Š. S. pagal BK 184 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-138-1073/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33874-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistojo Š. S. gynėjui advokatui Dariui Japertui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. S. gynėjo advokato Dariaus Japerto kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – Š. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį – 2000 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Š. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB LOG LT vairuotoju ekspeditoriumi, 2021 m. birželio 26 d. Utenoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, dėl neatsargumo, t. y. pamesdamas, iššvaistė jam kaip atskaitingam asmeniui patikėtą svetimą – UAB LOG LT priklausantį – turtą – 3906,37 Eur, skirtus galvijams supirkti.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį, kuriuo Š. S. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, ir priėmė naują nuosprendį – Š. S. nuteisė pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsają, nevertino įrodymų visumos, vadovavosi atskirais įrodymais ar jų dalimis ir juos vertino selektyviai, išdėstė byloje surinktų įrodymų visetui prieštaraujančius argumentus dėl veiksmų kvalifikavimo.

2.2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Š. S. veiksmai negali būti laikomi tik civiliniu ginču, nes yra nustatyti turto iššvaistymo dėl neatsargumo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Š. S. bandymas nuslėpti pinigų praradimo aplinkybes, atsisakymas bendradarbiauti su civilinės ieškovės atstovu, siekiant rasti sprendimą dėl greitesnio žalos atlyginimo, nepradėjimas atlyginti žalos, turint finansines galimybes, turimų profesinių įgūdžių nepanaudojimas geriau apmokamo darbo paieškai įrodo jo vengimą atlyginti žalą ir apsunkina civilinės ieškovės galimybę atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo Š. S. gynėjas advokatas D. Japertas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, vertindamas bylos duomenis, o nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. tai, kad Š. S. bent dalimis nepradėjo atlyginti žalos, įvertino kaip apsunkintą civilinės ieškovės galimybę atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Š. S. iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, o civilinė ieškovė neturi galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, yra tik deklaratyvaus pobūdžio.

3.3. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-85/2007).

3.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai pagrindė išvadą, kad susidariusi situacija gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, nes bendrovė kreipėsi į teismą, kad išsiieškotų skolą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau dėl pačios aplaidumo nurodė ne tuos rekvizitus, neįgyvendino šios savo teisės ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

3.5. Š. S., būdamas skolininkas, nesislapstė, pripažino pinigus pametęs, sutiko atlyginti padarytą žalą, daugiau jokių veiksmų, kurie gali būti laikomi neteisėtais, neatliko, o byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, grindžiančių, kad jis sąmoningai sudarė situaciją, jog civilinė ieškovė negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus.

3.6. Svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis ir sutarčių pagrindu. Byloje nustatyta, kad bendrovė pasirašytinai išduodavo vairuotojams grynuosius pinigus, skirtus atsiskaityti su gyvulių pardavėjais. UAB LOG LT nepateikė jokių įrodymų, kad bendrovėje yra patvirtinta tvarka, kaip vairuotojai, grįžę iš reiso, turi elgtis su pinigais – kada, kam, pagal kokius finansinius dokumentus pinigus grąžinti. Nenustačius pareigos vairuotojams po darbo pinigus grąžinti bendrovės atsakingam darbuotojui, Š. S. buvo priverstas nepanaudotas lėšas nešioti su savimi. Esant byloje nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms, visiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Š. S. disponavo bendrovės jam patikėtomis didelėmis pinigų sumomis ir buvo atsakingas už jų tinkamą panaudojimą ir apsaugą, kad ne darbo metu nešiodamas su savimi bendrovės jam patikėtus pinigus, nepadėjęs jų į saugią vietą, juos pametė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Š. S. gynėjo advokato D. Japerto kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio 1 dalį, yra pagrįsti.

6. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai priėmė skirtingus nuosprendžius: pirmosios instancijos teismas – išteisinamąjį, argumentuodamas tuo, kad tarp bendrovės ir Š. S. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismas – apkaltinamąjį, argumentuodamas tuo, kad yra nustatyti turto iššvaistymo dėl neatsargumo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai ir kad yra apsunkinta civilinės ieškovės galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis.

7. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).‏‏‎

8. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei BPK 305, 307 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Atitinkamai kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Š. S. 2021 m. birželio 26 d. pametė UAB LOG LT priklausantį turtą – 3906,37 Eur. Šios aplinkybės viso proceso metu neginčijo nei nuteistasis, nei bendrovė. Paaiškėjus pirmiau nurodytai aplinkybei, nuo 2021 m. liepos 8 d. nutraukus darbo santykius Š. S. iniciatyva ir su jo sutikimu jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis bei su juo susijusios išmokos – jos buvo panaudotos padarytos žalos daliai atlyginti. Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš 2021 m. rugpjūčio 24 d. Utenos apylinkės teismo nutarties matyti, kad bendrovė ir Š. S. prašė patvirtinti sudarytą taikos sutartį, tačiau sutartyje buvo nurodyti kitos įmonės rekvizitai ir dėl šios priežasties sutarties teismas netvirtino. Nutartyje nurodyta, kad pareiškėjai, pašalinę prašymo trūkumus, turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo. Vis dėlto, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrovė prašymo dėl taikos sutarties su Š. S. patvirtinimo trūkumų nešalino, civilinio ieškinio dėl skolos priteisimo teismui neteikė, o 2021 m. rugsėjo 16 d. bendrovės atstovas advokatas pateikė policijai pareiškimą, kuriame nurodyta, kad bendrovei padaryta 3089,61 Eur turtinė žala, ir šio pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi iš susiklosčiusios situacijos akivaizdžiai matyti, kad tuo atveju, jei prašymas patvirtinti taikos sutartį būtų buvęs be trūkumų arba jie būtų buvę pašalinti, teismas taikos sutartį būtų patvirtinęs ir poreikio vykdyti baudžiamąjį persekiojimą nebūtų kilę. Papildomai pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje bendrovės atstovas advokatas nurodė, jog išsiieškoti skolą civilinio proceso tvarka nebuvo problemų, nes turi dokumentus, kuriuose matyti skolos dydis.

10. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pirmiau išdėstytų byloje esančių įrodymų nevertino, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, tačiau ypatingą reikšmę skyrė deklaratyvioms, labiau apeliacinės instancijos teismo prielaidomis grįstoms aplinkybėms, t. y. kad civilinė ieškovė neturi galimybės atkurti pažeistų teisių civilinio proceso priemonėmis, argumentuodamas Š. S. finansine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Š. S. bandymas nuslėpti pinigų praradimo aplinkybes, atsisakymas bendradarbiauti su civilinės ieškovės atstovu, siekiant rasti sprendimus dėl greitesnio žalos atlyginimo, nepradėjimas realiai dalimis atlyginti žalos, turint tam finansines galimybes, turimų profesinių įgūdžių nepanaudojimas geriau apmokamo darbo paieškai įrodo jo vengimą atlyginti žalą ir kartu apsunkintą civilinės ieškovės galimybę atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis.

11. Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022).

12. Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-285/2013, 2K-46-699/2018, 2K-241-942/2022).

13. BK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iššvaistymas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo. Tokia veika gali pasireikšti ne tik neteisėtu patikėto ar žinioje esančio turto perleidimu, bet ir kitokiu kito asmens turtinių reikalų netinkamu tvarkymu, padarant jam žalos. Tokia situacija gali susiklostyti, kai, pavyzdžiui, kaltininko neatsargumas lemia atsiradimą aplinkybių, sudarančių sąlygas tretiesiems asmenims patiems paimti kaltininkui patikėtą (jo žinioje esantį) turtą, žala gali būti padaroma asmeniui netinkamai atliekant jam pavestą darbą ir pan. Veikos neteisėtumas tokiu atveju pasireiškia įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba sutartyse įtvirtintų pareigų nesilaikymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-89-511/2023). Kita vertus, kaltinimas turto iššvaistymu dėl neatsargumo natūraliai susijęs su reikalavimu išsamiai pagrįsti didesnį veikos pavojingumą ir būtinumą taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taip pat atitinkamų civilinio teisinio pobūdžio priemonių nepakankamumą.

14. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nė viena iš pirmiau teismų praktikoje suformuotų aplinkybių. Priešingai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pinigus pametęs asmuo yra žinomas, jis neginčija nei pamestų pinigų fakto, nei jų sumos, skolą pripažįsta ir sutinka ją atlyginti, dalį jos atlygino iš viso atlyginimo ir su juo susijusių mokėjimų nutraukus darbo santykius, bendrovė ir Š. S. bandė susitarti taikiai, tačiau Š. S. buvo per didelė finansinė našta mokėti 500 Eur per mėnesį, todėl buvo kreiptasi į teismą su prašymu patvirtinti taikos sutartį. Šios sutarties patvirtinti nepavyko, nes bendrovės pateikti dokumentai neatitiko formalių reikalavimų, kuriuos ištaisius taikos sutartis būtų patvirtinta. Be to, kaip jau minėta pirmiau, bendrovės atstovas aiškiai nurodė, kad išsiieškoti skolą civilinio proceso tvarka nebuvo problemų. Taip pat nenustatyta, kad Š. S. būtų iki pinigų pametimo atlikęs veiksmus, kurie būtų lėmę esmingai pasunkintą bendrovės teisių gynimą civilinio proceso tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra galimybės apginti pažeistų teisių civilinio proceso tvarka ar kad jų gynimas yra esmingai apsunkintas, yra visiškai deklaratyvi ir grįsta prielaidomis. Kartu tikslinga pažymėti ir tai, kad aplinkybės, jog skolingas asmuo neatlygina padarytos žalos, su juo nepavyksta susitarti, jokiu būdu nereiškia, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad Š. S. būtų atlikęs sąmoningus pinigų iššvaistymo veiksmus, kad iš anksto būtų atlikęs veiksmus, pasunkinančius bendrovės pažeistų teisių gynybą.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatytas būtinumas taikyti griežčiausią teisinės atsakomybės rūšį už neatsargiu poelgiu padarytą turtinę žalą įmonei.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą aplinkybių visetą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas veikos faktines aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, pažeidimas yra esminis, nes nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio 1 dalį, todėl šio teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra naikinamas ir yra paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė