloje surinktų įrodymų ir jų vertinimo motyvacijos teismų sprendimuose nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju minėtų veiksmų neatlikimas būtų pakenkęs byloje sprendžiamiems klausimams. Taip pat pažymėtina, kad, atliekant asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką, BPK nenumato jokių specifinių reikalavimų, būtinų nuotraukoms, kurios teikiamos asmeniui atpažinti, išskyrus vienintelį – asmens nuotrauka parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis tos pačios lyties kitų asmenų nuotraukomis, kuriose pavaizduoti pagal išorę panašūs asmenys (BPK 192 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Taigi vien tai, kad nuteistiesiems V. P. ir H. S. atpažinti nebuvo pateikti kiti pataisos namų prižiūrėtojai, t. y. asmenys, užimantys tas pačias pareigas kaip ir atpažįstamasis, nuteistiesiems atpažinus K. B. kaip asmenį, apie kurį jie duoda parodymus, nereiškia, jog šis proceso veiksmas buvo atliktas netinkamai.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, nepadaryta.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.
Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatinėjamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02MzgvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-638/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-638/2005">2K-7-638/2005</a>, 2K-108/2009, 2K-31/2010, 2K-302/2011).
Teismų sprendimuose K. B. nuteisimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pagrįstas teisingu piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties aiškinimu ir taikymu. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti nuteistojo veiksmai ir jų suvokimas atitinka visus BK 228 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. K. B., būdamas Alytaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas, t. y. valstybės tarnautojas, pažeisdamas kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnį, 2012 m. sausio 13 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-6 patvirtinto Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigybės aprašymo 7.18.2 ir 7.18.10 punktus, Alytaus pataisos namų darbo taisyklių 37 punktą, Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 13 straipsnį), tyčia neužrakinęs Alytaus pataisos namų kameros durų spynos ir neužsklendęs stebėjimo – maisto padavimo langelio, taip sąmoningai sudaręs nuteistiesiems V. P. ir H. S. nekliudomai slapta pasišalinti iš kameros ir įvykdyti nusikalstamą veiką – sunaikinti svetimą UAB „N. B.“ 8355,05Lt vertės turtą – mobiliojo ryšio blokavimo aparatą, nesivadovavo įstatymais, netinkamai atliko tarnybines pareigas (tikrinti patalpų durų užraktus, grotas, blokavimo priemones, einant kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus koridoriumi, stebėti nuteistuosius pro kamerų stebėjimo langelį ir tikrinti kamerų durų užraktus), savo tarnybinę padėtį panaudojo priešingai tarnybos interesams, tyčia sulaužė duotą priesaiką Lietuvos Respublikai, taigi neteisėtu veikimu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Teismų sprendimuose taip pat nustatyti ir motyvuoti minėtais veiksmais sukelti padariniai – iškraipytos bausmės atlikimo įstaigos Alytaus pataisos namų funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas ir prestižas, valstybės deklaruojami teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai. Šie padariniai ir byloje nustatytas faktas, kad K. B., kaip valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką – padėjo sunaikinti turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 187 straipsnio 1 dalis), suteikė teismams pagrindą konstatuoti, kad jo veiksmais buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei ir valstybės įstaigai. Taigi teismai, įvertinę nuteistojo veiklos sritį ir einamų pareigų svarbą, nusikalstamos veikos pobūdį, piktnaudžiavimą tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo, kilusius padarinius, padarė pagrįstą išvadą, kad buvo padaryta didelė neturtinė žala ne tik konkrečios valstybės institucijos autoritetui, bet ir valstybės interesams, ir taip pasireiškusi veika ir kilę padariniai atitinka nusikalstamos veikos, o ne drausminio pažeidimo požymius. Teismo nustatytos bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad K. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad minėti jo veiksmai, pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus, yra nesuderinami su tarnybos interesais, kad taip elgdamasis jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir daro valstybei bei valstybės institucijai neturtinę žalą. Taigi, kvalifikuodami nuteistojo K. B. neteisėtus veiksmus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Gintaras Goda
Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
