Dėl autoriaus asmeninių neturtinių ir turtinių teisių pažeidimo bei nesąžiningos konkurencijos

Civilinė byla Nr. 3K-3-475/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 89; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Baltijos reklamos projektai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Baltijos muzika“, Theater Mogul BV, E. J. P. ieškinį atsakovui UAB „Baltijos reklamos projektai“ dėl autoriaus asmeninių neturtinių ir turtinių teisių pažeidimo bei nesąžiningos konkurencijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ieškovų ir atsakovo ginčas dėl spektaklio pavadinimo „Urvinė moteris“ naudojimo, siekiant nesąžiningai konkuruoti. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. pradžioje VšĮ „Baltic Music“, kurios teises vėliau perėmė ieškovas UAB „Baltijos muzika“, bendradarbiaudama su Olandijos teatro prodiuserių bendrove Theater Mogul BV, kuri yra pasaulinių komedijos „Urvinis žmogus“ (sukurtos R. B. 1991 m. ir parodytos daugelyje pasaulio šalių) pastatymo teisių savininkė, Lietuvoje pastatė teatro komediją „Urvinis žmogus“; šis spektaklis sulaukė milžiniško pasisekimo, tapo itin populiarus Lietuvoje. Ieškovai pažymėjo, jog dar 2004 m. pabaigoje, kai buvo rengiamasi komedijos „Urvinis žmogus“ premjerai, jie numatė, kad Lietuvoje bus statoma ir „Urvinė moteris“ pagal E. J. P. komediją, kaip natūralus dramaturginis moters atsakas „urviniam“ vyrui, apie tai ieškovai paskelbė pranešimu spaudai 2006 m. kovo 27 d.; apie šiuos planus žinojo spektaklio „Urvinis žmogus“ režisieriai ir aktoriai, įskaitant K. S., kuris vėliau nuolat domėjosi, kada bus pradėta statyti ši pjesė, prašė pateikti jam E. J. P. parašytą pjesę, išreiškė didžiulį norą režisuoti pjesę, kalbėjo apie garantuotą tokio tipo komedijos sėkmę, ypač atsižvelgiant į milžinišką „Urvinio žmogaus“ populiarumą. 2006 m. kovo 22 d. ieškovai pastebėjo, kad atsakovas 2006 m. kovo 17 d. užregistravo interneto adresų srities pavadinimus www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt, o 2006 m. kovo 27 d. iš K. S. sužinojo, kad jis su atsakovu statys naują pjesę, kurią jam rašys lietuvių rašytojas ir eseistas S. P. Ieškovai nurodė, kad tokiais veiksmais - be kūrinio autorės E. J. P., kaip autoriaus asmeninių neturtinių teisių subjekto, ir autoriaus turtinių teisių savininko sutikimo naudodamas originalų pjesės pavadinimą komercinėje veikloje, pateikdamas paraišką Valstybiniam patentų biurui registruoti šį pavadinimą kaip prekės ženklą, įregistruodamas interneto adresų sritį, naudodamasis ieškovams priklausančiu paveikslėliu – logotipu - atsakovas pažeidė autoriaus asmenines neturtines ir turtines teises bei atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad atsakovo veiksmai (interneto adresų srities simbolinio pavadinimų www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt registracija; žodinių žymenų junginio „Urvinė moteris“ kaip spektaklio pavadinimo naudojimas; urvinės moters atvaizdo, imituojančio Theater Mogul BV priklausančio kūrinio – urvinės moters paveikslėlį (logotipą) naudojimas spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje – yra draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai; panaikino interneto adresų srities simbolinių pavadinimų www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt registraciją; uždraudė atsakovui naudoti spektaklio pavadinimą „Urvinė moteris“ ir urvinės moters atvaizdą, imituojantį ieškovui Theater Mogul BV priklausantį kūrinį – urvinės moters paveikslėlį (logotipą). Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad ieškovas Theater Mogul BV yra tiek R. B. parašytos pjesės „Defending the Caveman“ (liet. - „Ginant urvinį žmogų“), tiek ieškovės E. J. P. parašytos pjesės „Cavewoman“ (liet. - „Urvinė moteris“) autorių turtinių teisių didžiajai Europos daliai, įskaitant Lietuvos Respubliką, savininkas. 2004 m. sausio 30 d. Licencijos išdavimo sutartimi licencijos išdavėjas suteikė licencijos gavėjui – VšĮ „Baltic Music“ – išskirtines statymo teises Lietuvoje; šios licencijos sutarties pakeitimu visos teisės ir įsipareigojimai pagal sutartį buvo perleisti naujam licencijos turėtojui – ieškovui UAB „Baltijos muzika“. 2006 m. kovo 13 d. Licencijos sutartimi Theater Mogul BV, turintis išskirtines pjesės pastatymo teises pastatyti pjesę pavadinimu „Urvinė moteris“, kurios autorė yra E. J. P., suteikė ieškovui UAB „Baltijos muzika“ teisę pastatyti ir režisuoti šią pjesę sutartyje nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad ieškovų reikalavimai pripažinti, jog atsakovo naudojamas spektaklio pavadinimas „Urvinė moteris“ pažeidžia E. J. P. autoriaus asmenines neturtines teises į literatūros kūrinį „Cavewoman“ (liet. - „Urvinė moteris“) bei ieškovo Theater Mogul BV autoriaus turtines teises į literatūros kūrinį „Cavewoman“ (liet. - „Urvinė moteris“) yra nepagrįsti, nes tik originalaus pavadinimo panaudojimas savo kūrinyje galėtų būti aiškinamas kaip autoriaus teisių pažeidimas. Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, norint pripažinti ieškovų ieškinyje nurodytus bei atsakovo atliktus veiksmus nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas. Pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas UAB „Baltijos muzika“ ir atsakovas laikytini konkurentais, nes veikia toje pačioje verslo srityje, toje pačioje rinkos sferoje, užsiima iš esmės panašia veikla, t. y. teatro veikla, kuri yra komercinio pobūdžio, iš kurios yra gaunamos pajamos, inter alia renginių ir spektaklių statymu bei prodiusavimu, todėl jiems abiem yra draudžiama atlikti bet kokius nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu. Nagrinėjamos bylos atveju, sistemiškai įvertinęs atsakovo atliktus veiksmus bei elgesį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, turėdamas tikslą konkuruoti bei pasinaudoti kito subjekto (ieškovo UAB „Baltijos muzika“) reputacija.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas UAB „Baltijos muzika“ 2006 m. kovo 27 d. pateikė pranešimą spaudai, kuriame viešai paskelbė apie tai, kad, bendradarbiaujant su Theater Mogul pastačiusi išpopuliarėjusį monospektaklį „Urvinis žmogus“, 2006 m. spalį pakvies į naujos komedijos „Urvinė moteris“ premjerą, adaptuojant Pietų Afrikos rašytojos ir režisierės E. J. P. 2000 metais parašytą pjesę „Urvinė moteris“. Pranešime taip pat buvo nurodyta, kad ieškovui idėja statyti „Urvinę moterį“ gimė dar 2004 metų pabaigoje, kai dar tik buvo rengtasi „Urvinio žmogaus“ premjerai, ir matant spektaklio „Urvinis žmogus“ populiarumą, planas statyti spektaklį „Urvinė moteris“ buvo patvirtintas 2005 metų pabaigoje, premjera buvo numatyta 2006 m. rudenį. Pranešime buvo akcentuojama, kad būtent spektaklio „Urvinis žmogus“ populiarumas ir pastatymo kokybė Lietuvoje buvo vieni iš svarbiausių motyvų leisti lietuvių kalba adaptuoti ir „Urvinę moterį“. Šis pranešimas buvo viešai išplatintas, ir tiek jis, tiek jo pagrindu parašyti straipsniai 2006 m. kovo 27 d.–2006 m. balandžio 1 d. pasirodė įvairiuose interneto naujienų portaluose, tinklalapiuose, spaudoje (laikraščiuose, žurnaluose ir kt.), akcentuojant, jog ta pati organizacija, kuri pastatė didelio populiarumo ir sėkmės sulaukusį spektaklį „Urvinis žmogus“, ketina pastatyti „moterišką“ atsaką į ją - spektaklį „Urvinė moteris“ pagal E. J. P. pjesę. Iš esmės tuo pat metu nuo 2006 m. balandžio pradžios įvairiose visuomenės informavimo priemonėse (spaudoje, spaudos konferencijose) pasirodė pranešimai apie tai, kad K. S., režisavęs ir vaidinęs spektaklyje „Urvinis žmogus“, planuoja pastatyti monospektaklį – komediją apie moterį, kaip atsaką „Urviniam žmogui“, buvo nurodoma, jog pjesę parašė lietuvių rašytojas S. P.; buvo teigiama, jog idėja sukurti lyčių santykių komediją K. S. kilo maždaug prieš pusantrų metų; vėliau įvairiose visuomenės informavimo priemonėse prasidėjo reklaminė spektaklio „Urvinė moteris“ pagal S. P. parašytą pjesę kampanija, buvo reklamuojama, kad spektaklis greitai pasirodys, agituojama pirkti bilietus, reklamoje naudotas bėgančios urvinės moters paveikslėlis (logotipas), rašoma apie tai, jog spektaklis yra repetuojamas ir kuriamas, jog spektaklio premjera įvyks birželio 14-15 dienomis, kad spektakliui scenografiją kūrė V. L., kuris buvo „Urvinio žmogaus“ dailininkas. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad apie ieškovų ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal Pietų Afrikos rašytojos E. J. P. pjesę K. S. žinojo jau ankščiau. Teismas nurodė, kad, nors K. S. buvo žinoma apie ieškovų ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“, jis, matydamas didžiulį „Urvinio žmogaus“ populiarumą ir milžinišką sėkmę, nusprendė pradėti bendradarbiauti su atsakovu ir statyti identiško pavadinimo, žanro ir tematikos pjesę „Urvinė moteris“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartį dėl spektaklio „Urvinė moteris“ pastatymo, inscenizavimo bei adaptavimo su režisieriumi K. S. atsakovas sudarė jau po to, kai žiniasklaidoje pasirodė ieškovų informacija apie ketinimą statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal E. J. P. pjesę „Cavewoman“ (liet. – „Urvinė moteris“). Teismo posėdžio metu liudytojas S. P. parodė, kad gavo užsakymą parašyti pjesę, skirtą moteriai apie jos santykius su vyrais, pats nebuvo sugalvojęs konkretaus savo pjesės pavadinimo, turėjo keletą variantų, tačiau užsakovams (K. S.) reikėjo būtent pavadinimo „Urvinė moteris“. Pirmosios instancijos teismo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovui ir režisieriui K. S. buvo svarbu, kad spektaklio pavadinime būtų žodis „urvinė“, nes jis sukeltų asociacijas su milžiniško populiarumo sulaukusiu spektakliu „Urvinis žmogus“, tai garantuotų naujojo spektaklio sėkmę bei populiarumą. Šią aplinkybę patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės: atsakovo viešuose pranešimuose, K. S. interviu bei jų pagrindu paskelbtuose straipsniuose buvo kalbama apie tai, jog po didžiulės „Urvinio žmogaus“ sėkmės, tokio pat pasisekimo tikimasi ir iš „Urvinės moters“, „Urvinės moters“ spektaklis visuomet buvo siejamas su „Urviniu žmogumi“, pabrėžiant, jog tai yra atsakas, atsiliepimas į „Urvinį žmogų“, todėl visuomenė galėjo būti suklaidinta, kad spektaklis „Urvinė moteris“ yra spektaklio „Urvinis žmogus“, kuriamo tos paties kolektyvo plačiąja prasme, tęsinys. 2005 m. gegužės 11 d. vykusioje spaudos konferencijoje spektaklio „Urvinė moteris“ režisierius K. S. pažymėjo, jog tokie pavadinimai, kaip „Lietuviška moteris“ arba „Moteris“ arba „Moteris išeina į medžioklę“ nebuvo tinkami, o pjesei reikėjo pavadinimo, traukiančio publiką; prasidėjus viešai ieškovų ir atsakovo konfrontacijai, spektaklio „Urvinė moteris“ režisierius K. S. interviu spaudai teigė, kad jo spektaklis galėtų vadintis „Primityvi moteris“ ar „Lietuviška urvinė“. Aplinkybė, kad kiti pavadinimai, kaip ir šiuo metu naudojamas spektaklio pavadinimas „Laukinė moteris“, nuo pat pradžių nebuvo pasirinkti sąmoningai, siekiant pasinaudoti ieškovų spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija. Nagrinėjamoje byloje rašytiniais įrodymais pagrįsta, kad, atsakovui pradėjus reklamuoti spektaklį „Urvinė moteris“, į ieškovą UAB „Baltijos muzika“ įvairios įmonės, įstaigos, organizacijos kreipėsi su paraiškomis, užsakymais rodyti spektaklį „Urvinė moteris“, teiravosi dėl galimybių pamatyti spektaklį ir parodyti įvairių švenčių proga, tai patvirtina, kad eilinis žiūrovas spektaklį „Urvinė moteris“ laikė ir suprato, kaip to paties statytojo – prodiuserio ir režisieriaus sukurto spektaklio tęsinį – atsaką į „Urvinį žmogų“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo informaciniuose pranešimuose spaudoje ir spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje, atsakovo vardu įregistruotose interneto adresų srities svetainėse www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt atsakovas naudojo urvinės moters paveikslėlį (logotipą), iš esmės identišką ieškovų naudoto (įskaitant ir interneto svetainėje www.urviniszmogus.lt) bei planuoto naudoti spektakliui „Urvinė moteris“ logotipui. Lietuvos grafinio dizaino asociacijos ekspertų komisijos atliktos spektaklio „Urvinė moteris“, statomo ieškovų, ir atsakovo statomo spektaklio „Urvinė moteris“ logotipų vizualinio panašumo nustatymo ekspertizės akte, kuris laikytinas rašytiniu įrodymu byloje, konstatuota, jog galima teigti, kad atsakovo spektaklio „Urvinė moteris“ grafinė koncepcija – bėganti „urvinė moteris“, apsirengusi kailiniais rūbais (viršutinė ir apatinė dalys), rankose laikanti namų apyvokos reikmenis, basa – yra identiška ieškovo spektaklio „Urvinė moteris“ logotipui: esminės detalės, spalvos ir rakursai yra identiški, skiriasi tik grafinio piešinio stilistika, neesminių detalių vaizdavimas, todėl vizualinė visuma pasirinkimo metu vartotoją gali klaidinti. Įvertinęs nurodytų atsakovo atliktų veiksmų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas atliko neteisėtus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t. y. pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 17 straipsnis kaip vieną iš teisių gynimo būdų numato neteisėtų veiksmų nutraukimą, todėl, konstatavus nurodytus neteisėtus ir sąžiningai konkurencijai prieštaraujančius atsakovo veiksmus, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti interneto adresų srities simbolinio pavadinimų www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt registracijas, uždrausti atsakovui naudoti savo spektakliui pavadinimą „Urvinė moteris“ bei atsakovui naudoti urvinės moters atvaizdą – paveikslėlį (logotipą), imituojantį ieškovams priklausantį kūrinį – urvinės moters paveikslėlį (logotipą). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų prašymą pripažinti, kad atsakovo paraiškos Valstybiniam patentų biurui įregistruoti prekių ženklą „Urvinė moteris“ pateikimas yra Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio draudžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmas, motyvuodamas tuo, jog pats savaime paraiškos įregistruoti prekės ženklą pateikimas (juolab, kai dar neįregistruotas prekės ženklas) jokiu būdu nepažeidžia ir negali pažeisti ieškovo teisių.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ekspedita“ v. UAB,,Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-360/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ekspedita“ v. UAB,,Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005), konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąrašas nėra baigtinis, ir kad kiekvienu atveju teismas analizuoja bylos aplinkybes ir pagal verslo standartus, įprastą rinkos dalyvių elgesį vertina, ar egzistavo nesąžininga konkurencija. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apie ieškovo ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal Pietų Afrikos rašytojos E. J. P. pjesę K. S. jau anksčiau žinojo. Kaip tiesioginis spektaklio,,Urvinis žmogus“ dalyvis (režisierius ir aktorius), jis taip pat žinojo apie šio spektaklio komercinę sėkmę ir galimas dramaturginio atsakymo (moteriškojo) būsimąsias pajamas, todėl 2006 m. balandžio 19 d. autorine sutartimi (dėl monospektaklio „Urvinė moteris“ inscenizavimo ir adaptavimo) K. S. įsipareigojo pastatyti, inscenizuoti bei adaptuoti monospektaklį „Urvinė moteris“ pagal atsakovo pateiktą scenarijų sutartyje nustatytais terminais bei tvarka. Teismo posėdžio metu liudytojas S. P. nurodė, kad gavo užsakymą parašyti pjesę, skirtą moteriai apie jos santykius su vyrais, kurios pavadinimą –,,Urvinė moteris“ – sugalvojo K. S. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovas pavadino savo spektaklį būtent „Urvinė moteris“, siekdamas pasinaudoti ieškovų pastatyto spektaklio „Urvinis žmogus“ populiarumu ir reputacija. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys straipsniai ir pranešimai, kuriuose akcentuojama, kad spektaklis,,Urvinė moteris“ yra atsakas, atsiliepimas į kultiniu tapusią pjesę,,Urvinis žmogus“. Atsakovas pasinaudojo ieškovų sukurta spektaklio,,Urvinis žmogus“ komercine sėkme, reputacija ir pasirinko pavadinimą savo spektakliui, kuris visiems vartotojams siejosi su ieškovų spektakliu,,Urvinis žmogus“. Tokiu elgesiu atsakovas siekė suklaidinti žiūrovą, versdamas jį manyti, kad atėjęs į spektaklį turės galimybę pamatyti spektaklio,,Urvinis žmogus“ tęsinį ir tokiu būdu užtikrindamas pakankamai didelę auditoriją bei dideles pajamas iš demonstruojamo spektaklio. Atsakovo informaciniuose pranešimuose spaudoje ir spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje, taip pat atsakovo vardu įregistruotose interneto adresų srities svetainėse www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt atsakovas naudojo bėgančios urvinės moters paveikslėlį (logotipą), identišką ieškovų planuotam naudoti spektakliui „Urvinė moteris“ logotipui, tai patvirtino Lietuvos grafinio dizaino asociacijos ekspertų komisijos atliktos spektaklio „Urvinė moteris“, statomo ieškovų, ir atsakovo statomo spektaklio „Urvinė moteris“ logotipų vizualinio panašumo nustatymo ekspertizės aktas. Šios aplinkybės taip pat patvirtina atsakovų siekį naujam spektakliui reklamuoti pasinaudoti ieškovo įdirbiu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad teismų praktikoje nurodyta, jog apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos tikslas yra ne tik konkurentų, bet ir vartotojų interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ekspedita“ v. UAB,,Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005, 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Unilever N. V. v. UAB,,Varta“, bylos Nr. 3K-3-150/2005). Nagrinėjamu atveju akivaizdų vartotojų (žiūrovų) suklaidinimo faktą patvirtina 2006 m. spalio mėnesį atliktos gyventojų apklausos duomenys, pagal kuriuos, dauguma (62 proc.) gyventojų mano, kad spektaklių,,Urvinė moteris“ ir,,Urvinis žmogus“ pavadinimai yra panašūs, absoliuti dauguma (80 proc.) respondentų, kurie matė spektaklį,,Urvinis žmogus“ mano, kad jo pavadinimas yra panašus į spektaklio,,Urvinė moteris“ pavadinimą, trečdalis (31 proc.) gyventojų mano, kad spektakliai,,Urvinė moteris“ ir,,Urvinis žmogus“ yra susiję savo turiniu, daugiau kaip pusė (63 proc.) respondentų, kurie matė spektaklį,,Urvinis žmogus“, mano, kad šio spektaklio turinys yra susijęs su spektaklio,,Urvinė moteris“ turiniu, trečdalis respondentų, kurie matė spektaklį,,Urvinis žmogus“, mano, kad spektaklį,,Urvinė moteris“ pastatė ta pati organizacija kaip ir spektaklį,,Urvinis žmogus“, pusė apklaustųjų (49 proc.) spektaklį,,Urvinis žmogus“ mačiusių respondentų norėtų pamatyti ir spektaklį,,Urvinė moteris“, nes nori šiuos du spektaklius palyginti. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovui net nereikėjo dėti ypatingų pastangų,,Urvinė moteris“ populiarumui sukurti, nes dauguma spektaklį,,Urvinis žmogus“ mačiusių žiūrovų norėjo pažiūrėti to paties režisieriaus režisuotą, to paties žanro, tose pačiose ir panašiose erdvėse rodomą spektaklį,,Urvinė moteris“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokiu būdu, pasinaudodamas ieškovų įdirbiu, sukurta visiškai naujo ir gana reto Lietuvoje žanro – monokomedijos spektaklio reputacija, atsakovas gavo ekonominę naudą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys patenkintas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio nuostatas, taip iš esmės pažeisdamas šią materialinės teisės normą, tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Kasatoriaus nuomone, konkretūs veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais tik tada, kai nustatoma, kad jie atitinka Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje nurodytas sąlygas, t. y. nesąžiningos konkurencijos veiksmais yra pripažįstami tapačių ar panašių žymenų naudojimas, galintis sukelti painiavą su kitu ūkio subjektu ar jo veikla, arba panašių (tapačių) žymenų naudojimas siekiant nesąžiningai pasinaudoti kito ūkio subjekto reputacija, arba naudojimo žymens skiriamojo požymio susilpnėjimas dėl panašaus (tapataus) žymens naudojimo. Tai reiškia, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti laikomas tik žymens, tapataus ar panašaus į skiriamąjį požymį turintį žymenį, naudojimas, todėl sprendžiant, ar konkretūs kasatoriaus veiksmai (žymens „urvinė moteris“, interneto adresų srities simbolinių pavadinimų www.urvinemoteris.lt, www.urvine.lt, urvinės moters logotipo naudojimas) laikytini nesąžiningos konkurencijos veiksmais, teismai privalėjo įvertinti nurodytų sąlygų viseto buvimą kiekvieno iš veiksmų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatoriaus spektaklio pavadinimo „urvinė moteris“ naudojimą nesąžiningos konkurencijos veiksmu, visiškai nevertino, ar ieškovų spektaklio pavadinimas „urvinis žmogus“ turi skiriamąjį požymį, ar šis žymuo panašus į pavadinimą „urvinė moteris“; pripažindamas kasatoriaus interneto adresų srities simbolinių pavadinimų www.urvinemoteris.lt, www.urvine.lt registraciją nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nevertino, ar ieškovų interneto adresų srities simbolinio pavadinimo www.urviniszmogus.lt ir kasatoriaus registruoti interneto adresų srities simboliniai pavadinimai panašūs; pripažindamas kasatoriaus urvinės moters logotipo naudojimą nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nevertino, ar šis kasatoriaus naudotas logotipas yra panašus į ieškovų logotipą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pavadinimas „urvinė moteris“ neatitinka kūriniui keliamų reikalavimų, todėl autorių teisės normų nesaugomas. Kasatoriaus įregistruoti interneto adresų srities pavadinimai www.urvinemoteris.lt, www.urvine.lt bei urvinės moters logotipas ir ieškovų pavadinimas www.urviniszmogus.lt bei urvinės moters logotipas yra visiškai nepanašūs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes, nenustačius Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų, kasatoriaus veiksmai negalėjo būti pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 5 straipsnio 1 punkto nuostatos, neatsižvelgė į Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintos kūrybinės laisvės apsaugą. Kasatoriaus pagal S. P. pjesę „Urvinė moteris“ pastatyto spektaklio „Urvinė moteris“ idėja – moterų požiūris į vyrų ir moterų santykius, t. y. moters atsakas „urviniam žmogui“, kuri daug kartų jau buvo įgyvendinta kitų subjektų visame pasaulyje. ATGTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostata užkerta kelią atskiriems subjektams pasisavinti konkrečią kūrybinę idėją, o 2 straipsnio 19 punkto nuostata – pasisavinti kūrinio žanrą (pvz. monospektaklį), nes idėjos autorių teisės nesaugomos. Tik išreiškus idėją objektyvia forma, atsiranda kūrinys kaip autorių teisės saugomas objektas, todėl pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai kitas kūrinys savo forma atkartoja jau sukurtą kūrinį (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis, 73 straipsnis). S. P. sukurta pjesė „Urvinė moteris“ ir jos pagrindu K. S. režisuotas spektaklis „Urvinė moteris“, kurį prodiusavo kasatorius, yra savarankiški kūriniai, palyginus su ieškovo UAB „Baltijos muzika“ prodiusuotu spektakliu „Urvinis žmogus“ ir ieškovės E. J. P. pjese „Cavewoman“ (liet. – „urvinė moteris“). Dėl to teismų išvados, kad kasatorius siekė pasinaudoti ieškovų spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija, padarytos remiantis byloje esančiais straipsniais žiniasklaidoje, yra nepagrįstos bei prieštaraujančios ATGTĮ nuostatoms.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą. Teismas konstatavo, kad apie ieškovo UAB „Baltijos muzika“ ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal ieškovės E. J. P. pjesę K. S. žinojo ir nusprendė pats pastatyti to paties žanro, stilistikos ir tematikos pjesę. Teismas šią išvadą padarė kai kuriuos įrodymus nepagrįstai ignoruodamas bei suteikdamas pranašumą ieškovų pateiktiems įrodymams, nesilaikant įrodymų tikėtinumo taisyklės. Liudytojas K. S. 2007 m. liepos 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad iš ieškovo UAB „Baltijos muzika“ vadovų jam buvo žinoma apie pjesės – atsako pjesei „Ginamasis žodis urviniam“ (angl. – „Defending the caveman“), kurio pagrindu ieškovai pastatė spektaklį „Urvinis žmogus“, egzistavimą, tačiau šios pjesės pavadinimas jam nebuvo žinomas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos liudytojo K. S. parodymus, o rėmėsi liudytojų D. T., P. T. ir D. K., kurie suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, parodymais, todėl nepagrįstai suteikė šių liudytojų parodymams pranašumą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino K. S. pasisakymus žiniasklaidoje, nes šie įrodymai negalėjo patvirtinti teismo išvados, kad K. S. buvo žinomas ieškovų ketinimas ateityje statyti spektaklį „Urvinė moteris“, nes K. S. nebuvo skaitęs ieškovės E. J. P. pjesės. Straipsniai žiniasklaidoje negalėjo būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone, pateikiančia objektyvią informaciją ir pagrindžiančia K. S. žinojus apie ieškovų ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“, nes tokiuose straipsniuose pateikiamas subjektyvus straipsnio autorių požiūris į nagrinėjamą situaciją, be to, dažnai yra užsakomieji. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų (kasatoriaus paraiškos registruoti interneto adresų srities simbolinius pavadinimus www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt bei ieškovo pasiūlymo remti kasatoriaus spektaklį), kurie patvirtina, kad ieškovai apie ketinamą statyti spektaklį „Urvinė moteris“ viešai paskelbė tik po to, kai sužinojo apie kasatoriaus prodiusuojamo S. P. pjesės „Urvinė moteris“ pastatymą, t. y. įrodo, kad ieškovai, o ne kasatorius siekė nesąžiningai konkuruoti. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius savo nesąžiningos konkurencijos veiksmais suklaidino visuomenę, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. ieškovų užsakymu atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis. Šios apklausos duomenys negali būti laikoma tinkama įrodinėjimo priemone, nes buvo atlikta ydingai, netinkamai suformulavus klausimus, netinkamai pasirinkus tikslinę apklausiamųjų grupę.

4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. VMI, bylos Nr. 3K-3-31/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. LR knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001), nes nesilaikė suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „EMH Elekrizitatszehler GmbH & Ko KG“ v. UAB „Elgama-Elektronika“, bylos Nr. 2A-380/2004; Europos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Lloyd Schuhfabrik Myer & Co. GmbH v. Klijsen Handel BV, bylos Nr. C-342/97, ECR I-3819), nes visuomenės apklausos metu apklausiama grupė gali būti tik tie asmenys, kuriems konkrečios prekes ar paslaugos yra skirtos. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl monospektaklio, skirto vyresnio amžiaus išsilavinusiai visuomenės daliai pavadinimo naudojimo, o ieškovų užsakytos apklausos metu buvo apklausiami asmenys nuo 15 metų amžiaus, asmenys, gyvenantys kaimo vietovėse, nors nė vienas iš spektaklių nebuvo rodytas kaimuose, t. y. apklausai buvo pasirinkta netinkama tikslinė grupė, todėl apklausos duomenys nepatikimi.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas atitinka Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 1996 m. gegužės 28 d., 10bis straipsnio 2 punkte įtvirtintą taisyklę, kad nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams. Tiek Paryžiaus konvencijoje, tiek Konkurencijos įstatyme pateikiamas tik pavyzdinis veiksmų sąrašas, kuris nėra baigtinis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nustatinėjant, ar nebuvo pažeista sąžininga konkurencija, neapsiribojama šiuo sąrašu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ekspedita“ v. UAB „Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005). Pasaulinėje praktikoje (pvz., Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (angl. – WIPO) pateiktuose apibendrinimuose apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos klausimais) išskiriama daug nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurie nėra tiesiogiai įtvirtinti nei Paryžiaus konvencijoje, nei Konkurencijos įstatyme, pvz., neteisėtas pasinaudojimas kito asmens pasiekimais (angl. – free riding), kai vieno ūkio subjekto veiksmais, siekiant pasinaudoti kito ūkio subjekto pramoniniais ar komerciniais pasiekimais, iš esmės nenutolstant nuo šių pasiekimų originalo, sukeliama painiava su kitu ūkio subjektu, klaidinami vartotojai. Kad veiksmai būtų pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, jie turi atitikti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, t. y. pirma, prieštaravimas ūkinės veiklos sąžiningai praktikai bei geriems papročiams, antra, galimybė pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Ieškovai sutinka su teismų sisteminiu kasatoriaus atliktų veiksmų visumos vertinimu Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies prasme, nes teismas konkrečiu atveju analizuoja bylos aplinkybes ir pagal verslo standartus, įprastą rinkos dalyvių elgesį vertina, ar egzistavo nesąžininga konkurencija. Kasatoriaus atlikti veiksmai turi būti vertinami kaip veiksmų, naudingų kasatoriui ir iliustruojančių nesąžiningą konkurenciją tarp ginčo šalių, kompleksas, kur kiekvienas veiksmas tik sustiprina kito veiksmo poveikį ir kurie egzistuoja kartu.

2. Konstitucija inter alia įtvirtina kūrybos laisvės ir sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kuriais asmenys privalo naudotis nepažeisdami jų pusiausvyros ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl S. P. pjesės „Urvinė moteris“ idėjos ir turinio, nes vyrų ir moterų santykių analizė yra viena populiariausių literatūros kūrinių temų, todėl kasatoriaus teiginiai, kad ieškovai siekia monopolizuoti kūrinio žanrą ar idėją yra nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu tai, kad kasatoriaus kūrybinės idėjai įgyvendinti ir pristatyti buvo pasirinkti tokie būdai ir priemonės, kurie neabejotinai pažeidė ieškovų teises, pasinaudojo jų spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija. Tai matyti iš to, kad S. P. sukurtai pjesei buvo parinktas pavadinimas „Urvinė moteris“, nors pats autorius buvo numatęs kitokį pavadinimą (jo variantus); kad kasatorius paviešino planus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ tuo metu, kai ieškovų spektaklis „Urvinis žmogus“ buvo tapęs labai populiarus. Kasatoriaus keliamas klausimas dėl to, ar pavadinimas „Urvinė moteris“ yra saugomas autorių teisės, išspręstas pirmosios instancijos teismo ir toliau byloje neginčijamas. Be to, faktas, saugomas šis pavadinimas autorių teisės ar ne, niekaip nesusijęs su kasatoriaus nesąžiningais konkurencijos veiksmais ieškovų atžvilgiu.

3. Ieškovai nesutinka su kasatoriaus teiginiais dėl kasatoriaus nurodytų įrodinėjimo priemonių netinkamumo. Liudytojai D. T. ir P. T. galėjo būti apklausiami, nes tik jie žinojo bylai reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo paviešintos. Ieškovai iš karto atskleidė teismui, kad šie yra susiję su ieškovais, todėl teismai vertindami įrodymus galėjo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes. Be to, kasatoriaus nurodyto liudytojo K. S. parodymams teismai taip pat negalėjo suteikti pranašumo, nes šis asmuo buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Byloje esantys straipsniai atitiko CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 197 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl rašytinių įrodymų, todėl teismai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais. Be to, jei šie straipsniai ir buvo užsakomieji, tai tokiu užsakymu buvo suinteresuotas tik kasatorius. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad žymenys „urvinė moteris“ ir „urvinis žmogus“ turi skiriamąjį požymį, nes yra spektaklių pavadinimai, leidžiantys žiūrovui šiuos atskirti nuo bet kurių kitų spektaklių. Šie žymenys sudaro esminę skiriamąją subdomenų vardų urvinemoteris.lt, urvine.lt, urviniszmogus.lt dalį, leidžiančią vartotojui internete surasti ir atskirti spektaklius pristatančius puslapius. Urvinės moters logotipų panašumas pagrįstas byloje esančia Lietuvos grafinio dizaino asociacijos akte pateikta išvada. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad panašių žymenų naudojimas sukėlė painiavą tarp ūkio subjektų ir kad buvo nesąžiningai pasinaudota ieškovų spektaklio „Urvinis žmogus“ įgyta reputacija.

4. Ieškovai nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo, nes apeliacinės instancijos teismas vadovavosi teismų praktikoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis ieškovų pateiktos visuomenės apklausos duomenimis, nes šis įrodymas buvo pateiktas dar pirmosios instancijos teismui. Be to, galimybę užsakyti ir pateikti teismui visuomenės apklausos rezultatus turėjo ir kasatorius, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, nors praktika, kai apklausa atliekama abiejų šalių užsakymu yra pakankamai dažna (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Somera“ v. AB „Pieno žvaigždės“, bylos Nr. 3K-3-595/2004). Ieškovai nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apklausos metu užduoti klausimai buvo suformuluoti ydingai, nes, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panerių investicijos v. UAB „Samsonas“, bylos Nr. 3K-3-461/2004), apklausos gali būti įvairaus pobūdžio ir klausimai jose gali būti pateikiami bei atsakymai formuluojami įvairiais aspektais, nes pateiktus įrodymus teismas įvertina pagal įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apibendrinant apklausos rezultatus, buvo išskirti spektaklį „Urvinis žmogus“ mačiusiųjų atsakymai, taip užtikrinant rezultatų patikimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi byloje Nr. 2A-380/2004, kuri negali būti laikoma precedentu kasaciniame teisme, be to, nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimą ir kūrybinių idėjų apsaugą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimo

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos laisvė garantuoja teisę ūkio subjektams pasirinkti priemones, kuriomis jie konkuruoja, tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją įgyvendinant negalima pažeisti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų. Tik sąžininga konkurencija užtikrina ekonominę pažangą, todėl teisės normų draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 10bis straipsnyje įtvirtinta, kad nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais tik tada, kai nustatoma, kad jie atitinka Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje išvardyti nesąžiningos konkurencijos veiksmai yra tik pavyzdinis tokių veiksmų sąrašas, kuris nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ekspedita“ v. UAB „Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005). Teisėjų kolegija pritaria teismų argumentui, kad, norint pripažinti atsakovo atliktus veiksmus nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne kiekvienas nesąžiningos konkurencijos veiksmas kartu reiškia ir konkurento autorių teisių ar kitokių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, nes apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos laikytina savarankišku institutu, taikytinu nustačius minėtas sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovas UAB „Baltijos muzika“ ir atsakovas laikytini konkurentais, nes veikia toje pačioje verslo srityje, toje pačioje rinkos sferoje, užsiima iš esmės panašia, t. y. teatro, veikla, kuri yra komercinio pobūdžio, iš kurios yra gaunamos pajamos, inter alia renginių ir spektaklių statymu bei prodiusavimu; kad K. S. buvo žinoma apie ieškovų ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“, jis, matydamas didžiulį „Urvinio žmogaus“ populiarumą ir milžinišką sėkmę, nusprendė pradėti bendradarbiauti su atsakovu ir statyti identiško pavadinimo, žanro ir tematikos pjesę „Urvinė moteris“; kad atsakovui ir režisieriui K. S. buvo svarbu, jog jų statomo spektaklio pavadinime būtų žodis „urvinė“, nes jis sukeltų asociacijas su milžiniško populiarumo sulaukusiu spektakliu „Urvinis žmogus“, ir tai garantuotų naujojo spektaklio sėkmę bei populiarumą; kad atsakovui pradėjus reklamuoti spektaklį „Urvinė moteris“, į ieškovą UAB „Baltijos muzika“ įvairios įmonės, įstaigos, organizacijos kreipėsi su paraiškomis, užsakymais rodyti spektaklį „Urvinė moteris“, teiravosi dėl galimybių pamatyti spektaklį ir parodyti įvairių švenčių proga, tai patvirtina, kad eilinis žiūrovas spektaklį „Urvinė moteris“ laikė ir suprato kaip to paties statytojo – prodiuserio ir režisieriaus sukurto spektaklio tęsinį – atsaką į „Urvinį žmogų“; kad atsakovo informaciniuose pranešimuose spaudoje ir spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje, atsakovo vardu įregistruotose interneto adresų srities svetainėse www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt atsakovas naudojo urvinės moters paveikslėlį (logotipą), iš esmės identišką ieškovų naudoto (įskaitant ir interneto svetainėje www.urviniszmogus.lt) bei planuoto naudoti spektakliui „Urvinė moteris“ logotipui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, sistemiškai įvertinus atsakovo atliktus veiksmus bei elgesį, konstatuotina, jog atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, turėdamas tikslą konkuruoti bei pasinaudoti ieškovo UAB „Baltijos muzika“ reputacija, todėl sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliaciniame ir kasaciniuose skunduose nėra keliamas klausimas dėl spektaklio pavadinimo „Urvinė moteris“ teisinio statuso, t. y. yra šis pavadinimas autorių teisių objektas ar ne, bet dėl atsakovo veiksmų vertinimo nesąžiningos konkurencijos aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliktas veiksmas būtų laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nėra būtina nustatyti naudojamų žymenų panašumo, nes šios kategorijos bylose esminė aplinkybė yra tai, ar atliktu veiksmu siekiama nesąžiningai konkuruoti pasinaudojant konkurento įdirbiu atitinkamoje srityje. Žymuo, turintis skiriamąjį požymį, dažniausiai laikomas prekės ženklu, nes jo funkcija yra atskirti vieno subjekto prekes nuo kito. Autorių teisių objektui nekeliamas reikalavimas turėti skiriamąjį požymį, bet toks objektas turi pasižymėti originalumo savybe. Jei žymuo, nesantis autorių teisės objektu ar pramoninės nuosavybės objektu, yra naudojamas taip, kad konkurentas pasinaudoja kito subjekto sukurtu įdirbiu atitinkamoje srityje, tokio žymens naudojimas gali būti laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo spektaklio pavadinimo „Urvinė moteris“, sukėlusio painiavą potencialiems žiūrovams, naudojimas turint tikslą sudaryti įspūdį, kad tai yra ieškovo spektaklio „Urvinis žmogus“ tęsinys, laikytinas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nes taip atsakovas tiesiogiai siekė panaudoti konkurento sėkmę savo spektaklio populiarumui didinti. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai taikė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio nuostatas, nes nenustatinėjo žymenų „urvinis žmogus“ ir „urvinė moteris“ panašumo ir žymens „urvinė moteris“ skiriamojo požymio, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pritaria ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentui, kad nagrinėjamoje byloje kasatoriaus atlikti veiksmai turi būti vertinami kaip veiksmų, egzistuojančių kartu, visuma, kai kiekvienas veiksmas tik sustiprina kito veiksmo poveikį.

Dėl kūrybinių idėjų apsaugos

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ATGTĮ 5 straipsnio 1 punkto nuostatos, neatsižvelgė į Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintos kūrybinės laisvės apsaugą, nes S. P. sukurta pjesė „Urvinė moteris“ ir jos pagrindu K. S. režisuotas spektaklis „Urvinė moteris“, kurį prodiusavo kasatorius, yra savarankiški kūriniai, palyginus su ieškovo UAB „Baltijos muzika“ prodiusuotu spektakliu „Urvinis žmogus“ ir ieškovės E. J. P. pjese „Cavewoman“ (liet. – „urvinė moteris“). Nagrinėjamoje byloje nėra šalių ginčo dėl S. P. pjesės „Urvinė moteris“ idėjos ir turinio. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad teismai negalėjo pripažinti atsakovo veiksmų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nes draudžiama subjektams pasisavinti konkrečią kūrybinę idėją ar kūrinio žanrą (pvz. monospektaklį), yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu tai, kad kasatorius savo kūrybinei idėjai įgyvendinti ir pristatyti pasirinko tokius būdus ir priemones, kurie pažeidė ieškovų teises ir teisėtus interesus, nes buvo nesąžiningai pasinaudota spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija, dėl to teisėjų kolegija pritaria tokioms teismų padarytoms išvadoms.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo. Kasatoriaus manymu, teismas kai kuriuos įrodymus nepagrįstai ignoravo bei suteikė pranašumą ieškovų pateiktiems įrodymams, nesilaikydamas įrodymų tikėtinumo taisyklės; neatsižvelgė į liudytojo K. S. parodymus, o rėmėsi liudytojų D. T., P. T. ir D. K., kurie suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, parodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai ir nenukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos vertino surinktus įrodymus; kasatoriaus nurodyto liudytojo K. S. parodymams teismai taip pat negalėjo suteikti pranašumo, nes šis asmuo buvo suinteresuotas bylos baigtimi.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nes visuomenės apklausos metu apklausiama grupe gali būti tik tie asmenys, kuriems konkrečios prekes ar paslaugos yra skirtos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius savo nesąžiningos konkurencijos veiksmais suklaidino visuomenę, kasatoriaus teigimu, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. ieškovų užsakymu atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone, nes buvo atlikta ydingai, netinkamai suformulavus klausimus, netinkamai pasirinkus tikslinę apklausiamųjų grupę.

Kasaciniame skunde nurodytos Europos Teisingumo Teismo bylos Lloyd Schuhfabrik Myer & Co. GmbH v. Klijsen Handel BV, bylos Nr. C-342/97, ECR I-3819, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, nes šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl dviejų prekės ženklų panašumo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčo dėl prekės ženklų panašumo nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl atsakovo veiksmų kvalifikavimo kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmų padarė įvertindamas byloje esančių įrodymų visumą, o ne vieną įrodymą – visuomenės apklausą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai laikėsi ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „EMH Elekrizitatszehler GmbH & Ko KG“ v. UAB „Elgama-Elektronika“, bylos Nr. 2A-380/2004, išaiškinimų dėl visuomenės apklausos rezultatų vertinimo, nes apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl galimo žiūrovų klaidinimo nagrinėjamoje byloje buvo padaryta remiantis surinktų įrodymų visetu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir bylose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų pripažinimo visuomenės apklausos pagrindu, atmestinas, nes nekonstatuotina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, netenkinamas ir kasatoriaus prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, ieškovams priteistinos 1600 Lt išlaidos advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovui UAB „Baltijos muzika“, juridinio asmens kodas 300125245, iš atsakovo UAB „Baltijos reklamos projektai“, juridinio asmens kodas 300039675, 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius