Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-684/2013

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-04869-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.5; 129.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto1 Logistics“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės,,Auto1 Logistics“ skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys – antstolis G. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, akcinė bendrovė „SEB lizingas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl antstolio patvarkymo, kuriuo areštuota skolininko teisė į PVM permoką ir mokesčių administratorius įpareigotas saugoti jai grąžinti skirtas lėšas savo sąskaitoje, teisėtumo.

Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas atskirąjį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams R. V. ir UAB „Auto1 Logistics“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nutarė areštuoti atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, neviršijant 3 670 414,52 Lt, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, o nesant šio atsakovų turto ar jo nepakankant, areštuoti UAB „Auto1 Logistics“ lėšas, esančias įmonės sąskaitose, leidžiant atlikti nutartyje nurodytus mokėjimus; 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi sumažino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį iki 3 470 414,52 Lt ir panaikino pareiškėjo sąskaitose esančių lėšų areštą, kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Antstolis G. B., vykdydamas šią nutartį, 2012 m. rugsėjo 13 d. priėmė patvarkymą dėl turtinių teisių arešto, kuriuo areštavo UAB „Auto1 Logistics“ turtinę teisę į 195 275 Lt vertės PVM permoką ir įpareigojo suinteresuotą asmenį Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) saugoti nurodytą lėšų sumą savo sąskaitoje iki antstolio atskiro patvarkymo.

UAB „Auto1 Logistics“ (toliau – pareiškėjas) pateikė skundą, prašydamas panaikinti 2012 m. rugsėjo 13 d. antstolio patvarkymą, motyvuodamas tuo, kad, areštavus pirmiau nurodytas turtines teises, pareiškėjui negrąžintos lėšos (PVM permoka), kurios yra reikalingos bendrovės kasdienei veiklai vykdyti, taip varžoma pareiškėjo ūkinė–komercinė veikla; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi neapribota pareiškėjo teisė naudotis jam priklausančiomis turtinėmis teisėmis.

Antstolis 2012 m. spalio 4 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad pareiškėjas neturi nekilnojamojo turto, todėl antstolis privalėjo surasti ir aprašyti turtines teises. Antstoliui areštavus pareiškėjo turtinę teisę į PVM permoką, pareiškėjas neteko teisės jos valdyti, šia naudotis ir disponuoti. Vadovaudamasis CPK 510 straipsniu, antstolis perdavė pareiškėjo skundą nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi sumažino 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį iki 3 470 414,52 Lt ir panaikino pareiškėjo sąskaitose esančių lėšų areštą, o kitas 2012 m. balandžio 5 d. nutarties dalis paliko nepakeistas, t. y. liko nepakeista teismo nutarties dalis dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių arešto; pažymėjo, kad nutartyse dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodytas konkretus areštuotinas turtas, tačiau nustatyta areštuotino turto (kilnojamojo, nekilnojamojo ir turtinių teisių) eilė ir arešto apimtis. Antstolis, vykdydamas šią nutartį, areštavo pareiškėjo kilnojamąjį turtą – transporto priemones, tačiau jų vertės nepakako pareikštam reikalavimui civilinėje byloje užtikrinti. Kadangi pareiškėjas neturėjo nekilnojamojo turto, tai antstolis, atsižvelgdamas į nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytą turto arešto eilę, 2012 m. rugsėjo 13 d. patvarkymu dėl turtinių teisų arešto areštavo pareiškėjo turtines teises į 195 275 Lt PVM permoką ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją saugoti šią permoką atitinkančią lėšų sumą savo sąskaitoje. Teismas, remdamasis CPK 749 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad, antstoliui išieškant iš skolininko turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės turtinių teisių valdyti, jomis naudotis ir disponuoti, todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog pareiškėjui Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi leista įgyvendinti turtines teises, t. y. gauti lėšas į atsiskaitomąją sąskaitą, nes tai nėra disponavimas teise; pažymėjo, kad lėšos, esančios pas pareiškėją ar trečiuosius asmenis, ir turtinės teisės, kurių pagrindu pareiškėjas turi teisę reikalauti, jog trečiasis asmuo su juo atsiskaitytų, yra skirtingos turto rūšys. Susidarius mokesčio permokai, atsiranda mokesčių mokėtojo ir administratoriaus teisinis santykis – prievolė, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, o mokesčių administratorius – pareigą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Nurodyta prievolė yra piniginė (jos dalykas – mokesčių administratoriaus pareiga perduoti skolininkui atitinkamą lėšų sumą), todėl, teismo nuomone, pareiškėjo teisė reikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos PVM permokos yra turtinė teisė, o ne pareiškėjo lėšos, esančios Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitoje. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi jam leista naudotis areštuotomis turtinėmis teisėmis, t. y. gauti prievolės įvykdymą iš trečiųjų asmenų, yra teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja CPK 749–752 straipsnių normoms, reglamentuojančioms turtinių teisių arešto vykdymo tvarką. Remdamasis nustatytų aplinkybių visuma, teismas konstatavo, kad antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priimdamas ginčo patvarkymą, laikėsi vykdomoje teismo nutartyje nustatytos turto arešto apimties ir eilės bei vadovavosi vykdymo veiksmus reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl pareiškėjo skundo netenkino.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. ir rugpjūčio 7 d. nutartimis yra taikytas apribojimas disponuoti turtinėmis teisėmis, bet ne jas valdyti ir jomis naudotis, nurodė, kad, atsižvelgiant į CPK 145, 675 straipsnių nuostatas, tokiu aiškinimu paneigiama turtinių teisių arešto esmė – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, pareiškėjui gavus jo turtinės teisės įvykdymą, turtinė teisė būtų įgyvendinta (pareiškėjas galėtų naudotis jos pagrindu gautomis lėšomis) ir turtinės teisės areštas būtų tik formalus.

Teismas taip pat nesutiko su atskirojo skundo argumentu, kad antstolis ginčo patvarkymu uždraudė kitiems asmenimis atsiskaityti su pareiškėju, nors tokio draudimo nutartyse dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenustatyta; pažymėjo, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas kilnojamųjų daiktų, lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas, 7 punkte – draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles, t. y. skirtingos laikinosios apsaugos priemonės ir jomis taikomi apribojimai. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytas pareiškėjo turtinių teisių areštas. Antstolis ginčo patvarkymu areštavo pareiškėjui priklausančias turtines teises – PVM permoką – ir nurodė Valstybinei mokesčių inspekcijai saugoti šios permokos dydį atitinkančią lėšų sumą jos sąskaitoje. Teismo nuomone, tai, kad antstolis uždraudė Valstybinei mokesčių inspekcijai vykdyti prievolę pareiškėjui, reiškia ne atskiros laikinosios apsaugos priemonės, nurodytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte, pritaikymą, bet tai, jog antstolis laikėsi turtinių teisių arešto pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą vykdymo tvarkos. Nors šiuo atveju antstolis areštavo pareiškėjui priklausančias turtines teises į mokesčio permoką ir areštuotas lėšas nurodė saugoti Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitoje, kai tokios galimybės CPK 749 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, tačiau, teismo vertinimu, toks procesinis turtinių teisių arešto vykdymo tvarkos pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti antstolio patvarkymo, kurio esmė – užtikrinti, kad turtinė nauda, kurią pareiškėjas turėtų gauti ateityje, nebūtų perleista kitiems asmenims ar nesumažėtų jos vertė.

Teismas, atmesdamas atskirojo skundo argumentą, kad šiuo atveju turi būti taikomi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlNBLTI3LTYxMS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2SA-27-611/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2SA-27-611/2010">2SA-27-611/2010</a>, pateikti išaiškinimai, pažymėjo, jog skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės: nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl lėšų, o ne turtinių teisių arešto.

Pasisakydamas dėl atskirojo skundo argumento, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi panaikinus pareiškėjo lėšų, esančių pareiškėjo banko sąskaitose, areštą, siekta išsaugoti jo veiklos tęstinumą, o antstolio patvarkymu apribota galimybė lėšoms patekti į pareiškėjo banko sąskaitas, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo teisė reikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos grąžinti PVM permoką yra turtinė teisė, bet ne lėšos, todėl nėra pagrindo konstatuoti antstolio veiksmų neteisėtumo.

Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė vykdymo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių rūšis (CPK 145 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktus). CPK 145 straipsnyje nurodytos laikinosios apsaugos priemonės yra savarankiškos ir jas taikant atsiranda skirtingų skolininko teisių apribojimų. Jeigu yra taikoma laikinoji apsaugos priemonė pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tai negali atsirasti tokių pačių suvaržymų, kaip taikant CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą laikinąją apsaugos priemonę. Šiuo atveju kasatoriui Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau antstolis ginčo patvarkymu apribojo trečiojo asmens prievolės vykdymą kasatoriui (PVM permokos grąžinimą), nors toks suvaržymas galėtų būti taikomas tik pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Kasatoriaus nuomone, tai prieštarauja ne tik laikinųjų apsaugos priemonių esmei, tačiau ir teismų praktikai panašiose bylose, kuriose buvo konstatuota, kad trečiojo asmens įpareigojimas saugoti lėšas ir neišmokėti jų atsakovui yra neteisėtas, nes taip pritaikomos CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, nors jos buvo taikytos pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-27-61112010). Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai kurių laikinųjų apsaugos priemonių esmė lemia, jog tam tikri nustatyti draudimai ar įpareigojimai gali būti taikomi tretiesiems asmenims. Tokių priemonių (kuriomis galima suvaržyti trečiųjų asmenų teises) pavyzdiniame sąraše yra nurodytas tik CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktas (žr. Teismų praktika, Nr. 34). Kasatoriaus įsitikinimu, tai reiškia, kad antstolis, taikydamas apribojimus pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nors jie nebuvo nustatyti teismo nutartimi, neteisėtai suvaržė suinteresuoto asmens – Valstybinės mokesčių inspekcijos – teises.

2. Kasatoriaus nuomone, jeigu teismo nutartimi yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatančios tik disponavimo teisės turtu ribojimus (kaip nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi), antstolis neturi teisės riboti kitų nuosavybės teisę sudarančių teisių, todėl bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir apribodamas visas kasatoriaus nuosavybės teisę sudarančias teises, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, pažeidė laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarką reglamentuojančias teisės normas (CPK 152 straipsnio 6 dalis, 749 straipsnis). Taikydamas turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę, teismas nustato areštuotino turto rūšį ir arešto apimtį, t. y. apriboja visas arba dalį areštuojamo turto savininko turimų daiktinių teisių (CK 4.37 straipsnis); kiekviena šių teisių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – savo turiniu yra skirtingos, todėl, jas suvaržius, kyla skirtingi teisiniai padariniai jų savininkui. Šiuo atveju antstolis apribojo visas pareiškėjo nuosavybės teisę sudarančias teises be teisėto pagrindo. Kasatoriaus nuomone, tai, kad nėra nustatytos atskiros CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, kai pritaikomas tik disponavimo turtine teise draudimas, vykdymo tvarkos ir ji vykdoma pagal CPK 749 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta tvarka apribojamos visos nuosavybės teisę į turtą sudarančios teisės, vertintina kaip teisės spraga, kuri turi būti užpildyta pagal įstatymo analogiją taikant CPK 749 straipsnį tiek, kiek reikalinga įvykdyti nutartį, kuria taikytas tik disponavimo turtinėmis teisėmis ribojimas (CPK 3 straipsnio 6 dalis).

3. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 749 straipsnio 3 dalį. Joje nenustatyta antstolio teisės reikalauti, kad trečiasis asmuo, turintis piniginę prievolę skolininkui, šiam mokėtinas sumas saugotų savo sąskaitoje. Antstolis neturi teisės vykdyti laikinųjų apsaugos priemonių taip pat, kaip ir vykdydamas išieškojimą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Be to, nesant ribojimo disponuoti lėšomis, antstolis neturi teisės drausti asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priimti prievolės vykdymą iš trečiųjų asmenų. Tai reiškia, kad antstolis, įpareigodamas Valstybinę mokesčių inspekciją saugoti kasatoriui išmokėtiną sumą savo sąskaitoje, veikė ultra vires.

4. Anot kasatoriaus, Lietuvos apeliacinis teismas suteikė kasatoriui teisę disponuoti lėšomis, kad nebūtų sutrikdyta jo veikla. Tam reikalingos lėšos, kurios yra pas trečiuosius asmenis. Kai teismas pritaiko laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis yra paliekama teisė naudoti ir valdyti lėšas, tačiau antstolis apriboja teisę jas gauti, de facto išplečiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir paneigiama laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis. Tai yra neproporcinga, pažeidžia kasatoriaus teises ir teisėtus lūkesčius. Europos Žmogaus Teisių Teismas, tirdamas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimo klausimą, yra nustatęs, kad pirmas ir svarbiausias yra teisėtumo reikalavimas. Nuosavybės teisių suvaržymas turi turėti teisėtą tikslą ir būti jam proporcingas. Teisingas pusiausvyros aspektas tampa aktualus tik tuo atveju, jei nustatoma, kad nuosavybės teisių suvaržymas atitiko teisėtumo reikalavimą ir nebuvo savavališkas (Iatridis v. Greece, No. 31107/96, 25 March 1999).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB „SEB lizingas“ prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Suinteresuoto asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismo praktika neprieštaringa: kasatorius remiasi šio teismo nutartimi, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolės veiksmų teisėtumo, kai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neapėmė turtinių teisių arešto, t. y. skiriasi nurodytos nutarties ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

2. Tai, kad CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytos skirtingos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, suinteresuoto asmens teigimu, nereiškia, jog, taikant vieną jų, priklausomai nuo jos specifikos ir taikymo konkretiems nuosavybės teisių objektams, ja taikomi apribojimai negali patekti į kitos laikinosios apsaugos priemonės pagrindu taikomų apribojimų turinį. Dėl to įmanoma situacija, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą, iš dalies bus taikomi tokie patys ribojimai, kaip ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pagal kitą 145 straipsnio 1 dalies punktą. Tiek CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkto (taikant turtinių teisių areštą), tiek 7 punkto (taikant draudimą kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles) pagrindu antstolis priima teisėtus tretiesiems asmenims privalomus patvarkymus, kuriais uždraudžiama vykdyti prievoles atsakovui (šiuo atveju – kasatoriui).

3. Turtinės teisės – gauti iš trečiųjų asmenų lėšas – specifika lemia, kad, ją areštavus ir numačius disponavimo šia apribojimą, asmuo, kuriam taikytinas areštas, neturi teisės jos įgyvendinti, t. y. pareikalauti, kad trečiasis asmuo įvykdytų prievolę ir sumokėtų jam skolą. Suinteresuoto asmens nuomone, priešingu atveju turtinė teisė (ją įgyvendinus) pasibaigtų. CPK 749 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, pritaikius turtinių teisių areštą, antstolis ne tik nurodo skolininkui, jog jis negali priimti reikalavimo įvykdymo ar valdyti ir disponuoti turtine teise, bet ir įpareigoja trečiąjį asmenį, kuris turi pareigą įvykdyti prievolę skolininkui, šios prievolės nevykdyti ir pervesti lėšas antstoliui. Esant aiškiam teisiniam reglamentavimui, teisių į turtines teises ribojimas nepažeidžia EŽTT praktikoje įtvirtinto teisėtumo reikalavimo. Suinteresuoto asmens nuomone, antstolio Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatytas įpareigojimas saugoti lėšas jos sąskaitoje, neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui ir dėl to neturėtų būti panaikinama iš esmės teisėta apeliacinės instancijos teismo nutartis.

4. Suinteresuotas asmuo nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad, uždraudus Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžinti kasatoriui PVM permoką, bus sutrikdyta jo kasdienė ūkinė veikla. Kasatorius nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai, Vilniaus apygardos teismui 2012 m. sausio 23 d. pateiktame atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kasatorius nurodo, kad jo pelnas 2011 m. viršijo 30 mln. Lt ir kad, palyginti su 2009 m., išaugo 3 mln. Lt.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo nutarties, kuria pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – turtinės teisės areštas – vykdymo tvarkos

CPK I dalies XI skyriaus penktajame skirsnyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis – užtikrinti, kad, priėmus ieškovui palankų teismo procesinį sprendimą, jis bus realiai įvykdomas. Šis tikslas įgyvendinamas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu pritaikant skolininkui (atsakovui) įvairius turtinio ir neturtinio pobūdžio suvaržymus, pvz., areštuojant turtą, uždraudžiant ar įpareigojant atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdant išieškojimą vykdymo procese ir kt. (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–13 punktai). Pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta išsamaus taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, suteikiant teismui ne tik galimybę taikyti kituose įstatymuose nustatytas, bet ir teismo nuožiūra pasirinktas laikinąsias apsaugos priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būti pritaikomos byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų (paprastai – ieškovo) prašymu arba, siekiant apginti viešąjį interesą, teismo iniciatyva (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – (įsiteisėjusi) teismo nutartis, kurioje, be kitų įstatyme nustatytų tokiai nutarčiai privalomų rekvizitų, turi būti nurodoma konkreti taikytina laikinoji apsaugos priemonė, ja taikomo apribojimo apimtis, tam tikrais atvejais – vykdymo tvarka (pvz., nukreipimas vykdyti nutartį konkrečiam asmeniui ir pan.) (CPK 147 straipsnio 5 dalis).

Šioje byloje ginčas kilo dėl teismo nutarties, kuria pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas, – vykdymo tvarkos, konkrečiai – dėl antstolio patvarkymo, kuriuo areštuotos kasatoriaus teisės į PVM permoką ir Valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota saugoti šią permoką atitinkančią lėšų sumą savo sąskaitoje iki atskiro antstolio patvarkymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Siekdama įvertinti, ar bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad kasatoriaus turtinė teisė į PVM permoką ginčijamu antstolio patvarkymu areštuota pagrįstai, tinkamai aiškino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones bei nutarčių dėl jų taikymo vykdymą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, atsižvelgdama į teismų byloje nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi kasatoriui ir R. V. pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – jų kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, turtinių teisių, o šio turto nepakankant, ir kasatoriaus sąskaitose esančių lėšų, areštas, neviršijant 3 670 414,52 Lt, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu; 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeistos – sumažinta pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis iki 3 470 414,52 Lt ir panaikintas kasatoriaus sąskaitose esančių lėšų areštas; kita Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties dalis palikta nepakeista. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad kasatoriui nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. buvo taikytos tokios laikinosios apsaugos priemonės – jo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei turtinių teisių areštas, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymas perduotas antstoliui G. B. Byloje teismų nustatytos ir šalių neginčijamos aplinkybės, kad kasatorius nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo metu neturėjo nekilnojamojo turto, o turimo kilnojamojo turto vertė buvo mažesnė, nei nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nustatyta areštuotino turto vertė (3 470 414,52 Lt). Antstolis, nustatęs, kad kasatoriui priklauso teisė į PVM permoką, 2012 m. rugsėjo 13 d. priėmė patvarkymą dėl turtinių teisių arešto, kuriuo areštavo kasatoriaus teisę į 195 275 Lt vertės PVM permoką, ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją saugoti nurodytą lėšų sumą savo sąskaitoje iki antstolio atskiro patvarkymo. Kasaciniame skunde, ginčijant bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kuriomis šis patvarkymas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nurodoma, kad, uždraudus Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžinti kasatoriui PVM permoką, buvo pritaikyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenustatyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles (CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktas), nepagrįstai neatsižvelgta į tai, jog kasatoriui tik uždrausta disponuoti areštuota turtine teise, bet ne ja naudotis ar ją valdyti, taip pat kad antstolis, įpareigodamas Valstybinę mokesčių inspekciją saugoti lėšas savo sąskaitoje, pažeidė turtinių teisių arešto tvarką (CPK 749 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos skirtingo pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės ir kiekviena jų gali būti taikoma tik tada, kai dėl jos taikymo pasisakyta teismo nutartyje. Taip užtikrinama, kad skolininko (atsakovo) teisės ir teisėti interesai nebus suvaržyti labiau, nei gali būti reikalinga palankiam ieškovui sprendimui įvykdyti. Ar antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo nebuvo suvaržyta daugiau skolininko (atsakovo) teisių, nei nustatyta nutartyje, spręstina atsižvelgiant į pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turinį ir jos vykdymo ypatumus. Minėta, kad kasatoriui teismo nutartimis buvo pritaikytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir turtinių teisių areštas. Sprendžiant dėl to, kaip antstolis turi įvykdyti nutartį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – turtinės teisės areštas – atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nei kituose laikinosioms apsaugos priemonėms reglamentuoti skirtuose CPK straipsniuose nedetalizuojamas šios laikinosios apsaugos priemonės turinys ir jos vykdymo tvarka. Dėl to nagrinėjamu atveju taikytina CPK 152 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdytina teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad sprendimų vykdymą reglamentuojančiose CPK normose neįtvirtinta taisyklių, skirtų atskirai reglamentuoti turtinių teisių areštui, t. y. kuriomis, atsižvelgiant į CPK 152 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, antstolis, vykdydamas teismo nutartį, kuria, be kita ko, nuspręsta areštuoti turtines teises, turėtų vadovautis tiesiogiai. Kita vertus, tokiu atveju antstolis turi pagrindą vadovautis CPK LIV skyriuje „Išieškojimas iš turtinių teisių“ įtvirtintomis teisės normomis tiek, kiek jos reglamentuoja turtinių teisių areštą. Remiantis CPK 749 straipsnio 1 dalimi, turtinės teisės areštuojamos antstolio patvarkymu, kuris prilyginamas turto arešto aktui. Tokiame patvarkyme, be bendrųjų antstolio patvarkyme būtinų nurodyti duomenų, turi būti nurodyta skolininkui, kad jis neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo arba valdyti ar disponuoti turtine teise, o prievolės skolininkui – kad jis turi įvykdyti prievolę antstoliui arba pervesti pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 749 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, galima daryti išvadą, kad turtinės teisės arešto turinį sudaro dvejopo pobūdžio įpareigojimai, t. y. vienas jų skirtas skolininkui, kurio turtinei teisei taikomas areštas, kitas – asmeniui, kuris turi įvykdyti skolininko turtinę teisę sudarantį reikalavimą. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, patvarkyme areštuoti turtines teises nustatytas įpareigojimas trečiajam asmeniui atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su skolininkui priklausančia turtine teise, reiškia ne atskiros laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte, taikymą, bet vieną iš turtinės teisės arešto turinio dalių. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju antstolis, priimdamas ginčo patvarkymą, kuriame pateikti nurodymai taikytini ne tik kasatoriui, bet ir suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai, taikė teismo nutartyje nenustatytas laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymėtina, kad CPK 749 straipsnio 3 dalyje nenustatyta antstoliui galimybės įpareigoti asmenį, kuriam skolininkas turi reikalavimo teisę, saugoti turtinę teisę atitinkančią lėšų sumą savo sąskaitoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nevykdomas išieškojimas iš turtinių teisių, o tik taikomas jų areštas, turtinę teisę sudarančio reikalavimo – grąžinti PVM permoką – vykdymas priskirtas valstybės institucijai, kuriai taikytini aukštesni patikimumo ir rūpestingumo standartai, taip pat į proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), darytina išvada, kad antstolis pagrįstai nenurodė pervesti areštuotos PVM permokos į antstolio depozitinę sąskaitą, o įpareigojo ją saugoti Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitoje iki atskiro patvarkymo. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde antstolio patvarkymo neatitiktis CPK 749 straipsnio 3 dalyje nustatytam reikalavimui pervesti PVM permoką į antstolio depozitinę sąskaitą nesiejama su konkrečiu kasatoriaus teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, t. y. kasatorius nurodo, kad taip galbūt pažeistos ne jo, bet Valstybinės mokesčių inspekcijos teisės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog kasatorius įgaliotas atstovauti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir ginti jos interesus, taip pat kad šios institucijos įgalioti atstovai, dalyvaudami byloje, ginčijo antstolio patvarkymą tuo aspektu, jog juo be teisinio pagrindo nustatyta Valstybinei mokesčių inspekcijai jos kompetencijai nepriskirtų pareigų, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas antstolio patvarkymo teisėtumas tiek, kiek tai susiję su šios institucijos teisėmis ir pareigomis, nepatenka į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyką.

Kasatoriaus nuomone, ginčo patvarkymo, kartu ir teismų procesinių sprendimų, kuriais jis nepanaikintas, neteisėtumą patvirtina, be kita ko, tai, kad teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pritaikytas tik disponavimo areštuotu turtu ir turtinėmis teisėmis ribojimas, bet ne visos nuosavybės teisę sudarančios teisės, t. y. kasatoriui palikta teisės naudotis ginčo turtine teise (į PVM permoką) ir ją valdyti. Teisėjų kolegija, atmesdama šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, pritaria apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktai išvadai, kad turtinių teisių arešto tikslas – užtikrinti, jog turtinė nauda, kurią skolininkas gaus ateityje, tretiesiems asmenims įvykdžius skolininkui turtinius įsipareigojimus, nebūtų perleista kitiems asmenims ar nesumažėtų jos vertė. Šiuo atveju sudarius kasatoriui galimybę naudotis turtine teise ar ją valdyti, kasatoriui atsirastų pagrindas reikalauti, kad suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija pervestų į kasatoriaus sąskaitą PVM permoką. Kasatoriui šios permokos pagrindu gavus lėšų, jis ne tik galėtų šiomis laisvai naudotis, bet ir išnyktų turtinė teisė, nes ji būtų įgyvendinta. Taigi, aiškinant kasatoriui pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę tik kaip uždraudžiančią kasatoriui ja disponuoti, t. y. iš esmės perleisti ją kitiems asmenims, turtinės teisės areštas būtų tik formalus ir juo nebūtų pasiekiamas laikinosios apsaugos priemonės taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, atsižvelgdama į jų esmę ir reikšmę procesiniam rezultatui šioje byloje, teisėjų kolegija nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones ir jų vykdymą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamoms teismų nutartims panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Suinteresuotas asmuo AB „SEB lizingas“ prašo priteisti atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Pagal bendrąją taisyklę ypatingosios teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Tačiau jeigu dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims arba priteisti jas iš asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kadangi dėl pateikto kasatoriaus kasacinio skundo suinteresuotas asmuo turėjo atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimo išlaidų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkintinas, tai suinteresuotam asmeniui priteistinas iš kasatoriaus jo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimas.

Kartu su atsiliepimu į kasacinį skundą pateikta duomenų, kad suinteresuotas asmuo už atsiliepimo parengimą sumokėjo advokatui Miroslavui Nosevičiui (Miroslav Nosevič) 7000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, į tai, kad byloje sprendžiami teisiniai klausimai nevertintini kaip ypač sudėtingi ar reikalaujantys specialių žinių, daro išvadą, jog nėra pagrindo nukrypti nuo maksimalaus rekomenduojamo priteisti atlyginimo už advokato pagalbą dydžio, todėl suinteresuoto asmens prašymas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą tenkintinas iš dalies ir jam priteistina iš kasatoriaus 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 38,67 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui AB „SEB lizingas“ (j. a. k. 123051535) iš pareiškėjo UAB,,Auto1 Logistics“ (j. a. k. 302307798) 2000 (du tūkstančius) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo UAB,,Auto1 Logistics“ (j. a. k. 302307798) 38,67 Lt (trisdešimt aštuonis litus 67 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis