Baudžiamoji byla Nr. 2K-211/2013
Teisminio proceso Nr. 1-97-2-00011-2007-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2;
2.1.7.4;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. G. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžiu L. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda.
L. G. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Priteista solidariai iš L. G. ir Ž. S. 8258,35 Lt bankrutuojančiai ADB „Baltikums draudimas“.
Šio teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas ir Ž. S., o pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendis pakeistas: nuosprendžio dalis, kuria Ž. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – Ž. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; civilinis ieškinys Ž. S. atmestas.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos apkaltinamajam nuosprendžiui būdingos formuluotės, sprendžiant Ž. S., L. G. ir N. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
L. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, žinodama, jog Ž. S. 2006 m. balandžio 14 d., vairuodamas automobilį „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo du asmenys, buvo apgadintas automobilis „Renault Master“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir juo gabentas krovinys, kad jo automobilio įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra pasibaigusi, turėdama tikslą apgaule Ž. S. naudai išvengti didelės vertės turtinių prievolių: eismo įvykio metu padarytos 96 902,30 Lt žalos (8256,35 Lt dėl M. B. ir 2169 Lt dėl A. S. žūties, 55 541 Lt dėl automobilio ir 30 935,95 Lt dėl krovinio sugadinimo) atlyginimo, žinodama, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187, pagal kurią neva Ž. S. vardu automobilis „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) buvo apdraustas 2006 m. balandžio 14 d., suklastota, 2006 m. balandžio 19 d., apie 15.00 val., telefonu pranešė ADB „Baltikums draudimas“ administratorei apie Ž. S. padarytą eismo įvykį, nurodydama, kad šis automobilis 2006 m. balandžio 14 d. draustas ADB „Baltikums draudimas“, taip siekdama, kad ši draudimo bendrovė įgytų prievolę atlyginti Ž. S. veiksmais padarytą žalą, o jis šios prievolės išvengtų. Tačiau šios nusikalstamos veikos L. G. nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes ADB „Baltikums draudimas“, nustatęs draudimo sutarties klastojimo faktą, kreipėsi į policiją.
Kasaciniu skundu nuteistoji L. G. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir ją pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorės teigimu, abiejų instancijų teismuose valstybinis kaltinimas nepateikė įrodymų ir nenurodė, kaip ji susijusi su pareikštu kaltinimu, ir taip pažeidė BPK 1 straipsnio ir 44 straipsnio 6 dalies, o teismai ir šio straipsnio 7 dalies nuostatas.
Nuteistosios manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes nuosprendį grindė ne tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, ignoruodamas jos parodymus. Be to, teismo išvados dėl jos kaltės perrašytos iš kaltinamojo akto, jos buvo grindžiamos tik prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis. Nuteisiant už nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), nuosprendyje nenurodyta, kur, kada, su kuo ir kokią nusikalstamą veiką L. G. susitarė daryti, kaip buvo pasiskirstyta vaidmenimis, kokiais veiksmais įgyvendinti inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai. Pasak kasatorės, kaltinant ją dokumentų klastojimu ir nuteisiant už sukčiavimą, bylai reikšmingi įrodymai buvo tiriami neišsamiai ir šališkai. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino įrodymų visumos, savo išvadas grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, nepateikdamas motyvų dėl kitų ją teisinančių įrodymų, taip pat nepašalino liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų. Be to, dalis įrodymų nuosprendyje neaprašyti, jos Ž. S. ir N. K. parodymų turinys išanalizuotas neišsamiai, fragmentiškai, nesigilinant į nurodomas esminę reikšmę turinčias bylai aplinkybes.
Nuteistoji teigia, kad jos veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes byloje nėra jos kaltę pagrindžiančių duomenų, neįrodyta, kad ji norėjo apgaule išvengti turtinės teisės Ž. S. naudai. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, liudytojų T. S., M. P. ir A. V. parodymai nepatvirtina jos kaltės. Nuteistosios manymu, nelogiška jos nuvykimą dukters prašymu pas draudikę ir draudimo sutarties sudarymą laikyti sukčiavimu, nes tokie veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties. Kasatorė pažymi, kad draudimo bendrovei buvo pranešta apie įvykį 2006 m. balandžio 19 d., nes tai buvo pirma darbo diena po Velykų švenčių (tuo metu išeiginėmis dienomis draudimo bendrovės nedirbdavo).
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kada buvo sudaryta privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187 ir išduotas draudimo sutarties liudijimas LT/ADA 1132137. Šiuo atveju buvo remiamasi tik N. K. darbo kompiuterio standžiajame diske duomenų bazėje „PolisCAD“ esančių įrašų eiliškumu ir jų sukūrimo datomis, tačiau, jeigu, ekspertų nuomone, N. K. galėjo pakeisti kompiuterio laiką ir taip atgaline data sudaryti sutartį, tai reiškia, jog kažkas galėjo sudaryti sutartį vėlesne data, kad atrodytų, jog Ž. S. sutartis yra sudaryta atgaline data. Kasatorė pažymi, kad N. K. darbo kompiuterį iš pradžių buvo paėmę suinteresuoti ADB „Baltikums draudimas“ darbuotojai, kurie ir galėjo pakeisti standžiajame diske esančius duomenis. Kompiuteris tik vėliau buvo perduotas specialistams, todėl šis įrodymas BPK 20 straipsnio prasme nelaikytinas leistinu įrodymu. Tačiau draudimo sutarties klastojimo faktas nustatytas būtent šiuo įrodymu.
Nuteistoji įsitikinusi, kad teismai nenustatė visų aplinkybių, turinčių svarbią reikšmę sprendžiant jos kaltės klausimą. Kompiuterio standusis diskas yra duomenų saugojimo įrenginys, o duomenų bazė yra organizuotas (susistemintas, metodiškai sutvarkytas) duomenų rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu. Tuo tarpu N. K. pagal savo einamas pareigas turėjo ribotą priėjimą prie ADB „Baltikums draudimas“ duomenų bazės, todėl, neturėdama administratoriaus teisių, negalėjo pakeisti laikrodžio datos, kaip teigia liudytojas T. S.. Sudarant sutartį, duomenys laikomi ne tik kompiuteryje, bet ir pagrindinėje duomenų bazėje, kuri galėjo būti ne šioje byloje ištirtame kompiuteryje. Be to, kasatorė pažymi, kad, sudarius įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, apie tai pranešama Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui, todėl, jeigu draudimo sutartis būtų buvusi sudaryta vėliau negu 2006 m. balandžio 14 d., tokia informacija biure būtų ir apie tai būtų pranešta ADB „Baltikums draudimas“. Tačiau iš Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro 2007 m. balandžio 23 d. rašto matyti, kad tokių duomenų jis neturėjo. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas Ž. S. išteisino pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, todėl pagal byloje esančius įrodymus dėl minėtos veikos padarymo turėtų būti išteisinta ir ji.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes, apsiribodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų perrašymu, iš naujo byloje surinktų įrodymų netyrė, neįvertino ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Šios instancijos teismas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka papildomo tyrimo neatliko ir nesiaiškino bei savo nuosprendyje nepasisakė, ar N. K. galėjo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis suklastoti draudimo polisą, taip pat nesiaiškino ir nepasisakė apie draudimo polisų išdavimo priežiūrą vykdantį draudikų biurą. Nuteistosios manymu, apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, didesnę reikšmę turėjo ją kaltinantys įrodymai, nors jie prieštarauja daugumai ją teisinančių ir jos parodymus patvirtinančių įrodymų.
Kasatorė nurodo, kad civilinis ieškinys iš jos priteistas nepagrįstai, pažeidžiant BPK 115 straipsnio nuostatas. Civiliniam ieškiniui tenkinti yra būtinos sąlygos: turi būti nustatytas veiksmų neteisėtumas, kaltė dėl atsiradusios žalos ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Asmuo privalo atsakyti tik už savo veiksmais padarytą žalą, tuo tarpu kasatorė eismo įvykyje nedalyvavo, nieko nesugadino ir nesunaikino, tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, todėl ji neturi atsakyti už kitų asmenų veiksmais padarytus nuostolius. Be to, civilinis ieškinys nebuvo visa apimtimi išnagrinėtas, nebuvo gauta papildomos medžiagos, patvirtinančios ieškinio dydžio pagrįstumą. L. G. pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nuteista pagrįstai, teismas turėjo nustatyti tikslią žalą ir ją padariusius asmenis, taip pat kiekvieno asmens konkrečiai padarytos žalos dydį ir individualizuoti įpareigojimus atlyginti konkretaus bei aiškaus dydžio turtinius ar neturtinius nuostolius.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl L. G. priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas įrodymus vertino objektyviai, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nustatė L. G. nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir teisingai ją kvalifikavo. Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka. Nustatyta, kad L. G. panaudojo apgaulę, siekdama, jog Ž. S. išvengtų didelės vertės turtinės prievolės. Apgaulė pasireiškė tuo, kad ji, žinodama, jog įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187 suklastota, t. y. sudaryta jau po 2006 m. balandžio 14 d. įvykusio eismo įvykio, 2006 m. balandžio 19 d., apie 15.00 val., telefonu pranešė ADB „Baltikums draudimas“ administratorei apie tokios sutarties egzistavimą.
Prokuroras pažymi, kad draudimo sutarties suklastojimo aplinkybės apeliacinės instancijos teisme išanalizuotos labai kruopščiai. Liudytojai T. S. ir M. P. parodė, kad, kilus įtarimui, jog Ž. S. draudimo poliso duomenys gali būti suklastoti, buvo patikrinta kompiuterio, kuriuo buvo sukurta pirmiau nurodyta draudimo sutartis, duomenų bazė ir nustatyta, jog buvo sukčiauta, t. y., kompiuteryje atsukus laikrodį, Ž. S. civilinė atsakomybė buvo apdrausta atgaline data. Liudytojo T. S. parodymais nustatyta, kad kiekvienam naujam klientui buvo suteikiamas identifikacinis numeris. Tiriamu atveju Ž. S. numeris buvo 1003, o, patikrinus kliento numerį 1002, paaiškėjo, kad šis apsidraudė vėliau, t. y. 2006 m. balandžio 17 d. Tai patvirtino specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad pagal pateikto kompiuterio sisteminio bloko standžiajame diske esančioje duomenų bazėje „PolisCAD“ esančius duomenis (pagal prieš tai einančių įrašų eiliškumą ir sukūrimo datas) 2006 m. balandžio 14 d. privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187 ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas LT/ADA Nr. 1132137 buvo sukurti ne 2006 m. balandžio 14 d., o 2006 m. balandžio 17 d. arba vėliau. Specialistas, patvirtindamas šią išvadą teismo posėdyje, nurodė, kad šį tyrimą atliko pagal polisų ir klientų lenteles, taip pat paaiškino, jog pakeisti datą kompiuteryje nesudėtinga.
Prokuroro teigimu, kasatorės argumentai dėl šios specialisto išvados patikimumo deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Bet kokie duomenų bazės pataisymai galėjo būti padaryti tik artimu laikotarpiu (2006 m. balandžio 14–19 d.), tuo tarpu draudimo bendrovės atstovai kompiuterio duomenų bazės informaciją pradėjo tirti praėjus keliems mėnesiams. Prokuroro manymu, nenustatęs įrodymų šaltinio klastojimo fakto, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino specialisto išvadą tinkamu ir leistinu įrodymu.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pagal privalomojo draudimo sutarties ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo įrašus draudimo sutartis pradėjo galioti nuo 2006 m. balandžio 14 d., 8.00 val., kai paprastai draudimo sutartys įsigalioja kitą dieną po jų sudarymo. Be to, N. K., paimdama iš L. G. pinigus už sudarytą sutartį, panaudojo ne savo, o kitai darbuotojai išduotą pinigų priėmimo kvitą, kurio panaudojimo neapiformino nustatyta tvarka. Nustatyta ir tai, kad N. K. taip pasielgė tik vieną kartą, nors tą dieną pinigus ėmė ir iš kitų asmenų ir naudojo kvitus, kurių serija prasideda skaičiais 24. Be to, L. G. minėtą sutartį nutraukė nuo 2006 m. gegužės 13 d. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad kaltinime nurodyta draudimo sutartis ir šios sutarties liudijimas sudaryti ne 2006 m. balandžio 14 d., bet vėliau, t. y. jau po Ž. S. sukelto eismo įvykio, ir šios teismo išvados nepaneigia 2007 m. balandžio 23 d. Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro raštas, nes, liudytojo T. Ž. teigimu, biuras pateikia turimą informaciją, netikrindamas sutarties sudarymo aplinkybių. Taigi, prokuroro įsitikinimu, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad minėta draudimo sutartis buvo suklastota klaidingai nurodant jos sudarymo datą. Liudytoja V. K. patvirtino, kad 2006 m. balandžio 19 d. ADB „Baltikums draudimas“ žalų sureguliavimo skyriuje telefonu buvo gautas moters, prisistačiusios L. G., pranešimas apie eismo įvykį, kurio kaltininkas Ž. S., ir nurodytas jo draudėjo poliso serijos numeris. Iš šių aplinkybių matyti, kad L. G., žinodama, jog Ž. S. eismo įvykio metu (2006 m. balandžio 14 d.) nebuvo apsidraudęs savo civilinės atsakomybės, turėdama suklastotą (sudarytą atgaline data) draudimo sutartį bei polisą ir pranešdama apie tai draudimo bendrovei, panaudojo apgaulę, siekdama, kad Ž. S. išvengtų didelės vertės turtinės prievolės. Teismo posėdžio metu gauti ir ištirti dokumentai patvirtina, kad 96 902,30 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl Ž. S. sukelto eismo įvykio, galiojant draudimo sutarčiai, būtų privalėjusi atlyginti ADB „Baltikums draudimas“, o ne Ž. S.. Šių pirmiau aptartų įrodymų visuma, prokuroro įsitikinimu, patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad L. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio l dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.
Prokuroras nurodo, kad ADB „Baltikums draudimas“ neturėjo prievolės išmokėti draudimo išmokos žalą patyrusiems eismo dalyviams, tačiau šis faktas paaiškėjo tik po to, kai nukentėjusiam trečiajam asmeniui pagal 2006 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. Ž6-5809 buvo išmokėta 2169 Lt, o pagal 2006 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. Ž6-8205 – 5602,05 Lt (bendra išmokėta suma 8258,35 Lt). Esant tokioms aplinkybėms ADB „Baltikums draudimas“ civilinis ieškinys dėl žalos, padarytos L. G. nusikalstamais veiksmais, tenkintas pagrįstai.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka reglamentuojančių BPK normų nepažeidė. Šios instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir išsamiai pasisakė dėl esminių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorė teigia, kad jai baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes, 2006 m. balandžio 14 d. Ž. S. vardu sudarydama įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, ji dokumentų neklastojo, nesukčiavo ir neketino sukčiauti, kad, nagrinėjant bylą, vertinant bylos duomenis bei nustatant bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, buvo iš esmės pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6, 7 dalių, 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 324 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), daro išvadą, kad kasatorės argumentai iš dalies pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, o tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Nagrinėjant apeliacine tvarka, byla tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nebuvo patikrinta, padarytos išvados nėra pakankamai motyvuotos, atsakančios į apeliantės argumentus ir nekeliančios abejonių jų teisingumu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su Ž. S. (kuris taip pat buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį), žinodama, kad šis 2006 m. balandžio 14 d. vairuodamas automobilį „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kurio įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo pasibaigusi, sukėlė eismo įvykį (kurio metu žuvo du žmonės, apgadintas automobilis „Renault Master“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir juo gabentas krovinys), turėdama tikslą Ž. S. naudai išvengti didelės vertės turtinių prievolių – eismo įvykio metu padarytos žalos (96 902,30 Lt) atlyginimo, žinodama, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187, pagal kurią neva 2006 m. balandžio 14 d. Ž. S. automobilis buvo apdraustas, yra suklastota, 2006 m. balandžio 19 d. ADB „Baltikums draudimas“ administratorei telefonu pranešė apie eismo įvykį, nurodydama, kad Ž. S. vairuojamas automobilis 2006 m. balandžio 14 d. draustas ADB „Baltikums draudimas“, taip siekdama, kad ši draudimo bendrovė įgytų prievolę atlyginti Ž. S. veiksmais padarytą žalą, o jis šios prievolės išvengtų; o Ž. S. 2006 m. balandžio 17 d.–gegužės 31 d. laikotarpiu pareigūnui, atliekančiam ikiteisminį tyrimą dėl eismo įvykio, pateikė suklastotą įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą LT/ADA Nr. 1132137, taip siekdamas, kad ADB „Baltikums draudimas“ įgytų prievolę atlyginti už jo veiksmais padarytą žalą. Nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo L. G. ir Ž. S. valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė, nustačiusi draudimo sutarties klastojimo faktą, kreipėsi į policiją.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė nusikalstamos veikos, kurią padarė L. G., aplinkybes bei nepagrįstai pripažino, jog ji veikė bendrininkų grupe su Ž. S.. Šis teismas dėl Ž. S. priėmė naują nuosprendį – pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, panaikino ir Ž. S. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o nuosprendį dėl L. G. pakeitė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas šio teismo nustatytas L. G. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. G., žinodama, jog Ž. S., vairuodamas automobilį „BMW 525“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį (kurio metu žuvo du žmonės, apgadintas automobilis „Renault Master“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir juo gabentas krovinys), ir tai, kad jo vairuojamo automobilio įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra pasibaigusi, turėdama tikslą apgaule Ž. S. naudai išvengti didelės vertės turtinių prievolių – eismo įvykio metu padarytos žalos (96 902,30 Lt) atlyginimo, žinodama, kad privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187, pagal kurią neva Ž. S. vardu minėtas automobilis buvo apdraustas 2006 m. balandžio 14 d., yra suklastota, 2006 m. balandžio 19 d. telefonu pranešė ADB „Baltikums draudimas“ administratorei apie Ž. S. padarytą eismo įvykį, nurodydama, kad šis automobilis 2006 m. balandžio 14 d. draustas ADB „Baltikums draudimas“, taip siekdama, kad ši draudimo bendrovė įgytų prievolę atlyginti Ž. S. veiksmais padarytą žalą, o jis šios prievolės išvengtų, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes bendrovė, nustačiusi sutarties klastojimo faktą, kreipėsi į policiją.
Apeliacinės instancijos teismas Ž. S. išteisinimą motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, „kad Ž. S. kaip nors prisidėjo prie draudimo sutarties klastojimo (prašydamas tokią sutartį gauti atsitikus eismo įvykiui, organizuodamas tokios sutarties suklastojimą bei pateikimą tyrėjams bei draudimo bendrovei)“, „kad byloje nėra jokių duomenų ir jų nebeįmanoma surinkti apie tai, kad Ž. S. būtų prašęs L. G. gauti suklastotą draudimo polisą ar atlikęs kokius nors kitokius veiksmus siekiant išvengti didelės turtinės prievolės“, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. S. „susitarė su L. G. dėl draudimo poliso suklastojimo, o paskui žinodamas, kad šis polisas suklastotas, pateikė jį Raseinių PK ikiteisminio tyrimo pareigūnui taip pasinaudodamas suklastotu dokumentu“, faktiškai vertintina kaip niekuo nepagrįsta prielaida. Teisėjų kolegija negali kvestionuoti ir nekvestionuoja dėl Ž. S. priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Ž. S. išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, kad tai, jog jis ikiteisminio tyrimo pareigūnui pateikė draudimo sutarties liudijimą žinodamas, kad jis suklastotas, pripažinta kaip niekuo nepagrįsta prielaida, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus dėl Ž. S. parodymų vertinimo sprendžiant L. G. kaltės klausimą. Pagal bylos duomenis, Ž. S. davė parodymus (ikiteisminio tyrimo metu ir teisme), kad automobilį jis paprašė apdrausti 2006 m. balandžio 13 d., t. y. iki eismo įvykio, o po jo – 2006 m. balandžio 14 d. vakare draudimo sutarties liudijimas jam buvo atvežtas į ligoninę. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, priimto dėl L. G., motyvų matyti, kad šis teismas dėl minėtų parodymų nepasisakė: nei atskirai, nei visų duomenų kontekste jų nevertino, to, kad juos atmeta, taip pat nenurodė.
Byloje nustatyta, kad minimą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 080703187 sudarė bei draudimo liudijimą LT/ADA Nr. 1132137 išdavė UADB „Baltikums draudimas“ (2006 m. gruodžio 1 d. perregistruota į ADB „Baltikums draudimas“) Šalčininkų pasienio praleidimo punkte dirbusi agentė N. K. Pagal byloje esančius ADB bendrovės „Baltikums draudimas“ direktoriaus 2004 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 03 patvirtintus draudimo agento pareiginius nuostatus (su kuriais N. K. buvo supažindinta) agentas atsako už teisingą ir kvalifikuotą draudimo sutarčių sudarymą (polisų išrašymą); už teisingą ataskaitų parengimą ir pristatymą laiku skyriaus (padalinio) vadovui; už teisingą numeruotų blankų panaudojimą ir išsaugojimą bei kt.
Nuteistoji L. G. viso bylos proceso metu tvirtino (taip pat, kaip ir N. K.), kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187 buvo sudaryta 2006 m. balandžio 14 d.
Kasaciniame, taip pat kaip ir apeliaciniame, skunde, kasatorė teigia, kad dėl jos priimtas nuosprendis pagrįstas tik suinteresuotų liudytojų – buvusių ADB „Baltikums draudimas“ darbuotojų T. S. ir M. P. parodymais (be to, ir jie, kaip teigiama skunde, nepatvirtina jos kaltumo), specialisto išvada, padaryta remiantis kompiuterio sisteminio bloko standžiajame diske esančioje duomenų bazėje rastų įrašų išdėstymo eiliškumu ir datomis, bei akcentuoja tai, kad „jeigu, ekspertų nuomone, N. K. galėjo pakeisti kompiuterio laiką ir taip sudaryti atbuline data sutartį, tai reiškia, jog kažkas galėjo sudaryti sutartį vėlesne data, ir taip atrodytų, jog Ž. S. sutartis yra sudaryta atbuline data.“
Iš pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių matyti, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi 2009 m. lapkričio 11 d. specialistų, atlikusių kompiuterio sisteminio bloko kompiuterinį tyrimą, išvada, kad „pateikto kompiuterio sisteminio bloko standžiajame diske esančioje duomenų bazėje „PolisCAD“ yra nurodyta, kad privalomojo draudimo sutartį Nr. 080703187 ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą LT/ADA 1132137 atitinkantis įrašas yra sukurtas 2006 m. balandžio 14 d., tačiau, remiantis prieš tai einančių įrašų išdėstymo eiliškumu ir sukūrimo datomis, galima teigti, kad šio įrašo sukūrimo data, taip pat ir sutarties sudarymo data, yra neteisinga, t. y., remiantis prieš tai padarytais duomenų bazės įrašais, šios sutarties sudarymo data turėtų būti 2006 m. balandžio 17 d. arba vėlesnė. Nustatyti, kada tiksliai buvo sudaryta privalomojo draudimo sutartis Nr. 080703187 ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas LT/ADA 1132137, nėra galimybės.“ Specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kaip matyti iš specialisto išvados, jos dalyje, kurioje aprašomas objekto – kompiuterio sisteminio bloko – tyrimas, atliekant „PolisCAD“ duomenų bazės analizę nustatyta, kad privalomojo draudimo sutarties Nr. 080703187 ir privalomojo draudimo sutarties liudijimo LT/ADA Nr. 1132137 unikalus identifikacinis numeris yra 2153, sudarymo data nurodyta 2006 m. balandžio 14 d.; kad prieš tai esančio įrašo, kurio unikalus identifikacinis numeris 2151 (įrašas 2152 yra ištrintas), sudarymo data nurodyta 2006 m. balandžio 17 d., numerių 2154, 2155 – 2006 m. balandžio 14 d., o numerio 2156 – 2006 m. balandžio 19 d.; kad šiuo atveju įrašo 2153 data yra ankstesnė už 2151 įrašo datą, todėl jei įrašo 2151 sukūrimo metu buvo nustatyta teisinga kompiuterio data, tuomet galima teigti, kad įrašas 2153 buvo sukurtas ne anksčiau kaip 2006 m. balandžio 17 d. Analizuojant duomenų bazės „PolisCAD“ įrašus nustatyta, kad Ž. S. unikalus identifikacinis numeris yra 1003 (jo įrašas iš klientų duomenų bazės pašalintas), kliento, kurio unikalus identifikacinis numeris yra 1002, įtraukimo į duomenų bazę data – 2006 m. balandžio 17 d., todėl, jei kliento 1002 įrašo data yra teisinga, tuomet galima teigti, kad 1003 įrašas buvo padarytas ne anksčiau kaip 2006 m. balandžio 17 d. Pagal byloje esančią 2006 m. birželio 30 d. liudijimų ataskaitą (kurią, kaip galima spręsti iš bylos, ADB „Baltikums draudimas“ prokurorui pateikė kartu su 2007 m. vasario 15 d. prašymu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo), 2006 m. balandžio 14 d. buvo išrašyti šeši draudimo liudijimai, tarp jų ir liudijimas pagal draudimo sutartį Nr. 080703187. Pagal šią ataskaitą draudimo liudijimai 2006 metų balandžio 17 ir 19 dienomis nebuvo išrašyti. Pagal N. K. sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suvestinę ataskaitą už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. balandžio 17 d. buvo išrašytas liudijimas (polisas) pagal draudimo sutartį Nr. 0703184, o pagal anksčiau minėtą ataskaitą – jis išrašytas 2006 m. balandžio 14 d.; pagal suvestinę ataskaitą nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2006 m. balandžio 23 d. liudijimų (polisų) 2006 metų balandžio 17 ir 19 dienomis nebuvo išrašyta. Draudimo sutartys ir polisai yra numeruoti dokumentai, pagal 2006 m. birželio 30 d. ataskaitą šių dokumentų numeracija ir jų išrašymo datos nurodytos didėjančia tvarka, o N. K. suvestinėse tokios sekos dėl kai kurių įrašų nėra, pagal sutarčių ir liudijimų (polisų) numerius po liudijimo (poliso) LT/ADA Nr. 1132137 2006 m. balandžio 14 d. išrašytas liudijimas (polisas) LT/ADA Nr. 1132138. Šie duomenys teismų sprendimuose nebuvo analizuojami ir vertinami, byloje apie juos N. K. parodymų nėra, kas ir kokiais duomenimis remiantis sudarė 2006 m. birželio 30 d. liudijimų ataskaitą nėra aišku. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, pripažinti, kad šių aplinkybių neištyrimas yra visiškai nereikšmingas sprendžiant L. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, neturi pagrindo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį palikta galioti, naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl civilinio ieškinio nenagrinėtini, nes jie yra apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį palikta galioti, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė