M. T. pagal BK 253 str., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244-495/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38856-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2.2.2; 2.1.6.3; 2.1.7.5; 2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo ir nuteistojo M. T. gynėjo advokato Aivaro Alimo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

I. B. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų;

M. T. – pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartimi nuteistojo I. B. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo ir nuteistojo M. T. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. B. ir M. T. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, 2016 m. rugpjūčio 16 d. apie 19.33 val. iš savo gyvenamosios vietos, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki miškingos vietovės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., neteisėtai gabeno 200,03 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis? 13,202 g? narkotinės medžiagos heroino ir 0,0900 g karfentanilio, kur 2016 m. rugpjūčio 16 d. apie 19.36 val. M. T. užkasė ir taip paslėpė minėtas narkotines medžiagas, o I. B. tuo metu stebėjo aplinką, kad nebūtų sutrukdyta daryti nusikalstamą veiką. M. T. ir I. B. nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. 19.36 val. iki rugpjūčio 17 d. 8.00 val. miškingoje vietovėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., paslėpę laikė minėtas užkastas narkotines medžiagas, kol 2016 m. rugpjūčio 17 d. 8.00 val. įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai paėmė 13,202 g narkotinės medžiagos heroino ir 0,0900 g karfentanilio ir 2016 m. rugpjūčio 17 d. apie 13.15 val. atliko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau? ir BPK) 158 straipsnyje nustatytus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir į slėptuvę vietoj ten buvusių narkotinių medžiagų padėjo nenarkotines medžiagas, kurios minėtoje slėptuvėje, M. T. ir I. B. nežinant apie jų pakeitimą ir nesuvokiant, kad kėsinamasi į netinkamą objektą, buvo laikomos iki 2016 m. rugpjūčio 20 d. apie 19.50 val., kai I. B., nežinodamas apie narkotinių medžiagų pakeitimą, manydamas, kad iškasė narkotines medžiagas ir nesuvokdamas, kad tai netinkamas objektas, iš minėtos narkotinių medžiagų slėptuvės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., iki vietos priešais (duomenys neskelbtini) namą, Vilniuje, gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o sulaikymo metu išmetė ant žemės miltelius, kurių sudėtyje nebuvo narkotinių medžiagų.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo I. B. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl I. B. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir šią bylos dalį nutraukti; jeigu kasacinės instancijos teismas manytų, kad byloje būtina iš naujo atlikti įrodymų tyrimą, – panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl I. B. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius proceso normų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos I. B. teisės ir kurie sukliudė teismams nešališkai ir nepriklausomai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

3.2. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo užtikrintas teismo nepriklausomumas ir objektyvusis nešališkumas (BPK 44 straipsnio 5 dalis, 59 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nuteistajam I. B. nepranešęs apie teismo posėdžio vietą ir laiką bei jam nedalyvaujant, dėl to buvo suvaržytos jo baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamos teisės (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 275 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnio 2 dalis), taip pat nesprendus bylos atidėjimo ar išskyrimo klausimų (BPK 234 straipsnio 4 dalis, 5 dalies 2 punktas). Tai lėmė I. B. nepagrįstą nuteisimą ir konstitucinės teisės į teisingą teismą pažeidimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis).

3.3. Teismo nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, o kartu ir vienas iš sąžiningo teismo proceso reikalavimų. Teisė į objektyvų ir nešališką bylos išnagrinėjimą sudaro vieną reikšmingiausių tinkamo teismo proceso principo aspektų. Ši asmens teisė reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo bei priklausomumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais?subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Paneigti subjektyvųjį nešališkumą yra sunkiai įmanoma, todėl tolesnes garantijas užtikrina objektyviojo nešališkumo reikalavimas. Objektyvusis nešališkumas apima garantijų, pašalinančių bet kokias protingas abejones teisėjo nešališkumu, buvimą; turi būti nustatyti faktai, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo.

3.4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. B. Teisėjų drausmės ir etikos komisijai buvo pateikęs prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjui G. Dzedulioniui, motyvuodamas tuo, kad šis teisėjas I. B. prašymus išspręsdavo rašydamas elektroninius laiškus I. B. gynėjams, o ne priimdamas motyvuotas nutartis, kurios galėtų būti skundžiamos BPK nustatyta tvarka. Vėliau tam pačiam teisėjui G. Dzedulioniui buvo pareikštas ir nušalinimas, įvertinus faktą, kad teisėjas G. Dzedulionis apie prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo neabejotinai sužinos, bei kitas aplinkybes, t. y. kad I. B. yra romų tautybės, tuo tarpu teisėjas G. Dzedulionis, spręsdamas I. B. įsūnio M. T., kuris taip pat yra romas, suėmimo sankcionavimo klausimą, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje kaip argumentu, pateisinančiu asmens suėmimą, rėmėsi spaudoje pasirodžiusiais ir neigiamą nuomonę formuojančiais straipsniais apie taborą, t. y. kad romų tautybės žmonės platina ir vartoja narkotines medžiagas, romus vadino čigonais; M. T. suėmimo skyrimą motyvavo kaltinamojo neprisipažinimu ir jo teisės neduoti parodymų naudojimusi, I. B. lygiai taip pat dėl inkriminuotų veikų padarymo neprisipažino bei naudojosi jam BPK suteikta teise neliudyti prieš save.

3.5. Tai reiškia, kad teisėjas G. Dzedulionis, kurio požiūris į I. B. buvo ne tik kaip į eilinį kaltinamąjį, bet ir kaip į „čigoną“, taboro gyventoją (nors I. B. net negyvena tabore), kuris būtinai vartoja narkotines medžiagas ir (arba) jomis prekiauja, taip pat ir kaip į asmenį, kuris siekė, kad teisėjui būtų pritaikyta drausminė atsakomybė ir teisėjas būtų nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, realiai nebegalėjo išlikti objektyvus ir bešališkas dėl I. B., todėl privalėjo nuo bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 59 straipsniu, nusišalinti. Tačiau teisėjas G. Dzedulionis to nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas ne tik kad šio pažeidimo neištaisė, nes, nukrypdamas nuo EŽTT ir kasacinės instancijos teismo praktikos, laikėsi pozicijos, kad teisėjo šališkumą gali rodyti tik jo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismo akcentuojama aplinkybė, kad Teisėjų drausmės ir etikos komisijos 2017 m. spalio 31 d. sprendimu teisėjo elgesys? atsakymų pateikimas I. B. advokatui elektroniniu paštu? nebuvo įvertintas kaip esminis BPK reikalavimų pažeidimas, niekaip nepaneigia teisėjo šališkumo. Minėta nacionalinė ir tarptautinė teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog tam, kad būtų konstatuotas teisėjo šališkumas objektyviąja prasme, nereikia turėti neabejotinų teisėjo šališkumo įrodymų, tarp jų ir esminio BPK reikalavimų pažeidimo. Užtenka, kad būtų nustatytos tokios prielaidos situaciją vertinant per objektyvaus stebėtojo prizmę, t. y. jei aplinkybių visuma objektyviam pašaliniam stebėtojui leidžia suabejoti teisėjo nepriklausomumu ir nešališkumu, tai tokios abejonės, siekiant užtikrinti teisę į teisingą teismą, yra pakankamos teisėjui nušalinti.

3.6. Teismo nepriklausomumo reikalavimą pažeidė ir pats apeliacinės instancijos teismas, kadangi du iš trijų bylą nagrinėjusios teisėjų kolegos narių (V. Bavėjanas ir V. Kažys) yra įtariamieji korupcijos byloje. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje ne tik kasatoriui kyla, bet ir bet kuriam objektyviam stebėtojui kiltų pagrįstų abejonių šių teisėjų darbu, priimtų sprendimų teisingumu bei pagrįstumu. Teisėjų korupcijos skandalas eliminavo bet kokį pasitikėjimą šiais teisėjais ir jų priimtais sprendimais, juos diskreditavo visuomenės akyse, todėl jie negali būti laikomi nepriklausomais objektyviąja prasme.

3.7. Pagal BPK 322 straipsnį bylą nagrinėjant apeliacine tvarka posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas; teisę dalyvauti teismo posėdyje turi nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, šių asmenų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką. Pagal teismų praktiką apeliacinio skundo išnagrinėjimas nepranešus nuteistajam arba jam netinkamai pranešus apie teismo posėdžio datą ir laiką yra esminis BPK pažeidimas, nes tai suvaržo kaltinamojo teises, nustatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-570/2003, 2K-633/2007).

3.8. Nors nuteistojo dalyvavimas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nėra privalomas, tačiau teismas visais atvejais privalo sudaryti nuteistajam galimybę šiame procese dalyvauti. Jei būtų priešingai, t. y. jei nebūtų reikalaujama užtikrinti nuteistojo teisės dalyvauti bylos nagrinėjime realizavimo, tokiu atveju įstatymas nenustatytų, kad byla nedalyvaujant nuteistajam apeliacinės instancijos teismo gali būti nagrinėjama tik tada, jei nuteistajam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti į nuteistojo pageidavimą dalyvauti jo bylos teisminiame nagrinėjime ir jo pageidavimu, įgyvendinti šią teisę, turi būti suteikta reali galimybė tai padaryti. Siekdamas tai užtikrinti, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl galimybės nagrinėti bylą nedalyvaujant nuteistajam, privalo įvertinti, ar tinkamai jam buvo pranešta apie posėdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2013">2K-76/2013</a>).

3.9. Pagal BPK 254 straipsnio 1 dalį teismas bylos nagrinėjimo teisme metu gali BPK 234 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju, t. y. jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas, bylą išskirti į kelias. Pagal BPK 234 straipsnio 5 dalies 2 punktą bylos nagrinėjimas atidedamas, kai kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, – kol ji taps žinoma. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai byloje yra keli kaltinamieji (kaip kad nagrinėjamoje byloje) ir dalies jų buvimo vieta nežinoma, byla paprastai išskiriama, o ne atidedama (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtMjY2LTM5OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-266-398/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-266-398/2017">1S-266-398/2017</a>, Kauno apygardos teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtNTItNTkzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-52-593/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-52-593/2018">1S-52-593/2018</a>, 1S-600-317/2016). Tai grindžiama tuo, kad bylos atidėjimas pažeidžia kitų kaltinamųjų teisę į kuo greitesnį bylos išnagrinėjimą, nes kai byla atidedama, ji nenagrinėjama dėl visų kaltinamųjų, tarp jų ir tų, kurių buvimo vieta žinoma. Tuo tarpu, dėl kaltinamojo, kurio buvimo vieta nežinoma, bylą išskyrus į atskirą, dėl likusių kaltinamųjų byla be jokių kliūčių nagrinėjama įprasta tvarka, tai užtikrina jų teisę į kuo greitesnį bylos išnagrinėjimą.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo I. B. bylą nepranešęs ir nesudaręs jam galimybės pasinaudoti savo teise dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme ir atnaujinus įrodymų tyrimą realizuoti kitų BPK garantuojamų teisių. Apeliacinės instancijos teismui iš byloje esančių duomenų buvo žinoma, kad nuteistasis I. B. negavo ir objektyviai negalėjo gauti jam pirmosios instancijos teismo siųsto pranešimo apie bylos nagrinėjimo laiką apeliacinės instancijos teisme (byloje buvo duomenų, kad I. B. adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuriuo ir buvo siųstas pranešimas, nebegyvena, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nepavyksta nustatyti jo gyvenamosios ar buvimo vietos bei susisiekti su juo telefonu, jis nedirba, yra našlys, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą), t. y. apie posėdžio laiką jam nebuvo tinkamai pranešta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, esant atnaujintam įrodymų tyrimui, klausimo dėl galimybės nagrinėti bylą nedalyvaujant I. B. nesprendė ir nesiaiškino, nesprendė pranešimo I. B. apie bylos laiką problemos, o bylą išnagrinėjo tiesiog I. B. nedalyvaujant, nors tokiu atveju privalėjo spręsti bylos atidėjimo arba išskyrimo klausimą.

3.11. Taip apeliacinės instancijos teismas suvaržė I. B. įstatymų garantuojamas teises ir pažeidė teisę į teisingą teismą. Nuteistojo I. B. dalyvavimas teismo posėdyje buvo itin svarbus, nes apeliacinės instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą, kurio metu buvo atliekamas eksperimentas liudytojų parodymams patikrinti ir apklausiami liudytojai – policijos pareigūnai, kurių parodymai šioje byloje yra esminiai, nes būtent jais yra grindžiami teismų sprendimai. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnis). Pagal BPK 275 straipsnio 1 dalį užduoti klausimus teisme apklausiamiems liudytojams turi teisę ir kaltinamasis. Pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. Pažymėtina, kad tiek baudžiamojoje teisėje, tiek ir jos procese nėra dispozityvumo, tai imperatyviosios teisės šakos, todėl jokios prezumpcijos, kad nesant žinomai I. B. buvimo vietai jis tarsi pats atsisakė jam BPK suteikiamų teisių, negalimos. BPK nuostatų, leidžiančių apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti įprasta tvarka, kai nuteistajam nėra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, nėra.

3.12. Teismai iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes teisingais ir patikimais laikė įrodymus, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių (liudytojų veiksmų pobūdžio eksperimento išvakarėse lankantis eksperimento vietoje) (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų bei sprendimus grindė prielaidomis, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, dėl to nepagrįstai nustatė I. B. kaltę dėl BK 260 straipsnio 3 dalies. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais; abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis nuteistojo kaltę; abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 146; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006).

3.13. Teismas, grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai vadovavosi kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusių pareigūnų P. B. ir F. S. (F. S.) parodymais, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl jais nuteistojo kaltė negali būti grindžiama. Apeliacinės instancijos teismas, šiuos parodymus pripažindamas teisingais ir patikimais, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

3.14. Iš teisėsaugos institucijų padaryto vaizdo įrašo matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. miške duobę kasė du žmonės – I. B., dėl kurio tapatybės abejonių nekyla, nes aiškiai matyti jo veidas, ir asmuo, kurio tapatybės nustatyti iš vaizdo įrašo neįmanoma, nes jis į kamerą atsisukęs nugara. Viso proceso metu I. B. nuosekliai aiškino, kad šiame vaizdo įraše matomas kitas žmogus yra A. T., kuris atvežė jam pasaugoti paketą, o ne M. T.. Tuo tarpu policijos pareigūnai P. B. ir F. S. teigė, kad tai M. T., nes, kaip patys tvirtino, jie 2016 m. rugpjūčio 16 d. buvo miške ir iš savo stebėjimo (slėpimosi) vietų neabejotinai atpažino, jog su I. B. miške paketą užkasė būtent M. T., tačiau savo matyto vaizdo jokiomis priemonėmis neužfiksavo, nors stebėjimo, vykusio 2016 m. rugpjūčio 16 d., protokole nurodyta, kad buvo naudojamos vaizdo fiksavimo priemonės.

3.15. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti liudytojo P. B. parodymus dėl jo galimybės matyti narkotinių medžiagų slėptuvės vietą ir liudytojų P. B. bei F. S. galimybę atpažinti asmenis, nutartimi paskyrė eksperimentą, tačiau jo metu gautų duomenų nelaikė įrodymais, kilus abejonių dėl gautų rezultatų objektyvumo. Nepaisydamas to, kad nepavykus eksperimentui policijos pareigūnų parodymai liko nepatikrinti, apeliacinės instancijos teismas liudytojų P. B. ir F. S. parodymus laikė teisingais. Tačiau jei eksperimento, kuriuo buvo siekiama patikrinti liudytojų P. B. ir F. S. parodymus, metu gauti duomenys pripažinti nepatikimais, tai ir šių pareigūnų parodymai negali būti patikimi, nes jie liko nepatikrinti ir jų įstatymo nustatyta tvarka nebeįmanoma patikrinti. Tokie įstatymo reikalavimų neatitinkantys parodymai negali būti laikomi įrodymais.

3.16. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą sprendimas dėl eksperimento atlikimo yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo prerogatyva. Tačiau jei apeliacinės instancijos teismas nusprendė paskirti eksperimentą, vadinasi, jis sutiko ir pripažino, kad policijos pareigūnų P. B. ir F. S. parodymai patys savaime negali būti laikomi patikimais ir kad yra abejonių, ar jie tikrai iš savo nurodytų stebėjimo vietų galėjo atpažinti vaizdo įraše matomą kitą asmenį. Priešingu atveju, t. y. jei teismui nebūtų kilę jokių abejonių dėl policijos pareigūnų parodymų patikimumo, eksperimentas nebūtų buvęs paskirtas. Nelogiška, kad teismas nuspręstų atlikti procesinį veiksmą, jei nematytų tam pagrindo – nebūtų suabejojęs policijos pareigūnų parodymų patikimumu; tai patvirtina ir 2018 m. gegužės 2 d. nutartis, kurioje konkrečiai nurodyta, ką būtina nustatyti eksperimento metu – iš esmės iš policijos pareigūnų nurodytų stebėjimo vietų galimybę matyti ir atpažinti miške prie slėptuvės buvusius asmenis. Atitinkamai, jei teismas bylos nagrinėjimo pradžioje matė liudytojų P. B. ir F. S. parodymų patikimumo trūkumų, dėl to sprendė, kad parodymus būtina patikrinti, tai vėliau, eksperimentui nepavykus, šie parodymai patys savaime negalėjo tapti teisingais ir patikimais. Jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad abejonės policijos pareigūnų parodymais buvo pašalintos ir jie tapo patikimi, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, akivaizdžiai pats sau prieštaravo.

3.17. Pagrindą abejoti policijos parodymų teisingumu sudaro ir kitos aplinkybės, kurių apeliacinės instancijos teismas neįvertino, nors, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, privalėjo.

3.18. Iš nuteistojo M. T. žmonos R. Y. padaryto vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnai P. B. ir F. S. su tyrėja O. R. ne tik lankėsi eksperimento vietoje, bet ir tikrino, iš už kurio medžio geriau matosi buvusi narkotinių medžiagų slėptuvė, matavo atstumus nuo savo stebėjimo vietos iki slėptuvės ir vėliau šias patikrintas stebėjimo vietas parodė eksperimento metu. Pažymėtina, kad jei policijos pareigūnai 2016 m. rugpjūčio 16 d. tikrai fiziškai buvo miške, vykdė stebėjimą ir matė bei atpažino M. T., tai net jei jie eksperimento išvakarėse ir vyko į eksperimento vietą, kaip jie nurodė, dėl savęs, nes buvo įdomu, kaip ten viskas atrodo, ir kad tyrėja prašė parodyti vietą, kur buvo slėptuvė, iš kur pareigūnai vykdė stebėjimą, nėra paaiškinama, kodėl jie ieškojo medžių, iš už kurių geriau matosi, kodėl tikrino matomumą iš už skirtingų medžių, matavo atstumus. Šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu patys pareigūnai negalėjo paaiškinti, pasakė, jog neprisimena. Tačiau juk jei asmuo tikrai buvo toje vietoje, kur sako, ir iš tos vietos tikrai matė bei atpažino nuteistuosius, tai jam nereikėtų tokios vietos ieškoti, juolab pagal tai, iš kur matomumas geresnis.

3.19. Dėl to kyla pagrįstų abejonių, ar policijos pareigūnai P. B. ir F. S. tikrai 2016 m. rugpjūčio 16 d. buvo miške ir (ar) tikrai matė ir atpažino, kad nuteistasis I. B. būtent su M. T., o ne su kažkuo kitu, šiuo atveju A. T., kasė duobę. Yra pagrindo teigti, kad būtent tądien pareigūnai miške nebuvo ir nieko nematė, o aplinkybės, kad tądien nuteistasis I. B. ėjo į mišką ir kasė duobę, jiems yra žinomos iš vaizdo kameros, kuri buvo įrengta miške ir per kurią kurį laiką buvo vykdomas stebėjimas, duomenų. Minėta, vaizdo kamera yra aiškiai užfiksuotas nuteistasis I. B., tačiau kito su juo buvusio asmens tapatybės (ar tai M. T., kaip teigia pareigūnai, ar A. T., kaip teigia nuteistasis I. B.) iš filmuotos medžiagos negalima nustatyti.

3.20. Pareigūnų parodymų dėl nuteistojo M. T. patikimumu verčia abejoti ir tai, kad stebėjimo, vykdyto 2016 m. rugpjūčio 16 d., protokole nurodyta, jog buvo naudojamos vaizdo fiksavimo priemonės, tačiau policijos pareigūnai, apklausiami apeliacinės instancijos teisme, teigė, kad tądien, atlikdami stebėjimą, vaizdo jie nefiksavo, t. y. jokių nuotraukų ir (ar) vaizdo medžiagos, ką jie matė, būdami savo stebėjimo vietose, jie neturi, o paaiškinti, kodėl protokole nurodyta, kad, vykdydami stebėjimą, jie naudojo vaizdo fiksavimo priemones, jie negalėjo. Policijos pareigūnai nurodė ir tai, kad jie ilgą laiką stebėjo I. B. ir M. T., jie buvo kriminalinės žvalgybos objektai, o P. B. pripažino, kad fiksuojant vaizdą vaizdo kameromis miške, esančiame netoli I. B. ir M. T. namų, buvo laukiama, jog ateis būtent jie. Tai patvirtina, kad policijos pareigūnai profesine prasme turi tam tikrą suinteresuotumą bylos baigtimi (sėkmingai užbaigti ilgai vykdytą operaciją), todėl, nesant vaizdo fiksavimo iš pareigūnų stebėjimo vietų, yra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu.

3.21. Byloje jokių įrodymų, kurie paneigtų nuteistojo I. B. versiją, kad vaizdo įraše matomas kitas asmuo yra ne M. T., o A. T. ir kad I. B. manė užkasantis pinigus, nėra. Iš byloje esančio vaizdo įrašo identifikuoti kito žmogaus tapatybės nėra įmanoma. Tai, kad nuteistasis I. B. atsisakė duoti parodymus, dėl to nieko nesakė apie A. T., niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti, jog 2016 m. rugpjūčio 16 d. duobę su I. B. kasė ne A. T., nes atsisakyti duoti parodymus yra įtariamojo BPK garantuojama viena iš teisių, tad naudojimasis šia teise negali būti vertinamas kaip pagrindas daryti išvadą dėl kaltės buvimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad paėmus paketą jautėsi, jog jame yra biri medžiaga, o pinigai nėra birūs, dėl to I. B. negalėjo nežinoti, kad pakete yra ne pinigai, nepagrįsta, nes apklausiamas pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 31 d. posėdyje I. B. nurodė, jog pats paketo į rankas nebuvo paėmęs, jo pirštų atspaudų ant paketo taip pat nerasta.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo M. T. gynėjas advokatas A. Alimas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius baudžiamojo proceso normų pažeidimus.

4.2. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė nustatyta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. proceso metu turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Aiškiai matoma įtampa tarp teismo ir proceso dalyvių kelia pagrįstų abejonių, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teisėjo pasisakymai neturi būti tokie, kad juos būtų galima suprasti kaip neigiamą kaltinamojo vertinimą ar kaip išankstinį priešiškumą, nusistatymą prieš kaltinamąjį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 202/2005).

4.3. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais pasisakoma dėl skundų dėl kardomosios priemonės taikymo, niekaip nesusiję su galimo teismo šališkumo paneigimu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog yra sąlygos skirti kardomąją priemonę, savaime nereiškia, kad bylą nagrinėjusio teisėjo išdėstyti teiginiai nerodo pagrįstos abejonės teisėjo nešališkumu ir toliau organizuojant procesą teisėjas savo veiksmais pašalino šias abejones; iš tolesnių teisėjo veiksmų galima daryti priešingą išvadą.

4.4. Vertinant subjektyvųjį nešališkumo principo aspektą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi viešąja nuomone, tai rodo teismo polinkį į tendencingumą. Nors byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo M. T. ryšius su taboru, teismas nutartyje dėl suėmimo termino pratęsimo tiesiogiai spaudoje pasirodžiusius neigiamą nuomonę formuojančius straipsnius apie taborą ir juose gyvenančius romus susiejo su nagrinėjama byla. Vien tai, kad nuteistasis yra romų tautybės, niekaip neleidžia daryti tokios išvados; tai, kad tabore yra asmenų, vartojančių ar platinančių narkotikus, niekaip nerodo, kad taip daro ir nuteistasis M. T.. Taip teismas demonstruoja galimą tendencingumą ir išankstinį nusistatymą, pagrįstą nuteistojo tautybės vertinimu, tai leidžia abejoti teismo nešališkumu ir įtarti galimą nusistatymą prieš romus, o kartu ir abejoti, ar teismas iš anksto M. T. nelaikė kaltu. Nors, kaip konsultavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, žodis „čigonas“ neturi neigiamos reikšmės, tai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad tokio termino vartojimas nerodo tam tikro teisėjo nusistatymo ir neigiamos nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad žodis „čigonas“ daugiau vartojamas šnekamojoje kalboje ir dažnai yra siejamas būtent su neigiamu nusistatymu prieš šią tautinę mažumą, o žodis,,romas“ jau ganėtinai ilgą laiką vartojamas vietoj įprastinio žodžio „čigonas“ oficialioje kalboje, teisiniuose dokumentuose.

4.5. Pažymėtina, kad žodį „čigonas“ teisėjas pavartojo oficialiame teisiniame dokumente, motyvuodamas asmens tautybe jo galimą dalyvavimą nusikaltime, susijusiame su narkotikais. Todėl, net vertinant žodį „čigonas“ kaip tinkamą ir etišką bei atitinkamai konkuruojantį su žodžiu „romas“, teisėjo šališkumo požiūriu yra svarbus šių žodžių vartojimo kontekstas. Šis žodis buvo vartojamas, pagrindžiant sprendimą skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, kartu nurodant ir narkotikų vartojimo (platinimo) problemą tabore, nors vienintelė sąsaja su taboru galėtų būti tik nuteistojo tautybė. Teismui buvo pareikštas nušalinimas, tačiau teismas nuo šios bylos nenusišalino ir taip nei nuteistajam, nei kitiems proceso dalyviams nesuteikė pakankamų nešališkumo garantijų, todėl ir šiuo aspektu laikytina, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Be to, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, proceso dalyviams kreipusis dėl teisėjo elgesio, rašte nurodė, kad teisėjo darbas turi trūkumų ir nėra korektiškas. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad bylą nagrinėjusio teisėjo elgesys neatitinka objektyvaus nešališkumo standarto.

4.6. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, teisėjo šališkumą vertindamas tik pagal teisėjo elgesio nagrinėjimo Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje faktą bei atsietai vertindamas atskirus teisėjo elgesio aspektus proceso metu, neteisėtai sprendė, jog nėra pagrindo teismą pripažinti šališku, dėl to byla nepagrįstai nebuvo perduota teismui nagrinėti iš naujo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

4.7. BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas privalomas prokuroro ir gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo dalyvavimas yra galimas; šių asmenų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką. Ši taisyklė nėra taikoma, kai apeliacinės instancijos teisme atliekamas įrodymų tyrimas.

4.8. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad gali būti nustatytos aplinkybės, galinčios lemti kitokį, galbūt ir nuteistajam palankų, sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų tyrimas, šiuo atveju liudytojų, policijos pareigūnų parodymų patikrinimas, buvo atliekamas siekiant įvertinti liudytojų, kurių parodymai yra pagrindiniai nuteistąjį kaltinantys įrodymai, parodymų pakankamumą ir patikimumą. Įrodymų tyrimo metu kaltinamasis gali teikti įrodymus, klausimus liudytojams, duoti paaiškinimus ir pan. (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 275 straipsnio 1 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Sistemiškai vertinant BPK nuostatas, galima teigti, kad vykdant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo dalyvavimas yra privalomas, todėl, netinkamai informuojant apie bylos nagrinėjimą ir atitinkamai nesuteikiant nuteistajam teisės dalyvauti bylos nagrinėjime apeliacine tvarka, padaromas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

4.9. Nuteistasis M. T. dalyvavo apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu nuteistajam I. B. nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką. Atliekant įrodymų tyrimą, kito bendrininko dalyvavimas galėjo turėti esminę reikšmę išsamiam bylos nagrinėjimui, taip pat teismas nepagrįstai nepriėmė sprendimo išskirti nuteistojo I. B. bylą. Taip apeliacinės instancijos teismas suvaržė nuteistojo I. B. įstatyme garantuojamas teises, pažeidė rungtyniškumo, teisės į teisingą teismą principus, BPK 22 straipsnio 3 dalį, 275 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo teismų praktika.

4.10. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi pagal BPK normų sistemos nustatytas ribas, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

4.11. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį pripažįstama, kad nors nėra sukurtų tam tikrų standartų, vertinant įrodymus, gautus iš policijos pareigūnų, yra matyti, kad jiems nėra suteikiama išskirtinė reikšmė, ir atitinkamai jų vertinimas neturi skirtis nuo įrodymų iš kitų šaltinių vertinimo, ypač tokiais atvejais, kai tokie parodymai turi didelę reikšmę asmens nuteisimui. Teismas yra kritiškai vertinęs daiktinius įrodymus (2005 m. sprendimas byloje Melnychuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 28743/03) bei pažymėjęs, kad teismai turi būti pasirengę įvertinti netinkamai gautus įrodymus (2015 m. sprendimas byloje Gafgaz Mommadov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 60259/11; 2016 m. sprendimas byloje Huseyenli ir kiti prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 67360/11; 2016 m. sprendimas byloje Ibrahimov ir kiti prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 69234/11; 2008 m. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01). EŽTT, vertindamas galimą pareigūnų kurstymą atlikti nusikalstamą veiką, pažymi, kad pareigūnai turi apsiriboti pasyviu baudžiamosios veikos tyrimu (1998 m. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją). Nors nusikalstamos veikos imitacijos modelio atveju yra sprendžiama dėl jo teisėtumo ir galimybės apskritai patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn esant nustatytam neteisėtumui, pasyvaus baudžiamosios veikos tyrimo standartą galima pritaikyti vertinant pareigūnų veiksmus ir sprendžiant dėl galimo jų suinteresuotumo nagrinėjamos bylos atveju.

4.12. Teismai nustatė, kad liudytojų policijos pareigūnų P. B. ir F. S. parodymai yra vienintelis tiesioginis įrodymas, kuriuo remiantis įrodomas nuteistojo M. T. dalyvavimas narkotinių medžiagų slėpimo procese. Teismų išvada, kad pareigūnų parodymus patvirtina kita byloje esanti medžiaga, yra deklaratyvi, nes teismai nenurodė, kokia konkreti bylos medžiaga leidžia padaryti tokią išvadą.

4.13. Visi kiti byloje esantys įrodymai: 2016 m. rugpjūčio 18 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas, 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvykio vietoje darytas vaizdo įrašas ir 2017 m. birželio 22 d. ekspertizės aktas, nepatvirtina, kad antrasis asmuo, dalyvavęs narkotinių medžiagų slėpimo procese, yra būtent nuteistasis M. T.. 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvykio vietoje darytame vaizdo įraše aiškiai matyti tik vienas asmuo, kito asmens veido nematyti, su tuo sutiko ir teismai. 2017 m. birželio 22 d. ekspertizės aktas tiesiog atskleidžia, kiek ir kokios narkotinės medžiagos buvo slėptuvėje 2016 m. rugpjūčio 16 d. paslėptame pakete, ir nėra niekaip susijęs su asmens, slėpusio narkotines medžiagas, identifikavimu. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų M. B. ir A. T. parodymus, kurie patvirtino, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d., sekimo metu, nuteistasis negalėjo būti įvykio vietoje.

4.14. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis M. T. yra grindžiamas vien prieš jį nusiteikusių policijos pareigūnų F. S. ir P. B. neobjektyviais parodymais, teismai turėjo itin kruopščiai įvertinti liudytojų parodymų patikimumą, galimą jų suinteresuotumą bylos baigtimi ir atitinkamai viso proceso metu jų duotų parodymų nuoseklumą. Teismas, vertindamas šių parodymų patikimumą, nepakankamai dėmesio skyrė kitiems byloje esantiems įrodymams, kurie galėtų parodyti pareigūnų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi ir atitinkamai šių parodymų neobjektyvumą.

4.15. Pareigūnų paaiškinimas, kad jie apsilankė įvykio vietoje eksperimento išvakarėse, norėdami parodyti tyrėjai, kuri nedalyvavo ikiteisminio tyrimo metu, kur bus atliekamas eksperimentas, yra tik pareigūnų versija, siekiant pateisinti tokį savo elgesį ir BPK 197 straipsnio, reglamentuojančio šio procesinio veiksmo atlikimo tvarką, nuostatų pažeidimą. Taip policijos pareigūnams pažeidus BPK reikalavimus, tapo neįmanoma objektyviai ir nešališkai, BPK nustatytais veiksmais patikrinti jų parodymų patikimumą. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti pareigūnų parodymų patikimumu ar jų suinteresuotumu bylos baigtimi. Tokia teismo išvada prieštaringa, prieštarauja bylos medžiagai. Viena vertus, šis teismas pripažino, kad dėl pareigūnų padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų nėra galimybės patikrinti liudytojų policijos pareigūnų parodymų, tačiau, konstatavęs šią itin svarbią aplinkybę, kartu padarė prieštaringą išvadą, kad vis dėlto šių pareigūnų, kurių parodymų patikimumo nėra galimybės patikrinti, parodymai yra pakankami M. T. kaltei pripažinti. Svarstytina, kodėl patyrę pareigūnai, savo parodymuose patvirtinę, kad neabejotinai antrasis asmuo yra M. T., procesinio veiksmo, kuris gali patvirtinti jų parodymus, išvakarėse atliko patyrusiems pareigūnams žinomai neteisėtus veiksmus, kurie visiškai paneigia šio procesinio veiksmo rezultatų patikimumą. Tokie pareigūnų veiksmai nepaneigia galimybės, kad neteisėtai besielgiantys pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir pasiryžę imtis bet kokių priemonių, kad M. T. būtų nuteistas.

4.16. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė minėtų policijos pareigūnų parodymų nuoseklumui, nors jų parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.

4.17. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojas F. S. pažino nuteistąjį M. T. pagal ūgį, bendruosius veido bruožus, jis aiškiai matė abu nuteistuosius, tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas patikslino, kad nuteistiesiems išeinant iš namų jis nematė jų veidų bruožų, tik apsirengimą, identifikavo juos tik priėjus arčiau. Liudytojų parodymai dėl sekimo metu darytų vaizdo įrašų taip pat prieštaringi. Liudytojas P. B. 2017 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad vaizdo įrašo nepadarė, nes viską matė, o 2017 m. gruodžio 21 d. posėdžio metu liudytojas F. S. nurodė, kad byloje esantį vaizdo įrašą darė kolega, t. y. P. B.; šio teismo posėdžio metu liudytojas P. B. jau neprisiminė, ar buvo daromas vaizdo įrašas. Toks liudytojų parodymų nenuoseklumas sustiprina abejones, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. sekimo metu liudytojų sekimo vietoje nebuvo. Be to, tuo tikslu pirmosios instancijos teisme buvo prašoma išreikalauti duomenis iš mobiliojo ryšio operatorių, kurie objektyviai patvirtintų ar paneigtų pareigūnų buvimą įvykio vietoje sekimo metu, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, nes telekomunikacijų operatorių duomenys yra saugomi tik 6 mėnesius, taip užkirsdamas kelią patikrinti pareigūnų parodymus. Prieštaravimai dėl liudytojų P. B. ir F. S. tikslios buvimo vietos sekimo metu nebuvo pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme.

4.18. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą, nurodė, kad, praėjus ilgam laiko tarpui, liudytojai tam tikrų įvykio detalių galėjo tiesiog neprisiminti. Tačiau šis teismas, kritiškai vertindamas nuteistojo ir gynybos prašymu teisme apklaustų liudytojų M. B. ir A. T. parodymus, neatsižvelgė, kad nuo įvykių buvo praėję daugiau negu vieneri metai ir tam tikrų įvykio detalių liudytojai galėjo tiksliai neprisiminti. Taigi, toks teismo vertinimas rodo, kad pareigūnų ir kitų liudytojų parodymams buvo suteikiama išskirtinė svarba ir jų vertinimas buvo visiškai skirtingas. Apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti prieštaringais, nenuosekliais ir galbūt bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymais. Atsižvelgiant į visa tai, teismai, vertindami pareigūnų parodymus, padarė BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą.

4.19. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

4.20. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito. Teismų motyvai yra nepakankami nuosprendžiui pagrįsti, padarytos išvados yra tik jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstos prielaidos, kuriomis remtis konstatuojant asmens kaltę negalima. Nors apeliacinės instancijos teismas įvertino visus apeliaciniame skunde iškeltus klausimus dėl galimų BPK 20 straipsnio pažeidimų, tačiau toks vertinimas formalus, teismas nepagrįstai visus prieštaravimus aiškino kaltinamojo nenaudai.

4.21. Argumentai dėl liudytojų P. B. ir F. S. parodymų prieštaringumo buvo keliami tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta, liudytojų parodymų patikimumui ir jų suinteresuotumui bylos baigtimi svarbios aplinkybės liko neįvertintos.

4.22. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl galimo pareigūnų nebuvimo įvykio vietoje ir dėl neapsaugotos tyrimo vietos palikimo, nepagrįstai vadovaujasi pareigūnų versija dėl „tyrimo taktikos“; tokia išvada nepaaiškinama, prieštarauja elementariai logikai, daroma tik remiantis specialiosios ekspertų komisijos sprendimu neteikti (neišslaptinti) teismui informacijos apie sekimo metu užfiksuotus duomenis. Atsisakymas teikti teismui informaciją dėl papildomų duomenų išreikalavimo savaime nei patvirtina, nei paneigia realaus pareigūnų buvimo sekimo vietoje faktą. Policijos pareigūnai nepaaiškino, kodėl, nustatę narkotinių medžiagų slėptuvę, sekimo metu nesiėmė jokių priemonių, kad būtų fiksuojamos ar apsaugomos slėptuvėje esančios medžiagos, iš sekimo vietos išvyko ir į ją grįžo tik kitos dienos rytą. Tai nebūdingas profesionalių kriminalinės policijos pareigūnų, dirbančių specializuotame nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, tyrimo padalinyje, elgesys, keliantis abejonę, kad policijos pareigūnai sekimą vykdė techninėmis priemonėmis ir patys sekimo metu įvykio vietoje net nebuvo. Nors apeliacinės instancijos teismas eksperimento metu gautų duomenų nepripažino įrodymais, jo atlikimo metu daryto įrašo medžiagą teismas naudojo pareigūnų parodymų nuoseklumui patvirtinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo išskirti pareigūnų žodžiai negali būti vienareikšmiškai suprantami ir interpretuojami kaip pagrindžiantys pareigūnų buvimą stebėjimo vietoje, priešingai, tai patvirtina pareigūnų eksperimento repetavimą.

4.23. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek pats pareigūnas F. S. pažymėjo, tiek ir vaizdo medžiagoje matyti, kad M. T., skirtingai nuo I. B., veido nematyti, ir išvada apie jo buvimą padaryta tik dėl tokių bendrų bruožų kaip ūgis ir šukuosena, kurių kategoriškam asmens identifikavimui nepakanka. Nuteistasis I. B. teigė, kad su juo į mišką ėjo kitas asmuo, todėl nesuprantama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiais parodymais galima pagrįsti nuteistojo M. T. buvimą nurodytoje vietoje.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Radišauskienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo I. B. gynėjo advokato R. Drakšo ir nuteistojo M. T. gynėjo advokato A. Alimo kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

5.1. Nuteistojo I. B. gynėjas R. Drakšas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimu apeliacinio skundo padavęs nebuvo, todėl jo kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nenagrinėtini (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo M. T. gynėjo kasaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvūs, paremti subjektyvia kasatoriaus nuomone ir nėra objektyviai pagrįsti.

5.2. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismas gali būti laikomas šališku tada, kai egzistuoja BPK 58 straipsnyje išvardyti pagrindai. Nešališkumo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2014">2K-49/2014</a>, 2K-145-139/2015, 2K-452-788/2016) reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai – ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas – nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Teismo šališkumas gali būti susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės – teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir pan. Pagal EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją teismo nešališkumas tikrinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais.

5.3. Kaip konsultavo Valstybinės lietuvių kalbos komisija, žodis „čigonas“ lietuvių kalboje vartojamas keturis šimtus metų, o didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ yra apie dvidešimt bendrašaknių žodžių, neturinčių jokios neigiamos reikšmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neakcentavo paties nuteistojo M. T. tautybės, tik procesiniuose dokumentuose paminėjo plačiai žinomą faktą, kad „čigonų tabore“ platinamos narkotinės medžiagos, tačiau tai nėra laikytina diskriminaciniu teiginiu. Visos nutartys, kuriomis nuteistajam M. T. buvo pratęstas suėmimas, buvo skundžiamos Lietuvos apeliaciniam teismui. Skunduose buvo keliamas klausimas ir dėl teismo teiginių apie narkotinių medžiagų platinimą tabore. Lietuvos apeliacinis teismas skundus atmetė ir dėl pirmiau nurodytų tapačių skundų argumentų atmetimo motyvuotai pasisakė. Vertinant tai, kad nuteistųjų slėptuvėje buvo rastas labai didelis kiekis ypač pavojingo ir lengvai perdozuojamo narkotinių medžiagų mišinio, o Vilniaus mieste buvo fiksuojamos narkotikus vartojusių žmonių mirtys, nelaikytina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas viešąjį interesą nusikaltimo pavojingumo ir taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumo kontekste, buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl veikos pavojingumo neprieštarauja ir abiejų instancijų teismų įrodymais pripažinti dar pirmojo, 2017 m. sausio 9 d., teisiamojo posėdžio metu gauti liudytojo P. B. parodymai, jog apie kaltinamuosius pirmą kartą išgirdo kaip apie asmenis, teikusius taborui narkotikus, o Vilniaus mieste pradėjus mirti tabore narkotikus pirkusiems žmonėms, buvo sudaryta tyrimo grupė.

5.4. Proceso dalyvio kreipimasis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašant iškelti drausmės bylą baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teisėjui, nereiškia, kad po tokio kreipimosi teisėjas bylą išnagrinėjo šališkai ir turėjo išankstinę nuomonę dėl asmens kaltumo. Priešingai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas viso proceso metu iš esmės tenkino visus gynybos prašymus: skyrė ekspertizę, kvietė ir apklausė visus gynybos liudytojus, prie bylos pridėjo gynybos pateiktus dokumentus, topografinį žemėlapį, vaizdo įrašą, dėl gynybos naujai pateiktų duomenų pakartotinai į teismo posėdį kvietė liudytojus policijos pareigūnus, visiems proceso dalyviams sudarė vienodas sąlygas užduoti klausimus, teikti paaiškinimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nustatyti neesminiai teisėjo darbo trūkumai dėl atsakymų teikimo elektroniniu paštu negali būti pagrindas laikyti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

5.5. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nebuvo nepriklausomas, nes du kolegijos nariai yra įtariami korupcijos byloje. Pagal Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bylą apeliacine tvarka nagrinėję du Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nariai yra nekalti, kol jų kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Jeigu bylą nagrinėję teisėjai būtų pripažinti kaltais įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu dėl nusikalstamo piktnaudžiavimo nagrinėjant būtent šią baudžiamąją bylą, specifinę įsiteisėjusios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo formą nustato baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių institutas (BPK XXXIII skyrius). Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai ir motyvuotai atmetė nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo, ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, nebuvo objektyvus.

5.6. Pagal BPK 322 straipsnį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šiame posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

5.7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B., kuriam iki tol buvo taikomas namų areštas, įpareigojant jį būti Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir kitos kardomosios priemonės, buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Nuosprendžio paskelbime I. B. dalyvavo. 2018 m. kovo 16 d. buvo gautas Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūno tarnybinis pranešimas, kad nuteistasis I. B. nebuvo surastas, darbo biržoje nurodytas kontaktinis nuteistojo I. B. numeris priklauso ne jam. Nuteistasis I. B., jo gynėjai G. Mekionis, R. Drakšas abiejų instancijų teismų apie nuteistojo I. B. gyvenamosios vietos pasikeitimą neinformavo ir teismams naujo adreso nenurodė. Lietuvos apeliaciniame teisme pirmojo teisiamojo posėdžio metu paskelbus, kad nuteistasis I. B. neatvyko į teismo posėdį, nors šaukimas jam buvo išsiųstas, į kolegijos pirmininko užduotą klausimą dėl galimybės nagrinėti baudžiamąją bylą nuteistajam I. B. nedalyvaujant tiek nuteistųjų I. B., tiek M. T. gynėjai, taip pat ir pats nuteistasis M. T. atsakė, jog kliūčių nagrinėti bylą nėra. Šio ir vėlesnių posėdžių metu gynyba pastabų dėl šaukimuose nurodyto netinkamo nuteistojo I. B. adreso neišsakė. Svarbu ir tai, kad nuteistojo I. B. gynėjas R. Drakšas tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose nurodė tą patį nuteistojo I. B. adresą ((duomenys neskelbtini), Vilnius), kuriuo ir buvo siunčiami teismo šaukimai.

5.8. Pažymėtina ir tai, kad visų teismo posėdžių metu dalyvaudavo nuteistojo I. B. gynėjai, kurie, kaip ir kiti proceso dalyviai, sprendžiant galimybę nagrinėti bylą nuteistajam I. B. nedalyvaujant, nė karto nenurodė apie procesines kliūtis. Į teismo posėdį pagal šaukimą, išsiųstą adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, atvyko nuteistojo I. B. šeimos narė R. Y.. Taigi, nuteistasis I. B. apie apeliacinės instancijos teismo posėdžių laiką turėjo galimybę sužinoti iš savo gynėjų, šeimos narių R. Y. ir nuteistojo M. T., kuris buvo paleistas iš suėmimo vėlesnėje proceso stadijoje, arba pats susisiekęs su Lietuvos apeliaciniu teismu, nes apie tai, jog paduotas apeliacinis skundas, žinojo pats nuteistasis I. B.. Be to, jeigu nuteistasis I. B. nebūtų slapstęsis nuo suėmimo, į teismo posėdžius, esant jo pageidavimui, būtų buvęs konvojuotas.

5.9. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad jis pats slapstėsi nuo suėmimo, žinojo, kad jo interesais paduotas apeliacinis skundas, jam buvo siunčiami šaukimai į jo nurodytą gyvenamąją vietą, kurioje gyveno dar ir jo šeimos nariai, atvykę į teismo posėdžius, nuteistasis bylą nagrinėjusio teismo apie savo buvimo vietos pasikeitimą neinformavo, to nepadarė ir jo gynėjai, be viso to, dar ir nereiškę prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo negalimumo, BPK 322 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.

5.10. Nesutiktina ir su kasacinių skundų argumentais, kad, apeliacinės instancijos teismui nusprendus atlikti dalinį įrodymų tyrimą, nuteistasis I. B. įgijo absoliučiai visas teises, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jis būtinai turėjo dalyvauti tiriant įrodymus. BPK 320 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje nustatytus ypatumus. Vienas iš bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ypatumų yra nustatytas BPK 322 straipsnyje. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, viso proceso metu dalyvavo nuteistųjų gynėjai. Gynėjams nebuvo ribojama galimybė teikti įrodymus, pareikšti prašymus (esminiai gynybos prašymai dėl įrodymų tyrimo, dokumentų prijungimo buvo patenkinti, prašymų išskirti baudžiamąją bylą dėl nuteistojo I. B. išsakyta nebuvo), užduoti klausimus, reikšti poziciją nagrinėjamais klausimais, todėl abiejų kasatorių teiginiai dėl nuteistųjų I. B. ir M. T. teisės į gynybą suvaržymo yra deklaratyvūs ir atmestini.

5.11. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to nuteistųjų gynėjų paduotų kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos aplinkybės, kritikuojamas atliktas įrodymų vertinimas, siūloma kitaip juos vertinti ir, atsižvelgus į atskirus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas, negu padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenagrinėtini. Dalis kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų nurodyta apeliaciniuose skunduose, į kuriuos detaliai atsakė bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas.

5.12. Kasatorių argumentai, kad nuteistasis M. T. neatliko jokių objektyvių nusikaltimo požymių, nes nusikaltimo vietoje buvo ne jis, o kitas asmuo, o nuteistojo I. B. veikoje nebuvo tyčios daryti inkriminuotą nusikalstamą veiką, atmestini kaip nepagrįsti. Teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įvertinę iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą (įvykio vietos apžiūros, savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo, kriminalinės žvalgybos veiksmų, sekimo, daiktų apžiūros protokolų, cheminio tyrimo ir ekspertizės, gynėjų pateiktų dokumentų ir vaizdo daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų duomenis, policijos pareigūnų P. B., F. S., V. B., pačių nuteistųjų I. B., M. T. parodymus), atskleidė nusikalstamų veikų mechanizmą, kiekvieno nusikaltimo dalyvio vaidmenį ir tyčinę jų kaltę.

5.13. Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas kriminalinę žvalgybą ir ikiteisminį tyrimą atlikusius liudytojus P. B., F. S., V. B., tyrė nuteistųjų ir jų gynėjų iškeltas versijas (paketą miške slėpė ne M. T., o A. T., miręs (duomenys neskelbtini); policijos pareigūnai, atlikdami kriminalinės žvalgybos veiksmą, nebuvo miške narkotikų slėpimo metu, todėl nematė ar negalėjo matyti, kas padarė nusikaltimą, ir protokole klaidingai nurodė M. T.). Pirmą kartą liudytojai policijos pareigūnai buvo apklausiami pagal gynėjų pateiktą topografinį žemėlapį, o antrą kartą – pagal nuteistojo M. T. gynėjo pateiktą vaizdo įrašą, t. y. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymų visumą, nustatė, kad apklaustų policijos pareigūnų parodymai nuoseklūs, vieni kitus papildantys ir atitinkantys kitus bylos įrodymus, todėl juos pagrįstai pripažino įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, vėl apklausė liudytojus policijos pareigūnus ir bylos įrodymų visumos kontekste padarė išvadą, jog abejoti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, kaip ir nėra pagrindo abejoti kriminalinės žvalgybos veiksmo protokolo turinio teisingumu. Abiejų instancijų teismai aiškinosi gynybos iškeltą versiją, ar pareigūnai nebuvo neleistinai suinteresuoti bylos baigtimi, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atsakė į apeliaciniuose skunduose keltus tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumo klausimus.

5.14. Abiejų instancijų teismai, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, paties nuteistojo I. B. parodymų nenuoseklumu ir prieštaringumu, vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu, nuteistųjų nurodytą aplinkybę dėl A. T. dalyvavimo, kasant paketą miške vietoj nuteistojo M. T., įvertino tik kaip nelogišką gynybos versiją, atsiradusią vėlyvoje proceso stadijoje. Taip pat abiejų instancijų teismai, atidžiai ištyrę ir įvertinę įrodymus, pačių nuteistųjų parodymų nenuoseklumą, nustatė gynybos liudytojų A. T. ir M. B., neva turėjusių patvirtinti nuteistojo M. T. buvimą inkriminuojamu laiku kitoje vietoje, parodymų prieštaravimus, kurie yra esminiai. Abiejų instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose argumentuota, kodėl liudytojų A. T. ir M. B. parodymai nepripažinti įrodymais.

5.15. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas BK 260 straipsnio prasme – tai medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos: su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-162/2011, 2K-53-895/2016). Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014).

5.16. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog, paėmus slėptuvėje rastą maišelį į rankas, jautėsi, kad viduje yra biri medžiaga, o ne pinigai (kaip teigė nuteistasis I. B.), turintys ir išlaikantys formą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, nešdamas paketą, nuteistasis I. B., kuris dėl paketo turinio teisme davė nenuoseklius parodymus, jautė, jog jame yra ne pinigai, o kitų savybių turinti – biri – medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertino nuteistojo I. B. išsakytą versiją dėl būtinybės kasti A. T. pinigus miške ir šias savo išvadas procesiniame sprendime motyvavo. Abiejų instancijų teismams konstatavus, kad A. T. nesilankė 2016 m. rugpjūčio 16 d. pas nuteistąjį I. B. namuose ir niekaip nėra susijęs su nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo padarymu, buvo pagrįstai konstatuota, jog miške slėptuvėje ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2016 m. rugpjūčio 17 d. rastos ir pakeistos narkotinės medžiagos priklausė jas užkasusiems asmenims, tarp jų ir nuteistajam I. B., kuris, veikdamas kaltinime nurodytu būdu, neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teismo padarytai išvadai dėl nuteistojo I. B. tyčios disponuoti būtent narkotinėmis medžiagomis ir labai dideliu jų kiekiu neprieštarauja ir kiti įrodymai, patvirtinantys, jog atvirai rankose nešdamas paketą nuteistasis I. B. juto paketo svorį, narkotinių medžiagų mišinio nelaikė savo namuose, o laikydamasis konspiracijos ją kartu su nuteistuoju M. T. slėpė, užkasęs miške. Be to, pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą, nuteistasis I. B. buvo žinomas kaip asmuo, kartu su M. T. disponuojantis dideliais narkotinių medžiagų kiekiais, tai patvirtino vėliau surinkti ir ištirti įrodymai, o kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš nuteistąjį I. B. buvo sankcionuoti būtent dėl narkotinių medžiagų, o ne dėl kitos nusikalstamos veikos.

5.17. Skirtingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, konstatuoti, kad teismai, vertindami įrodymus baudžiamojoje byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą pats ir pripažinęs esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes dėl nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė esminį pažeidimą ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nėra pagrindo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo I. B. gynėjo advokato R. Drakšo ir nuteistojo M. T. gynėjo advokato A. Alimo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniuose skunduose nuteistųjų gynėjų išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir sprendimus grindė prielaidomis.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

11. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

12. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius I. B. ir M. T., liudytojus V. B., P. B., F. S., A. T., M. B., ekspertę S. Kaduševičienę, specialistą M. Gavenauską, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų P. B. ir F. S. parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, peržiūrėjo vaizdo įrašų medžiagą, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo kasatoriai, tyrė bei analizavo tiek I. B. ir M. T. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia I. B. ir M. T. kaltę.

13. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

14. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą (paskyrė teismo medicinos ekspertizę I. B., paskyrė eksperimentą, pridėjo dokumentus, peržiūrėjo pateiktą vaizdo įrašą, apklausė liudytojus O. R., P. B., F. S., R. Y.) ir dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus bei apeliacinės instancijos teisme gautus naujus ir ištirtus įrodymus. Šis teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliantų I. B. gynėjo advokato R. Drakšo ir nuteistojo M. T. apeliacinių skundų argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, ir paaiškino, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo, kurių papildomai nekartoja.

15. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė argumentus ir išvadas, paaiškinančias, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas daug dėmesio skyrė proceso dalyvių parodymų ir jų patikimumo analizei: motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojų policijos pareigūnų P. B. ir F. S. parodymus laikė patikimais ir atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus (jų parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, vieni kitus papildė, jie neprieštaravo kitiems bylos įrodymams, o tam tikrų neesminių detalių neprisiminimą lėmė nemažas laiko tarpas nuo kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo iki apklausos teisme, be to, teismas nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą jų suinteresuotumą bylos baigtimi) ir jais vadovavosi, nesivadovavo liudytojų M. B. ir A. T. parodymais (jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi nuteistojo M. T. parodymams), aptarė nuteistųjų gynybos versijas, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje apskritai nebuvo, kad dėl reljefo ypatumų liudytojas F. S. negalėjo matyti nuteistųjų namo ir atpažinti nuteistojo M. T., kad padarant nusikalstamą veiką dalyvavo ne M. T., o A. T., ir byloje esančių įrodymų pagrindu motyvuotai jas atmetė. Teismas taip pat išsamiai paaiškino, kodėl eksperimento metu gauti duomenys nelaikytini įrodymais šioje byloje ir jais nesivadovautina (nes eksperimentas buvo atliktas, nesilaikant eksperimentui atlikti nustatytos tvarkos).

16. Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, jog eksperimento (kuris buvo skirtas liudytojų policijos pareigūnų parodymų daliai patikrinti) duomenų pripažinimas netinkamu įrodymu savaime paneigia policijos pareigūnų parodymus ir daro juos nepatikimus. Pažymėtina, kad eksperimentas buvo skirtas tik liudytojų policijos pareigūnų parodymų daliai (dėl tam tikrų aplinkybių) patikrinti, be to, kaip minėta pirmiau, policijos pareigūnų parodymus patvirtino kitų byloje esančių įrodymų visuma. BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Be to, įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

17. Kasatorių argumentai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo laikytini nepagrįstais, todėl atmestini. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai paneigė apeliantų keliamas abejones dėl teisėjo G. Dzedulionio, nagrinėjusio nuteistųjų bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo, pažymėjo, kad vien teisėjo svarstymas Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje ir jo ne visai korektiškas proceso dalyvių pateiktų prašymų išsprendimo būdas (elektroniniais laiškais) nesudaro pagrindo pripažinti teisėją buvus šališką, kaip ir tai, jog teisėjo nutartyse yra vartojami tam tikri terminai, apibūdinant romų tautybės asmenis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis. Dėl nuteistojo I. B. gynėjo skunde nurodomo argumento, kad du iš trijų bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegos narių yra įtariamieji korupcijos byloje ir todėl kyla pagrįstų abejonių jų priimto sprendimo teisingumu, pažymėtina, jog vien šis faktas savaime nesudaro pagrindo abejoti šių teisėjų priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pagal BPK 443 straipsnio 1 dalį, 444 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl teisėjų piktnaudžiavimo įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti tik tuo atveju, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, jog nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo. Tokių duomenų šioje byloje nėra, jų nepateikė ir nuteistojo gynėjas. Todėl nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacine tvarka teisėjų kolegijos, kurios du nariai teisėjai yra susiję su tiriama baudžiamąja byla dėl korupcijos, priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

18. Dėl kasatorių argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisę į teisingą teismą ir nesudarė sąlygų nuteistajam I. B. dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kad taip buvo pažeistos ir kito bendrininko – nuteistojo M. T. teisės, nes I. B. dalyvavimas posėdyje galėjo turėti esminę reikšmę išsamiam bylos išnagrinėjimui, atkreiptinas dėmesys, jog pagal BPK 322 straipsnį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas; šiame posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai; šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

19. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis I. B. dalyvavo pirmosios instancijos teisme jam skelbiant 2018 m. vasario 26 d. nuosprendį, 2018 m. vasario 27 d. nuteistasis I. B. su advokatu R. Drakšu sudarė atstovavimo sutartį, jo gynėjo apeliacinis skundas teisme gautas 2018 m. kovo 15 d. 2018 m. kovo 20 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyrius raštu pirmosios instancijos teismui grąžino nuosprendį dėl nuteistojo I. B. suėmimo (t. y. kardomosios priemonės, paskirtos iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo), nes jis nebuvo surastas (nei jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, nei namiškių nurodytu jo telefono numeriu, kuris priklauso ne nuteistajam, nuteistasis nedirba). Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 20 d. proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistajam I. B. apeliaciniame skunde nurodytu adresu ir jo gynėjui, išsiuntė pranešimus apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką (2018 m. balandžio 26 d.) apeliacinės instancijos teisme. Į šį teismo posėdį atvyko prokurorė, nuteistųjų I. B. ir M. T. gynėjai, nuteistieji neatvyko, teismo posėdžio protokole nurodyta, kad jiems apie teismo posėdį pranešta įstatyme nustatyta tvarka, proceso dalyviai pareiškė, kad kliūčių nagrinėti bylą nėra, teisėjų kolegija pradėjo nagrinėti bylą iš esmės, nutarė atlikti įrodymų tyrimą. Teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi, atsižvelgdamas į nuteistojo I. B. gynėjo prašymą, nuteistajam I. B. paskyrė teismo medicinos ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti, ar nuteistasis serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių jam būtų per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Ekspertizę atliekančiai įstaigai paprašius papildomų ekspertizei atlikti reikalingų nuteistojo I. B. sveikatos tyrimų, nuteistasis jų neatliko, į gydymo įstaigą neatvyko, todėl ekspertizė buvo atlikta tik iš teismo pateiktų nuteistojo medicininių dokumentų, ekspertizės išvada teismui pateikta 2018 m. rugpjūčio 6 d. 2018 m. rugpjūčio 9 d. apeliacinės instancijos teismas proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistajam I. B. apeliaciniame skunde nurodytu adresu ir jo gynėjui, išsiuntė pranešimus apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką (2018 m. lapkričio 8 d.) apeliacinės instancijos teisme. 2018 m. rugpjūčio 14 d. prokurorė kreipėsi į teismą, prašydama spręsti dėl nuteistojo I. B. paieškos paskelbimo, nes nėra vykdomas sprendimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo I. B. laikyti suimtą – nepavyksta nustatyti jo buvimo vietos bei susisiekti su juo telefonu. Į 2018 m. lapkričio 8 d. teismo posėdį atvyko prokurorė, nuteistasis M. T. ir jo gynėjas, nuteistojo I. B. gynėjas, nuteistasis I. B. neatvyko, tačiau protokole nurodyta, kad jam apie teismo posėdį pranešta įstatyme nustatyta tvarka, proceso dalyviai (tarp jų ir nuteistųjų gynėjai) pareiškė, kad kliūčių nagrinėti bylą nėra. Kituose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose (2018 m. gruodžio 4 d., 2019 m. sausio 4 d.) situacija buvo analogiška, t. y. dalyvavo nuteistojo I. B. gynėjas, pats nuteistasis I. B. neatvyko, proceso dalyviai teigė, kad kliūčių nagrinėti bylą nėra. Į apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimą 2019 m. vasario 19 d. proceso dalyviai neatvyko, nutartis proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistajam I. B. bei jo gynėjui, tą pačią dieną buvo išsiųsta paštu ir elektroniniu paštu.

20. Šių aplinkybių visuma, priešingai nei teigia kasatoriai, neleidžia daryti išvadų, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo nedalyvaujant nuteistajam I. B. ir taip pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalį, 275 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnio 2 dalį, kad nuteistojo I. B., o kartu ir nuteistojo M. T. teisė į teisingą teismą buvo suvaržyta ar pažeista. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo I. B. nedalyvavimas nesukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Pažymėtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų I. B. ir jo gynėjo bei nuteistojo M. T. apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma palengvinti nuteistųjų teisinę padėtį. Minėti bylos duomenys patvirtina, kad viso proceso apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis I. B. vengė atvykti į teismą, slapstėsi, taip pat vengė atlikti sveikatos tyrimus, reikalingus ekspertizės išvadai duoti, apie savo kontaktinių duomenų pasikeitimą nei jis, nei jo gynėjas teismo neinformavo. Be to, nuteistojo gynėjas dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, aktyviai gynė nuteistąjį I. B., reiškė įvairius prašymus, tačiau prašymo bylą nagrinėti ir nuteistajam I. B. dalyvaujant nereiškė; nei jis, nei kito nuteistojo gynėjas nė viename teismo posėdyje kliūčių nagrinėti bylą nedalyvaujant I. B. nenurodė, priešingai, teismo posėdžių metu nurodydavo, kad kliūčių nagrinėti bylą nėra. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 2 dalį dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra nuteistojo teisė, o ne pareiga, todėl, ar dalyvauti bylos nagrinėjime apeliacine tvarka, sprendžia pats nuteistasis, išskyrus atvejus, kai teismas nuteistojo dalyvavimą pripažįsta būtinu; apeliacinės instancijos teismas tokio sprendimo dėl nuteistojo I. B. nepriėmė, teismo posėdžio protokolai patvirtina, kad nuteistasis buvo aktyviai ginamas gynėjo. Priešingai nei tvirtina nuteistojo gynėjas, apeliacinės instancijos teismas sudarė sąlygas nuteistajam I. B. dalyvauti apeliacinės instancijos procese, tačiau pats nuteistasis pasirinko nedalyvauti bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme, o savo teisę į teisingą teismą ir gynybą aktyviai įgyvendino per savo gynėją. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis I. B. sąmoningai vengė tiesiogiai dalyvauti apeliacinės instancijos teismo procese, o jo gynėjas tai kasaciniame skunde traktuoja kaip nuteistojo teisių pažeidimą, taip nuteistasis ir jo gynėjas nagrinėjamoje byloje neteisingai aiškina procesinės teisės – dalyvauti apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo posėdyje? turinį. Nenustačius nuteistųjų teisės į teisingą teismą ir gynybą pažeidimo, atmestini nuteistojo I. B. gynėjo argumentai, kad byla dėl nuteistojo I. B. turėjo būti išskirta; minėta, kad pagal bylos medžiagą matyti, jog nuteistojo nedalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nesukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

21. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai nesilaikė abejonių aiškinimo kaltinamųjų naudai, nekaltumo prezumpcijos principų. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinių skundų teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.

22. Kasatorių nurodomi argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 260 straipsnio 3 dalies – taikymo yra deklaratyvūs, iš esmės siejami su, kasatorių nuomone, neteisingu bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai teismų nustatyti ir aptarti. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorių argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai I. B. ir M. T. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo ir nuteistojo M. T. gynėjo advokato Aivaro Alimo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė