Dėl išlaidų už savavališkai pastatyto pastato nugriovimą priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-480/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.17; 108; 114.9.3.1; 116.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Utenos apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui P. G. dėl išlaidų už savavališkai pastatyto pastato nugriovimą priteisimo; trečiasis asmuo – Utenos rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas, remdamasis CK 4.103 straipsnio 6 dalimi, 6.61 straipsnio 1 dalimi, CPK 273 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo priteisti iš atsakovo būsimas 9064 Lt statinio nugriovimo išlaidas už jo savavališkai pastatyto statinio–pirties (duomenys neskelbtini) nugriovimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 3 d. sprendimu įpareigojo atsakovą per šešis mėnesius nugriauti nurodytą pirtį, nes atsakovas ginčo pirtį pasistatė neturėdamas leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2004 m. rugsėjo 22 d., bet atsakovas jo neįvykdė, todėl ieškovas ketina sprendimą įvykdyti pats. Atsakovas mano, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 3 d. sprendimą įvykdė, nes perkėlė pirtį į kitą vietą, t. y. ten, kur išduotas leidimas statyti pirtį – ant išlikusių pamatų. Ginčo esmė šioje byloje yra įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo išlaidų išieškojimas, išsprendus klausimą, ar sprendimas neįvykdytas gera valia.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Įvertinęs atsakovo į bylą pateiktą techninės ekspertizės, kurią advokatų kontoros prašymu atliko UAB „Ekspertika“, aktą, laikydamas jį oficialiuoju dokumentu (CPK 177, 180, 197 straipsniai), teismas nustatė, kad ginčo statinio, kurį Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 3 d. sprendimu nuspręsta nugriauti, toje vietoje, kuri nurodoma įsiteisėjusiame teismo sprendime, šiuo metu nėra, nes pagal ekspertizės akto išvadas jis yra perkeltas į kitą vietą. Pripažinęs, kad statinys, esantis naujoje vietoje, yra naujas statinys, ir atkreipęs dėmesį į tai, kad įrodymų dėl statinio buvimo naujoje vietoje neteisėtumo ieškovas nepateikė, teismas sprendė, kad dėl jo, kaip naujo statinio, nėra teisinio pagrindo vykdyti Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 3 d. sprendimą, nes tai yra naujas statinys, kuris pastatytas ant senų pamatų ir kurio statyba, vadovaujantis techninės ekspertizės duomenimis, yra teisėta.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: priteisė ieškovui iš atsakovo 9064 Lt savavališkai pastatytos pirties (duomenys neskelbtini) nugriovimo ir aplinkos sutvarkymo darbams atlikti ir 815,76 žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo 185,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino atsakovo pateikto techninės ekspertizės akto nei eksperto išvada, nei oficialiuoju rašytiniu įrodymu, nes ji atlikta ne teismo iniciatyva ir pavedimu (CPK 216 straipsnis). Teismas rėmėsi ieškovo, kaip specializuoto subjekto, kuriam valstybė delegavo funkcijas, susijusias su statinių statyba, pateiktu 2008 m. kovo 21 d. patikrinimo aktu ir padarė išvadą, kad atsakovas nenugriovė ginčo pirties, nesutvarkė aplinkos ir neįvykdė Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 3 d. sprendimo. Teismas atmetė atsakovo pateiktą 2008 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nes jis nepatvirtina nurodyto teismo sprendimo įvykdymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, nes nesivadovavo, nors turėjo vadovautis antstolės R. G. 2008 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir nepagrįstai rėmėsi ieškovo patektais 2008 m. kovo 21 d. patikrinimo aktu ir nuotrauka. Kasatorius mano, kad ieškovo pateiti įrodymai nepatvirtina to, jog ginčo statinys nenugriautas ir nesutvarkyta aplinka, todėl, jais remdamasis, teismas nesilaikė kasacinio teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (byla Nr. 3K-3-111/2008), esančių išaiškinimų.

Apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime nepasisakė dėl kasatoriaus priešieškinio, nors turėjo grąžinti bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo 2008 m. kovo 21 d. patikrinimo aktu, nes šis dokumentas yra oficialusis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ieškovas teigia, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neturi didesnės negu nurodytas patikrinimo aktas įrodomosios galios. Šie įrodymai yra lygiaverčiai. Atsiliepime tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nes jis nepatvirtina savavališkai pastatyto pastato nugriovimo fakto. Be to, ieškovas pabrėžė, kad antstolis faktinių aplinkybių konstatavimą atliko ne teismo, bet kasatoriaus pavedimu, tai neatitinka CPK 635 straipsnio 3 dalies Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius pateikė pakartotinai priešieškinį, kurio Kauno miesto apylinkės teismui 2007 m. balandžio 16 d. priimant sprendimą buvo atsisakęs, ir netrukus pateikė kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutarties. Ieškovas teigia, kad pagal kasacinio teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartyje esantį nurodymą apeliacinės instancijos teismas turėjo pakartotinai patikrinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 16 d. sprendimo pagrįstumą, todėl pagrįstai neaptarė priešieškinio.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

Kasacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, pažeidimu. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą pažymėjo, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, byla Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Ginčo esmė šioje civilinėje byloje yra įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo išlaidų išieškojimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodyta, kad apeliacinės instancijos išvada, jog reikia tikrinti, ar pirtis neperkelta į kitą vietą, yra nepagrįsta, nes tai – ne šios bylos įrodinėjimo dalykas. Šioje byloje turi būti nustatyta faktinių aplinkybių visuma dėl pirties nugriovimo ir aplinkos sutvarkymo išlaidų dydžio. Ieškovas ginčijamai pirčiai nugriauti reikalingoms lėšoms apskaičiuoti organizavo griovimo darbų pirkimo konkursą, kurio laimėtojas sudarė 9064 Lt vertės darbų sąmatą. Kasatorius, atsikirsdamas į ieškinį, neginčija nurodytos darbų vertės, bet įrodinėja, kad pirtis perkelta į kitą vietą ir taip įvykdytas teismo sprendimas dėl pastato nugriovimo. Taigi jis iš esmės įrodinėja juridinius faktus, negalinčius sukurti materialinių teisinių santykių ginčo šalims, nes kasatoriaus įrodinėjamos aplinkybės yra susijusios su jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų peržiūrėjimu. Ieškovas pareiškė ieškinį CK 4.103 straipsnio 6 dalies, 6.61 straipsnio 1 dalies pagrindu ir reikalauja avansu priteisti pastato nugriovimo išlaidas. Būtent šioje civilinėje byloje būtina nustatyti, įvykdytas ar ne įsiteisėję teismo sprendimas dėl pastato nugriovimo ir aplinkos sutvarkymo išlaidos, kai atsakovas per nustatytą laiką neįvykdo teismo sprendimo. Šių aplinkybių visuma ir sudaro nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką (facta probanda).

Byloje pateiktas 2008 m. kovo 21 d. surašytas teismo įpareigojimo statytojui nugriauti savavališkai pastatytą statinį patikrinimo aktas (T. 2, b. l. 167). Iš šio rašytinio įrodymo matyti, kad kasatorius neįvykdė teismo sprendimo dėl pastato nugriovimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą rašytinį įrodymą ir kitus byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad teismo sprendimas dėl statinio nugriovimo neįvykdytas. Pažymėtina, kad ir pats kasatorius nurodė apeliacinės instancijos teisme, jog pirties pastatas tik perkeltas apie vieną metrą nuo buvusios vietos (T. 2, b. l. 181), o, atsikirsdamas į ieškinį, įrodinėja aplinkybes, kad pastatas pastatytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, bet tai jau negali būti šios bylos įrodinėjimo dalykas. Kasatorius, siekdamas įrodyti, kad teismo sprendimas įvykdytas, pateikė teismui antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

Didesnę įrodomąją galią antstolio nustatytas faktas įgyja tuo atveju, jeigu toks faktas nustatomas teismo pavedimu; kitais atvejais faktinių aplinkybių protokolas gali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, kuris su kitais įrodymais patvirtina ar paneigia atitinkamų aplinkybių buvimą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m spalio26 d nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „A. J. Šokoladas“ v. UAB „Dzūkija“; byla Nr. 3K-3-578/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. civilinėje byloje UAB „Architectura humana“ v. I. R.; byla Nr. 3K-3-16/2008). Byloje pateiktas antstolės Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas vykdant kasatoriaus, bet ne teismo pavedimą. Dėl to nurodytas dokumentas laikytinas paprastu, bet ne oficialiuoju rašytiniu įrodymu, o kasatoriaus argumentai dėl šio įrodymo pripažintini teisiškai nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad šiame protokole nieko nenurodoma apie aplinkybes, susijusias su bylos įrodinėjimo dalyku, nes jame nenurodoma apie išlaidas pastatui nugriauti ir aplinkai sutvarkyti ir nekonstatuotas pirties perkėlimo faktas, bet tik konstatuotos aplinkybės, kurios jau buvo tiriamos ir vertinamos įsiteisėjusiame teismo sprendime.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei pagrįstai tenkino ieškinį CK 4.103 straipsnio 6 dalies, 6.61 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl nuostolių, reikalingų savavališkai pastatytam pastatui nugriauti, priteisimo.

Dėl priešieškinio

Priešinis ieškinys – tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys atsakovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Pažymėtina, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiniams teisiniams santykiams, subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio pareiškimo taisykles (CPK 143 straipsnis), išskyrus tai, kad teismo nutartis priimti priešinį ieškinį neskundžiama atskiruoju skundu. Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kurioje pareikštas priešinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo reikalavimai patenkinami, o kurie – atmetami (CPK 265 straipsnis). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl 2007 m. rugsėjo 27 d. parengiamajame posėdyje priimto priešinio ieškinio ir taip pažeidė proceso teisės normas.

Byloje nustatyta, kad kasatorius 2006 m. lapkričio 14 d. pateikė teismui priešinį ieškinį dėl nuostolių priteisimo, nes, kasatoriaus nuomone, ieškovas jam privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl paties ieškovo kaltės nugriovus pirtį (T. 1, b. l. 94–96). Nurodytame priešieškinyje iš esmės siekiama peržiūrėti faktus, nustatytus įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl pastato nugriovimo, todėl prašoma priteisti nuostolius dėl pirties nugriovimo. Iš teismo 2007 m. vasario 1 d. posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo prašymą ir protokoline (žodine) nutartimi priešinį ieškinį paliko nenagrinėtą CPK 139 straipsnio pagrindu (T. 2, b. l. 56–61). Tai, kad kasatorius atsiėmė priešinį ieškinį, nurodoma ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 16 d. sprendime, kurį, beje, kasatorius prašo palikti galioti kasaciniu skundu. Apylinkės teismas, įforminęs priešinio ieškinio atsiėmimą, nepažeidė CPK 290 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teismo nutartis privalo būti rašytinė tik tuo atveju, jei ji pagal CPK gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Būtent CPK 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nutartis, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtas dėl to, kad jis atsiimamas, atskiruoju skundu neskundžiama. Nurodytas teismo sprendimas Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tada kasatorius pateikė teismui analogišką priešinį ieškinį dėl nuostolių priteisimo ir teismas jį priėmė (T. 2, b. l. 119–121). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta kasacine tvarka ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (T. 2, 159–162), kurios nagrinėjimo dalykas buvo neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame ir nurodoma, kad priešinis ieškinys, jį atsiėmus, paliktas nenagrinėtas. Dėl to bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kai panaikinta pirmesnė apeliacinės instancijos teismo nutartos, kasatoriaus nurodytas priešinis ieškinys negalėjo būti apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Pabrėžtina, kad priešinį ieškinį teismui palikus nenagrinėtą nurodytu pagrindu, kasatorius, manydamas, jog jo teisės pažeidžiamos, neprarado teisės kreiptis į teismą su savarankišku ieškiniu (CPK 297 straipsnio 2 dalis). Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir bylos dalis dėl priešieškinio turėjo būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacinio skundo argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Stripeikienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas