Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-255/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-0079-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Januškienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens N. J. (N. J.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. J. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, suinteresuotas asmuo N. J., ir pagal suinteresuoto asmens N. J. pareiškimą atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu nutraukė N. J. ir Ž. J. santuoką. Teismas nustatė nepilnametės Nikol N. J., gimusios 2005 m. gruodžio 9 d., gyvenamąją vietą su motina Ž. J. Pastaroji kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Suinteresuotas asmuo N. J. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nurodydamas, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Vaiko teisių konvencijos nuostatas, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Civilinio proceso kodekso imperatyviąsias normas. Rusijos Federacijos teismas, priimdamas sprendimą, nesiaiškino, su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi mergaitė, neatsižvelgė į tai, kad ji yra Lietuvos pilietė, jos ir tėvo santykiai labai geri, o su motina – įtempti, ji dukterimi nesirūpina.

Pareiškėja Ž. J. nurodė, kad Rusijos Federacijos sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, tarptautinėms normoms, priimtas įvertinus visas bylos aplinkybes. Ji pažymėjo, kad pareiškėjas, pasiimdamas vaiką gyventi į Lietuvą, pažeidė jo teises bei nutraukė ryšius su motina.

II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį pagal pareiškėjos Ž. J. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo; pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kuria teismas nustatė nepilnametės Nikol N. J., gimusios 2005 m. gruodžio 9 d., gyvenamąją vietą su motina Ž. J., o suinteresuoto asmens pareiškimą atmetė.

Teismas konstatavo, kad užsienio teismų, taip pat kitų valstybės institucijų (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių) priimtų sprendimų (aktų) pripažinimo ir leidimo vykdyti tvarka nustatyta CPK 809–817 straipsniuose. Esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Prašymą pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą nagrinėjantis teismas neturi įgaliojimų tikrinti, ar užsienio valstybės teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo įgaliojimų ribos – patikrinti, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti.

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Tarptautinė sutartis) 56 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti teismų sprendimus, tačiau jie byloje nenustatyti, todėl Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pripažintina ir leistina ją vykdyti Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens argumentai, jog sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Vaiko teisių konvencijos nuostatas, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso imperatyviąsias normas, jog priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad vaikas yra Lietuvos pilietis, yra susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės bei užsienio valstybės teisme priimto teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, o ne su prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo prieštaravimu viešajai tvarkai. Nagrinėjant prašymus pripažinti užsienio teismų sprendimus teismai nesprendžia fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės, netikrina, ar užsienio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagristas, o tik patikrina, ar nėra užsienio teismų sprendimų negaliojimo pagrindų, todėl suinteresuoto asmens pareiškimą atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo N. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria pripažinta Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d., sprendimo dalis dėl nepilnametės N. J. gyvenamosios vietos nustatymo su motina Ž. J. ir leista ją vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytai viešajai tvarkai, jos pagrindiniams principams, nes buvo priimta pažeidžiant vieną pagrindinių Lietuvos Respublikos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo. Vaikui, kaip prigimtinių teisių turėtojui, turi būti leidžiama aktyviai jomis naudotis, suteikiant teisę reikšti savo norus ir pažiūras visais jo interesus liečiančiais klausimais (Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Vaiko norus ir pažiūras teismai turi aiškintis nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, atsižvelgdami į tai, ar jis sugeba juos suformuluoti ir išreikšti. Priimant sprendimą vaiko norams turi būti skiriamas didelis dėmesys, tačiau taip pat atsižvelgiant į jo amžių ir brandą bei motyvaciją, kurią pateikia vaikas. Be to, vaiko norus būtina vertinti atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, ypač į tai, ar vaiko norai atitinka jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2004).

Vaiko teisė į individualybę ir jos išsaugojimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje, Vaiko teisių konvencijos 8, 10, 30 straipsniuose. Šios teisės turinį sudaro vaiko teisė į tautybę, pilietybę, vardą, pavardę, šeimos ryšių išsaugojimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinant jo teisę į būstą, būsto sąlygos, vaiko poreikių tenkinimas, bendravimo ryšių susiformavimas, pastovus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu, ryšiai su kitais šeimos nariais ir kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinė ir Lietuvos teismų praktika orientuota į ilgesnį nei vienerių metų gyvenimą vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006).

Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus manytina, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog pirmiau nurodyti argumentai yra susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės bei priimto teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, o ne su prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo prieštaravimu viešajai tvarkai, yra nepagrista ir neteisėta.

2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, privalo išanalizuoti visus faktinius ir teisinius argumentus, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra Tarptautinės sutarties 56 ir 18 straipsniuose nustatytų pagrindų atsisakyti jį pripažinti ir leisti vykdyti. Teismo nutartis turi būti motyvuota, t. y. joje turi būti argumentuotai įvertinti visi, tiek faktiniai, tiek teisiniai proceso dalyvių argumentai bei teismo ex officio atlikto patikrinimo aspektai. Nagrinėjamoje byloje teismas neanalizavo Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalies dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atitikties viešajai tvarkai ir nepasisakė dėl Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje nustatyto pagrindo, pagal kurį teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams.

Ieškovė Ž. J. su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Sudarydamos tarptautines sutartis, valstybės savanoriškai apriboja savo suverenitetą, prisiima viena kitos atžvilgiu tam tikrus įsipareigojimus ir išreiškia pasitikėjimą viena kitos viešąja tvarka ir institucijomis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra – tai patikrinimas, ar nėra sprendimo nepripažinimo pagrindų; sprendžiant šį klausimą, negali būti iš naujo nustatinėjami bylos faktai bei tikrinama, ar užsienio valstybės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375/2009">3K-3-375/2009</a>). Taigi, prašymą pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą nagrinėjantis teismas neturi tikrinti, ar buvo teisingai pritaikyti įstatymai, jo kompetencija – patikrinti, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte nustatytų pagrindų nepripažinti sprendimo ir neleisti jo vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375/2009">3K-3-375/2009</a>). Taigi, Lietuvos Respublika, sudariusi sutartį su Rusijos Federacija, savanoriškai apribojo savo suverenitetą, prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus ir išreiškė pasitikėjimą Rusijos Federacijos viešąja tvarka ir institucijomis, todėl Lietuvos Respublikos teismai negali iš naujo nustatinėti bylos faktų bei tikrinti, ar Rusijos Federacijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Tarptautinės sutarties 56 straipsniu, nustatė, kad nėra pagrindų, dėl kurių kompetentingo Rusijos Federacijos teismo sprendimas turėtų būti nepripažįstamas ar nebūtų galima leisti jo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Kasatorius galbūt piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir prašo peržiūrėti kompetentingo Rusijos Federacijos teismo sprendimą iš esmės, nors buvo tinkamai atstovaujamas bylą nagrinėjant Rusijos Federacijoje, pasinaudojo apeliacijos galimybe bei kreipėsi su analogišku ieškiniu į kompetentingą Lietuvos Respublikos teismą, kuris bylą nutraukė, nes ginčas jau buvo išspręstas Rusijos Federacijoje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytai viešajai tvarkai, nes pažeidžia nepilnametės interesus. Šie teiginiai nepagrįsti, nes tiek pagal Rusijos Federacijos, tiek pagal Lietuvos Respublikos ar tarptautinę teisę, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, visų pirma yra atsižvelgiama į vaiko interesus, todėl Rusijos Federacijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir nepilnametės gyvenamąją vietą su motina nustatė nepažeisdamas nei Lietuvos Respublikos, nei Rusijos Federacijos ar tarptautinės teisės nuostatų. Teismas taip pat nustatė, kad kasatorius yra pripažintas kaltu už įvykdytą administracinį teisės pažeidimą.

Kasatoriaus teiginiai dėl to, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimas pažeidžia vaiko teisę į individualybę ir jos išsaugojimą, nepagrįsti. Šios teisės turinį sudaro teisė į tautybę, pilietybę, vardą, pavardę, šeimos ryšių išsaugojimą, todėl būtina įvertinti vieno iš tėvų gyvenamąją vietą, jo veiksmus sudarant sąlygas bendrauti su kitu tėvu ar giminaičiais. Nustatęs, kad vaikas užsienyje bus auklėjamas tik kitoje nei vaiko tautybė kultūroje, jo saitai su gimtine bus nutraukti, o palaikyti ryšius su kitu tėvu ir giminaičiais bus itin sudėtinga, teismas gali pripažinti, kad tėvas negali sudaryti sąlygų vaiko teisei į individualybės išsaugojimą įgyvendinti. Nepilnametė N. J. yra rusų tautybės asmuo, turi Rusijos Federacijos pilietybę, gimusi Rusijos Federacijoje, ten gyvenusi ir pradėjusi lankyti darželį, todėl jos individualybė būtų išsaugota jai gyvenant Rusijos Federacijoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Nepilnametės teisę į individualybę pažeidė kasatorius, neteisėtai išsivežęs ją į Lietuvos Respubliką.

Rusijos Federacijos šeimos kodekso 57 straipsnyje įtvirtinta, kad vaikas turi teisę išreikšti savo nuomonę teisme ar kitose administracinėse institucijose sprendžiant bet kokį klausimą, susijusį su šeimos santykiais, jei tai gali pažeisti jo teises. Privaloma atsižvelgti į vaiko, vyresnio nei dešimt metų, norus, išskyrus atvejus, kai norai prieštarauja jo interesams. Sistemiškai aiškinant Rusijos Federacijos teisės nuostatas, nustatant nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, privaloma atsižvelgti į vaiko norus, jei jie neprieštarauja jo interesams, tačiau jaunesnis nei dešimties metų vaikas negali būti apklausiamas teisme. Dėl šios priežasties vien faktas, kad pagal Rusijos Federacijos teisę jaunesni nei dešimties metų vaikai, nustatant jų gyvenamąją vietą, teisme neapklausiami, negali būti laikomas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos viešąją tvarką ar imperatyviąsias įstatymo normas, nes vaiko teisė būti išklausytam gali būti įgyvendinta per atstovus. Nagrinėjamu atveju Rusijos Federacijos teismas apklausė nepilnametės darželio auklėtoją, vadovavosi globos ir rūpybos skyriaus išvada, kad nepilnametės interesus atitiktų gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalis, kuria civilinės bylos dalis dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti užsienio teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo yra nutraukta, neskundžiama, todėl teisėjų kolegija šioje byloje pasisako tik dėl kasaciniu skundu skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalies, kuria pripažinta Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir leista ją vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo

Užsienio teismų sprendimai Lietuvos Respublikoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas (CPK 809 straipsnio 1 dalis), o jų pripažinimo pagrindas – tarptautinės sutartys (CPK 810 straipsnio 1 dalis). Svarstydamas klausimą dėl užsienio valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, teismas turi patikrinti, ar nėra sprendimo nepripažinimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo pripažinimo, taikoma Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, pagal kurios 56 straipsnį pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, kai yra bent vienas iš trijų šiame straipsnyje nurodytų pagrindų. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes nustatė, kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, duomenų apie tai, kad dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių anksčiau priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas, nėra. Be to, nenustatyta, kad byla priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje įtvirtinti formalieji atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindai nenustatyti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje nustatyta, jog teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas inter alia prieštarauja pagrindiniams Susitariančiosios Šalies įstatymų principams. Ši Tarptautinės sutarties nuostata koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), aiškinančio ir plėtojančio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), kuri yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, praktika, atskleidžiančia, kad situacijos, kai teismo sprendimai, priimti kitose valstybėse, pripažinti vykdytinais, tinkamai neįsitikinus proceso kitoje valstybėje teisingumu, gali pažeisti Konvenciją (žr., pvz., mutatis mutatis, Pellegrini v. Italy, no. 30882/96, 20 July 2001). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi patikrinti, ar užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai (CK 1. 11 straipsnis 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbu akcentuoti CK 1.13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį, būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą ir taikymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvenant skyrium, nustatymo, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi (23 straipsnio 4 dalis). JT Vaiko teisių konvencijos, prie kurios yra prisijungusi Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, skiriama daug dėmesio. Dėl to vaikui turi būti būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam dėl bet kokio jį liečiančio klausimo teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka.

2009 metais Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas (nepriklausomų ekspertų institucija, įsteigta remiantis Vaiko teisių konvencija ir stebinti jos nuostatų įgyvendinimą valstybėse šios konvencijos dalyvėse), kurio pagrindinė veikla – valstybių ataskaitų apie tai, kaip jų šalyse vykdoma Vaiko teisių konvencija, vertinimas, atitinkamų klausimų iškėlimas, rekomendacijų teikimas bei pozityviosios vaikų teisių apsaugos praktikos tendencijų formavimas, parengė bendrąjį komentarą dėl Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio. Jame nurodoma, kad vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, teisė būti išklausytam turi būti suprantama kaip valstybės pareiga įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę įmanomai plačiausia apimtimi. Tai reiškia, kad valstybės – šios konvencijos dalyvės neturėtų pradėti nuo prezumpcijos, kad vaikas nepajėgus išreikšti savo pažiūrų, priešingai, valstybė turėtų preziumuoti, kad vaikas geba išreikšti savo nuomonę ir pripažinti jo teisę ją pareikšti. Komitetas taip pat pabrėžė, kad Konvencijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma visiems be apribojimų svarbiems teismo procesams, susijusiems su vaiku, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, globos, įvaikinimo, smurto, sveikatos apsaugos, prieglobsčio ir pan., taip pat administraciniams procesams ir mediacijai bei arbitražui.

Iš EŽTT jurisprudencijos taip pat matyti, kad Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį (žr., pvz., Šneersone et Kampanella c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103). Klausimo dėl vaiko nuomonės išklausymo (tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymas yra susijęs su realia teismo galimybe įvertinti geriausius vaiko interesus. Teisės į šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis), apimančios taip pat ir teisingo proceso reikalavimus šeimos bylose, kontekste EŽTT yra konstatavęs pažeidimų tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, spręsdami geriausių vaiko interesų klausimą su vaiko nusistovėjusios aplinkos keitimu susijusiose bylose, neišnaudojo turimų procesinių galimybių neabejotinai nuomonei dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo susiformuoti (žr., pvz., mutatis mutandis, B. c. Belgique, Requête no 4320/11, 10 juillet 2012).

Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant Rusijos Federacijos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas ex officio turėjo įvertinti, ar šis sprendimas nepažeidžia vaiko teisių ir neprieštarauja fundamentaliems principams, o nustatęs prieštaravimą – atsisakyti teikti teisinę pagalbą, t. y. pripažinti sprendimą ir leisti jį vykdyti Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas teikti teisinę pagalbą turi būti pagrįstas itin svarbiomis priežastimis, negali būti savavališkas ir neproporcingas (pvz., mutatis mutandis, Negrepontis-Giannisis v. Greece, no. 56759/08, 3 May 2011).

Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismas, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vertino įrodymus dėl buitinių gyvenimo sąlygų tiek tėvo, tiek motinos gyvenamojoje vietoje Rusijos Federacijoje, tėvų charakteristikas iš darbovietės, Stačiatikių religinės organizacijos, vaikų darželio, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tėvas buvo pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo pagal Rusijos Federacijos ATK 5.35 straipsnio 2 dalį (tėvų ar kitų teisėtų nepilnamečių atstovų, nepilnamečių teisių ir interesų pažeidimas, išreikštas jų teisės bendrauti su tėvais ar artimaisiais giminaičiais atėmimu), tačiau iš sprendimo nematyti, kad teismas būtų svarstęs galimybę (tiesiogiai ar per atstovus) sužinoti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Visi teismo argumentai, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, yra susiję su reikšmingomis aplinkybėmis, tačiau nė viena jų neatskleidžia vaiko pageidavimų, nors sprendžiamas klausimas buvo tiesiogiai susijęs su vaiko likimu ir, tikėtina, kad vaikas bylos nagrinėjimo metu buvo gebantis savo nuomonę išreikšti.

Taigi, teismui, sprendžiančiam dėl užsienio valstybėje priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo, turėjo kilti pagrįstų abejonių, ar vykusiame teismo procese vaiko nuomonė buvo įvertinta, jei ne – dėl kokių priežasčių. Šių abejonių pašalinimas yra būtinas siekiant, kad tarptautinių sutarčių (šiuo atveju – Vaiko teisių konvencijos) normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį ir būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą (CK 1.13 straipsnis). Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pagrindą imtis Tarptautinės sutarties 53 straipsnyje nustatytų veiksmų joms pašalinti. Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Tam, kad būtų galima priimti vaiko interesus labiausiai atitinkantį sprendimą, pirmiausiai turi būti sudaroma galimybė vaikui tiesiogiai ar per atstovus išreikšti savo nuomonę, jei jis to pageidauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais vaiko nuomonė gali prieštarauti jo interesams ir teismas, priimdamas sprendimą, šia nuomone gali motyvuotai nesivadovauti, tačiau tai negali būti priežastis apskritai nesvarstyti klausimo dėl vaiko nuomonės išklausymo. Nesant galimybės vaiko apklausti tiesiogiai, jo nuomonė gali būti sužinoma per atstovus arba, kaip yra nagrinėjamu atveju, jei vaikas, bylą nagrinėjant Rusijos Federacijoje, yra Lietuvos Respublikoje, gali būti pasinaudojama Tarptautinės sutarties 7 straipsnyje įtvirtintu pavedimo suteikti teisinę pagalbą institutu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalies dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atitiktis pagrindiniams Lietuvos Respublikos įstatymų principams, nėra pakankamai išanalizuoti. Teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus dėl faktinių aplinkybių analizavimo ir siekio šalių ginčą išspręsti iš naujo, nes nagrinėjamu atveju nėra pasisakoma dėl konkrečių bylos faktinių aplinkybių ar jų reikšmės, o tik konstatuojamas proceso pažeidimas vaiko interesų tinkamo įgyvendinimo aspektu, dėl kurio gali būti sukuriamas prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai (CK 1.11 straipsnis 1 dalis) bei neužtikrinamas CK 1.13 straipsnio 3 dalyje suformuluotų tikslų įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija taip pat nevertina šalių elgesio ir pastangų (ar jų nebuvimo) užtikrinant, kad vaikas būtų buvęs išklausytas, nes teismas privalo ex officio imtis priemonių teisingam procesui užtikrinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalis dėl Rusijos Federacijos sprendimo dalies pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 23,76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad klausimas dėl Rusijos Federacijos sprendimo dalies dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje grąžintinas Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti Lietuvos apeliaciniam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria pripažinta ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius