Civilinė byla Nr. 3K-3-683/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-01048-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.7
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinę valstybės atsakomybę už žalą, padarytą į kelią išbėgusio ir eismo įvykį sukėlusio laukinio gyvūno, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas P. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos Respublikos priteisti 12 900 Lt turtinės žalos, 370 Lt išlaidų, patirtų dėl apgadinto automobilio vertinimo darbų, 121 Lt išlaidų, patirtų dėl antstolio paslaugų apmokėjimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 28 d. apie 4.30 val. magistralinio kelio Vilnius- Kaunas-Klaipėda 50 kilometre dėl staiga į važiuojamąją dalį išbėgusio briedžio pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta jam priklausanti transporto priemonė – lengvasis automobilis „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini). Ieškovas bei kartu su juo automobiliu važiavę artimieji įvykio metu nukentėjo nestipriai. Pagal Elektrėnų Policijos komisariato vyresniojo patrulio E. B. 2011 m. rugpjūčio 28 d. surašytą pažymą, eismo įvykio metu buvo apgadinta automobilio priekinė dalis, dešinė pusė ir stogas. Tai patvirtina ir UAB „Nepriklausomų ekspertų biuro” 2011 m. rugsėjo 7 d. apžiūros metu padarytos nuotraukos. Žalą automobiliui sudaro 12 900 Lt, o apgadintos transporto priemonės atkūrimas iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių ekonomiškai nenaudingas. Elektrėnų PK viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyrio 2011 m. rugsėjo 12 d. nutarime pažymėta, kad P. K., vairuodamas automobilį, neturėjo galimybės staigiai ir saugiai sustabdyti transporto priemonės dėl staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusio gyvūno, todėl jo veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto administracinės teisės normų. Kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, įspėjamojo kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ nebuvo, kaip ir apsauginės tvoros. Ženklas „Laukiniai žvėrys“ šioje pavojingoje kelio atkarpoje atsirado tik po įvykio.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareikštu ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad vairuotojo P. K. veiksmai turi būti vertinami ne tik administracinio teisės pažeidimo bylos aspektu, bet jam taip pat taikytinos ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, Kelių eismo taisyklės, bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį ir pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaryta žalos pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį. Atsakovas paaiškino, kad ieškovui neįrodinėjant, jog briedžių populiacija valdoma ir reguliuojama nepakankamai ar netinkamai, valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, negali kilti atsakomybės dėl nepakankamo ar visiško briedžių populiacijos nekontroliavimo. Valstybės pareiga įrengti atitvarus ir įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atskirai – valstybei negalima nustatyti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, juolab aiškinti tai atskirai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems. Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko valstybė, t. y. neįrodė būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad byla yra kilusi ne dėl administracinių teisinių santykių, o dėl žalos atlyginimo, t. y. civilinių teisinių santykių. Transporto priemonės valdytojui (savininkui), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kurio atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnį kyla be kaltės, egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepažeisti šios pareigos. Ieškovo teiginys, kad jis nesuspėjo išvengti susidūrimo, yra neįrodytas. Ieškovas ieškinyje tik teigia, kad valstybė kalta, tačiau nenurodo, kaip pasireiškė neteisėti valstybės veiksmai, o ieškovo subjektyvus manymas, kad valstybė, nepastatydama įspėjamųjų kelio ženklų ar nesiimdama kitų priemonių, neveikė taip, kaip privalėtų veikti, yra teisiškai nepagrįstas. Ieškovas nenurodė jokio teisės akto, kuriuo remiantis valstybė būtų atsakinga už kilusius padarinius. Reikalavimas, kad valstybės institucijos prevenciškai užtikrintų visuose Lietuvos keliuose, kad joks gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija taip pat prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno, t. y. briedžio. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2011 m. rugsėjo 12 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nėra jokių tokį ieškovo teiginį pagrindžiančių duomenų. Ieškovas galėjo apsirikti dėl to, koks gyvūnas išbėgo į kelią. Ieškovas nepateikia įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykio ir jo patirtų nuostolių priežastinį ryšį. VĮ „Automagistralė“ pateiktais duomenimis, magistralinio kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda kelio 50 kilometre 2008–2011 metais yra įvykę tik 2 eismo įvykiai, įskaitant ir 2011 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykį, taip pat nėra duomenų dėl susidūrimo su kokiais nors gyvūnais, laukiniais ar naminiais, yra įvykę šie eismo įvykiai, todėl pagrįstai galima teigti, kad VĮ „Automagistralė“ nepažeidė Lietuvos standarto LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ 3.2.38 punkto reikalavimų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovo P. K. ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 7635 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nustatė, kad ieškovo automobilis susidūrė su į kelio A1 D Vilnius-Kaunas-Klaipėda dalį, esančią ties 50 kilometru, išbėgusiu laukiniu žvėriu – briedžiu. Šio kelio 51 kilometre įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131, turintis galiojimo ribą – 3 km, pastatytas po ginčo įvykio. Įvykio dieną ženklas Nr. 131 buvo magistralės 41,30 kilometro dešinėje pusėje ir galiojo 3 kilometrų atstumui, taip pat 52,28 kilometro dešinėje pusėje (galiojo 3 kilometrų atstumui). Tarp šių dviejų įspėjamųjų ženklų galiojimo yra nedidelis 7,98 kilometro atstumas, kuriame įvyko ginčo įvykis. Tiriamoje atkarpoje (nuo 44,30 iki 52,28 kilometro) per pakankamai trumpą laiką, t. y. per keturis mėnesius, įvyko du abejonių nekeliantys eismo įvykiai, kurių metu transporto priemonė susidūrė su laukiniu gyvūnu, būtent: 2011 m. sausio 3 d. 52 kilometro dešinėje pusėje įvyko susidūrimas su stirna ir 2011 m. gegužės 5 d taip pat su stirna įvyko susidūrimas ties 45,79 kilometru. Vadinasi, ginčo atkarpa buvo laukinių žvėrių migracijos magistrale vieta, joje pasitaikė laukinių žvėrių išbėgimo atvejų. Teismo nuomone, bylos įrodymai rodo, kad analizė apie laukinių gyvūnų išbėgimą ir susidūrimą su transporto priemonėmis ties ginčo įvykio vieta buvo nerezultatyvi, neefektyvi, daryta analize nepasiekta įspėjamojo ženklo Nr. 131 galiojimo ribos pakeitimo ar naujo, papildomo, ženklo įrengimo. Taip valstybė, veikdama per valstybės įmones, turėdama surinktą informaciją ir žinodama apie magistralės A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 50 kilometru buvusius techninius eismo įvykius, kai transporto priemonės susidūrė su laukiniais gyvūnais, nevykdė bendrų rūpestingumo bei atsakingumo pareigų, nepaženklino keliančios pavojų eismo įvykio vietos, nekonkretizavo teisinio reglamentavimo, patvirtinto Kelių eismo taisyklių 1 priede šalia įspėjamojo ženklo Nr. 131, nenustatė konkretaus šio ženklo įrengimo paaiškinimo kriterijaus, sudarė sąlygas kelio pavojingumą analizuoti, vertinti ir priimti sprendimus subjektyviai. Pavojinga kelio atkarpa, kurioje įvyko ginčo įvykis, nėra kitaip apsaugota, ji neatitverta atitvarais, nepažymėta kitokiu įspėjamuoju, avaringumą kelyje rodančiu ženklu. Tokie atsakovo veiksmai (tiksliau – neteisėtas neveikimas) rodo atsakovo kaltę.
Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovas, vairuodamas transporto priemonę – padidinto pavojaus šaltinį, privalėjo pasirinkti saugų greitį, vairuoti transporto priemonę kelyje atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo pareigą vairuoti taip, kad galėtų sustoti prieš netikėtai iškilusią kliūtį. Teismo nuomone, ieškovas turėjo nekliudomą galimybę realiai ir atsakingai vertinti kelio atkarpos pavojingumą, nes apie tai buvo periodiškai įspėjamas, žinojo ir turėjo suprasti apie laukinių gyvūnų egzistavimą, jų patekimo į kelią galimybes, esant tokioms aplinkybėms turėjo atsižvelgti į laukinių gyvūnų prigimtį, galėjo ir privalėjo numatyti, kad, pasibaigus ženklo galiojimui, nesant atitvarų, ir toliau išlieka galimybė laukiniams gyvūnams, ginčo atveju – briedžiui, patekti į kelią. Taigi tiek ieškovas, tiek atsakovas nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, tiek ieškovo, tiek atsakovo veiksmai atitinka CK 6.248 straipsnio 3 dalyje nustatytą reglamentavimą, dėl kurio nustatoma abipusė ginčo šalių kaltė, o abiejų šalių kaltės laipsnis yra vienodas.
Pirmosios instancijos teismas sumažino priteistiną ieškovui advokato pagalbos išlaidų atlyginimą, atsižvelgdamas į tai, kad byla nėra sudėtinga, iškelto ginčo atveju gausi teismų praktika, o bylos nagrinėjimas truko vieną parengiamąjį ir vieną teismo posėdį. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 121 Lt išlaidų dėl antstolio paslaugų apmokėjimo, nurodydamas, kad šis ieškovo pateiktas įrodymas perteklinis, faktą, kad po ginčo įvykio buvo pastatytas įspėjamasis ženklas, rodo lentelėse ir suvestinėse esantys duomenys.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo P. K. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus, 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad valstybės neteisėtus veiksmus, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas, tačiau byloje surinkti įrodymai yra nepakankami spręsti, kad ginčo kelio atkarpa yra laukinių žvėrių migracijos magistrale vieta, o eismo įvykių statistika nepatvirtina fakto, kad ji yra pavojinga ar avaringa. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinkti duomenys apie laukinių gyvūnų sukeltus eismo įvykius ginčo kelio atkarpoje nesudaro prielaidų teigti, kad ginčo įvykio metu ginčo kelio atkarpa turėjo būti atsakovo pagrįstai įvertinta kaip padidintos rizikos zona, kad jau iki ginčo eismo įvykio egzistavo būtinybė toje kelio vietoje atsakovui, imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, statyti specialius kelio ženklus, užtvarus ir pan. ir kad įspėjamojo ženklo nepastatymas reiškia atsakovo pareigos elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai pažeidimą. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2010 metais laukinio gyvūno sukeltas įvykis ginčo kelio atkarpoje buvo tik vienas, o 2011 metais, tokių įvykių padaugėjus, kelyje buvo įrengti papildomi įspėjamieji kelio ženklai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyti atsakovo neteisėti veiksmai.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas P. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatoriaus teigimu, 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje priimtos Kelių ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 punkte nustatytas reikalavimas kelio atkarpą, kurioje yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti gyvuliai bei žvėrys, ženklinti kelio ženklu „Laukiniai žvėrys“, o ginčo kelio ruože per pakankamai trumpą laiką, t. y. keturis mėnesius, įvykus dviem registruotiems eismo įvykiams – susidūrimams su laukiniais gyvūnais, buvo didelė laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią tikimybė, todėl valstybei iškilo būtinybė apie tai įspėti eismo dalyvius, tačiau valstybės įgaliotos institucijos jokių veiksmų nesiėmė, nevykdė bendrų rūpestingumo ir atsakingumo pareigų, nepaženklino ir kitaip neapsaugojo keliančios pavojų eismo įvykio vietos. Pavojinga ginčo kelio atkarpa yra neatitverta, nepažymėta jokiu įspėjamuoju ženklu, be to, neapšviesta tamsiu paros metu, kas akivaizdžiai parodo, kad valstybė nesiėmė priemonių tinkamai suderinti du konstitucinius imperatyvus pasirūpinti laukinės gyvūnijos apsauga ir užtikrinti visuomenės saugumą keliuose. Kasatorius pažymi, kad valstybė, kaip atsakinga ir apdairi laukinių gyvūnų savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į magistralinį kelią ir turėjo imtis pakankamų priemonių tai kontroliuoti bei užkirsti kelią neigiamiems padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo kelio ruožas buvo saugus, yra nepagrįsta, nes iš karto po ginčo eismo įvykio kelio ruože buvo pastatytas apie pavojų įspėjantis kelio ženklas. Kasatoriaus nuomone, Vilniaus apygardos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nerezultatyvios ir neefektyvios analizės apie laukinių gyvūnų išbėgimą į magistralinį kelią, vertino visiškai su byla nesusijusius įrodymus apie kelio ženklų statymą ir kituose keliuose.
Kasatorius nurodo, kad, nebuvus įspėjamojo kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“, jis negalėjo protingai tikėtis ir iš anksto numatyti kliūtį – į važiuojamąją kelio dalį išbėgsiantį laukinį gyvūną – briedį, todėl jo elgesys buvo atidus ir rūpestingas, ką patvirtino ir Elektrėnų PK 2011 m. rugsėjo 12 d. nutarimas, kad ieškovas nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo kaltės yra nepagrįsta. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad magistralinio kelio atkarpoje iki ginčo įvykio pavojingi kelio ruožai buvo ženklinami vidutiniškai kas 4,68 kilometro, t. y. dažnu atstumu, yra netiksli, nes teismas vertino iš abiejų kelio pusių esančius ženklus, tačiau vairuotojas negali to pamatyti.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino ieškovo pateiktą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą apie kelio ženklo Nr. 131 atsiradimą ginčo įvykio vietoje kaip perteklinį įrodymą ir dėl to nepriteisė patirtų 121 Lt patirtų išlaidų, todėl ieškovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą rinkti visus, jo manymu, svarbius jo reikalavimą grindžiančius įrodymus. Taip pat, kasatoriaus manymu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie šios bylos nesudėtingumą, dėl ko sumažintos ieškovo patirtos advokato išlaidos, nes teismų praktika dėl ginčo dalyko, nors ir yra gausi, bet nevienoda, o advokato išlaidos neviršija nustatytų teisingumo ministro nustatyto rekomenduojamo maksimalaus tokių išlaidų dydžio.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Atsakovės teigimu, tokio pobūdžio bylose būtina atskirti valstybės kaip kelio savininkės teises ir pareigas nuo valstybės kaip laukinės gyvūnijos savininkės teisių ir pareigų ir identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtinas, nes viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas, kurios jiems yra tiesiogiai priskirtos. Nagrinėjamoje byloje nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas kildino valstybės atsakomybę ir kokie teisės aktai, reguliuojantys kelių priežiūrą ar laukinės gyvūnijos valdymą, naudojimą ir disponavimą, buvo pažeisti. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, o ieškovo patirti nuostoliai su atsakovo veiksmais nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu. Atsakovė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiaisis Teismas 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, nurodė, jog ir tuo atveju, ji įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas būtų traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti. Atsakovės teigimu, valstybei kaip laukinės gyvūnijos savininkei negali kilti atsakomybės dėl nepakankamo ar visiško šios populiacijos nekontroliavimo CK 6.267 straipsnio pagrindu. Laisvėje gyvenančio gyvūno neįmanoma visiškai kontroliuoti ir valdyti. Laukinis gyvūnas, gyvenantis savo natūralioje gamtinėje aplinkoje, atsakovės teigimu, negali būti nuosavybės teisės objektas, nes tokiu gali būti tik tas daiktas, kuriuo savininkas gali naudotis, disponuoti ir valdyti. Laukinis gyvūnas, esantis natūralioje gamtinėje aplinkoje, deliktinės atsakomybės prasme nuosavybės teise niekam nepriklauso.
Atsakovė nurodo, kad kasatoriaus manymas, jog valstybė tik vieninteliu atveju nebūtų atsakinga, jeigu nebūtų žalos, t. y. eismo įvykio, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams, o esant daug eismo įvykių konkrečioje vietoje protingas asmuo galėtų numatyti, kad yra reikalingos atitinkamos priemonės.
Atsakovė nurodo ne vieną Vilniaus apygardos teismo priimtą nutartį, kurioje sprendžiami analogiški valstybės deliktinės atsakomybės klausimai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos ministerija taip pat prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pateikia tokius argumentus:
Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog eismo įvykio vietoje būtų laukinių žvėrių migracijos takas ir kad pagal lyginamuosius statistikos duomenis ginčo kelio ruožas nėra avaringas. Ieškovas neįrodė, kad laukinių gyvūnų populiacija buvo valdoma netinkamai, pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai ar kelių ženklinimo tvarka, taigi neįrodžius, kokių pareigų valstybė neatliko, nėra pagrindo taikyti ir civilinės atsakomybės.
Neaišku, kaip administracinė atsakomybė yra susijusi su civilinei atsakomybei kilti būtinomis sąlygomis, todėl administracinės atsakomybės buvimas ar nebuvimas negali būti teisinė prielaida vertinti vairuotojo, kaip didesnio pavojaus šaltinio, veiksmus civilinių teisinių santykių kontekste.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinių gyvūnų sukeltu eismo įvykiu padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos
Valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą siejama su jos, kaip šių gyvūnų savininkės, statusu. CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis).
Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą reglamentuojama CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų pareiga atlyginti žalą, o 2 dalyje nurodyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka įstatymų leidėjo nustatyta 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimais (nauja įstatymo redakcija XI-920, 2010 m. birželio 22 d.): inter alia įstatymo V skirsnio,,Atsakomybės už laukinės gyvūnijos įstatymo pažeidimus ir žalos atlyginimas“ 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nagrinėjamiems santykiams aktuali teisės norma, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė už laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytą žalą yra civilinė atsakomybė, kylanti kaltės pagrindu, kurios atsiradimui būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas: turi būti nustatyti neteisėti valstybės veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys ir valstybės kaltė. Ginčuose dėl laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo taikytinos bendrosios civilinio proceso normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, kad besikreipiantis į teismą asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus CPK nustatytas aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmąsias tris civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir valstybės neteisėtus veiksmus, turi įrodyti nukentėjęs asmuo, kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, todėl jos nukentėjusiam asmeniui įrodinėti nereikia (CK 182 straipsnio 1 dalies 4 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad aktualų teisinį reglamentavimą atitiko iki jo įsigaliojimo formuota teismų praktika, kad valstybei už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą negali būti taikoma griežtoji (be kaltės) civilinė atsakomybė, todėl tokiuose ginčuose CK 6.267 straipsnio 2 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2012">3K-3-133/2012</a>, kt.). Dėl nurodytos aplinkybės šioje byloje teisėjų kolegija tęsia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą taikymo sąlygų.
Dėl valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos
Minėta, kad valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas, reikalaujantis atlyginti žalą (CPK 178 straipsnis). Tik jam pateikus pakankamų valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) įrodymų, valstybei būtų kilusi pareiga juos paneigti, t. y. įrodyti, kad jos veiksmai buvo teisėti. Pažymėtina, kad, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2012">3K-3-133/2012</a>). Vienas iš subjekto veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo principų civilinės atsakomybės kontekste yra tas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama, pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t.y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą. Nagrinėjamoje byloje valstybės veiksmų teisėtumas vertinamas valstybės pareigos užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės keliuose kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, pasisakyta, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2012">3K-3-133/2012</a>).
Kasatorius, įrodinėdamas valstybės veiksmų neteisėtumą, remiasi 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje priimta Kelių ženklų ir signalų konvencija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kelių ženklų ir signalų konvencijos tikslas įtvirtintas preambulėje – tai siekis tarptautiniu mastu suvienodinti kelio ženklus, signalus, simbolius ir kelių ženklinimą, kad būtų palengvintas tarptautinis kelių eismas ir padidinta kelių sauga. Konvencijos I priedo 15 punkte nustatyta, kad apie kelio atkarpą, kurioje didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti gyvuliai bei žvėrys, įspėjama simboliu, vaizduojančiu dažniausiai toje vietoje pasitaikančio naminio gyvulio ar žvėries siluetą, pavyzdžiui, apie naminius gyvulius įspėjama A,15a simboliu, apie žvėris – A,15b simboliu;,,didelės tikimybės sąvokos“ apibrėžtis šiame teisės akte neįtvirtinta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kelių ženklų ir signalų konvencija nenustato konkrečių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima konstatuoti kelio ženklo pastatymo būtinybę, todėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje, – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio 11 straipsnyje,,Saugių eismo sąlygų užtikrinimas keliuose” nustatyta, kad saugių eismo sąlygų valstybinės reikšmės keliuose užtikrinimą, įgyvendinant eismo saugumo priemones, organizuoja ir koordinuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžios valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės. Įgyvendinant šias įstatymo nuostatas priimtas susisiekimo ministro įsakymas,,Dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos patvirtinimo” (2011 m. birželio 7 d. Nr. 3-342, įsigaliojo 2011 m. birželio 12 d.). Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos tikslas – apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir, atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo srautų parametrus ir atsitikusius eismo įvykius, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal šią metodiką avaringu ruožu pripažįstamas kelio ruožas, kuriame yra padidėjęs avaringumas, avaringi ruožai nustatomi naudojant slenkmenį, slenkmens ilgis pastovus ir lygus L = 500 m, p slenkmuo perkeliamas nuo vienos eismo įvykio vietos prie kitos ir jeigu jeigu perkėlus slenkmenį nustatoma, kad ties juo esančiame kelio ruože per ketverius metus įvyko eismo įvykių daugiau už AK min. = 3, tai toks ruožas įtraukiamas į avaringų ruožų sąrašą (Metodikos 2–4 punktai). Byloje nustatyta, kad ginčo kelio ruožas neatitiko avaringo ruožo kriterijų ir nebuvo įtrauktas į tokių ruožų sąrašą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad įvykio dieną ženklas Nr. 131,,Laukiniai gyvūnai“ buvo magristralės 41,30 kilometro dešinėje pusėje, 42,65 kilometro kairėje pusėje, 44,58 kilometro kairėje pusėje, 52,28 kilometro dešinėje pusėje, nuo 10 iki 50 kilometro iki įvykio datos buvo įrengti 9 įspėjamieji ženklai, vidutiniškai kas 4,44 kilometro, tai atitinka magistralės ženklinimo įspėjamuoju ženklu Nr. 131 dažnį ir Kelio ženklų konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje išdėstytą nuostatą apie tai, kad įspėjamųjų ženklų be reikalo neturi būti daug, kad šie ženklai išdėstomi taip, kad įspėtų apie galimus kelyje pavojus, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų sunku laiku pastebėti. Nepaisant šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo kelio atkarpoje (t. y. 8 kilometrų atkarpoje, kurioje negaliojo įspėjamieji kelio ženklai ir įvyko ginčo eismo įvykis) iki ginčo įvykio buvo registruoti du susidūrimai su laukiniais gyvūnais – stirnomis (2011 m. sausio 3 d. – 52 kilometre ir 2011 m. gegužės 5 d. – 45,79 kilometre), padarė išvadą, kad ginčo atkarpa buvo laukinių žvėrių migracijos magistrale vieta, joje pasitaikė laukinių žvėrių išbėgimo atvejų, bei sprendė, jog pagal Lietuvos standarto LST 1405:1995,,Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ 3.2 skyriaus 3.2.38 punkto nuostatą, kad ženklas 131,,Laukiniai žvėrys“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių, ginčo kelio ruože turėjo būti pastatyti papildomi įspėjamieji kelio ženklai, ir jų nepastatymą kvalifikavo kaip neteisėtus valstybės veiksmus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada prieštarauja pirmiau aptartoms įstatymo ir teismų praktikos nuostatoms. Nurodyta standarto,,Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ norma parodo kelio ženklo,,Laukiniai žvėrys“ naudojimo paskirtį, tačiau nenustato jo būtinybės kriterijų ir negali būti vertinama kaip įpareigojanti statyti kelio ženklus,,Laukiniai gyvūnai“ visuose be išimties keliuose, nes akivaizdu, kad laukinių gyvūnų išėjimo į kelią atvejų gali pasitaikyti visur, net ir miestų gatvėse. Minėta, kad būtinybė statyti kelio ženklą,,Laukiniai gyvūnai“ konstatuotina tada, kai nustatoma didelė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog vien dviejų susidūrimų su laukiniais gyvūnais faktas nepatvirtina išskirtinio ginčo kelio ruožo avaringumo susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu, byloje surinkti duomenys apie laukinių gyvūnų sukeltus eismo įvykius ginčo kelio atkarpoje nesudaro prielaidų teigti, kad ginčo eismo įvykio metu ginčo kelio atkarpa turėjo būti atsakovo pagrįstai vertinta kaip padidintos rizikos zona, kad jau iki ginčo eismo įvykio egzistavo būtinybė toje kelio vietoje atsakovui, imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, statyti specialius kelio ženklus, užtvarus ir pan. ir kad įspėjamojo ženklo nepastatymas reiškia atsakovo pareigos elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai pažeidimą. Faktiniai bylos duomenys rodo, kad kompetentingos valstybės institucijos sekė avaringumo ginčo kelyje situaciją ir tendencijas. Byloje nustatyta, kad ginčo eismo įvykio metu ginčo kelio ruožas nebuvo priskirtas avaringiems, įspėjamasis kelio ženklas buvo pastatytas 8 km iki įvykio vietos su 3 km galiojimo riba, įspėjant, kad šiame ruože laukinių gyvūnų tikimybė yra didesnė nei paprastai, tačiau nepaneigiant, kad kitame kelio ruože tokios tikimybės išlieka. 2011 m. padaugėjus laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių, buvo įrengti papildomi įspėjamieji ženklai. Kasatoriaus argumentas, kad papildomo kelio ženklo pastatymas po įvykio rodo valstybės pavėluotą veikimą ir patvirtina jos neteisėtą neveikimą laiku užkardant laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių riziką, nepakankamas apeliacinės instancijos teismo išvadoms paneigti, nes papildomo kelio ženklo pastatymas po eismo įvykio neįrodo, kad jau iki to buvo būtina jį įrengti.
Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyti neteisėti valstybės veiksmai, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Remdamasi kasacinio teismo praktika kasacinio teismo teisėjų kolegija nustato kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų svarbą nagrinėjamos bylos rezultatui, o pripažinusi kai kuriuos kasacinio skundo argumentus antraeiliais, neturinčiais reikšmės bylos teisiniam rezultatui, dėl tokių argumentų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. G. Šč., V. K., BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, bylos Nr. 3K-3-455/2013). Atsižvelgiant į tai, kad byloje neįrodyti neteisėti atsakovės veiksmai kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, likę kasatoriaus argumentai dėl jo kaltės ir bylinėjimosi išlaidų, renkant papildomus įrodymus, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, atlyginimo pripažįstami antraeiliais. Šių klausimų nagrinėjimas negalėtų paveikti bylos išsprendimo rezultato, todėl tokie argumentai į kasacinio nagrinėjimo dalyką nepatenka ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas patyrė 20,06 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš P. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 20,06 Lt (dvidešimt litų 6 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
