G. R. pagal BK 183 str. 2 d., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-99-489/2023

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00064-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. (G. R.) gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus ir nuteistojo M. Z. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), G. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį G. R. nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

M. Z. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), M. Z. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Pagal BK 219 straipsnio 2 dalį M. Z. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) ieškinys dėl 24 309,83 Eur žalos atlyginimo iš M. Z. atmestas (BPK 115 straipsnio 1 dalis), dėl 171 280,87 Eur (591 395,60 Lt) mokestinės nepriemokos priteisimo paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 14 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų M. Z. ir G. R. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, faktinių aplinkybių pašalintos aplinkybės apie tai, kad „M. Z. G. R. pateikė UAB „E“ rekvizitus“, o „G. R. iš M. Z. gavo UAB „E“ rekvizitus“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, pagamindamas netikrus dokumentus ir juos panaudodamas, padarant didelę žalą, apgaule UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę, būtent: veikdamas bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. vasario 9 d. eidamas UAB „E“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) verslo plėtros direktoriaus pareigas, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Vilniaus mieste, 2010 m. lapkričio mėn. susitarė su UAB „E“ generaliniu direktoriumi ir daliniu šios bendrovės akcininku M. Z. įsteigti UAB „R“ vieninteliam sandoriui su UAB „E“ įforminti, ir ši bendrovė bus naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti. Vykdydamas pastarąjį susitarimą, G. R. 2010 m. lapkričio 22 d. įsteigė UAB „R“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) ir tapo vieninteliu įmonės darbuotoju, 100 procentų akcininku ir direktoriumi.

Po to, M. Z. ir G. R. žinant, kad UAB „E“ iš UAB „R“ jokių konsultavimo paslaugų realioje tikrovėje nepirks, M. Z. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje davus nurodymą UAB „E“ nenustatytam darbuotojui parengti fiktyvią 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutartį Nr. E2010/12/07-01, kurią, vykdydamas M. Z. nurodymą, šis asmuo parengė; 2010 m. gruodžio mėn. – tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku Vilniaus mieste, veikiant pagal UAB „E“ suteiktą įgaliojimą, šios bendrovės vyr. finansininkė N. B., nieko nežinodama apie G. R. ir M. Z. vykdomą nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku pasirašė šią 2010 m. gruodžio 7 d. datuotą konsultavimo paslaugų sutartį Nr. E2010/12/07-01, sudarytą tarp UAB „E“ ir UAB „R“, ją užantspaudavo UAB „E“ antspaudu, ir ją UAB „R“ vardu pasirašė bei UAB „R“ antspaudu užantspaudavo G. R.; tokiais veiksmais G. R. įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie realioje tikrovėje nesuteiktas konsultavimo paslaugas, įvertintas 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM), nurodytas šios sutarties priede Nr. 1: atlikti įmonės esamos plėtros strategijos analizę ir pateikti išvadas tiek žodžiu, tiek raštu; konsultuoti dėl produktų ir paslaugų vystymo galimybių ir strategijos; konsultuoti dėl IT sprendimo taikymo, siekiant verslo plėtros UAB „E“ vardu ieškoti plėtros galimybių; atstovauti UAB „E“ konferencijose, seminaruose, forumuose, derybose, susitikimuose, vykti su UAB „E“ atstovais ar UAB „E“ vardu į komandiruotes verslo plėtros klausimais; konsultuoti kitais verslo plėtros klausimais, nors G. R. žinojo, jog minėto pobūdžio funkcijas jis vykdo bendrovėje UAB „E“, eidamas verslo plėtros direktoriaus pareigas.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką G. R., įgyvendindamas bendrą sumanymą su M. Z., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d., tarpusavyje susitarę, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos į UAB „R“ fiktyviai išrašomas PVM sąskaitas faktūras, šiuos duomenis G. R. pateikdamas UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie G. R. ir M. Z. vykdomą nusikalstamą veiką, ir pastarajai išrašius UAB „R“ 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, dėl tariamai suteiktų konsultavimo paslaugų už 27 951 Lt (iš jų 4851 Lt PVM), be parašo, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, dėl suteiktų konsultavimo paslaugų už 455 686 Lt (iš jų 79 086 Lt PVM), kurioje G. R. pasirašė kaip UAB „R“ direktorius, iš viso už 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM), taip pasirašydamas G. R. įtvirtino melagingus duomenis apie realioje tikrovėje nevykusias UAB „R“ ūkines operacijas ir taip pagamino dvi netikras PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. birželio 30 d., serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d., serija RC, Nr. 002. Po to G. R. pasirašytas netikras sąskaitas faktūras – 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje perdavė UAB „E“ direktoriui M. Z., kuris, žinodamas, jog UAB „R“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos konsultavimo paslaugos UAB „E“ parduotos nebuvo, nurodė O. Š., tuo pačiu metu tvarkančiai UAB „E“ ir UAB „R“ buhalterines apskaitas, įtraukti jas į UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir įvykdyti apmokėjimą UAB „R“ pagal šiuos netikrus finansinius dokumentus, iš viso 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM). M. Z. nurodymu O. Š., nieko nežinančiai apie M. Z. ir G. R. vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB „E“ buhalterinę apskaitą netikras 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, bei į UAB „E“ 2010 metų birželio ir spalio mėn. PVM deklaracijas (FR0600, versija 02) įrašius neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo PVM ir elektroniniu būdu 2011 m. liepos 22 d., 2011 m. lapkričio 25 d. jas pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, G. R. apgaule UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 83 937 Lt (24 309,84 Eur) PVM sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

2. G. R. taip pat nuteistas už tai, kad pasisavino savo žinioje esantį UAB „R“ priklausantį didelės vertės turtą, būtent: pagal UAB „R“ steigimo akto 1.3 punktą, kuriame nurodyta, kad visas bendrovės akcijas pasirašo ir įsigyja jos steigėjas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „R“ direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir savo žinioje turėdamas UAB „R“ priklausantį, jam patikėtą turtą – pinigus, po to, kai UAB „R“ vardu sudaręs ir pasirašęs fiktyvią 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutartį Nr. E2010/12/07-01 su UAB „E“ ir per dvylika kartų nenustatytam UAB „E“ darbuotojui laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. birželio 8 d. iš UAB „E“ banko sąskaitos į UAB „R“ banko sąskaitą mokėjimo pavedimais (mokėjimų dokumentų datos, numeriai ir pinigų sumos nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) iš viso pervedant 438 800 Lt sumą (iš jų 83 937 Lt PVM), G. R. tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku sudarė 2011 m. sausio 3 d. paskolos sutartį tarp UAB „R“, kaip paskolos davėjas – viena pusė, ir fizinio asmens G. R., kaip paskolos gavėjas – kita pusė, šios sutarties 2 punkte nurodė, kad sutartyje nustatyta tvarka bet kuriuo sutarties galiojimo metu paskolos davėjas (UAB „R“ direktorius G. R.) suteikia paskolos gavėjui G. R. įmokas, ir 8.1 punkte nurodė, kad sutartis įsigalioja įsigaliojimo dieną ir galioja tol, kol paskolos gavėjas įvykdys visus savo įsipareigojimus pagal šią sutartį, t. y. nenumatant jokių paskolos sugrąžinimo garantijų ir terminų, ją patvirtino savo parašu ir užantspaudavo UAB „R“ antspaudu kaip UAB „R“ direktorius, t. y. paskolos davėjas, bei savo parašu patvirtino tą pačią sutartį kaip paskolos gavėjas. Šios sutarties pagrindu G. R., žinodamas, kad 438 800 Lt suma įgyta apgaulės būdu, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. spalio 22 d. davė nurodymą UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, pervesti pinigus į G. R. asmeninę banko sąskaitą, O. Š. per devynis kartus (mokėjimų dokumentų datos, numeriai ir pinigų sumos nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) iš įmonės banko sąskaitos pervedė į G. R. asmeninę banko sąskaitą iš viso 391 500 Lt sumą, nurodydama paskirtį – „Paskola pagal sutartį“. Po to G. R. į asmeninę banko sąskaitą pervestas lėšas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. spalio 14 d. išgrynino ir taip pasisavino savo žinioje esantį, UAB „R“ priklausantį didelės vertės turtą – 391 500 Lt (113 386, 24 Eur).

3. G. R. taip pat nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „R“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: pagal UAB „R“ steigimo akto 1.3 punktą, kuriame nurodyta, kad visas bendrovės akcijas pasirašo ir įsigyja jos steigėjas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „R“ direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1, 2 dalių, 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. davė nurodymą UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie nusikalstamą sumanymą, išrašyti dvi UAB „R“ PVM sąskaitas faktūras (2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002), kuriose nurodyta žinomai melaginga informacija apie neva UAB „E“ atliktas konsultavimo paslaugas, O. Š. pagal G. R. pateiktus duomenis kompiuterine technika atspausdino dvi UAB „R“ PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001 (be parašų), ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, kurioje G. R. pasirašė kaip UAB „R“ direktorius, po to O. Š., nežinanti, kad pateiktuose dokumentuose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, apskaitė 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, UAB „R“ apskaitoje už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2011 m. birželio ir spalio mėnesiais.

4. M. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, klastojant dokumentus ir juos panaudojant, padarydamas didelę žalą, apgaule UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę, būtent: M. Z., 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sprendimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. paskirtas į UAB „E“ generalinio direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, tyčia tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje Vilniaus mieste 2010 m. lapkričio mėnesį susitarė su UAB „E“ verslo plėtros direktoriumi ir daliniu šios bendrovės akcininku G. R. įsteigti UAB „R“ vieninteliam sandoriui su UAB „E“ įforminti, ir šią bendrovę, vykdydamas pastarąjį susitarimą, 2010 m. lapkričio 22 d. įsteigė G. R., tapdamas vieninteliu 100 procentų akcininku, direktoriumi ir įmonės darbuotoju.

Po to M. Z., tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir realizuodamas bendrą sumanymą, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje Vilniaus mieste 2010 m. gruodžio mėn. davė nurodymą nenustatytam UAB „E“ darbuotojui parengti 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. E2010/12/07-01, kurioje nenustatytas asmuo, vykdydamas M. Z. nurodymą, įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „R“ įsipareigoja teikti konsultavimo paslaugas, nurodytas minėtos sutarties priede Nr. 1: atlikti įmonės esamos plėtros strategijos analizę ir pateikti išvadas tiek žodžiu, tiek raštu; konsultuoti dėl produktų ir paslaugų vystymo galimybių ir strategijos; konsultuoti dėl IT sprendimo taikymo, siekiant verslo plėtros UAB „E“ vardu ieškoti plėtros galimybių; atstovauti UAB „E“ konferencijose, seminaruose, forumuose, derybose, susitikimuose, vykti su UAB „E“ atstovais ar UAB „E“ vardu į komandiruotes verslo plėtros klausimais; konsultuoti kitais verslo plėtros klausimais, nors M. Z. žinojo, kad G. R. minėtas paslaugas galėtų ir privalėtų suteikti kaip UAB „E“, o ne kaip UAB „R“ darbuotojas, tačiau sutartyje nurodytų konsultavimo paslaugų UAB „R“ neatliko ir neatliks. Po to 2010 m. gruodžio mėn. Vilniaus mieste tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje UAB „E“ vyr. finansininkė N. B., veikdama pagal UAB „E“ direktoriaus įgaliojimą, nieko nežinanti apie nusikalstamą sumanymą, šią tikrovės neatitinkančią sutartį patvirtino savo parašu bei užantspaudavo UAB „E“ antspaudu.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. R., žinodamas, kad minėtų konsultavimo paslaugų neatliko ir neatliks, 2010 m. gruodžio mėn. Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, savo parašu patvirtino ir UAB „R“ antspaudu užantspaudavo minėtą tikrovės neatitinkančią sutartį, taip N. B. ir G. R. įtvirtino melagingus sutarties duomenis.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, M. Z., įgyvendindamas bendrą sumanymą su G. R., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. tarpusavyje susitarę, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos į UAB „R“ fiktyviai išrašomas PVM sąskaitas faktūras kaip tariamai suteiktos UAB „E“. Vykdydamas bendrą sumanymą, G. R., žinodamas, kad UAB „R“ realiai nesuteikė konsultavimo paslaugų UAB „E“, iš M. Z. gautus duomenis pateikė UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai O. Š., nieko nežinančiai apie nusikalstamą sumanymą, kuri, vykdydama G. R. nurodymą, į UAB „R“ PVM sąskaitas faktūras 2011 m. birželio 30 d., serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d., serija RC, Nr. 002, naudodamasi kompiuteriu įrašė G. R. pateiktus žinomai melagingus duomenis, neva UAB „R“ pardavė UAB „E“ konsultavimo paslaugų už 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM), po to G. R. pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB „R“ direktorius ir minėtus netikrus dokumentus perdavė M. Z..

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, M. Z. per nenustatytus UAB „E“ darbuotojus pateikė jas UAB „E“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas ir imituodamas UAB „E“ atsiskaitymus su UAB „R“ už tariamai šios įmonės parduotas konsultavimo paslaugas, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. davė nurodymą tyrimo metu nenustatytam UAB „E“ darbuotojui pervesti pinigus už neva atliktas konsultavimo paslaugas iš UAB „E“ banko sąskaitos į UAB „R“ banko sąskaitą, o būtent per dvylika kartų iš UAB „E“ banko sąskaitos į UAB „R“ banko sąskaitą tyrimo metu nenustatytas UAB „E“ darbuotojas pervedė (mokėjimų dokumentų datos, numeriai ir pinigų sumos nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) iš viso 438 800 Lt sumą.

UAB „E“ buhalterinę apskaitą tvarkanti buhalterė O. Š., nežinodama, kad M. Z. pateiktose minėtose UAB „R“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos konsultavimo paslaugos UAB „E“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, po to, remdamasi į UAB „E“ buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais UAB „R“ netikrais dokumentais, M. Z. nurodymu į UAB „E“ 2010 m. birželio ir spalio mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 83 937 Lt (24 309, 84 Eur) nepagrįstai sumažindama UAB „E“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei 2011 m. liepos 22 d. ir 2011 m. lapkričio 25 d. elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams.

5. M. Z. taip pat nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sprendimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. paskirtas į UAB „E“ generalinio direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. pateikė UAB „E“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š. dvi UAB „R“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuri nieko nežinodama, kad pateiktuose dokumentuose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, apskaitė 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, UAB „E“ apskaitoje už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius.

Be to, M. Z., pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalies ir 58 straipsnio 6 dalies nuostatą, žinodamas, kad 2011 metais UAB „E“ vykdė veiklą, nepateikė bendrovės 2011 m. finansinės atskaitomybės VĮ Registrų centrui.

Be to, M. Z., vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, žinodamas, kad 2011 metais UAB „E“ vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriumi, Vilniaus apskrities valstybine mokesčių inspekcija bei prekių ir paslaugų teikėjais, suteikė paramą bei paskolas juridiniams ir fiziniams asmenims, 2012 m. iš bankų sąskaitų pervedinėjo pinigus kreditams ir palūkanoms apmokėti, nevedė bendrovės buhalterinės apskaitos registrų (turto, skolų bei kt. apskaitos), taip M. Z. organizavo apgaulingą UAB „E“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 16 d.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistojo G. R. gynėjas advokatas A. Juozapavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą G. R. nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Skundžiami nuosprendis ir nutartis yra neteisėti, nes priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį) ir esmingai pažeidus baudžiamojo proceso teisės normas (teismai neatsakė į esminius (pagrindinius) G. R. gynybos argumentus, nesilaikė esminių įrodymų vertinimo taisyklių, surašė baudžiamojo proceso įstatymą neatitinkančius procesinius sprendimus, taip pažeisdami G. R. teisę į sąžiningą (teisingą) procesą; nusikalstamos veikos aprašytos netinkamai, nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taip pažeidžiant G. R. teisę į gynybą ir sąžiningą (teisingą) procesą; apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde). Padaryti pažeidimai neteisėtai suvaržė G. R. kaip kaltinamojo teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir paskesnę nutartį.

6.2. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija: 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartimi Nr. E 210/12/07-01, sudaryta tarp UAB „R“ ir UAB „E“, konsultantas UAB „R“ įsipareigojo UAB „E“ teikti konsultavimo paslaugas; šios sutarties pagrindu UAB „R“ išrašė UAB „E“ dvi PVM sąskaitas faktūras (2011 m. birželio 30 d., serija RC, Nr. 001, dėl 27 951 Lt sumos ir 2011 m. spalio 19 d., serija RC, Nr. 002 455, dėl 686 Lt sumos); vykdydama šią konsultavimo sutartį, UAB „R“ pateikė UAB „E“ ataskaitas apie suteiktas paslaugas (pagal 2011 m. birželio 30 d. ataskaitą suteikta paslaugų už 23 100 Lt (plius 4851 Lt PVM, iš viso 27 951 Lt), pagal 2011 m. spalio 19 d. ataskaitą suteikta paslaugų už 376 000 Lt (plius 79 086 Lt PVM, iš viso 455 686 Lt), kuriose aiškiai nurodyta, kad paslaugos suteiktos pagal konsultavimo sutartį, taip pat įvardytos paslaugos, jų skaičius, įkainiai, sumos.

6.3. G. R. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį esmė yra ta, kad PVM sąskaitos faktūros, kurios išrašytos už neva nesuteiktas paslaugas, buvo įtrauktos į UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias pateikus VMI, UAB „E“ sumažino mokėtiną PVM šiose sąskaitose faktūrose nurodyta PVM suma – 83 973 Lt (24 309,84 Eur). Toks susiklosčiusios situacijos teisinis vertinimas (kvalifikavimas) yra aiškiai neteisingas. G. R. veikoje šiuo atveju nėra nei apgaulės, nei žalos, nei tyčios kaip būtinų ir esminių sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymių.

6.4. Teismai, vertindami UAB „E“ turtinės prievolės panaikinimą kaip pirkimo PVM didinimą ir kartu į biudžetą PVM mokėtino mažinimą, visiškai ignoravo aplinkybę, kad šiuo atveju PVM sąskaitos faktūros buvo ne tik įtrauktos į UAB „E“ buhalterinę apskaitą (ir dėl to buvo sumažintas UAB „E“ PVM mokėjimas biudžetui), bet PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos ir į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir deklaruotos PVM deklaracijos mokesčių inspekcijoje, taip sukuriant prievolę UAB „R“ sumokėti šių sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM, šią prievolę UAB „R“ įvykdė. Šiuo atveju teismai išskaidė PVM susidarymo mechanizmą, vertindami tik vieną jo dalį, kurioje paslaugas perkanti įmonė (UAB „E“) PVM sąskaitas faktūras įtraukė į pirkimus ir taip sumažino mokėtiną PVM, tačiau visiškai nevertino kitos jo dalies, kurioje parduodančioji įmonė (UAB „R“) PVM sąskaitas faktūras taip pat įtraukė į savo buhalteriją, tik į pirkimus, ir taip susikūrė prievolę mokėti tą patį PVM. Toks išskyrimas yra dirbtinis ir nepateisinamas. PVM susidarymo ir įskaitymo (atskaitymo) mechanizmą būtina vertinti kaip visumą, o ne tik vieną kažkurią jos dalį. Priešingas vertinimas (toks, koks šiuo atveju pateikiamas žemesniųjų instancijų teismų) iškreipia visą šio mokestinio klausimo esmę ir lemia klaidingą vertinimą tiek mokesčių teisės, tiek baudžiamosios teisės prasme.

6.5. Be to, pažymėtina, kad sukčiavimas atsiranda tada, kai netikros PVM sąskaitos faktūros įtraukiamos į PVM deklaracijas ir šios pateikiamos VMI. Šiuo atveju G. R. nei buvo kaltinamas (nuteistas) tuo, kad kaip nors prisidėjo prie UAB „E“ PVM deklaracijų pildymų ir PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo (dėl to pagal BK 222 straipsnį atskirai nuteistas M. Z.), nei su tuo ką nors turi bendra (pagal einamas pareigas G. R. nebuvo atsakingas už UAB „E“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir santykius su VMI). G. R. įtraukė PVM sąskaitas faktūras į UAB „R“ (o ne į UAB „E“) buhalterinę apskaitą, jas deklaravo PVM deklaracijose VMI ir sumokėjo PVM. Todėl ir šiuo aspektu G. R. veikoje nėra jokios apgaulės kaip sukčiavimo požymio VMI (valstybės) atžvilgiu.

6.6. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad UAB „R“ atlygino žalą sumokėdama VMI, tačiau padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad tai nekeičia veikos kvalifikavimo (nutarties 73 punktas). Pagal tokį teismo vertinimą išeina, kad UAB „R“ atlygino žalą už kitą juridinį asmenį (UAB „E“), nors neįmanoma vienam juridiniam asmeniui atlyginti kito juridinio asmens mokestinės žalos, o iš tikrųjų UAB „R“ ne atlygino kokią nors UAB „E“ žalą valstybei, o sumokėjo VMI savo PVM, atsiradusį būtent į UAB „R“ buhalteriją įtrauktų ir VMI deklaruotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Tai, kad UAB „R“ PVM sumokėtas jau vėliau proceso metu, nekeičia šios mokestinės teisinės situacijos vertinimo. Pažymėtina, pagal PVM sąskaitas faktūras UAB „R“ sumokėjo PVM per du kartus – dalį 2010–2012 m., kitą dalį 2016 m., gavusi VMI 2016 m. vasario 19 d. raštą, kuriame nurodoma, kad UAB „R“ skolinga 45 056,67 Eur (16 728,16 Eur pelno mokesčio, 1945,77 Eur pelno mokesčio delspinigių, 22 588,7 Eur PVM, 1364,71 Eur PVM delspinigių, 2429,33 Eur pagal vykdomuosius dokumentus). Gavusi šį raštą, UAB „R“ nedelsdama sumokėjo visus mokesčius, įskaitant likusią nesumokėtą PVM dalį. Pažymėtina, kad UAB „R“ įtraukė PVM sąskaitas faktūras į savo buhalterinę apskaitą, tinkamai deklaravo VMI PVM deklaracijose ir tai padarė laiku. Be to, visi mokesčiai buvo sumokėti su delspinigiais. Taigi, šiuo atveju tarp UAB „R“ ir VMI susiklostė įprasti mokestiniai teisiniai santykiai – mokestine tvarka, taikant baudines priemones (delspinigius), buvo išieškoti tinkamai ir laiku deklaruoti mokesčiai. Šių įprastų mokestinių santykių kriminalizavimas nagrinėjamu atveju yra dirbtinis, neatitinkantis baudžiamosios teisės prigimties ir paskirties. Vienas iš esminių baudžiamosios teisės principų yra jos kraštutinis pobūdis (lot. ultima ralio).

6.7. Šiuo atveju negali būti jokio sukčiavimo (BK 182 straipsnis) valstybės atžvilgiu ir dėl to, kad pirmiau nurodytų paslaugų pagal konsultavimo sutartį suteikimą patvirtino (pripažino) VMI. Jeigu paslaugos, kaip teigia žemesniųjų instancijų teismai, nebuvo suteiktos, vadinasi, nebuvo sukurtas mokesčių (PVM, pelno) objektas, atitinkamai VMI neturėtų jokios teisės reikalauti iš UAB „R“ mokesčių (ir dar su delspinigiais) sumokėjimo, o UAB „R“ sumokėti mokesčiai tokiu atveju būtų sumokėti be faktinio ir teisinio pagrindo ir turėtų būti grąžinami UAB „R“ (lot. restitutio in integrum). Šiuo atveju ne tik PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir VMI pateiktos PVM deklaracijos, bet ir VMI UAB „R“ atžvilgiu skaičiavo mokesčius (PVM, pelno) pagal bendrovės pateiktas deklaracijas, siekė juos išsiieškoti ir tai galiausiai padarė UAB „R“ sumokėjus visus mokesčius (PVM, pelno) ir dar su delspinigiais, nesiimdama jokių teisinių veiksmų dėl sandorio nuginčijimo. Negali tuo pačiu metu ir dėl to paties valstybė būti „apgauta“, bet kartu ir „neapgauta“. Į šias esminę reikšmę turinčias aplinkybes (esminius gynybos argumentus) neatsakė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai.

6.8. G. R. neteisėtai nuteistas ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Teismų pozicija dėl BK 183 straipsnio 2 dalies dalyko – neva pasisavintų UAB „R“ 438 000 Lt – yra iš esmės neaiški ir prieštaringa. Viena vertus, aprašant šią veiką nurodoma, kad šis turtas UAB „R“ yra apgaulės būdu įgytas iš UAB „E“, ir teismai laiko, kad šie pinigai yra iš esmės neteisėtai gauti iš UAB „E“ (paslaugos nesuteiktos, ūkinės operacijos realiai neįvyko, todėl UAB „R“ neturėjo teisės gauti 438 000 Lt; UAB „E“ pervedamos sumos buvo vienintelis UAB „R“ pajamų šaltinis; 438 000 Lt iš UAB „E“ į UAB „R“ „fiktyvios konsultavimo sutarties pagrindu“), kita vertus, 438 000 Lt laiko UAB „R“ „priklausančiu didelės vertės turtu“. Tačiau jeigu UAB „R“ „neturėjo teisės gauti 438 000 Lt“ ir šie pinigai UAB „R“ gauti „fiktyvaus sandorio pagrindu“, vadinasi, tai nėra UAB „R“ teisėtai gautas turtas. Pažymėtina, kad nei iš teismų sprendimų konstatuojamųjų dalių, nei iš motyvuojamųjų dalių nėra aišku (nenurodoma), kaip teismai kvalifikuoja 438 000 Lt pervedimą iš UAB „E“ į UAB „R“ banko sąskaitą (sukčiavimas, iššvaistymas ar kt.). Tačiau jeigu tai yra lėšos, gautos apgaulės būdu, pervestos panaudojus netikras PVM sąskaitas faktūras, išrašytas pagal fiktyvią konsultavimo sutartį, tokiu atveju mažiausiai tai yra lėšų perleidimas be faktinio pagrindo ir neteisėtas. Ir toks turtas negali būti laikomas UAB „R“ teisėtai priklausančiu turtu, atitinkamai nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, dalyku.

6.9. Teismų pozicija dėl paskolos sutarties, kurios pagrindu G. R. skolinosi ir persivedė pinigų sumas iš UAB „R“ į savo asmeninę banko sąskaitą, taip pat yra iš esmės neaiški ir prieštaringa. Viena vertus, teismas G. R. veiksmus kvalifikuoja kaip UAB „R“ lėšų pasisavinimą be teisėto pagrindo, kita vertus, teismai paskolos sutarties nelaiko „netikra“, „fiktyvia“ ar pan. (paskolos sutartis nėra inkriminuojama kaip netikra pagal BK 300 straipsnį). Priešingai, kaltinime (veikos aprašyme) nurodoma, kad pinigai G. R. buvo pervesti paskolos sutarties pagrindu, pavedimuose nurodant „paskola pagal sutartį“. Ir savo sprendimuose ją analizuoja tik nurodydami tam tikrus šios sutarties formos trūkumus. Iš tokios teismų pozicijos negalima suprasti, kaip teismai vertina minėtą paskolos sutartį – kaip sudarytą ir teisiškai galiojantį dokumentą ar kažkaip kitaip. Pažymėtina, kad paskolos sutartis negali vienu metu būti ir galiojanti, ir neturinti teisinės galios (nesukurianti paskolos santykių tarp šalių).

6.10. Teismai kaip „priekaištą“ paskolos sutarčiai, sudarytai tarp UAB „R“ ir G. R., nurodo tai, kad joje nenurodyta jokių paskolos grąžinimo garantijų ir terminų, tačiau kokią teisinę reikšmę šioms aplinkybėms suteikė teismai ir kokią įtaką (reikšmę) tai turi veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, iš teismų sprendimų neaišku. Pažymėtina, kad civilinės sutarties turinys yra išimtinai šalių tarpusavio santykių dalykas (dispozityvumo principas). Tokios sutarties sąlygos, kurios nurodytos paskolos sutartyje, yra sudarytos šalių laisva valia ir neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Paskolos sutartis neturi būtinai turėti kažkokių „grąžinimo garantijų“, juo labiau iš teismų sprendimų net ir neaišku (nenurodoma), kokių garantijų šiuo atveju teismai pasigedo. Tuo tarpu teismų vertinimas, kad paskolos sutartyje nėra terminų, apskritai remiasi klaidingu įrodymų turiniu. Paskolos sutartyje terminas yra nurodytas paskolos sutarties 1.1 punkte (sąvoka „terminas“ reiškia laikotarpį, kuris prasideda įsigaliojimo dieną ir baigiasi 2012 m. gruodžio 31 d.), todėl teismo vertinimas apie termino nebuvimą yra neteisingas. Pažymėtina, kad paskolos sutartis yra ir atlygintinė (paskolos sutarties 2.2 punktas), joje nurodyta ir civilinė atsakomybė už sutarties pažeidimą (paskolos sutarties 6.2 punktas). Bet kuriuo atveju „grąžinimo garantijų“ nebuvimas ar „terminų“ netikslumas nedaro paskolos sutarties niekinės ir niekaip nepagrindžia veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Todėl šiuo atveju pinigai (438 000 Lt) iš UAB „R“ į G. R. asmeninę banko sąskaitą pervesti teisėtai, tikros ir galiojančios paskolos sutarties pagrindu, atitinkamai šiuo atveju G. R. veikoje nėra veikos neteisėtumo kaip BK 183 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėties požymio.

6.11. Teismų vertinimas, kad šiuo atveju visi pinigai, kurie buvo gauti iš UAB „E“, iš esmės buvo panaudoti G. R. asmeninėms reikmėms, išskyrus sumokėtus mokesčius, nekeičia G. R. veikos vertinimo. Kam G. R. panaudojo pasiskolintus pinigus, neturi jokios teisinės reikšmės, nes paskola šiuo atveju buvo ne tikslinė, todėl G. R. pasiskolintais pinigais galėjo laisvai disponuoti savo nuožiūra. Tai, kad G. R. nėra grąžinęs paskolos, taip pat neturi teisinės reikšmės, nes civilinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymas savaime nėra nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnyje, požymis (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013). Šiuo atveju paskolos sutartis sudaryta tinkamai (yra teisėta), ji atvaizduota UAB „R“ buhalterinėje apskaitoje, būtent šios sutarties pagrindu buvo pervesti pinigai (paskola) G. R., G. R. skola UAB „R“ deklaruota VMI (veiksmai įforminti, lėšų judėjimas per banką neslėptas); ir nors G. R. nėra visiškai įvykdęs paskolos sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų (grąžinęs paskolos), nėra jokių kliūčių šiuos pinigus iš G. R. išsiieškoti – jis yra mokus, niekaip nevengia kokių nors teisinių veiksmų dėl paskolos išieškojimo, nesislapsto ir t. t.

6.12. Teismai neteisėtai konstatavo, kad G. R. veikoje yra nusikaltimo, nustatyto BK 203 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nesant paslaugų pagal konsultavimo sutartį nesuteikimo fakto, teismų išvados apie nusikaltimo, nustatyto BK 203 straipsnio 2 dalyje, sudėties buvimą G. R. veikoje yra savaime neteisingos. Taip pat neturi teisinio pagrindo ir teismų išvada, kad UAB „R“ buvo įsteigta „sukčiavimui nuslėpti“. UAB „R“ įtraukė PVM sąskaitas faktūras į savo buhalterinę apskaitą ir deklaravo VMI PVM deklaracijose, tai padarė laiku, be to, visus mokesčius su delspinigiais sumokėjo. UAB „R“ veikla neturi nieko bendra su kito juridinio asmens UAB „E“ PVM deklaracijų pildymu ir teikimu VMI, todėl nėra jokio pagrindo UAB „R“ kaltinti „sukčiavimo nuslėpimu“. Kitos teismų nurodomos aplinkybės (UAB „R“ sudarė tik vieną sandorį su UAB „E“; šio sandorio pagrindu gautos lėšos buvo UAB „R“ vienintelės pajamos; G. R. buvo vienintelis UAB „R“ darbuotojas) taip pat niekaip nerodo UAB „R“ veiklos neteisėtumo BK 203 straipsnio 2 dalies prasme, nes nė viena iš šių aplinkybių nėra neteisėta ar uždrausta įstatymu, todėl šios teismų nurodomos aplinkybės neturi jokio neigiamo teisinio vertinimo ir negali lemti G. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį. Dėl to ši bylos dalis ne nutrauktina, o G. R. išteisintinas.

6.13. G. R. nuteisimas dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) yra išvestinis iš kaltinimo (nuteisimo) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Nesant dokumentų klastojimo ir sukčiavimo, savaime nėra ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, atitinkamai ir ši skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalis yra neteisėta, todėl naikintina.

6.14. G. R. nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį taip pat neteisėtas. Įvertintina tai, kad ne tik teismų pozicija, jog paslaugos pagal konsultavimo sutartį nebuvo suteiktos, yra neteisinga, bet apskritai neaišku, kokie konkrečiai dokumentai, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, šiuo atveju laikomi suklastotais. Tiek teismų sprendimuose, tiek kaltinamajame akte minimi dokumentai – konsultavimo sutartis, PVM sąskaitos faktūros, PVM deklaracijos, paskolos sutartis, ataskaitos, kurie vienaip ar kitaip yra vertinami kaip teisiškai ydingi. Teismų sprendimų konstatuojamojoje dalyje yra aprašomos teismų nustatytos G. R. veikų faktinės aplinkybės, tačiau jose nenurodomas G. R. veikų baudžiamasis teisinis vertinimas (kvalifikavimas pagal vieną ar kitą BK specialiosios dalies straipsnį). Kaltinamajame akte kaip nusikalstama veika, nustatyta BK 300 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuojama tik pirmoji aprašyta veika, kartu su BK 182 straipsnio 2 dalyje. Galima daryti prielaidą, kad tik šioje veikoje aprašyti dokumentai ir su jais susiję veiksmai kvalifikuojami kaip dokumentų klastojimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Tačiau gynyba neturi spėlioti, nuo ko ginti kaltinamąjį, ir kaltinamasis turi teisę tiksliai žinoti, kurie konkrečiai dokumentai laikomi suklastotais ir kurie jo veiksmai laikomi klastojimu (už ką konkrečiai nuteisiamas). Apibendrinant, kaltinimas (veikų aprašymas) dėl dokumentų klastojimo yra netinkamas (neapibrėžtas, nekonkretus, neaiškus) ir pažeidžiantis G. R. teisę į gynybą ir sąžiningą (teisingą) procesą.

6.15. Veikų aprašymas neaiškus (neapibrėžtas, nekonkretus), pažeidžiantis G. R. teisę į gynybą ir sąžiningą (teisingą) procesą, ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei 183 straipsnio 2 dalį. Aprašant nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodoma, kad PVM sąskaitos faktūros, kurios išrašytos už neva nesuteiktas paslaugas, buvo įtrauktos į UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias pateikus VMI, UAB „E“ sumažino mokėtiną PVM šiose sąskaitose faktūrose nurodyta PVM suma – 83 973 Lt. Tačiau klaidinančiai nenurodoma (nutylima), kad PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos ir į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir deklaruotos PVM deklaracijos mokesčių inspekcijoje, taip sukurta prievolė UAB „R“ sumokėti šių sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM – tą pačią 83 973 Lt (24 309,84 Eur) sumą. Taip veikos aprašyme dirbtinai išskaidytas PVM susidarymo mechanizmas, nurodant tik vieną jo dalį, kurioje paslaugas perkanti įmonė (UAB „E“) PVM sąskaitas faktūras įtraukė į pirkimus ir taip sumažino mokėtiną PVM, tačiau nenurodant kitos jo dalies, kurioje parduodančioji įmonė (UAB „R“) PVM sąskaitas faktūras taip pat įtraukė į savo buhalteriją, tik į pirkimus, ir taip susikūrė prievolę mokėti tą patį PVM. Toks veikos aprašymas iškreipia realią faktinę situaciją ir negali būti laikomas tinkamu. G. R. yra nuteistas už UAB „R“ „priklausančio didelės vertės turto“ pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis), tačiau aprašant šią veiką nurodoma, kad šis turtas UAB „R“ yra apgaulės būdu įgytas iš UAB „E“. Iš tokio veikos aprašymo neaišku, kaip šiuo atveju vertinamas pasisavinimo dalykas – kaip teisėtai UAB „R“ priklausantis turtas ar kaip neteisėtai („apgaulės būdu“) iš UAB „E“ įgytas turtas. Toks veikos aprašymas taip pat netinkamas, pažeidžiantis G. R. teisę į gynybą ir teisę į sąžiningą (teisingą) procesą. Pažymėtina, kad teisės į gynybą ir teisės į teisingą (sąžiningą) procesą kontekste kaltinamajam ir gynybai neužtenka daugmaž suprasti kaltinimo esmę. Asmuo turi teisę tiksliai žinoti, kuo yra konkrečiai kaltinamas ir už ką yra nuteistas, t. y. koks vienas ar kitas asmens veikimas ar neveikimas sudaro vienos ar kitos nusikalstamos veikos sudėtį. Todėl tai, kad šiuo atveju G. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė suprantąs kaltinimo esmę (kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas), nepaneigia jo teisės žinoti, kuo jis buvo kaltinamas ir už ką nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie kaltinimo (veikų aprašymo) atitiktį įstatymo reikalavimams (nutarties 17 punktas), tačiau neatsakė į konkrečius apeliacinio skundo argumentus ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų.

6.16. Šioje byloje esminė faktinė aplinkybė, kuri lėmė G. R. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, yra ta, ar G. R. suteikė paslaugas UAB „E“ pagal konsultavimo sutartį ar ne, ir dėl šios esminės faktinės aplinkybės teismų sprendimai yra iš esmės prieštaringi. Viena vertus, teismai argumentuoja, kad paslaugos turėjo būti suteiktos ir buvo suteiktos G. R. ne kaip UAB „R“ atstovo, o kaip UAB „E“ darbuotojo. Kita vertus, teismai argumentuoja, kad paslaugos pagal konsultavimo sutartį nebuvo suteiktos. Taigi, visiškai neaiški teismų pozicija dėl paslaugų suteikimo: ar, teismų vertinimu, G. R. suteikė paslaugas UAB „E“, tačiau jas suteikė ne kaip UAB „R“ atstovas, o kaip UAB „E“ darbuotojas, ar G. R. apskritai nesuteikė paslaugų. Tokia teismų pozicija dėl šiai bylai teisingai išspręsti esminę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės rodo esminį teismų sprendimų prieštaringumą ir sudaro savarankišką pagrindą naikinti teismų sprendimus.

6.17. Teismų išvada, kad G. R. paslaugas privalėjo suteikti ir suteikė ne kaip UAB „R“ atstovas, o kaip UAB „E“ darbuotojas, yra neteisinga, paremta klaidingu įrodymų turiniu, esminių gynybos įrodymų nevertinimu, įrodinėjimo naštos perkėlimu G. R. ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimu. Byloje nė vienas specialistas, ekspertas ar privatus konsultantas netyrė, ar paslaugas G. R. suteikė kaip UAB „R“ atstovas, ar kaip UAB „E“ darbuotojas, ir dėl šios aplinkybės jokios išvados nepateikė, o teismai nenurodė, kurie konkretūs G. R. parodymai ir (ar) kurių liudytojų kurie konkretūs parodymai patvirtina, kad G. R. paslaugas, už kurias buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir kurios nurodytos ataskaitose, suteikė ne kaip UAB „R“ atstovas, o kaip UAB „E“ darbuotojas. Pažymėtina, kad G. R., priešingai, viso proceso metu nuosekliai teigė, kad paslaugas suteikė kaip UAB „R“ atstovas pagal konsultavimo sutartį, nes suteiktos paslaugos neįėjo į jo kaip UAB „E“ darbuotojo verslo plėtros direktoriaus pareigas. Ši viena iš esminių gynybos pozicijų šioje byloje yra nepaneigta. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu šiai aplinkybei teismas skyrė ypatingą dėmesį. Atnaujindamas įrodymų tyrimą ir pareikalaudamas UAB „E“ verslo plėtros direktoriaus pareigybės aprašymo, teismas aiškiai pademonstravo, kad abejoja dėl UAB „E“ verslo plėtros direktoriaus pareigų turinio. Atlikus šiuos papildomus proceso veiksmus, naujų duomenų neatsirado (UAB „E“ paslaugų suteikimo verslo plėtros direktoriaus pareigybės aprašymas į bylą nebuvo gautas). Nepaisydamas to, teismas atmetė savo paties iškeltas abejones, nesivadovavo in dubio pro reo principu, perkėlė įrodinėjimo naštą G. R. ir, argumentuodamas tuo, kad G. R. „neįrodė“, jog paslaugas suteikė kaip UAB „R“ darbuotojas, padarė išvadą, kad paslaugas G. R. suteikė kaip UAB „E“ darbuotojas. Apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę apskritai ignoravo, dėl jos nepasisakė, taip neatsakydamas į vieną iš esminių gynybos ir apeliacinio skundo argumentų.

6.18. Tai, kad paslaugos pagal konsultavimo sutartį buvo suteiktos, patvirtina byloje esantys įrodymai: konsultavimo sutartis, PVM sąskaitos faktūros, ataskaitos, G. R. parodymai ir kelionės dokumentai. Viso proceso metu G. R. nuosekliai parodė, kad pagal konsultavimo sutartį suteikė paslaugas UAB „E“: ilgalaikes konsultavimo, klientų paieškos paslaugas Baltarusijoje per patronuojamąją įmonę EBEL, Kazachstane ir Tadžikistane per bendrovę „E C A“; verslo kontaktų ir klientų paieškas Gruzijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Turkmėnijoje ir t. t. Tai, kad konsultavimo sutarties vykdymo laikotarpiu G. R. vyko į šias užsienio valstybes, patvirtina ir byloje esanti G. R. paso kopija. Tiek pagal konsultavimo sutarties sąlygas, tiek bendrai pagal civilinę teisę tai yra visiškai tinkami ir pakankami dokumentai, patvirtinantys paslaugų suteikimo faktą. Teismai konstatavo, kad šie įrodymai nepatvirtina, jog paslaugos buvo suteiktos, nurodydami tam tikrus formos trūkumus, teikiant ataskaitas pagal konsultavimo paslaugų sutartį (pavėluotas ataskaitų teikimas, jų nepatvirtinimas UAB „E“ atstovo parašu ir grąžinimas, neregistravimas siunčiamos (gaunamos) korespondencijos žurnale, atsiskaitymas avansu), tačiau nenurodė, kaip šie formos trūkumai rodo tai, kad paslaugos, nurodytos ataskaitose, nebuvo suteiktos. Šiuo atveju teismai ėmėsi vertinti dviejų privačių juridinių asmenų civilinius sutartinius teisinius santykius ir spręsti, laikytasi sutarties sąlygų ar ne, ir iš to daryti išvadas apie sutartinių santykių nerealumą, kai patys civilinių santykių subjektai nei dėl šių formos „trūkumų“, nei dėl tarpusavio sutartinių santykių turinio neturi jokių priekaištų. Tokia teismų procesinė laikysena yra iš esmės ydinga, prieštaraujanti civilinės teisės dispozityvumo principui.

6.19. G. R. bendrininkavimas su M. Z. darant BK 182 straipsnio 2 dalies nusikaltimą yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nurodytų įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių pašalintos aplinkybės apie tai, kad M. Z. G. R. pateikė UAB „E“ rekvizitus, o G. R. iš M. Z. gavo UAB „E“ rekvizitus. Teismas šį sprendimą grindė tuo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų šioms bendrininkavimo aplinkybėms pagrįsti. Tačiau lygiai taip nėra pakankamai (apskritai nėra) įrodymų visoms kitoms aplinkybėms, sudarančioms bendrininkavimo sudėtį, pagrįsti – jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina kokį nors išankstinį susitarimą tarp G. R. ir M. Z. daryti nusikalstamas veikas, nurodymų davimą, žinojimą apie neketinamas vykdyti ar suteikiamas paslaugas. Teismai šiuos bendrininkavimo požymius nustatė išvesdami iš paslaugų nesuteikimo fakto (kuris, be kita ko, yra neteisingas). Toks įrodinėjimo procesas nėra tinkamas, yra pažeidžiantis G. R. nekaltumo prezumpciją ir teisę į sąžiningą (teisingą) procesą, nes iš esmės paremta prielaidomis ir spėliojimais. Atitinkamai nėra jokio pagrindo daryti išvadą apie bendrininkavimo sudėties buvimą G. R. veikoje.

7. Kasaciniu skundu nuteistojo M. Z. gynėjas advokatas V. Bužinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria M. Z. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą M. Z. nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu gynyba nesutinka iš dalies (su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria M. Z. išteisintas dėl veikos, nurodytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, ir kuria išspręsti VMI civilinio ieškinio klausimai, sutinka ir šios nuosprendžio dalies neskundžia), o su apeliacinės instancijos teismo nutartimi nesutinka visiškai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų.

7.2. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendį akivaizdu, kad sukčiavimu teismas laikė 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutarties Nr. E2010/12/07-01 sudarymą bei šios sutarties pagrindu 483 637 Lt sumos sąskaitų apmokėjimą. Remiantis teismų vertinimu, M. Z. pagal išankstinį susitarimą su G. R. nurodė UAB „E“ aptarnaujantiems teisininkams paruošti konsultavimo paslaugų sutartį žinodamas, kad pagal ją jokie darbai nebus atliekami, o pinigai, pervesti iš UAB „E“, realiai atiteks vieninteliam UAB „R“ akcininkui G. R., iš jo gautas sąskaitas perdavė UAB „E“ buhalterijai ir davė nurodymą šias sąskaitas apmokėti, žinodamas, kad šios sąskaitos ir juose esantys duomenys suklastoti, jas panaudojo. Taip M. Z., panaudodamas apgaulę ir suklastodamas dokumentus, trečiojo asmens naudai įgijo svetimą turtą – UAB „E“ lėšas. Šiuos veiksmus M. Z. atliko tyčia žinodamas, kad perduoda svetimą, jam nepriklausantį turtą be jokio teisėto pagrindo vieninteliam UAB „R“ akcininkui G. R.. Tiktai tokia leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatyta ir įrodyta M. Z. veika galėjo būti vertinama nepažeidžiant BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir teisingai taikant BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

7.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo aiškiai atribota, kokius M. Z. veiksmus teismas laikė sukčiavimu, o kokius – apgaulingos apskaitos vedimu. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir aiškiau įvardijo, už kokius veiksmus M. Z. yra nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau aiškiai ir suprantamai nenurodė, kodėl tie patys M. Z. veiksmai vertinami pagal dvi BK normas, t. y. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

7.4. Nėra ginčo, kad M. Z. buvo UAB „E“ vadovas iki pat bankroto bylos UAB „E“ iškėlimo, tačiau teismai neatkreipė dėmesio į tai, kokia faktinė padėtis įmonėje buvo nuo pat 2011 m. vidurio: 2011 m. liepos mėn. G. R. M. Z. pasiūlė pasidalyti UAB „E“, kadangi kartu dirbti nebenorėjo; iki 2011 m. gruodžio mėnesio tarp M. Z. ir G. R. vyko derybos ir ginčai dėl akcijų pardavimo, pEirkimo ir tolesnių įmonės veiklos perspektyvų; bendras sprendimas nerastas, o 2011 m. gruodžio 27 d. UAB „E“ akcininkai O. R. ir G. R. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi atsisakė kelti UAB „E“ bankroto bylą; 2012 m gegužės 2 d. buvo nutraukta patalpų, kuriose buvo įsikūrusi UAB „E“, nuomos sutartis, pakeistos spynos, išjungti serveriai, per kuriuos buvo tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita, faktiškai nutraukta įmonės veikla, o pačiam M. Z. buvo atimta galimybė patekti į įmonės patalpas ir prieiga prie įmonės buhalterinių duomenų ir dokumentų; 2012 m. gegužės 28 d. M. Z. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto iškėlimo ir 2012 m. rugsėjo 28 d. UAB „E“ buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad konsultavimo paslaugų sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „R“ pasirašyta 2010 m. gruodžio 7 d., o UAB „R“ PVM sąskaitos išrašytos 2011 m. birželio 30 d. ir 2011 m. spalio 19 d. (pastaroji sąskaita išrašyta likus dviem mėnesiams iki O. R. ir G. R. ieškinio padavimo dėl UAB „E“ bankroto bylos iškėlimo, taip pat laikotarpiu, kai G. R. oficialiai pranešė, kad nebenori dirbti UAB „E“ kartu su M. Z.).

7.5. Teismai neatkreipė dėmesio ir į akcijų pasiskirstymą UAB „E“: M. Z. ir G. R. įmonėje turėjo po 45 procentus, O. R. – 5 procentus, o likusius 5 procentus akcijų dalijosi N. B. ir kiti smulkieji akcininkai. G. R. visada palaikė O. R. ir iš dalies N. B., todėl M. Z. neturėjo balsų daugumos ir faktiškai įmonės nebevaldė nuo pat 2011 m. Esant nesutarimams tarp akcininkų, M. Z. įmonėje faktiškai negalėjo priimti sprendimų ir realios įtakos jos finansinei ekonominei veiklai nebeturėjo. Atjungus serverius jis net nebeturėjo prieigos prie įmonės finansinių dokumentų. Nesant galimybės sušaukti akcininkų susirinkimo, nebuvo įmanoma patvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų.

7.6. Teismai neįvertino ir to, kad realiai M. Z. į įmonės finansinės apskaitos tvarkymą nesikišo, nes UAB „E“ buvo didelė įmonė, turėjusi didelę finansinę apyvartą, todėl net ir normaliomis sąlygomis kaip įmonės direktorius neturėjo fizinių galimybių ją valdyti ir kontroliuoti, visus finansinius reikalus UAB „E“ tvarkė jos finansų direktorė N. B.. Teismai neatkreipė dėmesio ir į tai, kad O. Š. vadovavo UAB „Finansų apskaitos centras“, kuri aptarnavo UAB „R“ ir UAB „E“. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad ji pati išrašė PVM sąskaitas faktūras, serija RC, Nr. 001; serija RC, Nr. 002, kaip UAB „R“ buhalterė. Tuo tarpu M. Z. nuteistas už tai, kad perdavė šias sąskaitas O. Š., nurodydamas jas įtraukti į UAB „E“ apskaitą, nors šių sąskaitų O. Š. perduoti iš viso nereikėjo.

7.7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino M. Z. veiksmus, jo vaidmenį sudarant, paruošiant ir pasirašant 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutartį bei vykdant mokėjimus UAB „R“ pagal dvi sąskaitas faktūras. Byloje apklaustas M. Z. nurodė, kad ruošiant sutartį jis neprisidėjo, sutarties sąlygos su juo aptartos nebuvo, o pačią sutartį pasirašė N. B., kuri turėjo UAB „E“ įgaliojimą tokią sutartį pasirašyti. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad sutartį paruošė samdyta įmonės teisininkė, kuri ruošdavo UAB „E“ visas sutartis. Ji nebuvo apklausta, todėl kas buvo davęs nurodymą tokią sutartį paruošti, nenustatyta. Byloje nenustatyta, kas paruošė ir nustatė sutartyje įrašytas esmines sąlygas, darbų rūšį, apimtis, įkainius ir kt. Nagrinėjant bylą nenustatyta ir negauta jokių duomenų, kodėl už UAB „E“ sutartį pasirašė N. B.. Apklausta teisme šio fakto ji teigė neprisimenanti. Apie šias aplinkybes nieko konkretaus nepaaiškino ir sutartį pasirašęs G. R.. Jokių darbų atlikimo aktų pagal šią sutartį M. Z. nepasirašė. UAB „E“ ir UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi O. Š. apklausta teisme nurodė, kad ji paruošė abi iš viso 483 637 Lt sumos sąskaitas kaip UAB „R“ buhalterė. Ji nepatvirtino, kad gavęs šias sąskaitas M. Z. būtų jas perdavęs jai kaip UAB „E“ buhalterei apmokėti, o juo labiau tikslu, kad šios sąskaitos būtų įtrauktos į apskaitą. Jokio panašaus nurodymo šiais konkrečiais klausimais ji nėra iš M. Z. gavusi. Apklausta teisme N. B. parodė, kad sutarties pasirašymo aplinkybių ji nepamena. Ar buvo gavusi iš M. Z. nurodymų apmokėti šias sąskaitas ir įtraukti į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, nenurodė. Apklaustas teisme G. R. taip pat nepatvirtino, kad jis tarėsi su M. Z. dėl konsultavimo paslaugų sutarties sąlygų, derino šios sutarties pasirašymą ir kad būtent M. Z. nurodymu būtų buvęs paruoštas sutarties tekstas. Pirmosios instancijos teismas M. Z. veiksmus įvertino kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau nenurodė, kokiais bylos duomenimis rėmėsi ir kokiais įrodymais grindė tokias išvadas.

7.8. Apeliacinės instancijos teismas naudojo analoginį įrodymų vertinimo metodą, nutartyje nurodė, kad pagal bylos duomenis panašiu laikotarpiu buvo įsteigta įmonė UAB „M“ (įmonės steigėjas buvo M. Z.), su kuria UAB „E“ pasirašė paslaugų teikimo sutartį, kad šios sutarties tekstas identiškas tekstui kaip tarp UAB „E“ ir „R“, kad abi sutartis pagal įgaliojimą pasirašė N. B., ir padarė išvadą, kad M. Z. ir G. R. buvo susitarę veikti bendrai. Taip vertindamas byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad UAB „M“ įsteigimo aplinkybės ir šios paslaugų teikimo UAB „E“ bei šių paslaugų apmokėjimo aplinkybės buvo tiriamos ir ištirtos tiek VMI, tiek ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, kurie jokių priekaištų šiai įmonei neturėjo, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad už paslaugas šiai įmonei būtų mokama nepagrįstai, todėl tarp šių įmonių steigimo, paslaugų teikimo ir paslaugų apmokėjimo nėra ir negali būti jokios analogijos. Apeliacinės instancijos teismas net nesvarstė galimybės, kad G. R., turėdamas tokią pačią įtaką UAB „E“, prisitaikė prie situacijos, o ne tarėsi su M. Z. veikti bendrai. Teismų baigiamuosiose dokumentuose nenurodyta, kokiais bylos duomenimis ar įrodymais teismai rėmėsi konstatuodami M. Z. tyčią, t. y. kad jis veikė taip, kad G. R., vienintelis UAB „R“ savininkas ir steigėjas, gautų turtinės naudos. Iš bylos duomenų matyti, kad G. R. ir M. Z. tarpusavyje nesutarė, nuolat konfliktavo ir UAB „E“ tolesnės veiklos perspektyvas matė skirtingai, todėl taip elgtis M. Z. neturėjo jokio suinteresuotumo. Teismai šių aplinkybių netyrė. Nustatydami kaltės formą (tiesioginę tyčią), teismai nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų reikalavimų, kad apie asmens kaltę turi būti sprendžiama aiškinantis ne tik įvykio objektyvias aplinkybes, bet ir aplinkybes, kurios turėjo reikšmės atitinkamam asmens elgesiui. Tokiu būdu apie asmens kaltę – psichologinį asmens santykį su veikla ir jos padariniais gali būti sprendžiama analizuojant jo elgesį visų įvykių kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).

7.9. Nuteisiant M. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turėjo būti neginčijamai įrodyta, kad savo veiksmais jis siekė išvengti privalomų mokėjimų į valstybės biudžetą. UAB „E“ visada buvo sąžininga mokesčių mokėtoja, niekada nevengusi šios prievolės ir nerodžiusi jokių pastangų ją sumažinti. Teismai neatkreipė dėmesio į bylos duomenis, liudijančius, kad 2011 m. dėl nuolatinių konfliktų UAB „E“ grėsė bankrotas ir būdamas generalinis direktorius M. Z. tai suprato. Įvertinę vien šias aplinkybes teismai turėjo padaryti išvadą, kad išvengti privalomų mokėjimų į valstybės biudžetą UAB „E“ nebuvo jokios prasmės. O pažeidimai, susiję su finansinių dokumentų nepateikimu VĮ Registrų centrui, teismų neteisingai įvertinti kaip pažeidimai, dėl kurių nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. UAB „E“ veiklą analizavę specialistai nesunkiai šiuos ekonominius parametrus nustatė ir apskaičiavo.

7.10. Pasisakydami dėl M. Z. kaip įmonės vadovo, turinčio teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus juridinio asmens vardu, teismai taikė analoginį bylos duomenų vertinimo metodą: analizuodami N. B., O. Š. ir kt. liudytojų parodymus, kad visų UAB „E“ sutarčių sudarymas ir mokėjimai pagal sutartis buvo įprastai žinomi M. Z. ir šie veiksmai buvo su juo derinami, teismai padarė išvadą, kad ir konsultavimo paslaugų sutarties paruošimo ir sudarymo aplinkybės, pagal šią sutartį išrašytų sąskaitų faktūrų įtraukimo į UAB „E“ buhalterinę apskaitą bei apmokėjimo pagal šias sąskaitas faktūras aplinkybės M. Z. buvo žinomos ir su juo suderintos. Tokiu analoginio vertinimo būdu, jį taikant baudžiamajame procese, galima padaryti tik prielaidas, o ne išvadas, todėl toks duomenų vertinimas nėra tinkamas. Įrodymų vertinimo klaidos šioje byloje laikytinos esminiu BPK pažeidimu, nes pažeidę įrodymų vertinimo taisykles teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, savo baigiamuosiuose procesiniuose dokumentuose padarydami klaidingas išvadas, kad M. Z. veiksmais padaryti nusikaltimai ir kad būtent jis atsakingas už šių nusikaltimų padarymą.

8. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. Verenius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

8.1. Nuteistųjų gynėjai kasaciniuose skunduose iš esmės nurodo tuos pačius motyvus, kaip ir išnagrinėtuose aukštesnės instancijos teismui paduotuose apeliaciniuose skunduose, kad baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, įrodymai įvertinti suteikiant vieniems pranašumą prieš kitus, nepagrįstai kritiškai buvo vertinami nuteistųjų parodymai ir kiti jų iniciatyva pateikti teisinantys duomenys, todėl tai lėmė neteisingą bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Kasaciniai skundai dėl netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų atmestini. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nė vieniems įrodymams nesuteikė prioriteto prieš kitus, išdėstė savo baigiamuosiuose aktuose motyvuotas išvadas dėl jų vertinimo ir pagrįstai nustatė, kad nuteistųjų M. Z. ir G. R. veiksmuose yra visi būtini inkriminuojamų veikų požymiai. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių ir ištirtų įrodymų analizę, taip pat atliko byloje įrodymų tyrimą ir su apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto G. R. ir M. Z. nuteisimo nesutiko.

8.2. Nors abu nuteistieji, duodami parodymus, viso proceso metu kai kurias faktines aplinkybes pripažino, tačiau iš esmės savo kaltę dėl jiems inkriminuojamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, neigė. Tačiau surinkti iš kitų šaltinių įrodymai, kaip antai liudytojų parodymai, specialistų ir eksperto išvados, nepatvirtina M. Z. ir G. R. parodymuose dėstomos pozicijos. Žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai kritiškai vertino nuteistojo M. Z. paaiškinimus ir teiginius, jog konsultavimo teikimo sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „R“ galėjo būti sudaryta ir vykdoma be jo žinios. Iš byloje apklaustų liudytojų, dirbusių UAB „E“ N. B., O. R. parodymų išplaukia, kad visais atvejais sutarčių derinimas, jų sudarymas ir kontrolė vyko per UAB „E“ vadovą M. Z., o iš buhalterinę apskaitą tvarkiusios O. Ž. (Š.) bei N. B. parodymų matyti, kad tik su pastarojo žinia buvo tvirtinami ir atliekami apmokėjimai. Liudytojas D. K. taip pat parodė, kad kaip UAB „E“ direktorius sutartis pasirašydavo M. Z., tam tikrais atvejais pasirašyti sutartį buvo išduodami įgaliojimai kitiems įmonės darbuotojams. Einamais klausimais kreipdavosi į M. Z.. Verslo sutartys buvo derinamos tiek su M. Z., tiek su G. R.. Nors, kaip aiškino M. Z., jis dėl sutarties (Nr. E20210/12/07-01) sudarymo su niekuo nesitarė, jos nepasirašė, vykdymo ir apmokėjimo nekontroliavo, tačiau liudytojos N. B. parodymai ir baudžiamojoje byloje esantys kiti duomenys rodo, kad tokia sutartis negalėjo būti pasirašyta be M. Z. žinios. Nuteistasis M. Z. parodė, jog įmonė „E“ buvo rengiama parduoti, todėl buvo sudaromos sutartys su kitais paslaugų teikėjais, t. y. juridiniais asmenimis, tam reikalui jis pats įkūrė įmonę, tai padarė ir G. R.. Nagrinėjamu laikotarpiu G. R. buvo įsteigta UAB „R“ ir panašiu laikotarpiu buvo įsteigta ir UAB „M“, kurios steigėjas buvo pats M. Z.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes vertino, nes tiek su UAB „R“, tiek su UAB „M“ įsteigimu susijusių aplinkybių analizė kitų šioje byloje ištirtų įrodymų kontekste taip pat yra reikšminga, darant M. Z. duotų parodymų vertinimą. Aptariamos sutartys buvo paruoštos tuo pačiu laikotarpiu ir to paties asmens, bet ir parodo, kad be M. Z. ir G. R., kaip akcininkų ir vadovų, žinios tokio pobūdžio sutartys nebūtų rengiamos. Šias sutartis pagal įgaliojimą pasirašė N. B., kaip UAB „E“ įgaliota atstovė. Iš N. B. parodymų išplaukia, kad ji veikė su M. Z. žinia. Šie jos parodymai neprieštarauja paties M. Z. aiškinimui, kad šioje situacijoje jam, kaip UAB „M“ steigėjui, pasirašyti sutartį pačiam su savimi, t. y. kaip UAB „E“ vadovu, tuo metu būtų buvę nelogiška. Byloje M. Z. teiginiai, kad, sudarant aptariamą sutartį su UAB „R“, jos pagrindu atliekant avansinius mokėjimus, UAB „E“ finansų direktorė N. B. veikė be jo (M. Z.) žinios, teismo pagrįstai įvertinti kaip nuteistojo pasirinktas gynybos būdas, kadangi šioje byloje ištirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina. M. Z. išsakyta pozicija, kad be jo, kaip UAB „E“ vadovo, žinios buvo atlikti avansiniai mokėjimai UAB „R“, nes to taip pat nepatvirtino ne tik byloje ne kartą apklausta minėta liudytoja, tačiau tokią nuteistojo poziciją paneigia ir kiti rašytiniai bylos duomenys. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teisme ištirtų įrodymų (UAB „E“ sąskaitą aptarnavusio banko „Luminor AS“ Lietuvos skyriaus pateiktos informacijos), nustatyta, kad prisijungimai finansinėms operacijoms atlikti buvo suteikti ne tik įmonės finansų direktorei N. B., įmonės buhalterei O. Ž. (Š.), bet juos turėjo ir M. Z.. Įrodymų tyrimo teisme metu gauti duomenys, rodantys, kad operacijoms banko sąskaitoje vykdyti pirmojo parašo teisė buvo suteikta būtent M. Z., antrojo – N. B. ir dar vienam asmeniui; banko pavedimai turėjo būti patvirtinti pirmojo parašo teisę turinčio asmens ir vieno iš antrojo parašo teisę turinčių asmenų. Taigi, visi banko pavedimai, nepaisant, kad elektroninėje sistemoje buvo fiksuoti finansų direktorės N. B., kuriai buvo suteikta antrojo parašo teisė, prisijungimai, turėjo būti patvirtinti M. Z.. Šiai situacijai vertinti reikšminga aplinkybe pripažinta ir tai, kad, pagal bylos duomenis, dalis avansinių mokėjimų iš UAB „E“, tiek UAB „R“, tiek UAB „M“ atlikti panašiu metu. Be to, nustatyta, kad G. R. siųsta sąskaita faktūra RC Nr. 002 būtent M. Z. buvo grąžinta UAB „R“. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad M. Z. negalėjo būti nežinoma dėl UAB „R“ paslaugų suteikimo arba nesuteikimo UAB „E“, kad sudarytų sutarčių kontrolė vyko per M. Z.. Nors gynėjas kasaciniame skunde ir kritikuoja aukštesnės instancijos teismo atliktą tokį aplinkybių vertinimą, teigdamas, kad teismas nepagrįstai taikė analogijos principą, nes UAB „M“ realiai vykdė veiklą ir nė viena institucija (teisėsauga ir VMI) jai priekaištų nereiškė, o teismai nesvarstė ir netyrė aplinkybių, kad G. R., iš esmės turėdamas tokią pačią įtaką UAB „E“, paprasčiausiai prisitaikė prie situacijos, o ne tarėsi su M. Z. veikti bendrai, kad G. R. – vienintelis UAB „R“ savininkas ir steigėjas – gautų turtinės naudos, nes iš bylos duomenų matyti, kad jie tarpusavyje nesutarė ir nuolat konfliktavo dėl UAB „E“ tolesnės veiklos. Šie gynybos teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes teismų baigiamuosiuose aktuose jie buvo vertinami, tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų M. Z. gynybos išsakytą poziciją, nenustatė, nes patys nuteistieji taip ir nesugebėjo konkrečiai nurodyti, kada konfliktas prasidėjo. Iš liudytojos O. R. parodymų matyti, kad UAB „E“ finansinė situacija labai pablogėjo tik 2011 m. pabaigoje, todėl ji su G. R. nusprendė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo, tačiau jų prašymas buvo atmestas. Iš bylos dokumentų matyti, kad konsultavimo sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „R“ buvo pasirašyta 2010 m. gruodžio mėn. pradžioje, pinigai už tariamai suteiktas paslaugas buvo pervedami avansiniais mokėjimais iki 2011 m. rugsėjo 16 d. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad konfliktinė situacija tarp įmonės „E“ akcininkų kilo po konsultavimo paslaugų su UAB „R“ sutarties pasirašymo ir tariamai suteiktų paslaugų apmokėjimo įvykdymo 2011 m. Be to, ir kasatorius pats toliau skunde (dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo) teigia, kad nuo 2011 m. vidurio M. Z., kaip įmonės „E“ vadovas, dėl konfliktinės situacijos tarp akcininkų negalėjo užtikrinti atsakingo įmonės valdymo.

8.3. M. Z. gynėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad UAB „E“, pervesdama pinigus už tariamai suteiktas UAB „R“ paslaugas, jokios finansinės naudos neturėjo, taip pat nepagrįsti ir atmestini. Teismas byloje konstatavo, kad UAB „E“ iš UAB „R“ tariamai įsigijusi paslaugas ir tokių tariamų sandorių dokumentus įtraukė į savo bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, pagal PVM įstatymo 7 ir 58 straipsnių nuostatas, įgijo teisę į PVM atskaitą, t. y. pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymus, kai pagal PVM įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma. Taip UAB „E“ įgijo teisę susimažinti mokėtiną ar pasididinti grąžintiną iš biudžeto PVM sumą pagal jau minėtus realiai neįvykusius sandorius. G. R. vadovaujamos įmonės UAB „R“ pateikti finansiniai dokumentai (sąskaitos faktūros) neatitinka įvykusios ūkinės operacijos pagal turinį ir ekonominę prasmę keliamų kriterijų ir jos teismų sprendimais pripažintos kaip netikros, buvo įtrauktos į abiejų įmonių buhalterinę apskaitą ir taip buvo sudarytos sąlygos panaikinti UAB „E“ naudai didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Aptartu būdu sukūrus fikciją apie tariamai pirktas paslaugas ir už jas tariamai sumokėtą pirkimo PVM, VMI teikiamose PVM deklaracijose šia suma neteisėtai būdavo padidinamas įmonės pirkimo PVM, o kartu neteisėtai sumažinamos į biudžetą mokėtino PVM sumos, šiuo atveju UAB „E“ sumažino 83 937 Lt suma. Taigi tokia veika atitinka BK 182 straipsnio sudėtį ir turėtų būti vertinama kaip turtinės prievolės panaikinimas apgaule kitų naudai.

8.4. G. R. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nevertino bylos faktinių duomenų, kad PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir deklaruotos PVM deklaracijos mokesčių inspekcijoje, taip sukuriant prievolę šiai bendrovei sumokėti sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM, t. y. tą pačią sumą – 83 937 Lt kaip ir UAB „E“, ir šią mokestinę prievolę valstybei įmonė įvykdė, todėl laiko, kad G. R. veiksmai negali būti vertinami kaip sukčiavimas. Žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose motyvuotai ir išsamiai paaiškinta, kodėl buvo atmesti tokie nuteistojo ir gynybos argumentai, nes G. R. teigė apie tai, jog jis suteikė konsultavimo paslaugas UAB „E“, kaip UAB „R“ atstovas, kadangi nustatyta, kad tarp minėtų įmonių sudarytos konsultavimo paslaugų teikimo sutarties sąlygomis paslaugų suteikimas turėjo būti įforminamas rašytinės formos ataskaitoje, surašant konkrečius duomenis apie atliktus darbus, sugaištą laiką ir pan., taip pat nustatytas terminas, per kurį tokia ataskaita turėjo būti pateikiama. Teismai nustatė, kad šių sutarties sąlygų nebuvo laikomasi, UAB „E“ PVM sąskaita faktūra, serija RC, Nr. 001, dėl 27 951 Lt sumos pateikta 2011 m. birželio 30 d., tačiau prie šios sąskaitos suteiktų paslaugų ataskaita už 2011 m. II ketvirtį pateikta tik daugiau kaip po pusmečio. Prie 2011 m. spalio 19 d. pateiktos PVM sąskaitos faktūros, serija RC, Nr. 002, dėl 455 686,00 Lt sumos ataskaita pateikta beveik po metų. Šios ataskaitos nebuvo patvirtintos UAB „E“ vadovo (atstovo), kaip paslaugos gavėjo (pirkėjo), parašais, įmonės antspaudu, o ataskaita pagal PVM sąskaitą faktūrą RC Nr. 002 UAB „E“ vadovo M. Z. dar buvo ir grąžinta UAB „R“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „E“ būtų gauti ir užregistruoti UAB „R“ siųsti darbų atlikimo aktai, ataskaitos, nefiksuota ir 2010–2011 m. UAB „E“ siunčiamos ir gautos korespondencijos žurnale. Taigi, išskyrus paties G. R. teiginius, daugiau jokių kitų tokių paslaugų suteikimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, tokių nebuvo pateikta ir bylą nagrinėjant teisme. Ištyrus byloje esančius kitus įrodymus – 2013 m. gegužės 21 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/56, kurioje buvo konstatuota, kad tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, ar konsultacijos pagal pasirašytą sutartį su UAB „E“ buvo atliktos; 2014 m. kovo 21 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/49 dėl UAB „R“ ūkinės finansinės veiklos laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., taip pat konstatuota, kad realiai UAB „R“ nepardavė konsultavimo paslaugų, o tik išrašė dokumentus, kurie turiniu neatitiko tikrovės, kadangi juose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko; 2019 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akte Nr. 11-1436(18) konstatuota, kad iš tyrimui pateiktų UAB „E“ 2010–2011 m. pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir sutarčių negalima nustatyti, ar buvo faktiškai suteiktos paslaugos, kadangi mokėjimai buvo atliekami avansu, matyti, jog G. R. teiginiai, kad jis suteikė sutartyje sulygtas konsultavimo paslaugas UAB „E“, jokiais realiais faktais byloje pagrįsti nebuvo. Specialistas A. Kapitanovas buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kur paaiškino savo pateiktas išvadas ir parodė, kad atliekant jam tyrimą buvo pateikta tik dalis pirminių apskaitos dokumentų, G. R. kompetencijos bendrovėje „E“ neanalizavo, o rėmėsi patirtimi, dėl UAB „E“ paslaugos pirkimo grindė tuo, kad buvo pirkta paslaugų ir iš kitų įmonių, o duomenų dėl sąskaitų faktūrų fiktyvumo jis neturėjo. Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad paminėtą konsultacinę išvadą pateikęs specialistas iš esmės pasisakė tik dėl kitų specialistų išvadų patikimumo, o visų reikšmingų tyrimui duomenų, kas leidžia daryti išvadas apie atlikto tyrimo patikimumą, jis nenagrinėjo. Ši specialisto išvada nepaneigia kitų specialistų ir eksperto išvadų bei visumos byloje esančių kitų įrodymų, kurie patvirtina G. R. dalyvavimą padarant inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus. Be to, pažymėtina, kad specialisto ar eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, ji turi būti vertinama kartu su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taip pat aplinkybę, ar įrodymai yra patikimi, įvertina bylą nagrinėjantis teismas, patikrinęs ir išanalizavęs jų gavimo tvarką bei palyginęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-303/2022). Tai, kad vėliau 2016 m. jau po ikiteisminio tyrimo (2012 m.) pradėjimo G. R. sumokėjo VMI PVM sumą buvusios įmonės „R“ vardu ir taip atlygino biudžetui padarytą žalą, nešalina jo ir bendrininko atsakomybės pagal BK 182 straipsnį.

8.5. Taip pat atmestini gynėjų kasacinių skundų motyvai, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė nuteistųjų atžvilgiu BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytą neteisėtą veiką dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir pagaminimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai atskleidė BK 300 straipsnio 3 dalies turinį ir šios normos taikymo aspektus, tarp jų ir veikos pavojingumą, pagrindė juos suformuota kasacinės instancijos teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su žemesnės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir nenustatė aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų padaręs BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių pažeidimus. Taigi kaltinimas pritaria apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadoms, kad dėl nuteistųjų veiksmų – M. Z. nurodžius paruošti sutartį, kurioje buvo įrašyta žinomai melaginga informacija apie UAB „R“ įsipareigojimą teikti konsultavimo paslaugas UAB „E“, išdavus įgaliojimą įmonės finansų direktorei ir šiai savo parašu bei įmonės antspaudu patvirtinus tokią sutartį, taip įtvirtinant tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pat šios sutarties pagrindu, M. Z. žinant, kad ūkinė operacija nėra įvykusi, iš G. R. gautas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyta žinomai melaginga informacija apie neva suteiktas konsultavimo paslaugas, pateikus įtraukti į UAB „E“ apskaitą (taip jas panaudojant), mokėjimams pagal sutartį įvykdyti; G. R. žinant, kad jokių konsultavimo paslaugų UAB „E“ iš UAB „R“ nepirks, pasirašius sutartį, kaip UAB „R“ vadovui, ir taip įtvirtinant tikrovės neatitinkančius duomenis, davus nurodymą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai O. Ž. (Š.) parengti PVM sąskaitas faktūras, jas pasirašius ir taip įtvirtinęs melagingus duomenis apie realioje tikrovėje nevykusias ūkines operacijas tarp UAB „R“ ir UAB „E“ bei pagaminęs dvi netikras sąskaitas faktūras, jas perdavęs M. Z., kad jos būtų įtrauktos į UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir įvykdyti mokėjimai UAB „R“, atitiko BK 300 straipsnyje nurodytą nusikaltimą.

8.6. Šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistieji M. Z. ir G. R. suvokė daromų veiksmų pobūdį, norėjo taip veikti, nuo pat sumanymo pradžios sąmoningai ir sistemingai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų nusikalstami padariniai. Kiekvieno iš jų veiksmai sudarė sąlygas vienas kito veiksmams ir juos papildė. Jų abiejų veiksmai buvo reikšmingi, t. y. sudarė sąlygas nusikalstamiems tikslams pasiekti, todėl tarp jų bendrų veiksmų bei jais padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi, G. R. ir M. Z. bendram tikslui pasiekti atliko veiksmus, kurie atitiko nusikalstamos veikos vykdymą bendrininkų grupe. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, nuteistieji, veikdami kartu, pasinaudojo einamomis pareigomis, savo padėtimi, todėl jų padaryta veika įrodyta ir kvalifikuota teisingai.

8.7. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo apeliacinės instancijos teismas iš esmės patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas nagrinėjamu klausimu ir nenustatė objektyvių priežasčių jomis abejoti, kadangi ištirtų įrodymų visuma leido daryti pagrįstą išvadą, kad M. Z., būdamas UAB „E“ generalinis direktorius, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Jis pagal einamas pareigas buvo atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, buhalterinės apskaitos organizavimą, o kartu ir bendrovės veiklą. Todėl nors buhalterinės apskaitos vedimas buvo patikėtas finansų direktorei N. B. ir samdomai finansinę apskaitą vykdančiai įmonei – konkrečiai, jos darbuotojai O. Ž. (Š.), M. Z., kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už apskaitos dokumentų, juose esančių įrašų teisingumą, pateikimą apskaitą tvarkančiam subjektui. Kai nustatoma, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neobjektyvūs, tikrovės neatitinkantys duomenys, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektu laikomas asmuo, kuris teikia tokius dokumentus apskaitą tvarkančiam subjektui. Pažymėtina, kad vien tai, jog buhalterinę apskaitą tvarkė pasamdyta buhalterinės įmonės darbuotoja, savaime nereiškia, kad M. Z. negalėjo būti BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektas. Nors pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (galiojusio veikos padarymo metu) 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas arba faktinis vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų arba pateikia suklastotus (netikrus) dokumentus, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-7-176-303/2015, 2K-20-1073/2023). Būtent tokios M. Z., kaip įmonės vadovo, baudžiamosios atsakomybės už apgaulingą apskaitos tvarkymą sąlygos nustatytos šioje byloje pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos dokumentais, pateiktomis specialistų išvadomis ir ekspertizės aktu, kuriuose tyrimais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl nuteistojo M. Z. veiksmų ir dėl to padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Dėl norminių aktų reikalavimų nesilaikymo, t. y. dėl PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į apskaitą, už kurias paslaugos realiai nebuvo atliktos. Ir jeigu bendrovės turtas ir įsipareigojimai nebuvo inventorizuojami, tai iš dalies negalima nustatyti 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. balandžio 1 d. laikotarpio UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o M. Z. pagal einamas pareigas UAB „E“ galėjo ir privalėjo žinoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir jų reikalavimų savo veikloje laikytis. Tarp M. Z. neteisėtų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. M. Z. inkriminuojamame kaltinime nurodytų veiksmų turinys atitinka tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. Taigi kasatoriaus prašymas kitaip įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, remdamiesi ištirtų įrodymų visuma, nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad skundo argumentai dėl 2011 m. neva buvusios konfliktinės situacijos tarp įmonės akcininkų nepateisina įmonės vadovo atliktų neteisėtų veiksmų, organizuojant ir vykdant apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą, ir negali būti šalinančia baudžiamąją atsakomybę aplinkybe. Todėl laikytina, kad baudžiamasis įstatymas M. Z. buvo pritaikytas tinkamai.

8.8. Nuteistojo G. R. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo G. R. taip pat atmestini. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma (liudytojų parodymai, specialistų išvados ir pateikti teismui paaiškinimai bei ekspertizės akto išvados ir eksperto paaiškinimai teisme, kiti rašytiniai bylos dokumentai) patvirtina, kad G. R., laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „R“ direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. davė nurodymą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Ž. (Š.), nieko nežinančiai apie nusikalstamą sumanymą, išrašyti dvi UAB „R“ PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, kuriose nurodyta žinomai melaginga informacija apie neva UAB „E“ atliktas konsultavimo paslaugas, jis minėtas PVM sąskaitas faktūras pasirašė kaip UAB „R“ direktorius, po to įmonės buhalterė, nieko nežinanti, kad pateiktuose dokumentuose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, jas įtraukė į įmonės apskaitą už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2011 m. birželio ir spalio mėnesiais. Žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose motyvuotai atskleisti visi G. R. neteisėtų tyčinių veiksmų objektyvieji ir subjektyvieji BK222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai bei nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių, todėl konstatuotina, kad nuteistojo nusikalstama veika nagrinėjamoje byloje įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK222 straipsnio 1 dalį.

8.9. Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo teismai konstatavo, kad nuteistojo G. R. gynybos argumentai nesuteikia pagrindo teigti, kad jis dėl inkriminuotos veikos nuteistas nepagrįstai. Byloje liudytojos O. Ž. (Š.) parodymais nustatyta, kad UAB „R“ suteikė G. R. paskolą, atitinkančią atsiskaitymų už kažkokias suteiktas paslaugas iš UAB „E“ sumą. UAB „R“ pagal sutartį gaunant pinigus iš UAB „E“ avansu, iš šių pinigų buvo suteikiama paskola G. R.. Liudytojos teigimu, UAB „E“ pervedamos sumos buvo vienintelis UAB „R“ pajamų šaltinis. Paskolos G. R. UAB „R“ nebuvo grąžinęs. Teisme apklausta specialistė K. Laurinavičienė, komentuodama į bylą pateiktas specialisto išvadas, paaiškino, kad pagal pateiktus dokumentus tokių požymių, kad G. R. būtų pradėjęs mokėti palūkanas ar grąžinti skolą, nenustatė. 2011 m. sausio 3 d. paskolos sutartyje buvo sulygta, kad ji galioja tol, kol paskolos gavėjas, šiuo atveju G. R., įvykdys visus savo įsipareigojimus, nenurodant jokių paskolos grąžinimo garantijų ir terminų. Taigi teismai, ištyrę visas bylos aplinkybes, nenustatė duomenų, kad G. R. būtų pradėjęs grąžinti paskolą, mokėjęs palūkanas, nors, kaip teigė pats nuteistasis, jis kažkiek paskolos yra grąžinęs, o tai patvirtinančių dokumentų nėra pateikęs, nes tai, jo vertinimu, yra santykiai tarp jo ir bendrovės, tačiau vien tokia jo pozicija šio fakto niekaip nepatvirtina. Ir nors įstatymu taip pat yra neuždrausta įmonei skolinti, teikti paskolas darbuotojams, akcininkams, tačiau įmonės yra kuriamos tam, kad jos vykdytų ūkinę veiklą, kuri būtų pelninga. Šiuo atveju matyti, kad per visą įmonės „R“ veiklą pastaroji sudarė vienintelį sandorį su UAB „E“, kuris buvo vienintelis įmonės „R“ pajamų šaltinis. Bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai visi pinigai, kurie buvo gauti iš UAB „E“ kaip sudarytos su UAB „R“ pripažintos fiktyvios konsultavimo sutarties pagrindu, iš esmės buvo panaudoti G. R. asmeninėms reikmėms, išskyrus sumokėtus mokesčius. Teismai šiuo atveju, vertindami G. R. veiksmus, padarė pagrįstą išvadą, kad aptariama paskolos sutartis buvo tik priedanga, siekiant pasisavinti UAB „R“ turtą. Aplinkybė, kad ši paskola bei su ja susijusios prievolės buvo atvaizduotos bendrovės buhalterinėje apskaitoje, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių padaryto vertinimo, nes tarp G. R. ir UAB „R“ susiklostę teisiniai santykiai išeina iš civilinių teisinių (paskolos) santykių ribų. Gynybos nurodoma, kad nuteistasis G. R. niekada neneigė pasiskolinęs iš UAB „R“, o pareikalavus kreditoriui paskolą grąžinti, nesiektų kokiu nors būdu tai apsunkinti ar nevengtų jos grąžinti. Tačiau, kaip matyti, ir bylos nagrinėjimo metu G. R. taip ir nėra grąžinęs gautos paskolos ar jos dalies, ar sumokėjęs palūkanas, tai taip pat rodo, kad nuteistasis vengia turtinius santykius spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, vadinasi, nuteistasis praturtėjo iš esmės dėl įvykdytos neteisėtos veiklos, tai aiškiai prieštarauja ne tik civilinės, bet ir baudžiamosios teisės saugomiems teisiniams santykiams. Todėl darytina išvada, kad G. R. nusikalstama veika, pasisavinus jo žinioje esančias UAB „R“ didelės vertės lėšas, įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

8.10. Taip pat atmestini ir nuteistojo G. R. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog UAB „R“ buvo įkurta ir naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti, vieninteliam sandoriui su UAB „E“ įforminti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl BK 203 straipsnio 3 dalies bylos dalis G. R. buvo nutraukta suėjus (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija)) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pagal paduotą nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patikrino priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau pagrindo jį pakeisti nenustatė. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma nustatyti faktai patvirtina, kad G. R. įsteigta UAB „R“ iš esmės, būdama legalus ūkio subjektas, tyčia buvo įkurta vieninteliam sandoriui su UAB „E“ ir panaudota neteisėtai veiklai nuslėpti. Kadangi minėta bendrovė buvo naudojama neteisėtai veiklai – sukčiavimui – nuslėpti, todėl nuteistojo G. R. veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, o suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) nustatytam senaties terminui, baudžiamoji byla buvo nutraukta. Keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį taip pat nėra jokio pagrindo.

8.11. Nuteistojo G. R. gynėjo prašymas grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl neva padarytų esminių BPK pažeidimų vertintinas kaip mėginimas vilkinti bylos procesą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo teiginį. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal abiejų nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus ir nutartyje aptarė visus esminius skunduose keltus klausimus, tiek dėl surašyto kaltinamojo akto atitikties įstatymo reikalavimams, tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos priimto baigiamojo akto motyvai ir išvados neatitiko nuteistųjų ir gynybos lūkesčių, nereiškia, kad teismas netinkamai atliko BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose, ar pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Nuteistojo G. R. gynėjas skunde jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nepateikė, tik išdėstė savo subjektyvią nuomonę, paremtą selektyviu byloje esančių įrodymų dalies vertinimu, sureikšminant vienas aplinkybes, nevertinant ar netinkamai vertinant kitas reikšmingas aplinkybes atsižvelgiant į jų visumą. Taigi, kaltinimo vertinimu, gynybos kasaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl neva padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų iš esmės nepaneigia apeliacinės instancijos teismo baigiamajame akte išdėstytų motyvuotų argumentų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris turėjo įtakos pagrįsto ir teisingo sprendimo priėmimui.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo G. R. gynėjo advokato A. Juozapavičiaus ir nuteistojo M. Z. gynėjo advokato V. Bužinsko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

10. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, tačiau šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, taip pat nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021 ir kt.).

11. Nuteistojo G. R. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė daug BPK nuostatų, tačiau dalis teiginių, skirtų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimui pagrįsti, yra sąlygoti būtent įrodymų vertinimo ir ypač jų pakankamumo klausimais. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad konsultavimo paslaugų sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „R“ yra fiktyvi, skunde pateikiama versija apie šio sandorio realumą, dėstomi liudytojų parodymai, jie interpretuojami, kritikuojamos byloje esančios specialistų išvados, dėstoma pozicija dėl to, kaip šie duomenys turėjo būti vertinami. Toks argumentavimas nesudaro pagrindo nagrinėti bylą kasacine tvarka. Todėl nuteistojo G. R. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl BPK pažeidimų nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

12. Atitinkamai paliekami nenagrinėti ir nuteistojo M. Z. gynėjo V. Bužinsko kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam M. Z. nustatytų veikų neįrodytumo.

13. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su teismų padarytais BPK pažeidimais (įrodymų tyrimu ir vertinimu, veikų aprašymu, nuosprendžio (nutarties) surašymu, tinkamu bylos išnagrinėjimu apeliacine tvarka)

14. Abiejuose kasaciniuose skunduose nurodoma, kad byloje buvo netinkamai surašyti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo galutiniai procesiniai sprendimai, nekonkrečiai ir neaiškiai, pažeidžiant nuteistojo G. R. teisę į gynybą, aprašytos nusikalstamų veikų aplinkybės, netinkamai atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas (nepagrįstai taikytas analoginis įrodymų vertinimo metodas), neteisingai išdėstytos faktinės aplinkybės, be to, apeliacinės instancijos teisme byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (neatsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus).

15. Patikrinus baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, tokie kasatorių argumentai dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepagrįsti.

16. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Teismų praktikoje BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas taip pat pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.). Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose po apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryto nuosprendžio pakeitimo teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus, neturi.

17. Pagrindinis byloje ginčijamas klausimas yra susijęs su 2010 m. gruodžio 7 d. sudarytos tarp UAB „E“ ir UAB „R“ konsultavimo paslaugų sutarties Nr. E/2010/12/07-01 vertinimu, nesutinkant su jos pripažinimu fiktyvia, taip pat nesutinkant su teismų išvadomis, kad UAB „R“ realiai nesuteikė minėtoje sutartyje sulygtų konsultavimo paslaugų.

17.1. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su šios aplinkybės konstatavimu. Šiame teisme detaliai įvertintas konsultavimo sutarties turinys, šios sutarties pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir suteiktų paslaugų ataskaitų pateikimo aplinkybės, UAB „R“ įsteigimo aplinkybės ir šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, išanalizuoti nuteistųjų G. R. ir M. Z., liudytojų O. Ž. (Š.), N. B., O. R. parodymai.

17.2. Liudytojos O. Ž. (Š.) parodymais nustatyta, kad UAB „E“ pervedamos sumos buvo vienintelis UAB „R“ pajamų šaltinis, kad, be konsultavimo sutarties su UAB „E“, UAB „R“ daugiau jokių sandorių, kuriais ši bendrovė siektų pelno, nebuvo. UAB „E“ darbuotojų N. B. ir O. R. parodymų pagrindu paneigti nuteistojo M. Z. parodymai, kad dėl sutarties su UAB „R“ jis su niekuo nesitarė, jos vykdymo ir apmokėjimo nekontroliavo. Šių liudytojų parodymų pagrindu taip pat patvirtinta aplinkybė, kad su bendrininku G. R. suderintus veiksmus jis atliko vykdydamas savo tiesiogines pareigas UAB „E“. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų parodymais, taip pat paneigė ir nuteistojo G. R. parodymus, esą jis, vykdydamas konsultavimo paslaugų sutartį, klientų paieškos ir kitais klausimais dažnai vykdavo į užsienį.

17.3. Kaip vienu iš įrodymų konstatuojant aptariamos konsultavimo paslaugų sutarties fiktyvumą pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir specialiosiomis žiniomis, 2014 m. kovo 21 d. specialisto išvada Nr. 5-1/49 dėl UAB „R“ ūkinės finansinės veiklos, kuria patvirtintos aplinkybės, jog UAB „R“ konsultavimo paslaugų UAB „E“ nepardavė, o pastaroji šių paslaugų neįsigijo, išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (2011 m. birželio 30 d., serija RC, Nr. 001; 2011 m. spalio 19 d., serija RC, Nr. 002) atvaizduotos ūkinės operacijos faktiškai nebuvo atliekamos, realiai neįvyko, todėl išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai pasisakyta dėl specialisto išvados Nr. 5-1/49 pagrįstumo atsakant į nuteistojo G. R. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytą (kasaciniame skunde pakartojamą) kritiką dėl šios išvados, neva specialistė buvo suklaidinta dėl užduotyje pateiktų neteisingų pradinių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai nepadarė klaidos dėl į bylą pateiktų specialiųjų žinių turinio, tinkamai šį įrodymą patikrino ir vertino specialisto išvadą lygindami su kitais bylos duomenimis.

17.4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į kitas svarbias aplinkybes, susijusias su šia byla, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi pripažino bankrutavusios UAB „E“ bankrotą tyčiniu, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju bankroto administratoriaus „Valnetas“ įgaliotas asmuo V. Sagatauskas tai pat nurodė aplinkybes, kad civilinio proceso tvarka buvo nustatyta, kad UAB „E“ nepagrįstai už paslaugas sumokėjo UAB „R“, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4274-262-2014 iš UAB „R“ BUAB „E“ priteista 438 800 Lt be pagrindo įgytų lėšų (sprendimas įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 7 d., jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas).

17.5. Taigi visuma nustatytų nuosprendyje nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismui leido padaryti motyvuotą išvadą apie konsultavimo paslaugų sutarties tarp UAB „E“ ir UAB „R“ fiktyvumą, nuteistiesiems turint išankstinį ketinimą šį sandorį tik imituoti. Byloje surinktų duomenų, pripažintų įrodymais, visuma atitinkamai leido teismams padaryti išvadas dėl G. R. ir M. Z. kaltumo dėl jiems inkriminuotų, susijusių su neteisėtu veikimu steigiant ir panaudojant bendrovę „R“, nusikalstamų veikų padarymui.

18. Kai byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, teismas, siekdamas patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, iš naujo įvertino byloje esančius įrodymus ir atliko papildomą įrodymų tyrimą – apklausė liudytoją N. B., nuteistuosius G. R. ir M. Z., išsireikalavo duomenis iš UAB „E“ aptarnavusių bankų apie tai, kas konkrečiai tvirtino UAB „E“ pavedimus UAB „R“, ir informaciją iš UAB „E“ bankrotą administruojančios įmonės apie tai, kas konsultavimo paslaugų sutarties sudarymo laikotarpiu teikė UAB „E“ teisines paslaugas, įpareigojo prokurorą surinkti iš bankų papildomus duomenis apie pavedimų įvykdymo aplinkybes. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl G. R. ir M. Z. kaltumo padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, taip pat įvertino visus esminius bylos duomenis, įrodymų visumos pagrindu argumentuotai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. kad abu nuteistieji žinojo, kad konsultavimo paslaugų sutartis yra fiktyvi ir kad joje nurodytos paslaugos nebus atliekamos, kad vėliau šios sutarties pagrindu bus išrašomos PVM sąskaitos faktūros ir kiti apskaitos dokumentai, kurie bus pateikti įmonės buhalterijai ir VMI, kad VMI, atsižvelgdama į jai pateiktus duomenis, atitinkamai sumažins UAB „E“ mokėtiną PVM dalį.

19. Išties teismų praktikoje pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-10-719/2021, 2K-249-942/2022). Šiuo atveju nėra pagrindo nuteistojo G. R. gynėjo kasacinio skundo teiginiams dėl kaltinimo (veikų aprašymo) netinkamumo (neapibrėžtumo, nekonkretumo, neaiškumo) ir su tuo susijusio nuteistojo G. R. teisių į gynybą ir sąžiningą (teisingą) procesą pažeidimo. Analogiški argumentai (tik dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimo) buvo nurodyti ir šio nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Priešingai nei nurodo kasatorius, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti pakankamai išsamūs motyvai, atmetant gynybos argumentus dėl byloje surašyto BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (nutarties 13–17 punktai) ir atitinkamai nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo (tokiu būdu atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus). Tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašytų šios nusikalstamos veikos aplinkybių, išdėstytų išvadų dėl apeliacinio skundo (pvz., 26 nutarties punktas) matyti, kad, pritaikant BK 300 straipsnio 3 dalį, kalbama apie fiktyvios konsultavimo paslaugų sutarties Nr. E2010/12/07-01 bei dviejų PVM sąskaitų faktūrų pagaminimą ir panaudojimą.

20. Apibendrinant darytina bendra išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino visus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus ir tinkamai aprašė bei atskleidė esmines G. R. ir M. Z. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

21. Abu kasatoriai įsitikinę, kad šioje byloje teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį), nes nuteistojo G. R. veiksmuose nėra nei apgaulės, nei didelės žalos, nei tyčios kaip būtinų kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymių, o nuteistasis M. Z. iš šios veikos neturėjo jokios finansinės naudos, taip pat nepagrįstai konstatuotas bendrininkavimas.

22. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaip sukčiavimas kvalifikuojami ir veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018).

23. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su VMI pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-258-222/2018). Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-363-746/2016). Tokiomis veikomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-258-222/2018). Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia per tai, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Išvada dėl kaltininko tyčios turinio daroma, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar kaltininkas, perduodamas suklastotus dokumentus bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, jam nurodo šiuos dokumentus ne tik įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, bet ir jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje.

24. Būtent už tokio pobūdžio veiklą, kvalifikuotą kaip sukčiavimas, panaikinant didelės vertės turtinę prievolę, yra nuteisti G. R. ir M. Z. nustačius, kad jie, sutarę ir veikdami bendrai, sukčiavo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje – G. R. įsteigė UAB „R“, abu bendrai pagamino netikrus dokumentus (konsultacinių paslaugų teikimo sutartį, PVM sąskaitas faktūras) ir juos įtraukė į įmonių „E“ ir „R“ buhalterinę apskaitą, vėliau šių netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „E“ PVM deklaracijose įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis ir taip neteisėtai padidinus paslaugų pirkimo PVM bei šias deklaracijas atitinkamu metu pateikus VMI, apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 24 309,84 Eur PVM. Remiantis pirmiau nurodytais teismų praktikos išaiškinimais, nusikalstamos veikos (nagrinėjamoje byloje BK 182 straipsnio 2 dalyje) aplinkybės aprašytos pakankamai aiškiai ir logiškai, todėl nepagrįsti nuteistojo G. R. gynėjo argumentai dėl kaltinimo prieštaringumo ir atitinkamai teisės žinoti, kuo yra kaltinami, bei gintis pažeidimo.

25. Nuteistojo G. R. gynėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju teismai išskaidė PVM susidarymo mechanizmą, vertindami tik vieną jo dalį, kurioje paslaugas perkanti įmonė (UAB „E“) PVM sąskaitas faktūras įtraukė į pirkimus ir taip sumažino mokėtiną PVM, tačiau visiškai nevertino kitos jo dalies, t. y. kad PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos ir į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir deklaruotos VMI, taip sukuriant prievolę UAB „R“ sumokėti šių sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM (83 973 Lt (24 309,84 Eur)), šią prievolę UAB „R“ įvykdė (sumokėjo nurodytą sumą ir priskaičiuotus delspinigius VMI).

26. Kasatorius teisus teigdamas, kad tuo atveju, kai realias paslaugas parduodanti įmonė PVM sąskaitas faktūras laiku įtraukia į savo buhalterinę apskaitą, deklaruoja jas VMI ir sumoka valstybei šių sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM, paslaugas perkanti įmonė turi teisėtą pagrindą įgyti valstybės biudžeto lėšas (atgauti sumokėtą PVM) arba panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (sumažinti savo mokėtiną PVM), t. y. sukčiavimo tokiu atveju nėra. Nagrinėjamu atveju susiklostė kiek kitokia teisinė situacija. Remdamiesi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismai konstatavo konsultavimo paslaugų sutarties tarp UAB „E“ ir UAB „R“ fiktyvumą, nuteistiesiems turint išankstinį ketinimą šį sandorį tik imituoti. Taip pat konstatuota, kad pati UAB „R“ buvo įkurta ir naudojama vieninteliam sandoriui su UAB „E“ įforminti, sudarant kurį naudotasi mokestine PVM lengvata. Ir nors iš tiesų UAB „R“ laiku deklaravo VMI šio sandorio pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir sukūrė prievolę UAB „R“ sumokėti šių sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM, tarsi imituodama susidariusius mokestinius teisinius santykius, tačiau sandorio fiktyvumas, UAB „R“ įsteigimo aplinkybės bei tolesni nuteistojo G. R. (kuris buvo ne tik UAB „R vadovas ir akcininkas, bet ir UAB „E“ akcininkas) veiksmai išsigryninant visus iš UAB „E“ gautus pinigus, išskyrus nedidelę sumą, skirtą einamiesiems reikalams apmokėti (tam tikri mokesčiai VMI buvo sumokėti laiku, tačiau būtent PVM sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusi prievolė nebuvo sumokėta), šiuo atveju suponuoja pagrindą spręsti ir apie sukčiavimo panaikinant didelės vertės turtinę prievolę sudėties požymių buvimą. O aplinkybė, kad galiausiai nuteistasis G. R. sumokėjo VMI pardavimo PVM, pati savaime nešalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (taip pat ir BK 222 straipsnio 1 dalį), nes tai padaryta jau besibaigiant ikiteisminiam tyrimui, prieš bylos perdavimą į teismą. Apeliacinės instancijos teismas tai pagrįstai įvertino ne kaip pavėluotą prievolės įvykdymą, o kaip nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą.

27. Nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai, kad byloje aptariamų paslaugų pagal konsultavimo sutartį suteikimą patvirtino (pripažino) VMI. Ši institucija veikia mokesčių ir jų administravimo valdymo srityje ir neturi įgaliojimų patvirtinti privačių juridinių asmenų sandorių teisėtumą.

28. Visus pirmiau nurodytus objektyvius UAB „E“ akcininkų, nuteistųjų G. R. ir M. Z. veiksmus (UAB „R“ įsteigimą, fiktyvaus sandorio su šia įmone sudarymą, suklastotų dokumentų įtraukimą į jų vadovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą ir pagal juos užpildytų įmonių PVM deklaracijų su neteisėtai padidintu paslaugų pirkimo PVM pateikimas VMI) sieja tiesioginis priežastinis ryšys su sukeltais nusikalstamais padariniais (panaikinta UAB „E“ prievole sumokėti PVM į valstybės biudžetą ir atitinkamai didele turtine žala valstybei). Šie nuteistųjų veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, t. y. ir G. R., ir M. Z. suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje nurodyti padariniai, t. y. bus apgaule panaikinta prievolė sumokėti mokėtiną PVM, ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad G. R. ir M. Z. veikė kaip bendravykdžiai, būdami pagrindiniai UAB „E“ akcininkai, veikė kartu, abu matydami ir žinodami apie vienas kito veiksmus ir jiems pritardami. Teismai prie tokios išvados priėjo įvertinę bylos objektyvių duomenų visumą, parodančią kiekvieno iš šių asmenų atliktų veiksmų ir siektų padarinių pobūdį. Teisėjų kolegija pagal kasacinių skundų argumentus neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis.

29. Taigi pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų G. R. ir M. Z. veiksmai atitinka sukčiavimo PVM srityje objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 183 straipsnio taikymo

30. Nuteistojo G. R. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 183 straipsnio 2 dalį, pirma, dėl to, kad pagal kaltinime nurodytas aplinkybes iš UAB „R“ neva pasisavinti pinigai negali būti nusikaltimo, nurodyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, dalykas. Antra, šiuo atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai (paskolos), o ne baudžiamieji santykiai.

31. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-300-697/2019, 2K-254-895/2020).

32. Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-314-693/2018, 2K-254-895/2020). Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes – kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014, 2K-169-976/2022 ir kt.). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

33. Nagrinėjamoje byloje G. R. nuteistas už tai, kad, eidamas UAB „R“ direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir savo žinioje turėdamas UAB „R“ priklausantį, jam patikėtą turtą – pinigus, kuriuos UAB „E“ fiktyvios sutarties pagrindu per dvylika mokėjimų pervedė UAB „R“, G. R. sudarė paskolos sutartį su UAB „R“ (joje nenurodant jokių paskolos grąžinimo garantijų ir terminų), ją patvirtino parašu ir bendrovės antspaudu, kaip UAB „R“ direktorius, šios sutarties pagrindu į jo asmeninę sąskaitą pervestus pinigus (bendrai 113 386,24 Eur) per kelis kartus išgrynino ir taip pasisavino savo žinioje esantį UAB „R“ priklausantį didelės vertės turtą.

34. Nuteistojo G. R. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes fiktyvios sutarties pagrindu UAB „R“ įgyti pinigai negali būti nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, dalykas, nes tai nėra UAB „R“ teisėtai priklausantis turtas. Turto pasisavinimo dalykas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, t. y. priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. Uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-407/2014, 2K-38-222/2016, 2K-169-976/2022). Nagrinėjamu atveju, nors ir gautos UAB „R“ pagal fiktyvią sutartį, pasisavintos buvo UAB „R“ lėšos, o ne jos vadovo G. R. asmeninės lėšos. Pagal byloje nustatytas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo G. R. santykį su svetimu turtu, t. y. kad jis ėjo UAB „R“ direktoriaus pareigas, vadovavo įmonės veiklai, turėjo teisę kontroliuoti įmonės veiklą, priimti sprendimus šios įmonės vardu ir savo žinioje turėjo sau svetimą UAB „R“ turtą – pinigus, ir, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl G. R. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

35. Nuteistojo G. R. gynėjas, nesutikdamas su G. R. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nurodo ir tai, kad šioje byloje yra susiklostę civiliniai teisiniai, o ne baudžiamieji santykiai, todėl šiuo atveju turėjo būti taikomas ultima ratio principas, t. y. klausimai dėl paskolos sutarties, sudarytos tarp UAB „R“ ir G. R., nevykdymo (paskolos negrąžinimo) turėtų būti sprendžiami civilinėmis priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nepagrįsti.

36. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad sudarant sandorius tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, be kita ko, dėl tokios aplinkybės kaip akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančių, ekonomiškai nepagrįstų sandorių sudarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-85/2007 ir kt.). Bendrovės vadovo veiksmai šiame kontekste, t. y. sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Tačiau nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai bendrovės vadovas sudaro akivaizdžiai su jos interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-169-976/2022).

37. Byloje nustatyta, kad netrukus po to, kai buvo įsteigta UAB „R“ ir jos vardu sudaryta pirmiau aptarta konsultavimo paslaugų sutartis su UAB „E“, G. R. su UAB „R“ sudarė tokią paskolos sutartį, kurioje nenurodytos jokios paskolos grąžinimo garantijos ir terminai; remiantis šia paskolos sutartimi, G. R. į asmeninę sąskaitą po to, kai būdavo gaunami pavedimai iš UAB „E“, jo paties nurodymu per kelis kartus buvo pervesti pinigai (113 386,24 Eur), kuriuos jis išgrynino; nėra duomenų, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka (kasaciniame skunde tokių duomenų taip pat nėra) G. R. pradėjo grąžinti paskolą ar mokėti palūkanas. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nors įstatymu neuždrausta įmonei teikti paskolas darbuotojams, akcininkams, tačiau įmonės yra kuriamos tam, kad jos vykdytų ūkinę veiklą ir siektų pelno. Šiuo atveju matyti, kad per visą įmonės „R“ veiklą pastaroji sudarė vienintelį sandorį su UAB „E“, kuris buvo vienintelis šios įmonės pajamų šaltinis, ir beveik visi pinigai, kurie buvo gauti iš UAB „E“, iš esmės buvo panaudoti G. R. asmeninėms reikmėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismų nustatytos aplinkybės rodo akivaizdžiai buvus išankstinę G. R. tyčią pasisavinti svetimą turtą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-719/2018, 2K-139-719/2022). Tikrindamas kaltinimą šioje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tiek paskolos sutarties sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir paties G. R. veiksmai patvirtina, kad aptariama paskolos sutartis buvo tik priedanga, siekiant pasisavinti UAB „R“ turtą, ir kad nuteistasis vengia turtinius santykius spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija tinkamai ir pagrįstai vertinta naudojantis baudžiamosiomis, o ne civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Dėl nuteistojo M. Z. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 222 straipsnio taikymu

39. Kasatorius nesutinka su M. Z. veikos kvalifikavimu ir nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodydamas, kad byloje neįrodyta, jog jis siekė išvengti privalomų mokėjimų į valstybės biudžetą, o pažeidimai, susiję su finansinių dokumentų nepateikimu VĮ Registrų centrui, teismų neteisingai įvertinti kaip pažeidimai, dėl kurių nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

40. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018).

41. BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika (apgaulingas apskaitos tvarkymas) yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-123-1073/2020). Kaltės apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais, tačiau ir vertinant byloje nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar įmonės vadovas veikė tyčia, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2011, 2K-561/2010, 2K-7-304-976/2016).

42. Nagrinėjamoje byloje iš liudytojų D. K., O. K., L. J., G. V., O. R. parodymų dėl aplinkybių, susijusių su UAB „E“ suteiktomis paskolomis, taip pat specialisto išvados Nr. 5-1/56 dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, specialistės J. Šeininos paaiškinimų, specialisto išvados Nr. 5-1/73 dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, specialistės K. Laurinavičienės paaiškinimų, UAB „E“ kompleksinės ūkinės finansinės ekspertizės akto Nr. 11-1436(18) bei eksperto J. Vinikovo paaiškinimų teismai padarė išvadą, kad UAB „E“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Už tinkamą šios įmonės apskaitos tvarkymą buvo atsakingas būtent nuteistasis M. Z. kaip UAB „E“ generalinis direktorius. Nors buhalterinės apskaitos vedimas buvo patikėtas įmonės finansų direktorei N. B. ir samdomai finansinę apskaitą vykdančiai įmonei – konkrečiai, jos darbuotojai O. Ž. (Š.), M. Z., kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už apskaitos dokumentų, juose esančių įrašų teisingumą, pateikimą apskaitą tvarkančiam subjektui. Pirmiau nurodytais teismų ištirtais įrodymais (liudytojų parodymais, rašytiniais bylos dokumentais, specialistų išvadomis ir ekspertizės aktu) patvirtinta, kad dėl nuteistojo M. Z. veiksmų ir dėl to padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, t. y. dėl norminių aktų reikalavimų nesilaikymo (dėl UAB „R“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, už kurias paslaugos realiai nebuvo suteiktos, įtraukimo į apskaitą, dėl privalomų UAB „E“ finansinių dokumentų, susijusių su bendrovės vykdyta veikla 2011 m., nepateikimo VĮ Registrų centrui, dėl bendrovės buhalterinės apskaitos registrų (turto, skolų bei kt. apskaitos) nevedimo) iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 16 d. Teisinių argumentų, paneigiančių šias teismų išvadas, kasaciniame skunde nepateikiama.

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, nustačius M. Z. veiksmuose visus šios nusikalstamos veikos požymius.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

44. Nuteistojo G. R. gynėjo nesutikimas su G. R. nuteisimu dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir kaltinimu pagal BK 203 straipsnio 2 dalį yra išvestinis iš nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Anot kasatoriaus, nesant dokumentų klastojimo ir sukčiavimo, savaime nėra ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat nusikaltimo, nustatyto BK 203 straipsnio 2 dalyje, požymių. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinus šią bylą teisės taikymo aspektu kasacinių skundų argumentai dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo buvo atmesti kaip nepagrįsti, ši skundo dalis tai pat netenkintina.

45. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nuteistiesiems G. R. ir M. Z. taikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nepadaryta, todėl naikinti nei pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nei apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. R. (G. R.) gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus ir nuteistojo M. Z. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Algimantas Valantinas

Tomas Šeškauskas