Baudžiamoji byla Nr. 2K-197/2013 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00205-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.6;
2.3.2.2.11;
2.1.15.3.3.3
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. K. ir A. K. atstovo advokato Egidijaus Milašiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu L. D. ir L. K. išteisintos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį, nenustačius, kad jos padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Nukentėjusiųjų M. K. ir A. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Haroldo Mulevičiaus ir nukentėjusiųjų M. K. bei A. K. atstovo advokato E. Milašiaus apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
L. D. buvo kaltinama tuo, kad, būdama asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, dirbdama VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo Nekilnojamojo turto registrų skyriaus 2-osios grupės registratore-asistente, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų. Būdama atsakinga už teisingą duomenų įvedimą į nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką, pažymų ir pažymėjimų apie nekilnojamojo turto registravimą bei kitų dokumentų, susijusių su turto teisine būkle, rengimą, nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkymą, nesilaikė Nekilnojamojo turto registrų skyriaus registratoriaus-asistento pareiginių nuostatų, patvirtintų VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus 2007 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. G-100, 2008 m. birželio 18 d. įtraukė neteisingus duomenis į nekilnojamojo turto registro duomenų bazę. Dėl to L. Kv. buvo išduotas nekilnojamojo turto registro išrašas-pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) su netiksliais duomenimis apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Tokiais savo veiksmais L. D. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino VĮ Registrų centro autoritetą, padarė didelės žalos.
L. K. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, dirbdama VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo Nekilnojamojo turto registrų skyriaus 2-osios grupės vedėja, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų. Būdama atsakinga už registratorių-asistentų ir registratorių atliktų darbų patikrinimą, atliekamų darbų kokybę ir nekilnojamųjų daiktų, nuosavybės bei kitų daiktinių teisių į juos registravimą, nesilaikė Nekilnojamojo turto registrų skyriaus grupės vedėjo pareiginių nuostatų, patvirtintų VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus 2007 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. G-100, 2008 m. birželio 18 d. nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) su netiksliais duomenimis, parengtą registratorės-asistentės L. V. (D.), apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre L. Kv., patvirtino savo parašu ir antspaudu, prieš tai nepatikrinusi duomenų teisingumo. Taip L. K. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino VĮ Registrų centro autoritetą, padarė didelės žalos.
Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų M. K. ir A. K. gynėjas advokatas E. Milašius prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar yra kaltinamųjų nusikalstama veika padarytos didelės žalos požymių, tačiau nei valstybės, nei fizinių ar juridinių asmenų patirtos didelės žalos nevertino, taip aiškiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 229 straipsnis) bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – neišdėstė įrodymų vertinimo motyvų (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktai), užuot priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, kaltinamąsias nepagrįstai išteisino. Teismas, pasak kasatoriaus, neįvertino M. K. ir A. K. parodymų, kad dėl išteisintųjų veiksmų jie trejus metus neturėjo galimybės paveldėti dalies nekilnojamų daiktų; nesirėmė liudytojų L. Kv., M. P. ir R. J. parodymais, iš kurių matyti, kad išteisintosios per trumpesnį nei vienerių metų laikotarpį ne tik išdavė klaidingą nekilnojamojo turto registro išrašą–pažymėjimą, bet dar du kartus išdavė neteisėtas pažymas pirkimo-pardavimo sandoriams sudaryti; nesirėmė liudytojų M. Č., V. J. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, be to, nevertino VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo Nekilnojamojo turto registrų skyriaus vedėjos V. M. parodymų, iš kurių matyti, kad išteisintosios buvo padariusios klaidų ne tik dėl sodų bendrijoje „Vyturys“ esančių nekilnojamųjų daiktų, bet ir dėl buto (duomenys neskelbtini) paveldėjimo. Taip pat nesivadovauta Nekilnojamojo turto registrų skyriaus grupės vedėjo bei skyriaus registratoriaus asistento pareiginiais nuostatais, kurie parodo išteisintųjų pareigybių teisinio statuso reikšmę vykdant svarbias pareigas.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad abi išteisintosios veikė valstybės vardu, joms buvo keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, pareiginės funkcijos buvo susijusios su didele rizika, asmenine atsakomybe, buvo įvesta papildoma patikrinimo sistema. Pasak kasatoriaus, išteisintųjų veika turėjo įtakos ne mažiau kaip penkių asmenų turtiniams interesams, vieno su jais susijusio įgaliotinio – Ž. R. atstovavimo interesams ir keturių asmenų (notarų ir (ar) jų padėjėjų) profesiniams interesams bei galimai atsakomybei kilti, dėl to šių žmonių pasitikėjimas valstybe buvo pakirstas. Teismas vertino tik tai, ar VĮ Registrų centras patyrė kokios nors materialinės žalos, tačiau ne tai, ar buvo pažeistas jo autoritetas. Liudytojų D. B. ir V. M. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jos dirba VĮ Registrų centras, yra suinteresuotos byloje.
Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio, nors turėjo jį nagrinėti kartu su baudžiamąja byla, vien pareikšta neturtinė žala sudarė didelės žalos dydį – 20 000 Lt. Nenustačius didelės žalos nukentėjusiesiems buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Taip pat nepagrįstas pirmosios instancijos teismo nurodymas, kad nukentėjusieji, patyrę žalos, galėjo pareikšti ieškinį civilinėje byloje. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi ir Administracinių bylų ginčo teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, asmuo dėl padarytos žalos atlyginimo į nekilnojamojo turto registro tvarkytoją turi kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią šis sužinojo apie nuostolių atsiradimą. Bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo teismingos administracinės kompetencijos teismams. Nukentėjusieji teisėtai ir pagrįstai kreipėsi dėl žalos atlyginimo ne į VĮ Registrų centrą, o į tiesiogiai didelę žalą padariusias kaltinamąsias, joms iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
Pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimti nutartį nutraukti bylą (BPK 232 straipsnio 7 punktas), jei laikė, kad nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 229 straipsnyje, tačiau to nepadaręs netiesiogiai pripažino pareikštų kaltinimų pagrįstumą. Tai nulėmė aplinkybę, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, konkretizavęs kaltinimą padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, buvo prijungtas prie baudžiamosios bylos apylinkės teisme.
Pirmosios instancijos teismas netaikė BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų, nors bylos nagrinėjimo teisme metu galėjo nustatyti, kad kaltinamasis aktas surašytas kaip neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, vertinti, ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, ir bylą galėjo perduoti prokurorui, be to, nustatyti terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti arba baudžiamąją bylą nutraukti, nustatęs BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytas aplinkybes.
Nukentėjusieji A. K. ir M. K., pateikę civilinį ieškinį, papildė ir konkretizavo patirtą žalą, tačiau apylinkės teismas neteisėtai apribojo BPK 109 straipsnio ir 112 straipsnio 1 dalyje numatytą nukentėjusiųjų teisę civiliniu ieškiniu ginti savo teises, kartu iškreipdamas ir BPK 255 straipsnio esmę dėl nagrinėjimo teisme ribų. Pasak kasatoriaus, jei nukentėjusiųjų A. K. ir M. K. civilinis ieškinys tik papildė kaltinamųjų padarytos žalos dydį ir su tuo susijusias aplinkybes, tai nelaikytina BPK 255 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamosios, ypač L. K., ėmėsi visų priemonių klaidai ištaisyti, tačiau tam sutrukdė nesąžiningi sodo pirkimo-pardavimo sandorių šalių veiksmai. Tačiau tam, kad būtų ištaisytos klaidos, jokios trečiųjų asmenų L. Kv., M. P. ir R. J. valios nereikėjo, laiko iki sodo statinių ir žemės sklypo dalies perleidimo nuo nuosavybės teisių įregistravimo L. Kv. vardu nuo 2008 m. birželio 18 d. iki 2008 m. spalio 31 d. užteko klaidai ištaisyti. Ieškinio pagrindas buvo kilęs iš prokuroro kaltinamajame akte nurodytų kaltinamųjų atliktų nusikalstamų veikų, todėl bylos nagrinėjimo ribos nebuvo pažeistos, nes buvo tik patikslinta papildoma nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – atsiradusi žala nukentėjusiesiems fiziniams asmenims. Nukentėjusiesiems, pareiškusiems civilinį ieškinį byloje, nebuvo pagrindo BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, nes tokių šioje byloje nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas, prilyginęs civilinio ieškinio pareiškimą kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos esminių skirtingų faktinių bylos aplinkybių pasikeitimui, padarė esminį BPK pažeidimą, nes netinkamai taikė BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino įrodymų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir nesivadovavo įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė savo pareigos ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, nenustatė esminių BPK pažeidimų, nepatikrino jų motyvų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai turėjo įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti ne įrodymus, kurių šaltinis buvo VĮ Registrų centro dokumentai ar liudytojų D. B., V. M. parodymai, o pačių nukentėjusiųjų A. K. ir M. K. parodymus, civilinį ieškinį su pridedamais dokumentais, ir atsižvelgti, kad nukentėjusioji sugaišo daugiau nei trejus metus tam, kad būtų apgintos jos teisės. Apeliacinės instancijos teismas nevertino išteisintųjų nusikalstamos veikos sukeltų teisinių, moralinių ir turtinių padarinių, to, kad valstybės tarnautojai nepadėjo išvengti ilgalaikės ir didelės žalos padarymo nukentėjusiesiems, taip pat kitoms žmonių grupėms. Teismas aiškiai nepasisakė nutartyje, ar buvo nukentėjusiesiems padaryta žalos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 229 straipsnio taikymo
Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl padariniai yra būtinasis nusikalstamo sudėties požymis. BK 229 straipsnyje įvardyti alternatyvūs padariniai; t. y. didelė žala gali būti padaroma: valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
L. D. ir L. K. buvo inkriminuotas teisės aktais nustatytų tarnybos pareigų neatlikimas, pasireiškęs neteisingu duomenų įvedimu į nekilnojamojo turto registrą ir jų teisingumo nepatikrinimu prieš tai atliekant. Šį BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymį nustatė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau nagrinėdami bylą pateiktų kaltinimų ribose teismai pagrįstai nenustatė išteisintųjų veika padarytos didelės žalos, nes L. K. ir L. D. dėl neatidumo padarytos klaidos registruojant L. Kv. turtines teises į nekilnojamąjį turtą nesukėlė tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų būti vertinami kaip didelė žala valstybei ar VĮ Registrų centrui. Pažymėtina, kad su padaryta fizinių asmenų turtinėms teisėms didele žala, išteisintosioms pateikti kaltinimai dėl netinkamo tarnybos pareigų neatlikimo nebuvo susieti.
Nesant padarytai didelei žalai, byloje nustatyto išteisintųjų poelgiais padaryto tarnybos pareigų neatlikimo pavojingumas akivaizdžiai nedidelis ir nereikalaujantis baudžiamųjų represijų taikymo. Teismai, nenustatydami BK 229 straipsnyje esančio nusikaltimo sudėties, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pažeisti nukentėjusiųjų – pretendentų pagal įstatymą paveldėti nekilnojamąjį turtą – interesai nukentėjo ne vien dėl VĮ „Registrų centro“ darbuotojų veiksmų, kad šie interesai apginti civilinio proceso tvarka, nes Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimu žemės sklypo bei statinių pirkimo-pardavimo sutartys, kurios sudarytos pasinaudojant neatsargiai išteisintųjų šioje byloje įvesta klaida registruojant L. Kv. teises į nekilnojamąjį turtą, pripažintos negaliojančiomis ir taikyta restitucija.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad VĮ „Registrų centro“ darbuotojų klaida lėmė šios įstaigos diskreditavimą tik dviejų nukentėjusiųjų akyse, sumenkino būtent jų pasitikėjimą šia valstybės įmone, kad nukentėjusiųjų turtinės teisės suvaržytos tik dėl nedidelės siekiamos paveldėti nekilnojamojo turto dalies (4/16 nekilnojamojo turto kurio vertė 18 642,75 Lt, kai bendra turto vertė buvo 74 571 Lt, o į didžiąją dalį turto nuosavybės teisės įregistruotos tinkamai). Kasaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl žalingo išteisintųjų poelgio reikšmės kitų asmenų turtiniams bei profesiniams interesams ir nuorodos į kaltinimuose nenurodytą kitokį netinkamą tarnybos pareigų neatlikimą nesudaro pagrindo išvadoms, kad didelės žalos požymis nustatytas.
Pagal teismų praktiką didelės žalos valstybei ar kitiems asmenims padarymas nusikaltimų valstybės tarnybai atvejais turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl žala vertinama kaip didelė. Šis veikos požymis negali būti preziumuojamas ir jį būtina įrodinėti. Taigi kolegija pritaria teismų sprendimuose išdėstytoms išvadoms dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų netinkamo tarnybos atlikimo padarinių, kurios padarytos nenukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, paremtos išaiškinimais, duotais kasacinėse nutartyse Nr. 2K-512/2004, 2K-199/2009, 2K-262/2011.
Kasatorius neargumentuodamas deklaratyviai nurodo pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktų pažeidimą. Tačiau šis teismas, priimdamas L. K. ir L. D. išteisinamąjį nuosprendį, nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo motyvus išdėstė nuosekliai ir, atsižvelgdamas į pateiktų kaltinimų apimtis, suformulavo tinkamas išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo. Įrodymus, gautus iš įvairių šaltinių (liudytojų parodymai, nukentėjusiųjų, kaltinamųjų parodymai, dokumentai), vertino kaip visumą, nė vienam iš įrodymų šaltinių neteikdamas prioritetinio vaidmens vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis.
BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje privalo nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nurodytų baudžiamojo proceso nuostatų apeliacinės instancijos teismas laikėsi. Šio teismo nutartyje nurodyta, kodėl esminiai apeliantų argumentai dėl įrodymų vertinimo, susijusio su didelės žalos požymio nustatymu, atmetami.
Dėl BPK pažeidimų
Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tokio kaltinimo pakeitimą reglamentuoja BPK 256 straipsnyje esančios taisyklės. Pagal jas teisę prašyti keisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis turi teisę prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, pateikę rašytinį prašymą.
Taigi minėtų straipsnių nuostatos draudžia teismui savarankiškai vienu metu atlikti ne tik teisingumo, bet ir kaltinimo funkcijas. L. K. ir L. D. buvo kaltinamos netinkamu tarnybos pareigų atlikimu padariusios didelę žalą ne fiziniams asmenims, o valstybei (nurodant valstybės tarnautojo vardo diskreditavimą) ir juridiniam asmeniui (nurodant VĮ Registrų centro autoriteto sumenkinimą).
Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo prašoma keisti kaltinime nurodytos veikos aplinkybes kitomis, t. y. nerealizuota BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta prokuroro ir nukentėjusiųjų teisė. Teismas neturėjo procesinės galimybės savarankiškai išplėsti kaltinimą. Tokiu atveju iš pagrindų keistųsi esminės faktinės aplinkybės ir kartu svarbus BPK 229 straipsnio požymis – dėl netinkamo tarnybos atlikimo atsiradę padariniai. Teismui pačiam suformulavus naują kaltinimą išteisintosioms teisė į gynybą būtų suvaržyta, nes gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių turėtų būti kitokia. Taigi teismų išvados dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų yra teisingos.
Iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų galima spręsti, kad nukentėjusiųjų civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamojoje byloje savaime suponuoja BK 229 straipsnio didelės žalos padarymo fiziniam asmeniui inkriminavimą, tačiau toks aiškinimas neteisingas. Šiuo atveju civilinis ieškinys pareikštas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra tik BPK 109, 110 straipsnių tvarka realizuota nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų teisė reikalauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimo. Tačiau pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, šis teismas pagrįstai rėmėsi BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą, nes L. K. ir L. D. išteisintos vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su atskirų įrodymų kitokiu vertinimu, nustatytų bylos aplinkybių interpretavimu, teisenos, kuria remiantis galima reikalauti žalos atlyginimo iš VĮ Registrų centro, tikslinimu, nėra kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo BPK 232 straipsnio 7 dalyje numatyta teise nutraukti teisme gautą bylą arba BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta teise perduoti bylą prokurorui, esant surašytam iš esmės BPK 219 straipsnio neatitinkančiam kaltinamajam aktui. Tačiau ar tokiu teismo neveikimu buvo padaryti BPK pažeidimai apeliacine tvarka nesiskųsta ir šie klausimai teismuose nebuvo kelti ir nagrinėti. Taigi jie taip pat nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko, nes kasatorius pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies taisykles dėl šių klausimų neįgijo teisės paduoti kasacinį skundą.
Kasatorius pateikia prašymą priimti BPK 382 straipsnio 3 punkte numatytą nutartį, motyvuodamas ir pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą, šališkumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo įrodymų vertinimas ir teisinių išvadų darymas, su kuriomis kasatorius nesutinka, savaime nereiškia teismo šališkumo, juolab kad šį argumentą kasatorius taip pat pateikia tik kasaciniame skunde.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų teismų sprendimus naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nukentėjusiųjų M. K. ir A. K. atstovo advokato Egidijaus Milašiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
